C ol le e n Mc C u l lou g h
56
Timas
D e v i n ta s i s s k y r i u s
Timas jau penkias savaites vaikščiojo pas ją šeštadieniais, kai vieną ketvirtadienio vakarą Merė Horton paskambino jo tė vui. Atsiliepė pats Ronas. – Labas vakaras, pone Melvili. Čia Merė Horton, Timo šeštadienių draugė. Ronas pastatė ausis ir pamojo Esmei, kad irgi klausytųsi. – O, labai malonu, panele Horton. Kaip tenai Timas elgia si, ar viskas gerai? – Su juo malonu, pone Melvili. Aš labai džiaugiuosi jo draugija. Ronas patenkintas krenkštelėjo. – Iš jo pasakojimų man atrodo, kad jis gali pravalgyti jūsų namus, panele Horton. – O ne, pone Melvili. Smagu žiūrėti, kaip jis valgo. Trumpa nejauki tyla. Ronas neiškentęs ją nutraukė: – Ar kas atsitiko, panele Horton? Gal Timas šią savaitę nebereikalingas? – Kaip čia pasakius, pone Melvili. Matote, šį savaitgalį tu riu važiuoti į Gosfordą pasižiūrėti, kaip ten mano vasarna mis. Betvarkydama namą ir sodą čia, mieste, visai aną aplei dau. Žinote, norėjau paklausti: ar neprieštarautumėte, jeigu ir Timą vežčiausi kartu? Ten daug darbo, ir Timo pagalba 57
C ol le e n Mc C u l lou g h
man labai praverstų. Ten labai ramu, galiu prisiekti, kad jo netrukdys jokie pašaliniai žmonės ar kokie nepageidautini dalykai ir panašiai. Jis sakėsi mėgstąs žvejoti, o aplink mano vasarnamį kaip tik geriausios vietos žvejybai, aš ir pagalvojau, kad galbūt... galbūt jam tenai patiktų. Man rodos, jis noriai pas mane ateina, ir man malonu su juo pabendrauti. Ronas kilstelėjo antakius klausdamas Esmės nuomonės, ji karštai ėmė linkčioti ir paėmė iš jo ragelį. – Alio, panele Horton, čia Timo mama... Taip, ačiū, labai gerai, o kaip jūs?.. O, malonu girdėti... Panele Horton, jūs la bai gera, kad kviečiate Timą važiuoti su jumis į gamtą... Taip, jis tikrai vienišas, sunku tokiam kaip jis, pati suprantate... Nežinau, kodėl negalėtų, žinoma, galėtų, permaina jam būtų labai naudinga. Taip taip, jūs jam labai patinkate... Perduodu ragelį vyrui, panele Horton, ačiū jums, labai labai ačiū. – Panele Horton! – šūktelėjo Ronas griebdamas iš žmo nos ragelį. – Na, girdėjote, ką sakė mano brangiausioji? Jeigu ji sutinka, aš, taip sakant, juo labiau, cha cha cha! Taip, tie są sakote. Gerai, aš prižiūrėsiu, kad jis susidėtų kas reikia ir atvyktų pas jus septintą šį šeštadienį. Gerai, panele Horton, ačiū, labai ačiū... Sudiev, tam kartui, iki pasimatymo. Merė suplanavo tą šešiasdešimties mylių kelionę kaip ti krą iškylą ir prisikrovė pilną bagažinę maisto ir visko, ko ga lėjo prireikti pramogoms ar ko galėtų pristigti vasarnamyje. Šeštadienio rytą Timas atėjo lygiai septintą. Buvo giedra ir šilta diena, jau antras savaitgalis iš eilės, kai lietaus nė lašo, ir Merė nusivedė Timą tiesiai prie garažo. – Šok vidun, Timai, ir patogiai atsisėsk. Ar gerai įsitaisei? – Gerai, – atsakė jis. – Mano namas ne pačiam Gosforde, – kalbėjo ji automo biliui riedant Ramiojo vandenyno greitkeliu link Niukaslio. – 58
Timas
Kadangi gyvenu ir dirbu mieste, nenoriu dar ir vasarnamyje būti tarp žmonių, todėl nusipirkau sodybą toliau, Hoksbery je, prie Broukeno įlankos. Bet matai, turėsime važiuoti pro Gosfordą, nes tiktai iš ten yra kelias pas mane. Dieve, kaip tas Gosfordas išaugo! Prisimenu, dar neseniai čia tebuvo vie na alinė, garažas, pora vyrų ir šuva, o dabar pilna žmonių – į darbą ir iš darbo važinėjančių, atostogautojų, gal kokia šešias dešimt tūkstančių, atrodo, kad... Staiga susigriebusi Merė nutilo ir pažvelgė į Timą iš šono. Kalbina jį, lyg būtų galima su juo pasišnekėti kaip su norma liu žmogum. Ir jis savo ruožtu stengiasi susidomėjęs klausy tis, sunkiai atitraukdamas susižavėjusį žvilgsnį nuo lekiančio pro šalį kraštovaizdžio ir žiūrėdamas į ją savo šviesiomis, my linčiomis akimis. – Vargšas Timas, – atsiduso ji. – Neklausyk manęs, atsipa laiduok ir žiūrėk pro langą. Paskui ilgai tylėjo. Timui kelionė aiškiai patiko; sėdėjo pa sisukęs šonu, nosį beveik įbedęs į stiklą, atrodė, nė menkiau sio daikto už lango pro akis nepraleisdamas, o ji galvojo, koks neįvairus turėtų būti jo gyvenimas, ar dažnai kas prablaško nuobodžią egzistenciją. – Ar tavo tėtė turi automobilį, Timai? Šįkart jis nė nebesistengė atsigręžti į ją ir atsakė žiūrėda mas pro langą. – Ne, jis sako, kad mieste laikyti automobilį – tik pinigus mėtyti ir laiką gaišti. Sako, daug sveikiau pasivaikščioti, o kai reikia kur pavažiuoti, be vargo gali sėsti į autobusą. – Ar tave kas nors vežė pasivažinėti? – Retai. Automobilyje mane pykina. Išsigandusi ji pasisuko ir įdėmiai į jį pasižiūrėjo. – O kaip dabar jautiesi? Ar nepykina? 59
C ol le e n Mc C u l lou g h
– Ne, gerai jaučiuosi. Šitas automobilis taip nekrato aukš tyn ir žemyn kaip kiti, ir dar – aš sėdžiu priekyje, o ne užpa kalinėje sėdynėje, tai irgi mažiau krato, ar ne? – Puiku, Timai! Labai teisingai galvoji. Bet jeigu pajusi, kad pradeda pykinti, pasakyk man iš anksto, sutarta? Negerai bus, jeigu priterši mašiną. – Aš pasakysiu, Mere, prižadu, nes tu niekados ant manęs nerėki ir nepyksti. Ji nusijuokė: – Eik jau, Timai! Neapsimesk laukiniu! Aš manau, kad nie kas be reikalo ant tavęs nerėkia ir nepyksta, jeigu esi nekaltas. – Na, taip, – šyptelėjo jis. – Bet mama tikrai įsiunta, jeigu aš viską apvemiu. – Nė kiek jos nesmerkiu. Aš irgi supykčiau, todėl tu būti nai pasakyk iš anksto ir laikykis, kol pavažiuosiu į kelkraštį. Sutarta? – Sutarta, Mere. Po kiek laiko krenkštelėjusi Merė vėl prašneko: – Ar buvai kada išvažiavęs iš miesto, Timai? Jis papurtė galvą. – Kodėl? – Nežinau. Man atrodo, kad mama ir tėtis neturi ką veikti už miesto. – O Donė? – Mano Donė daug važinėja, buvo ir Anglijoje, – pasakė taip, lyg ta Anglija būtų čia pat už kampo. – O kai buvai mažas, ar nevažiuodavote atostogauti? – Mes būdavom namie. Mama ir tėtė nemėgsta miško, jie mėgsta tik miestą. – Žinai ką, Timai? Aš dažnai važiuoju į savo vasarnamį, ir tu gali visados važiuoti kartu. Gal kada vėliau nusivešiu tave į dy kumą ar prie Didžiojo barjerinio rifo, kai bus tikros atostogos. 60
Timas
Bet jis nesiklausė jos – jie leidosi į Holsberio upės klonį, ir vaizdas už lango buvo nuostabus. – O, kaip gražu! – sušuko jis sukiodamasis sėdynėje ir grąžydamas rankas, kaip visados, kai būdavo susijaudinęs ar nusiminęs. Tik Merė nieko nematė, nes ją staiga nutvilkė skausmas, toks naujas ir nepatirtas, kad net negalėjo suprasti, iš kur jis ir kodėl. Vargšas, nelaimingas vaikinas! Atrodo, kad vi sos gyvenimo aplinkybės lyg susimokiusios stabdo jo proto augimą ir brandą. Tėvai, be abejo, labai jį myli, bet jų pačių gyvenimas ribotas, ir jų horizonto linija nesiekia toliau Si dnėjaus. Širdies gilumoje ji negalėjo jų smerkti ar kaltinti už tai, kad jie nesupranta, jog Timas nebūtinai turi tenkintis tokiu pat gyvenimu. Jiems paprasčiausiai nė į galvą neateina suabejoti, ar jų sūnus tikrai laimingas, nes jis visada viskuo patenkintas. Bet ar negalėtų būti laimingesnis? Kažin, koks jis būtų, paleistas iš jų kasdienybės pančių, kad galėtų nors kiek pramankštinti kojas? Sunku buvo Merei surinkti savo jausmų Timui gijas: čia ji galvojo apie jį kaip apie vaiką, čia kitą akimirką fizinis jo puikumas primindavo, kad jis jau suaugęs vyras. Ir apskritai ji nebuvo įpratusi ką nors jausti, juk taip ilgai pati paprasčiau siai tik egzistavo. Ji neturėjo išsiugdžiusi gebėjimo suvokti skirtumą tarp gailesčio ir meilės, pykčio ir savigynos. Jiedu su Timu buvo lyg du priešingi poliai: neprotingumas kerėjo ir traukė protą. Nuo tada, kai prieš kelias savaites pirmąsyk jį pamatė, visas mintis ji nukreipė į veiklą, darydama tą ar kita, negal vodama apie savo jausmus ir jų nenagrinėdama. Ji nebuvo pratusi sėdėti ir mąstyti, kaip, ką ir kodėl jaučia. Nedarys to ir dabar, neieškos to skausmo priežasčių. 61
C ol le e n Mc C u l lou g h
Per dvi mylias aplink vasarnamį Merė neturėjo nė kokio kaimyno, nes tos apylinkės dar nebuvo „įsisavintos“. Vienin telis kelias – paprastas plūktinis keliukas per eukaliptų miš kelį – lietui palijus išteždavo ir tapdavo nepravažiuojamas, o kai nelydavo, iš po ratų kildavo debesys dulkių, jos nuklo davo visą augmeniją aplinkui, ir medžiai likdavo stovėti lyg suakmenėję rudi skeletai. Provėžos, kupstai ir duobės laužė patvariausią automobilį, todėl retas surizikuodavo kęsti šiuos nepatogumus dėl vienumos ir ramybės. Merės sklypas buvo nemažas, apie dvidešimt akrų; nusi pirko jį numatydama ateitį, žinodama, kad miestas lyg vėžys plėsis, o prasidėjus statyboms žemė čia pasakiškai pabrangs. O iki tol ši vieta labai tiko vienatvę mėgstančiai jos sielai. Nuo medžiais apklėstos proskynos prasidėjo Merės val dos; ji išsuko automobilį iš keliuko ir važiavo ta proskyna dar kokią pusę mylios per nuostabų kvepiantį mišką, laukinį ir švarų. Proskynos gale buvo didelis skynimas, viename šone virstantis paplūdimiu; dar toliau vingiavo ir plačiai sau kelią tarp smiltainio uolų skynėsi Hoksberio upė, šitoje vietoje dar sūri ir pulsuojanti potvyniais. Merės paplūdimys buvo ne il gesnis kaip dvidešimties jardų, iš abiejų galų užstotas aukštyn šaunančių geltonų uolų. Vasarnamis buvo paprastas keturkampis karkasinis pas tatas rifliuotos skardos stogu ir plačia atvira veranda aplin kui. Merė buvo jį nudažiusi, nes negalėjo pakęsti netvarkos ar aplaidumo, bet jos pasirinkta purvinai ruda spalva namo anaiptol nepuošė. Ūkinėje pusėje, kuri ir buvo atgręžta į proskyną, prie vieno kampo stovėjo aukštai pakeltos dvi cinkuotos geležies cisternos vandeniui. Visa aikštė aplink namą retai apsodinta medžiais, kurie jau buvo paaugę, tad ji neatrodė nyki. Merė nesistengė puoselėti čionai sodo, vi 62
Timas
sur buvo priaugę aukštos žolės, ir vis dėlto ši vieta atrodė nenusakomai patraukli. Nuo to laiko, kai nusipirko šį sklypą prieš penkiolika metų, Merė išleido jam daugybę pinigų. Masyvios cisternos gėlam vandeniui, kad užtektų vietiniam vandentiekiui, elektra, kad nereikėtų lempų ir dujinių viryklių. Merės neviliojo židiniai, žvakės ar ugniakurai lauke prie namo; tai nereikalingas dar bas ir nepatogumai. Nors atvažiuojant namas jiems buvo matomas iš blogo sios pusės, Timas išsyk juo susižavėjo. Merė turėjo vargo, kol išprašė jį iš automobilio ir įviliojo į vidų. – Čia tavo kambarys, – pasakė rodydama paprastą, bet di delį miegamąjį kambarį baltomis sienomis ir baldais, labiau panašų į vienuolio celę. – Aš pamaniau... jeigu norėsi dar čia atvažiuoti, pagalvok, kokia spalva norėtum jį išdažyti ir kokių baldų tau čia reikėtų. Mes galėtume kada užvažiuoti mieste į parduotuvę ir nupirkti. Jis negalėjo atsakyti, nes buvo per daug susijaudinęs, kad įstengtų suvokti ir priimti dar vieną džiaugsmą. Ji padėjo jam išsipakuoti lagaminėlį ir susidėti tuos kelis daiktelius į stalčius ir lentynas, paskui paėmė už rankos ir nusivedė į svetainę. Tiktai čia iš viso namo ji buvo kai ką pertvarkiusi. Anks čiau svetainė buvo tamsus, verandos nuo saulės užstotas pail gas kambarys per visą namo priekį. Merė išgriovė lauko sieną ir įstatė sustumiamas stiklines duris nuo grindų iki pat lubų, tad dabar, kai oras būdavo giedras, niekas nebeskirdavo sve tainės nuo lauko. O vaizdas iš šio kambario tiesiog kvapą gniaužė. Žalia pievelė nuožulniai leidosi link skaisčiai geltono saulėto ir nepriekaištingai švaraus paplūdimio, kurį švelniai skalavo mėlynas Hoksberio upės vanduo, o kitame krante už plačios 63
C ol le e n Mc C u l lou g h
upės stūksojo nuostabios mišku karūnuotos uolos, virš kurių plytėjo giedras aukštas dangus. Vieninteliai žmonių buvimo garsai ateidavo nuo upės – motorinių valčių tuksėjimas, kel to su ekskursantais pūškavimas, greitųjų katerių, tempiančių vandens slidininkus, riaumojimas. Kiekviename medyje klykdavo ir čiulbėjo paukščiai, ausis kurtino cikadų čirškimas, medžių šakose dūsavo vėjas. Merė dar niekada niekam nebuvo rodžiusi šios savo prie bėgos, tačiau ne vieną kartą repetavo įsivaizduojamą pokal bį su pirmaisiais svečiais. Jie šūkčiotų ir žavėtųsi vaizdais ir viskuo, ką čia pamatytų. Bet Timas nieko nesakė, ir ji nega lėjo įsivaizduoti, kaip jis viską vertina, su kuo lygina. Kad jam tai atrodė „puiku“, aiškiai buvo matyti, bet jam viskas „puiku“, kas tik jo neskaudina. Ar Timas geba suvokti skir tingus „puikumo“ laipsnius? Ar kai kurie dalykai jam patin ka labiau už kitus? Iškrausčiusi savo daiktus ir sudėliojusi virtuvėje produk tus, ji paruošė priešpiečius. Valgydamas jis mažai kalbėjo, tik rimtai čiaumojo viską, ką jam padėdavo. Kai jis nebūda vo susinervinęs ar labai alkanas, prie stalo elgdavosi neprie kaištingai. – Ar moki plaukti? – paklausė ji, kai jis padėjo suplauti indus. Jo veidas nušvito. – O taip, taip! – Tai apsimauk maudymosi kelnaites, kol aš pabaigsiu tvarkytis, ir galėsime eiti į paplūdimį. Gerai? Jis akies mirksniu pranyko, bet tuojau pat vėl pasirodė, nesuspėjo ji nė pabaigti tvarkytis virtuvėje. Nešini dviem bre zentinėmis poilsio kėdėmis, skėčiu, rankšluosčiais ir kitais paplūdimyje reikalingais daiktais, jiedu nužingsniavo į paupį. 64
Timas
Ji atsisėdo į poilsio kėdę ir atsiskleidė knygą, tik tada pa matė, kad jis stovi ir žiūri į ją, aiškiai sutrikęs ir nusivylęs. Merė užvertė knygą. – Kas yra, Timai? Kas atsitiko? Jis beviltiškai skėstelėjo rankomis. – Aš maniau... tu sakei, kad mes eisime maudytis. – Ne mes, Timai, – švelniai pataisė ji. – Aš niekada nesi maudau, o tu gali plaukioti, kiek širdis geidžia. Labai nusiminęs jis atsiklaupė prie jos kėdės ir uždėjo abi rankas jai ant rankos. – Bet tai ne tas pats, Mere! Aš nenoriu maudytis vienas! – Ašaros sužvilgo ant ilgų auksinių blakstienų lyg vandens la šeliai ant krištolo. – Prašau, o, labai prašau, neliepk man vie nam maudytis. Jis kinkavo galvą į priekį ir atgal, vis labiau jaudindamasis. – Aš žinau, tu visai nenori būti su manim, aš tau visai nepatinku! Tu visada taip apsirengusi kaip eidama į miestą, niekada nenešioji trumpų nei sportinių kelnių, nevaikštai be kojinių kaip mano mama! – O, Timai, ką man su tavimi daryti? Jeigu aš taip apsi rengusi, tai visai nereiškia, kad nenoriu būti su tavim! Man tiktai nepatinka nešioti trumpas ar ilgas kelnes, nemėgstu vaikščioti be kojinių. Bet jis nepatikėjo ir nusigręžė. – Jeigu tau būtų smagu su manim, tai ir rengtumeis kaip mama, kai jai smagu, – atkakliai spyrėsi. Abu ilgai tylėjo. Nors Merė ir nesuvokė, tai buvo pirmasis jų susidūrimas. Valia prieš valią. Galiausiai ji atsiduso ir pa dėjo knygą į šalį. – Gerai, einu į vidų, pažiūrėsiu, gal rasiu ką nors apsi vilkti, tiktai tu turi prižadėti, kad nepokštausi su manim 65
C ol le e n Mc C u l lou g h
vandeny, nenardysi po manim ir nesislėpsi vandenyje nuo manęs. Aš nemoku plaukti, todėl turėsi visą laiką mane sau goti. Prižadi? Jis vėl šypsojosi iki ausų. – Prižadu! Prižadu! Tik neužtruk ilgai, Mere, prašau, ne būk ilgai! Nors Merei labai skaudėjo tvarką mėgstančią širdį, ji ap sivilko švariais apatiniais, o ant viršaus užsimetė pilką lininį chalatėlį. Paėmusi žirkles dar gerokai jį apkarpė: patrumpino, kad būtų iki pusės šlaunų, nuardė rankoves ir išrėžė iškirptę iki pat raktikaulių. Apkarpė dailiai, bet nebuvo laiko atsiūti ar apmėtyti, o tai ją erzino ir gadino nuotaiką. Eidama vėl į paplūdimį, Merė jautėsi siaubingai nuoga be įprastinių korseto ir kojinių, baltomis kaip žuvies papilvė ran komis ir kojomis. Ir ne dėl to, kad Timas yra čia; net viena būdama ji apsirengdavo viską, kaip priklauso. Timas nebuvo kritiškas vertintojas. Dabar, kai buvo pa tenkintas jo noras, jis džiūgaudamas šokinėjo ant smėlio. – O, taip daug geriau, Mere! Dabar abu galim eiti maudy tis! Eime, eime! Merė įbrido į vandenį krūpčiodama iš pasibjaurėjimo, lyg opi ir aikštinga katė; prisiversdama ėjo dar giliau, nors labiau siai būtų norėjusi atsigręžti ir dumti atgal į sausą, patogią poilsio kėdę. Demonstruodamas atsakomybę labai jauno vy riškio, kuriam vieninteliam patikėta saugoti brangenybę, Ti mas nieku būdu neleido jai bristi giliau kaip iki juosmens. Jis sukiojosi aplink ją lyg įkyri musė, susijaudinęs ir įsitempęs. Nieko iš to gero, jis jaučia, kad jai nepatinka, ir tai gali suga dinti jam visą dieną. Užgniaužusi pasibjaurėjimą, ji pasinėrė į vandenį iki kaklo, aiktelėjo nuo šalto vandens prisilietimo ir nenoromis susijuokė. 66
Timas
Timui to tereikėjo, jis pradėjo nardyti aplink ją kaip delfi nas, vandenyje jausdamasis lyg žuvis. Prisiversdama šypsotis, Merė pliauškino rankomis vandenį ir pūškavo paskui jį apsi mesdama, kad jai baisiai patinka maudytis. Vanduo buvo skaidrus, ir pažvelgusi žemyn ji matė ant smėlėto dugno savo kojas, kurios atrodė išnirusios per sąna rius ir siūbavo po vandeniu kaip balti pieno drebučiai, o saulė lyg šilta ranka gulėjo jai ant pečių ir sprando. Neilgai trukus jai pradėjo patikti sūraus vandens švelnus dilginimas, jis gai vino ir jaudino; ir išties buvo nuostabu pasinerti iki kaklo į tą malonią besvorę vėsumą, kur saulė praranda savo galią. Ji pamiršo, kad yra neįprastai menkai apsirengusi, ir pradėjo mėgautis nesuvaržyto kūno laisve. Tačiau sveiko proto ji neprarado ir po kokių dvidešimties minučių sušuko Timui: – Aš turiu lipti į krantą, Timai, nes esu nepripratusi prie saulės. Matai, kokia aš balta ir koks tu rudas? Pamažu ir aš taip įdegsiu, bet reikia degintis po truputį, nes tokia balta oda greitai apsvyla ir aš galiu susirgti. Nemanyk, kad man nesma gu, man tikrai smagu, bet dabar turiu eiti į pavėsį. Jis ramiai išklausė jos žodžių. – Žinau, kai buvau mažas, vieną kartą ir aš buvau nudegęs, turėjau net ligoninėje gulėti. Taip labai skaudėjo, kad verkiau visą dieną ir naktį, dieną ir naktį. Aš nenoriu, kad tu, Mere, verktum dieną ir naktį. – Žinai, ką padarysime, Timai? Aš atsisėsiu po skėčiu ir žiūrėsiu į tave. Prižadu, kad neskaitysiu, tik žiūrėsiu į tave. Ar gerai? – Gerai, gerai, gerai, – uždainavo jis ir paniro, vaizduo damas povandeninį laivą, tik kilniai susilaikė jos netor pedavęs. 67
C ol le e n Mc C u l lou g h
Įsitikinusi, kad skėtis ją gerai uždengia nuo saulės, Merė išsitiesė visa šlapia poilsio kėdėje, tik veidą nusišluostė. Bet nuo kuodo per nugarą nemaloniai tekėjo vanduo, tad ištraukė smeigtukus ir paskleidė plaukus ant kėdės atlošo, kad išdžiū tų. Turėjo sau prisipažinti, kad jaučiasi puikiai, – tas sūrus vanduo tikras vaistas. Oda dilgčioja, raumenys atsipalaidavę, galūnės apsunkusios... ...Ji sėdi kirpykloje, kur retai eidavo, ir kirpėja ritmingai šukuoja jai plaukus viens du trys, viens du trys, patempda ma juos kaskart, kai šukos paliečia odą, ir švelniai traukdama per visą ilgį. Šypsodamasi iš pasitenkinimo, Merė atsimerkė ir pamatė, kad ji visai ne kirpykloje, o guli poilsio kėdėje pa plūdimy, saulė pakritusi taip žemai už medžių, kad jų šešėliai visai uždengę smėlį. Timas stovi už kėdės pasilenkęs ties ja ir žaidžia jos plau kais. Siaubo apimta ji šoko tolyn, nesuprantamos baimės ge nama, susigriebusi viena ranka plaukus, kita karštligiškai ieš kodama nukirptosios suknelės kišenėje smeigtukų. Pasijutusi saugi ir visai atsibudusi, ji atsigręžė. Akys buvo išsiplėtusios, širdis daužėsi. Timas tebestovėjo toje pačioje vietoje, žiūrėdamas į ją savo neįtikėtinai tyromis akimis tokiu bejėgišku ir skausmin gu žvilgsniu, kokiu buvo mačiusi jį žiūrint, kai jis žinodavo padaręs kažką bloga, bet nesuprasdavo, kodėl tai bloga. Jis taip norėjo atitaisyti savo kaltę, taip norėjo suprasti, kokią nuodėmę padarė, pats to nežinodamas. Tokiomis akimirko mis jis, rodos, ypač skaudžiai jaučia savo menkumą, pagalvojo jinai, kaip šuo, kuris nežino, už ką šeimininkas jam įspyrė. Visai sutrikęs jis stovėjo atvipusia burna ir grąžė rankas. – O, brangusis! Aš nenorėjau! Buvau užmigusi, ir tu mane išgąsdinai! Nežiūrėk į mane taip! Aš nenorėjau tavęs įskau 68
Timas
dinti, nė už ką pasaulyje nenoriu tavęs skaudinti. Tikrai, Ti mai! Labai prašau, nežiūrėk taip! Jis išsilenkė jos rankų ir atsitraukė tiek, kad ji nepasiek tų, nes nebuvo įsitikinęs, ar ji tikrai taip mano ar tiktai jį guodžia. – Jie buvo tokie nuostabūs, – droviai aiškino jis. – Aš tik norėjau juos paliesti, Mere. Apstulbusi ji spoksojo į jį. Jis pasakė „nuostabūs“? Taip, jis tikrai pasakė! Ir pasakė tarsi žinodamas, ką tas žodis reiš kia, tarsi suprasdamas, kuo jis skiriasi nuo kitų giriamųjų būdvardžių: „gražus“, „puikus“, „liuks“, „super“, kuriuos buvo girdėjusi jį vartojant. Timas mokosi! Jis įsimena truputį iš to, ką girdi ją sakant, ir teisingai supranta. Ji švelniai nusijuokė, priėjo ir paėmusi atgal traukiamas jo rankas stipriai paspaudė. – Dievaži, Timai! Tu man patinki labiau už visus kitus žmones, kuriuos pažįstu! Nepyk ant manęs, aš nenorėjau ta vęs įžeisti, tikrai nenorėjau! Jis vėl nušvito kaip saulė, skausmas pranyko iš akių. – Ir man tu labiausiai patinki, Mere, labiau už visus, po tėtės, mamos ir mano Donės. – Valandėlę jis pagalvojo. – Aš manau, kad faktiškai tu man ir už Donę labiau patinki. Štai ir vėl! Jis pasakė „faktiškai“, kaip ir jinai sako! Žino ma, čia daugiau paprastas mėgdžiojimas, bet ne vien tiktai; galima justi, kad jis šiek tiek ir supranta, ką sako. – Eime, Timai, eime į vidų, jau darosi vėsu. Vakare, kai pradeda pūsti vėjas nuo jūros, oras labai greitai atšąla net pa čiame vidurvasaryje. Ko norėtum vakarienės? Po vakarienės, kai indai buvo suplauti ir padėti į vietą, Merė pasodino Timą į vieną iš savo patogių krėslų ir peržvel gė plokšteles. 69
C ol le e n Mc C u l lou g h
– Ar mėgsti klausytis muzikos, Timai? – Kartais, – atsakė jis atsargiai, atsigręždamas į stovinčią už nugaros Merę. Kas galėtų jam patikti? Čia, vasarnamy, buvo daugiau plokštelių, kurios galėtų jam patikti, negu namie, Artarmone. Ji buvo čia atvežusi visas senas, kurias jos skonis jau praau go – Ravelio „Bolero“, Guno „Ave Marija“, Hendelio „Largo“, maršą iš „Aidos“, Salivano „Paskutinį akordą“, „Švediškąją rapsodiją“, Sibelijaus „Suomiją“, melodijas iš Gilberto ir Sali vano, Elgaro „Pompastišką maršą“ ir daugybę kitų, lygiai nuo taikingų ir melodingų. Pabandysime ką nors iš tų, galvojo ji, jam tikrai nebus nusibodusios. Pažiūrėsim, kaip patiks. Jis sėdėjo lyg užkerėtas, visas pasinėręs į muziką. Merė jau buvo pasiskaičiusi apie protinį atsilikimą ir stebėdama dabar Timą prisiminė, kad dažnai tokie žmonės mėgsta ir supranta muziką, sudėtingą muziką. Širdį suspaudė žiūrint, kaip jautria me, išraiškingame jo veide atsispindi kiekvienas nuotaikos pa sikeitimas muzikoje. Koks jis gražus, Dieve, koks jis gražus! Apie vidurnaktį nuo jūros pučiantis vėjas pasidarė dar šal tesnis, jo gūsiai veržėsi pro praviras stiklines duris, ir Merė turėjo jas uždaryti. Timas nuėjo miegoti apie dešimtą, pavar gęs nuo daugybės įspūdžių ir ilgo maudymosi. Jai toptelėjo, kad jam gali būti šalta, tad pasirausė koridoriaus spintoje ir rado pūkinę antklodę. Prie Timo lovos degė žibalinė lemputė, nes jis buvo, kad ir nenoriai, prisipažinęs, jog bijo tamsos, ir paprašęs palikti kambary degančią šviesą. Tyliai žengdama per plikas baltas grindis, antklodę pasikišusi po pažastim, kad kur neužkliūtų ir nesukeltų triukšmo, Merė priėjo prie siauros lovelės. Jis gulėjo susirietęs, gal todėl, kad buvo sušalęs, rankomis apsikabinęs krūtinę, keliais beveik siekdamas smakrą. Ant 70
Timas
klodė buvo pusiau nuslinkusi nuo lovos, plika nugara atsukta į atvirą langą. Merė žiūrėjo žemyn į jį išsižiojusi, rankomis gniaužydama jaukią pūkinę antklodę. Miegančio Timo veidas buvo ramus, šviesios blakstienos dryko ant liesų skruostų, auksinė plaukų kupeta gaubė dailios formos galvą. Jo lūpos buvo truputį pa pūstos, liūdna raukšlelė kairiajame lūpų kamputyje priminė Pjero šypseną. Krūtinė kilnojosi taip nepastebimai, kad Merė akimirką net buvo išsigandusi – gal negyvas. Kiek ji taip stovėjo ir žiūrėjo, nė nesuvokė; pagaliau suvir pėjusi pasitraukė nuo lovos ir išskleidė atsineštąją antklodę. Ji nesistengė kelti nuslinkusios jo antklodės, tiktai aptampė ir palenkė, tada užklojo ant pečių pūkinę ir apkamšė, kad ne nuslystų. Jis atsiduso ir sukrutėjo įsisupdamas į šiltą apklo tą, o jau kitą akimirką vėl pasinėrė sapnų karalystėn. Kažin, ką sapnuoja jaunas sutrikusio intelekto žmogus, galvojo ji: ar naktinėse savo klajonėse jis toks pat ribotas, koks būna die ną, o gal įvyksta stebuklas ir jis išsilaisvina nuo protą kaus tančių grandinių? Deja, nėra kaip sužinoti. Išėjusi iš Timo miegamojo Merė pajuto, kad būti viduje nepakeliama. Tyliai uždariusi stiklines duris perėjo verandą ir nulipo laipteliais į taką paplūdimin. Vėjas siūbavo ir blaškė medžius, žemai ant šakos, nusvirusios virš tako, mirksėda ma apskritomis akimis tupėjo maža australietiška pelėdžiukė mopokė ir šaukė: „Mopork, mopork!“ Merė pažvelgė į paukš tį nereginčiu žvilgsniu ir tą pat akimirką susidūrė su kažkuo kibiu. Kai tas daiktas palietė jai veidą, ji riktelėjo iš baimės, bet tuojau suprato, jog tai voratinklis. Atsargiai apsigraibė, išsigandusi, ar to tinklo šeimininkas neropoja kur nors per ją, bet ranka juto tik suknelės medžiagą. Paplūdimio pakrašty buvo prikritę sausų šakelių; Merė 71
C ol le e n Mc C u l lou g h
prisirinko pilną glėbį, nusinešusi į vidurį paplūdimio prie patogaus atsisėsti akmens sukrovė laužą ir prikišo degtuką. Šaltas jūros vėjas naktį buvo Dievo malonė rytinei Australi jos pakrantei, bet žmogui, per dieną kepintam saulės, sun ku buvo pakelti iki kaulų smelkiančią nakties žvarbą. Ji būtų galėjusi grįžti apsivilkti megztuko, bet ugnelė atrodė tokia draugiška, o jai taip reikėjo paguodos. Kai įsidegusios šakelės ėmė treškėti ir kibirkščiuoti, Merė atsisėdo ant akmens ir iš tiesė rankas į ugnį. Nuo artimiausio medžio, pakibęs ant uodegos žemyn gal va ir tingiai sūpuodamasis, apskritomis protingomis akimis įdėmiai į ją žiūrėjo oposumas, malonus jo snukutis buvo įta rus. Koks keistas padaras tupi prieš tą akinantį daiktą, kurį jis žinojo esant pavojingą, ir kaip nuo ugnies mirguliuodami ant jo šokinėja šešėliai. Paskui žvėrelis nusižiovavo, nusisky nė nuo šakelės lokvos vaisių ir pradėjo garsiai čiaumoti. Nėra ko bijoti, tai tik susikūprinusi moteris skausmo iškreiptu vei du, nebejauna, negraži, neviliojanti. Jau seniai praėjo tas laikas, kai skausmas buvo mano gyve nimo dalis, mąstė Merė, ranka pasirėmusi smakrą; mintimis ji grįžo į vaikystę, kai verkdama užmigdavo našlaičių prieglau dos miegamajame. Tokia vieniša būdavo tada, tokia vieniša, jog kartais mirtis atrodydavo trokštama draugė. Žmonės sako, neva vaiko protas negali suvokti mirties ar jos trokšti, bet Merė Horton žinojo geriau. Ji neturėjo jokių prisiminimų apie namus, mylinčias rankas ar kad buvo kam reikalinga; jos vienišumas buvo absoliutus, neįsisąmonintas, nes ji negalėjo trokšti to, ko nežinojo. Manė esanti nelaiminga dėl to, kad negraži, tą skausmą patyrė seniai, kai jos dievinamoji seselė Toma aplenkė ją savo dėmesiu dėl mergaitės, kuri buvo už ją gražesnė. 72
Timas
Jos genai nesuteikė patrauklumo, tačiau juose buvo už koduota stiprybė; augdama Merė ugdėsi savitvardą, ir kai su laukus keturiolikos reikėjo palikti našlaičių prieglaudą, buvo jau išmokusi valdyti savo jausmus ir nepasiduoti liūdesiui. Paskui jai džiaugsmą ir pasitenkinimą teikdavo tiktai gerai atliekamas darbas ir besikaupiančios santaupos banke. Tie džiaugsmai, žinoma, nebuvo visai beverčiai, bet nesušvelnino jos ir nesušildė. Ne, nepasakytum, kad jos gyvenimas tuščias, tačiau jame visiškai nėra meilės. Niekada nepatyrusi troškimo tapti motina ar ieškoti vyro, Merė negalėjo dabar įvertinti ir savo meilės Timui. Iš tiesų ji net nežinojo, ar tai, ką jaučia Timui, vadintina meile. Jis tik tai tapo jos gyvenimo šerdimi. Kiekvieną sąmoningą savo gy venimo minutę ji juto Timo buvimą, prisimindavo jį tūkstan tį kartų per dieną, ir vos pagalvojusi „Timas“ nusišypsodavo arba pajusdavo kažką, ką būtų galėjusi pavadinti tik skausmu. Tarsi jis būtų gyvenęs jos mintyse kaip kažkas visai kita nei tikrasis Timas. Kai sėdėdavo blankiai apšviestoje savo svetainėje, klau sydamasi užburiančių smuiko garsų, mintimis ji verždavosi į kažką nežinoma, kažką neapčiuopiama, bet kai dabar sėdėjo blankiai apšviestoje savo svetainėje ir žiūrėjo į Timą, neberei kėjo niekur veržtis, nieko ieškoti – visa, ko kada nors troško, buvo įsikūniję jame. Gal ji ko nors ir tikėjosi iš jo tas kelias va landas, kai pirmąsyk pamatė ir dar nežinojo, kad jis atsilikusio proto, tačiau dabar, žinodama karčią tiesą, nieko nebesitikėjo, jai pakako paties jo buvimo. Jis pavergė ją, ir tai vienintelis žodis, bent iš dalies tinkamas tam jausmui apibūdinti. Visus moters troškimus ir svajas ji buvo seniai ir negailes tingai nuslopinusi, jie niekados jos neįveikdavo, nes ji buvo atsargi ir vengdavo situacijų, kurios galėtų juos skatinti. Jei 73
C ol le e n Mc C u l lou g h
gu vyriškis jai atrodydavo patrauklus, ji visais būdais jo ša lindavosi, jeigu širdį paliesdavo vaiko juokas, pasistengdavo to vaiko daugiau nematyti. Ji vengė savo fizinės būties kaip maro, užsklęsdavo ją tamsoje, miegančioje sąmonės kertelėje, nepripažindama, kad tokia yra. „Nejudink snaudžiančios bė dos“, – mokė ją vienuolės prieglaudoje, ir Merė Horton uoliai tų pamokymų klausė. Nuo pat pradžių Timo grožis ir bejėgiškumas ją nugin klavo: Merė pajuto, kokie vieniši buvo paskutiniai dvide šimt devyneri jos gyvenimo metai. Atrodo, kad ji tikrai jam reikalinga, tarsi jis būtų pamatęs joje tai, ko ji pati nematė. Niekam niekada ji nebuvo patikusi „labiau už visus“, kol ne pažino Timo. Kuo jinai, sausa, kasdieniška moteris, galėjo jį patraukti? Atsakomybė jai, neišmanančiai jausmų, buvo baisus dalykas. Jis turėjo motiną, vadinasi, ne motiniškos globos ieškojo; jis dar labai vaikiškas, o ji per daug sena, tad negali būti nė kalbos apie potraukį. Matyt, jo gyvenime pa sitaikė daug blogų žmonių, kurie buvo jam žiaurūs; bet juk buvo ir gerų, netgi mylinčių. Tokios išvaizdos ir charakterio žmonėms, kaip Timas, niekada nestinga meilės. Tad kodėl ji patinka jam labiau už visus? Laužas ėmė blėsti. Merė pakilo ieškoti daugiau šakelių, bet paskui nutarė nebekurstyti. Dar pasėdėjo, įsižiūrėjusi į plevenančias tarp anglių liepsneles, bet jų nematydama. Iš smėlio iškišo galvą kirminas; laužo šiluma smelkėsi į žemę, ir šimtai jos gyventojų turėjo bėgti arba iškepti. Nežinodama, kokią nelaimę kitiems neša ją raminanti šiluma, Merė užpy lė žarijas smėliu, ne vandeniu; saugu, žinoma, dėl gaisro, bet smėlyje gyvenantiems nė kiek ne vėsiau.
74