sveiki
Aš Aivenas. Aš – gorila. Tai ne taip paprasta, kaip atrodo.
vardai
Žmonės vadina mane Greitkelio gorila, Aštuntojo išvažiavimo beždžione, Tuo vieninteliu ir nepakartojamu Aivenu, Nuožmiuoju pilkanugariu. Tie vardai mano, bet tai – ne aš. Aš – Aivenas, tiesiog Aivenas, tik Aivenas. Žmonės švaisto žodžius. Numeta tarsi banano žievę ir palieka supūti. O juk visi žino, kad žievė – geriausia banano dalis. Tikriausiai manote, kad gorilos jūsų nesupranta. Ir dar manote, kad nemokame vaikščioti stačiomis. Pabandykite valandą pasivaikščioti ant krumplių. Ir pasakykit: kas smagiau?
12
kantrybė
Per ilgus metus išmokau suprasti žmonių žodžius, tačiau suprasti žmonių kalbą – visai ne tas pats, kas suprasti žmones. Žmonės per daug kalba. Tauškia kaip šimpanzės, užlieja pasaulį savo triukšmu, net ir neturėdami ką pasakyti. Man prireikė nemažai laiko, kol supratau visus tuos žmogiškus garsus, kol surišau žodžius su veiksmais. Bet buvau kantrus. Kai esi beždžionė, geriausia būti kantriam. Gorilos – kantrios it akmenys. Žmonės – nelabai.
13
kaip aš atrodau
Kadaise buvau laukinis gorila ir dabar dar atrodau panašiai. Mano žvilgsnis goriliškai atsargus, šypsena – goriliškai sukta. Mano kailis su pabalusia ketera – pilkanugario uniforma. Kai saulė šildo man nugarą, metu didingą gorilišką šešėlį. Pamatę mano didumą, žmonės lygina save su manimi. Vėjyje jie girdi žodžių karą, o aš tuo tarpu tegalvoju, kad vakarėjanti saulė man panaši į prinokusį nektariną. Aš galingesnis už visus žmones – šimtas aštuoniasdešimt kilogramų gryniausios jėgos. Mano kūnas atrodo sukurtas kovai. Rankas ištiesiu plačiau už bet kurį žmogų.
14
Mano giminės medis irgi platus. Aš esu žmogbeždžionė, jūs irgi žmogbeždžionės, lygiai kaip ir orangutanai ir bonobai; mes visi – tolimi ir įtarūs giminaičiai. Žinau, kad tai nemalonu. Ir man sunku patikėti, kad kažkur laike ir erdvėje esama kažkokios sąsajos, siejančios mane su neaiškia neišauklėtų klounų paderme. Šimpanzės. Joms pateisinimo iš viso nėra.
15
didysis aštuntojo išvažiavimo prekybos centras ir pramogų rojus
Aš gyvenu žmonių buveinėje, kuri vadinasi Didysis Aštuntojo išvažiavimo prekybos centras ir pramogų rojus. Mes įsikūrę patogioje vietoje – prie 95-ojo greitkelio, mūsų vaidinimai vyksta tris kartus per dieną: antrą, ketvirtą ir septintą valandą; dirbame be išeiginių. Taip sako Makas, kai atsiliepia į tą treleliuojantį telefoną. Makas dirba čia, prekybos centre. Jis – viršininkas. Ir aš čia dirbu. Aš – gorila. Čia, didžiajame prekybos ir pramogų centre, kiaurą dieną sukasi girgždanti muzikos karuselė, o tarp prekeivių gyvena beždžionės ir papūgos. Vidury to prekybos ir pramogų centro yra apskrita arena 16
su suolais, kur žmonės padeda savo pasturgalius ir valgo minkštus riestainius. Aikštė pabarstyta pjuvenomis, padarytomis iš negyvų medžių. Mano valda – tos arenos gale. Čia gyvenu, nes esu per daug gorila ir per mažai žmogus. Stelos valda – šalia manosios. Stela yra dramblė. Ji su Bobu, kuris yra šuo, – mano brangiausi draugai. Šiuo metu jokių draugų gorilų neturiu. Mano valda padaryta iš storo stiklo, aprūdijusio metalo ir šiurkštaus cemento. Stelos valda suręsta iš metalinių virbų. Malajinių lokių valda medinė; papūgų – iš vielinio tinklo. Trys mano sienos – stiklinės. Viena jų suskilusi, o jos apačioje, kampe, trūksta maždaug mano delno dydžio gabalo stiklo. Padariau tą skylę beisbolo lazda, kurią Makas man padovanojo šeštojo gimtadienio proga. Po šito jis lazdą atėmė, bet leido pasilikti beisbolo kamuolį, kuris buvo kartu su ja.
17
Ant vienos iš mano valdos sienų nupieštos džiunglės. Ten yra krioklys be vandens, gėlės be kvapo ir medžiai be šaknų. Piešiau ne aš, bet man patinka, kaip tos formos slenka mano siena, nors tai ir nelabai džiunglės. Man pasisekė, kad mano valda su trimis stiklo sienomis. Matau visą prekybos centrą ir dar gabalėlį pasaulio už jo: triukšmingus žaidimo automatus, rožinius cukrinės vatos debesis, neišmatuojamą pliką automobilių aikštelę. Už tos aikštelės yra greitkelis, kur be galo be krašto ūžia automobiliai. Didžiulis prie jo pastatytas skydas kviečia sustoti ir pailsėti lyg gazelėms prie girdyklos. Tas skydas nublukęs, nutekėjusiomis spalvomis, bet aš žinau, kas jame parašyta. Vieną dieną Makas garsiai perskaitė tuos žodžius: UŽSUKITE Į DIDĮJĮ PREKYBOS IR PRAMOGŲ CENTRĄ, KUR YRA TO VIENINTELIO IR NEPAKARTOJAMO AivenO, NUOŽMIOJO PILKANUGARIO, NAMAI! 18
Gaila, nemoku skaityti, nors norėčiau mokėti. Skaitydamas įvairias istorijas galėčiau užpildyti savo tuščias valandas. Tačiau buvo vienas kartas, kada galėjau džiaugtis knyga, kurią mano valdoje paliko vienas iš prižiūrėtojų. Jos skonis buvo panašus į termitų.
19
Ant to greitkelio skydo nupieštas Makas su klouno kostiumu, Stela, stovinti ant užpakalinių kojų, ir susivėlęs nuožmus žvėris piktu žvilgsniu. Tas žvėris turėčiau būti aš, bet dailininkas suklydo. Aš niekada nebūnu piktas. Pyktis yra brangus dalykas. Pilkanugariai rodo pyktį, norėdami palaikyti tvarką ir perspėti savo būrį apie pavojų. Kai tėvas daužydavosi krūtinę, norėdavo pranešti: „Saugokis ir klausyk – čia vadas aš. Aš piktas, kad tave apginčiau, nes tam aš ir sukurtas.“ Čia, mano valdoje, nėra ko ginti.
20