Kaip svarbu pasakyti „ne“ – Ponia, jus kviečia prie telefono. – Kas? – sušukau iš antro aukšto, kur užlipau pasiimti skraistės. – Čarlis Čaplinas. Neabejojau, kad blogai išgirdau, todėl perklausiau: – Kas? Garsiau kalbėk, aš viršuje! – Čaplinas! Čarlis Čaplinas! Pamaniau, kad tai Karlo arba Bazilijaus pokštas, kad tai klaida, kad man pasivaideno. Tada pakėliau ragelį ir nedrąsiai tariau: – Hello? Maestro norėjo pas mane atvažiuoti. Klausė kada. Kai tik padėjau ragelį, paskambinau į Champion studiją Romoje. – Karlai??? Karlai??? Atsisėsk. Tu nežinai, negali žinoti, negali nė įsivaizduoti, kas man ką tik paskambino! Jis klausėsi, sujaudintas mano entuziazmo. Giliai širdyje jutau, kaip manimi didžiuojasi. Tą rytą, tą tolimą 1965 metų pavasarį, kai pagaliau susipažinome, namie buvau viena, Inesa turėjo reikalų. Lauke iš angliškos padangės krapnojo migdantis lietus. Butas, kurį nuomojome, buvo šalia Askoto, vos už keleto kilometrų nuo studijos, kur
193
Vakar, šiandien, rytoj
buvo sukama „Arabeska“, juosta apie šnipinėjimą, agentą 007, su gražuoliu Gregoriu Peku. Siužetas buvo pernelyg sudėtingas paprastai publikai, tačiau pavojingos gaudynės, pagrobimai, žirgų lenktynės ir nuostabūs Kristiano Dioro kostiumai mus nepaprastai linksmino. Išgirdusi skambutį, lėtai pakilau nuo sofos ir priėjau prie durų. Neskubėjau, taip tikėdamasi sutramdyti emocijas. Atidariusi duris išvydau apskritą, šiek tiek sutrikusį veidą, įrėmintą baltų plaukų. – Good morning, Miss Loren. Pleased to meet you!* Nusišypsojau, pasitraukiau į šalį, leisdama jam įeiti į vidų, palydėjau į svetainę netardama nė žodžio. Čarlis Čaplinas vilkėjo tamsiais drabužiais – padėvėtu tvido švarku ir pilkomis kelnėmis, mėlynais marškinėliais su trimis iki pat viršaus užsegtomis sagutėmis. Jis įteikė man našlaičių puokštelę, o po pažastimi laikė scenarijų. Nepralamenau nė žodžio, Čaplinas kantriai į mane spoksojo, tarsi į baimės sukaustytą vaiką. Jis neskubėjo. Pagaliau, vos ne pašnabždomis, prabilau: – Ar galiu jums ko nors pasiūlyti? Arbatos, kavos, stiklinę vandens... – Nesijaudinkite, dėkui, – tarė, jo žvilgsnis buvo sutelktas į tolimą vidinį horizontą. Tada, pastebėjęs mano sutrikimą, Čaplinas prakalbo. Praleisdamas visas įžangas, tuojau pat priėjo prie reikalo. – Jau labai seniai laikau šią istoriją stalčiuje. Kai pamačiau jus filme „Vakar, šiandien, rytoj“, pamaniau, kad ji parašyta kaip tik jums. Man būtų labai malonu... – Taip, – pertraukiau jį netikėtai, atgavusi žadą ir nugalėjusi baimę. – Taip, pone Čaplinai, žinoma, kada tik pasakysite! Jis buvo parašęs „Honkongo grafienę“ Pauletai Godar, vienai iš daugybės savo buvusių žmonų, nepamirštamai „Didžiojo diktatoriaus“ ir „Tarnaitės dienoraščio“ protagonistei. O dabar troško dirbti su manimi... * Labas rytas, panele Loren. Malonu susipažinti. (Angl.)
194
Žvaigždės
Neverta nė sakyti, kad vaidinti kartu su Čarliu Čaplinu buvo kiekvieno aktoriaus svajonė. Tarsi į dvarą tave būtų pakvietęs pats karalius arba padavęs ranką šokiui princas. Tai buvo gražiausia visų pasakų pasaka, visapusiška profesijos, pašaukimo, karjeros realizacija. Jei tik jis būtų paprašęs, būčiau sutikusi atmintinai išmokti visus telefonų knygos numerius. Čaplinas glaustai nupasakojo man siužetą: veiksmas vyksta garlaivyje, plaukiančiame iš Honkongo į Ameriką. Nataša, aristokratė rusų pabėgėlė, vogčiomis įsibrauna į amerikiečio diplomato kabiną ir apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Čaplinas pavaizdavo keletą personažų, imituodamas jų balsus. Kalbėjo apie Marloną Brando kaip apie galimą partnerį. Jis pakvietė mane ir Karlą į Vevę, kur gyveno kartu su šeima. Atsakiau jam, kad privalau paisyti sutarties, tad skirti jam visą savo laiką galėsiu tik pasibaigus „Arabeskos“ filmavimui. Čaplinas pakilo, atsisveikino ir gražiai nusilenkė. – Vadinasi, susisieksime artimiausiu metu. Aš nesusimąstydama paprašiau jo telefono numerio ir adreso, bet tuojau pat prikandau lūpą. „Genijai neturi nei telefono, nei adreso“, – toptelėjo. Jie gyvena pasaulyje ir daro viską, kad tas pasaulis kasdien būtų vis gražesnis. Atsisveikinome kaip du žmonės, turintys bendrą tikslą, dėl kurio gyvenome. Susidraugavome: jeigu būtume kalbėję itališkai, būtume sakę vienas kitam tu. Kai tik atsirado galimybė, mudu su Karlu nuvažiavome į Vevę. Ten Čarlis, jau seniai įkopęs į aštuntą dešimtį, gyveno su nepaprastai jauna žmona. Una buvo Judžino O’Nilo dukra, ji pagimdė jam daugybę vaikų. Jie buvo keista ir graži pora, kiekvienas jų judesys bylojo apie švelnumą vienas kitam. Nepaisant mūsų pirmo nuoširdaus susitikimo, jaučiausi įsitempusi ir susijaudinusi, mano širdis smarkiai plakė. Nieko nepadarysi, juk negali priprasti prie genijų. Čaplinų namas stovėjo netoli Montrė, prie Ženevos ežero. Jį supo pasakiškas sodas, labiau panėšėjantis į parką, jame ai-
195
Vakar, šiandien, rytoj
dėjo vaikų juokas. Aš nežinojau, ką daryti, ką manyti, ką sakyti. Nesumojau, nuo ko pradėti kalbą, norėjau, kad mano žodžiai skambėtų prasmingai. Karlas nestokojo laisvumo, bet negalėjo visavertiškai bendrauti dėl anglų kalbos žinių trūkumo. Una buvo miela ir drovi moteris, įpratusi gyventi to nepaprasto vyro, kurį apgaubė savo meile ir dėmesiu, šešėlyje. Taigi Čaplinas nusprendė mus palinksminti savo pasakiška elegancija. Jis prabildavo apie scenarijų, paskui staiga imdavo pasakoti apie save, apie tuos laikus, kai buvo vaikas ir gyveno varginguose Londono priemiesčiuose, tada grįždavo prie kino, po to atsikeldavo ir sėsdavosi prie pianino, leisdamas pasiklausyti filmui rašomos muzikos, kurią buvo pradėjęs kurti, fragmentų. Jis buvo vaizduotės viesulas, didis pasakotojas, paniręs į savo paties magiją. Norėdamas mus tinkamai priimti, paruošė savo mėgstamiausią patiekalą. Paprašė mūsų atsisėsti, nubėgo į virtuvę ir grįžo su pergalinga šypsena. – Štai ir mano garsiosios bulvės su ikrais! – sušuko tarsi didysis stebukladarys, statydamas padėklą stalo viduryje. Jis pats mus aptarnavo ir parodė, kaip reikia valgyti. – Žiūrėkite, – kalbėjo susikaupęs lupdamas foliją, – reikia pjauti taip, išilgai. Paskui užtepkite gabaliuką sviesto, tada uždėkite ikrų, po to užlašinkite citrinos... Kiekviena jo pastaba buvo tiksli, jis nežinojo, ką reiškia „maždaug“. Jeigu jautė negalįs gerai atlikti darbo, tiesiog jo nepradėdavo. Kitą kartą grįžau į Vevę su Marlonu Brando. Čaplinas buvo baigęs rašyti scenarijų ir troško mums jį parodyti. Pasitikdamas mus apkabino, nuvedė ir parodė ežerą, tyvuliuojantį sodo gale, leido mums įsitaisyti savo studijoje. Tada išmušė lauktoji valanda. Nestabtelėdamas perskaitė visą scenarijų, atliko kiekvieną vaidmenį, ištarė kiekvieną žodį. Apimta ekstazės klausiausi jo žodžių, bandžiau suvokti kiekvieno skiemens tarimą, kiekvieną atspalvį. Regėjau jį įkūnijant visus personažus, nuo gundančios
196
Žvaigždės
Natašos, kurią turėjau vaidinti aš, iki rukšnos gražuolio ambasadoriaus, susirūpinusio dėl savo karjeros; nuo senos kosulio kamuojamos turtų paveldėtojos iki nuvargusio, malonaus ir šiek tiek stokojančio pasitikėjimo savimi laivo kapitono. Kaip ir Vitorijas, Čaplinas buvo ne tik režisierius, bet ir aktorius, ir savo talentą atskleisdavo taip, kad galėtume pasisemti įkvėpimo: visu kūnu ir visa siela parodydavo, ko iš mūsų tikisi. O Brando? Nepaprastai žavus vyras šiame pasaulyje, regis, jautėsi nesmagiai. Pirmąją filmavimo dieną pasirodžiau aikštelėje kaip įprastai. Atėjau per anksti, tobulai išmokusi tekstą, lipančia pro gerklę širdimi. Pirmoji scena vyko laivo salone – visos poros buvo pasiruošusios pradėti šokį. Vilkėjau balta vakarine suknele, ją dėvėjau didžiąją filmo dalį. Visi buvome pasirengę: statistai, techniniai darbuotojai, režisierius. Tačiau kažko trūko. Trūko jo. – Gal žinai, kur prapuolė Brando? – paklausė manęs truputį susierzinęs Čaplinas. – Deja, neįsivaizduoju, Čarli, – atsakiau jam susijaudinusi ir šiek tiek sutrikusi. Tai nebuvo mano kaltė, bet vis tiek jaučiausi atsakinga, nors neįstengiau paaiškinti kodėl. Stovėdama priešais pasaulinio kino legendą, negalėjau pakęsti minties, jog kažkas vyksta ne taip, jog kas nors jo negerbia. Čaplinas nuliūdęs tylėjo. Toks jo elgesys šiek tiek baugino. Žingsniavo pirmyn atgal tarsi tėvas, laukiantis pirmojo sūnaus gimimo, ir kas tris minutes susiraukęs žvilgčiojo į laikrodį. Aš žvalgiausi aplinkui, ieškodama vietos, kur būčiau galėjusi įbesti akis. Ir kiti nebežinojo, kur dairytis, įtampa tapo nepakenčiama. Po keturiasdešimt penkių minučių atvyko Marlonas, gražus kaip žydinti rožė. Tikriausiai ir pats nesuprato, ką iškrėtė. Tačiau tikrai nesitikėjo to, kas įvyko. Čaplinas žengė prie jo lėtu, bet griežtu, karišku žingsniu. Žaibiškai nužvelgė Marloną nuo galvos iki kojų, tada užsipuolė jį be gailesčio spoksant ausis pastačiusiai trupei.
197
Vakar, šiandien, rytoj
– Jeigu manai, kad ir rytoj, ir poryt, ir užporyt galėsi šitaip vėluoti, šią pat akimirką gali palikti filmavimo aikštelę ir nebegrįžti. Brando subliūško kaip balionas ir murmėdamas atsiprašė. Panarinęs galvą nuėjo į savo vietą ir pagaliau pasiruošė filmavimui. Tačiau kai tik turėjo ištarti pirmuosius žodžius, dingo balsas. Tiesiog išnyko, lygiai kaip ir jo įžūlumas. Daugiau Brando nebevėlavo, tačiau filmavimas ėjosi sunkiai. Man jis atrodė nelaimingas žmogus, paskendęs savo mintyse, nežinantis, kur dėtis, ką daryti su nepaprastu savo talentu, savo kūnu. Iš pradžių buvo puikios formos, nuostabus ir išskirtinis, tokių žmonių reta sutikti. Tačiau jį graužė gyvenimo kartėlis. Nežinau, kodėl, bet kartą Marlonas nusprendė valgyti vien ledus. Dėl to jis nepaprastai išstorėjo, iškilo grėsmė nebetikti vaidmeniui. Be to, jis pablogino mūsų darbinius santykius. Kartą, prieš filmuojant vieną romantiškiausių filmo scenų, jis netikėtai mane palietė. Aš atsisukau ir neprarasdama savitvardos papūčiau jam į veidą, lyg prieš plauką paglostyta katė. – Daugiau nebedrįsk taip elgtis. Niekada! Kol deginau jį žvilgsniu, Marlonas akimirksniu susigūžė, pasirodė bejėgis, tarsi kas būtų priklijavęs jam bjaurią etiketę. Jis nebedrįso daugiau manęs liesti, bet būti šalia jo, savaime suprantama, tapo nesmagu. Ir Čaplinas turėjo bėdų. Jau ilgą laiką nebuvo filmavęs, tad pirmą savaitę jam buvo nepaprastai sunku dirbti su kamera. Rodos, jis nedrįso paimti padėties į savo rankas. Pagalbon atskubėjo geležinė nuostabaus meistro kantrybė, palengva ji padėjo jam užimti lyderio vietą. Manau, Čapliną padrąsino ir tylus Unos buvimas, ji nuolat atvykdavo į aikštelę ir, netardama nė žodžio, buvo pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką. Po keleto dienų nesklandumai išsisprendė, iš Čarlio išgirdau gražiausią gyvenime komplimentą. Pagal scenarijų į Brando žodžius turėjau atsakyti vien žvilgsniu.
198