34
3
Mario Puzo
ta m s o s a r e n a
3 35
giai, pamažu mėgino atkasti lavoną, kurį jis buvo radęs. Viršum jų stūksojo amerikiečio karininko figūra – jis stovėjo ir kantriai laukė, o dulkės gulė ant rausvų jo kelnių ir žalios palaidinės, ku rios pamažu darėsi balkšvos. Greta jo stypsojo seržantas, ranko se gniauždamas cilindro formos indą su kraujo plazma. Panašūs vaizdeliai, tarsi nukopijuoti, daug sykių kartojosi visame kieme. Viršum žmonių saulės nušviestos sklaidėsi subyrėjusio betono dulkės, pamažu baltai nuguldamos plaukus ir drabužius. Moska gurkšnojo alų ir traukė cigarą. Staiga išgirdo už durų kažką brazdant ir pakilęs išėjo iš kambario. Ilgu koridoriumi, kurio ir galo nesimatė – atrodė, kad lubos ir grindys ten susieina, iš tamsių vidinių patalpų klupinėdamas slinko būrelis vokiečių – keli vyrai ir moterys. Jie praėjo pro šalį, nepaste bėję Moskos, pusakliai ir leisgyviai iš siaubo. Paskutinė slinko liesu tė mergina chaki spalvos slidininkės kelnėmis ir vilnone palaidine. Suklupusi ji parkrito, ir kadangi niekas iš grupės negrįžo jai padėti, Moska žengė artyn ir pastatė merginą ant kojų. Ji buvo beeinanti toliau, bet Moska ištiesė ranką su alaus buteliu ir ją sulaikė. Mergina pakėlė galvą, ir Moska pamatė, kad jos veidas ir kak las mirtinai išblyškę, o akys išsiplėtusios iš siaubo. Kone verk dama ji sušnibždėjo vokiškai: „Leiskite mane, leiskite.“ Moska atitraukė ranką, ir mergina nusvyravo koridoriumi. Tačiau vos už kelių žingsnių ji sustojo ir atsišliejo į sieną. Moska pasilenkė ir pamatė, kad jos akys atmerktos. Nežino damas, ką daryti, priglaudė jai prie lūpų alaus butelį, bet mergina jį atstūmė. – Ne, – tarė ji vokiškai, – aš tik bijau eiti toliau. Jos balse jis pajuto vos girdimą gėdos gaidelę. Moska uždegė cigaretę ir įspraudė merginai tarp lūpų, po to pakėlė jos liesą kū nelį ir nunešęs pasodino į krėslą kambaryje. Paskui atkimšo antrąjį alaus butelį, ir dabar ji nugėrė keletą gurkšnių. Apačioje buvo matyti šioks toks pagyvėjimas. Pasilen kę darbavosi daktarai, jų rankos judėjo labai mikliai; žmonės su plazmos indais klūpojo ant nuolaužų. Nešikai pamažu slinko per akmenis, gabendami link išėjimų sutraiškytus, dulkėtus lavonus.
36
3
Mario Puzo
Mergina pakilo. – Dabar jau galiu eiti. Ji buvo beišeinanti, tačiau Moska užstojo duris. Darkyta vokiečių kalba jis tarė: – Palauk manęs lauke. Mergina papurtė galvą. – Tau reikia išgerti, – pridūrė jis, – šnapso, tikro šnapso, šilto. Ji vėl papurtė galvą. – Nieko blogo, nebijok, – patikino jis angliškai, – tikrai, jei nori – persižegnosiu. Ir jis maivydamasis pamojavo sau prieš krūtinę alaus buteliu. Ji šyptelėjo ir prasispraudė pro jį. Jis žiūrėjo, kaip jos liauna figūrėlė pamažu, bet tvirtai tolsta koridoriumi subyrėjusių laiptų link. Štai taip viskas ir prasidėjo. Apačioje nešė lavonus – tiek už kariautojų, tiek ir nugalėtųjų; ant vokų sėdo griuvėsių dulkės, ir Moską, bežiūrint į jos trapų kūnelį ir sulysusį veidą, staiga už plūdo gailestis ir keistas švelnumas. Vakare jiedu sėdėjo jo kam baryje, klausėsi mažo radijuko, išgėrė butelį šaltmėčių likerio, o kai ji susirengė eiti, Moska neleido, išgalvodamas vieną dingstį po kitos, kol galų gale prasidėjo komendanto valanda ir ji turėjo likti. Visą vakarą ji taip ir nesileido pabučiuojama. Ji nusirengė, palindusi po antklode, ir jis, baigęs rūkyti pas kutinę cigaretę ir išdažęs paskutinius likerio lašus, atsigulė greta. Ji apkabino jį taip aistringai, kad Moska nustebo ir nudžiugo. Po keleto mėnesių ji prisipažino, kad beveik ištisus metus su niekuo nesimylėjo; Moska nusikvatojo, o ji liūdnai nusišypso jusi pasakė: – Jei vyras šitai sako, visi puola jo gailėti, o iš moters – juokiasi. Tačiau Moska tai suprato jau pačią pirmąją naktį, ir ne tik tai. Suprato, kad ji bijojo jo – priešo, tačiau tyliai grojantis radijas, li keris, brangios, nervus raminančios cigaretės, riebūs sumuštiniai, kurių jis nupirko iš seržanto kariuomenės valgykloje... Visa ši se niausiai nematyta prabanga ir kūną apėmęs geismas neleido jai išeiti, o paskui buvo jau per vėlu. Jiedu buvo visai svetimi ir šitai suvokė, tačiau tai jiems nė kiek nekliudė: tikriausiai jie fiziškai
ta m s o s a r e n a
3 37
gerai tiko vienas kitam, ir visa naktis virto ilgu, tamsiu kūnišku malonumu. Pilkame ryto priešaušryje, kol ji miegojo, Moska rū kydamas nusprendė: „Ji turi likti su manim.“ Su švelniu gailesčiu ir šiek tiek susigėdęs jis prisiminė, kaip puolė trapų jos kūną ir netikėtai aptiko jame didžiulę jėgą. __________ Po kurio laiko pabudusi, Hela pirmą akimirką išsigando – nebe prisiminė, kur esanti. Paskui susigėdo, kad taip lengvai, visai be kovos pasidavė priešui. Tačiau jos kojos siauroje lovoje pynėsi su Moskos kojomis, ir iš jų po visą Helos kūną sklido jauki šiluma. Atsirėmusi ant alkūnės, ji pakilo pažiūrėti į Moskos veidą ir vėl susigėdusi suprato, kad netgi gerai neprisimena, kaip jis atrodo. Priešo burna buvo kone asketiška, lūpos plonos, veidas siauras ir įsitempęs – neatsipalaidavo net miegant. Jis miegojo nejudėda mas, tarsi sustingęs, ir taip tyliai, beveik nekvėpuodamas, kad jai pasirodė, jog jis tik apsimeta ir, ko gero, prisimerkęs stebi, kaip jinai jį tyrinėja. Kaip galėdama tyliau Hela išlipo iš lovos ir apsirengė. Buvo išalkusi ir, ant stalo pastebėjusi Moskos cigaretes, paėmė vieną ir prisidegė. Pajuto puikų skonį. Pasižiūrėjo pro langą – apačioje nesigirdėjo nė garso, ir ji suprato, kad dar labai anksti. Būtų išėjusi, bet pagalvojo, kad jis tikriausiai turi kokią skardinę kon servų ir duos jai pavalgyti, kai galų gale pabus. Šiek tiek varžy damasi, bet ir su malonumu ji nusprendė, kad pusryčius tikrai užsidirbo. Ji vėl atsisuko į lovą ir nustebusi pamatė, kad amerikietis atsimerkęs atidžiai ją stebi. Ji pakilo ir kvailai susidrovėjusi iš tiesė ranką atsisveikinti. Jis nusikvatojo ir trūktelėjęs pargriovė ją ant lovos. Šaipydamasis tarė angliškai: – Mes juk per daug geri draugai, ar ne? Ji nesuprato, bet suvokė, kad iš jos šaipomasi, ir supyko. Vo kiškai atkirto: – Man reikia eiti.