P. C. Cast ir Kristin Cast
sužeistoji
Pirmas skyrius Kalona
Kalona iškėlė rankas. Jis nedvejojo. Nė neabejojo, ką turi daryti. Jis niekam neleis sutrukdyti, o šitas žmonių vaikinas stovi tarp jo ir trokštamo tikslo. Jis pernelyg nenorėjo žudyti vaikino; bet ir gyvo jo palikti per daug nenorėjo. Tai buvo paprasčiausia būtinybė. Jis nejuto gailesčio ar sąžinės graužimo. Kaip visada per amžius po savo nuopuolio Kalona jautė labai nedaug. Taigi, sparnuotas nemirtingasis abejingai nusuko vaikinui sprandą ir užbaigė jo gyvenimą. – Ne! Skausmas, slypintis tame vieninteliame žodyje, pervėrė Kalonai širdį. Jis nutėškė vaikino kūną ir apsigręžęs spėjo išvysti, kaip prie jo lekia Zoja. Jų žvilgsniai susitiko. Jos akyse plieskė neviltis ir neapykanta. Jo – neįmanomas neigimas. Jis mėgino rasti žodžių pasiteisinti ir galbūt priversti ją atleisti. Bet kad ir ką jis būtų pasakęs, negalėjo pakeisti to, ką ji pamatė, ir net jei jis būtų galėjęs daryti stebuklus, nebeturėjo laiko. Zoja sviedė į jį visą dvasios elemento galią. Ji trenkėsi į nemirtingąjį galingesne už fizinę jėga. Dvasia buvo jo esmė – jo šerdis – elementas, kuris tiek šimtmečių jį laikė gyvą ir kuriame jis jautėsi patogiausiai, drauge buvo ir galingiausias. Zojos puolimas jį išgąsdino. Pakėlė jį su tokia jėga, kad net per
P. C. Cast ir Kristin Cast
metė per aukštą akmens tvorą, skiriančią vampyrų salą nuo Venecijos įlankos. Paniręs į ledinį vandenį Kalona ėmė dusti. Akimirką širdį suspaudė toks stingdantis skausmas, kad jis nė nesipriešino. Galbūt reikėtų leisti, kad ši siaubinga kova dėl gyvenimo ir jo kančių baigtųsi. Galbūt jis ir vėl turėtų leistis jos išvaromas. Bet vos spėjęs šitaip pagalvoti pajuto. Zojos siela sudužo ir taip pat negrįžtamai, kaip jo nuopuolis pernešė jį iš vieno pasaulio į kitą, jos dvasia paliko šią žemę. Tai sužeidė jį stipriau negu jos smūgis. Tik ne Zoja! Jis tikrai nenorėjo jos užgauti. Net ir per visas Neferetės klastas, per visus Tsi Sgili sąmokslus ir užmačias jis tvirtai laikėsi minties, kad vis tiek pasinaudos nemirtingojo galiomis ir išsaugos Zoją, nes iš esmės ji buvo artimiausia Niktei šiame pasaulyje – o jam jokio kito pasaulio nebebuvo likę. Stengdamasis atsitokėti nuo Zojos smūgio, Kalona sunkiu kūnu pakilo iš bangų gniaužtų ir suvokė tiesą. Zojos dvasia iškeliavo dėl jo, vadinasi, ji mirs. Vos įkvėpęs oro, veriamai sukliko iš nevilties, kartodamas paskutinį jos žodį: Ne! Nejau jis tikrai manė po nuopuolio nebeturįs jausmų? Kvailys, kaip baisiai klydo. Emocijos trankė jį, varganai sklendžiantį tiesiai virš vandens, grauždamos ir taip sužeistą jo dvasią, siautėdamos, pakirsdamos jėgas, žalodamos sielą. Akyse liejosi ir temo, o jis žvelgė virš įlankos prisimerkęs, kad įžiūrėtų šviesas, skelbiančias krantą. Ten jis niekaip nenuskris. Teks skristi į rūmus. Ką daugiau padarysi. Sutelkęs paskutines jėgas, Kalona suplakė sparnais ledinį orą, pakilo virš sienos, o ten sukniubo ant gruodo. Nežinojo, ar ilgai gulėjo šaltoje tamsoje, sudaužytoje naktyje, jausmų sukrėsta siela. Giliai širdyje suprato, kad tai jau yra išgyvenęs. Jis vėl nupuolė, tik šįsyk ne kūnu, o dvasia – nors kūnas jo, regis, irgi nebeklausė. 10
sužeistoji
Ją prisiartinant pajuto anksčiau, negu prakalbant. Taip buvo nuo pat pradžių, nesvarbu, ar iš tikrųjų jis to norėjo, ar ne – jie tiesiog pajusdavo kits kitą. – Leidai Starkui pamatyti, kaip nužudei vaikiną! – Neferetės balsas buvo šaltesnis už žiemos jūrą. Kalona pasuko galvą, kad įžiūrėtų ne tik smailiakulnio batelio nosį. Pakėlė akis, mirksėdamas, kad geriau matytų. – Netyčia, – kimiai sukuždėjo, šiaip ne taip atgavęs amą. – Zojai nereikėjo ten ateiti. – Kad negirdėčiau jokių „netyčia“, ir man visai nerūpi, kad ji atėjo. Tiesą sakant, tokia baigtis paranki. – Žinai, kad sudužo jos siela? – Kalona pats baisėjosi nusilpusiu balsu ir keistu kūną apėmusiu mieguistumu, ne mažiau, negu ledinio Neferetės grožio poveikiu. – Manau, žino dauguma salos vampyrų. Kaip visada, Zojos dvasia išėjo visai ne patyliukais. Bet kažin ar daug vampyrų pajuto smūgį, kurį tau smogė toji mergiūkštė prieš iškeliaudama, – Neferetė vienu ilgu, aštriu nagu mąsliai palietė smakrą. Kalona tylėjo, stengdamasis susikaupti ir sutelkti apdriskusius sumaitotos sielos pakraščius, bet žemė, prie kurios glūdėjo jo kūnas, buvo per daug tikra, ir jam nepakako jėgų pasiekti aukščiau ir pamaitinti sielos ten plūduriuojančiomis pasaulio draiskanomis. – Vargu ar dar kas nors pajuto, – kalbėjo toliau Neferetė kuo šalčiausiu, kuo klastingiausiu balsu. – Niekas nėra taip susietas su Tamsa, su tavim kaip aš. Tiesa, mielasis? – Mūsų ryšys unikalus, – pralemeno Kalona, nors staiga įsigeidė, kad taip nebūtų. – Tikrai... – nutęsė ji vis dar užsigalvojusi. Tuomet, suvokus dar kai ką, Neferetės akys išsiplėtė. – Seniai svarsčiau, kaip A-ja sugebėjo taip stipriai sužeisti tave, tokį fiziškai galingą nemirtingąjį, kad tos kvailos čerokių žiežulos sugebėtų tave įkalinti. Manau, mažoji 11
P. C. Cast ir Kristin Cast
Zoja ką tik davė atsakymą, kurį taip kruopščiai nuo manęs slėpei. Tavo kūnas pažeidžiamas, bet tik per dvasią. Kaip nuostabu, tiesa? – Aš pagysiu, – jis nutaisė kiek įmanoma tvirtesnį balsą. – Pargabenk mane į Kaprį, į pilį. Užkelk ant stogo, kuo arčiau dangaus, ir aš atgausiu jėgas. – Turbūt atgautum – jei tik aš norėčiau tai padaryti. Bet tau turiu kitų planų, mielasis, – Neferetė iškėlė ir ištiesė virš jo rankas. Kalbėdama toliau, ėmė virpinti orą ilgais pirštais, piešdama sudėtingus raštus, kaip voras, rezgąs tinklą. – Daugiau niekada neleisiu Zojai stoti tarp mūsų. – Sudužusi siela reiškia mirtį. Zoja mums nebepavojinga, – atsakė jis. Kalona sekė Neferetės judesius, suprasdamas, ką ji daro. Ji prisitraukė lipnią tamsą, kurią jis puikiai pažino. Jis kelis gyvenimus kovėsi su ta Tamsa, o paskui pasidavė šaltai jos galiai. Ji pažįstamai tvinkčiojo ir pleveno, nerimdama ties jos pirštų galais. Kaip ji gali šitaip apčiuopiamai bendrauti su Tamsa? Mintis nuvargusiame Kalonos prote sugaudė lyg laidotuvių varpas. Iš kur Vyriausioji kunigė turi tokių galių? Bet Neferetė jau nebuvo paprasta Vyriausioji kunigė. Ji senokai peržengė to vaidmens rėmus ir be vargo suvaldė išsikviestą besirangančią tamsą. Ji darosi nemirtinga, suvokė Kalona, ir puolusio Niktės Kario širdyje verdantį gailestį, neviltį ir pyktį papildė ir baimė. – Dažnai manoma, kad tai reiškia mirtį, – ramiai atsakė Neferetė, traukdama prie savęs vis daugiau rašalo gijų, – bet Zoja labai neparankiai pratusi likti gyva. Šįsyk pasirūpinsiu, kad ji mirtų. – Zojos siela irgi pratusi persikūnyti, – pasakė jis, tyčia erzindamas Neferetę, trukdydamas jai susikaupti. – Tada aš ją nepaliaujamai naikinsiu! – nuo pykčio, sukelto Kalonos žodžių, Neferetė tik dar labiau susitelkė. Jos verpiama juoduma sustiprėjo, trykšdama jėga ir rangydamasi aplink ore. 12
sužeistoji
– Neferete, – jis pamėgino prisišaukti ją vardu. – Ar pati tikrai supranti, ką mėgini valdyti? Ji pažvelgė jam į akis, ir Kalona pirmą sykį jose pastebėjo raudoną atšvaitą. – Žinoma. Menkesni padarai tai vadina blogiu. – Aš nesu menkesnis, bet irgi vadinau jį blogiu. – Ak, jau daug šimtmečių nevadinai, – ji piktai nusikvatojo. – Bet, regis, pastaruoju metu per daug leidaisi apninkamas praeities šešėlių, užuot džiaugęsis nuostabioje tamsioje dabarties galybėje. Žinau, kas dėl to kaltas. Baisiomis pastangomis Kalona įstengė atsisėsti. – Ne. Nejudėk, – Neferetė mostelėjo pirštu Kalonos pusėn, ir tamsos gija apsivijo jam kaklą, užsiveržė ir nutempė žemėn vėl prispausdama. – Ko iš manęs nori? – vos alsavo jis. – Noriu, kad sektum paskui Zojos dvasią į Anapusinį pasaulį ir pasirūpintum, kad jos bičiuliai, – pašaipiai ištarė ji, – nesugebėtų jos įkalbėti grįžti į kūną. Nemirtingasis net krūptelėjo. – Niktė mane išvarė iš Anapusinio pasaulio. Negaliu sekti ten paskui Zoją. – Ak, klysti, mielasis. Tu visada mąstai per daug pažodiškai. Niktė tave išvarė – tu nupuolei – grįžti nebegali. Tad šimtus metų tuo ir tikėjai. Na, tu pažodiškai negali, – ji išraiškingai atsiduso, pamačiusi suglumusį jo žvilgsnį. – Išvytas tavo nuostabus kūnas, ir tiek. Ar Niktė ką nors sakė apie tavo nemirtingą sielą? – Nereikėjo nė sakyti. Jei siela per ilgai atsiskiria nuo kūno, kūnas miršta. – Bet tavo kūnas nėra mirtingas, vadinasi, gali kiek nori būti atsiskyręs nuo sielos ir nemirti, – atsakė ji. 13
P. C. Cast ir Kristin Cast
Kalona labai stengėsi neparodyti, kokį siaubą jam kelia Neferetės žodžiai. – Tiesa, mirti negaliu, bet tai nereiškia, kad nenukentėsiu, jei siela per ilgai paliks kūną. Galiu pasenti... išprotėti... virsti nemirtingu savo kiautu... Mintyse sukosi galimybės. Neferetė gūžtelėjo pečiais. – Tuomet pasistenk kuo greičiau nudirbti darbą, kad galėtum grįžti į mielą nemirtingą kūną, kol jam nepadaryta nepataisoma žala, – ji gundomai nusišypsojo. – Man būtų labai nemalonu, jeigu kas nors nutiktų tavo kūnui, mielasis. – Neferete, nedaryk to. Tu imiesi darbų, už kuriuos teks sumokėti, kurių padarinių net ir tu nenorėtum išvysti. – Negrasink man! Aš tave išlaisvinau iš kalėjimo. Aš tave mylėjau. O paskui turėjau žiūrėti, kaip alpsti prieš tą apsiseilėjusią paauglę. Daugiau nebenoriu jos matyti! Padarinių? Aš jų laukiu! Jau nebesu silpna, bejėgė taisyklių besilaikančios deivės Vyriausioji kunigė. Nejau nesupranti? Jei ta mergiotė nebūtų taip užkalbėjusi tau danties, ir pats žinotum. Aš nemirtingoji, kaip ir tu, Kalona! – jos balsas, sustiprintas galios, skambėjo kraupiai. – Mes – tobula pora. Anksčiau ir tu taip manei, ir vėl manysi, kai nebeliks Zojos Redbird. Kalona suvokė, kad Neferetė tikrai, visiškai pamišo, ir svarstė, kodėl pamišimas tik sustiprina jos galias ir išryškina grožį. – Tad štai ko nusprendžiau imtis, – dėstė ji toliau dalykiškai. – Tavo seksualų nemirtingą kūną saugiai paslėpsiu kur nors požemyje, o siela keliaus į Anapusinį pasaulį ir pasistengs, kad Zoja čia nebegrįžtų. – Niktė to niekada neleis! – išsprūdo Kalonai nespėjus pagalvoti. 14
sužeistoji
– Niktė visada palieka vietos laisvai valiai. Kaip buvusi jos Vyriausioji kunigė, neabejoju, kad ji leis tau dvasia keliauti į Anapusinį pasaulį, – klastingai atsakė Neferetė. – Nepamiršk, Kalona, mano mylimasai, užtikrinęs, kad Zoja mirtų, pašalinsi paskutinę kliūtį mums valdyti išvien. Mudu šiame šiuolaikinių stebuklų pasaulyje būsim nesuvokiamai galingi. Tik pamanyk – pavergsime žmones ir sugrąžinsime vampyrų valdžią su visu jos grožiu, aistra ir beribe jėga. Žemė priklausys mums. Mes iš tikrųjų prikelsime šlovingą praeitį naujam gyvenimui! Kalona suprato, kad Neferetė žaidžia jo silpnybėmis. Tylomis išplūdo save leidęs jai tiek daug sužinoti apie savo slapčiausius troškimus. Pasitikėjo ja, todėl Neferetė žinojo, kad nebūdamas Erebas, jis niekada negalės iš tikrųjų valdyti su Nikte Anapusiniame pasaulyje, tad čia, šiuolaikiniame, troško atkurti kiek įmanoma daugiau to, ką prarado. – Matai, mielasis, logiškai mąstant, nėra kitos išeities, kaip tik tau sekti paskui Zoją ir nutraukti jos sielos ir kūno ryšį. Šitaip tiesiog padėsi įsikūnyti savo didžiausiems troškimams, – Neferetė kalbėjo atsainiai, lyg jiedu būtų aptarinėję, kokią medžiagą rinktis jos naujai suknelei. – Kaipgi man ten surasti Zojos sielą? – Kalona mėgino kalbėti taip pat dalykiškai kaip ji. – Anapusinis pasaulis neaprėpiamas, tik dievai ir deivės įstengia jį pereiti. Abejingas Neferetės veidas įsitempė, ir žiaurus jos grožis pasidarė siaubingas pažiūrėti. – Neapsimesk neturįs ryšio su jos siela! – nemirtingoji Tsi Sgili giliai atsikvėpė. Ramesniu balsu pridūrė: – Prisipažink, mielasis, įstengtum rasti Zoją, net jei niekas kitas neįstengtų. Ką renkiesi, Kalona? Valdyti žemę su manim ar toliau vergauti praeičiai? – Renkuosi valdyti. Visada rinksiuosi valdyti, – nedvejodamas atsakė Kalona. 15
P. C. Cast ir Kristin Cast
Vos jam taip pasakius, Neferetės akys persimainė. Žalumą visiškai užtemdė raudonis. Ji atgręžė į Kaloną švytinčias spanges – skvarbias, kibias, užvaldančias. – Tuomet klausyk, Kalona, Puolęs Niktės Kary, prisiekiu saugoti tavo kūną. Kai Zoja Redbird, jauniklė Niktės Vyriausioji kunigė, bus pražuvusi, prisiekiu nuimti šiuos tamsos pančius ir leisti tavo dvasiai sugrįžti. Tada nuvesiu tave ant mūsų pilies Kapryje stogo ir leisiu dangui įkvėpti tau gyvybės ir jėgos, kad valdytum šią žemę kaip mano palydovas, mano gynėjas, mano Erebas. Kalonai bežiūrint Neferetė ilgu smailiu nagu persirėžė dešinės rankos delną. Į saują rinkdama ištryškusį kraują, iškėlė ranką lyg auką. – Krauju šaukiuosi šios galios; krauju patvirtinu šią priesaiką. Aplink suknibždo ir rangydamasi, virpėdama, gerdama kraują jai į delną nusileido Tamsa. Kalona juto Tamsos trauką. Ji gundomai, galingai kuždėjo Kalonos sielai. – Taip! – žodis lyg dejonė išsiveržė jai iš galugerklio, ir Kalona pasidavė godžiai Tamsai. Dabar Neferetės balsas skardeno stipriau, pilnas galios. – Tu pats nusprendei, kad sutvirtinčiau šią priesaiką krauju ir Tamsa, bet jei mane apgausi ir ją sulaužysi... – Neapgausiu. Neferetės šypsena buvo nežemiškai graži; akys kruvinos. – Jei tu, Kalona, Puolęs Niktės Kary, sulaužysi šią priesaiką ir neišpildysi pažado nužudyti Zoją Redbird, jauniklę Niktės Vyriausiąją kunigę, tavo siela priklausys man tol, kol būsi nemirtingas. Atsakymas pasigirdo ne jo valia, išgautas gundomos Tamsos, kurią jis tiek amžių rinkosi vietoj Šviesos. – Jei neišpildysiu, mano siela priklausys tau, kol būsiu nemirtingas. 16
sužeistoji
– Kaip prisiekiau, – Neferetė vėl persirėžė delną, nubrėždama jame kruviną X. Vario kvapas atsklido iki Kalonos lyg laužo dūmai, o ji vėl iškėlė rankas Tamsai. – Taip ir tebūnie! Kai Tamsa vėl ėmė gerti Neferetės kraują, jos veidas persikreipė iš skausmo, bet ji nekrūptelėjo – nejudėjo, kol oras aplink ją ėmė tvinkčioti, išpampęs nuo jos kraujo ir priesaikos. Tik tuomet nuleido ranką. Nulaižė raudoną brūkšnelį ir užgydė žaizdą. Neferetė priėjo prie Kalonos, pasilenkė ir rankomis švelniai suėmė jam veidą, taip, kaip jis laikė žmonių vaikino kūną prieš nužudydamas. Jis juto, kaip aplink ją ir joje siaučia Tamsa, šėlsmas, nekantriai laukiąs valdovės įsakymų. Jos kruvinos lūpos sustingo vos per plauką nuo Kalonos. – Vardan galios, kuri srūva mano krauju, ir vardan savo atimtų gyvybių jėgos įsakau jums, mano brangiosios Tamsos gijos, ištraukti šio Prisiekusio nemirtingojo sielą ir nugabenti į Anapusinį pasaulį. Darykit, ką įsakau, ir prisiekiu, paaukosiu jums nekaltąjį, kurio neįstengėte suvilioti. Tu man, aš tau, tebus, kaip įsakau! Neferetė giliai įkvėpė, ir Kalona išvydo, kaip pro jos putlias raudonas lūpas veržiasi Tamsos gijos. Neferetė traukė į save Tamsą, kol išpampo, paskui burna prigludo jam prie lūpų ir juodu, kruvinu bučiniu įpūtė Tamsą taip stipriai, kad sužeista Kalonos siela atitrūko nuo kūno. Sielai klykiant begarsėse kančiose, Kalona kilo vis aukštyn, į pasaulį, iš kurio jį išvarė Deivė, palikęs sustingusį, surakintą, blogio Priesaika susaistytą kūną Neferetės malonei.
17
P. C. Cast ir Kristin Cast
Antr as skyrius Refaimas
Duslus dundėjimas priminė nemirtingojo širdies plakimą: tolydų, užliejantį, užplūstantį. Jis aidėjo Refaimo sieloje vienu ritmu, kaip jo paties kraujas. Tada būgno ritmu atgijo senovės žodžiai. Jie apsupo jo kūną taip, kad net miegančio širdis ėmė plakti amžinos melodijos harmonija. Sapne moterų balsai giedojo: Senasis miega, laukdamas, kada pabus, Kai žemės galios raudoniu šventu paplūs Teisingas ženklas; Karalienė Tsi Sgili jį duos Ir jį iš kapo guolio išvaduos. Giesmė viliojo ir lyg labirintas vingiavo vis tolyn. Išlaisvins jį numirėlių ranka, Siaubingas grožis ir kraupi jėga Vėl juos valdys, Ir moterys ant kelių puls prieš jį. Muzika buvo gundomi kuždesiai. Pažadas. Palaiminimas. Prakeiksmas. Prisiminęs, ką ji pranašavo, miegantis Refaimo kūnas sunerimo. Jis krūptelėjo ir, lyg pamirštas vaikas, sumurmėjo vieną žodį – klausimą: 18
sužeistoji
– Tėve? Melodija baigėsi eilutėmis, kurias Refaimas jau šimtus metų mokėjo atmintinai: Vilioja Kalonos giesmė, Šalta kaitra žudyti stoja mūsų padermė. – ...žudyti stoja mūsų padermė. Net per miegus Refaimas pritarė giesmei. Jis nepabudo, bet širdis ėmė plakti tankiau – rankos susigniaužė į kumščius – kūnas įsitempė. Ties miego paribiu būgnas nutilo, ir švelnius moterų balsus pakeitė žemas ir labai pažįstamas. – Išdavikas... bailys... melagis! Vyriškas balsas smerkė. Pykčio litanija įsiveržė į Refaimo sapną ir galutinai išbudino. – Tėve! – Refaimas net pašoko, nusimesdamas senus laikraščius ir kartono gabalus, iš kurių buvo susisukęs lizdą. – Tėve, ar tu čia? Akies kampučiu pastebėjęs raibsnį, šoko pirmyn, o sulaužytą sparną nudiegė skausmas. Refaimas pažvelgė iš tamsios kedro spintos gilumos. – Tėve? Jo širdis suvokė, kad Kalonos čia nėra net anksčiau, negu šviesos ir judesio garas įgijo vaiko pavidalą. – Kas tu? Refaimas nukreipė į mergaitę degantį žvilgsnį. – Išnyk, pamėkle. Užuot išnykusi, kaip derėjo, mergaitė prisimerkė ir įdėmiai apžiūrėjo jį, regis, labai susidomėjusi. – Tu ne paukštis, bet turi sparnus. Ir ne berniukas, bet turi rankas ir kojas. O tavo akys irgi kaip berniuko, tik raudonos. Taigi, kas tu? 19
P. C. Cast ir Kristin Cast
Refaimą užplūdo pyktis. Staigiu judesiu, nuo kurio visą kūną pervėrė iki baltumo įkaitę skausmo smaigai, jis šoko iš spintos ir nusileido vos kelios pėdos priešais šmėklą – plėšrus, pavojingas, pasirengęs gintis. – Aš – vaikščiojantis košmaras, dvasia! Eik šalin ir duok man ramybę, kol dar nepasimokei, jog esama daug baisesnių dalykų už mirtį. Mergaitės šmėkla žengė žingsnelį atatupsta, tad dabar petimi rėmėsi į žemą palangę. Bet ten ir sustojo vis dar nenuleisdama nuo Refaimo smalsaus, protingo žvilgsnio. – Per miegus tu šaukeisi tėvo. Aš girdėjau. Manęs neapgausi. Aš labai gudri ir viską prisimenu. Be to, aš tavęs nebijau, nes iš tikrųjų tu tik sužeistas ir vienišas. Mergaitės šmėkla išdidžiai sukryžiavo rankas ant krūtinės, švystelėjo ilgus šviesius plaukus ir pranyko, palikusi Refaimą, kaip ir sakė, sužeistą ir vienišą. Jo kumščiai atsileido. Širdis aprimo. Juodvarnis pašaipūnas sunkiai nusvirduliavo atgal į paskubomis susisuktą lizdą ir atsirėmė galva į sieninės spintos nugarą. – Apgailėtina, – garsiai sumurmėjo jis. – Mylimiausias senovės nemirtingojo sūnus priverstas slapstytis ir kalbėtis su žmonių vaiko šmėkla. Mėgino nusijuokti, bet nepavyko. Ore dar vis per garsiai aidėjo sapno, praeities muzika. Kaip ir kitas balsas – galėjo prisiekti, kad tai buvo jo tėvas. Daugiau nebetvėrė. Nekreipdamas dėmesio į skaudamą ranką ir gryniausios kančios varstomą sparną, Refaimas atsistojo. Negalėjo pakęsti silpnumo, apėmusio visą kūną. Kiek jis čia išbuvo – sužeistas, nualintas skrydžio iš depo, susirangęs šitoje dėžėje? Neprisiminė. Praėjo diena? Dvi? 20
sužeistoji
Kur ji? Sakė, naktį pas jį ateis. Bet štai jis ten, kur Stivė Rei jį nusiuntė. Naktis, o ji neatėjo. Aimanuodamas iš pasibjaurėjimo savimi, Refaimas išrėpliojo iš spintos, praslinko pro palangę, prieš kurią stovėjo mergaitė, ir priėjo prie durų, vedančių į balkoną ant stogo. Instinktas jį ginė į antrą apleisto namo aukštą dar išaušus, kai tik atskrido. Išeikvojęs paskutines jėgų atsargas, jis svajojo tik apie prieglobstį ir miegą. Bet dabar buvo visiškai išsibudinęs. Pažvelgė į tuščią muziejaus kiemą. Kruša pagaliau aprimo, tik stuomeningi medžiai, supantys kalvas, ant kurių buvo įsikūręs Džilkriso muziejus ir apleistas dvaras, buvo nuniokoti. Refaimas puikiai matė naktį, bet lauke nepastebėjo nė menkiausio judesėlio. Namai tarp muziejaus ir Tulsos centro atrodė tokie pat tamsūs, kaip ir skrendant paryčiais. Tolumoje mirgėjo švieselės – ne plieskiančios lempos, prie kurių šiuolaikiniuose miestuose jau buvo spėjęs priprasti Refaimas. Tai tebuvo silpnos, mirgančios žvakės, neprilygstančios didingai elektros jėgai. Aišku, kas nutiko. Linijos, tiekiančios žmonių namams elektrą, buvo nutraukytos, kaip ir nuo ledo lūžinėjančios medžių šakos. Refaimas suprato, kad jam tai į naudą. Prikritusios šakų ir šiukšlių gatvės vis dėlto pravažiuojamos. Jei didžioji elektros mašina nebūtų sugedusi, žmonės būtų užplūdę šį kiemą, kai tik kasdienis jų gyvenimas būtų grįžęs į vėžes. – Jei nėra elektros, nėra ir žmonių, – sumurmėjo panosėje. – Bet kodėl nėra jos? Inkšdamas iš gryniausio nekantrumo, Refaimas atplėšė aptriušusias duris, instinktyviai ieškodamas dangaus nervams nuraminti. Oras buvo vėsus ir tirštas nuo drėgmės. Žemai virš žiemos žolės banguotomis marškomis tvyrojo rūkas, lyg žemė būtų mėginusi apsigaubti nuo jo akių. 21
P. C. Cast ir Kristin Cast
Pakėlęs žvilgsnį, Refaimas giliai atsiduso ir net suvirpėjo. Jis įkvėpė dangaus. Šis, palyginti su tamsiu miestu, rodėsi neįtikėtinai šviesus. Jį kvietė žvaigždės ir aštrus delčios pjautuvas. Refaimas visa esybe ilgėjosi dangaus. Norėjo pajusti jį po sparnais, glostantį jo tamsų plunksnotą kūną, glamonėjantį lyg motina, kurios jis nepažinojo. Sveikasis sparnas išsitiesė, ištįso jam už nugaros ilgesnis už suaugusį vyrą. Kitas sparnas suvirpėjo, ir Refaimo įkvėptas nakties oras išsiveržė lauk su kankinama dejone. Lūžęs! Tas žodis verte pervėrė smegenis. – Ne. Nebūtinai, – garsiai pratarė Refaimas. Jis papurtė galvą, kratydamasis keisto nuovargio, stiprinančio bejėgiškumą ir skausmą. Susikaupk! – subarė Refaimas pats save. – Metas susirasti tėvą. Sveikas jis dar nebuvo, bet protas, tegu ir pavargęs, dirbo aiškiau negu kada nors. Turėtų kaip nors aptikti tėvo pėdsakus. Kad ir kiek erdvės ir laiko juos skirdavo, jie buvo susieti krauju ir dvasia, ypač – šviesia nemirtingumo dovana, Refaimui priklausančia nuo gimimo. Refaimas pakėlė akis į dangų, mąstydamas apie oro sroves, ant kurių buvo pratęs sklandyti. Giliai įkvėpė, iškėlė sveikąją ranką ir atkišo delną, mėgindamas paliesti tas neregimas sroves ir tamsių Anapusinio pasaulio stebuklų draiskanas. – Atneškit man jo kvapą! – nekantriai maldavo nakties. Akimirką jam pasirodė, kad toli toli rytuose išgirdo atsakomai kirbtelint. O paskui apėmė vien nuovargis. – Kodėl nejaučiu tavęs, tėve? Jis nekantravo, buvo visai išsekęs, ranka suglebo prie šono. Visai išsekęs... – Po šimts velnių! – Refaimui toptelėjo, kas atėmė jo jėgą ir paliko tik sudužusį kiautą. Jis suprato, kas neleidžia jam pajusti, kokiu keliu žengia tėvas. – Tai ji kalta. 22
sužeistoji
Jo balsas skambėjo šiurkščiai. Akys švietė raudoniu. Taip, jis siaubingai sužeistas; bet nemirtingojo sūnaus kūnas jau turėjo sveikti. Jis miegojo – dusyk nuo tada, kai Karys pašovė jį danguje. Jo protas prablaivėjo. Miegas būtų dar labiau jį atgaivinęs. Net jei, kaip jis įtarė, sparnas sužeistas nepataisomai, kūnas turėtų būti sustiprėjęs. Galios sugrįžusios. Bet Raudonoji gėrė jo kraujo, Įsispaudė su juo. O šitai sutrikdė jo nemirtingosios galios pusiausvyrą. Nekantrumas virto pykčiu. Ji pasinaudojo juo ir pametė. Visai kaip tėvas. – Ne! – tučtuojau pasitaisė jis. Tėvą nuvijo jauniklė Vyriausioji kunigė. Jis grįš, kai galės, tada Refaimas vėl stos tėvui prie šalies. Tai Raudonoji juo pasinaudojo ir paliko. Kodėl vien nuo tos minties jam keistai suskaudo? Nekreipdamas dėmesio, Refaimas pakėlė akis į dangų. Jis nenorėjo Įsispausti. Išgelbėjo ją tik todėl, kad buvo jai skolingas gyvybę, ir puikiai žinojo, kad vienas didžiųjų pavojų šiame ir aname pasaulyje yra negrąžinta skola už gyvastį. Na, jinai jį išgelbėjo – surado, paslėpė, o paskui paleido, bet ant depo stogo jis grąžino jai skolą padėdamas pasprukti nuo neišvengiamos mirties. Skola už gyvybę dabar apmokėta. Refaimas – nemirtingojo sūnus, o ne silpnas žmogelis. Jis beveik neabejojo įstengsiąs nutraukti Įspaudą – šitą absurdišką jos gyvybės gelbėjimo šalutinį produktą. Jis pasitelks paskutines jėgas jo atsikratyti, tuomet iš tikrųjų ims sveikti. Jis vėl įkvėpė nakties oro. Nepaisydamas silpnumo Refaimas sukaupė visą valios jėgą. – Šaukiuosi senovės nemirtingųjų dvasios galių, kurias valdau nuo gimimo, kad nutrauktų... 23
P. C. Cast ir Kristin Cast
Jį užplūdo tokia nevilties banga, kad net loštelėjo prie balkono turėklo. Liūdesys spinduliavo po visą jo kūną taip stipriai, kad net parklupdė ant kelių. Taip ir liko aikčiodamas iš skausmo ir nuostabos. Kas man dedasi? Paskui jį užliejo keista, svetima baimė, ir Refaimas ėmė suprasti. – Tai ne mano jausmai, – pasakė sau, mėgindamas rasti atramą tokios nelaimės verpete. – Tai jos jausmai. Kai po baimės stojo neviltis, Refaimas sudejavo. Iš paskutiniųjų stengdamasis atsispirti tokiam antpuoliui, vos laikėsi ant kojų grumdamasis su Stivės Rei jausmų audra. Jis ryžtingai susikaupė, kamuojamas jausmų virsmo ir negailestingo nuovargio, ieškodamas galios vietos, kuri daugumos žmonių snaudžia užrakinta, – vietos, kurią atrakindavo jo kraujas. Refaimas ėmė kartoti užkeikimą. Šįsyk trokšdamas visai ko kita. Vėliau sakys sau, kad taip sureagavo instinktyviai – elgėsi veikiamas Įspaudo; jis tiesiog buvęs galingesnis, negu tikėjosi. Tai tas prakeiktas Įspaudas privertė jį manyti, kad tikriausias, greičiausias būdas nutraukti siaubingą jausmų antplūdį, slenkantį iš Raudonosios, yra prisišaukti ją ir šitaip atitraukti nuo skausmo šaltinio. Juk jam niekaip negalėjo rūpėti, kad jai skauda. Nieku gyvu. – Šaukiuosi senovės nemirtingųjų dvasios galių, kurias valdau nuo gimimo, – skubiai pratarė Refaimas. Nekreipdamas dėmesio į sumaitoto kūno skausmus, jis pasisėmė jėgų iš tamsiausių nakties šešėlių, paskui jų galią perleido per save įkraudamas nemirtingumu. Oras aplink sutvisko tamsiai raudonais atšvaitais. – Nemirtingojo mano tėvo Kalonos galia, pasėjusią jėgą mano kraujyje ir dvasioje, siunčiu jus pas savo... – žodžiai nutrūko. Savo? Ji visai 24
sužeistoji
ne jo. Ji... ji... – Ji Raudonoji! Vampyrų Vyriausioji kunigė prarastiesiems, – galiausiai pralemeno jis. – Ji susieta su manim kraujo Įspaudu ir skola už gyvybę. Eikit pas ją. Sustiprinkit. Atveskit pas mane. Nemirtingąja savo esybės dalimi įsakau jums! Raudona migla tuojau išsisklaidė ir nuskrido į pietus. Ten, iš kur atskrido jis. Ieškoti Stivės Rei. Refaimas nulydėjo ją akimis. Ir ėmė laukti.
25