Tevas ir dukte

1

Trevisas Rolis, Šiaurės Karolina 2011-ųjų spalis Kai pabudau savo furgone, buvo jau be dvidešimties dešimta.

Be dvidešimties dešimta! O kas, jei atėję į kavinukę neberasime Erinos? O jeigu ji jau bus išėjusi? Šis sakinys vis sukosi galvoje, kol žadinau ir rengiau Belą. Ji vėl sapnavo savo minkštąjį ėriuką ir nekantravo papasakoti man viską nuo pradžios iki galo, bet rengdamas ją švariausiais, kokius tik pavyko rasti, drabužėliais, negalėjau atsikratyti įkyrios minties: o jeigu Erina jau bus išėjusi?

Vakar telefonu Rojus pagyrė, kad elgiuosi protingai.

– Taip netruksi ir praturtėti, – pasakė man.

Prisiminiau jo auksinį laikrodį. Jo raudoną mustangą.

– Spjaut man į praturtėjimą, – atrėmiau. – Tenoriu, kad abu su Bela kaip nors pramistume, kol susirasiu normalų darbą. – Jau vien kalbėdamas su juo telefonu jaučiausi šleikščiai. Tas pasipūtėlis – visiškas bukagalvis.

– Tai dabar taip kalbi, – atsakė jis, – bet kai paragausi lengvų pinigų...

– Klausyk, – atšoviau, – pasakyk, kur ir kada susitinkam, ir taškas.

8

Tėvas ir duktė

– Atvažiuosim tavęs ryt vakare apie vienuoliktą. Vis dar triniesi tenai pat? Automobilių aikštelėje prie „Targeto“ prekybos centro?

– Taip.

– Žiūrėk, kad užtektų benzino sulakstyti iki Virdžinijos sienos ir atgal, – burbtelėjo jis ir išjungė telefoną.

Taigi dabar visą dieną turėsiu drebinti kinkas spėliodamas, ar teisingai pasielgiau. Jei viskas eisis kaip suplanuota, su Bela teks išsiskirti. Nuo šios minties net įsitempiau. Nežinojau, ar sugebėsiu tai padaryti. Bet juk Erina – gera moteris. Tuo neabejojau. Be to, Bela ją pažįsta ir mėgsta. Neramino tik viena – kad Erina nepasirodytų pernelyg uoli ir neiškviestų policijos. Reikia tikėtis, kad taip nepadarys.

Kai ant degalinės čekio rašiau raštelį ir paskui kišau jį į Belos kelnių kišenę, man drebėjo rankos, be to, viską reikėjo atlikti nepastebimai, kad Bela neimtų klausinėti ar neišsitrauktų raštelio apžiūrėti. Prisiminiau, kaip drebėdavo rankos mamai.

Dailus drebuliukas, sakydavo gydytojas, toks vos pastebimas ir visai nepavojingas. Manosios rankos drebėjo kitaip – vos pajėgiau apmauti Belai kojines.

– Noriu valgyt, tėveli, – pasakė ji, audamasi batukus.

Atidariau „Tik-Tak“ dėžutę ir jai į delniuką iškračiau kelis žirnelius.

– Netrukus valgysim pusryčius, – pažadėjau, kai ji susimetė saldainius į burną. Įsivaizdavau, kaip Erina randa raštelį. Juk tikrai ras, argi ne? O jei neras, kas tada? Galvojant apie blogiausia, pasiutusiai įsiskaudėjo galvą. Pirmiausia reikia atlikti tai, kas svarbiausia, tvirtai pasakiau sau. O svarbiausia buvo nusigauti iki „Geros pradžios“ ir susirasti Eriną, kol toji nepradingo, kitaip visas planas nueis šuniui ant uodegos.

– Noriu siusiuko, – pasisakė Bela.

– Taip, vaikeli, ir aš noriu.

D iane C hamber l a i n

9

Sušukavau jai tamsius plaukus. Tiesą pasakius, juos reikėjo ištrinkti „Targeto“ prekybos centro tualete, kaip jau kartą trinkau aną savaitę, bet vakar visai išgaravo iš galvos. Reikėtų dar ir apkirpti, bet išvažiuodamas iš Karolaina Bičo nepasiėmiau žirklių. Dabar garbanos jau per ilgos, kad galėtum užkišti už ausų. Kai pamėginau tai padaryti, išlipus iš furgono jos vėl užkrito mergaitei ant veido. Vargšiukė! Atrodo lyg našlaitėlė, kuria niekas nesirūpina. Duok Dieve, kad šiąnakt iš tikrųjų neliktų našlaitė.

Paėmiau Belą už rankos ir patraukėm link kavinukės.

– Skauda ranką, tėveli, – pasiskundė ji.

Susivokiau, kad spaudžiu per stipriai. Kaip negerai elgiuosi su savo mergyte. Negaliu netgi perspėti, kas jos laukia. Atleisk, Bela. Tikėjausi, kad ji šito neprisimins, nes dar maža. Niekada neprisimins dienos, kai tėtis ją paliko.

Pievelėje prie kavinės žydėjo gėlės, ir man staiga šovė puiki mintis. Na ir kas, kad čia tik piktžolės, vis tiek tiks.

– Klausyk, Bela, – parodžiau į gėles, – nuskinkime keletą tetai Erinai.

Stabtelėjome ant pievelės ir pradėjome skinti gėles, kad tik Bela dar akimirką negalvotų apie tualetą. Tos gėlės – tai ir visa padėka Erinai už pagalbą, kurios ketinau prašyti.

Erina kaip visada sėdėjo ruda oda aptrauktame fotelyje ir kažką skaitė savo planšetiniame kompiuteryje. Ir kaip visada vis braukė nuo akių rusvų plaukų sruogą. Man pašėlusiai palengvėjo, bet kad jį kur galas! Jei jos čia nebūtų, nebūčiau galėjęs padaryti to, ką ruošiausi padaryti šiąnakt, o tai juk būtų gerai. Bet ji yra čia ir nusišypsojo taip, lyg būtų mūsų laukusi.

– Štai ji!

Bela šūktelėjo taip, kad net dvi kampe sėdinčios merginos atsigręžė. Jos buvo beveik mano bendraamžės, kokių dvidešimt dvejų ar trejų. Viena iš jų man nusišypsojo, paskui paraudo ir nusisuko. Į ją žvilgtelėjau tik probėgom, nes dabar mane labiau-

10

Tėvas ir duktė

siai domino kiek vyresnė nei trisdešimties moteris, sėdinti odiniame fotelyje. Man norėjosi ją apkabinti.

– Labas, – pasisveikinau, lyg tai būtų įprastas rytas. – Kaip laikaisi?

– Gerai. – Erina paglostė Belai rankutę. – Labas rytas, mieloji. O tu kaip šiandien laikaisi?

– Pusryčiams valgėm „Tik-Tak“, – pranešė Bela.

– Tuoj užkrimsim rimčiau, – paskubėjau pridurti.

– Tikrai? – ištarė Erina. – Ar buvo skanu?

Bela linktelėjo, ir garbanos vėl užkrito jai ant akių.

– Mums reikia į tualetą, ar ne, Bel? – pasakiau, paskui pažvelgiau į Eriną. – Ar palauksi mūsų minutėlę?

– Aš niekur neskubu, – atsakė ji.

– Čia tau, – atkišau jai gėles gailėdamasis, kad nesurišau kokiu raišteliu, bet iš kur jį imsi? – Bela priskynė tau šį rytą.

– Kokios gražios! – Erina paėmė gėles, pauostė ir pasidėjo ant stalo. – Ačiū, Bela. Žvilgtelėjęs į gėles pamačiau ant stalo gulinčią vaikišką knygutę.

– Regis, teta Erina turi tau naują knygelę, – ištariau viltingai. Knygutė nukreiptų Belos dėmesį, kol aš... baisu apie tai net pagalvoti.

– Noriu siusiuko, tėveli, – priminė Bela.

– Gerai, – paėmiau ją už rankutės. – Netrukus grįšim, – pasakiau Erinai.

Tualete paskubomis valėmės dantis, siusiojom ir prausėmės.

Man rankos drebėjo lyg užkietėjusiam alkoholikui, tad leidau Belai pačiai valytis dantis. Šiaip ne taip išsivaliau savuosius.

Skustis nė nemėginau.

Kai grįžom, Erina jau buvo padėjusi knygelę ant ranktūrio.

– Tikiuosi, ji tau labai patiks, Bela, – pasakė, atkišo rankas, ir mano ketverių metukų dukrelė drąsiai užsiropštė jai ant kelių, lyg būtų pažinojusi Eriną visą gyvenimą.

D iane C hamber l a i n

11

Ačiū tau, Dieve, pagalvojau. Tai, ko ketinau imtis šį vakarą, buvo šlykštu, tačiau Erinos atsiradimas mano gyvenime kaip tik šią savaitę piršo mintį, jog elgiuosi teisingai.

– Paimsiu sau kavos ir bandelę mudviem, – pasakiau Belai. – Gal ir tau ko atnešti, Erina? – paklausiau, lyg iš tiesų būčiau išgalėjęs jai ko nors nupirkti.

– Ačiū, nereikia, – atsisakė ji. – Belai paėmiau apelsinų sulčių.

Nuo pat pradžių žinojau, kad ji labiau domisi Bela nei manim. Ir gerai. Tiesą pasakius, nuostabu.

– Gerai, ačiū, – padėkojau.

Prie baro paprašiau kavos, bandelės ir puodelio vandens Belai. Imdamas vandenį visai nedailiai drebančiomis rankomis, visą išliejau velniop.

– Atsiprašau! – Iš laikiklio išpešiau saują servetėlių ir puoliau šluostyti barą.

– Nieko tokio, – atsakė baristas Nandas, laukdavęs manęs kiekvieną rytą.

Iš kito kambario jis pakvietė merginą ir toji atbėgusi viską išvalė, o baristas tuo metu vėl pripylė man puodelį vandens.

Vandenį, kavą ir bandelę sudėjo ant kartoninio padėklo, aš atsargiai pakėliau jį ir nusinešiau prie staliuko.

Erina su Bela įsigilinusios skaitė knygelę. Bela kažko klausinėjo, piršteliu baksnodama į lapus. Galvą buvo padėjusi Erinai ant peties, atrodė apsnūdusi. Pasak jos, vakarykštis sapnas buvęs labai ilgas, o šįryt pabudome vėlai. Ji atrodė maždaug taip, kaip aš jaučiausi. Kai gausiu pinigų, reikės susiieškoti kokią kliniką ir paprašyti, kad mergaitę ištirtų. Beje, šiomis dienomis ją ir maitinau prastai. Iš pradžių ketinau pasidalyti bandele, bet dabar nusprendžiau atiduoti visą. Šiaip ar taip, šį rytą turbūt nepraryčiau nė kąsnio.

Atsisėdau ant sofos sukdamas galvą, kaip čia geriau viską sutvarkius. Negalima laukti pernelyg ilgai. Juk nežinau, kiek Erina

12

Tėvas ir duktė

dar sėdės kavinukėje. Siurbčiodamas kavą jaučiausi lyg ryčiau rūgštį. Šūdinas tu tėvas, galvojau.

Erina baigė skaityti skyrių ir pasakė palauksianti, kol Bela suvalgys bandelę.

– Eikš valgyti čionai, kad neištepliotum tetos Erinos, – pakviečiau.

– Oi, nieko tokio, – atsakė Erina. – Tik pastumk vandenį.

Taip ir padariau, nors labai norėjau būti arčiau Belos. Džiaugiausi, kad ji sėdi Erinai ant kelių, bet troškau pats apkabinti mergaitę. Betgi išgąsdinčiau, jei apkabinčiau taip stipriai, kaip šįryt spaudžiau rankytę mudviem einant per aikštelę. Tebūnie kaip yra. Dabar reikia sumąstyti, kaip garbingai pasitraukti.

Apie tai dar nebuvau galvojęs. Gal pasakyti, kad vėl prireikė į tualetą? Tačiau jos pamatys, kad išėjęs iš tualeto traukiu prie durų.

– Taigi dirbti pradėsi po poros dienų? – paklausiau Erinos.

Norėjau žinoti, kada ji grįžta į vaistinę. Tikėjausi, kad viską apskaičiavau teisingai.

– Neprimink. – Ji paglostė Belai kaklą.

Mergaitei tarp dantukų buvo įstrigęs šilauogės gabaliukas, tad pasidžiaugiau, kad į mažutėlį rausvą jos rankinuką susipratau įbrukti dantų šepetėlį.

– Ar sukinėjantis tarp visų tų vaistų tavęs niekada nebuvo apėmusi pagunda jų paragauti? – paklausiau. Ką aš čia, po galais, šneku? Nė pats nenutuokiu. Nervai! Esu suknistas nervų kamuolys.

Erina nužvelgė mane lyg kokią padugnę.

– Niekada, – atšovė. – Tik nesakyk, kad pats susigundytum.

Pamėginau nusišypsoti.

– Tikrai ne, – atsakiau. – Aš ne toks. – Ir kam reikėjo išsižioti? Matydama, kaip šįryt visas virpu, Erina dar tikrai pamanys, jog ką nors vartoju. Staiga sugalvojau, kaip toliau elgtis. – Šiandien turėsiu dar vieną pokalbį, – pasakiau.

– Puiku! Radai Craigslist skelbimų puslapyje?

D iane C hamber l a i n

13

– Ne, draugas pasiūlė. – Prakaituotais pirštais pabarbenau į šlaunis. – Tikiuosi, šįkart pasiseks.

– Aš taip pat, Trevisai. Tikiuosi, baldai? Verslui? O gal namams? Arba...

– Furgone turiu visą informaciją, – pasakiau stodamasis. – Gal galėtum minutėlę pasaugoti Belą, kol atnešiu? Parodysiu adresą, gal patartum, kaip tenai nusigauti?

– Žinoma, – linktelėjo ji.

Negalėjau taip imti ir išeiti. Troškau dar kartą nusivesti Belą į tualetą ir stipriai apkabinti, bet įveikiau save. Nagi, pirmyn!

Pasilenkiau, pabučiavau Belai į viršugalvį ir skubiai pasišalinau.

Pro duris išsmukau į aikštelę ir nupėdinau prie savo furgono.

Greičiau, greičiau, kol neapsigalvojau. Pasukau užvedimo raktelį. Negalima palikti furgono čia, antraip išėjusios iš „Geros pradžios“ Erina su Bela jį pastebėtų. Per visą aikštelę lėkiau taip, kad vos nesutraiškiau kelių automobilių, koja mygo greičio pedalą, pasaulis liejosi priešais akis, o galvoje sukosi vienintelis žodis.

Bela, Bela, Bela.