tamsos dukterys
1
R
skyrius
ovana, Kestrelė ir Džeidė, – tarė Merilinetė, kartu su Marku eidama pro seną Viktorijos stiliaus sodybą. – Hm? – Rovana. Ir Kestrelė. Ir Džeidė. Tos mergaitės čia atsikraustys. – Merilinetė, nešina lauko kėde, mostelėjo galva į sodybą. – Jos – ponios Berdok dukterėčios. Neprisimeni, sakiau, kad atsikels pas ją gyventi? – Gal ir minėjai, – atsakė Markas, pasitaisydamas teleskopą, jiems ropščiantis į meškauogėmis apaugusią kalvą. Kalbėjo kapodamas žodžius, ir Merilinetė suprato, kad drovisi. – Gražūs vardai, – tarė ji. – Ponia Berdok sakė, kad ir pačios mergaitės mielos. – Poniai Berdok trūksta varžtelio. – Ji tiesiog keistuolė. O vakar ji man porino, kad visos jos dukterėčios tikros gražuolės. Žinoma, ji šališka, ir visa kita, bet kalbėjo tikrai įtikinamai. Visos nuostabios ir visos skirtingos. – Tada joms reikėjo važiuoti į Kaliforniją, – vos girdimai sumurmėjo Markas. – Jos turėtų pozuoti „Vogue“. Kur statyti šitą? – paklausė jis, jiems pasiekus kalvos viršūnę.
–
- -
Lisa Smith
– Štai čia. – Merilinetė pastatė kėdę. Koja palygino žemę, kad teleskopas stovėtų tiesiai. Tada atsainiai tarė: – Žinai, pamaniau, kad rytoj galėtume užsukti ir prisistatyti – pasveikinti jas čia atvykusias... – Ar kada nors liausiesi? – atžariai šūktelėjo Markas. – Aš pats susitvarkysiu savo gyvenimą. Jei panorėsiu susipažinti su mergina, tai ir susipažinsiu. Man nereikia tavo pagalbos. – Gerai, gerai. Tau nereikia mano pagalbos. Atsargiai su tuo reguliatoriumi... – Be to, ką joms sakytume? – jau atlyžęs pasiteiravo Markas. – Sveikos atvykusios į Erškėtynę, kur niekada nieko neatsitinka? Kur kojotų daugiau nei žmonių? O jei iš tikrųjų nori kokios nors pramogos, gali nusibelsti į miestelį pasižiūrėti šeštadienio vakaro pelių lenktynių Aukso bare... – Tiek jau to. – Merilinetė atsiduso. Pažvelgė į jaunesnįjį brolį, tą akimirką nutviekstą paskutinių saulėlydžio spindulių. Žiūrėdamas į jį tokį nepamanytum, kad kadaise buvo liguistas. Plaukai atrodo tokie pat tamsūs ir blizgantys kaip Merilinetės, akys tokios pat mėlynos, giedros ir skvarbios. Taip pat sveikai įdegęs ir toks pat rausvaskruostis. O kūdikystėje Markas buvo liesas, prakaulus, kiekvienas įkvėpimas kėlė jam kančią. Jį taip kamavo astma, kad didžiąją savo antrųjų metų dalį jis praleido deguonies palapinėje, kovodamas už gyvastį. Pusantrų metų vyresnė Merilinetė kasdien svarstydavo, ar mažasis broliukas kada nors grįš namo. Lindėdamas vienas toje palapinėje, nepaliečiamas net mamos, jis pasikeitė. Tapo drovus ir nesavarankiškas. Ir vėliau daug metų negalėjo sportuoti kartu su kitais vaikais. Visa tai buvo la- -
tamsos dukterys
bai seniai – šiemet Markas jau eis į trečią gimnazijos klasę, – bet jis vis tiek liko drovus. O gindamasis tapdavo itin kandus. Merilinetė svajojo, kad viena iš naujakurių jam tiktų, kad bent kiek jį išjudintų, suteiktų pasitikėjimo savimi. Galbūt jai kaip nors pavyktų viską suorganizuoti... – Apie ką mąstai? – įtariai paklausė Markas. Merilinetė pamatė jį stebeilijant į ją. – Apie tai, kad šiąnakt bus puikus matomumas, – ramiai atsakė ji. – Rugpjūtis – geriausias mėnuo žiūrėti į žvaigždes; taip šilta ir tyku. Ei, štai ir pirmoji žvaigždė – gali sugalvoti norą. Mergina parodė į šviesų taškelį virš pietų horizonto. Tai padėjo – Markas užsimiršo, sužiuro į jį. Merilinetė spoksojo į jo tamsų pakaušį. Jei tai išeitų į gerą, linkiu tau meilės, pagalvojo ji. Ir sau to pat palinkėčiau, tik kokia prasmė? Aplinkui nėra ko pamilti. Nė vienas berniukas mokykloje – gal nebent Džeremis Lavetas – nesuprato, kodėl ji domisi astronomija ir ką jaučia žvaigždėms. Didžiąją laiko dalį Merilinetė dėl to nesuko galvos – tik kartais krūtinėje pajusdavo neaiškų maudulį. Bendrystės ilgesį... Jei ji ko nors ir palinkėtų sau, tai žmogaus, su kuriuo galėtų dalytis naktimi. Gerai jau. Nėra ko apie tai svajoti. Be to, nors ji nenorėjo to sakyti Markui, jie siuntė savo norus visai ne žvaigždei, o Jupiterio planetai. Markas, kiūtindamas žemyn takeliu, vingiuojančiu per karpažoles ir nuodingąsias maudas, kraipė galvą. Prieš nueinant derėjo atsiprašyti Merilinetės – jam nepatiko su ja bjauriai elgtis. - -
Lisa Smith
Tiesą sakant, sesuo vienintelis žmogus, su kuria jis stengiasi būti malonus. Jei būčiau uždavęs norą, nors neuždaviau, nes tai kvaila, galvojo jis, būčiau pageidavęs, kad čia atsirastų kokių nors pramogų. Ko nors pašėlusio, pamanė Markas ir, leisdamasis nuo kalvos tirštėjančioje tamsoje, nejučia virptelėjo. Džeidė žvelgė į ryškų spindintį tašką virš pietų horizonto. Ji žinojo, kad tai planeta. Paskutines dvi naktis matė ją judant dangumi, lydimą mažulyčių švieselių, veikiausiai palydovų. Ten, iš kur ji atvyko, niekas nesiųsdavo žvaigždėms norų, bet ši planeta atrodė kaip draugas – toks pat keleivis, kaip ir ji. Šiąnakt žvelgdama į ją Džeidė pajuto tarsi gimstant viltį širdyje. Beveik norą. Džeidei teko pripažinti, kad pradžia ne itin daug žadanti. Pernelyg tyli naktis; negirdėti, kad artintųsi automobilis. Ji buvo pavargusi, sunerimusi ir jau bepradedanti žvėriškai alkti. Džeidė atsisuko į seseris. – Tai kurgi ji? – Nenumanau, – įtaigiu ir švelniu balsu atsakė Rovana. – Turėk kantrybės. – Gal paieškoti jos mintimis? – Ne, – paprieštaravo Rovana. – Jokiu būdu. Prisimink, ką nusprendėme. – Ji tikriausiai pamiršo, kad atvykome, – spėjo Kestrelė. – Sakiau, kad nuseno. – Nekalbėk taip. Nemandagu, – vis dar maloniai, bet košdama pro dantis papriekaištavo Rovana. - 10 -
tamsos dukterys
Rovana visada stengdavosi elgtis maloniai. Ji buvo devyniolikos, aukšta, liekna, didingo stoto. Akys cinamonų rudumo, šiltos kaštoninės spalvos plaukai bangomis besileidžiantys nugara. Septyniolikmetės Kestrelės sendinto aukso spalvos plaukai sklido nuo veido į šonus kaip paukščio sparnai. Akys buvo gintaro spalvos; ji niekada nesielgdavo maloniai. Jauniausiajai Džeidei ką tik suėjo šešiolika, ir ji neatrodė panaši nė į vieną seserį. Plaukai itin šviesūs, beveik balti, po jais ji slėpdavosi kaip po šydu; akys žalios. Žmonės sakydavo, kad ji atrodo rami, nors pati beveik niekada tokia nesijausdavo. Dažniausiai būdavo siaubingai susijaudinusi arba siaubingai išsigandusi ir sutrikusi. Šiuo metu ji jautėsi išsigandusi. Nerimavo dėl savo sukiužusio pusės šimtmečio senumo marokietiško odinio lagamino. Jo viduje nebuvo girdėti nė garselio. – Klausykit, gal paėjėkit keliu ir pažiūrėkit, ar ji neatvažiuoja? Seserys atsigręžusios pažvelgė į ją. Rovana su Kestrele nedaug dėl ko sutardavo, ir vienas tokių dalykų buvo Džeidė. Dabar Džeidė juto jas abi vienijantis prieš ją. – Kas vėl? – paklausė Kestrelė, blykstelėdama dantimis. Rovana tarė: – Ką nors sumanei. Ką sumanei, Džeide? Džeidė susitvardė mintyse, nutaisė ramų veidą ir nuoširdžiai pažvelgė į jas. Ji turėjo viltį. Seserys porą minučių stebeilijosi į ją, tada pasidavė ir susižvalgė. – Reikės eiti, – Kestrelė tarė Rovanai. – Yra ir blogesnių dalykų už pasivaikščiojimą, – pareiškė Rovana. Ji nubraukė nuo kaktos užkritusią kaštoninių plaukų - 11 -
Lisa Smith
sruogą ir apsidairė po autobusų stotelę, susidedančią iš trisienės stiklinės būdelės ir apsilaupiusio medinio suoliuko. – Galėtų čia būti ir telefonas. – Deja, nėra. O iki Erškėtynės trisdešimt kilometrų. – Auksinės Kestrelės akys spindėjo lyg ir kokiu niūriu džiaugsmu. – Gal būtų geriau palikti krepšius čia? Džeidę persmelkė siaubas. – Ne, ne. Ten mano visi... visi drabužiai. Baikit, trisdešimt kilometrų ne tiek jau daug. Viena ranka ji pakėlė katės narvą, – savadarbį, iš lentučių ir vielos, – kita paėmė lagaminėlį. Gerokai paėjėjusi keliu, už nugaros išgirdo gurgždant žvyrą. Sesutės sekė įkandin: Rovana – kantriai dūsaudama, Kestrelė – tyliai kikendama; žvaigždžių šviesoje jos plaukai tviskėjo lyg senas auksas. Siauras keliukas atrodė tamsus ir tuščias. Vis dėlto nebuvo visiškai tylu – tūkstančiai garsų papildė harmoningą, sudėtinę nakties tylą. Eiti būtų buvę malonu, tik Džeidės lagaminas sulig kiekvienu žingsniu atrodė vis sunkesnis, o ji pati išalko kaip niekada gyvenime. Jokiu būdu neketino to sakyti Rovanai, bet jautėsi suglumusi ir nusilpusi. Jau ėmusi svarstyti, kad reikėtų padėti lagaminą ir pasiilsėti, išgirdo naują garsą. Tai buvo joms iš paskos važiuojantis automobilis. Variklis kuo garsiausiai burzgė, ir atrodė, kad automobilis jas vejasi labai ilgai. Kai jis jas aplenkė, Džeidė pamatė, kad jo lekiama didžiuliu greičiu. Sugurgždėjo žvyras, ir automobilis sustojo. Jam pariedėjus atbulam, Džeidė išvydo pro langą žiūrintį į ją vaikiną. Keleivio sėdynėje sėdėjo kitas vaikinas. Džeidė smalsiai juos nužvelgė. - 12 -
tamsos dukterys
Vaikinai buvo maždaug Rovanos amžiaus, gerokai įdegę. Šviesiaplaukis vairuotojas atrodė kurį laiką nesiprausęs. Kitas, tamsiaplaukis, vilkėjo liemenę ant pliko kūno. Burnoje laikė dantų krapštuką. Jiedu irgi spoksojo į Džeidę, regis, taip pat smalsiai. Tada vairuotojo langas nusileido. Džeidė nustebo, kad taip greitai. – Gal pavėžėti? – nežinia kodėl linksmai šypsodamasis paklausė vairuotojas. Nepraustame jo veide itin išsiskyrė švytintys dantys. Džeidė pažvelgė į pasivijusias Rovaną ir Kestrelę. Pastaroji tylėdama, primerkusi gintarines akis ilgomis blakstienomis, žiūrėjo į automobilį. Rudos Rovanos akys atrodė labai šiltos. – Būtų neprošal, – šypsodamasi atsakė ji. Paskui suabejojo: – Bet mes keliaujame į Berdok vienkiemį. Gal jums ne pakeliui... – Ei, žinau tą vietą. Visai netoli, – tarp dantų laikydamas krapštuką tarė vaikinas su liemene. – Be to, damoms reikia padėti, – pridūrė jis, rodos, stengdamasis būti mandagus. Atidarė dureles ir išlipo. – Viena galite sėstis priekyje, o aš su kitomis dviem įsitaisysiu užpakaly. Kokia laimė, ką? – šūktelėjo jis vairuotojui. – Tau pasisekė, – vairuotojas vėl plačiai išsišiepė. Jis irgi atsidarė dureles. – Tą katės narvą padėk priekyje, o lagaminus sukrausime į bagažinę, – tarė jis. Rovana šyptelėjo Džeidei, ir ši suprato, ką ji galvoja. Kažin, ar visi čia tokie draugiški? Jos sukišo savo mantą ir susigrūdo į automobilį: Džeidė atsisėdo priekyje šalia vairuotojo, o Rovana su Kestrele užpakaly, vaikinui su liemene iš šonų. Po minutėlės jie jau lėkė keliu Džeidei patinkančiu greičiu, ir po ratais gurgždėjo žvyras. - 13 -
Lisa Smith
– Aš Vikas, – prisistatė vairuotojas. – Aš Todas, – pasakė vaikinas su liemene. Rovana tarė: – Aš Rovana, o čia Kestrelė. O tenai Džeidė. – Jūs draugės? – Mes seserys, – atsakė Džeidė. – Neatrodote kaip seserys. – Visi taip sako. – Džeidė turėjo galvoje visus sutiktuosius nuo tada, kai jos pabėgo. Namie visi žinojo, kad jos seserys, todėl niekas taip nesakė. – Ką čia taip vėlai veikiate? – pasidomėjo Vikas. – Ne pati tinkamiausia vieta geroms mergaitėms. – Mes nesame geros mergaitės, – išsiblaškiusi paaiškino Kestrelė. – Stengiamės tokios būti, – priekaištingai iškošė Rovana. Vikui ji tarė: – Mes laukėme, kad stotelėje paimtų tetulė Opalė, bet ji neatvažiavo. Gyvensime Berdok vienkiemyje. – Senutė Berdok yra jūsų tetulė? – išsitraukęs dantų krapštuką paklausė Todas. – Toji nukriošusi pamišėlė? Vikas atsigręžęs pasižiūrėjo į jį, abu nusikvatojo ir papurtė galvas. Džeidė nusisuko nuo Viko. Pažvelgė į katės narvą ir įsiklausė į tylų miauksėjimą, reiškiantį, kad Tigis pabudo. Jai buvo mažumėlę... nejauku. Lyg ką nujaustų. Nors vyrukai draugiški, tas draugiškumas tarsi apsimestinis. Bet Džeidė buvo pernelyg mieguista – be to, iš alkio jai svaigo galva, – kad aiškintųsi, kas už jo slypi. Atrodo, jie ilgokai važiavo, kol Vikas vėl prabilo. – Ei, merginos, ar kada nors anksčiau esate buvusios Oregone? - 14 -
tamsos dukterys
Džeidė sumirksėjo ir neigiamai sumurmėjo. – Čia yra smagių nuošalių vietelių, – ėmė pasakoti Vikas. – Pavyzdžiui, štai ten. Erškėtynė per aukso karštligę buvo virtusi miestu, bet vėliau, pasibaigus auksui, ir per miestą nutiesus geležinkelį, sunyko. Dabar gamta siekia vėl ją susigrąžinti. Jis kalbėjo reikšmingu tonu, tik Džeidė nenutuokė, ką turi galvoje. – Atrodo, čia tikrai ramu, – nuo užpakalinės sėdynės mandagiai pritarė Rovana. Vikas prunkštelėjo. – Taip, nors aš ne visai tai turėjau galvoje. Pavyzdžiui, šis kelias. Sodybos išsidėsčiusios per kelis kilometrus viena nuo kitos, tiesa? Jei klyksi, niekas tavęs neišgirs. Džeidė vėl sumirksėjo. Keistus dalykus jis šneka. Rovana, vis dar mandagiai palaikydama pokalbį, tarė: – Judu su Todu išgirstumėte. – Turiu omeny, niekas kitas, – tarė Vikas, ir Džeidė jo balse išgirdo nekantravimą. Automobilis važiavo vis lėčiau ir lėčiau. Vikas pasuko į šalikelę ir sustojo. – Niekas aplinkui negirdės, – paaiškino jis ir atsigręžė į užpakalinę sėdynę. Džeidė irgi atsigręžusi pamatė plačiai vypsantį Todą, sukandusį dantų krapštuką. – Teisybė, – pritarė Todas. – Mes čia vienui vieni, todėl verčiau klausykite mūsų, ką? Džeidė pamatė jį viena ranka sugriebiant Rovaną, o kita – Kestrelę už riešo. - 15 -
Lisa Smith
Rovana vis dar atrodė mandagi ir suglumusi, o Kestrelė susimąsčiusi apžiūrinėjo dureles savo pusėje. Džeidė suprato, ko ji ieško – rankenos. Veltui. – Deja, – tarė Vikas. – Ši mašina – tikras metalo laužas; netgi bagažinė iš vidaus neatsidaro. Jis taip stipriai sučiupo Džeidę už žasto, kad ji pajuto spaudžiant kaulą. – Nagi, merginos, būkite geros, ir niekas nenukentės.
- 16 -
tamsos dukterys
2
M
skyrius
atot, mes abu vieniši vaikinai, – prabilo Todas nuo užpakalinės sėdynės. – Čia aplink nėra mūsų amžiaus merginų, todėl mums liūdna. Ir štai sutinkame tris tokias mielas kaip jūs – na, mes tiesiog norime artimiau su jumis susipažinti. Suprantate? – Ir, jei jūs, mergaitės, nesipriešinsite, mums visiems bus smagu, – įsiterpė Vikas. – Smagu – o ne! – išsigandusi šūktelėjo Rovana. Džeidė suprato, kad ji perskaitė dalį Viko minčių ir labai stengiasi daugiau į jas nesigilinti. – Kestrelė su Džeide gerokai per jaunos tokiems dalykams. Apgailestauju, turėsime atsisakyti. – Nedaryčiau to, net būdama ganėtinai suaugusi, – paantrino Džeidė. – Bet vaikinai ne tai turėjo galvoje. – Ji perdavė Rovanai į galvą vaizdus, gautus iš Viko. – Džeide, mieloji, – ramiai ištarė Rovana. – Juk žinai, kad sutarėme šitaip nešnipinėti žmonių. Taip, bet pažiūrėk, ką jie sau galvoja, be garso ištarė Džeidė, nusprendusi, jog sulaužius vieną taisyklę galima laužyti ir visas kitas.
–
- 17 -
Lisa Smith
– Taigi klausykite. – Viko tonas bylojo, kad jis supranta nebesąs padėties šeimininkas. Jis ištiesė ranką ir, sugriebęs Džeidę už kito riešo, privertė atsigręžti. – Mes čia atvažiavome ne pasikalbėti. Supratai? Vikas papurtė ją. Džeidė akimirką stebėjo jo veidą, tada pasigręžė ir klausiamai žvilgtelėjo užpakalinės sėdynės pusėn. Rovanos veidas tamsių plaukų fone atrodė grietinėlės baltumo. Džeidė juto, kokia ji nuliūdusi ir nusivylusi. Kestrelės veidą gaubė blyškiai auksiniai plaukai, ji raukėsi. Na? – Kestrelė nebyliai paklausė Rovanos. Na? – taip pat pasiteiravo Džeidė ir ėmė muistytis, Vikui bandant prisitraukti ją arčiau. Nagi, Rovana, jis man žnybia. Ko gero, neturime kitos išeities, atsakė Rovana. Džeidė akimirksniu atsigręžė į Viką. Šis vis dar stengėsi ją prisitraukti ir atrodė nustebęs, kad mergina nepasiduoda. Džeidė liovėsi priešinusis ir leidosi pritraukiama arčiau – tada švelniai ištraukė vieną ranką iš jo gniaužtų ir smogė iš apačios. Delno pagalvėle pataikė tiesiai į pasmakrę. Viko dantys kaukštelėjo, galva atsilošė, atsidengė gerklė. Džeidė puolė ir kando. Jautėsi kalta ir susijaudinusi. Nebuvo pratusi taip elgtis – pulti sąmonės nepraradusią auką, kovoti, užuot užhipnotizavusi. Bet žinojo, kad jos reakcija tokia pat greita, kaip bet kurio medžiotojo, nuo vaikystės skersgatviuose tykančio žmonių. Ji genetiškai užprogramuota vertinti visa, ką regi – vertinti, ar tai tinkama maistui, ar prieinama, ar esama pažeidžiamų vietų. Vienintelė bėda, kad toks maitinimasis neteikė jai džiaugsmo, nes prieštaravo sumanymui, dėl kurio ji su Rovana ir Kestrele atvyko į Erškėtynę. - 18 -
tamsos dukterys
Džeidė akies kampučiu matė, kas vyksta ant užpakalinės sėdynės. Rovana pakėlė ją laikančio Todo ranką. Kestrelė iš kito šono padarė tą pat. Todas priešinosi ir atrodė priblokštas. – Ei... ei, kas jūs... Rovana kando. – Ką jūs darote? Kestrelė kando. – Kokį mėšlą čia dirbate? Kas jūs? Kas per išsigimėlės? Jis kokią minutę blaškėsi kaip pašėlęs, tada aprimo, nes Rovana ir Kestrelė mintimis sukėlė jam transą. Maždaug po minutės Rovana tarė: – Gana. Džeidė sušuko: Ak, Rovana... – Gana. Liepk jam visa tai užmiršti – ir išsiaiškink, ar jis žino, kur Berdok sodyba. Tebesimaitindama Džeidė paleido mintis, ėmė švelniai čiuopti nematomais čiuptuvėliais. Paskui atsitraukė ir sučiaupė lūpas, lyg bučiuotų Viko odą. Vikas dabar tebuvo didelė skudurinė lėlė – Džeidės paleistas, lyg be kaulų susmuko ant vairo ir atsirėmė į dureles. – Turėsime grįžti šiuo keliu iki atšakos, – tarė ji. – Keista, – suglumusi pridūrė. – Jis manė, kad dėl mūsų užpuolimo rūpesčių nekils, ir su tuo tarsi susijusi teta Opalė. Nesupratau, kaip. – Veikiausiai dėl to, kad ji pamišusi, – bejausmiu balsu tarė Kestrelė. – Todas manė neturėsiąs bėdos, nes jo tėvas seniūnas. – Čia nėra seniūnų, – patenkinta savimi pareiškė Džeidė. – Tu turi galvoje gubernatorių, policininką ar dar ką nors. Rovana raukėsi, nežiūrėdama į jas. - 19 -
Lisa Smith
– Gerai, – tarė. – Tai buvo neišvengiama; turėjome tai padaryti. Bet nuo šiol elgsimės taip, kaip susitarėme. – Iki kito neišvengiamo atvejo. – Kestrelė pro automobilio langą šypsojosi nakčiai. Užbėgdama Rovanai už akių Džeidė tarė: – Manai, turėtume juos čia taip ir palikti? – Kodėl ne? – abejingai atsakė Kestrelė. – Po poros valandų jie pabus. Džeidė pažvelgė į Viko kaklą. Dvi žaizdelės, kur ji buvo suleidusi dantis, jau beveik užsitraukusios. Rytoj jos atrodys kaip blyškiai raudonos žymelės, seni bičių įgėlimai. Po penkių minučių jos vėl buvo kelyje su savo lagaminais. Tik šįkart Džeidė jautėsi linksmesnė. Viską pakeitė maistas – ji prisigurkė maisto kaip varniukas, įsikrovė energijos, regis, galėtų kalnus peršokti. Pakaitomis mosikavo tai katės narvu, tai lagaminu, ir Tigis urzgė. Buvo nuostabu šitaip žingsniuoti vienoms šiltame nakties ore, niekam priekaištingai nesiraukant. Nuostabu klausytis, kaip pievose aplinkui minta elniai, triušiai ir žiurkės. Džeidės širdyje kunkuliavo džiaugsmas. Dar niekad ji nesijautė tokia laisva. – Gražu, tiesa? – apsižvalgiusi meiliai tarė Rovana, joms pasiekus kelio atšaką. – Tai tikras pasaulis. Ir mes į jį turime tiek pat teisių, kiek ir visi kiti. – Manau, tai kraujas, – ginčijosi Kestrelė. – Laisvėje augę žmonės kur kas skanesni už naminius. Kodėl mūsų mielasis broliukas to niekada neminėjo? Ešas, prisiminė Džeidė ir pajuto šaltą vėją. Atsigręžė atgal, dairydamasi ne automobilio, o kai ko daug tylesnio ir mirtinai - 20 -
tamsos dukterys
pavojingo. Staiga suvokė, kad jos kunkuliuojantis džiaugsmas toks netvarus. – Ar mus sugaus? – pasiteiravo ji Rovanos, akimirksniu virtusi šešiamete, besikreipiančia pagalbos į vyresnę seserį. Ir Rovana, pati geriausia pasaulyje vyresnėlė sesuo, iškart tvirtai atsakė: – Ne. – Bet jei Ešas išsiaiškins... Juk jis vienintelis gali susiprotėti... – Mūsų nesugaus, – nutraukė ją Rovana. – Niekas nesužinos, kad mes čia. Džeidė pasijuto geriau. Ji padėjo savo lagaminą ir ištiesė Rovanai ranką. Ši ją paspaudė ir ištarė: – Amžinai drauge. Kestrelė, kulniuojanti keliais žingsniais pirma jų, dirstelėjo per petį. Tada sugrįžo ir uždėjo ranką ant seserų delnų. – Amžinai drauge. Rovana tai ištarė iškilmingai, Kestrelė – primerkdama geltonas akis, Džeidė – su didžiuliu ryžtu. Joms žingsniuojant toliau, Džeidė vėl pasijuto linksma ir smagi, ėmė džiaugtis juoda aksomine naktimi. Kelias nebuvo žvyruotas, tik išvažinėta žemė. Jos keliavo per pievas, pro pavienes pocūges. Praėjo sodybą, niūksančią kairėje, tolėliau nuo kelio. Ir galiausiai pačiame kelio gale išvydo namą. – Štai jis, – tarė Rovana. Džeidė jį irgi atpažino iš tetos Opalės atsiųstų nuotraukų. Namas buvo dviaukštis, apsuptas verandos, smailiu stogu su daug kraigų. Pačiame viršuje kilo kupolas, o ant tvartelio stypsojo vėjarodis. Tikras vėjarodis, pamanė Džeidė, sustojusi pasižiūrėti. Ją vėl užliejo džiaugsmas. - 21 -
Lisa Smith
– Man čia patinka, – rimtai ištarė ji. Rovana ir Kestrelė taip pat sustojo, nors jų veiduose atsispindėjo toli gražu ne susižavėjimas. Rovana per plauką nesibaisėjo. – Čia griuvėsiai, – aiktelėjo ji. – Pažvelkit į tvartelį – dažai visiškai nusilupę. Nuotraukose to nematyti. – Ir veranda, – bejėgiškai ištarė Kestrelė. – Ji visa apirusi. Gali išgriūti bet kurią minutę. – Reikės įdėti darbo, – sušnabždėjo Rovana, – kad čia viską sutvarkytume... – Ir pinigų, – paantrino Kestrelė. Džeidė šaltai pažvelgė į jas. – Kam tvarkyti? Man čia patinka. Čia viskas kitaip. Jausdamasi viršesnė ji pasiėmė savo bagažą ir patraukė namo link. Sodybą supo sukiužusi, apgriuvusi tvora ir pavojingai atrodantys vartai. Už jų, ant užžėlusio takelio, riogsojo krūva kuolų – tarsi kažkas būtų ketinęs taisyti tvorą, bet taip ir neprisiruošęs. Džeidė pastatė lagaminą bei katės narvą ir truktelėjo vartelius. Jos nuostabai šie lengvai pasidavė. – Matot, gal ir nekaip atrodo, bet viskas veikia... – ir nebegalėjo baigti sakinio, nes vartai ant jos užgriuvo. – O jei ir neveikia, tai vis dėlto mūsų, – pareiškė, Rovanai ir Kestrelei nukėlus vartus nuo jos. – Ne, tetos Opalės, – paprieštaravo Kestrelė. Verandos laiptuose stigo lentos, kelios jų buvo išlūžusios ir pačioje verandoje. Džeidė oriai perlipo plyšius. Mediniai varteliai gerokai užgavo blauzdą, ir dabar jai skaudėjo. Tiesą sakant, čia viskas buvo iš medžio, ir Džeidei tai kėlė malonų nerimą. Namie medis buvo gerbiamas – ir jo saugomasi. - 22 -
tamsos dukterys
Gyvenant tokiame pasaulyje reikia būti itin atsargiam, pamanė ji. Antraip susižeisi. Rovana ir Kestrelė pasibeldė į duris. Rovana mandagiai, krumpliais, Kestrelė garsiai, delno briauna. Niekas neatsiliepė. – Rodos, jos čia nėra, – tarė Rovana. – Ji nusprendė nenorinti mūsų priimti, – žvelgdama liepsnojančiomis auksinėmis akimis sušuko Kestrelė. – Gal nuvažiavo ne į tą autobusų stotelę? – spėjo Džeidė. – Aha, veikiausiai taip ir bus. Lažinuosi, taip ir nutiko, – pritarė Rovana. – Vargšė senutė, kur nors mūsų laukia, pamanys, kad neatvykome. – Kartais tu ne pati kvailiausia, – pareiškė Kestrelė Džeidei. Iš jos lūpų tai buvo didelis pagyrimas. – Na, eime vidun, – pasiūlė Džeidė, slėpdama pasitenkinimą. – Kada nors ji grįš. – Žmonių namai paprastai esti su spynomis, – prabilo Rovana, tačiau durys buvo neužrakintos. Džeidė lengvai suktelėjo apvalią durų rankeną, ir visos trys suėjo į vidų. Čia buvo tamsu, dar tamsiau nei nemėnesėtą naktį lauke, bet Džeidės akys apsiprato per kelias sekundes. – Ė, čia visai nieko, – šūktelėjo ji. Jos stovėjo skurdžioje, bet jaukioje svetainėje, gausiai apstatytoje didžiuliais gremėzdiškais baldais. Žinoma, mediniais – tamsiais, gerai nupoliruotais. Stalviršiai buvo marmuriniai. Rovana surado lempos jungiklį, ir kambaryje staiga tapo per šviesu. Džeidė išvydo šviesias obuolio žalumo sienas su tamsėliau žaliais įmantriais medžio dirbiniais ir puošmenomis. Ji pasijuto keistai rami, tarsi čia būtų jos namai. Gal tokį įspūdį kėlė masyvūs baldai? - 23 -
Lisa Smith
Pažvelgė į besidairančią Rovaną – grakštus sesers kūnas pamažu atsipalaidavo. Rovana nusišypsojo ir pasižiūrėjusi į ją linktelėjo: – Taip. Džeidė pasimėgavo akimirkos šlove, kad per penkias minutes dukart buvo teisi – tada prisiminė lagaminą. – Pasidairykime, kaip atrodo kitur, – skubiai pasiūlė ji. – Aš einu viršun, o jūs, merginos, apsižvalgykite čia. – Tu tik nori išsirinkti geriausią kambarį, – papriekaištavo Kestrelė. Džeidė jos nesiklausė, užlėkė aukštyn plačiais kilimu išklotais laiptais. Čia buvo daug kambarių, visi erdvūs. Džeidė nenorėjo geriausio, tik paties atokiausio. Pačiame koridoriaus gale buvo kambarys, išdažytas jūros mėlio spalva. Džeidė užsidarė viduje ir pasidėjo ant lovos lagaminą. Sulaikiusi kvapą atidarė. Ak! Ne, o ne... Po trijų minučių išgirdo beldžiant į duris, bet nenorėjo nė grįžtelėti. – Ką veiki? – pasiteiravo Kestrelės balsas. Džeidė liovėsi gaivinusi du kačiukus savo delnuose ir pakėlė galvą. – Jie negyvi! – suaimanavo ji. – O ko gi tu tikėjaisi? Kvaiša, jiems reikia kvėpuoti. Kaip galėjai manyti, kad ištvers dviejų dienų kelionę? Džeidė šniurkštelėjo. – Rovana tau sakė, kad gali pasiimti tik vieną. Džeidė dar smarkiau šniurkštelėjo ir dėbtelėjo į seserį. - 24 -
tamsos dukterys
– Žinau. Todėl ir įsidėjau juos į lagaminą. – Ji žagtelėjo. – Bent jau Tigis sveikas. Džeidė atsiklaupė ir pažvelgė į narvą, kad įsitikintų, ar tikrai sveikas. Kačiukas tupėjo suglaudęs ausis, auksinės akys spindėjo iš juodo kailiuko kupetos. Jis sušnypštė, ir Džeidė atsisėdo. Sveikas. – Už penkis dolerius pasirūpinsiu nugaišėliais, – pasišovė Kestrelė. – Ne! – Džeidė pašoko ir išskėtusi nagus užstojo kačiukus. – Ne šitaip, – įsižeidė Kestrelė. – Aš nevalgau dvėsenos. Klausyk, jei jų kaip nors neatsikratysi, Rovana sužinos. Dėl Dievo meilės, mergaite, tu gi vampyrė, – pridūrė ji, Džeidei priglaudus prie krūtinės negyvus kūnelius. – Tai ir elkis kaip pridera. – Aš noriu juos palaidoti, – tarė Džeidė. – Reikia surengti laidotuves. Kestrelė subaltakiavo ir išėjo. Džeidė suvyniojo kūnelius į striukę ir išstypino paskui ją. Reikia kastuvo, pamanė ji. Kur jis galėtų būti? Klausydamasi, ką veikia Rovana, ji apėjo pirmą aukštą. Visi kambariai atrodė panašūs į svetainę: įspūdingi, elegantiški, senoviniai. Virtuvė buvo milžiniška. Joje stovėjo atviras židinys, gale durelės į skalbyklą. Iš virtuvės durys vedė ir į rūsį. Džeidė atsargiai žengė laiptais žemyn. Negalėjo įjungti šviesos, nes abiem rankomis laikė kačiukus. Per juos nematė ir savo kojų. Kiekvieną naują pakopą teko čiuopti kojų pirštais. Apačioje koja užkliuvo už kažko minkšto, paslankaus. Tas daiktas gulėjo skersai kelio. Džeidė lėtai ištiesė kaklą per striukės pūpsnį ir pažvelgė žemyn. - 25 -
Lisa Smith
Tvyrojo prieblanda. Ji pati užstojo iš virtuvės sklindančią šviesą. Vis dėlto įžvelgė tarsi senų drabužių šūsnį. Sunkią šūsnį. Ją apėmė pati blogiausia nuojauta. Džeidė kojos pirštu bakstelėjo šūsnį. Ši pasidavė. Tada ji giliai įkvėpė ir stumtelėjo smarkiau. Tai buvo vientisas daiktas, ir jis nuriedėjo. Džeidė pažvelgė žemyn, akimirką tankiai alsavo, tada suklykė. Geras, šaižus, dėmesio reikalaujantis klyksmas. Prie jo ji pridėjo nežodinę mintį, telepatinį sirenos atitikmenį. Rovana! Kestrele! Merginos, lipkit čionai! Po dvidešimties sekundžių rūsyje užsidegė šviesa, ir Rovana su Kestrele nudundėjo laiptais. – Kiek galima tau kartoti, – iškošė Rovana. – Mes nesinaudojame savo... – ji nutilo ir sužiuro. – Manau, tai teta Opalė, – tarė Džeidė.
- 26 -