Pi r m a da l i s
Garnio žmona 1999
M
adlina
Heler
jautė pasielgusi nutrūktgal-
viškai. Iš Niujorko į Londoną atskrido dviem dienom anksčiau, nei reikia, ir apsistojo „Liūto parko“ viešbutyje Naitsbridže. Oras kambaryje buvo troškus ir pilnas dulkių, keletą mėnesių numeris nebuvo vėdinamas. Tvyrojo kedro ir levandų kvapas. Po ilgos kelionės Madė buvo sukaitusi ir pavargusi, tačiau oro kondicionieriaus jungti neskubėjo. Ji buvo beprotiškai, siaubingai, net absurdiškai įsimylėjusi netinkamą vyrą, todėl dabar norėjo tik gulti ant lovos ir nejudėti. Madlina ne iš kvailųjų. Niujorke ji dirba advokate. Trisdešimt ketverių, baigusi Oberlino ir
6 • A l i c e H o f f m a n
Niujorko universiteto teisės mokyklą; aukšta, ilgais juodais plaukais. Daugumai ji atrodo graži ir protinga, tačiau ta nuomonė netiksli. Jie jos tiesiog nepažįsta. Nė neįtaria, kad ji išdavė savo kūną ir kraują. Žmonės nė už ką nepatikėtų, kad ji gali taip lengvai, nė nesusimąsčiusi sugadinti sau gyvenimą. Meilė būna gera ir bloga. Kai kada meilė padeda žmogui pakilti virš savo silpnybių, o kartais beviltiškai užgriūva tada, kai mažiausiai jos nori ar lauki. Taip atsitiko Madei šį pavasarį, kai atvyko į Londoną padėti seseriai ruoštis vestuvėms. Elė jos pagalbos neprašė. Seserų motina Liusė liepė Madei skristi į Londoną ir padėti vyresnėlei ruoštis iškilmėms – šiaip ar taip, Madė juk pirmoji pamergė. O kai Madė nuskrido, pamatė, kad Elė, kaip visada, jau seniausiai viskuo pasirūpinusi. Elė už Madę vyresnė metais ir vienu mėnesiu. Geroji, tobuloji sesutė, kuriai nieko nestinga. Ji yra išleidusi gan populiarią vaikišką knygą. Žmonės ją atpažįsta gatvėje, paprašyta ji mielai pasirašinėja vaikams ant popieriaus skiaučių, noriai dovanoja savo gerbėjams ekslibrisų – jų visada turi rankinėje. Kartą metuose skrenda į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jau keletą metų rengiami teatralizuoti jos kūrinio skaitymai, o vaikai pasidabina paukščių kostiumais. Devynmečiai ir dešimtmečiai kardinolai, antys ir varnos išsirikiuoja į eilę ir kantriai laukia, kol knygoje „Garnio žmona“ bus įrašytas autografas. Kartais tokiose kelionėse Madė lydi seserį. Jai nesitiki, kad dėl paprastos vaikiškos istorijos, kurią Elė sukūrė iš senų motinos pasakojimų, galima sukelti tiek daug šurmulio. Iš esmės šio pasakojimo sumanymas priklauso ir Madei, tik jai nekilo noro parašyti knygą, pakeičiant istoriją savo nuožiūra. Tą istoriją Liusė Heler pasakodavo mergaitėms prie liūno, kur jos užaugo. Anot jos, mergaičių senelė, Liusės mama, kadaise basomis kojomis įsibrido į liūną Centriniame parke
T r e č i a s i s a n g e l a s • 7
pasikalbėti su didžiuliu mėlynuoju garniu. Jai buvo nė motais, ką pagalvos žmonės, – įsibrido, ir tiek. Senelė paprašė garnio globoti Liusę. Jis taip ir darė. Paskui Liusė paprašė garnio globoti jos mergaites, ir jis atskrido gyventi į jų liūną Konektikute. – Kaip garnys gali globoti žmones? – anuomet pašnibždėjo Madė seseriai. Nors tik aštuonerių, ji nelabai tikėjo išgalvotomis istorijomis. Šiuo atžvilgiu buvo gerokai skeptiškesnė už savo motiną. – Jis gyvena dvigubą gyvenimą, – suskubo aiškinti jai sesuo Elė, lyg atsakymas būtų visai paprastas, tik gaila, kad Madė nemoka narplioti pasaulio paslapčių. – Vieną aukštai danguje, o kitą čia, žemėje. – Gerai, kad jis gali mums abiem padėti, – atsakė Madė. – Juokauji? – Elė visada kalbėdavo tvirtai ir užtikrintai. – Mėlynasis garnys turi tik vieną tikrąją meilę. Taip jis ir atsirado Elės knygoje. Kartą moteris ištekėjo už vyro, kurį labai mylėjo. Sutuoktiniai gyveno namelyje, labai panašiame į namą prie liūno, kur užaugo seserys. Su tokiom pat sidabrinėm nendrėm ir tokiu pat juodu dangum. Taikoje ir ramybėje jaunikis su nuotaka pragyveno savo lizdelyje iš vytelių ir akmenų beveik metus. Staiga vieną dieną, kai vyras buvo išėjęs žvejoti vakarienei, kažkas pabeldė į namelio duris. Žmona šoko atidaryti ir išvydo antrąją savo vyro žmoną. Mėlynojo garnio patelė atlėkė ieškoti savo prapuolusio vyro. – Kaip tu ištveri tokioj vaikų maišalynėj? – kartą paklausė Madė per teatralizuotą knygos skaitymą sausakimšoje salėje. Vaikai buvo apsisnarglėję, murzini, triukšmingi ir nemandagūs. Ko jie taip garsiai juokiasi? Net galva plyšta. Elės knygoje garnio žmona nyko tiesiog akyse. Plunksnos nutriušo. Likusi be vyro, nė kąsnio neėmė į burną.
8 • A l i c e H o f f m a n
– Viena iš mūsų turi laimėti, kita pralaimėti. Tik katrai kas lemta? – paklausė ji prie durų jaunosios patelės. – Čiagi mano skaitytojai. Noriu, kad jie juoktųsi. Paprastai Elė grįždavo namo aplankyti tėvų, bet ilgainiui Madė tapo dažna sesers viešnia. Jeigu atvirai, tai ji nenorėjo skristi į Londoną, atsikalbinėjo turinti daug darbo, nors iš esmės priežastis buvo kita. Ji nenorėjo regėti tobulai sutvarkyto Elės gyvenimo. Galiausiai išsisukti nepavyko, vienaip ar kitaip, vis tiek reikės dalyvauti vestuvėse. Madė vėl bus lyg pastumdėlė, nevykėlė mažoji sesutė, kuri nepaklūsta jokioms taisyklėms ir net suaugusi bijo juokingai kvailų dalykų – perkūnijos, pelių, automobilių kamščių ir lėktuvų. Jai veikiausiai teks apsivilkti negražią, bjaurios sintetinės medžiagos suknelę, tuo tarpu sesuo pasidabins baltu šilku ir atlasu. Antrarūšė, atstumtoji, tamsioji viso, kas geriausia, pusė. Madė niekad netikėjo vyrais, giriančiais jos grožį, ir vengdavo draugysčių. Dirbo savo darbą ir gyveno uždarai, galėdavo ramiai stovėti ir žiūrėti, kaip vaikai plėšia sparnus drugeliui ar skandina purve rupūžę. Jai nė kiek nerūpėdavo, ką ir kada žmonės daro. Juk žiaurumas – gyvenimo tikrovė. Jinai viena pasaulio nepakeis. Šitais dalykais rūpinasi sesuo. Kadangi Madė atvyko į Londoną ilgąjį balandžio savaitgalį – atskrido ketvirtadienį, o išskris pirmadienį, – abi su Ele iš oro uosto iškart nuskubėjo pas siuvėją, kad Madė pasimatuotų suknelę. Vaikystėje jos buvo labai artimos, bet vėliau viena nuo kitos nutolo, ir dabar tokios skirtingos, tarsi ne seserys. Vis dėlto Elė labai pasistengė – išrinko Madei suknelę, kuri turėtų patikti: mėlyno šilko, nepaprastai gražią, išryškinančią figūrą. Deja, Madei suknelė nepatiko, bet ji nepasakė nė žodžio. Nusprendė nors kartą gyvenime pasistengti sutarti
T r e č i a s i s a n g e l a s • 9
su seseria gražiuoju. Netgi sutiko po matavimosi eiti ragauti vestuvinių tortų. Juk dėl to čia ir atvyko. Padėti sesei. Nuvažiavo į kepyklą ir išragavo gal tuziną konditerinių gaminių – abiem sviestinio kremo papuošimai pasirodė per kieti, o šokoladas per riebus. Elei niekada niekas neįtinka. Jos galva, ruošimasis vestuvėms – tuščias laiko švaistymas. Galiausiai Elė išsirinko paprastą geltoną tortą, iškeptą pagal jos pačios receptą. Madės pagalba buvo visai nereikalinga. Madė ir toliau buvo sukalbama. – Puikiai nuspręsta, – pagyrė seserį. – Geriausiai tiks paprastas. Mažiau tikėtina, kad kas nors nepavyks. Tačiau pati Madė šita filosofija nelabai tiki. Paprastumas tinka Elei, tik ne Madei. Madė nuo gimimo išsiskyrė godumu. Iš sesers vogdavo plaukų gumytes, papuošalus, marškinėlius. Jeigu būtų jos vestuvės, ji rinktųsi vestuvinį tortą su putėsiais ir uogiene, šokoladu, konjake išmirkytais abrikosais ir cukraus vata. Merginai, visą gyvenimą laikančiai save antrarūše, niekada nieko nebus per daug. Kitą dieną po tortų ragavimo seserys skaudančiais pilvais gulėjo lovoje po šilta antklode. Su pižamom ir kojinėm. Vaikystėje joms nieko nereikėjo, tik vienai kitos. Valandą kitą, kol gurkšnojo arbatą, taip jautėsi ir šįkart. Tačiau maža vilties, kad tai, ką išeidama iš namų Elė sugriovė, vėl bus atstatyta. Jeigu atvirai, tai tarp jųdviejų nebeliko nieko bendra. Prieš septyniolika metų Elė išvyko mokytis į koledžą Bostone. Pirmaisiais studijų metais persikėlė gyventi į Londoną ir namo grįždavo ne ilgiau kaip savaitei kasmet. Sesuo paliko Madliną vieną didžiuliame name Konektikute su tėvais, kurie pagaliau vėl susitaikė, keletą metų pagyvenę atskirai. Su kaimynais Heleriai artimai nebendravo, todėl Madė draugų neturėjo. Augo užsidariusi, kaip paprastai nutinka vienišiams.
10 • A l i c e H o f f m a n
Išvykus seseriai, Madė dar labiau užsisklendė savyje. Mokydamasi Oberline, vienintelė per žiemos ar pavasario atostogas važiuodavo namo. Gavusi laišką iš Elės, neskaitydavo iš karto, o eidavo parymoti į nendryną. Kartais, kai dangus būdavo giedras, pamatydavo čia gyvenantį mėlynąjį garnį. Buvo skaičiusi, kad garniai susiporuoja ir visą gyvenimą gyvena poroje, patinai būna didesni, patelės mažesnės. O šitas garnys gyveno vienas. Plaukiojo liūne toli, palei kitą krantą. Ji dažnai jį šaukdavo, bet jis, regis, jos negirdėjo. Nė sykio neatsisuko jos pusėn.
Elės butas netoli Beisvoterio gan erdvus, bet niekuo neišsiskiria iš kitų, visai ne Madės stiliaus. Nieko pavydėtino. Ir vėl plikas paprastumas. Elės spintoje visi rūbai kašmyro ir vilnos, įvairių pilkų, mėlynų ir juodų atspalvių. Drabužiai praktiški ir puikiai pasiūti. Madė tą sužinojo slapčia kyštelėjusi nosį į spintą, kai Elė maudėsi po dušu. Jai atrodė, kad sesuo turi kažkokią paslaptį, kad apčiuopus kažkokią esminę smulkmeną paaiškėtų, iš kur Elė turi antgamtinių gebėjimų viską daryti teisingai. Kad ir kaip Madė stengėsi užčiuopti siūlo galą, nepavyko, nors vis dėlto netyčia pastebėjo spintoje blykstelėjusį vieną ryškesnį drabužį – rožinę palaidinukę iš Barneys parduotuvės, kurią aną rudenį Madė padovanojo per gimtadienį. Ant jos vis dar karojo parduotuvės etiketė su kaina. Nors kitą dieną po fiasko dėl vestuvinio torto abi tebesijautė blogai, nuėjo su pamergėmis priešpiečių. Viena iš pamergių – geriausia Elės draugė Džordžija, leidyklos, išleidusios knygą, meninė direktorė. Kita – Siuzana, atvykėlė iš Teksaso, su kuria Elė mokėsi pirmaisiais studijų metais, vėliau ištekėjusi už anglo. Dabar augina devynerių metų mergaites dvy-
T r e č i a s i s a n g e l a s • 11
nes ir taip įaugusi į naujojo miesto aplinką, kad net perėmusi smagią britišką tartį. Trečioji draugė Hana moko hatha jogos pratimų ir gyvena su Ele tam pačiam name. Elė yra sena jos mokinė ir kartą per savaitę lanko pratybas. Hana labai aukšta ir bene visom progom rengiasi baltai. Ji panaši į katę – regis, tuoj įdrėks ar susiries dvilinka. – Pagaliau ir jaunėlė! – sušuko Džordžija, pamačiusi ateinančias seseris. Elės draugės apspito Madę, puolė sveikintis. Restoranas parinktas geresnis, nei Madė tikėjosi, su gyvų gėlių vazelėmis ant staliukų ir vardinėmis kortelėmis, kur sėsti. Pamergės prisipažino pavydinčios Madei, kad ji vienintelė vilkės šilkinę dangaus mėlio suknelę, nes jų lininės ir migdolų spalvos. – Na ir kas? Galėsite apsivilkti kitomis progomis, – paaiškino Elė besiskundžiančioms draugėms. – Dėl to tokias ir išrinkau. O Madei patinka ekstravagantiški dalykai. Tai tiesa. Moterys pastebėjo, kad Madlina į susitikimą atėjo perdėm pasipuošusi. Ji buvo apsirengusi šilkine povo plunksnų spalvų palaidinuke, įsisegusi ilgus sidabrinius auskarus su opalais. Kas nori, gali laikyti ją tuščiagarbe. Geras skonis juk ne nusikaltimas. – Gal dėl to ji ir neatvažiuodavo tavęs aplankyti, – spėliojo Džordžija. – Laukė garbingos progos, kad galėtų tinkamai pasipuošti. – Neatvažiuoju todėl, kad dirbu, – paaiškino Madė. – O mes, manai, nedirbam? – nepasidavė Džordžija. – Aš taip nesakau. – Ir nereikia. Kas tave taip užkrauna darbais? – Aš advokatė, – atsakė Madė. Moterys susižvalgė. – Ar kas negerai? – paklausė Madė. – Paaiškinkit man.
12 • A l i c e H o f f m a n
– Na, ir gerai, kad atvažiavo, – įsiterpė Elė. – Tai dabar svarbiausia. Po šio dialogo už priešpiečių stalo įsivyravo šaltukas. Elės draugės su Made elgėsi tiesiog mandagiai. Kalbėjo apie dalykus, kurių ji nesupranta, aptarinėjo niekada neregėtus televizijos serialus, neskaitytas knygas. Dar kartą – atsitiktinai ar planuotai – ji atsidūrė sesers gyvenimo nuošalėje. Nuėjusi į tualetą rado čia Džordžiją su Siuze. Vos tik ją pamačiusios, moterys prikando liežuvį. – Kaip tas Polas? – plaudamasi rankas paklausė Madė apie būsimą jaunikį. Neabejotinai Džordžija su Siuze, žiūrėdamos į veidrodį, keistai susižvalgė. – Pati galėsi spręsti, – atsakė Siuzė. Ji kalbėjo kaip tikra Teksaso gyventoja, su kuria verčiau nesipykti. – Tu juk jos sesuo, – tepdamasi lūpas blizgiu pridūrė Džordžija. – Turi galvą – spręsk.
– Aš joms nepatikau, – pareiškė Madė Elei po priešpiečių. Bet jai tas pats. Jai nerūpi, ką apie ją mano kiti. Šiuo atžvilgiu ji visai kaip senelė. Elgiasi taip, kaip jai geriau, nepaisydama aplinkybių. Jeigu reikėtų, tai ir į kūdrą Centriniame parke įsibristų. Madė su Ele nusprendė grįžti iš restorano pėsčiomis. Juk pavasaris. Perėjo Haid Parką, jis buvo toks žalias, kad net prisiminė namus – švendrynus prie liūno, kuriuose galima pasislėpti. – Patikai patikai, – ramino ją Elė. – Nenusivertink. Niekas kitas, tik sesuo, galėjo nuspėti Madę jaučiantis neužtikrintai. Elė žino, kad vaikystėje Madė mėgo čiulpti
T r e č i a s i s a n g e l a s • 13
nykštį, miegoti apsikabinusi antklodės kampą. Maža ji bijojo vorų, tamsos ir net pelių. Elė dažnai lipdavo pas ją į lovą ir sekdavo pasaką, kol užmigdavo. Tai būdavo ta istorija apie garnį, kurią abi labai mėgo, o paskui Elė ją pasisavino ir aprašė knygoje. – Polui aš irgi turbūt nepatiksiu. – Tu visad tikiesi tik blogiausio. Pažvelk pozityviai. Tikėkis geriausio. Dabar Madė jau žino visą Elės ir Polo pažinties istoriją. Jiedu visiškai atsitiktinai susitiko Kensingtono rūmuose, dėl to vestuvių ceremoniją buvo nuspręsta surengti rūmų oranžerijoje, buvusiame karalienės Onos šiltnamyje. Antrą dieną po princesės Dianos žūties Paryžiuje Elė ir Polas nuėjo padėti gėlių ir pagerbti jos atminimo. Elė nunešė puokštę baltų rožių. Gėlių parduotuvėje pati išrinko kiekvieną žiedą, įdėmiai apžiūrėjo, ar nėra dėmių ir parudusių lapelių. Dianos meilės romanas ir mirtis Elę smarkiai sukrėtė; jai atrodė, kad šiame žiauriame ir atšiauriame pasaulyje mylėti iš viso neįmanoma. O kai su puokšte rožių nuėjo į Kensingtono rūmus, kur gėlių jūra driekėsi kelis šimtus jardų, sutiko Polą, nusprendusį ateiti čia paskutinę akimirką. Tam jis visai nesirengė, tiesiog nuskynė iš kaimyno sodo keletą raudonų žiedų, kurių net pavadinimo nežinojo, ir nuėjo padėti prie rūmų vartų vien dėl to, kad jo motina buvo didžiulė Dianos gerbėja. Polo mama gyveno kaimelyje netoli Redingo. Žinia apie Dianos žūtį smarkiai ją sukrėtė, ir Polas pagalvojo, kad ji labai apsidžiaugtų, jeigu jis nuneštų gėlių ir atiduotų paskutinę pagarbą velionei. Elė prisipažino seseriai, kad tą akimirką, kai pamatė Polą, buvo apsiverkusi, o kai įdėmiau į jį pažiūrėjo, net galva ėmė svaigti. Jis priėjo prie jos ir paklausė, gal jai negera, bet ji tik
14 • A l i c e H o f f m a n
papurtė galvą, nes negalėjo ištarti nė žodžio. Drauge nuėjo išgerti kavos – taip viskas ir prasidėjo. Neįtikėtinai romantiškai. Meilė ateina tada, kai jos visai nesitiki. Taip Elė pasakojo Madei. Ji užeina nelauktai ir apsvaigina kaip eterio garai. Išgirdus šią istoriją Madei norėjosi sušukti: „Kaip pasmerkta meilė gali būti romantiška?“ Tačiau nutylėjo, nieko nepasakė. Visų pirma, Diana pati kvaila, kam tekėjo už tokio vyro. Madė buvo mačiusi interviu, per kurį princo Čarlzo kažkas klausė, ar jis ją myli. „O kas ta meilė?“ – atsakė jis. Diana tuo metu sėdėjo jam prie šono. Reikėjo atsistoti ir išeiti. Grįždamos po priešpiečių su pamergėmis Madė su Ele išsuko iš kelio ir patraukė į Harvey Nichols parduotuvę pasimatuoti batų. Jos abi dievino batus. Šis bruožas iki šiolei jas vienijo. Mokydamosi vidurinėje, jos keisdavosi rūbais ir batais. Draugai manydavo, kad jų spintos lūžta nuo prabangių drabužių gausos, o iš tiesų juodvi turėjo netgi mažiau nei kiti vienmečiai. Madė pasimatavo zomšos batus su sidabrinėmis sagutėmis. Įspūdinga. Teks pakloti tris šimtus svarų. Jau kai ji ko nors užsigeidžia, niekas neatkalbės. Žino, kad jeigu nenusipirks dabar, tai jie stovės prieš akis, o ji krimsis, tad verčiau ilgai nesvarsčius imti ir nusipirkti. Madė, savaime suprantama, Elei nė trupučio nepavydėjo, nes juk ji tik pamergė, ne nuotaka. Bent jau šiose vestuvėse. Balto šilko kostiumėlis, kurį Elė pasirinko vestuvėms, pasirodė truputį per kuklus. Tai vis tas praktiškas stilius, perka tai, ką galės dėvėti nuolat, o ne svajonių suknią, kurią naktimis sapnuoja visos nuotakos. Sau Madė būtų pasirinkusi ką nors iš organzos ar atlaso, pribloškiančio stiliaus, tai, kas apsivelkama tik kartą gyvenime. Kol Elė aiškino, kad zomša labai nepraktiška, lietuje greitai sušlampa, Madė sumokėjo ir pasiėmė savo gražiuosius, brangiuosius, pačius nepraktiškiausius batus.
T r e č i a s i s a n g e l a s • 15
••• Tomis retomis dienomis, kai mamos sveikata pagerėdavo, mergaitės lipdavo į valtį ir plaukdavo palei murzgliną Konektikuto pakrantę. Mama mėgo dainuoti dainą „Irkis, irkis, irkis savo valtele“. Toli nuo kranto, už ramių vandenų, gyveno garnys. Liusė Heler buvo labai silpna, todėl irklus čiupdavo mergaitės. Kai Madei sukako dešimt, o Elei vienuolika, Liusė susirgo vėžiu ir gydėsi iki mergaitės baigė vidurinę. Kaip tik tada jas paliko tėvas. Laikui bėgant Liusė sustiprėjo – tikra kovotoja, nepasiduodanti antrai ligos atakai, – tačiau vis tiek tegalėdavo panešti vien savo mezgimo krepšelį. Liusės motinos gyvenimą taip pat pasiglemžė vėžys, ir nors Liusė labai stengėsi nerodyti baimės, vaikai vis tiek jautė. Ilgainiui jie įtikėjo, kad ir ji pasmerkta myriop. Mergaitės buvo sugalvojusios gelbėjimosi planą, jeigu beplaukiojant įvyktų nelaimė. Jei valtis apvirstų ar staiga kiltų smarki audra, pirmiausia jos pultų gelbėti viena kitos. Net jeigu tą dieną būtų susipykusios ar susimušusios, net jeigu Madė būtų nugvelbusi Elės knygą ar apyrankę arba Elė tvarkydama kambarius būtų išmetusi Madės kriauklelių kolekciją, jos vis tiek pirmiausia gelbėtų viena kitą. Susikibtų už rankų ir bandytų išsilaikyti ant vandens. Mergaitės niekad nepamiršdavo užsivilkti gelbėjimosi liemenių, kad būtų viskam pasirengusios. Ir dar laikraštyje paskaitydavo orų prognozę. Kažkas jų mamai užleido prakeiksmą. Ji pasidarė liūdna ir uždara. Turbūt dėl to, kad kai gydėsi, ją paliko vyras. Protingas žmogus taip nepasielgtų. Nė vienas vyras nepaliktų apkerėtos žmonos. Mergaitės nusprendė, kad tik jos gali tuos kerus išsklaidyti. Piktam prakeiksmui įveikti yra tik vienas būdas: kraujas už kraują, kūnas už kūną, pelenai už pelenus. Mergai-
16 • A l i c e H o f f m a n
tės nutarė kreiptis į garnį, kuriam buvo patikėta jas globoti. Jos davė priesaiką garnio sielai. Sutemus mergaitės tyliai išslinko į kiemą. Buvo tamsu, nors į akį durk, ir Madė užkliuvo už akmens. Elė sučiupo ją už rankos, kad nepargriūtų. Abi buvo tik su naktiniais. Dvi savaites niekas neskalbė drabužių, ir mergaitės visą tą laiką vaikščiojo su purvinais naktinių palankais. Bėgiojo basos. Namais niekas nesirūpino. Šaldytuvas buvo visai tuščias, o ir švarių drabužių nebeliko. Nebuvo kam išnešti šiukšlių, virtuvės spintelėse makaronų ir ryžių pakeliuose prisiveisė kandžių. Ligos padariniai šitaip reiškiasi visuose namuose – kambarių kertėse, grindų plyšiuose, ant knygų viršelių knygų spintose, ant megztinių ir paltų. Artėdama prie pievelės pakraščio, Madė pradėjo atsilikti. Prakeiksmas – dalykas rimtas. Už gyvatvorės nieko nematyti. Regis, šią akimirką išmirė visas pasaulis. Jeigu eis tolyn, ar neprieis pasaulio krašto? Jeigu pašauktas garnys atskris prie jų, ką jos tada darys? Madė nemėgo paukščių. Mėlynasis garnys bene sulig ja. Šitą ji sužinojo iš Odiubono paukščių enciklopedijos. Garniai yra sėslūs ir į savo valdas neįsileidžia įsibrovėlių. – Greičiau, – paragino Elė. – Nebijok. Elė buvo pasiėmusi iš garažo kastuvą. Pradėjus kasti duobutėje sutyvuliavo vanduo. Madė stovėjo seseriai prie šono. Elė kvepėjo muilu, prakaitu ir žeme. Ji aiškiai žinojo ką daranti. – Tu man trukdai, – pasakė Elė. – Aš viena tą padarysiu. Elei baigus kasti Madė padavė skustuvą, kurį buvo pasiėmusios iš vonios kambario. – Nebijok, nė niek neskaudės, – pažadėjo Elė. – Jis būtinai pas mus atskris. Ir mus apsaugos.
T r e č i a s i s a n g e l a s • 17
Ji visada sako, kad neskaudės, nes nori priversti Madę daryti tai, ko ši nenori. Kartais tai pasiteisina, o kartais ne. – Kai labai skauda, reikia mintyse kartoti kokį nors žodį, – sušnibždėjo Elė. – Kad nusiramintum. Tėvo nebėra, mama greitai guls į ligoninę, bus užrakinta aukštam bokšte ar mirs. Madė pasirinko žodį „ryžių pudingas“. Na, tai du žodžiai, bet jie reiškia jos mėgstamiausią desertą. Ryžių pudingas jai padeda nusiraminti. Elė negaišuodama brūkštelėjo skustuvu Madei per ranką. Dėl skausmo neklydo. Neskaudėjo, tik degino. – Na va, – tarė Elė. – Puiku. – Ir pati persipjovė ranką. Giliai persirėžė delną. Nė nekrūptelėjo. – O dabar susikibkim už rankų. Kraujas varvėjo ant sukastos žemės. Paskui Elė užbėrė tą vietą, kur buvo prilašėję kraujo. Naktiniai marškiniai susipurvino, bet jos dėl to nesikrimto. Susivėlę plaukai karojo ant nugaros. Juodvi įsiropštė į klevą, aukščiausią medį per kelias mylias aplinkui. – Kas nors turi įvykti, – pasakė Elė. Tačiau nieko neįvyko. Mergaitės laukė ilgai, bet nepastebėjo jokių permainų. Elė smarkiai nusiminė. Jinai juk globėja, ji viską sprendžia, ja galima pasikliauti. Ji niekad neverkia, bet dabar, regis, tuoj pravirks. – Jis neatskris, – tarė. – Ir neišgelbės jos. Madė labai bijojo, kad Elė nepravirktų. – Mes jo nematom, bet tai dar nereiškia, kad jo čia nėra. Elė nustebusi pažvelgė į seserį. Tiesą sakant, Madė ir pati nustebo tai ištarusi. – Lauke tamsu, – toliau porino ji. – Žmogaus rega ribota. Mokykloj ji dabar mokėsi žmogaus kūno sandarą ir neseniai nagrinėjo akį. Seserys ėmė dairytis po pelkyną. Nematyti nei kur baigiasi žemė, nei kur prasideda vanduo. Sidabrinės
18 • A l i c e H o f f m a n
švendrės juodos it anglis. Tvirtai tikėdama tuo, ką sako, Madė sušnibždėjo: – Neabejoju, kad jis čia, tik neišsiduoda. Mums reikia tuo tikėti. Kitą dieną mamos sveikata pagerėjo. Ji sėdėjo lauko krėsle pievutėje, pasidėjusi šalia mezgimo krepšį. Per pietus nuėjo į virtuvę ir paruošė Madei su Ele priešpiečius. Vėliau mergaitės išgirdo ją juokiantis. Savo krauju ir tikėjimu joms pavyko šį tą pakeisti. Apie tą nakties įvykį jos niekam nieko nepasakojo. Liko tarp jų kaip juoda paslaptis. Tokios šeimos kaip jų panašiomis nesąmonėmis netiki. Juk niekas neina vidurnaktį į lauką ir nesipjausto delnų skutimosi peiliukais. Vis dėlto Madei darėsi neramu, ar tas prakeiksmas nebus persimetęs jai, nes ji pamelavo seseriai. Todėl ėmė pjaustytis ne tokias matomas vietas – pakinklius, padus, alkūnės linkius. Sesuo sakė tiesą. Ilgainiui jau neskauda.
Antrą Madės viešnagės Londone vakarą Elė pagamino indiško troškinio su kariu, nuo jo visas butas prakvipo kmyniniu kuminu. Suprantama, Elė juk turėjo išmokti puikiai gaminti. Mokėsi tol, kol tapo puiki virėja. Kitaip nei Madė, dėl asmeninio gyvenimo ji niekada nemesdavo to, ką pradėjusi. Madė į virtuvę nė kojos nekėlė. Net nepasisiūlė padengti stalo vakarienei, nes vis tiek neįtiktų. Lygiai septintą atėjo Polas. Susirangiusi ant sofos Madė siurbčiojo vyną ir lakavosi kojų nagus. Dideliems įspūdžiams nebuvo nusiteikusi. Elės draugai ir vaikinai jos niekada nežavėjo. Uolūs knygagraužiai, ne jos skonio. Madei labiau rūpėjo pedikiūras. Ji pasirinko sidabrinės spalvos laką, labai primenantį alavo lydinį. Londonas jai nepatinka. Parduotuvėse la-
T r e č i a s i s a n g e l a s • 19
bai brangu, žmonės kalba iš aukšto. Net ir jogos instruktorius. Gaila, kad negali iš čia pabėgti. Verčiau klajotų sau viena po Paryžių. Dar niekada ten nebuvo. Apsistotų Ritz viešbutyje, kur kambariai išklijuoti žalio šilko apmušalais ir visos durys rakinamos. Vaikščiotų po Tiuilri parką, gertų kavą ten, kur niekas nekalba jos gimtąja kalba. Šitas pasiruošimas vestuvėms – visiška nesąmonė. Madei teko girdėti, kad pusė registruotų santuokų baigiasi skyrybomis. Gal net trys ketvirtadaliai. Kam taip rizikuoti? Sučirškus skambučiui Elė nuėjo atidaryti durų. Madė išgirdo tylų šnabždesį, bet jai visai nerūpėjo, ką jie ten kalbasi. Apie Polą Elė jai nebuvo pasakojusi, tik vis aptarinėdavo vestuvių smulkmenas. Ji ne iš tų, kurios atvirauja su seserimi. Madė žino tik tą seną pažinties istoriją: Kensingtono rūmai, Diana, baltos rožės. Polas tikriausiai didžiausias nuoboda pasauly. Dabar prie durų Elė pagyrė, kad jis nors kartą nepavėlavo, o jis atšovė visada ateinąs laiku, tik ji vis ankstinanti. Jie atrodė suirzę ir pavargę, anaiptol ne du balandėliai, kokius Madė tikėjosi išvysti. – Susipažink su mano jaunėle, – tarė Elė, vesdama Polą į kambarį. Madė pakėlė galvą. Elė sakė tiesą – Polas tikrai neįtikėtinai gražus. Aukštas, kokių trisdešimties metų, berniokiškos išvaizdos, vienas tų, kurie atrodo amžinai jauni. Trumpų šviesių plaukų, sakytum, kone plikai nusiskutęs, ir toks laisvabūdis, kad atrodo drauge ir pavojingas, ir žavus. Polas priėjo prie Madės, pasilenkė ir pabučiavo į abu skruostus. Ji užuodė, kad jau išgėręs. Vienas nulis. Madė nemėgsta žmonių, kurie išgėrinėja vieni, nors ir pati dažnai po darbo užsuka į barą nuplauti dienos rūpesčių ir atsigauti. – Sveika atvykusi į naująją šeimą, – pasilabino Polas.
20 • A l i c e H o f f m a n
– Ar ne aš turėčiau taip sakyti tau? Madė netikėjo ir gražios išvaizdos vyrais. Gyvenime jai teko sutikti ir tokių. – Na ir kas? Dabar mes giminaičiai. Šita spalva tau visai netinka. – Jis supeikė nagų laką. – Atrodai kaip androidė. Tokiai spalvai tu per daili. – Neklausyk jo, – pasakė Elė ir nusitempė Polą į virtuvę paragauti indiško troškinio. Kokosų piene virtų krevečių. Jiems išėjus Madė apsižiūrėjo kojų nagus. Polas teisus. Galima pamanyti, kad ji iš plieno ar titano. Pagalvos, kad dar ir be jokių jausmų. Vakarienė praėjo puikiai. Troškinys buvo labai gardus ir ne per daug aštrus. Nuo virtuvės karščio Elė sukaito. Madė stebėjosi, kad sesuo išlenkė net kelis stiklus viskio su soda. Elė negeria alkoholio, o ir išgėrusi nebūna linksma. Po kiekvieno stiklo ji vis tilo ir niaukėsi. Pamiršt tą Paryžių. Geriau jau vienai sėdėti namie Niujorke, vakare šveisti iš indelio jogurtą ir būti linksmai. – Kuo vertiesi? – paklausė Polas. – Gal nereikia, – nukirto Madė. – Ar šitam krašte žmonės kalbasi tik apie darbą? – Aš tau jau sakiau, – priminė Elė. – Madė dirba advokate, tai labai atsakingos pareigos. Vienoj investicijų bendrovėj Manhatane. Jos sritis – nekilnojamasis turtas. – Aišku. Kali pinigą. Polas iš jos šaipėsi. Atrodė supykęs, pasiryžęs ginčytis dėl bet ko. – Ar tai blogai? Madė nejučia atsitiesė. Ji padeda turtingiems žmonėms investuoti pinigus; ar turi atsiprašinėti už tai, kad puikiai išmano savo darbą?
T r e č i a s i s a n g e l a s • 21
– Argi man spręsti? – atkirto Polas. – Taigi. – Madė įsipylė į taurę vyno. Nepakenks. Dabar aišku, kodėl Elė geria. Su šituo vyru jai nelengva. – Ne tavo nosiai. Polas įdėmiai pažiūrėjo į ją, pagalvojo ir nusijuokė. Madei staiga toptelėjo, kad jis turbūt apie ją žino daugiau, nei ji pati apie save. – Ne toks jau jis prastas. Dirba kino filmų montuotoju, – paaiškino Elė. – Kaip tik jis ir pasiūlė kino kompanijai „Garnio žmoną“. Aš gi tau pasakojau, Made. Tik jūs nieko negirdit. Abu labu tokiu. Elė pati nurinko lėkštes, atsisakė pagalbos. Buvo girdėti, kaip plauna virtuvėje indus. – Ji visada viską daro pati viena, ar ne? – paklausė Polas. – Niekada nesileidžia padedama. – Tikrai ne. Ji viską tvarko pati. Niekas nepadarys taip gerai kaip ji, tiesa? Polas ištuštino savo taurę ir dar įpylė abiem. – Nežinau, kodėl tavo sesuo teka už manęs. Nežinau, ką pasakojo tau, bet ji daro didelę klaidą. Ar apie mane ką nors pasakojo? – Dedu galvą, kad su tavim ji svaigs iš laimės. Nebijok, apie tave ji man nieko nepasakojo, todėl aš nieko ir neklausinėsiu. Madė leido suprasti, kad ši tema baigta. Tokius žmones ji pažino, todėl stebėjosi, kaip sesuo, tokia protinga ir praktiška, įsimylėjo jį – perdėm didelį gražuolį, kuris žmonių draugijoje visad manosi esąs svarbiausias, kurį reikia lepinti, kuris reikalauja dėmesio ir kuris greičiausia neturi nė vieno draugo. – Nieko nepasakojo? – O ar yra ką pasakoti? – Kaipgi nėra, mano miela. Kiekvienas turi ką nors savito.
22 • A l i c e H o f f m a n
Madė dar kartą įdėmiai nužvelgė jį. Ne toks, kokio tikėjosi. Jei nebūtų toks arogantiškas, gal atrodytų ir visai nieko. – Aš tikriausiai viską sugadinsiu, – droviai tarė jis. Tie žodžiai Madę dar labiau nustebino. – Man kažkodėl nesiseka. – Nežinojau, kad jau buvai vedęs. – Ne santuokoje. Meilėje. Užaugau egoistas. Bet mamos nekaltinu. Ji man buvo gera, tikrai. Aš užaugau savanaudis. Turbūt tai genai. O kas, be grožio, įrašyta tavuosiuose? Madliną pervėrė keistas jausmas. Nei iš šio, nei iš to, štai čia, sėdint už stalo. Susižavėjimas – keistas pojūtis. Jis irgi turi savą istoriją. Polas žiūri į seseris kažkaip keistai, svarsto, kas jos tokios ir kas tarp jų vyksta. – Aš irgi savanaudė, visiška Elės priešingybė. – Madė pajuto raustanti. Ne apie ją dabar reikia kalbėti. – Esu tikra, kad su seserimi tu puikiai sutarsi. – Taip, – patvirtino Polas. – Gyvensim ilgai ir laimingai. Ko kito tikėtis? Ir nežinia kodėl abu nusijuokė. Gal dėl to, kad abiem nesiseka meilės reikalai, abu šioj srity nevykėliai. Madė nė su vienu vaikinu neišdraugauja ilgiau kaip metus. Jai viskas greitai nusibosta ir ji pradeda per daug reikalauti. Visiems aiškina netinkamai auginta šeimoje. Vis pati mažiausia, vis turinti sekti Elės pavyzdžiu. – Džiaugiuosi, kad radot bendrą kalbą, – tarė Elė, nešdama ant stalo desertą – ledų su šviežiom uogom, dubenėlį plaktos grietinėlės ir butelį vyšnių brendžio. Atsakymų galėjo būti įvairiausių. Tačiau jiedu tik susižvelgė per stalą. Ir tada Madlina pajuto kažką negero. Akimirksnis dvejonės, padažnėjęs pulsas, artėjanti nelaimė. Ji buvo čia pat, išskleista tarsi žemėlapis ant stalo. Šaukštas, peilis, šakutė, sielvartas.