Issuu

VIRSELIS

pirmas skyrius – Kas per šrūdas? Heivna padėjo rožiniu glajumi puoštą, raudonais žirneliais apibarstytą keksiuką, įtupdytą į sidabrinį popierėlį. Ji įsmeigė į mane ryškiai dažytas akis, o aš apžvelgiau žmonių knibždantį prekybos centrą ir susigūžiau. Iškart pasigailėjau pasikvietusi čia Heivną. Kaip kvailė nusprendžiau, kad kavinė, kur prekiaujama jos mėgstamais keksiukais, bus tinkamiausia vieta pranešti nau jienas. Tarsi keksiukas su braškiniu glajumi būtų galėjęs pasaldinti žinią. Verčiau būtume likusios sėdėti automobilyje. – Prašyčiau kalbėti tyliau. – Mano žodžiai, užuot skambėję linksmai, priminė senos kvaištelėjusios mokytojos pastabą. Heiv na palinko artyn, užsikišo už ausies ilgus, šviesiomis sruogelėmis dažytus kirpčiukus ir pašnairavo į mane. – Atsiprašau? Tu čia rimtai? Ką tik pasakei pritrenkiamą nau jieną – tikrai pritrenkiamą – nuo jos man iki šiol spengia ausyse ir sukasi galva, noriu, kad pakartotum ir įtikintum, jog tai tiesa. O tu tesirūpini, kad aš per garsiai kalbu? Turbūt šaipaisi? Papurčiau galvą, dar kartą apsižvalgiau ir, stengdamasi išveng ti didesnių bėdų, tyliai pridūriau:

12    a ly s o n n o ë l – Tiesiog... Niekas neturi apie tai žinoti. Tai turi likti paslap timi. Tai būtina, – primygtinai įtikinėjau. Per vėlai dingtelėjo, jog kalbu su žmogumi, kuris niekada nemokėjo išlaikyti niekieno pa slapčių, o labiausiai – savų. Heivna užvertė akis ir sudribo į kėdę kažką bambėdama sau po nosimi, o aš tuo metu įdėmiai ją nužvelgiau ir su nerimu pa mačiau aiškius pokyčius: blyški jos oda švytėjo, pasidarė švari, lygut lygutėlė, banguoti rudi plaukai su šviesiomis sruogelėmis žvilgėjo kaip modelių iš brangaus šampūno reklamos. Netgi jos dantys tapo tiesesni ir baltesni. Negalėjau atsistebėti, kad Heivna keičiasi taip greitai – juk išgėrė tik kelis gurkšnius eliksyro. Man prireikė kur kas daugiau laiko. Vis dar nenuleisdama nuo Heivnos akių giliai įkvėpiau ir pa mėginau prisijungti prie jos energijos – sulaužiusi pažadą nelįsti į slapčiausias draugų mintis norėjau prasiskverbti į jos sąmonės gelmes, sužinoti, ką ji nutyli. Manau, dabar tikrai turėjau priežastį šniukštinėti. Užuot viską lengvai išsiaiškinusi, atsitrenkiau tarsi į uolą ir nieko nepešiau. Įėjimas į Heivnos mintis man buvo uždarytas. Net tada, kai tarsi netyčia paliečiau jos pirštus, lyg susidomėjusi žiedu su kaukole, likau it musę kandusi. Heivnos ateitis man buvo neprieinama. – Tai štai kaip... – Heivna sunkiai nurijo seilę ir apsidairė, nu žvelgė trykštantį fontaną, stumiančią vežimėlį ir rėkiančią į mo bilųjį jauną mamytę, būrelį mergaičių, išeinančių iš paplūdimio reikmenų parduotuvės su maišeliais. Jos akys krypo kur nori, tik ne į mane. – Tau reikia dar labai daug ką suprasti, bet vis tiek... – Gūžte lėjau pečiais. Turėjau rasti svaresnių argumentų, bet niekas nešovė į galvą.

t a m si o j i l i e p sn a

– Man reikia labai daug ką suprasti? Tai šitaip tu manai? – Heivna pakratė galvą ir pabarbeno pirštais per žalią metalinės kė dės ranktūrį nenuleisdama nuo manęs akių. Atsidusau, vyliausi, kad bus lengviau. Mielai būčiau išvengusi šito pokalbio, deja, buvo per vėlu. Teks išsrėbti košę, kurios pri viriau. – Matyt, tikėjausi, kad ir tu taip manysi. – Trūktelėjau pe čiais. – Kvaila. Žinau. Heivna giliai atsiduso, jos veidas buvo ramus, taikus, bet neį skaitomas. Jau rengiausi prabilti, maldauti atleidimo, tačiau drau gė mane aplenkė. – Rimtai? Padarei mane nemirtingą? Nori pasakyti, iš tikrųjų? Linktelėjau, paširdžius sutraukė nuo įtampos, todėl atsisėdau tiesiau, atlošiau pečius ir pasiruošiau atremti smūgį. Kad ir ką Heivna darys – iškoneveiks mane ar trenks, turiu su tuo susitai kyti. Kai draugė sužinos, kad sugrioviau jai gyvenimą, tik tokio atpildo ir belieka laukti. – Aš tiesiog... – Heivna užsikirto ir kelis kartus sumirksėjo. Dabar, kai padariau ją nemirtinga, jos aura buvo nematoma, todėl nuotaikos negalėjau nuspėti. – Na, mane ištiko šokas. Rimtai. Net nežinau, ką pasakyti. Suspaudžiau lūpas ir pasidėjau rankas ant kelių. Neramiai su kinėjau sidabrinę pasagos formos apyrankę, kurią visąlaik segėda vau, paskui atsikrenkščiau ir pasakiau: – Aš labai gailiuosi, Heivna. Labai labai gailiuosi. Tu net ne nutuoki kaip. Aš tiesiog... – Papurčiau galvą. Supratau, kad pa kaks išsisukinėti, turiu iškloti tiesą, bet norėjau pasiaiškinti, kodėl buvau priversta taip pasirinkti. Kaip jaučiausi matydama Heivną išblyškusią, bejėgę, prie pat mirties, kaip baiminausi, kad ji išleis paskutinį atodūsį...

14    a ly s o n n o ë l Bet dar man neprabilus, draugė palinko artyn ir pažvelgė į mane išpūtusi akis. – Gal kvoštelėjai? – Heivna papurtė galvą. – Tu čia atsiprašinėji, o aš sėdžiu tokia sujaudinta, tokia pritrenkta, kad net neįsivaiz duoju, kaip reikės tau atsidėkoti! Ką? – Turiu galvoje, tai taip užknisančiai kieta! – Heivna išsišiepė nenustygdama kėdėje, jos veidas švietė iš laimės. – Tokio užkni sančiai kieto dalyko man dar nėra nutikę – ir už visa tai esu sko linga tau! Aš žioptelėjau, nervingai apsidairiau aplink nežinodama ką sakyti. Šito tikrai nesitikėjau. Nebuvau tam pasirengusi. Nors dėl tokios reakcijos Deimenas buvo mane įspėjęs. Deimenas – geriausias mano draugas – mano sielos puse lė – mano amžinas mylimasis. Mano nepakartojamas, gražus, seksualus, šaunus, talentingas, kantrus ir supratingas vaikinas nujautė, kad taip gali nutikti, ir dėl to norėjo eiti kartu. Bet aš užsispyriau kaip ožka. Pasiryžau atlikti tai viena. Juk aš paverčiau Heivną nemirtinga, aš sugirdžiau jai eliksyro, todėl pati turiu viską paaiškinti. Bet viskas einasi toli gražu ne taip, kaip tikėjausi. Nė iš tolo. – Tai beveik tas pat, kas tapti vampyre, ar ne? Tik nereikia siurbti kraujo? – Heivna žiūrėjo į mane žaižaruojančiomis aki mis. – Be to, nereikia gulėti karste ir bijoti saulės! – Iš džiaugsmo ji beveik rėkė. – Tai taip nuostabu – lyg būtų įsikūnijusi svajonė! Pagaliau nutiko tai, ko aš taip troškau! Aš tapau vampyre! Nuos tabia vampyre – tik be visų tų baisių atributų! – Tu nesi vampyrė, – pasakiau pavargusi ir nusivylusi, kad tiek nusiritom. – Vampyrai neegzistuoja.

t a m si o j i l i e p sn a

Nėra nei vampyrų, nei vilkolakių, nei elfų, nei fėjų – tik nemirtingieji, kurių gretos, tokių kaip Romanas ir aš pastangomis, sparčiai auga... – Iš kur esi tokia tikra? – paklausė Heivna kilstelėjusi antakį. – Todėl, kad Deimenas gyvena žemėje kur kas ilgiau negu aš, – atsakiau. – Ir niekada nėra matęs tokių padarų ar sutikęs žmonių, kurie būtų juos matę. Mes manome, kad legendos apie vampyrus atsirado žmonėms susidūrus su nemirtingaisiais, tik į jas buvo prikaišiota nebūtų dalykų – kaip kraujo siurbimas, nega lėjimas būti saulėje ar česnakų baimė. – Palinkau prie draugės. – Visa tai buvo pridėta dėl dramatizmo. – Įdomu, – linktelėjo Heivna, nors jos mintys klaidžiojo ki tur. – Ar aš dar galiu valgyti keksiukus? – Ji parodė į glaistytą sal dėsį. Vienas jo šonas buvo įdubęs ir prilipęs prie popierėlio, o kitas gražiai pūpsojo ir prašėsi suvalgomas. – Ar yra dar kas nors, ką aš turėčiau... – Heivna išpūtė akis, man nespėjus atsakyti trinktelėjo į stalą ir suspiegė: – Dieve mano, tos sultys, tiesa? Tas raudonas gėralas, kurį judu su Deimenu nuolat maukiat! Man jo reikės, ar ne? Tai ko tu lauki? Duok jo kuo greičiau, elkis kaip pridera – ne kantrauju pradėti! – Aš neatsinešiau gėrimo. – Pamačiusi nusivylimą Heivnos veide suskubau aiškintis: – Klausyk, tau viskas atrodo labai kieta – iš dalies taip ir yra, be jokių abejonių. Tu niekada nepasensi, tavęs nebers spuogai ir nesišakos plaukų galiukai, tau nereikės vargti sporto salėse, galbūt tu netgi ūgtelėsi – kas žino? Bet yra ir kita medalio pusė, apie kurią turi žinoti, kurią turiu tau parodyti... – Heivna nutraukė mano tiradą pašokdama nuo kėdės – greitai ir grakščiai lyg katė. Dar vienas nemirtingumo požymis. Mindžikuodama ji tarė:

16    a ly s o n n o ë l – Nagi, ką aš dar turiu žinoti? Jei galiu šokinėti aukščiau, bėgti greičiau, nesenti ir nemirti – ko man dar reikia? Rodos, esu pasi rengusi gyventi visą amžinybę. Neramiai apsižvalgiau nusprendusi sutramdyti Heivnos entu ziazmą, kol neiškrėtė kokios kvailystės ir nepatraukė žmonių dė mesio. – Heivna, prašau atsisėsti. Kalbu rimtai. Turiu dar daug ką pa aiškinti. Labai daug, – sušnibždėjau griežtai ir piktai, bet mano žodžiai nepadarė Heivnai jokio įspūdžio. Ji tiesiog stovėjo priešais mane, kraipė galvą ir neketino sėstis. Apsvaiginta naujų nemirtin gumo galių ji nubraukė praeitį ir nutarė man pasipriešinti. – Tau viskas yra rimta, Eve. Viskas, ką tu sakai ir darai, yra velniškai rimta. Iš tikrųjų tu davei man karalystės raktus, o dabar reikalauji, kad ramiai sėdėčiau ir klausyčiau tavo įspėjimų apie tamsiąją pusę? Negi nesupranti, kaip tai kvaila? – Heivna nusivai pė. – Nagi, gal metas atsipalaiduoti? Leisk man pamėginti, kaip per vairavimo egzaminą, ir pažiūrėk, ko esu verta. Aš tave pra lenksiu! Laimės ta, kuri pirmoji pasieks biblioteką! Papurčiau galvą ir atsidusau – visai nenorėjau to daryti, bet nutariau pasinaudoti telekineze. Tik šitaip galiu padaryti galą jos kvailoms šnekoms ir parodyti, kas čia vadovauja. Prisimerkusi sutelkiau žvilgsnį į Heivnos kėdę – ši nuskriejo grindimis tokiu greičiu, kad kirto draugei per pakinklius, ir ji atsisėdo. – Ei, skauda! – Ji pasitrynė koją ir dėbtelėjo. Tačiau aš tik gūžtelėjau pečiais. Heivna nemirtinga, ir mėlynės neliks. Be to, aiškinti reikėjo labai daug, o laiko, jei Heivna ir to liau taip elgsis, turėjau mažai. Todėl palinkau prie jos, įsitikinau, kad ji dėmesingai manęs klausosi, ir pareiškiau: – Patikėk manim, jei nori žaisti, turi žinoti taisykles. Antraip kas nors nukentės.

antras skyrius Heivna įsigrūdo į mano automobilį, nugara prisiplojo prie durelių, o kojas užsikėlė ant sėdynės. Susiraukusi ji šnairavo į mane ir bam bėjo, apibėrė ištisa lavina skundų, o aš iš aikštelės išsukau į gatvę. – Pirmoji taisyklė. – Nusibraukusi nuo veido ilgus šviesius plaukus dirstelėjau į draugę ir nusprendžiau nekreipti dėmesio į jos priešišką žvilgsnį. – Apie tai niekam negali prasitarti. – Paty lėjau norėdama, kad Heivna įsisąmonintų mano žodžius, paskui pridūriau: – Nejuokauju. Negali prasižioti nei mamai, nei tėčiui, nei savo broliukui Ostinui... – Tik neįsijausk. – Heivna pasimuistė, sukryžiavo ir atkry žiavo kojas, tampė drabužius, nekantriai ir susierzinusi trepsėjo koja – aiškiai rodydama, kokia nemaloni jai mano draugija. – Su namiškiais aš beveik nesikalbu. – Ji susiraukė. – Be to, ėmei karto tis. Trauki vis tą pačią giesmelę. Taigi pasiskubink, klok viską, kad aš galėčiau kuo greičiau išlipti lauk ir pradėti naują gyvenimą. Sunkiai nurijau seilę, nesirengiau leistis skubinama ar įsaki nėjama. Stabtelėjau prie šviesoforo ir įdėmiai pažiūrėjau į draugę. Turėjau įsitikinti, kad ji supras mano žodžių svarbą. – Tas pasakytina ir apie Mailsą. Kad ir kas nutiktų, negali jam prasitarti.

18    a ly s o n n o ë l Heivna užvertė akis, pačiupinėjo žiedą ir ėmė sukti ant piršto, aiškiai norėdama man sprigtelėti. – Puiku. Niekam negaliu prasitarti. Supratau, – sumurmėjo ji. – Varyk toliau! – Tu vis dar gali valgyti tikrą maistą. – Pravažiavau sankryžą ir lėtai padidinau greitį. – Tačiau ilgainiui jo nebenorėsi, nes tau jėgų suteiks eliksyras. Iš jo organizmas gaus visas reikalingas me džiagas. Bet viešumoje svarbu sudaryti regimybę, todėl turėsi bent jau apsimesti valganti. – Ak, taip kaip tu? – Heivna kilstelėjo antakį ir nusiviepė. – Prisimink, kaip per priešpiečius smulkindavai sumuštinį į gaba lėlius, trupindavai bulvių traškučius ir manydavai, kad niekas ne pastebi. Tai štai kodėl nuolat taip elgeisi? Sudarinėjai regimybę? Mudu su Mailsu jau pamanėm, kad turi valgymo sutrikimų. Giliai įkvėpiau ir susitelkiau į kelią, važiavau ramiai, nesilei dau Heivnos įsiutinama. Deimenas nuolat primindavo apie kar mą – visi mūsų veiksmai sukelia kokius nors padarinius. Štai prie ko privedė mano poelgis. Be to, net jei man būtų suteikta galimy bė grįžti į praeitį ir išgyventi tą vakarą naujai, aš nieko nekeisčiau. Mano pasirinkimas būtų toks pat. Kad ir į kokią kebeknę įsipy niau, tai vis tiek geriau, negu palaidojus Heivną kasdien sielotis dėl netekties. – Dieve mano! – Heivna spoksojo į mane išsižiojusi ir išpūtusi akis, paskui garsiai ir spigiai tarė: – Man atrodo, man atrodo, aš tave girdžiu! Mudviejų akys susitiko. Ir nors pro nuleistą kabrioleto stogą mums į galvas pliskino Pietų Kalifornijos saulė, mane nukrėtė šiurpas. Tai nieko gero. Visai nieko gero.

t a m si o j i l i e p sn a

– Tavo mintis! Tu džiaugeisi, kad nereikia manęs laidoti, tiesa? Noriu pasakyti, kad aš tikrai girdėjau tavo žodžius savo galvoje. Kiečiau ir būti negali! Tuoj pat prisidengiau aiškiaregės skydu, uždariau visas priei gas prie savo minčių, savo energijos, visko. Heivnos sugebėjimai mane gerokai išgąsdino – ji gali skaityti mano mintis, o aš jos – ne. Man net nereikėjo aiškinti jai, kaip apsisaugoti. – Taigi jūs, draugužiai, nejuokavot, ar ne? Dėl tos telepatijos? Judu su Deimenu tikrai skaitote vienas kito mintis. Aš lėtai ir nenoriai linktelėjau, o Heivna gręžė mane nepa prastai blizgančiomis akimis. Anksčiau rudas Heivnos akis dažnai slėpdavo keisčiausių spalvų glaustiniai lęšiai, o dabar jos tviskėjo auksine, topazo ir bronzos spalva – dar vienas nemirtingumo po žymis. – Aš visada žinojau, kad jūs keistuoliai – bet čia visai kitas lygis. Dabar ir aš tai galiu! Viešpatėliau, norėčiau, kad čia būtų Mailsas. Užsimerkiau ir pakračiau galvą, stengdamasi neprarasti kant rybės spėliojau, kiek sykių dar turėsiu jai kartoti. Ir stabtelėjusi praleisti pėsčiųjų pasakiau: – Ar užmiršai, kad negali prasitarti Mailsui? Apie tai jau kal bėjom. Heivna gūžtelėjo pečiais ir praleido mano žodžius pro ausis. Sukdama ant smiliaus rudų žvilgančių plaukų sruogą ji šypsojosi prie juodo bentlio vairo sėdinčiam vaikinui iš mūsų mokyklos. Automobilis sustojo greta prie perėjos. – Nuostabu. Puiku! Rimtai, aš jam nesakysiu. Gal jau atsi palaiduok, gerai? – Ji nusitaikė į tą vaikiną, šypsojosi, koketavo ir mojavo, negana to, pasiuntė jam daugybę oro bučinių ir nu

20    a ly s o n n o ë l sikvatojo, kai šis entuziastingai atsakė. – Paslaptis bus išsaugota. Aš tiesiog esu įpratusi pasakyti Mailsui, jei nutinka kas ypatinga, štai ir viskas. Įpročius sunku pakeisti. Bet manau, susitvarkysiu. Tačiau pripažink, visa tai velniškai kieta, tiesa? Kaip reagavai tu sužinojusi? Ar nepakvaišai iš laimės? – Heivna žvilgtelėjo į mane ir šypsodamasi pridūrė: – Tiesiogine prasme. Susiraukiau ir per stipriai nuspaudžiau greičio pedalą. Auto mobilis trūktelėjo į priekį, o aš mintimis grįžau į praeitį – į tą die ną, kai Deimenas pirmą kartą pamėgino pranešti man šią iš kojų verčiančią žinią stovėjimo aikštelėje prie mokyklos. Tačiau aš ne buvau pasirengusi jo išklausyti. Ir aš toli gražu nebuvau sužavėta. Antrą kartą Deimenas užsispyrė ir papasakojo mūsų ilgą ir painią istoriją, o aš vis dar nebuvau apsisprendusi. Viena vertus, maniau, kad būtų visai šaunu po tokio ilgo išsiskyrimo amžinai gyventi drauge. Antra vertus, reikėjo gerai viską apgalvoti. Nes daug ko būtų tekę atsisakyti. Tada mudu manėme, kad galiu rinktis – gerti eliksyrą ir tapti nemirtinga arba atsisakyti tos minties, gyventi savo gyvenimą ir kada nors numirti. Dabar žinome, kad yra kitaip. Dabar mudu žinome tiesą apie nemirtingųjų baigtį. Dabar mudu žinome apie Prieblandos šalį. Apie neaprėpiamą tuštumą. Apie bekraštę prarają. Apie vietą, kur besieliai nemirtingieji, atplėšti nuo gyvųjų pa saulio atsiduria amžiams. Tos vietos turime vengti. – Hmm, žemė kviečia Evę, – nusikvatojo Heivna. Bet aš tik trūktelėjau pečiais. Toks buvo mano atsakymas. Skatinama smalsumo Heivna palinko artyn ir pasakė:

t a m si o j i l i e p sn a

– Atsiprašau, bet visai tavęs nesuprantu. – Jos žvilgsnis vėrė mane kiaurai. – Atrodo, ši diena yra geriausia mano gyvenime, o tu iš paskutiniųjų stengiesi ją sugadinti. Pabusk! Aiškiaregės ga lios, fizinė jėga, neblėstanti jaunystė ir grožis – negi tai tau nieko nereiškia? – Heivna, nemirtingumas – ne vien linksmybės ir žaidimai, tai... – Taip, taip, prisimenu. – Heivna užvertė akis ir atsilošė, pri sitraukė kelius prie krūtinės ir apkabino juos. – Yra taisyklės. Jos varžo. Supratau, puikiai ir aiškiai. – Heivna susiraukė, suėmė plaukus ir susuko į blizgantį kuodą. – Viešpatėliau, negi tau nenu sibosta? Nuolat būti tokiai prislėgtai, tempti pasaulio naštą? Re gis, turi nuostabiausią gyvenimą. Esi blondinė, mėlynakė, aukšta, daili, gabi, ak, negana to, dėl tavęs pametęs galvą seksualiausias vaikinas žemėje. – Heivna atsiduso stebėdamasi, kodėl jos nesu prantu. – Apsidairyk, gyveni tokį gyvenimą, apie kurį kiti žmonės gali tik pasvajoti, o atrodai taip, lyg atliktum sunkią pareigą. Man gaila, kad turiu išrėžti tau tiesą, bet esi trenkta. O aš jaučiuosi fan tastiškai! Įsiaudrinusi! Tarsi žaibai varstytų kūną, galvą, smigtų į pačius pirštų galiukus! Nieku gyvu nekeliausiu su tavim į Liūdesio šalį. Nieku gyvu neslampinėsiu po mokyklą su bjauriais gobtuvais, saulės akiniais ir beveik implantuotu ausinuku, kaip darydavai tu. Dabar bent jau suprantu, kodėl taip elgeisi, norėjai atsiriboti nuo pašalinių balsų ir minčių, tiesa? Tačiau toks suknistas gyvenimas ne man. Aš ketinu apglėbti jį – abiem rankom. Aš tikrai išspardy siu subines Steisei, Honorai ir Kreigui, jeigu jie skriaus mane ar mano draugus! – Heivna palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius ir prisimerkė. – Kai prisimenu, kaip jie iš tavęs tyčiojosi, o tu tik gūžeisi ir tylėjai... – Heivna kietai sučiaupė lūpas. – Mano galva neišneša.

22    a ly s o n n o ë l Žvilgtelėjau į draugę. Būtų pakakę šiek tiek nuleisti skydą ir ji būtų perskaičiusi atsakymą mano galvoje, bet nutariau, kad pras mingiau bus pasakyti tai garsiai: – Turbūt todėl, kad už viską teko brangiai sumokėti – netekau savo artimųjų, niekada nepereisiu... – nutilau per pusę sakinio. Nebuvau pasirengusi pasakoti Heivnai apie Samerlandą, tą nuos tabią mistišką dimensiją tarp dimensijų, ir apie tiltą, kuriuo visi mirtingieji pereina į kitą pusę, – bent dabar nebuvau pasirengusi. Viskam savas laikas. – Aš tiesiog visą laiką būsiu čia. Nepereisiu į kitą pusę ir niekada nepamatysiu savo artimųjų... – Papurčiau galvą. – Turiu prisipažinti, kad man tai gana didelė bausmė. Heivna palietė mane, akimirką jos veidas buvo kaip liūdno šu nyčio, paskui ji greitai atšlijo. – Ak, labai atsiprašau! Pamiršau, kaip tau bjauru būti liečia mai. – Ji suraukė nosį ir užsikišo vėjo išpeštą plaukų sruogą už ausies, į kurią buvo priverta daugybė auskarų. – Man nebjauru būti liečiamai. – Trūktelėjau pečiais. – Tie siog retkarčiais... sužinau tai, ko visai nenoriu. Ir tiek. – Ar ir man taip bus? Pažiūrėjau į Heivną neturėdama supratimo, kokių dovanų jai suteikė nemirtingumas. Jau dabar ji visa galva mane pralenkė, nors išgėrė tik vieną taurę eliksyro. Tai kas bus toliau? – Nežinau. – Gūžtelėjau pečiais. – Kai kurias galias įgijau, nes buvau mirusi ir ėjau prie... Heivna prisimerkė stengdamasi perskaityti mano mintis, bet ne ką telaimėjo. Mane saugojo aiškiaregės skydas. – Gerai jau, aš išgyvenau priešmirtinę būseną. Po to kai kas pasikeičia. – Įsukau į Heivnos gatvę. Ji žiūrėjo į mane įdėmiai, skvarbiai ir tingiai krapštinėjo skylu tę tamprėse. Paskui tarė:

t a m si o j i l i e p sn a

– Rodos, tik rankioji uogeles nuo torto, atskleidi tik tai, ką pati nori. – Draugė kilstelėjo antakį laukdama, kad pulsiu ginčytis. Bet aš nepuoliau. Tylėjau, tik užmerkiau akis ir linktelėjau. Pavargau meluoti ir kaskart žaisti slėpynių. Pajutau palengvėjimą prisipažinusi. – Ar galiu paklausti kodėl? Trūktelėjau pečiais ir sunkiai atsidusau, tada prisiverčiau pa žvelgti draugei į akis. – Visko vienu sykiu neaprėpsi. Kai ką reikia išmėginti, kad su prastum, o visa kita – na, visa kita gali palaukti. Bet šį tą privalai žinoti. Įsukusi į prievažą pasirausiau kuprinėje ir ištraukiau šilkinį maišelį, panašų į tą, kokį Deimenas buvo davęs man. – Kas čia? – Heivna atrišo maišelį, įkišo pirštus ir ištraukė pakabutį – įvairiaspalvių kristalų puokštę auksiniame apsode. Jis buvo parištas ant juodos šilkinės virvelės. – Tai amuletas, – paaiškinau. – Turi jį dėvėti nuolat. Tai labai svarbu. Dėvėk jį kiekvieną dieną. Heivna pašnairavo sūpuodama pakabutį pirštų galiukais ir žiūrėdama, kaip akmenys atspindi saulės šviesą. – Aš irgi tokį turiu. – Išsitraukiau talismaną iš po marškinėlių ir parodžiau Heivnai. – Kodėl mano kitoks? – Jos akys lakstė nuo vieno talismano prie kito, lygino, abejojo, stengėsi nuspręsti, kuris vertingesnis. – Todėl, kad nerasi dviejų vienodų žmonių. Visi mes skirtingi ir turime skirtingų poreikių. Šie talismanai mus apsaugos. Heivna įsistebeilijo į mane. – Jie turi apsauginių galių. – Gūžtelėjau pečiais, nes supratau, kad brendu į drumzlinus vandenis. Šiuo klausimu mudviejų su Deimenu nuomonės skyrėsi.

24    a ly s o n n o ë l Heivna pakreipė galvą ir susiraukė. Ji nepajėgė perskaityti mano minčių, bet įtarė, kad šį tą nutyliu. – Nuo ko konkrečiai šie amuletai turi mus apsaugoti? Juk mes nemirtingi, tiesa? Tai, jeigu neklystu, reiškia, kad mes gyvensim amžinai, o tu tvirtini, kad man reikia apsaugos? Ko man saugotis? – Heivna papurtė galvą. – Atleisk, Eve, bet nepagaunu kampo. Kas man gali grėsti? Sunkiai atsidusau įtikinėdama save, kad elgiuosi teisingai, ne svarbu, ką mano Deimenas. Tikėjausi, jis man atleis, ir išklojau: – Tu turi saugotis Romano. Heivna nepatikliai pakratė galvą ir sukryžiavo ant krūtinės rankas. – Romano? Tai kvaila. Jis niekada manęs neįskaudintų. Žioptelėjau negalėdama patikėti savo ausimis. Juk papasako jau Heivnai apie tą vakarą. – Atleisk, Eve, bet Romanas yra mano draugas. Ir nors tai tur būt ne tavo reikalas, bet mudu daromės vis artimesni ir netrukus tapsime daugiau negu draugais. Niekam ne paslaptis, kad ėmei jo nekęsti nuo pat pirmos dienos mokykloje, todėl tavo žodžiai manęs visai nestebina. Liūdina, bet nestebina. – Aš neišsigalvoju. – Gūžtelėjau pečiais iš paskutiniųjų steng damasi nepratrūkti. Žinojau, kad jei imsiu rėkti ar griebsiuosi jė gos, tokios užsispyrėlės neįtikinsiu. – Taip, gal tu ir teisi, gal aš iš tiesų jo nemėgstu, bet jis mėgino tave nužudyti ir visa kita... Na, gali vadinti mane trenkta, bet aš turiu tam svarią priežastį. Aš net gi turiu liudytojų – juk buvau ten ne viena, pati žinai! Heivna dėbtelėjo ir nagais pabarbeno į durelių rankeną. – Gerai, išsiaiškinkim iki galo. Sakai, Romanas norėjo nunuo dyti mane kažkokia bjauria arbata... – Šunvyšnių, arba mirtinųjų kiauliauogių...

t a m si o j i l i e p sn a

– Nesvarbu. – Heivna numojo ranka. – Svarbiausia, kad tu tvirtini, jog Romanas mėgino mane nužudyti, o pati, užuot kvie tusi pagalbą, nutarei apsieiti be gydytojų. Kodėl taip pasielgei? Matyt, pavojus nebuvo toks rimtas. Kodėl turėčiau tavimi tikėti? – Mėginau skambinti, bet padėtis buvo sudėtinga. – Papurčiau galvą. – Man buvo leista rinktis: tarp daikto, kurio man labai rei kia, ir tavęs. Kaip matai, pasirinkau tave. Heivna stebeilijo į mane išpūtusi akis ir tylėdama svarstė. – Romanas pažadėjo man duoti trokštamą daiktą, jei leisiu tau numirti. Tačiau aš negalėjau taip pasielgti, todėl... – Mostelėjau į Heivną. – Todėl tu tapai nemirtinga. Heivna palingavo galva ir apsižvalgė, įsižiūrėjo į kaimynų vai kus, važinėjančius gatve pirmyn atgal apdaužytu kartingu. Ji tiek ilgai tylėjo, kad jau norėjau prabilti. Galiausiai pasakė: – Man tikrai labai gaila, Eve, kad negavai, ko troškai. Tačiau dėl Romano tu klysti. Jis nieku gyvu nebūtų leidęs man numirti. Iš tavo pasakojimo supratau, kad jis turėjo eliksyro ir būtų man jo davęs, jei tu būtum nusprendusi kitaip. Be to, manau, pažįstu Romaną šiek tiek geriau negu tu. Jis žinojo, kokia buvau nelai minga ir kaip nesutariau su artimaisiais. – Heivna gūžtelėjo pe čiais. – Tikriausiai jis norėjo padaryti mane nemirtinga ir nuo viso to išgelbėti, bet pasirinko tave, nes pats vengė didžiulės globėjo atsakomybės. Neabejoju, kad jei nebūtum davusi man eliksyro, Romanas būtų įsikišęs. Pripažink, Eve, tu pasirinkai neteisingai. Turėjai perprasti, kad jis dumia akis. – Jokių globėjų nėra, – sumurmėjau ir širdyje nusivaipiau. Kas verta dėmesio visoje šitoje mano tiradoje? Pakračiau galvą ir pra dėjau iš naujo: – Viskas yra ne taip... Toli gražu ne taip... – Bal sas užlūžo, kai Heivna nusuko akis visiškai įsitikinusi, kad ji yra teisi, o aš klystu. Stengiausi įspėti draugę apie gresiančius pavo

26    a ly s o n n o ë l jus – apie Romaną, – todėl Deimenas negalės manęs kaltinti dėl tolesnių žodžių. – Puiku, manyk, kaip nori, tik padaryk man paslaugą. Jeigu vis tiek susitikinėsi su Romanu, prašau visada dėvėti šį amuletą. Nejuokauju, prašau niekada jo nenusiimti, kad ir kas nutiktų... Laikydama pusiau atvertas dureles Heivna žvilgtelėjo ir klau siamai pakėlė antakį. Ji nekantravo kuo greičiau išlipti iš automo bilio ir atsikratyti manęs. – Ir jeigu tikrai nori man atsidėkoti, kad padariau tave nemir tinga... Mudviejų akys susitiko. – Jeigu nori, tai gauk man iš Romano vieną daiktą.