Skip to main content

Tyla

Page 1

Prologas Ko l dvot e r i s, M e i n o va l st i j a Prieš tris mėnesius

J

truputį pariedėjęs sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje, iš kurios buvo matyti kapinės, bet nė vienas iš trijų vyriškių viduje neketino pagerbti mirusiųjų. Jau išmušė vidurnaktį, todėl kapinės buvo uždarytos. Ore tvyrojo keistas vasaros rūkas, skystas ir niūrus, tarsi kylančių šmėklų virtinė. Plonas pilnėjantis mėnulio pjautuvas priminė nuleistą akies voką. Kelio dulkėms dar nespėjus nusėsti, vairuotojas iššoko iš automobilio ir skubiai atidarė abejas užpakalines dureles. Bleiklis išlipo pirmas. Jis buvo aukštas, žilstančiais plaukais, griežtu kvadratiniu veidu, beveik trisdešimties metų, skaičiuojant žmouodas dailus audi

5


nių amžiumi, nors kaip nefilimas – gerokai vyresnis. Kartu su Bleikliu atvyko kitas nefilimas, vardu Henkas Milaras. Henkas irgi buvo neįprastai aukštas, šviesiaplaukis, išraiškingomis žydromis akimis ir charizmatiškas, patrauklus. Jo credo: Teisingumas yra aukščiau už ” pasigailėjimą“. Dėl jo ir dėl sparčiai per pastaruosius kelerius metus išaugusios galios pogrindiniame nefilimų pasaulyje Henkas buvo vadinamas Teisingumo Kumščiu, Geležiniu Kumščiu, bet garsiausia jo pravardė buvo Juodoji Ranka. Savieji jį garbino kaip turintį viziją lyderį, išgelbėtoją. Tačiau mažesniuose būreliuose Henkas dažnai būdavo vadinamas Kruvinąja Ranka. Apie Henką buvo šnibždamasi ne kaip apie išvaduotoją, o kaip apie kietaširdį diktatorių. Henką šie nervingi tauškalai linksmino; tikras diktatorius turi absoliučią valdžią ir jokios opozicijos. Galbūt kada nors Henkas pateisins šiuos lūkesčius. Jis išlipo iš automobilio, prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė. – Ar mano vyrai jau čia? – Dešimt vyrų laukia miškelyje už mūsų, – atsakė Bleiklis. – Dar dešimt sėdi automobiliuose prie abejų vartų. Penki pasislėpę įvairiose kapinių vietose; trys mauzoliejaus viduje, prie pat durų, du – prie tvorelės. Jei pasitelktume daugiau, išsiduotume. Neabejoju, kad vyras, su kuriuo šiąnakt susitiksi, atvyks su savo pastiprinimu. Henkas nusišypsojo tamsoje. – Labai abejoju. Bleiklis sumirksėjo. – Tu pasiėmei dvidešimt penkis savo geriausius kovotojus nefilimus prieš vieną žmogų? – Jis – ne žmogus, – priminė Henkas. – Nenoriu šįvakar susimauti. – Mes turime Norą. Jei su juo bus sunku susitarti, leisk telefonu pakalbėti su mergina. Sakoma, angelai nejaučia lytėjimo, bet emocijos – kas kita. Jis tikrai susijaudins Norai ėmus klykti. Dageris* laukia pasirengęs. * Dagger (angl.) – durklas (čia ir toliau – vert. past.). 6


Henkas atsigręžė į Bleiklį ir pritariamai nusišypsojo. – Ją saugo Dageris? Juk jis beprotis. – Pats sakei, kad nori palaužti jos dvasią. – Tikrai taip sakiau? Henkas susimąstė. Jau keturias dienas – jos prabėgo labai greitai – jis laiko Norą nelaisvėje, nuo tada, kai ištempė merginą iš tarnybinio namelio Delfų pramogų parke, bet dar tiksliai nenusprendė, ką ji turi išmokti. Visų pirma, niekada nežeminti Henko autoriteto jo vyrų akivaizdoje. Antra, būti ištikima nefilimų giminei. Ir galbūt svarbiausia, rodyti pagarbą savo tėvui. Bleiklis padavė Henkui nedidelį mechaninį prietaisą su mygtuku viduryje, šis švytėjo nežemiška melsva šviesa. – Įsidėk jį į kišenę. Kai paspausi mygtuką, tavo vyrai sugužės iš visų kampų. – Ar jis turi ir velniškų kerų galią? Bleiklis linktelėjo. – Įjungtas jis laikinai paralyžiuos angelą. Nežinau, kiek ilgai. Čia bandomukas, dar nespėjau nuodugniai jo išbandyti. – Ar kam nors apie jį sakei? – Liepėte niekam nesakyti, pone. Patenkintas Henkas įsidėjo prietaisą į kišenę. – Palinkėk man sėkmės, Bleikli. Bičiulis patapšnojo Henką per petį. – Tau jos neprireiks. Numetęs cigaretę, Henkas nusileido akmeniniais laiptais, vedančiais į kapines. Jis vylėsi pirmas pamatyti angelą iš viršaus ir šitaip įgyti pranašumą, bet trukdė rūkas, todėl Henkas guodėsi turįs pastiprinimą – gerai treniruotus kovotojus, kuriuos pats atrinko. Laiptų apačioje Henkas atsargiai pažvelgė pro šešėlius. Užėjusi dulksna nuplovė rūką. Henkas be vargo įžiūrėjo stūksančius antka7


pius ir susiraizgiusius medžius. Kapinės buvo labai užžėlusios ir priminė labirintą. Bleiklis ne veltui parinko šią vietą. Tikimybė, kad koks žmogus pamatys, kas čia šiąnakt vyksta, labai menka. Štai jis. Priekyje. Angelas stovėjo atsirėmęs į antkapį, bet pamatęs Henką išsitiesė. Visi jo drabužiai, ir motociklininko striukė, buvo juodi, tad angelą tarp šešėlių buvo sunku įžiūrėti. Jis buvo kelias dienas nesiskutęs, neklusnūs plaukai pasišiaušę, palei burną įsirėžusios susirūpinimo raukšlės. Vadinasi, gedi savo dingusios merginos? Labai gerai. – Prastokai atrodai... tu – Lopas, ar ne? – kreipėsi Henkas, sustojęs per kelis žingsnius nuo angelo. Angelas nusišypsojo, bet jo šypsena buvo nedraugiška. – O aš maniau, kad ir tu praleidai kelias bemieges naktis. Juk, šiaip ar taip, ji – tavo kūnas ir kraujas. Tačiau pažiūrėjus į tave matyti, kad miegojai grožio miegą. Riksonas nuolatos kartojo, jog esi gražuoliukas. Henkas nuleido patyčias negirdomis. Riksonas buvo puolęs angelas, kuris kasmet chešvano mėnesį užvaldydavo jo kūną, bet dabar Riksoną galima laikyti mirusiu. Jo nebėra, todėl daugiau niekas pasaulyje Henko nebegąsdina. – Na? Kokių man turi naujienų? Verčiau gerų. – Buvau tavo namuose, tačiau pasprukai pabrukęs uodegą ir kartu pasiėmei šeimą, – tarė angelas tyliu balsu, kurio intonacijos Henkas nesuprato. Tai buvo lyg ir panieka, lyg ir... tyčiojimasis. – Taip, pamaniau, tu pasielgsi neapgalvotai. Akis už akį – ar ne toks puolusių angelų credo? – Henkas negalėjo suprasti, ar ramus angelo elgesys daro jam įspūdį, ar erzina. Jis tikėjosi, jog puolęs angelas bus įsiutęs ir apimtas nevilties. Mažų mažiausiai Henkas vylėsi išprovokuoti smurtą. Jam reikėjo nors menkiausios priežasties duoti ženklą besislapstantiems vyrams. Niekas taip nestiprina bičiulystės jausmo kaip kraujo klanai. – Pakaks taukšti mandagius niekus. Verčiau pasakyk, ar turi ką vertinga. 8


Angelas gūžtelėjo pečiais. – Man buvo kur kas svarbiau sužinoti, kur paslėpei dukterį, nei žaisti tavo kvailus žaidimus. Henkas sugriežė dantimis. – Taip nebuvo derėta. – Gausiu tau reikalingą informaciją, – beveik atsainiai atsakė angelas, bet jo akys šiurpinamai suspindo. – Tačiau pirmiau paleisk Norą. Tuojau paskambink savo vyrams. – Man reikia garantijų, kad bendradarbiausi ilgai. Laikysiu ją tol, kol ištesėsi pažadus. Angelo lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn, bet vargu ar tą grimasą galėjai pavadinti šypsena. Jo veido išraiška tapo tikrai grėsminga. – Atvykau čia ne derėtis. – Tu ir negali derėtis. – Henkas išsitraukė iš kišenės telefoną. – Mano kantrybė baigėsi. Jei šiąnakt privertei mane tuščiai gaišti laiką, tavo merginai bus tikrai nemalonu. Pakanka vieno skambučio, ir ji alkana... Henkas nespėjo baigti grasinimo, nes pajuto, kaip griūna aukštielninkas. Angelo rankos staiga sušmėžavo priešais akis, ir Henkui ėmė stigti kvapo. Jis galva atsitrenkė į kietą daiktą, akyse suraibuliavo juodi ratilai. – Štai kaip viskas vyks, – sušvokštė angelas. Henkas pamėgino sušukti, tačiau angelas suspaudė jam gerklę. Henkas pamėgino spirti, bet veltui; angelas buvo per daug stiprus. Jis mėgino apgraibomis kišenėje nuspausti prietaiso pavojaus mygtuką, tačiau užčiuopti nepavyko. Henkas visiškai nepajėgė įkvėpti oro. Akyse sužaižaravo raudonos dėmės, Henko krūtinė įdubo, tarsi kas būtų ant jo užritęs akmenį. Staiga užėjus įkvėpimui, Henkas įsibrovė į angelo mintis stengdamasis pakeisti jo ketinimus, susilpninti pasiryžimą ir be paliovos kartodamas: Paleisk Henką Milarą, paleisk jį, tuojau pat...“ ” 9


– Mėgini paveikti mano mintis? – su panieka paklausė angelas. – Nesivargink. Skambink, – paliepė. – Jei po poros minučių ji bus laisva, nužudysiu tave greitai. Jei tai užtruks ilgiau, sudraskysiu po gabalėlį. Patikėk, kiekvienas tavo klyksmas sukels man didžiulį pasitenkinimą. – Tu... negali... manęs... nužudyti, – išlemeno Henkas. Aštrus skausmas nutvilkė jam skruostą. Henkas sumaurojo, bet joks garsas neišsiveržė iš lūpų. Angelo gniaužtai sutraiškė trachėją. Deginantis skausmas sustiprėjo, Henkas aplink užuodė tik kraujo, sumišusio su savo prakaitu, kvapą. – Po gabalėlį, – sušvokštė angelas prieš aptemusias Henko akis mojuodamas kažkuo panašiu į popierių, permirkusį tamsiu skysčiu. Henkas išplėtė akis. Jo oda! – Paskambink savo vyrams, – labai nekantriai paliepė angelas. – Aš... negaliu kalbėti! – sugargaliavo Henkas. Jei tik jam pavyktų pasiekti pavojaus mygtuką... Prisiek, kad ją tuojau pat paleisi, ir aš leisiu tau kalbėti. Angelo grasinimas aiškiai nuskambėjo Henko galvoje. Darai labai didelę klaidą, berniuk, atkirto Henkas. Jam pavyko įkišti pirštus į kišenę. Henkas suspaudė prietaisą. Angelas įpykęs suurzgė, išplėšė prietaisą Henkui iš rankos ir nusviedė į rūką. Prisiek, antraip netrukus neteksi rankos. Aš laikysiuosi mūsų pradinio susitarimo, atšovė Henkas. Paliksiu ją gyvą ir nekeršysiu už Čonsio Langė mirtį, jei pateiksi man reikalingą informaciją. Iki to laiko pažadu su ja elgtis žmoniškai... Angelas trenkė Henko galvą į žemę. Kankinamas skausmo ir jausdamas pykinimą Henkas galvoje išgirdo angelo žodžius: Neketinu jos palikti su tavimi nė penkių minučių, o apie tiek laiko, kiek man reikės gauti tai, ko tu nori, net nesvajok. Henkas pamėgino žvilgtelėti angelui per petį, tačiau išvydo tik 10


kapų tvoreles. Šis laikė jį parvertęs ant žemės ir buvo uždengęs savo kūnu. Henko vyrai jo nematė. Nefilimas netikėjo, kad angelas galėtų jį nužudyti – juk Henkas nemirtingas, – tačiau neketino bejėgiškai gulėti ir leisti angelui kapoti jo kūną, kol šis taps panašus į lavoną. Jis perkreipė lūpas ir įsispitrėjo angelui į akis. Niekada nepamiršiu, kaip garsiai ji klykė tempiama. Ar žinai, kad ji klykė tavo vardą? Be paliovos. Tvirtino, kad atvyksi jos išvaduoti. Žinoma, taip buvo tik pirmąsias dvi dienas. Manau, ji pagaliau ima susitaikyti su mintimi, kad tu man negali prilygti. Henkas pamatė, kaip patamsėjo angelo veidas, tarsi į jį būtų suplūdęs kraujas. Jo pečiai suvirpėjo, o tamsios akys suliepsnojo pykčiu. Ir tada viskas stulbinamai pasikeitė. Ką tik Henkui atrodė, kad iš deginančio skausmo, apėmusio visą sudaužytą kūną, neteks sąmonės, o dabar spoksojo į kruvinus angelo kumščius. Iš Henko kūno nugriaudėjo kurtinantis staugimas. Nuo skausmo, tarsi kas būtų sprogę viduje, jis vos neprarado sąmonės. Henkas išgirdo atbėgančius nefilimus. – Nukelkite... jį... nuo... manęs, – urzgė plėšomas angelo Henkas. Kiekvienas kūno lopinėlis degte degė iš skausmo, regėjosi, apimtas liepsnų ir agonijos. Henkas pamatė savo ranką, bet ji buvo be raumenų – tik sutraiškyti kaulai. Angelas netrukus sudraskys jį į skutelius. Henkas išgirdo sunkų savo vyrų šnopavimą, bet angelas vis dar laikė jį užgulęs, ir jo rankų prisilietimas deginte degino kiekvieną Henko kūno dalelę. – Bleikli! – sumaurojo Henkas. – Tuojau pat jį atplėškite! – įsakė Bleiklis savo vyrams. Tačiau nukelti ir nuvilkti į šalį angelą pavyko ne iš karto. Sunkiai šnopuodamas Henkas gulėjo ant žemės. Jis buvo permirkęs krauju, visą kūną gėlė, tarsi kas būtų badęs karštais strypais. Nustūmęs atkištą Bleiklio ranką Henkas vargais negalais atsistojo. Jis svirduliavo apsvai11


gęs nuo patirtų kančių. Iš sutrikusių vyrų žvilgsnių Henkas suprato atrodąs siaubingai. Sužalojimai buvo sunkūs, tad tikriausiai praeis visa savaitė, kol užgis – net ir pasitelkus velnių kerus. – Ar jį paslėpti, pone? Henkas priglaudė nosinę prie praskeltos ir karančios tarsi minkšta masė lūpos. – Ne. Mums nebus jokios naudos, jei užrakinsime. Liepk Dageriui keturiasdešimt aštuonias valandas merginai duoti tik vandens, – švokšdamas įsakė Henkas. – Jei šis vaikinas nepajėgia bendradarbiauti, už tai sumokės ji. Bleiklis linktelėjo, nusigręžė ir surinko numerį mobiliuoju. Henkas išspjovė kruviną dantį, tyliai apžiūrėjo, tada įsidėjo į kišenę. Jis pažvelgė į angelą, jo įsiūtį išdavė tvirtai sugniaužti kumščiai. – Kad daugiau nekiltų jokių nesusipratimų, dar kartą primenu mūsų priesaikos sąlygas. Pirmiausia turi susigrąžinti puolusių angelų pasitikėjimą, grįžti į jų gretas... – Aš tave nužudysiu, – tyliai pagrasino angelas. Laikomas penkių vyrų angelas nebesipriešino. Jis stovėjo visiškai nejudėdamas, tik juodos akys degė kerštu. Henkas staiga pajuto baimę, tarsi būtų užsiliepsnoję viduriai. Jis prisivertė kalbėti atsainiai. – ...tada pradėsi juos šnipinėti ir apie jų veiklą pranešinėti tiesiogiai man. – Dabar prisiekiu, – vis dar trūkčiojamai kvėpuodamas pareiškė angelas, – ir šie vyrai bus mano liudytojai, kad nenurimsiu, kol tavęs nenužudysiu. – Tuščiai drebini orą. Negali manęs nužudyti. Gal pamiršai, kas nefilimams suteikė prigimtinę nemirtingumo teisę? Vyrų gretomis nuvilnijo linksmas šurmulys, bet Henkas rankos mostu juos nutildė. 12


– Kai nuspręsiu, kad suteikei man užtektinai informacijos, ateinantį chešvano mėnesį leisiančios apsaugoti nefilimus, kad puolę angelai neužvaldytų jų kūnų... – Tik pamėgink ją nuskriausti, ir tau atsilyginsiu dešimteriopai. Henko lūpas perkreipė vos pastebima šypsena. – Ar nemanai, kad šie sentimentai visai nereikalingi? Kai ją apdorosiu, neprisimins net tavo vardo. – Atmink šią akimirką, – lediniu, bet aistringu balsu pagrasino angelas. – Ji tau vaidensis. – Pakaks, – atšovė Henkas, šlykštėdamasis mostelėjo ranka ir patraukė automobilio link. – Nuvežkite jį į Delfų pramogų parką. Tegu kuo greičiau atsiduria tarp puolusių angelų. – Atiduosiu tau savo sparnus. Henkas stabtelėjo įsitikinti, ar teisingai išgirdo. – Ką? – nusijuokė jis. – Prisiek, kad dabar paleisi Norą, ir sparnai bus tavo. Angelo balse pasigirdo išsekimo gaidelės, pirmieji pasidavimo ženklai. Henkui jos nuskambėjo tarsi muzika. – Kokia man nauda iš tavo sparnų? – abejingai atšovė, bet iš tiesų susidomėjo. Kiek Henkui buvo žinoma, nė vienas nefilimas niekada nebuvo nuplėšęs angelui sparnų. Kartkartėmis angelai nuplėšdavo juos vienas kitam, tačiau kad nefilimas turėtų tokią galią, buvo labai netikėta. Pagunda didelė. Kalbos apie šią Henko pergalę kaipmat pasklistų po visus nefilimų namus. – Ką nors sugalvosi, – dar silpnesniu balsu atsakė angelas. – Prisiekiu, kad ją paleisiu prieš prasidedant chešvano mėnesiui, – pateikė atsakomąjį pasiūlymą Henkas kaip įmanydamas abejingiau, nes atskleisti savo džiūgavimą būtų pražūtinga. – Man to nepakanka. 13


– Gal tavo sparnai ir būtų puikus trofėjus, bet aš turiu svarbesnių tikslų. Aš ją paleisiu iki vasaros pabaigos. Tai mano galutinis siūlymas. Henkas apsigręžė ir nužingsniavo gniauždamas godų džiugesį. – Sutarta, – tarė angelas su tyliu nuolankumu, ir Henkas lėtai iškvėpė orą. – Kaip tą padarysime? – atsigręžęs paklausė. – Juos nuplėš tavo vyrai. Henkas ketino ginčytis, tačiau angelas jį pertraukė: – Jie pakankamai stiprūs. Jei aš nesipriešinsiu, devyni ar dešimt pajėgs tą padaryti. Grįšiu gyventi prie Delfų parko ir visiems paskelbsiu, kad man sparnus nuplėšė arkangelas. Tačiau jei nori, kad jie būtų veiksmingi, negalėsime palaikyti jokio ryšio, – perspėjo angelas. Henkas negaišuodamas iš sužalotos rankos užlašino ant žolės prie kojų kelis kraujo lašus. – Prisiekiu paleisti Norą iki vasaros pabaigos. Jei savo pažadą sulaužyčiau, sutinku mirti ir tapti dulkėmis, iš kurių buvau sukurtas. Angelas užsitraukė marškinius ant galvos ir rankomis įsirėmė į kelius. Kvėpuojant jo nugara kilojosi. Angelas drąsiai, sukeldamas Henkui ir neapykantą, ir pavydą, paragino: – Pradėkite. Henkas mielai būtų pats paėmęs sparnus, bet nusprendė būti atsargus. Jis negalėjo būti tikras, kad ant angelo nėra velnio kerų pėdsakų. Jei ta vieta, kur nugaroje tvirtinami angelo sparnai, yra tokia jautri, kaip tvirtina gandai, pakaktų tik prie jos prisiliesti, ir Henkas būtų demaskuotas. Jis per daug stengėsi, todėl negali paslysti pačioje žaidimo pabaigoje. Nuslopinęs apmaudą Henkas kreipėsi į vyrus: – Nuplėškite angelui sparnus ir pasirūpinkite, kad čia neliktų jokių žymių. Tada numeskite jo kūną prie Delfų parko vartų ir pasistenkite, kad niekas jūsų nepamatytų. 14


Henkui būtų patikę išdeginti angelui savo žymę – sugniaužtą kumštį, – tai akivaizdžiai bylotų apie jo triumfą ir sustiprintų autoritetą tarp visų nefilimų, bet angelas teisingai perspėjo. Kad sparnai būtų veiksmingi, neturi likti jokių ryšio tarp Henko ir angelo įrodymų. Grįžęs į automobilį Henkas pažvelgė į kapines. Viskas baigta. Angelas be marškinių guli ant žemės, dvi atviros žaizdos driekiasi per visą nugarą. Nors angelas jokio skausmo nepajuto, netekęs sparnų jo kūnas, matyt, patyrė šoką. Henkui teko girdėti, kad puolusių angelų randai, likę pašalinus sparnus, yra jų Achilo kulnas. Regis, gandai tikri. – Ar šiąnakt jau viską baigėme? – paklausė priėjęs Bleiklis. – Dar vienas telefono skambutis, – su lengva ironija atsakė Henkas. – Merginos motinai. Jis surinko numerį ir priglaudė prie ausies mobilųjį. Atsikosėjęs nutaisė išvargusį ir susijaudinusį balsą. – Blaive, brangioji, ką tik gavau tavo žinutę. Mes su šeima atostogaujame, tad dabar skubu į oro uostą. Išskrisiu pačiu pirmuoju reisu. Papasakok man viską smulkiai. Ką reiškia pagrobė“? Ar esi tikra? Ką ” sakė policija? – Henkas nutilo klausydamasis desperatiško Blaivės kūkčiojimo. – Aš tau padėsiu. Jei prireiks, pasitelksiu visus išteklius. Mes rasime Norą.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Tyla by knygos.lt - Issuu