Issuu

Kryžkelė Mano gyvenimo pusiaukelėje išsiskyrė du keliai, sakė man išminčius. Pasirinkau mažiau išvaikščiotą ir tai jaučiau kasnakt, kasdien. – Laris Normanas (atsiprašo Roberto Frosto)1

Po neįprastai sausos žiemos kovas atnešė liūtis. Iš Kanados atslin ko šalto oro frontas, kuriam įsitvirtinti padėjo sūkuriniai vėjai, Kolumbijos upės tarpekliu atkaukiantys iš rytinio Oregono. Nors pavasaris jau tikrai buvo ant slenksčio, žiemos dievas neketino leng vai atiduoti sunkiai išsikovotą valdžią. Kaskadiniai kalnai apsiklo jo nauja sniego paklote, lauke ant šaltos žemės nukritę lietaus lašai kaipmat sustingdavo; Makui tai būtų buvusi pakankama priežastis patogiai įsitaisyti su knyga ir karštu obuolių vynu, apsisiautus sprag sinčios ugnies šiluma. Tačiau didesnę pusdienio dalį jis dirbo namie prie kompiute rio. Jaukiai sėdėdamas darbo kambaryje, tik su pižamos kelnėmis ir apatiniais marškiniais, skambinėjo telefonu siūlydamas prekes, daugiausia į Rytų pakrantę. Dažnai nutildavo klausydamasis, kaip į langą barbena ledo kristalai, stebėdamas, kaip lauke iš lėto kietėja ant visų paviršių susikaupęs ledas. Dideliam savo džiaugsmui, Ma kas tapo nepermaldaujamo ledo kaliniu. Kai audros sujaukia įprastą dienos režimą, kažkodėl apsidžiaugi. Sniegas ar ledinis lietus staiga išlaisvina tave iš lūkesčių, darbo įtam pos bei suplanuotų susitikimų ir terminų tironijos. Ir kitaip nei liga, Larry David Norman (1947–2008) – JAV krikščioniškos muzikos kūrėjas, atli kėjas, įrašų leidėjas, humoristas. Robert Lee Frost (1874–1963) – amerikiečių poetas.

tai paprastai būna ne asmeninis, bet kolektyvinis išgyvenimas. Virš šalia plytinčio miesto ir jį supančių priemiesčių, kur įsikišo Gam ta, norėdama leisti pailsėti plušantiems išvargusiems žmonėms, kone išgirsti kylantį vieningą atodūsį. Tuos, kuriems teko tai patir ti, vienija bendras pasiteisinimas, ir staiga siela šiek tiek apsvaigsta. Nebereikia jokių atsiprašymų, jeigu neįvykdai vieno ar kito įsiparei gojimo. Visi supranta ir pritaria tam nepaprastam pasiteisinimui, o nelauktai palengvėjus rūpesčių naštai, siela pralinksmėja. Tiesa ir tai, kad audros sutrikdo darbą, – vienos bendrovės šiek tiek užsidirba, tačiau kitos patiria nuostolių, o tai reiškia, kad yra tokių, kurie nesidžiaugia, kai viskas laikinai užsidaro. Bet jie negali nieko kaltinti dėl gamybos sumažėjimo ar kad nepavyko nusigauti iki darbovietės. Net jeigu tai tetrunka dieną ar dvi, visi pasijunta tar si savo pasaulio šeimininkais, ir vien todėl, kad tie mažyčiai vandens lašeliai sustingsta nukritę ant žemės. Net kasdienė veikla tampa nepaprasta. Įprasti veiksmai virsta nuotykiu, o dažnai – stipriu išgyvenimu. Vėlyvą popietę Makas ap simuturiavo, išėjo laukan ir šiaip ne taip nusigavo iki pašto dėžu tės kieme, už keleto metrų. Šią paprastutę kasdienę užduotį ledas stebuklingai pavertė kova su gamtos stichija: atkišęs rankas Makas yrėsi priešindamasis žiauriai gamtos jėgai ir nepasiduodamas juo kėsi jai į veidą. Jam nerūpėjo, kad niekas to nepastebi ir niekam tai nerūpi, – vien apie tai pagalvojęs, vidujai nusišypsojo. Atsargiai žengiant nelygiu kiemo paviršiumi, lediniai lietaus žirniukai gėlė skruostus ir rankas; dabar jis panašus, pamanė sau, į girtą jūreivį, netvirtais žingsniais kėblinantį iki kitos girdyklos. Kai susiduri su ledo audros jėga, negali drąsiai eiti pirmyn, demonst ruodamas beribį pasitikėjimą savimi. Siaučianti audra tave įveiks. Makui teko du kartus atsikelti nuo žemės, kol pagaliau apsikabino pašto dėžutę kaip seniai matytą bičiulį. Jis sustojo pasigėrėti krištolu virtusiu pasauliu. Nuo visur atsi mušė šviesa, ir vėlyva popietė dar labiau suspindo. Medžiai kaimy

no lauke užsimetė peršviečiamas skraistes ir, kiekvienas vis kitoks, stovėjo išsirikiavę bendram paradui. Pasaulis atrodė didingas, jo žė rinti prabanga, regis, bent trumpam, keletui sekundžių, nuvijo nuo Mako Didįjį Liūdesį. Praėjo beveik minutė, kol jis nudaužė ledą, jau spėjusį surakin ti pašto dėžutės dureles. Už pastangas Makas buvo apdovanotas vieninteliu voku, ant kurio spausdinimo mašinėle buvo užrašytas tik jo pirmas vardas – jokio pašto ženklo, antspaudo ar atgalinio ad reso. Jis smalsiai nuplėšė voko kraštą, o tai padaryti nebuvo leng va, nes nuo šalčio stingo pirštai. Nusisukęs nuo kvapą gniaužian čio vėjo, pagaliau iškrapštė iš voko mažą nesulankstytą popieriaus stačiakampį. Ant jo tebuvo mašinėle atspausdinta trumpa žinutė: Makenzi, praėjo daug laiko. Pasiilgau. Jeigu nori susitikti, kitą savaitgalį būsiu trobelėje. – Tėtė Makas įsitempė ir pajuto šleikštulį, kuris bemat virto pykčiu. Stengėsi kuo mažiau galvoti apie trobelę, o kai pagalvodavo, jo min tys tapdavo nei geros, nei blogos. Jeigu kažkas norėjo piktai pajuo kauti, tai tikrai persistengė. O parašas „Tėtė“ tiesiog kėlė siaubą. – Kvailys, – suniurnėjo galvodamas apie paštininką Tonį, ita lą, perdėtai draugišką, plačios širdies, bet labai nesupratingą. Kam jis įmetė tokį keistą voką? Netgi be pašto antspaudo. Makas piktai įgrūdo voką su rašteliu į apsiausto kišenę ir apsisukęs pasiruošė čiuožti atgal, namo link. Besiblaškantys vėjo gūsiai, kurie anksčiau jį stabdė, dabar padėjo greičiau įveikti miniatiūrinę, kas žingsnis vis kietesnę čiuožyklą. Jam visai gerai sekėsi, ačiū, kol nepasiekė tos kiemo vietos, kur buvo nedidelė nuokalnė ir posūkis į kairę. Makas savaime pradėjo slysti vis greičiau, čiuoždamas ant batų, kurių padai buvo tokie pat

kibūs kaip ant užšalusio tvenkinio besileidžiančios anties kojelės. Makas desperatiškai mosikavo rankomis, tikėdamasis kaip nors iš laikyti pusiausvyrą, bet čiuožė tiesiai į vienintelį nemažą medį kie mo pakrašty – tą patį, kurio apatines šakas nugenėjo vos prieš keletą mėnesių. Dabar medis stovėjo pasiruošęs jį apglėbti, beveik plikas ir tarsi laukdamas keršto valandos. Per vieną minties sekundę Ma kas nusprendė išvengti gresiančio nemalonumo ir pabandė parkris ti ant žemės, leisdamas kojoms slysti pirma kūno – jos tai ruošėsi padaryti ir pačios. Geriau mėlynė nei rakštys veide. Tačiau nuo staiga pakilusio adrenalino jis persistengė ir lyg sulė tintame filme stebėjo, kaip į orą pakilo jo kojos, tarsi jas būtų trūk telėję džiunglių spąstai. Tėškėsi iš visų jėgų, pirmiausia atsitrenkė pakaušiu, tada nušliuožė iki sniego krūvos po tviskančiu medžiu, kuris, rodės, patenkintas stovėjo virš jo iškilęs, sykiu pasibjaurėjęs ir nė kiek nenusivylęs. Akimirksnį pasaulis aptemo, arba bent jau taip atrodė. Makas gulėjo apsvaigęs ir prisimerkęs spoksojo į dangų, o ledinis prakaitas sparčiai vėsino iškaitusį veidą. Pajuto keistą šilumą ir ramybę, nuo smūgio buvo išlėkęs visas įtūžis. – Na, kas dabar kvailys? – sumurmėjo vildamasis, kad niekas nemato. Šaltis greitai smelkėsi pro apsiaustą ir megztinį, Makas žinojo, kad ledinis lietus, kuris po jo kūnu tuo pat metu ir tirpo, ir šalo, greitai sukels didelių nepatogumų. Dejuodamas kaip koks senis apsivertė, atsirėmė ant rankų ir kelių. Ir tada pamatė ryškiai raudo ną dėmę – toje vietoje, kur jo paslysta, nutįsusią iki pat galutinio kelionės taško. Staiga suprato susižeidęs ir pakaušyje pajuto vis stiprėjantį pulsavimą. Instinktyviai ranka palietė pulsuojančią vietą, o atitraukęs pamatė, kad ranka kruvina. Delnais ir keliais pasirem damas į grublėtą ledą ir aštrų žvirgždą, Makas tai šliaužė, tai slydo, kol pagaliau nusigavo iki lygios kiemo dalies. Šiaip ne taip pavyko atsistoti ir atsargiai, centimetras po centimetro, nukakti iki namo, nuolankiai paklūstant ledo ir Žemės traukos jėgai.

Įėjęs vidun, Makas kiek pajėgdamas lupo nuo savęs vieną drabu žį po kito, iš šalčio sustingę pirštai buvo nemiklūs it lazdelės, prika bintos prie plaštakos. Sulytų ir sukruvintų drabužių krūvą nutarė palikti verandoje, kur juos ir nusimetė, tada stenėdamas iš skausmo nuėjo į vonią apžiūrėti savo žaizdų. Be jokios abejonės, laimėjo ap ledėjęs kiemas. Iš pakaušyje žiojinčios gilios žaizdos sunkėsi krau jas ir tekėjo per smulkučius akmenėlius, įsispaudusius į galvos odą. Kaip Makas ir būgštavo, jau buvo iššokęs nemažas gumbas, tarsi kuprotasis banginis kyšantis iš po nepaklusnių vis labiau retėjančių plaukų. Makui buvo per sunku pačiam susitvarkyti žaizdą, apžiūrėti pakaušį laikant mažą veidrodėlį, kuriame matė atvirkštinį vonios veidrodžio atvaizdą. Susinervinęs greitai pasidavė, nes neklusnio mis rankomis negalėjo pasiekti ten, kur norėjo, ir nesusigaudė, kuris iš dviejų veidrodžių meluoja. Atsargiai pirštais čiupinėjant drėgną žaizdą, jam pavyko išrankioti didžiausias šiukšles, bet pradėjo taip skaudėti, kad turėjo liautis. Jis nusitvėrė kažkokį pirmosios pagal bos tepalą, storai užtepė, tada prie žaizdos pridėjo kilpinę plaušinę ir aptvarstė vonios spintelėje rastu tvarsčiu. Apžiūrėjęs save veidro dyje pagalvojo, kad panėši į vieną iš tų nepraustaburnių jūrininkų iš „Mobio Diko“1. Nusijuokė, bet tuoj susiraukė iš skausmo. Teks palaukti, kol Nenė grįš namo ir sutvarkys žaizdą; tai vienas iš privalumų, kai esi vedęs medicinos seserį. Šiaip ar taip, jis žinojo, kad kuo baisiau atrodys žaizda, tuo daugiau susilauks užuojautos. Gerai pagalvojus, už kiekvieną išbandymą dažnai sulauki kokio nors atpildo. Jis nurijo porą nereceptinių skausmą malšinančių tablečių, kad mažiau tvinkčiotų, ir nušlubavo lauko durų link. Makas nė minutėlei nebuvo pamiršęs raštelio. Panaršęs po šlapių sukruvintų drabužių krūvą, galiausiai rado jį apsiausto kiše nėje, žvilgtelėjo ir grįžo į darbo kambarį. Susirado pašto skyriaus „Moby Dick“ – amerikiečių rašytojo Hermano Melville’io romanas (1851 m.).

telefono numerį ir paskambino. Kaip tikėjosi, atsiliepė Enė, apkūni pašto viršininkė ir visų paslapčių sergėtoja. – Labas, gal kartais yra Tonis? – Labas, Makai, ar tai tu? Pažinau iš balso. – Aišku, kad atpaži no. – Žinai, Tonis dar negrįžo. Va, ką tik kalbėjau su juo radijo ryšiu, sakė dar nenusigavęs į Vaildketą, taigi pas jus ateis vėliau. Pasakyti, kad tau paskambintų, ar tik nori palikti jam žinutę? – O, labas! Tai tu, Ene? – Makas negalėjo susilaikyti nesuvaidi nęs, nors jos tartis nekėlė abejonių. – Atleisk, buvau sekundę nusi sukęs. Negirdėjau, ką sakei. Ji nusijuokė. – Makai, žinau, kad viską girdėjai. Nebandyk manęs mulkinti. Aš gi ne vakar gimusi. Ką nori kad jam pasakyčiau, jei grįš gyvas ir sveikas? – Tiesą sakant, jau atsakei į mano klausimą. Kitame laido gale buvo tylu. – Nepamenu, kad būtum ko nors klausęs. Kas tau, Makai? Vis dar patrauki žolytės, o gal tai darai tik sekmadienio rytais, kad leng viau būtų ištverti pamaldas? – Ji ėmė kvatotis, lyg nustebinta savo pačios genialaus humoro jausmo. – Ene, juk žinai, kad nerūkau žolės – niekada nesu to daręs ir neketinu. – Enė, aišku, žinojo, tačiau Makas norėjo apsidrausti, nes nesupaisysi, kaip jai pasirodys po dienos kitos. Tai būtų ne pirmas kartas, kai jos humoro jausmas perauga į pasakojimą, kuris greitai virsta „faktu“. Makas įsivaizdavo, kaip jo vardas pridedamas prie maldų intencijų bažnyčioje. – Nieko tokio, pasigausiu Tonį kitą kartą, tai neskubu. – Gerai, tik sėdėk namie, nes ten saugiausia. Juk žinai, tokio am žiaus vyrai kaip tu sunkiai beišlaiko pusiausvyrą. Nenorėčiau, kad parkristum ir nukentėtų tavo savimeilė. Panašu, jog Tonis iki jūsų nė nenuvažiuos. Galime įveikti sniegą, šlapdribą ir nakties tamsą, bet šis ledinis lietus... Čia jau ne juokai.

– Ačiū, Ene. Pasistengsiu nepamiršti tavo patarimo. Iki pasima tymo. Sudie. Jo galva tvinkčiojo dar smarkiau; maži mechaniniai kūjeliai taukšėjo širdies ritmu. „Keista, – pamanė. – Kas drįstų įmesti tokį raštelį į mūsų pašto dėžutę?“ Vaistai nuo skausmo dar nebuvo iki galo suveikę, bet jau pradėję slopinti kylantį nerimą, ir jis staiga pajuto nuovargį. Padėjo galvą ant rašomojo stalo ir, regis, tik akimirką snustelėjo, kai suskambo telefonas. Krūptelėjęs pabudo. – A... alio? – Sveikas, mielasis. Kalbi lyg būtum miegojęs. Tai buvo Nenė, jos balsas skambėjo neįprastai žvaliai, nors jis juto, kad, kaskart jiems šnekantis, čia pat, paviršiuje, sklando užsi slėpęs liūdesys. Jai toks oras patiko taip pat kaip jam. Jis uždegė stali nę lempą ir pažvelgęs į laikrodį nustebo – ogi miegojo porą valandų. – A, atleisk. Tikriausiai buvau užsnūdęs. – Na, balsas kaip išgėrusio. Ar viskas gerai? – Taip. – Lauke jau buvo beveik sutemę, bet matėsi, kad audra nenurimusi. Ledas sustorėjo dar per porą centimetrų. Medžių šakos buvo žemai nulinkusios, ir jis žinojo, kad kai kurios anksčiau ar vė liau nuo svorio nulūš, ypač jei pakiltų vėjas. – Kai pasiėmiau paštą, kieme teko pasigalynėti, bet šiaip viskas gerai. Kur tu? – Vis dar pas Arliną, ko gero, man ir vaikams teks čia ir nakvoti. Keitei visada naudinga pabūti su saviškiais... Regis, jai tai padeda at gauti pusiausvyrą. – Arlina yra Nenės sesuo, gyvenanti Vašingtone, kitame upės krante. – Šiaip ar taip, dabar per slidu važiuoti. Tikėki mės, kad iki ryto ledas nutirps. Būtų buvę geriau, jei būčiau spėjusi grįžti namo, kol dar buvo įmanoma, bet ką padarysi. – Ji nutilo. – Ar viskas gerai namuose? – Čia stulbinamai gražu, bet, patikėk, daug saugiau į lauką žiū rėti, nei ten vaikščioti. Aš tai tikrai nenoriu, kad išsiruoštum namo tokiu baisiu oru. Niekas nei važiuoja, nei eina. Regis, ir Tonis neat nešė mums pašto.

– Pamaniau, kad gavai laišką. – Ne, tiesą sakant, pašto nebuvo. Galvojau, kad buvo atėjęs To nis, ir nuėjau pasižiūrėti. Ten... – jis dvejojo žiūrėdamas į raštelį ant stalo, kur buvo padėjęs, – nebuvo jokio pašto. Paskambinau Enei, ir ji pasakė, kad greičiausiai Tonis į kalną neužvažiuos, o aš tikrinti ne beisiu. Tiek to. – Norėdamas išvengti tolesnio klausinėjimo greitai pakeitė temą. – Kaip Keitei sekasi svečiuose? Stojo ilgoka pauzė, paskui pasigirdo atodūsis. Kai Nenė prabilo, balsas buvo prislopintas, ji šnabždėjo, ir jis suprato, kad ranka pri dengė ragelį. – Kad aš, Makai, žinočiau. Ji elgiasi taip, lyg būtų akmeninė, kad ir kaip besistengčiau, niekaip negaliu jos prakalbint. Kai mes visi kartu, Keitė, regis, trupučiuką išlenda iš savo kiauto, bet ir vėl jame dingsta. Tiesiog nežinau, ką daryti. Aš šitiek meldžiausi, kad Tėtė padėtų mums sugalvoti, kaip ją prakalbinti, bet... – ji vėl nutilo, – atrodo, tarsi jis nesiklauso. Štai kaip. Nenei labiausiai patikdavo Dievą vadinti Tėte, taip pa jusdavo artimą bičiulystę su juo. – Brangioji, esu tikras, kad Dievas žino, ką daro. Viskas bus ge rai. – Tokie žodžiai jo paties neguodė, bet vylėsi, kad galbūt apmal dys jos balse girdimą nerimą. – Žinau, – atsiduso ji, – tik norėčiau, kad jis paskubėtų. – Ir aš, – Makas nesugalvojo, ką dar pasakyti. – Na, lik su vaikais ten ir niekur nevažiuok, perduok Arlinai ir Džimiui linkėjimus ir pa dėkok jiems nuo manęs. Tikėkimės, kad rytoj pasimatysime. – Gerai, mielasis. Einu jiems padėti. Visi ieško žvakių, jei kartais dingtų elektra. Tu irgi geriau susirask. Jų yra rūsy virš kriauklės, o šaldytuve likę pyragėlių su įdaru, kuriuos gali pasišildyti. Ar tikrai gerai jautiesi? – Taip, tik užgauta mano savimeilė. – Nesisielok, tikėkimės, kad rytą grįšime pas tave. – Gerai, brangioji. Rūpinkitės savimi ir, jeigu ko nors prireiks, skambink. Viso.

Buvo gana kvaila taip sakyti, mąstė jis, dėdamas telefono rage lį. Kažkaip vyriškai kvaila. Tarsi, jei prireiktų, jis galėtų jiems išties padėti. Makas sėdėjo ir spoksojo į raštelį. Viskas buvo taip painu ir skausminga, mėginant susigaudyti viesulu skriejančių nerimastingų jausmų ir košmariškų vaizdų raizgalynėje, temdančioje jam protą milijonui minčių lekiant milijonų mylių per valandą greičiu. Paga liau jis pasidavė, sulankstė raštelį, įdėjo į mažą dėžutę ant rašomojo stalo ir išjungė lempą. Makas susirado maisto, pasišildė mikrobangų krosnelėje, tada čiupo porą antklodžių ir pagalvių ir nuėjo į svetainę. Metęs žvilgsnį į laikrodį pamatė, kad Bilo Mojerso1 laida ką tik prasidėjo; jo mėgsta miausia laida, kurios stengdavosi nepraleisti. Mojersas buvo vienas iš tų žmonių, su kuriais Makas būtų norėjęs susipažinti, – talentin gas, tiesus, gebantis nepaprastai aiškiai išreikšti meilę žmonėms ir tiesai. Vienas iš šio vakaro pasakojimų buvo susijęs su naftininku Bunu Pikensu2, kuris, tik pamanyk, ėmėsi vandens gręžinių. Beveik automatiškai ir neatitraukdamas akių nuo televizoriaus, Makas pasilenkė virš stalo, paėmė įrėmintą mažos mergaitės nuo trauką ir priglaudė prie krūtinės. Kita ranka iki smakro užsitraukė antklodę ir patogiau įsitaisė ant sofos. Netrukus, kai buvo pasakojama apie tai, kad Zimbabvėje su muštas valdžią kritikavęs vyresniųjų klasių moksleivis, kambarį pripildė tylus knarkimas. Makas jau buvo iškeliavęs susigrumti su sapnais; galbūt šiąnakt nebebus košmarų, tik ledas, medžiai ir že miški vaizdai.

Bill Moyers (g. 1934) – amerikiečių žurnalistas ir politikos apžvalgininkas, bu vęs JAV prezidento Lyndono B. Johnsono spaudos sekretorius. 2 Thomas Boone Pickens (g. 1928) – legendinis Teksaso, JAV, naftos ir dujų vers lininkas. 1