Dabar 1997-ųjų lapkritis Nebebuvo ko sakyti. Jis apgaubė ją savo kūnu, o ji apkabinusi vaizdavosi jį visais gyve nimo tarpsniais – penkiametį, vis dar šviesiaplaukį; vienuolikmetį, augantį; trylikametį, vyriškomis rankomis. Nutviekstą mėnesienos – tamsiomis migdoliškomis akimis nakties dangaus fone. Ir ji įkvėpė jo odos kvapo. – Aš tave myliu, – pasakė. Jis pabučiavo taip švelniai, kad jai net dingtelėjo – ar tik nebus pasirodę. Ji šiek tiek atsitraukė pažiūrėti jam į akis. Ir tada driokstelėjo šūvis. Nors nuolatinio užsakymo nebuvo, tolimasis kampinis stalelis Happy Family kinų restorane penktadienio vakarą visada būdavo paliekamas Hartams ir Goldams, kurie čia lankėsi jau seniausiai, kiek tik visi pamena. Prieš daug metų jie ateidavo su vaikais ir pilname žmonių salės kampe taip apsistatydavo aukštomis vaikiš komis kėdutėmis ir sauskelnių krepšiais, kad padavėjai su garuo jančiais patiekalais vos pajėgdavo numanevruoti iki stalo. O dabar jau tik ketvertas apie šeštą valandą triukšmingai įžengdavo vienas paskui kitą ir susirinkę smarkiai susiglausdavo, lyg tarp jų veiktų kažin kokia magnetinė trauka. Džeimsas Hartas atvažiavo pirmas. Jis po pietų operavo ir baigė netikėtai anksti. Paėmė nuo stalo valgomąsias lazdeles, ištraukė iš popierinio maišelio ir kruopščiai suėmė pirštais kaip chirurginius instrumentus. – Labas, – pasisveikino Melanė Gold, staiga išdygusi priešais. – Tikriausiai aš per anksti. – Ne, – paprieštaravo Džeimsas. – Kiti vėluoja. 11
– Tikrai? – Pečių krestelėjimu ji nusimetė apsiaustą, susuko ir pasidėjo šalia. – O aš taip vyliausi, kad ateisiu per anksti. Kažin, ar kada esu atėjusi per anksti. – Žinai, – tarė Džeimsas pamąstęs, – tikrai kažin. Juodu siejo tik viena – Augusta Hart, – bet Gustė kol kas nebu vo atvažiavusi. Taigi sėdėjo nejaukiai šnekučiuodamiesi, nes žino jo vienas apie kitą itin asmeniškų dalykėlių, papasakotų ne vienas kitam, o Gustės Hart prasitartų savo vyrui lovoje ar Melanei prie kavos puodelio. Džeimsas kostelėjo ir mikliai pasukiojo apie pirštus valgomąsias lazdeles. – Kaip manai, – kreipėsi į Melanę šypsodamas, – ar nederėtų man viską mest? Tapt valkata? Melanė paraudo – kaip visada, kai būdavo įstumiama į keblią padėtį. Daug metų išsėdėjusi prie bibliotekinio informacijos sta lo, gaubiančio juosmenį kaip krinolinas, į konkrečius klausimus ji atsakinėdavo lengvai, o bet ko atrėžti nemokėjo. Jeigu Džeimsas būtų pasiteiravęs: „Kiek dabar gyventojų Adis Abeboje?“ arba „Gal pasakytum, kokie chemikalai yra nuotraukų ryškinimo vonelėje?“ – ji tikrai nebūtų nuraudusi, nes atsakymai jam būtų neįžeidūs. O kas čia per klausimas – apie valkatavimą?! Ko gi jis siekia? – Tai būtų nepakenčiama, – atsakė Melanė, stengdamasi kalbėti lengvabūdiškai. – Turėtum užsiaugint ilgus plaukus ir įsivert į spenelį auskariuką ar panašiai. – Ar man nederėtų žinot, kodėl tu kalbi apie spenelio auskariu ką? – žengdamas prie stalelio paklausė Maiklas Goldas. Pasilenkė ir palietė žmonai petį – po daugelio santuokos metų tai reiškė ap kabinimą. – Net nesitikėk, – atsakė Melanė. – Ne aš to auskariuko noriu, o Džeimsas. Maiklas nusijuokė. – Manau, tai užtikrintas pagrindas prarast mediko pažymėjimą. – Kodėl? – Džeimsas net susiraukė. – Prisimeni Nobelio premi jos laureatą, kurį sutikom aną vasarą plaukdami į Aliaską? Jis buvo žiedą įsivėręs į antakį. – Visai teisingai, – pasakė Maiklas. – Sukurt eilėraščiui vien iš keiksmų medicinos specialisto pažymėjimo nereikia. – Jis išvyniojo servetėlę ir patiesė ant kelių. – Kur Gustė? 12
Džeimsas pažvelgė į laikrodį. Pagal tą laikrodį jis gyveno. Gustė apskritai laikrodžio nesinešiojo. Tuo varė jį iš proto. – Turbūt nuvežė Keitę pas draugę pabūt su nakvyne. – Dar neužsakinėjot? – paklausė Maiklas. – Užsako Gustė, – pasiteisino Džeimsas. Gustė paprastai atsirasdavo pirmoji; kaip ir visuose kituose rei kaluose, kaip tik ji užtikrindavo, kad vakarienė praeitų sklandžiai. Tartum prišaukta vyro, Augusta Hart įpuolė pro kinų restorano duris. – Dieve, kaip aš pavėlavau, – pasakė viena ranka segiodamasi paltą. – Jūs neįsivaizduojat, kokią turėjau dienelę. – Trys klausytojai atsisuko į ją, tikėdamiesi išgirsti dar vieną šlykščią istoriją, tačiau Gustė pamojo padavėjui. – Kaip paprastai, – pasakė linksmai šyp sodama. Kaip paprastai?! Melanė, Maiklas ir Džeimsas susižvalgė. Ir viskas? Gustė buvo profesionali patarnautoja laukikė. Ne iš tų patarnau tojų, kurie patarnauja restorano lankytojams, o aukojanti laiką – kad neturėtų jo aukoti kas nors kitas. Neturintys laiko Naujosios Anglijos gyventojai kreipdavosi pagalbos į jos firmą „Kitų žmonių laikas“, kai nenorėdavo gaišti eilėje automobilių registracijos skyriuje arba kiaurą dieną laukti kabelinės televizijos meistro. Ji ėmė tramdyti savo garbanotus raudonus plaukus. – Iš pradžių, – tarė įsikandusi plaukų gumelę, – visą rytą grūdausi automobilių registracijoj, kur net ir ramiausiu metu tikras siaubas. – Ji narsiai rišosi „arklio uodegą“, tartum grumdamasi su elektros srove. Kilstelėjo galvą, žvilgtelėjo į visus. – Taigi stoviu antra eilėj… suprantat, jau priešais tą langelį… ir tada tarnautojui, prisiekiu Dievu, širdies smūgis. Tiesiog ima galuotis registracijos biure ant grindų. – O siaube, – išlemeno Melanė. – Mhm. Ypač kad panaikino eilę, taigi turėjau stot iš naujo. – Turėtų daugiau užmokėt, – pasakė Maiklas. – Šiuo atveju ne, – atsakė Gustė. – Jau buvau užsakyta antrai valandai į Ekseterį. – Į mokyklą? – Taip. Pas poną Džei Fokshilą. Paaiškėjo, kad jis trečiaklasis, turintis daug atliekamų pinigų. Jam prireikė ko nors pasėdėt už jį po pamokų pagal įgaliojimą. 13
Džeimsas nusijuokė. – Koksai sumanumas. – Nėra ko nė sakyt – direktoriui tai nebuvo priimtina. Jis mane dar sugaišino paskaita apie suaugusiųjų atsakomybę, net kai paaiš kinau, kad apie šį sumanymą žinojau ne daugiau už jį. O paskui važiuojant paimt Keitės iš futbolo treniruotės subliūško padanga. Kol pasikeičiau ratą ir nusigavau iki aikštės, ji jau buvo susiradusi, kas nuveš pas Zuzaną. – Guste, – paklausė Melanė, – kaip ten baigėsi tam tarnautojui? – Tu pati pasikeitei ratą? – nusistebėjo Džeimsas, lyg Melanė nebūtų pasakiusi šio to rimtesnio. – Įspūdinga. – Pati stebiuosi. Bet gal uždėjau ne taip, taigi norėčiau šįvakar važiuot į miestą tavo automobiliu. – Vėl dirbi? Gustė linktelėjo šypsodama padavėjui, atnešusiam valgius. – Važiuoju į kasas pirkt bilietų į Metalica koncertą. – Kaip ten baigėsi tarnautojui? – paklausė Melanė garsiau. Visi sužiuro į ją. – Dieve, Mele, – pasakė Gustė. – Ko taip šaukt. Melanė nuraudo, ir Gustė sušvelnino toną. – Nežinau aš, kaip ten baigėsi, tikrai, – prisipažino. – Išvežė su greitąja. – Ji pakabino šaukštu kiniškų virtų makaronų. – Beje, šian dien Valstijos rūmuose mačiau Emos paveikslą. – O ką ten veikei? – pasidomėjo Džeimsas. Gustė gūžtelėjo pečiais. – Žiūrėjau Emos paveikslą. Atrodo toks… na, profesionalus, su tokiais paauksuotais rėmais ir dideliu mėlynu kaspinu apačioj. O jūs visi tyčiojotės iš manęs, kad saugau jos piešinėlius, pieštus su Krisu mūsų namuose. Maiklas nusišypsojo. – Juokėmės iš tavo žodžių, kad vieną gražią dieną jie taps tau pensinėmis pajamomis. – Pamatysit, – užtikrino Gustė. – Septyniolikos metų įvertinta valstijos mastu, dvidešimt vienerių atidaryta jos paveikslų galerija… Nė trisdešimties neturėdama pateks į Šiuolaikinės dailės muziejų. – Gustė suėmė Džeimso ranką ir atsuko į save jo laikrodį. – Dar turiu penkias minutes. 14
Džeimso ranka vėl nudribo ant kelių. – Kasos atsidaro septintą vakaro? – Septintą ryto, – tarė Gustė. – Mašinoj miegmaišis. – Ji nusi žiovavo. – Tikriausiai man reikia keist profesiją. Pasiieškot tokios tarnybos, kad būtų mažiau streso… Gal tapti skrydžių dispečere ar Izraelio ministre pirmininke. – Ji palinko prie lėkštės su mu ši vištiena, ėmė vynioti į blynus ir dalyti. – Kaip ten ponios Grinblat katarakta? – atsainiai paklausė. – Nebėr, – atsakė Džeimsas. – Gal regėjimas ir visai susitvarkys. Melanė atsiduso. – Norėčiau, kad ir man išoperuotų. Sunku net įsivaizduot – at sibundi rytą ir viską matai. – Nenori tu jokios operacijos, – užtikrino Maiklas. – Kaip nenoriu?! Atsikratyčiau lęšių. Jau žinau gero chirurgo pavardę. – Džeimsas tavęs operuot negalės, – šypsodama tarė Gustė. – Argi nėra tai draudžiančių etikos taisyklių? – Netikrai šeimai tas netaikoma, – pasakė Melanė. – Šaunumėlis, – nusistebėjo Gustė. – Netikra šeima. Turėtų būt įstatymas… suprantat, dėl neregistruotos santuokos. Jei ilgai gyvenat kartu, esat susiję. – Gustė baigė savo blyną ir atsistojo. – Na, va tokia prabangi ir atpalaiduojanti vakarienė. – Tau dar negalima išeit, – pasakė Melanė ir paprašė indų nurin kėjo atnešti laimės sausainių. Kai šis grįžo, sukišo kelis sausainius Gustei į kišenę. – Štai. Kasose niekas valgyt neduoda. Maiklas paėmė sausainį ir perlaužė. – „Į meilės dovaną negalima žiūrėti lengvabūdiškai“, – perskaitė garsiai. – „Esi toks jaunas, koks jautiesi“, – pasakė Džeimsas, įsižiūrėjęs į savo paties laimę. – Dabar man tai ne per daugiausia reiškia. Visi sužiuro į Melanę, tačiau ji, perskaičiusi, kas parašyta siauroje juostikėje, įsidėjo į kišenę. Ji buvo įsitikinusi, kad jei pasakysi garsiai, tavo laimingoji lemtis taip ir nevirs tikrove. Gustė paėmė iš lėkštės vieną iš paskutinių sausainių ir perlaužė. – Tik pagalvokit, – pasakė juokdamasi. – Netikras. – Nieko nėra? – susidomėjo Maiklas. – Tai turėtų aptarnaut už dyką. 15
– Paieškok ant grindų, Guste. Tikriausiai iškrito. Ar girdėta, kad laimės sausainis būtų be laimės?! – nusistebėjo Melanė. Tačiau nieko nebuvo nei ant grindų, nei po lėkšte, nei įstrigę Gustės palto klostėse. Ji liūdnai palingavo galvą, paėmė puodelį arbatos. – Tokia jau mano ateitis. Ji išgėrė visą arbatą ir paskubomis išėjo. Beinbridžas Naujojo Hampšyro valstijoje – tai miestukas, kuria me buvo daugiausia įsikūrę Dartmuto koledžo dėstytojai ir vietos ligoninės gydytojai. Miestukas netoli koledžo, taigi jo namai buvo gana patrauklus nekilnojamasis turtas. Ir tikrai nepriminė kaimo gyvenvietės. Atsišakoję nuo pagrindinio kelio, tarp senų nuošalių pieno ūkių vingiavo siauri keliukai į penkių akrų sklypelius, aštun to dešimtmečio pabaigoje suformavusius miestelį. Vienas tų keliu kų buvo Vud Holou Roudas, prie jo gyveno Goldai ir Hartai. Jų sklypai drauge sudarė ketvirtainį. Du trikampiai ribojosi ben dra įžambine. Hartų sklypas prie įvažiavimo buvo siauras, toliau platėjantis. Goldų sklypas – toks pat iš priešingos pusės, todėl namus teskyrė koks akras. Bet jame augo tankus miškelis, nors ir ne aklinai, vis dėlto užstojantis vieniems kitus. Maiklas su Melane atskirais automobiliais važiavo paskui pilką Džeimso volvo. Tas jau įsuko į Vud Holou Roudą. Pusmylę pakilęs į kalvą, ties granito stulpu, nurodančiu trisdešimt ketvirtą namą, Džeimsas pasuko į kairę. Maiklas – į tolesnį įvažiavimą. Išjungė sunkvežimiuko degimą ir išlipo į apšviestą plotelį. Šviesa veržėsi iš salono. Maiklas leido Greidžiui su Bo užšokti jam ant kelių ir krūtinės. Kol laukė lipančios iš savo mašinos Melanės, airių seteriai ratais šokinėjo apie jį. – Neatrodo, kad Ema jau būtų grįžusi, – pasakė jis. Melanė išlipo iš automobilio ir vienu sklandžiu taupiu mostu užtrenkė dureles. – Aštunta valanda, – tarė. – Turbūt ji ką tik išvažiavo. Maiklas nuėjo paskui Melanę pro šonines duris į virtuvę. Ji sudėjo ant stalo krūvelę knygų. – Kas šiąnakt lauks iškvietimų? – paklausė ji. Maiklas išskėtė rankas virš galvos. 16
– Nežinau. Ne aš. Gal Ričardsas, iš Vestono veterinarinės gydy klos. – Jis nuėjo prie durų ir pašaukė seterius. Šie žvilgtelėjo į jį, bet nė neketino liautis gainiojęsi vėjo blaškomų lapų. – Komedija, – pasakė Melanė. – Veterinaras nesuvaldo nuosavų šunų. Maiklas žengė į šalį, prie durų priėjusi Melanė švilptelėjo. Šunys pralėkė pro jį, įnešdami vidun gaivaus nakties oro. – Šunys Emilės, – pasakė jis. – Tai kas kita. Kai trečią ryto suskambo telefonas, Džeimsas Hartas nubudo tuč tuojau. Mėgino vaizduotis, kas atsitiko poniai Grinblat, nes grei čiausia skubios pagalbos reikia jai. Pagraibė kitapus lovos, už tos vietos, kur turėtų gulėti žmona, sugriebė telefoną. – Klausau! – Ar čia ponas Hartas? – Čia daktaras Hartas, – patikslino Džeimsas. – Daktare Hartai, čia policininkas Stenlis iš Beinbridžo nuovados. Jūsų sūnus sužeistas, jis nuvežtas į Beinbridžo memorialinę ligoninę. Džeimsas pajuto, kaip gerklėje stringa susipynę klausimai. – Ar jis… Ar avarija? Trumpa tyla. – Ne, pone, – atsakė policininkas. Džeimsui širdis visai susimazgė. – Ačiū, – tarė jis ir padėjo ragelį, nors pats nesuprato, už ką dėkoja žmogui, pranešusiam tokią šiurpią naujieną. Vos ragelis grįžo į savo vietą, Džeimsui kilo daugybė klausimų. Ką susižeidė Kristoferis? Pavojingai ar nesunkiai? Ar Emilė su juo? Kas atsitiko? Džeimsas per kelias minutes apsivilko tais pačiais dra bužiais, jau įmestais į skalbinių pintinę, ir nulipo žemyn. Žinojo ligoninę pasieksiąs per septyniolika minučių. Jau lėkdamas Vud Holou Roudu paėmė automobilio telefoną ir paskambino Gustei. – Ką tau pasakė?! – dešimtą kartą klausė Melanė. – Ką tiksliai tau pasakė? Maiklas užsisagstė džinsų praskiepą ir įsistojo į teniso batelius. Per vėlai prisiminė neužsimovęs puskojinių. Velniop tas puskojines. – Maiklai… 17
Jis pakėlė akis. – Kad Ema sužeista ir nuvežta ligoninėn. – Jam drebėjo rankos, jis net stebėjosi galįs daryti kas būtina: nustumti Melę prie durų, susirasti automobilio raktelį, apsvarstyti, pro kur greičiausia nuva žiuoti į Beinbridžo memorialinę. Jis spėliojo, kas būtų buvę, jei tas pokalbis telefonu būtų įvykęs vidunaktį, tas telefono pokalbis, atėmęs žadą ir net neleidęs patikėti. Širdies gilumoje numanė, kad jam būtų atėmę rankas ir kojas. O juk štai jis išvaro automobilį atbulą iš savo kiemo, puikiai laikydamasis, ir vienintelis išdavikiškas jo baimės požymis tėra nežymus skruosto trūkčiojimas. – Ten operuoja Džeimsas, – tyliai, neaiškiai bėrė savo litaniją Melanė. – Jis žinos, su kuo mums susisiekt, ką daryt. – Brangioji, – tarė Maiklas, tamsoje sugraibęs jos ranką, – mes dar nieko nežinom. Važiuodamas pro Hartų namus pajuto absoliučią jų ramybę, pamatė taikingai tamsuojančius langus. Nuo viso to normalumo negalėjo nenudiegti pavydas. Kodėl mums, mąstė jis, nepastebėjęs užpakalinių žibintų Vud Holou Roudo gale, automobiliui jau sukant į miestą. Gustė gulėjo ant šaligatvio tarp trijų paauglių dygliuotomis žalio mis šukuosenomis ir poros, kuri buvo taip arti sekso, kaip tik įma noma viešoje vietoje. Jei šitaip su savo plaukais kada nors padarytų Krisas, mąstė ji, tai mes jam… O ką jam? Tokia problema net nebu vo iškilusi. Kiek Gustė prisimena, Krisas plaukus augindavo trupu tėlį ilgesnius, ežiuku nesikirpdavo. O dėl Romeo ir Džuljetos jai iš dešinės… na, irgi viskas aišku. Kai tik Emilei su Krisu tas pasidarė svarbu, jiedu pradėjo vaikščioti į pasimatymus, nes abu to troško. Po keturių su puse valandos jos kliento sūnūs turėtų sėstis į ge riausias vietas Metalica koncerte. Jai derėtų grįžti namo ir pamiegoti. Kol parkeliautų, Džeimsas jau būtų parsiradęs iš medžioklės (kažin, ar jau medžioklės sezonas), Keitė ruoštųsi į futbolą, o Krisas gal dar tik ristųsi iš lovos. Tada darytų tai, ką ir kiekvieną šeštadienį, kai nėra nieko suplanavusi ir kai neužgriūva giminės, – eitų pas Melanę arba Melanė ateitų pas ją, ir jiedvi šnekėtųsi apie darbą, paauglius ir savo vyrus. Ji turėjo keletą gerų draugių, tik Melanė buvo vienintelė, dėl 18
kurios nereikėdavo švarintis namų, gražintis pačiai ir kuriai girdint galima būdavo sakyti viską nesibaiminant padarinių ar pasirodyti visiškai kvailei. – Ponia, – kreipėsi į ją vienas iš žaliaplaukių vaikiščių, – a patrauk dūm? Jis paklausė tokia greitakalbe, apatraukdūm, kad pirmiausia Gustė pasijuto priblokšta įžūlumo. „Ne, – jau norėjo atrėžti, – nepatraukiau, nederėjo ir tau.“ Bet veikiai pastebėjo, kad jis mosuoja cigarete, – ji bent jau tikėjosi, kad paprasta, – jai prieš nosį. – Ačiū, ne, – atsakė purtydama galvą. Neįtikėtina, kad yra tokių paauglių, – jos Krisas atrodė visai kitos rūšies. Tikriausiai tie vaikai su stegozauro pavidalo šukuosenomis ir odos liemenėmis šitaip pasirodo tik laisvalaikiu, o kai bendrauja su tėvais, būna atvirtę išsipraususiais, mandagiais paaugliukais. Juokin ga, tarė mintyse pati sau. Nėra ko nė galvoti, kad Krisas turėtų štai tokį savo antrininką. Atvedusi ką nors į pasaulį negalėtum nepajusti, jei dedasi šitokie dalykai. Gustė išgirdo kažką dūzgiant prie šlaunies ir sujudo pamaniusi, gal ta įsimylėjėlių porelė kiek per daug prisiartino. Tačiau dūgzti vis nesiliovė, ir ji, tiesdama ranką žemyn prie garso šaltinio, pri siminė pranešimų gaviklį – pradėjusi dirbti „Kitų žmonių laiko“ firmoje, jį ėmė nešiotis rankinėje. Jos atkakliai ieškojo Džeimsas. Kas, jei jis vėl turi važiuoti į ligoninę, o kuriam nors iš vaikelių ko nors reikia? Žinoma, it prevenciniai vaistai vien gaviklio turėjimas leido iš vengti kritiškų atvejų. Gustės pranešimų gaviklis anksčiau buvo dūzgęs tik porą kartų per penketą metų: sykį Keitei parūpo, kur Gustė laiko kilimų valymo priemones, o kitą kartą tiesiog išseko gaviklio baterijos. Gustė iškrapštė gaviklį iš rankinės ir spustelėjo mygtuką pažiūrėti, kas ją kviečia. Ogi jos automobilio telefonas. Kas galėtų sėdėti jos automobilyje tokiu paros metu?! Džeimsas važiavo juo namo iš restorano. Išropojusi iš miegmaišio Gustė nuėjo per gatvę prie artimiausios telefono būdelės, ištepliotos dešriškomis raidėmis. Vos tik Džeimsas pakėlė ragelį, ji išgirdo kelio ūžesį po padangomis. – Guste, – tarė Džeimsas trūkčiojančiu balsu. – Tu turi atvažiuot. Po akimirkos, palikusi miegmaišį, ji leidosi bėgti. 19
*** Niekas nė nemanė patraukti šviesų nuo jo akių. Virš jo pakibusios ryškiai sidabriškos lėkštės vertė raukytis. Juto bent tris jį liečiančius žmones – jie pridėdavo ranką, šūkčiojo nurodymus, karpė drabu žius. Pats negalėjo pajudinti rankų nei kojų. Vos pakrutėjęs pajus davo užveržtus diržus, antkaklį, tvirtai laikantį galvą. – Kraujospūdis krinta, – pasakė moteris. – Palapuojant sistolinis vos septyniasdešimt. – Vyzdžiai išsiplėtę, nereaguoja. Kristoferi! Kristoferi! Ar girdi mane? – Jam tachikardija. Duokš man dvi didelio skersmens intrave nines, keturiolikto arba šešiolikto dydžio, staigiai. Ir, prašom, nor malaus fiziologinio su penkių procentų dekstroze – iš karto suleisk litrą. Ir paimk kraujo… Man reikia bendrojo tyrimo – leukocitai, trombocitai, biocheminio, toksikologinio. Ir nusiųsk pavyzdį su tyrimų duomenimis kraujo bankui. Rankos linkį pervėrė skausmas, šaižiai sutrekšėjo atplėšiamas pleistras. – Kaip reikalai? – paklausė naujas balsas. Atsiliepė jau kalbėjusi moteris: – Tikras siaubas. Krisas pajuto smarkų dūrį prie kaktos, net išsirietė, kiek leido pančiai, ir vėl suzmeko ant švelnių, šiltų medicinos sesers rankų. – Viskas gerai, Krisai, – suramino ji. Iš kur jie žino vardą? – Matyti kaukolė. Skambink radiologams, reikia peršviesti kaklinę stuburo dalį. Kilo triukšmas – kažkas bėgiojo, šūkčiojo. Kriso žvilgsnis nu krypo į užuolaidos tarpą dešinėje, ir jis pamatė tėvą. Tai ligoninė. Tėvas dirba ligoninėje. Tačiau be balto chalato. Paprastais drabužiais, marškiniai net negerai užsegti. Stovi su Emilės tėvais, bando brautis pro būrelį medicinos seserų, o jos neleidžia. Krisas taip ūmiai mostelėjo rankomis, kad išplėšė kateterį. Pažiū rėjo tiesiai į akis Maiklui Goldui ir suriko, tik pats neišgirdo jokio garso, jokio triukšmo, vien bangomis užplūsdavo baimė. 20
*** – Nusispjaut man į procedūras, – pareiškė Džeimsas Hartas. Tada sutarškėjo instrumentai, subildėjo žingsniai, tai atitraukė seserų dėmesį, ir to pakako – jis nėrė po sutepta užuolaida. Sūnus grūmėsi su pančiais ir apykakle. Visur buvo kraujo – ant veido, ant marškinių ir ant kaklo. – Aš daktaras Hartas, – pasakė jis atlekiančiam prie jųdviejų reanimatologui. – Konsultantas, – pridūrė. Tada sugriebė Kriso plaštaką. – Kas čia dedasi? – Greitosios pagalbos medikai atvežė jį kartu su mergina, – ty liai pasakė gydytojas. – Kiek įžiūrėjom, plėštinė galvos žaizda. Nu sprendėm siųst jį radiologams patikrint, ar nėra kaukolės ir kaklo slankstelių lūžių. Jei atsakys, kad nėra, vešim daryt kompiuterinės tomografijos. Džeimsas pajuto, kaip Krisui spaudžiant ranką net vestuvinis žiedas įsirėžia į odą. Gerai, pagalvojo jis, viskas jam gerai, jeigu turi tiek jėgų. – Emilė, – kimiai sušnibždėjo Krisas. – Kur nugabeno Emą? – Džeimsai! – pasigirdo nedrąsus balsas. Džeimsas atsigręžė ir pamatė Melanę su Maiklu, lūkuriuojančius prie užuolaidos krašto, aišku, persigandusius dėl šitiekos kraujo. Dievas žino, kaip jiedu prasmuko pro priėmimo skyriaus cerberius. – Kaip Krisas? – Gerai, – atsakė Džeimsas labiau pats sau. – Viskas jam bus gerai. Ordinatorius padėjo telefono ragelį. – Radiologai laukia, – pranešė. Reanimatologas linktelėjo Džeimsui. – Galit eit su juo. Paraminkit jį. Džeimsas ėjo greta vežimėlio, nepaleisdamas sūnaus rankos. Reanimacijos personalui greitai lenkiant Goldus, pasileido ristele. – Kaip Emilė? – prisiminęs paklausė ir nubėgo juodviem nespėjus atsakyti. Krisą apžiūrinėjęs gydytojas atsisuko ir paklausė: – Jūs ponas ir ponia Goldai? Jiedu atsakė vienu balsu. – Gal galėtumėt su manim paėjėti į šalį? 21
*** Gydytojas nuvedė Goldus į nedidelį koridoriaus užkaborį už kavos aparatų, apstatytą foteliais su mazguoto mėlyno audeklo apmušalais ir šlykščiu plastiku dengtais staliukais. Melanei iš karto palengvėjo. Ji profesionaliai mokėjo prireikus perskaityti žodines ir nežodinės užuominas. Jeigu jųdviejų nenuvedė paskubomis į procedūrų kabi netą, tai pavojus tikriausiai praėjęs. Gal Emilė jau nuvežta į palatą, o gal į radiologiją, kaip Krisas. O gal ją atves čia pasimatyti. – Prašom, – pakvietė gydytojas, – sėskitės. Melanė būtų stovėjusi, bet kojos pačios linko. Maiklas nesėdo, sustingo stačias. – Man labai gaila. – Gydytojas ištarė tris žodžius, ir jų Melanė negebėjo suprasti niekaip kitaip, tik tiesiogiai. Ji dar labiau susmu ko, visu kūnu sukrito, galva taip žemai paniro po drebančiomis rankomis, kad ji nebegirdėjo nė ką sako gydytojas. – Jūsų dukrai vos atvežus konstatuota mirtis. Šautinė galvos žaizda. Mirtis buvo staigi. Nesikankino. – Gydytojas patylėjo. – Reikia, kad vienas iš jūsų atpažintų palaikus. Maiklas stengėsi nepamiršti mirkčioti. Iki šiol akys markstydavosi nevalingai, o dabar viskas – kvėpavimas, stovėjimas, buvimas – pri klausė vien nuo sąmoningo valdymosi. – Nesuprantu, – ištarė Maiklas jam nebūdingu aukštu balsu. – Juk ji buvo su Krisu Hartu. – Taip, – atsakė gydytojas. – Juos abu ir atvežė. – Nesuprantu, – pakartojo Maiklas, nes galvoje sukosi klausimas: kaip ji gali būti negyva, jeigu jis gyvas?! – Kas tai padarė? – sunkiai prašvokštė Melanė, dantimis sukan dusi klausimą kaip kaulą, kurio nė už ką neatiduos. – Kas ją nušovė? Gydytojas papurtė galvą. – Nežinau, ponia Gold. Esu tikras, kad policija, apžiūrėjusi nu sikaltimo vietą, atvažiuos trumpai su jumis pakalbėti. Policija?! – Ar jau galite eiti? Maiklas įsispoksojo į gydytoją nustebęs: kodėl, po paraliais, tas tipas mano, kad jam jau reikia eiti? Paskui prisiminė. Emilė. Jos palaikai. 22
Nusekė paskui gydytoją vėl į reanimaciją. Ar jam taip tik atrodo, ar iš tikrųjų medicinos seserys dabar žiūri į jį kitaip? Jis praėjo boksus su vaitojančiais sužalotais žmonėmis ir galiausiai sustojo priešais užuolaidą, už kurios nesigirdėjo jokio triukšmo, jokio bruzdesio, jokio judesio. Gydytojas palaukė, kol Maiklas palenkęs galvą įeis pro atitrauktą užuolaidą, ir vėl ją užtraukė. Emilė gulėjo aukštielninka ant stalo. Maiklas žengė žingsnį artyn, uždėjo ranką ant jos plaukų. Kakta buvo lygi, vis dar šilta. Gydytojas klysta. Ne kitaip. Ji nemirusi, negali būti mirusi, ji… Jis suktelėjo ranką, ir jos galva nusviro jo pusėn, virš dešinės ausies pasirodė skylė sulig sidabriniu doleriu, pakraščiais išdžiūvusio kraujo žiedas. Tik kraujas nebetryško. – Pone Goldai… – tarė gydytojas. Maiklas linktelėjo ir išpuolė iš kambarėlio. Prabėgo pro vyriš kį ant neštuvų, susiėmusį už širdies, keturgubai vyresnį už Emilę. Pro ordinatorių, nešiną puodeliu kavos. Pro Gustę Hart, uždususią, tiesiančią į jį rankas. Jis bėgo vis greičiau. Paskui nėrė už kampo, susmuko ant kelių ir ėmė žiaukčioti. Gustė visą kelią iki Beinbridžo memorialinės ligoninės bėgo spaus dama prie krūtinės viltį, ir tas vilties ryšulys kas žingsnis darėsi vis sunkesnis, vis griozdiškesnis. Džeimso laukiamajame nebuvo, o jos troškimas, kad tebūtų pagydomas sužeidimas – lūžusi ranka ar smegenų sukrėtimas, – išgaravo netikėtai susidūrus su Maiklu priėmimo skyriuje. – Pažiūrėkite dar kartą, – pareikalavo ji. – Kristoferis Hartas. Daktaro Džeimso Harto sūnus. Medicinos sesuo linktelėjo. – Jis čia ką tik buvo, – atsakė. – Tik nežinau, kur jį nuvežė. – Ji pažvelgė su užuojauta. – Aš pasiteirausiu, gal kas nors žinos. – Gerai, – tarė Gustė kuo valdingiau, o vos tik seseriai nusisukus prarado pasitikėjimą savimi. Žvilgsnis klaidžiojo po paslaugaus greitosios pagalbos skyriaus vestibiulį – nuo tuščių vežimėlių, lūkuriuojančių pasieniais tartum nekviečiamos šokti merginos, iki televizoriaus, pritvirtinto prie lubų. Apžvelgiamos erdvės pakraštyje Gustė pastebėjo kažką raudonuo jant. Žengė artyn ir pažino ryškų raudoną paltą, kurį su Melane 23
buvo radusios Filene’s prekybos centre. Pirko su aštuoniasdešimties procentų nuolaida. – Mele, tu… – sušnibždėjo Gustė. Melanė pakėlė galvą. Iš veido matėsi, kad ji palaužta kaip ir Maiklas. – Ir Emilė sužeista?! Melanė ilgokai į ją žiūrėjo. – Ne, – atsakė labai aiškiai. – Emilė ne sužeista. – Ak, ačiū Dievui… – Emė… – nutraukė ją Melanė, – negyva. – Ko ten taip ilgai?! – klausė Gustė jau trečią kartą, žingsniuoda ma priešais mažytį langelį vienvietėje Kristoferio palatoje. – Jeigu tikrai nieko baisaus, kodėl iki šiol jo neparvežė? Džeimsas sėdėjo ant vienintelės palatoje kėdės, rankomis susiėmęs galvą. Jis pats matė kompiuterinės tomografijos nuotraukas – dar nė karto nebuvo tekę šitaip baimintis intrakranialinės ar epidūrinės hemoragijos. Bet Kriso smegenys nebuvo pažeistos. Sužeidimai pavir šiniai. Jis vėl buvo nuvežtas į skubios pagalbos skyrių, kad chirurgas susiūtų žaizdą. Naktį turėtų būti stebimas, o kitą dieną vežamas atlikti papildomų tyrimų. – Ar jis tau ką nors sakė? Na, kaip visa atsitiko? Džeimsas papurtė galvą. – Jis persigandęs, Guste. Jam skauda. Nenorėjau aš jo kankint. – Džeimsas atsistojo ir atsišliejo į durų staktą. – Jis klausė, kur nuvežta Emilė. Gustė lėtai atsisuko. – Tu jam nepasakei… – Ne, – burbtelėjo jis neaiškiai. – Tuo metu aš apie tai nė nepa galvojau. Kad jiedu buvo kartu, kai tai atsitiko. Gustė perėjo palatą ir apsivijo rankomis Džeimsą. Net ir apka bintas jisai nė nekrustelėjo. Ne taip augintas, kad glėbesčiuotųsi viešumoje. Susidūrus su mirtimi taisyklės nesikeičia. – Nenoriu apie tai galvot, – suniurnėjo ji glausdamasi skruostu prie jo nugaros. – Pamačiau Melanę ir vis vaizduojuos – juk tai galėjo nutikti man. Džeimsas ją stumtelėjo šalin ir nuėjo prie karščiu alsuojančio radiatoriaus. 24