Issuu

tės. Keistus sapnus tada sapnuodavo – ne tik pasikartojančius, bet ir su pratęsimu. Daugiausia apie indėnus, apie pasaulio pabaigą ir atominį karą. Dažniausiai pats vienas išlikdavo gyvas ir klausydavosi, ausį prie žemės pridėjęs, ar neatbilda dar kokie priešai. Nors daug katastrofų naktimis kamuodavo, sapnas apie besivyniojančius siūlus būdavo pats košmariškiausias. Siūlams susipainiojus, jo kūną tarsi kas surakindavo. Bjaurus bejėgiškumo jausmas.

 – Žinai ką, jei ten kokia pakvaišusių metalistų draugija, aš geriau visai nesirodysiu... – Baik, Ugne, argi Kristis tau panašus į pusprotį ar apsėstąjį? Juk jie abu su Leonardu visiškai normalūs. Ir kiti jų draugai tokie bus, manyčiau. Pamatysi, ta draugija – tik žaidimas. – Ar tau Kristis ką nors daugiau pasakojo? – Ne. – Na va, tuojau pirštų neteksi, žinutes berašinėdama. Kas penkios minutės: „Pypt, pypt“ – iš Krisčio, o apie dvarą jis tau nepasakoja. Argi ne keista? Kam toks paslaptingumas? Čia tikrai kažkas ne taip. Įsipainiosime kur nors, pamatysi... – Ooo! Net nepastebėjau, kaip tokia skiedale virtai? Ar tu tikrai bijai susitikimo su Krisčio draugais? – Kodėl bijau? Nebijau. Tik manau, kad reikėtų žinoti, į kokią draugiją ruošiamės stoti. O gal pas juos

kaip pas vienuolius – amžini įžadai. Bus tau: klausykis metalo arba mirk. Žiūrėsiu, ką tada pasirinksi! – Niekada nepraleidžiu progos dramatizuoti. – Bet ir nusišneki! – Na ir kas. Sakau tai, ką galvoju. Galiu dar ir daugiau prigalvoti... – Nenori – neik penktadienį, ir viskas. – O tu eisi? – Žinoma. – Nežinau... Na, jei tu, Kotryna, Dovydas, aš... Būtume keturiese. Hm. Gal eisiu ir aš. Man įtartina visa ta mistika, bet, aišku, nieko pavojinga ten nebus. Drąsinau save, o kvailos mintys apie slaptą iškrypėlių draugiją vis tiek sukosi galvoje. Ir baimė ne iš knygų, ne iš matytų filmų – ji kilo ir vis smelkėsi į mane iš laikraščių, žurnalų, televizijos žinių ir patikimų žmonių perpasakotų „tikrų nutikimų“. Niekam niekada nesakiau, kad visada esu pasiruošusi įvairiausiems kataklizmams ir pamišusių žudikų išpuoliams, o čia tokia situacija – pačios lendame nežinia kur... Žinoma, penktadienį stovykloje buvo planuojami ypatingi renginiai ir darėsi aišku, kad pasprukti nebus taip lengva, kaip pirmus du kartus. Simona sukurpė išties gudrų planą – ji pasišovė suvaidinti pasiligojusią, todėl nesunkiai galėjo atsiprašyti iš renginių. Aš atseit turėjau palydėti ją į kambarį, jei „ligonei“ kokios pagalbos prireiktų. O Kotryna pro stipriai suspaustas

lūpas kaip tik penktadienį iš pat ryto išstenėjo, kad nepastebimai išsliūkinti jai niekaip nepavyks, nes pažadėjo vadovei padėti tvarkytis bibliotekoje ir renginiams ruoštis... Trumpai tariant, viena atkrito. Širdyje džiaugiausi, kad Kotrynos nebus, nes, jei mes negrįžtume, ji žinos, kur ieškoti. Be to, atsibodo ji man trupučiuką. Vis prikibusi tai prie manęs su Sima, tai prie Dovydo... Beje, Dovydui, rodės, bus sunkiau ištrūkti negu mums. Tada, kai anąsyk nuo jūros grįžome, jis gavo daug pylos ir namelio vadovas ant jo piktą akį iki šiol laiko. Bet Dovydas nė negalvojo pasiduoti kažkokiam vadovui – pažadėjo septintą būti prie suolelio už stovyklos ir lygiai septintą pasirodė! Simona kaip tik baigė makiažą – juk reikėjo ligotą veidą atkeisti į jos tikrąjį, gražųjį. Nesirengėme juodai, nes Kristis sakė, kad nebūtina – bent kol kas. Nepasiėmėme ir jokių ginklų savigynai, nes Simona griežtai pasmerkė mano siūlymą ginkluotis. Žinoma, jai gerai, karatė lankė, apsigins net ir plikomis rankomis, o aš? Apie mane niekas negalvoja. Dėl visa ko įsimečiau į kuprinę manikiūrines žirklutes, smailiausiai nudrožtą kietą pieštuką ir purškiamojo dezodoranto. Iškeliavome. Ant plačių dvaro laiptų mus pasitiko Leo. Nužvelgė visus su šypsenėle, linktelėjo į Dovydo pasveikinimą. Be jokių paaiškinimų ištiesė rankas į Simonos kuprinę. Na va, dar ir turtą atims! Staiga driokstelėjo muzika.

Nutilo. Vėl driokstelėjo, šįkart tyliau. Aš persigandusi kaip styga įsitempiau, Simona, mačiau, nesijaudino, o Dovydas – nežinia kaip. Jis moka slėpti jausmus. – Prašom prašom, pats laikas, pasidėkite daiktus ir leiskite surišti jūsų rankas. Iš užančio Leo ėmė vynioti ilgą, pilką, storą virvę... Matyt, kokią jūreivišką. Kai buvome tvirtai supančioti, jis šaižiai švilptelėjo. Iš už visų dvaro kampų pasirodė po juodai apsirengusią žmogystą. Jų veidus slėpė žemai nuleisti beisbolo kepuraičių snapeliai. Suskaičiavau keturis procesijos dalyvius, iš kurių vienas, žinoma, buvo Kristis. Fu, gerai, kad ne dvidešimt... Priekyje ėjo dvi merginos, viena dubenyje nešė nuluptus svogūnus, kita kažkokį tamsų gniutulą, o Kristis per petį buvo persimetęs keletą skarelių. Muzikinis fonas – įspūdingai niūrus. – Sveiky vyyysyyy, panooorusieji prisidėti prie mūsų, – iškilmingai pradėjo viena mergina. Mes su Simona susižvalgėme. Kažkur girdėtas balselis... Ui. Negali būti! Nesąmonė! Neįmanoma... Visam paradui, rodos, vadovavo ta pati mergina, kuri mūsų pakeleivė turėjo (ne)laimės būti... Tokios pačios ištęstos balsės, tas pats rudų siūlų krepšys su išsiuvinėtais neaiškiais simboliais ir juodi sportbačiai su morkų aplikacijomis... Ui. Ar ji mus atpažins? Jei atpažins... Kad tik nebūtų labai kerštinga! Nors ir labai ilgai vežėme, vis dėlto beveik iki Palangos ją atboginome, ir dar šaltibarščiais Simos mama pavaišino...

– Šiandien turėėėsite įrooodyti, kad esate verti tai padaryyyyti. Jei kuris iš jūūūsų abejooojate, geriau jau dabar prisipažyyynkite, taip išvengsite daugyyyybės kančių... Staiga autostopininkė Lina prunkštelėjo, įrėmė vieną ranką į šoną ir suriko: – Ei, chebra, negaliu... Čia juk tos pačios mergiščios, kurios mane iš Vilniaus parvežė! Prisyyymenat, paaasakojau, kad su pakvaišusia šeimynėle teko keliauti? Neįtikėtina... Čia tai bent susitikyyymas! O varge! Dvi merginos ir trys vaikinai kietai sučiauptomis lūpomis ir surauktais antakiais stovėjo puslankiu apstoję mus. Jie suūžė pritardami mūsų pakeleivės Linos nuomonei, esą mes pakvaišusios... Neabejojau, kad toji Lina subtiliai, bet šiurpiai keršys. Kaltai žvilgtelėjau į Dovydą – kentės kartu su mumis ir nesupras, už ką taip žiauriai su juo... – Net nežinau, ar nuoooriu, kad jos į mūsų draugiją būtų priimtos. Gal geriau atsikratom jų? – Lina aiškiai persistengė, bandydama mus pagąsdinti. Vis dėlto jos veidas nešvietė slaptu juoku, greičiau pilkavo nuo pagiežos. Gal ji net nejuokauja... Dovydas žiojosi kažką sakyti, tačiau jo burna tučtuojau buvo sandariai užkimšta svogūnu. Gal jo ir pasigailės – taip jam buvo pažadėta, jei sukramtys ir nuris šią daržovę. Žinoma, jei išsižadės mūsų su Sima...