1 1974-ųjų birželis
Ridžvudas, Naujasis Džersis
Tai atsitiks po dešimties minučių. O kol kas ketur-
metė Lora Kenjon sėdi sukryžiavusi kojas poilsio kambary ant grindų ir perstato lėlių namelio baldus. Jai nusibodo žaisti vienai, norėjo į baseiną. Girdėjo iš valgomojo atsklindančius mamos ir jos senųjų draugių iš mokyklos Niujorke balsus. Pietaudamos jos plepėjo ir juokėsi. Mamytė jai pasakė – kadangi Sara, vyresnė sesuo, išėjo švęsti kažkieno dvylikto gimtadienio, su Laura baseine maudytis užeis Betė, kartais prižiūrinti ją vakarais. Bet vos pasirodžiusi Betė puolė skambinti telefonu. Lora nusibraukė ilgus šviesius plaukus nuo įkaitusio veidelio. Ji jau kažin kada užlipusi į viršų apsivilko naująjį rožinį maudymosi kostiumėlį. Gal jeigu vėl primins Betei... Susirangiusi ant sofos, Betė laikė ragelį petimi prispaudusi prie ausies. Lora timptelėjo jai už rankos. – Jau apsirengiau. Betė atrodė kaip reikiant suirzusi. – Luktelėk, brangute, – tarstelėjo. – Man reikia apsvarstyti kai ką labai svarbaus. Laura išgirdo, kaip ji atsiduso į ragelį: „Saugot vaikus – nekenčiu-u-u...“ Mergaitė pasuko prie lango. Pro jų namus lėtai važiavo ilgas automobilis. Už jo kitas –atviras, pilnas gėlių, toliau – dar daugiau automobilių su įjungtais žibintais. Kai tik tokius pamatyda-
9
vo, ji vis sakydavo, kad vyksta iškilmingos eitynės, bet mamytė paaiškindavo – ne, tai laidotuvės, važiuoja į kapines. Bet net jeigu ir taip, Lorai vis tiek atrodydavo kaip eitynės, ji nubėgdavo iki pat kelio ir mojuodavo žmonėms, sėdintiems automobiliuose. Kartais ir tie pamojuodavo atsakydami. Betė padėjo telefono ragelį. Lora jau norėjo prašyti – gal jos galėtų išeiti ir pasižiūrėti į paskutinius automobilius, tačiau Betė ir vėl pakėlė ragelį. „Betė bloga“, – tarė sau Lora. Pirštų galiukais ištipeno iš prieškambario ir dirstelėjo į valgomąjį. Mamytė su draugėmis tebesišnekėjo ir tebesikvatojo. Mamytė kalbėjo: – Ar įmanoma patikėti – mes baigėm Vilą prieš trisdešimt trejus metus? Ponia už jos atitarė: – Na, Mere, bent tu tikrai galėtum sumeluoti. Tu turi keturmetę dukterį. O aš turiu keturmetę vaikaitę! – Atrodom visai nieko sau – vis dar, – kažkuri pridūrė, ir visos vėl užsikvatojo. Jos nesiteikė net žvilgtelėti į Lorą. Jos taip pat blogos. Ant stalo gulėjo daili muzikinė dėžutė, kurią jai atnešė mamytės draugė. Lora ją pasiėmė. Iki tinklinių durų tik keli žingsniai. Ji be garso atidarė duris, nuskubėjo per priebutį ir pabėgėjo keliuku iki pat gatvės. Automobiliai vis dar važiavo pro namą. Ji pamojavo. Žiūrėjo į juos, kol pradingo iš akių, tada atsiduso vildamasi, kad mamos draugės greitai eis namo. Užsuko muzikinę dėžutę ir išgirdo kliunksintį pianino garsą ir balsą, dainuojantį „Ir rytuose, ir vakaruose...“ – Mergyte. Lora nepastebėjo, kaip prie kelkraščio privažiavo ir sustojo automobilis. Vairavo moteris. Prie jos sėdėjęs vyras išlipo, čiupo Lorą, ir dar nespėjusi susivokti, kas atsitiko, ji buvo įsprausta tarp jųdviejų priekinėje sėdynėje. Viskas buvo taip netikėta, kad Lora nepratarė nė žodelio. Vyras jai šypsojosi, bet ta šypsena buvo negraži. Moters veidą beveik dengė palaidi plaukai, lūpos
10
nedažytos. Vyras su barzda, rankos apžėlusios tankiais gaurais. Lora net juto juos – taip buvo prie jo prispausta. Automobilis pajudėjo. Lora prisuko muzikinę dėžutę. Dabar balsai dainavo: „Vis po miestą... Berniukai kartu su mergaitėm...“ – O kur mes važiuojam? – paklausė ji. Prisiminė, kad jai neleidžiama išeiti į kelią vienai. Mamytė pyks ant jos. Akyse tvenkėsi ašaros. Moteris atrodė baisiai pikta. Vyras atsakė: – Vis po miestą, mergyt. Vis po miestą.
2
S
ara skubėjo šalikele, atsargiai nešdamasi gimtadienio tortą popierinėje lėkštėje. Lora mėgo šokoladinį įdarą, ir Sara norėjo jai atsilyginti, kad nepažaidė kartu, kol mamytė sėdėjo su draugėmis. Liesa ilgakojė dvylikametė, didelės pilkos akys, morkiniai plaukai, sudrėkę jie susigarbanodavo, pieno baltumo oda, tik ant nosies pritaškyta strazdanų. Nebuvo panaši nė į vieną savo tėvų – mama smulkutė šviesiaplaukė, mėlynakė, tėvo žili plaukai kadaise buvo tamsiai rudi. Džonas ir Meri Kenjonai – Saros tėvai – buvo daug vyresni už kitų vaikų tėvus, ir tai jai kėlė nerimą. Ji vis baimindavosi, ar jie nemirs, iki ji užaugs. Kartą motina paaiškino: „Buvome vedę net penkiolika metų, praradau viltį susilaukti vaikelio, o kai sukako trisdešimt septyneri, pajutau tave atkeliaujant. Kaip dovaną. Po aštuonerių metų gimė Lora – ak, Sara, tai buvo stebuklas!“ Antroje klasėje, prisiminė Sara, ji paklausė sesers Katerinos – kas geriau, dovana ar stebuklas. „Stebuklas – tai žmogui pati didžiausia dovana“, – atsakė sesuo Katerina. Tą popietę klasėje Sara netikėtai prapliupo ašaromis. Tada ji apsimetė, kad suskaudo pilvą.
11
Sara karštai mylėjo tėvus, nors ir žinojo, kad jų numylėtinė Lora. Būdama dešimties, sudarė sandorį su Dievu. Jei jis neleis tėveliui ar mamytei numirti, kol ji užaugs, ji kas vakarą tvarkys virtuvę, padės prižiūrėti Lorą ir nebekramtys gumos. Pasižadėjimų ji laikydavosi, ir Dievas lig šiol ją išklausydavo. Nesąmoningai šypsodamasi, ji pasuko už Dviejų Ąžuolų gatvės kampo ir nustėro. Ant kelio, blykčiodami žiburėliais, stovėjo du policijos automobiliai. Lauke spietėsi pulkelis kaimynų, net naujakuriai, atsikraustę už poros namų, dar gerai nepažįstami. Visi atrodė išsigandę ir nusiminę, o vaikus glaudė prie savęs. Sara pasileido bėgti. Gal susirgo mamytė ar tėvelis? Lauke ant pievelės stovėjo Ričis Džonsonas. Maunt Karmelyje abu mokosi toje pačioje klasėje. Sara paklausė jo, ko čia visi suėjo. Atrodė, lyg Ričis jos gailisi. „Lora pradingo – tarė. – Senoji ponia Velan matė, kaip toks vyras įsisodino ją į automobilį, bet nesuprato, kad ją pagrobė...“
3 1974–1976
Betlehemas, Pensilvanija
Jos neparveš namo.
Jie keliavo ilgai, nusivežė ją į netvarkingus namus nuošaliai miškuose. Jei ji pravirkdavo, gaudavo mušti. Vyras ją vis paimdavo ant rankų ir laikydavo tvirtai spausdamas. Ir užnešė į viršų. Ji bandė priešintis, bet jis tik nusijuokė. Ją vadino Li. Jų vardai buvo Bikas ir Opalė. Po kiek laiko ji susigalvojo, kaip nuo jų pabėgti, – mintyse. Kartais ji tiesiog plevendavo palei lubas ir stebėdavo, kas atsitinka tai mažai mergaitei ilgais šviesiais plaukais. Kartais jai būdavo gaila tos mergaitės. Kartais šaipydavosi iš jos. Kartais,
12
kai jie palikdavo ją miegoti vieną, įsivaizduodavo kitus žmones – mamytę su tėveliu ir Sarą. Bet tada vėl pradėdavo verkti, o tie – ją mušti, tad ji prisivertė pamiršti mamytę su tėveliu ir Sarą. Taip geriau, – kalbėjo balsas jos viduje. – Užmiršk juos.
4
Iš pradžių policininkai sėdėdavo pas juos kiekvieną
dieną, o Loros nuotrauką spausdino Naujojo Džersio ir Niujorko laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Sara pro ašaras žiūrėjo laidą Good Morning America, kur tėvas su motina maldauja tuos, pasiėmusius Lorą, ją grąžinti. Skambino daug žmonių, pasakojo matę Lorą, bet tie pėdsakai niekur nevedė. Policija tikėjosi, kad bus pareikalauta išpirkos, tačiau tai neįvyko. Lėtai slinko vasara. Sara matė, kaip rūpestis temdo mamos veidą, kaip tėvas nuolatos graibosi kišenėje nitroglicerino tablečių. Kas rytą jie eidavo į septintos valandos mišias ir melsdavosi, kad Lora būtų grąžinta. Naktimis Sara dažnai pabusdavo nuo mamos kūkčiojimo, išvargusio tėvo bandymų ją paguosti. „Stebuklas, kad Lora gimė. Tikėsimės, kad antras stebuklas ją mums grąžins“, – išgirdo jį sakant. Prasidėjo mokslo metai. Sara visuomet buvo gera mokinė. Dabar ji tiesiog įniko į knygas, pajuto, kad mokymasis ją gelbsti ir slopina nepaliaujamą sielvartą. Iš prigimties sportiška, ji ėmė lankyti teniso ir golfo pamokas. Tačiau mažosios sesutės ilgesys virto duriančiu skausmu. Ji spėliojo, gal Dievas ją baudžia už tuos kartus, kai ji piktinosi Lorai tenkančiu išskirtiniu dėmesiu. Ėmė nekęsti savęs, kam tą dieną išėjo į gimtadienį, ir stūmė šalin mintį, kad Lorai buvo griežtai uždrausta eiti prie gatvės vienai. Ji prisižadėjo – jei Dievas grąžins Lorą, ji visada, visada ja rūpinsis.
13
5
Vasara praėjo. Pro plyšius sienose pradėjo pūsti vėjas.
Lora nuolatos šalo. Vieną dieną Opalė parnešė marškinių ilgomis rankovėmis, kombinezonų ir žieminę striukę. Jie buvo ne tokie gražūs, kokius ji dėvėdavo. Kai vėl atšilo, ji gavo kitų drabužių – trumpų kelnių, marškinėlių, basutes. Praėjo dar viena žiema. Lora žiūrėdavo, kaip didžiulių senų medžių priešais namą pumpurai ima brinkti ir skleistis, kaip šakos sulapoja. Biko miegamajame buvo sena rašomoji mašinėlė. Ji tarškėjo labai garsiai, Lora girdėjo ją net tvarkydama virtuvę ar žiūrėdama televizorių. Tarškėjimas buvo geras garsas. Vadinasi, Bikas nesikabinės prie jos. Po kurio laiko Bikas išeidavo iš miegamojo su pluoštu popierių rankose ir imdavo garsiai skaityti Lorai su Opale, ką parašęs. Jis tiesiog šaukdavo ir užbaigdavo tais pačiais žodžiais – „Aleliuja. Amen!“ Paskui juodu su Opale giedodavo. Vadino tai treniruote. Giesmės apie Dievą ir grįžimą namo. Namo. Balsai šį žodį Lorai liepdavo užmiršti. Lora nieko daugiau nematė. Tik Biką ir Opalę. Išvykdami jie užrakindavo ją rūsyje. Ir taip nuolatos. Ten, apačioje, buvo baugu. Langelis beveik prie pat lubų ir pridengtas lentomis. Rūsys buvo pilnas šešėlių, ir kartais atrodydavo, kad jie šmėžuoja aplink. Kas kartą Lora stengdavosi kuo greičiau užmigti ant čiužinio, palikto ant grindų. Bikas su Opale beveik su niekuo nebendravo. Jei kas nors ateidavo į namus, Lorą už kojos prirakindavo prie vamzdžio rūsyje ir uždarydavo, kad ji neužliptų laiptais ir nepasibelstų į duris. „Ir nedrįsk mūsų kviesti, – įspėdavo ją Bikas. – Tau blogai baigsis, šiaip ar taip, mes vis tiek nieko negirdėsim.“ Po kiekvienos išvykos jie dažniausiai namo parsiveždavo pinigų. Kartais nedaug. Kartais baisybę. Daugiausia dvidešimt penkių centų monetomis ir dolerio banknotais.
14
Leisdavo jai išeiti už namo kartu su jais. Parodė, kaip ravėti daržą ir surinkti iš narvelių vištų kiaušinius. Ten buvo ką tik išsiritęs viščiukas, ir jai buvo pasakyta, kad gali turėtis jį kaip augintinį. Kartais, kai užrakindavo ją rūsyje, leisdavo pasiimti ir jį. Iki pat tos blogos dienos, kai Bikas viščiuką papjovė. Ankstų rytą jie ėmė krautis daiktus – tik drabužius ir televizorių, ir Biko rašomąją mašinėlę. Bikas su Opale vis juokėsi ir dainavo: „A-le-liu-ja.“ – Ohajuje stotis penkiolikos tūkstančių vatų! – rėkavo Bikas. – Biblijos Ruože, mes ateinam! Važiavo dvi valandas. Tada Lora, ant užpakalinės sėdynės apkrauta senais aplamdytais lagaminais, išgirdo Opalę sakant: – Užsukim į užkandinę ir padoriai pavalgykim. Niekas nekreips į ją dėmesio. Kam ji rūpi? Bikas atsiliepė: – Tikrai. Ir dirstelėjo per petį į Lorą. – Opalė paims tau pieno ir sumuštinį. Kad man su niekuo nekalbėtum, girdi? Nuėjo į tokią vietą – ilgas bufetas, stalai ir kėdės. Lora buvo tokia alkana, kad užuodusi kone burnoje pajuto kvapios kepamos šoninės skonį. Ir į atmintį kažkas ėmė skverbtis. Ji lankėsi panašioje užeigoje su kitais žmonėmis. Giliai gerklėje ėmė tvenktis nevaldoma rauda. Bikas stumtelėjo ją paskui Opalę, ir tada ji pratrūko. Raudojo ir nebegalėjo atgauti kvapo. Matė, kaip į ją stebeilija ponia prie kasos aparato. Bikas čiupo mergaitę ir išsigriovė lauk į aikštelę, Opalė jam iš paskos. Vyras metė ją ant užpakalinės automobilio sėdynės, ir abu su Opale puolė į savo vietas priekyje. Opalei nuspaudus iki galo greičio pedalą, Bikas ištiesė ranką į Lorą. Ji bandė pasilenkti, bet plaukuota ranka vis trenkdavo jai per veidą – iš vieno šono, iš kito. Bet po pirmo smūgio ji nebejuto nieko. Jai tik buvo gaila mažos mergytės, taip raudančios.
15
6 1976-ųjų birželis
Ridžvudas, Naujasis Džersis
Sara su mama ir tėveliu sėdėjo ir žiūrėjo laidą apie
dingusius vaikus. Paskutinė dalis buvo apie Lorą. Jos nuotraukos – fotografuota prieš pat jai dingstant. Kompiuteriu sukurtas atvaizdas, kaip maždaug turėtų atrodyti dabar, praėjus dvejiems metams po pagrobimo. Laidai baigiantis Merė Kenjon išbėgo iš kambario gaikščiodama: – Noriu savo mažylės. Noriu savo mažylės! Saros skruostais pasruvo ašaros, buvo girdėti, kaip tėvas iš paskutiniųjų stengiasi paguosti mamą. – Galbūt kaip tik po šios laidos ir nutiks stebuklas, – kalbėjo jis. Tačiau iš balso neatrodė, kad pats tuo tikėtų. Kai po valandos suskambėjo telefonas, kaip tik Sara ir atsiliepė. Bilas Konersas, Ridžvudo policijos viršininkas, su Sara kalbėdavo kaip su suaugusia. – Taviškiai baisiai nusiminę po laidos, brangute? – paklausė. – Taip. – Nežinau, ar žadinti jiems viltį, bet sulaukėme skambučio, iš kurio galima šio to tikėtis. Kasininkė iš Harisbergo užkandinės Pensilvanijoje įsitikinusi, kad šiandien po pietų matė Lorą. – Šiandien po pietų! – Sarai užėmė kvapą. – Viena mažylė staiga puolė į isteriją, bet kasininkei kilo įtarimas, kad tai ne ožiavimasis. Mergaitė tiesiog dusdama bandė užgniaužti verksmą. Harisbergo policija turi kompiuteriu perdirbtą Loros nuotrauką. – Su kuo ji buvo? – Su vyru ir moterimi. Atrodė kaip hipiai. Gaila, jų aprašymas gana neaiškus. Kasininkės dėmesį patraukė vaikas, tai ji vos žvilgtelėjo į tą porelę.
16
Bilas Konersas paliko Sarai pačiai apsispręsti, ar išmintinga tai perpasakoti tėvams ir suteikti vilties. Ji sudarė su Dievu kitą sandorį: „Padaryk stebuklą. Tegul Harisbergo policija suranda Lorą. Aš amžinai ja rūpinsiuos.“ Ir užbėgo laiptais aukštyn suteikti tėvams naujos vilties.
7
Automobilis ėmė gesti vos išvažiavus iš užkandinės
aikštelės. Kas kartą, kai eismo sraute reikėdavo sulėtinti greitį, variklis imdavo springti ir užgesdavo. Kai taip atsitiko trečią kartą ir automobiliai, važiuojantys iš paskos, turėjo sukti į kitą kelio juostą, Opalė tarė: – Bikai, kai galutinai sugriūsim ir pasirodys policininkas, būk atsargesnis. Gali klausinėti apie ją, – linktelėjo galvą Loros pusėn. Bikas prisakė jai dairytis degalinės, o tada sukti iš kelio. Pamatę degalų kolonėles liepė Lorai gultis ant dugno ir prieš įvairuodami į aikštelę sukrovė ant jos šiukšlių maišus su senais drabužiais. Prie automobilio teksią pasikrapštyti, pataisyti pažadėjo tik kitą dieną. Toliau už degalinės buvo viešbutukas. Patarnautojas pasakė, kad jis nebrangus ir gana padorus. Jie privažiavo viešbutį. Bikas užėjo pas budėtoją ir grįžo su raktu. Nuvairavo iki kambario durų ir įtempė Lorą vidun. Nuvaręs automobilį į degalinę, paskui visą popietę spoksojo televizorių. Vakarienei vyras atnešė mėsainių. Lora užmigo prieš prasidedant laidai apie dingusius vaikus. Prabudo, nes Bikas ėmė garsiai keiktis. Neatsimerk, – įspėjo ją balsas. – Jis bandys išsilieti ant tavęs. – Kasininkė nuo jos akių nenuleido, – tarė Opalė. – Dabar tikriausiai ji žiūri šitą. Turėsim Loros atsikratyti.
17
Kitą dieną Bikas nuėjo automobilio. Grįžęs pasisodino Lorą ant lovos, suspaudė jai rankutes ir truktelėjo į save. – Koks mano vardas? – paklausė. – Bikas. Jis linktelėjo galvą į Opalę. – Koks jos vardas? – Opalė. – Noriu, kad tai pamirštum. Noriu, kad mus pamirštum. Niekada apie mus nekalbėk, ar supranti, Li? Lora nesuprato. Sakyk „taip“, – nekantriai šnibždėjo balsas. – Linktelėk galvą ir sakyk: „taip“. – Taip, – ištarė ji tyliai ir pajuto, kaip linksi galvą. – Ar prisimeni, kaip nukirtau viščiukui galvą? – paklausė Bikas. Ji užsimerkė. Viščiukas šokinėjo po kiemą, o kraujas sruvo jam iš kaklo. Ir tada jis parvirto prie jos kojų. Atrodė, kad ims klykti, aptaškyta trykštančio kraujo, bet iš burnos jai neištrūko nė garsas. Daugiau ji nebesiartino prie viščiukų. Kartais jai rodydavosi, kad tas begalvis kūnelis bėga jai iš paskos. – Prisimeni? – klausė Bikas, vis stipriau spausdamas rankutes. – Taip. – Mums reikia išvažiuoti. Turėsim palikti tave, žmonės tave ras. Jei tik pasakysi kam nors mano arba Opalės vardą, vardą, kuriuo vadinom tave, kur gyvenom ar ką visi veikėm, tikrai ateisiu su didžiuoju peiliu ir nupjausiu tau galvą. Ar supranti? Peilis. Ilgas, aštrus, iškruvintas. – Prižadi niekam nesakyti? – neatstojo Bikas. – Prižadu, prižadu, – vapėjo ji apmirusi. Jie susėdo į automobilį. Ją vėl privertė gultis ant dugno. Buvo labai karšta. Maišai su drabužiais lipo prie odos. Sutemus jie stabtelėjo priešais didelį pastatą. Bikas ištraukė ją iš automobilio. – Čia mokykla, – pasakė jai. – Ryt rytą ateis daug žmonių, kitų vaikų, ir tu galėsi su jais žaisti. Būk čia ir lauk jų. Šiurkštus apkabinimas ir seilėtas bučinys privertė ją susigūžti.
18
– Pamečiau galvą dėl tavęs, – pasakė jis. – Bet prisimink, tik išsižiosi apie mus... Jis kilstelėjo ranką sugniaužęs kumštį, lyg laikytų peilį, ir trūktelėjo jai palei gerklę. – Prižadu, – sukūkčiojo ji. – Prižadu. Opalė padavė jai maišelį su sausainiais ir kokakola. Ji žiūrėjo, kaip automobilis nuvažiuoja. Žinojo – jei nepasiliks toje pačioje vietoje, jie grįš jos nuskausti. Buvo labai tamsu. Netoliese miškelyje girdėjo lakstant žvėrelius. Lora susirietė palei pastato duris, rankytėmis apsivijo liemenį. Visą dieną jai buvo karšta, o dabar sušalo ir įsibaugino. Gal begalvis viščiukas jau bėgioja kur netoli? Ji ėmė tirtėti. Žiūrėk, kokia bailiukė. Ji čiuožtelėjo šalin ir susiliejo su pašaipiu balsu, besijuokiančiu iš mažytės būtybės, susitraukusios prie mokyklos durų.
8
Policijos viršininkas Konersas rytą paskambino dar
kartą. Pranešimas atrodo teikiantis vilties, pasakė. Mergaitę, atitinkančią Loros aprašymą, rado prižiūrėtojas, atėjęs atrakinti mokyklos kaime netoli Pitsbergo. Jis nusiuntęs Loros pirštų atspaudus. Po valandos vėl skambutis. Atspaudai visiškai sutampa. Lora grįžta namo.
19
9
Džonas ir Merė Kenjonai išskrido į Pitsbergą. Lora
buvo nugabenta į ligoninę ištirti. Kitą dieną per popietines televizijos žinias Sara žiūrėjo, kaip mama su tėveliu išeina iš ligoninės, tarp jų – Lora. Sara susigūžė ir apkabino televizorių. Lora paaugusi. Šviesūs vilnijantys plaukai susivėlę. Ji sulysusi, visai plonutė. Ir keista. Lora būdavo tokia maloni. Dabar, nors beveik visą laiką galvą laikė palenkusi, akimis smaigstė aplink, lyg ko ieškotų ir bijotų pamatyti. Žurnalistai juos užgriuvo su klausimais. Džono Kenjono balse buvo girdėti įtampa ir nuovargis. Jis pareiškė: – Gydytojai aiškino, kad Loros sveikata gera, nors jai šiek tiek trūksta svorio. Be abejo, ji sutrikusi ir išsigandusi. – Ar ji ką nors išsitarė apie grobikus? – Nieko nepasakoja. Mes labai dėkingi už jūsų dėmesį ir palaikymą, bet vis dėlto būtų nepaprastai malonu, jei paliktumėt ramybėje mūsų šeimą ir leistumėt vėl tiesiog būti kartu. – Tėvas kone maldavo. – Ar yra kokių nors požymių, kad ji buvo prievartaujama? Sara suprato, kad šis klausimas motiną sukrėtė. – Tikrai ne! – jos balse buvo justi išgąstis. – Manome, Lorą buvo pagrobę žmonės, trokštantys turėti vaiką. Tikimės, kad jie nepasielgs taip baisiai su kita šeima. Sarai reikėjo išlieti tą pašėlusią jėgą, susikaupusią ir kunkuliuojančią viduje. Perklojo Loros lovą „Pelenės“ užvalkalais, kurie Lorai taip patiko. Sudėliojo jos mylimiausius žaislus kambaryje – dvynukes lėlytes su vežimėliais, lėlių namelį, meškiną, jos knygeles apie Triušį Petriuką – ir ant pagalvės padėjo vaikišką antklodėlę, su kuria sesutė buvo įpratusi miegoti. Tada ji sėdo ant dviračio ir numynė į parduotuvę sūrio, tešlos lakštų ir maltos mėsos. Lora mėgo lazaniją. Kol Sara ją gamino, darbą nuolatos pertraukdavo skambučiai. Ji įsigudrino visus įtikinti atidėti savo apsilankymą nors kelias dienas.
20
Jie turėjo grįžti namo šeštą. Apie pusę šešių lazanija buvo jau orkaitėje, salotos šaldytuve, stalas vėl padengtas keturiems. Sara užlipo į viršų persirengti. Apžiūrėjo save veidrodyje. Ar Lora ją prisimins? Per pastaruosius dvejus metus ji paaugo septynis centimetrus. Plaukai trumpi. Anksčiau būdavo iki pečių. Jai keturiolika, krūtinė ėmė pilnėti, ji jau ne plokščia kaip lenta. Nešioja lęšius, o ne akinius. Tą vakarą, kai Lorą pagrobė, Sara buvo apsivilkusi ilgus marškinėlius su džinsais. Tebeturi drabužinėje tuos marškinėlius. Apsivilko juos ir užsimovė džinsus. Kai automobilis privažiavo, palei kelią jau stoviniavo grupės su filmavimo kameromis. Kaimynai ir draugai būriavosi kiek atokiau. Automobilio durelės prasivėrė, ir kai Džonas su Mere Kenjonai išlaipino Lorą, pasigirdo džiaugsmingi sveikinimai. Sara pribėgo prie mažosios sesutės ir suklupo prieš ją. – Lora, – tarė ji švelniai. Ištiesė rankas ir išvydo, kaip Lora, kilstelėjusi rankutes, prisidengė veidą. „Išsigando, kad jos neužgaučiau“, – Sarai sudiegė širdį. Tai ji pakėlė Lorą ant rankų ir įnešė į namą, nes tėvai vėl kalbėjosi su žurnalistais. Lora niekuo neparodė, kad prisimena namus. Nesikalbėjo su jais. Per vakarienę valgė tyliai, akis nudūrusi į lėkštę. Baigusi atsistojo, nunešė lėkštę prie kriauklės ir ėmė tvarkyti stalą. Mama atsistojo. – Mieloji, juk tau nereikia... – Palik ją ramybėje, mama, – sušnibždėjo Sara. Ji padėjo tvarkytis, šnekėjo, kokia Lora didelė mergaitė, kaip visuomet padėdavo plauti indus. Ar ji prisimena? Paskui jie nuėjo į poilsio kambarį ir Sara įjungė televizorių. Merė su Džonu kvietėsi Lorą sėstis per vidurį, tačiau toji virpėdama ištrūko. – Ji prigąsdinta, – spėjo Sara. – Apsimeskime, kad jos nėra.
21
Motina apsiašarojo, bet apsimetė, kad susidomėjusi žiūri laidą. Lora atsisėdo ant grindų sukryžiavusi kojas taip, kad pati visus matytų, bet būtų nematoma. Devintą valandą Merė pasiūlė išsimaudyti nuostabioje šiltoje vonioje ir eiti miegoti – ir Lora paklaiko. Prispaudė smakrą prie keliukų, veiduku įsikniaubė į rankas. Sara susižvalgė su tėvu. – Vargšė mažuliukė, – tarė jis. – Dar gali neiti į lovą. Jo žvilgsnyje Sara matė sąmyšį, visai kaip mamos akyse. – Viskas čia tau labai keista, ar ne? Mama bandė slėpti ašaras. – Bijo mūsų... – sumurmėjo. „Ne, – pamanė Sara, – ji bijo eiti miegoti. Kodėl?“ Televizorių paliko įjungtą. Po penkiolikos minučių Lora išsitiesė ant grindų ir užmigo. Tai Sara ją užnešė į viršų, pervilko, apkamšė lovytėje, o tarp rankyčių po skruostuku pakišo minkštą antklodėlę. Džonas su Mere įtipeno pirštų galais ir susėdo abipus baltos lovytės, gerte gerdami jiems dovanotą stebuklą. Nė nepastebėjo, kada Sara išslinko iš kambario. Lora miegojo ilgai – iki vėlumos. Rytą Sara užsuko pasigėrėti palaimingu regėjimu: ilgi plaukai pasklidę ant pagalvės, maža būtybė jaukiai įsitaisiusi su minkšta antklode prie veiduko. Ji pakartojo savo įžadą, duotą Dievui: „Aš visada ja rūpinsiuos.“ Tėvas su mama jau buvo atsikėlę. Abu atrodė išsekę, bet švytėjo iš džiaugsmo. – Vis ėjome žiūrėti, ar ji tikrai ten, – tarė mama. – Sara, ką tik šnekėjomės, kad nežinia kaip būtume ištvėrę tuos dvejus metus, jei ne tu. Sara padėjo mamai paruošti mėgstamus Loros pusryčius – blynų ir šoninės. Lora įšlepsėjo po kelių minučių. Naktiniai marškiniai, kadaise siekę jai kulkšnis, dabar buvo iki pusiau blauzdų, antklodėlę vilko iš paskos. Ji užsilipo Merei ant kelių. – Mamyte, – jos balse buvo girdėti nuoskauda. – Vakar norėjau eiti į baseiną, o Betė tik telefonu kalbėjosi, ir viskas.