Pirmas skyrius
J
į sudorojo baltasis lokys. didžiausias nelemtas baltasis lokys, kokio per pastaruosius dvidešimt penkerius metus dar niekas Prudhou Bėjuje nebuvo regėjęs – bent jau taip buvo kalbama. Vis dėlto tikroji Viljamo Emeto Haringtono mirties priežastis – jo paties arogancija, tad jeigu ne begalinė savimyla, galbūt tebebūtų gyvas. Bet jis buvo narcizas ir pagyrūnas. Vienintelė Viljamą dominusi tema buvo Viljamas, o kadangi per visus savo dvidešimt aštuonerius metus šiame gyvenime neatliko nieko reikšmingo, šie pokalbiai pasidarė beviltiškai nuobodūs. Viljamas gyveno iš palikimo – iš jo senelio Henrio Emeto Haringtono įkurto solidaus patikos fondo**. Tikriausiai jau senelis turėjo tinginio genų ir perdavė savo sūnui Morisui Emetui Haringtonui, mat šis nedirbo nė vienos dienos savo gyvenime. O Viljamas palaimingai sekė tėvo pėdomis. Kaip visi Haringtonai, Viljamas buvo gražus šėtonas ir tai žinojo. Jam nereikėjo vargti, kad įsiviliotų moteris į lovą, bet antrą-
Šiaurės Aliaska (čia ir toliau – vert. past.). ** Fondas, kuriame patikėjimo teise disponuojami pinigai, vertybiniai popieriai, nekilnojamasis turtas.
10
J u li e Garwo od
syk su jomis nebesusitikdavo. Ir nekeista. Viljamui seksas buvo tarsi varžybos, kuriose jis turi laimėti, kad įrodytų esąs geriausias, o kadangi buvo savimyla, patenkinti partnerės nepasivargindavo. Jam rūpėjo tik tai, ko nori jis pats. Tokios pergalės pelnė jam visokiausių vardų. Vienas jų buvo Kiaulius. Kitas – Greita Kelionė. Bet dažniausiai jam už nugaros šnipštelėdavo: „Viens – ir viskas.“ Visos moterys, kurios su juo buvo miegojusios, puikiai žinojo, ką tai reiškia. Be šio pasitenkinimo, kita Viljamo aistra buvo bėgimas. Tai tapo nuolatiniu užsiėmimu, nes vyrukas buvo stulbinamai greitas – kaip ir lovoje. Pernai šešiose valstijose jis susišlavė dvidešimt keturis prizus už pirmą vietą ir ruošėsi bėgti penkis kilometrus gimtojoje Čikagoje, kad gautų dvidešimt penktąjį. Akimirka, kai pirmasis kirs finišą, jam regėjosi tokia didinga, tokia svarbi visai Čikagai, kad net paskambino į „Chicago Tribune“ ir pasiūlė sekmadienio numeryje išspausdinti apie jį straipsnį. Haringtonas net kelis kartus pakartojo, koks jis fotogeniškas, todėl spalvota jo nuotrauka visu ūgiu esą puikiai papildytų pasakojimą. Vienas iš „Tribune“ vietos žinių redaktorių kantriai išklausė jo postringavimus, išsakytus pakeltu tonu, paskui permetė tą reikalą pramogų skilties redaktoriui, šis nedelsdamas švystelėjo sporto skyriui, tie – sveikatos ir fizinės kultūros redaktoriui, kuris, kol klausėsi pagyrūno Haringtono, spėjo parašyti straipsnį apie penkis Čikagą labiausiai varginančius alergenus. Nė vienas nesusidomėjo ir nesusižavėjo. Paskutinis redaktorius pasiūlė Viljamui paskambinti, kai jau bus sukaupęs devyniasdešimt devynias pergales ir ruošis šimtajai. Viljamo užmojo tai nenuslopino. Jis tuoj pat surinko „Chicago Sun Times“ numerį ir išdėstė straipsnio apie save sumanymą. Tačiau jo pasiūlymo ir čia buvo atsisakyta. Viljamas sumojo: jei nori išvysti savo pavardę spaudoje, teks nuleisti vilčių kartelę, taigi paskambino į „Ilinojaus kroniką“ – mažiuką, bet mėgstamą vietos laikraštėlį, kuris daugiausia dėmesio skyrė rajono reikalams ir pramogoms.
ugnis ir ledas
11
Jo vyriausiasis redaktorius Hermanas Antonis Bitermanas buvo užsigrūdinęs spaudos veteranas, kalbantis su ryškiu Bruklino akcentu ir nuolat ryjantis tabletes nuo rėmens. Trisdešimt metų jis dirbo „The New York Times“ užsienio naujienų skyriuje, gavo keletą prestižinių apdovanojimų, tarp jų Roberto F. Kenedžio ir Polko premijas už žurnalistinį darbą, tačiau kai stuobrys žentas paspruko su kita moterimi (jo dukters jogos instruktore, mat abu ieškojo Dievo meilės), Hermanas išėjo į pensiją ir drauge su žmona Marisa persikėlė į Čikagą, kur ši buvo užaugusi ir kur dabar gyveno jų dukra su savo keturiomis mergaitėmis. Patyręs žinių vilkas Hermanas ilgai pensininko kailyje neištvėrė. Pasitaikius progai ėmėsi darbo „Kronikoje“ – ir kad prasiblaškytų, ir kad pasislėptų nuo nuolat ramybės neduodančių buvusio dukters sutuoktinio giminaičių ordų. Čikagą jis mėgo. Čia studijavo Šiaurės Vakarų universitete, čia susipažino su Marisa. Baigę studijas jiedu grįžo į jo gimtąjį Niujorką ir jis įsidarbino „Times“. Kai po ilgų dešimtmečių iš Niujorko vėl atsikraustė į Čikagą, teko keisti įpročius. Niujorke taip ilgai gyveno mažame butuke su dviem miegamaisiais, kad čia vos įprato prie dviejų aukštų namo, suręsto iš smiltakmenio. Bet aimanavo tik dėl vienintelio dalyko – jam trūko triukšmo. Buvo įpratęs užmigti klausydamasis raminamo automobilių ratų cypimo, signalizacijų kauksmo ir gelbėtojų sirenų gaudesio – ir dabar to jam labai stigo. Visur viešpataujant tylai, net redakcijoje, darbas Hermanui ėjosi sunkiai. Tada iš namų atsitempė seną televizorių, patupdė jį ant šaldytuvo ir palikdavo visą dieną birbti atsukęs kuo garsiau. Kai paskambino Viljamas Haringtonas, Hermanas pirmiausia pritildė garsą, tada pakėlė ragelį. Jis dorojo savo priešpiečius – sumuštinį su varvančiu kečupu, itališka dešrele ir žaliąja paprika, užsigerdamas lediniu nealkoholiniu „Kelly’s“ šaknų alumi, – ir klausėsi Haringtono postringavimų. Bitermanui pakako pusės minutės, kad perkąstų Viljamą Haringtoną. Tas žmogelis – ego maniakas.
12
J u li e Garwo od
– Tai sakai, raudonas? Visad mūvi raudonas puskojines ir vilki raudonus marškinėlius, per kiekvienas varžybas? Ir baltas trumpikes? Taip, įdomu. Net kai bėgi žiemą? Vis tiek bėgi su trumpikėm? Jo klausimas paskatino Haringtoną tratėti toliau, o Bitermanas per tą laiką baigė kramsnoti sumuštinį. Užsivertęs butelį trūktelėjo gerą gurkšnį šaknų alaus, tada nutraukė didingus Haringtono svarstymus. – Taip, žinoma! Mes parašysim. Kodėl gi ne? Užsirašęs telefono numerį, Bitermanas padėjo ragelį, sumaigė rudą priešpiečių maišelį ir švystelėjo į šiukšliadėžę. – Blondine! – riktelėjo. – Štai tau dar viena tema. Šitas – tikras šaunuolis. Sofi Samerfild Rouz apsimetė neišgirdusi Bitermano riaumojimo. Ji kaip tik skubėjo baigti rašyti straipsnį, kurį ketino nusiųsti jam elektroniniu paštu. – Ei, Sofi, man regis, Bitermanas kviečia tave. Garis Varneris, tikras chamas ir vietinis skundikas, stovėjo atsirėmęs į jos narvelio pertvarą. Jo šypsena Sofi priminė iššieptadantį lapiną iš komiksų. Ir pats buvo panašus į lapiną. Nosis ilga, smailėjanti, veidas negyvas, kaip ir jo nusmurgę išsidraikę plaukai. Ilgi plaukai ant sprando niekada nebuvo madingi, bet Gariui patiko ir jis juos taip supurkšdavo laku, kad atrodė lyg krakmolyti. – Kadangi šiandien tu čia – vienintelė moteris ir vienintelė blondinė, tai beveik neabejoju, kad kreipinys „blondine“ skirtas tau, – ir nusikvatojo iš savo šmaikštaus, kaip jam atrodė, pastebėjimo. Sofi neatsiliepė. Kad ir koks įžūlus būtų Garis, jis jau seniai išsisėmė ir jos nebesuerzins. Ji atsargiai atstūmė kėdę saugodamasi trinktelėti ja į dokumentų spintelę. Toji ir taip buvo gerokai apdaužyta, tarsi kas būtų pasišvaistęs beisbolo lazda. „Kronikos“ redakcija glaudėsi sename sandėlyje. Tai buvo didelis pilko akmens pastatas su pilkomis cemento grindimis, pilkų
ugnis ir ledas
13
plytų sienomis ir murzinomis pilkomis lubomis, kurios, kaip Sofi įtarė, kadaise buvo baltos. Fluorescenciniai šviestuvai, regis, irgi buvo panašaus amželio. Spausdinimo mašinos stovėjo pusrūsyje. Platinimo ir kiti skyriai įsikūrė antrame aukšte, o leidybos padalinys trečiame. Vietos į valias, bet kiekvienas pilka sienele atitvertas narvelis, taip pat ir jos – vos šaldytuvo dydžio. Vienas greta kito, bet vis tiek šaldytuvai. „Kronika“ galėjo tapti niūria vieta, tačiau tokia nebuvo. Virš pilkų popieriams skirtų spintelių kabojo spalvoti plakatai, o narveliai buvo ryškiai dekoruoti. Vieni kūrybiškiau, kiti mažiau, bet kiekvienas rodė savininko charakterį. Gario narvelį „puošė“ sumuštinių ir pyragėlių likučiai, kai kurie – bene savaitės senumo. Valytojams jis neleisdavo savo stalo net pirštu paliesti, Sofi atrodė, kad jis apskritai nėra jo tvarkęs. Nenustebtų, jei po tuo šlamštu šmirinėtų tarakonai, bet Gariui jie veikiausiai netrukdytų. Gal jis net yra su kai kuriais jų susijęs giminystės ryšiais. Jis vis dar ramstė jos sienelę – toks gremėzdiškas, kad Sofi net sunerimo, jog sulaužys pertvarą. Kai Sofi atsistojo, Garis stypsojo tikrai per arti, tvoksdamas gaižiu losjonu po skutimosi. Kad jai išėjus į Bitermano kabinetą jis negalėtų šnipinėti, Sofi išjungė kompiuterį – akivaizdžiai, kad jis tai pamatytų. Ne, ji neserga paranoja. Tiesiog praeitą savaitę užtiko jį sėdintį prie jos stalo, bandantį atspėti jos slaptažodį ir įlįsti į paštą. Jau buvo spėjęs pasirausti po stalčius. Du styrojo ištraukti, o jis nė nepasivargino sudėti popierių krūvelės ten, kur Sofi buvo palikusi. Kai ji pareikalavo paaiškinti, ką jis veikia prie jos stalo, Garis išmekeno, esą jo kompiuteris užlūžo ir jis tikrina, ar jos irgi. Bitermanas vėl suriaumojo, ir Sofi, it kokia pelė, nardanti po labirintą, patraukė į jo kabinetą ilgos patalpos gale. Įsivaizdavo prie boso durų rasianti kyburiuojantį geltono sūrio gabalėlį. Argi ne toks atlygis laukia pelės labirinto gale? – Ei, Sofi, ar turi žinių iš savo tėtušio? – jai įkandin šūktelėjo Garis.