Tavoji

1

skyrius Jau daugiau nei mėnesį Ernestas su manimi nesimyli. O gal du. Nežinau. Nepasakyčiau, kad man tai pernelyg rūpi. Iki vakaro visai nusivarau nuo kojų. Regis, nėra dėl ko, bet namų ruo­ ša, kai nori, kad tvarka būtų nepriekaištinga, labai išvargina. Aš pati, vos tik padedu galvą ant pagalvės, iš karto užmiegu. Vis dėlto jei vyrui tu šitiek laiko nerūpi, vadinasi, ne šiaip sau. Svarsčiau, gal reikėtų pasikalbėti su Ernestu, paklausti, kas jam. Ir vos nepaklausiau. Bet paskui pamaniau: o jei nutiks kaip mano mamai, kuriai tokie klausimai karčiai atsirūgo? Ji, pastebėjusi, kad tėvas kažkoks keistas, kartą ėmė ir paklausė: „Kas tau, Robertai?“ O jis atrėžė: „Nebegaliu tavęs pakęsti, štai kas!“ Tada trenkė durimis ir daugiau jo nebematėme. Vargšė mama. Be to, maždaug numaniau, kas Ernestui. Jeigu žmogus visą dieną aria kaip jautis, o kiekvieną laisvą minutę skuba į kokius nors kursus ko nors mokytis, tai kaipgi iki vakaro ne­ nusivarys nuo kojų? Tada tariau sau: „Nieko aš neklausinėsiu, juk pati turiu akis ir galvą ant pečių.“ O aš mačiau, kad turi­ me nuostabią šeimą, dukterį, bebaigiančią vidurinę mokyklą, namus, kurių daugelis pavydėtų. Ir mačiau, kad Ernestas myli mane – be jokios abejonės. Su juo man niekada nieko netrūko.

5

C l audi a P iñeiro

Tada nusiraminau ir pasakiau sau: „Bus dar to sekso, kai ateis laikas; šitiek turėdama juk nekvaršinsiu galvos dėl vienintelės smulkmenos, kurios man trūksta. Galų gale, juk dabar ne sep­ tintasis dešimtmetis, žmonės žino, kad yra ir kitų dalykų, ne mažiau svarbių, o gal ir dar svarbesnių už seksą. Šeima, namų židinys, santarvė, darna. Kiek tokių, kurie lovoje dieviški part­ neriai, o gyvenime pasirengę perkąsti vienas kitam gerklę. Ar ne tiesa? Kam vyti Dievą į medį, kaip darė mama? Bet netrukus sužinojau, kad Ernestas man neištikimas. Kartą ieškojau rašiklio, o niekur neradusi, atsegiau jo portfe­ lį ir še tau: lūpdažiu nupiešta širdis su užrašu „Myliu tave“ ir parašu „Tavoji“. Labai jau lėkštas laiškelis, bet tą akimirką iš tikrųjų pasijutau įskaudinta. Jau norėjau lėkti, pakišti jam po nosimi tą popiergalį ir sušukti: „Kas čia, šunsnuki tu sumau­ tas?“ Bet, laimė, suskaičiavau iki dešimties, giliai įkvėpiau ir palikau viską, kaip yra. Apsimetinėti per vakarienę sekėsi sun­ kiai. Lali buvo tokios nuotaikos, kai niekas jos negali pakęsti, išskyrus Ernestą. Aš jau nebeėmiau į galvą, buvau įpratusi, to­ kia jau ta mūsų duktė. Bet Ernestui buvo nelengva. Jis ją kal­ bino, o ši atsakinėjo vienskiemeniais žodžiais. Aš neįstengiau palaikyti pokalbio, tos dienos atradimo man buvo per akis. Tačiau baiminausi, kad jie ko nors nepastebėtų. Paprastai aš visada glaistau nejaukią tylą, dangstau spragas, kai pokalbis nesimezga. Turiu tokią Dievo dovaną. Kad nesukelčiau įtari­ mų, pasakiau, jog prastai jaučiuosi, skauda galvą. Manau, jie patikėjo. Ir kol Ernestas žėrė Lali monologus, aš vis svarsčiau, ką jam pasakyti. Pirmiausia kilusią mintį paklausti „kas čia?“ jau buvau atmetusi. Ką jis galėtų atsakyti? Laiškelis su širdimi, užrašu „Myliu tave“ ir parašu. Ne, tai būtų kvailas klausimas. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar tas popiergalis jam bent kiek

6

Tavoji

svarbus, ar ne. Galų gale, kad ir kaip liūdna, visos kada nors būname apgautos. Tai lyg menopauzė, gali užklupti šiek tiek vėliau, bet nė vienos neaplenkia. Tik yra tokių, kurios taip ir nesužino. Tokioms lengviausia, nes jų gyvenimas toliau teka įprasta vaga. Tačiau mes, kurios sužinome, imame sukti galvą, kas ji tokia, ką padarėme ne taip, kaip reikėtų elgtis, ar atleisti, ar ne, kaip atkeršyti tiems, kurie mus įskaudino, ir kai neištiki­ masis palieka kitą, mūsų galvoje būna tokia painiava, kad jau nebeatsirinksi, kas kur. Kyla pavojus susikurpti kur kas rimtes­ nę ir painesnę istoriją nei tikroji. Ir aš nenorėjau daryti klaidos, kurią daro daugybė moterų. Na, iš tikrųjų moteris, piešianti lūpdažiu širdis ir pasirašanti „Tavoji“, Ernesto gyvenime negali vaidinti svarbaus vaidmens. Gerai pažinojau Ernestą, jis nepa­ kentė tokių dalykų. „Matyt, jam reikėjo kaip nors numalšinti geismą“, – mąsčiau. Šiais laikais moterys tokios gašlios. Nu­ sižiūri vyrą ir vis sekioja iš paskos, o tas, nieko nesiimdamas, jaučiasi kvailiu. „Tikrai, – tariau sau, – kam kryžiuoti ietis su Ernestu ir rengti jam teismą, jei po savaitės ta moteris jau bus pamiršta.“ O gal ne? Svarbu buvo tik neprarasti budrumo, įsitikinti, kad jų ro­ manas nepažengs toliau. Taigi pradėjau kraustyti Ernesto ki­ šenes, atplėšinėti laiškus, tikrinti dienotvarkę, iš kito telefono klausytis jo pokalbių. Elgtis taip, kaip manimi dėta elgtųsi bet kuri moteris. Kaip ir tikėjausi, neaptikau nieko rimto. Tik dar vieną kitą raštelį, niekai, ir tiek. Bet paskui ėmiau pastebėti, kad Ernestas kaskart grįžta vis vėliau, dirba savaitgaliais, nie­ kada nebebūna namie. Nepraleidžia tik tėvų susirinkimų dėl Lali išleistuvių kelionės. O visais kitais atvejais dingsta neper­ spėjęs. Tada sunerimau: jeigu jis visą laiką susitikinėja su ta pačia moterimi, tai gali liūdnai baigtis. Kartą jį pasekiau. Buvo

7

C l audi a P iñeiro

antradienis, puikiai pamenu, nes važiavom iš susirinkimo dėl Lali kelionės. Ernestas buvo prastai nusiteikęs, bet nesistebė­ jau, nes ta kelionė varė jį iš proto. Man atrodė, kad jis per daug jaudinasi. Kaip žinome, tvarka tokiose kelionėse būna gerokai pakrikusi, tenka pasikliauti tuo, kad deramai išauklėjai savo dukrą. Kas dar belieka? O Ernestas viską norėjo kontroliuoti, viskas jam atrodė prastai suplanuota. Kai tik grįžome namo, Lali užsidarė savo kambary, ji ten ir gyvena tarp keturių sienų. Mudu nuėjome į virtuvę ko nors užkąsti. Tuo metu suskambo telefonas, ir Ernestas atsiliepė. Buvo jau vėlu, sakyčiau, nedera­ mas metas skambinti šeimos žmogui. Ernestas dar labiau suir­ zo, kelis kartus šiurkščiai atsikirto ir netrukus nuėjo į savo kabi­ netą, norėdamas ramiai tęsti pokalbį. Pakėliau virtuvėje ragelį ir išgirdau, kaip ji sako: „Jei tuojau pat neatvažiuosi, neatsakau už savo veiksmus.“ Ir numetė ragelį. Ernestas grįžo į virtuvę, stengėsi neišsiduoti, bet akys blizgėjo, o smakras buvo įsitem­ pęs. „Darbe labai rimta bėda, užstrigo sistema.“ – „Tai važiuok, Erni, ramiai važiuok ir pataisyk tą sistemą“, – atsakiau. Išėjau paskui jį, sėdau į mašiną ir nuvažiavau iš paskos. Vairuoju ne itin gerai, ypač naktį, bet taip jau susiklostė aplinkybės. Juk negalėjau kaip serialuose susistabdyti taksi ir paliepti: „Sekite paskui šį automobilį.“ Juk nežinojau, su kuo susidursiu! Ernes­ tas nuvažiavo į Palermo parką ir sustojo prie ežero. Užgesinau šviesas, kad manęs nepastebėtų, pastačiau mašiną už kokių šimto metrų, išlipau ir priėjau arčiau. Pasislėpiau už medžio. Netrukus atžingsniavo ir ji, Tavoji. Tai buvo Alisija, Ernesto sekretorė, nieku gyvu nebūčiau pagalvojusi, kad ta moteris gali vedusiam vyrui piešti lūpdažiu širdis su užrašu „Myliu tave“. Ji man netgi patiko. Miela, paprasta mergina, stilius panašus į mano. Prisiartino prie jo ir puolė ant kaklo. Norėjo pabučiuoti,

8

Tavoji

bet Ernestas ją atstūmė. Atrodė įpykęs. Jie susibarė. Ji ašarojo ir glėbesčiavo jį, o jis kaskart vis labiau širdo. Pamažu nusira­ minau, buvo akivaizdu, kad jų santykiai nesiklostė. Per visus septyniolika santuokos metų Ernestas nė karto nėra man bu­ vęs toks šiurkštus. Jis jau norėjo eiti, bet ji mėgino jį sulaikyti. Jis išsisuko iš jos glėbio. Ji nepaleido, ir galiausiai Ernestas ją pastūmė. Ir taip nesėkmingai, kad ji trenkėsi galva į rąstą ant žemės ir liko tysoti be gyvybės ženklų. Ernestas ėmė blašky­ tis kaip beprotis, purtė ją, mėgino užčiuopti pulsą, netgi darė dirbtinį kvėpavimą. Bet veltui. Kokia nesėkmė. Nežinojau, ko imtis, juk negalėjau lyg niekur nieko prisistatyti ir paklausti: „Ernestai, tau padėti?“ Taigi nuvažiavau namo, tai buvo protingiausia.