Kaip žaibas iš giedro dangaus
O, pypt! Veikiausiai tuoj mirsiu.
Tikrai maniau nusibaigsianti siaubinga, kankinančiai skausminga mirtimi. Ranka nevalingai pagraibiau ties šonu ieškodama savo rausvojo Elo, nors žinojau, kad jo ten nėra. Ir kam man šito reikėjo? Ką sau galvojau? Darbas Tarptautinėje kovos su antgamtinėmis būtybėmis agentūroje priminė vergovę, nors ir pagal sutartį; per užduotis teko susidurti su vampyrais, raganomis ir šiurpiais elfais, bet tai juokas, palyginti su pavojumi, kuris man grėsė dabar. Kūno kultūros pamoka. Žaidėme futbolą – be antblauzdžių! Mergina, kurią turėjau dengti (neįtikėtina drimba, prisiekiu, ji buvo užsimaskavusi trolė), įsiutusi puolė link manęs, jai iš šnervių kone virto garas. Pasiruošiau smūgiui. Netikėtai nei iš šio, nei iš to susižavėjau mėlynu rudens dangumi. Nė debesėlio. Ko jis man staiga parūpo? Gal tai susiję su tuo, kad netikėtai praradau gebėjimą kvėpuoti. Nagi, plaučiai! Dirbkite. Juk anksčiau ar vėliau jie turi pradėti kvėpuoti, ar ne?
10
Akyse sumirguliavo ryškios dėmės, paskui jos virto raidėmis – mano nekrologu: „Tragedija futbolo aikštėje“. Kokia gėda. Galiausiai plaučiai prisipildė palaimingo oro. Virš manęs palinko gerai pažįstamas veidas, įrėmintas ilgų, tamsių plaukų. Vienintelė normali mano draugė Karlė. – Kaip jautiesi? – paklausė ji. – Grin! – išlojo tenoras. Buvau visiškai tikra, kad panelės Lin balsas storesnis už mano vaikino. – Pakelk pagaliau užpakalį ir bėk žaisti! Ak taip, Grin. Kai Lendas išrinko man šią pavardę, kad būtų galima įrašyti į suklastotus dokumentus, ji atrodė tokia miela. Tačiau kuo dažniau ją šūkavo panelė Lin, tuo mažiau man patiko ši pavardė. – GRIN! Karlė ištiesė ranką ir padėjo man atsistoti. – Nieko baisaus. Aš irgi netikusi žaidėja. – Ji nusišypsojo ir nubėgo. Netiesa, ji puikiai žaidė futbolą. Kokia neteisybė. Murdausi purvo baloje kaip paskutinė kvailė, o Lendas mokosi koledže. Tik švaistau laiką. Be to, kas žino, kiek man dar liko? Žaisdama šitą suknistą futbolą, galbūt švaistau paskutinius savo neįkainojamos sielos likučius? Gal man reikėtų gauti gydytojo pažymą? Įsivaizduoju: „Pažyma. Evei diagnozuota itin reta negalia: ji neturi pakankamai savo sielos, kad gyventų normalų gyvenimą. Todėl turi būti nedelsiant ir visam laikui atleista nuo kūno kultūros pamokų, kad netektų prakaituoti ir voliotis parmuštai purve.“ Juokinga. Bet mintis nebloga, gal verta pabandyti. Regis, Lendo tėvas turi ligoninėje pažįstamų...
11
Vos spėjau pasilenkti: virš galvos prašvilpė kamuolys. Viena arši rudaplaukė iš mano komandos prabėgdama nusikeikė. – Reikėjo smūgiuoti galva, Grin! Galva! Prie manęs stabtelėjo Karlė. – Apsimesk, kad tau mėšlungis, – ir mirktelėjo viena storai tušu nutepta akimi. Susiėmusi rankomis už pilvo, nušlubikščiavau prie panelės Lin, kuri stovėjo prie traškioje žolėje nubrėžtos baltos linijos ir stebėjo žaidimą lyg generolas karo veiksmus. Ji užvertė akis. – Kas dabar? Vildamasi, kad pagaliau pravers mano visuomet blyškus veidas, sušniurkščiojau: – Mėšlungis. Negaliu išsitiesti. Ji nė velnio nepatikėjo, ir abi tai žinojome, bet, užuot mane apšaukusi, užvertė akis ir bedė nykščiu eiti už šoninės linijos. – Kitą kartą stovėsi vartuose. Ačiū, Karle. Puiki mintis. Paėjau į šalį ir susmukusi ant žemės ėmiau pašioti išretėjusią, nurudavusią žolę. Ne to tikėjausi iš vidurinės mokyklos. Tik nesupraskite manęs klaidingai, labai džiaugiuosi čia mokydamasi. Visuomet norėjau būti normali, eiti į normalią mokyklą, veikti tai, ką veikia visi normalūs žmonės. Bet viskas taip... taip... Normalu. Mokslo metai prasidėjo prieš mėnesį, o dar nebuvo nė vienų merginų peštynių. Nei pašėlusių vakarėlių, tokių, kad tenka kviesti farus. O kur kaukių baliai, pasimatymai mėnesienoje ir
12
aistringi bučiniai koridoriuose, visa, ko apstu mano dievinamame seriale „Istono mokykla“? Normalus gyvenimas labai nuvylė mano lūkesčius. Vis dėlto manau, kad rakinamos spintelės yra nuostabios. Dėl akių tebesilaikiau ranka susiėmusi už pilvo. Drybsoti ant žemės – visai neblogai, jei tokioje padėtyje atsiduri savo noru. Žiūrėjau į ploną debesų sruogelę danguje. Nevalingai susiraukiau. Tas debesis kažkoks kitoks. Vienut vienutėlis švarioje, be lopinėlio, dangaus mėlynėje, be to... mane apniko keista nuojauta, kad tai... kažkas kita. Gal žaibo blyksnis? – Klausiu, ar ketini eiti į kitą pamoką? Krūptelėjusi atsisėdau ir nesusigaudydama pažvelgiau į panelę Lin. – Taip, žinoma, ačiū, – suniurnėjau ir nėriau vidun. Tikriausiai mane ne juokais kankina nuobodulys, jei ėmiau ieškoti pramogų danguje. Per kitą pamoką tiksliai suskaičiavau, kiek liko minučių iki savaitgalio, kada išvysiu Lendą. Ir taip žinojau, kad pernelyg daug, bet skaičiuoti vis tiek buvo įdomiau, nei klausytis anglų kalbos mokytojos postringavimų apie lyčių vaidmenį „Drakuloje“... ir apskritai nenoriu net girdėti apie šitą knygą. Bremas Stokeris nė velnio nesuprato, apie ką rašė. Mano galva jau nenumaldomai linko link suolo, bet durys su trenksmu atsidarė ir tarpdury išdygo moteris iš raštinės. – Evelina Grin? – Aš pakėliau ranką ir ji linktelėjo. – Pas tave atėjo.
13
Vos nepašokau iš laimės. Dar niekas niekada manęs nebuvo iškvietęs iš pamokų. Gal Ariana užsimanė kur išeiti. Ji keistoka, be to, nuotaikos žmogus, tad tikrai galėtų iškrėsti ką nors panašaus. Bet ne tiek. Ariana tikrai neišeitų į lauką tokią skaisčiai saulėtą dieną, ji vis dėlto vampyrė. Staiga man širdis nusirito į kulnus. O jei koledže kas nors atsitiko Lendui? Pateko į avariją, prarado sąmonę ir virto nematomu? Gal jį išsivežė vyriausybė ir dabar jis „palaidotas“ kokioje nors TKABA būstinėje giliai po žeme? Iš visų jėgų laikydamasi, kad nesprukčiau, nusekiau paskui neaukštą raštinės darbuotoją bjauriai nudažytais šviesiais plaukais. – Gal žinote, kas manęs laukia? – Manau, tavo teta. Ačiū, dabar aiškiau. Gal būtų ir visai aišku, jei turėčiau tetą. Perbėgau mintimis visas moteris, visas antgamtines būtybes, kurios galėtų apsimesti mano tetomis. Nedaug tokių suskaičiavau, ir vis tiek neturėjau supratimo, ką bent viena jų čia galėtų veikti. Veržte įsiveržiau į raštinę. Nugara į mane stovėjo moteris su patogiais (suprask: šlykščiais) sportiniais bateliais ir į standų kuodą susuktais juodais plaukais. Negali būti. Rakelė atsisuko ir nusišypsojo. Man užėmė kvapą. Viena vertus, Rakelė man beveik atstojo mamą, kita vertus, ji buvo viena iš TKABA – organizacijos, kuri laikė mane mirusia, vadovių. Organizacijos, kuri, švelniai tariant, nenorėjau, kad mane surastų. Ir nuo kurios, maniau, Rakelė mane saugojo.
14
– Pagaliau. – Ji persimetė per petį rankinę ir linktelėjo galva link dvivėrių lauko durų. – Eime. Nusekiau iš paskos visiškai sutrikusi. Atsidūrusi lauke, kur skaisčiai švietė saulė, šalia savo normalios vidurinės mokyklos, negalėjau patikėti, kad stoviu su moterimi, simbolizuojančia visą tą pasaulį, kurį palikau. Norėjau prisiglausti prie jos ir apkabinti, ir tai buvo dar keisčiau, nes mes niekada nesiglėbesčiuodavome. Bet kartu norėjau bėgti nuo jos kuo toliau. Juk ji iš TKABA. – Ką čia veiki? – paklausiau. – Iš tavo nuostabos sprendžiu, kad Deividas neperdavė tau mano žinučių. – Lendo tėvas? Kokių žinučių? Ji atsiduso. Mano gebėjimas perprasti jos dūsavimus kiek apsinešė dulkėmis, bet šį kartą tai reiškė kažką panašaus į: „Aš pavargau aiškinti, be to, tai užims per daug laiko“. Saulę trumpam uždengė šešėlis. Pakėliau akis ir vėl pamačiau tą debesų sruogą. Po juo neabejotinai kažkas buvo, bet ne žaibas. Kažkas tviskančio. Kažkas antgamtiško. Kažkas, pasislėpęs po apžavais, kiaurai kurių galėjau matyti tik aš. – Kas čia, po... – Žodžius nutraukė mano pačios šauksmas, nes debesis nėrė iš dangaus žemyn, apsivijo aplink mane ir nuskriejo atgal į dangaus mėlynę.