Šuns tikslas

W. B r u c e C a m e r o n

( 10 )

šuns tikslas

( P IRMAS )

V

ieną dieną suvokiau, kad šalimais besirangantys šilti, cypiantys, smirdintys padarai yra mano broliai ir seserys. Dėl to labai nusiminiau.

Nors mano akys šviesoje tegalėjo įžvelgti blausius pavidalus, žinojau, kad tas didžiulis, puikus daiktas su ilgu, nuostabiu liežuviu yra mano motina. Kai per odą perbėgdavo šaltas gūsis, suprasdavau, kad ji kažkur išeina, o kai vėl grįš šiluma, bus metas maitintis. Norėdamas surasti vietelę žįsti turėdavau nustumti į šalį tai, kas, dabar jau žinojau, yra brolio ar sesers snukis, besitaikantis nugvelbti mano dalį. Išties erzinantis dalykas. Negalėjau suprasti, kam jie reikalingi. Kai motina laižydavo man pilvą, padėdama ištekėti skysčiui iš po uodegos, aš mirksėdavau jai iš apačios, tylomis melsdamas – prašau, atsikratyk likusių šuniukų.

Norėjau jos visos vien tik sau.

Tie kiti niekaip nedingo iš akiračio, ir aš nenoromis susitaikiau su jų buvimu guolyje. Netrukus mano nosis pranešė, kad turiu vieną seserį ir du brolius. Seseriai rūpėjo peštis su manimi beveik ( 11 )

W. B r u c e C a m e r o n

tiek pat, kiek broliams. Vieną iš jų mintyse praminiau Greituoliu, nes jis kažin kaip vis sugebėdavo mane aplenkti. Kitą pavadinau Besočiu, nes imdavo inkšti vos tik Motinai pasitraukus iš guolio ir žįsdavo ją su keista neviltim, tarsi niekaip negalėdamas pasisotinti. Besotis miegodavo daugiau už mus, todėl brolis, sesuo ir aš dažnai užšokdavom ant jo ir kandžiodavom jam snukį.

Mūsų guolyje, išraustame po juodomis medžio šaknimis, kaitriomis dienomis būdavo tamsu ir vėsu. Kai pirmąsyk išsvirduliavau į saulės šviesą, mane lydėjo Sesuo ir Greituolis, – šis, savaime suprantama, prasiveržė į priekį.

Iš mūsų ketveriukės tik Greituolis turėjo baltą dėmę ant snukio ir, kai jis linksmai bidzeno priekyje, šis kailio lopinėlis blykčiojo dienos šviesoje. „Aš ypatingas!“ – regis, skelbė pasauliui toji akinama žvaigždės pavidalo dėmė. Likusi Greituolio dalis buvo taip pat neįdomiai ruda ir juoda kaip mano. Besotis šiek tiek šviesesnis, o sesuo paveldėjo trumpą, storą motinos snukį ir plokščią kaktą, tačiau, išskyrus Greituolio pasipūtimą, visi atrodėme daugmaž panašūs.

Mūsų medis stypsojo aukštai ant upelio kranto, ir aš apsidžiaugiau, kai Greituolis kūlversčia nusirito nuo pakriaušės. Tačiau bandydami leistis jam iš paskos mudu su Seserimi nusiridenome ne ką grakščiau. Slidūs akmenys ir smulkūs vandens purslai skleidė nuostabius kvapus, ir mes sekėme šlapia upelio vaga, kol pakliuvome į drėgną, vėsų urvą – metalinį pratako vamzdį.

Aš instinktyviai suvokiau, kad tai puiki vieta pasislėpti nuo pavojų, tačiau Motinai mūsų radinys nepadarė įspūdžio, ir kai paaiškėjo, kad mūsų kojos per silpnos užsikabaroti atgal į krantą, ji paprasčiausiai parvilko mus į guolį.

Gavome pamoką, kad nulipę nuo kranto nebegalime patys sugrįžti, todėl vos Motinai pasitraukus mes ir vėl pakartojome žygį. Šįkart prie mūsų prisidėjo Besotis, tačiau atsidūręs vamzdyje jis dribo į vėsų dumblą ir užmigo. ( 12 )

šuns tikslas

Žvalgyba buvo kaip tik tai, ko reikia, – turėjome rasti kitokio ėdesio. Netekusi kantrybės Motina pakildavo mums nespėjus pasisotinti – dėl to tegalėjau kaltinti kitus. Žinojau, kad, jei Besotis nebūtų toks įkyrus, Greituolis toks smarkus, o Sesuo taip nesimuistytų, Motina ramiai leistų mums pripildyti pilvus.

Kodėl nuolat turiu dūsavimais įkalbinėti ją, stovinčią virš mūsų, atsigulti?

Neretai Motina labai jau ilgai laižydavo Besotį, o aš kunkuliuodavau pykčiu dėl tokios neteisybės.

Tuo metu Greituolis ir Sesuo mane praaugo: mano kūnas buvo kaip jų, bet kojos trumpesnės ir storesnės. Besotis, savaime suprantama, buvo silpniausias iš vados ir mane erzino, kad Greituolis ir Sesuo nepriima manęs žaisti, palieka su juo tarsi du gaujos nepritapėlius.

Kadangi Greituolis ir Sesuo labiau domėjosi kits kitu nei likusiais šeimos nariais, aš juos nubaudžiau: paniekindamas jų draugiją vienas pats keliaudavau gilyn į vamzdį. Kartą uostinėjau neapsakomai skanų pūvančios dvėsenos kvapą, kai staiga tiesiai priešais mane į orą šovė mažutis padarėlis – varlė!

Nudžiugęs puoliau, bandydamas prispausti ją letenomis, bet varlė vėl liuoktelėjo. Išsigandau, nors tenorėjau pažaisti, – greičiausiai nebūčiau jos ėdęs.

Pajutę mano susidomėjimą, Greituolis ir Sesuo įgarmėjo į vamzdį ir stabdydami slidžiame dumble mane parbloškė. Varlė stryktelėjo, Greituolis šoko ant jos atsispirdamas nuo mano galvos kaip nuo tramplino. Aš suurzgiau, bet jam nė motais.

Sesuo su Greituoliu virsdami viens per kitą gainiojosi varlę, kol ši pagaliau pliumptelėjo į vandens klaną ir tyliais greitais grybšniais pasišalino. Sesuo įkišo snukį į vandenį ir prunkšdama nusičiaudėjo, aptaškydama mane ir Greituolį. Šis užsiropštė jai ant nugaros, visiškai pamiršęs varlę – mano varlę!

Nusiminęs nusigręžiau. Atrodo, gyvenu bukapročių šeimoje. ( 13 )

W. B r u c e C a m e r o n

Kitomis dienomis, paprastai prieš užsnūsdamas, prisimindavau tą varlytę. Įdomu, koks būtų buvęs jos skonis.

Vis dažniau, kai artindavomės, Motina imdavo tyliai urgzti, o kai vieną dieną godžiai prie jos pripuolėme, perspėdama kaukštelėjo dantimis; netekęs vilties suvokiau, kad viskas per mano brolius. Tuomet Greituolis prišliaužė pilvu, ir ji palenkė prie jo galvą. Jis palaižė jai snukį, ir ji atsidėkodama atkišo maisto. Mes irgi nuskubėjome savo dalies. Greituolis mus stumdė, tačiau dabar jau žinojome gudrybę – kai pauosčiau ir palaižiau motinai snukį, ji irgi leido man žįsti.

Tuo metu mes jau puikiai pažinojome upelio pakrantę ir šniukštinėdavome išilgai jos; aplinkui tvyrojo vien mūsų kvapai.

Mudu su Greituoliu daugiausia laiko skirdavom rimtam darbui – žaidimui, aš pradėjau suprasti, kad jam svarbu pargriauti mane ant nugaros ir užsilipus kandžioti snukį bei kaklą. Sesuo jam nesipriešindavo, tačiau aš vis dar nebuvau tikras, ar man patinka tokia visiems savaime suprantama gaujos hierarchija. Besočiui, žinoma, buvo į viską nusispjaut, taigi, kai susierzindavau, kandžiodavau jam ausis.

Vieną popietę tingiai stebėjau, kaip Sesuo ir Greituolis tampo susirastą audinio skiautę, bet staiga kilstelėjau ausis: artinosi kažkas didelis ir triukšmingas. Pašokau ant kojų ir jau ketinau lėkti prie upelio išsiaiškinti, koks ten triukšmas, bet šalia išvydau Motiną. Ji stovėjo suklususi ir įsitempusi. Nustebęs pamačiau, kad dantyse laiko Besotį, – šitaip mūsų nebuvo nešiojusi jau keletą savaičių. Ji nusivedė mus į tamsų prataką ir susigūžė suskliautusi ausis. Žinia buvo aiški, ir mes klusniai tylėdami pasitraukėme nuo vamzdžio angos.

Kai pasirodė tas kažkas, žirgliojantis upelio pakrante, pajutau, kaip Motinos nugara pašiurpo iš baimės. Jis buvo didelis, stovėjo ant dviejų kojų ir kai kėblino mūsų link, jam iš burnos ėjo aitrus dūmas. ( 14 )

šuns tikslas

Stebėjau jį visiškai pakerėtas. Dėl nesuvokiamos priežasties mane nenumaldomai traukė prie to padaro ir aš net įsiręžiau, pasirengęs šokti jį pasitikti. Tačiau pakako vieno Motinos žvilgsnio, kad apsigalvočiau. Tai buvo kažkas, ko reikia bijoti ir bet kokia kaina stengtis išvengti. Žinoma, tai buvo žmogus. Pirmasis mano pamatytas žmogus.

Jis nė nežvilgtelėjo mūsų pusėn. Užlipo ant kranto ir dingo mums iš akių. Po kelių akimirkų Motina išslinko į saulės šviesą ir pakėlė galvą tikrindama, ar pavojus praėjo. Paskui nurimo, grįžo atgal ir kiekvieną drąsinamai pabučiavo.

Išbėgau apsidairyti ir nusiminiau supratęs, kad iš žmogaus pasirodymo liko tik ore tvyrantis dūmų tvaikas.

Keletą savaičių Motina vis primindavo pamoką, kurią tuomet išmokome: „Kaip įmanydami venkite žmonių! Bijokite jų!“ Kitąsyk traukdama medžioti ji leido mums eiti drauge. Nutolusi nuo saugaus Guolio ji ėmė elgtis baikščiai ir atsargiai, o mes stengėmės ją mėgdžioti. Sėlinome pakrūmėmis vengdami atvirų vietų. Pamačiusi žmogų Motina sustingdavo, įtempdavo pečius ir pasiruošdavo bėgti. Tuomet baltasis Greituolio lopinėlis atrodydavo toks išdavikiškas – kaip lojimas, – tačiau niekas mūsų nepastebėdavo.

Motina parodė, kaip praplėšti prie namų gulinčius plastikinius maišus, greitai nutraukti nevalgomus popierius ir susieškoti mėsgalį, duonos plutą ar sūrio gabalėlį; mes kramtėme, kaip tik įstengėme. Skonis neįprastas, o kvapai nuostabūs, bet mums visiems persidavęs Motinos nerimas vertė ryti greitai, nesimėgaujant. Besotis beveik iškart viską išvėmė, – man tai atrodė labai juokinga, kol pats nepajutau baisių vidurius gniaužiančių spazmų.

Antrąkart nuryti buvo lengviau.

Visada žinojau, kad esama kitų šunų, nors pats bendravau tik su saviškiais. Kartais, kai medžiodavome, jie kitapus tvoros lodavo ant mūsų, matyt, pavydėdami, kad lakstom laisvi, o ( 15 )

W. B r u c e C a m e r o n

jie įkalinti. Žinoma, Motina niekada neleisdavo mums artintis prie svetimų, o Greituolis truputį pasišiaušdavo įsižeidęs, kad kažkas drįsta mesti mums iššūkį, nors pats keldavo koją prie jų medžių.

Netgi matydavau šunis automobilyje! Pirmąsyk išvydęs pro langą išlindusią šuns galvą su iškištu liežuviu, spoksojau apstulbęs. Pastebėjęs mane šuo džiaugsmingai sulojo, bet aš iš nuostabos tepajėgiau pakelti nosį ir netikėdamas uosti.

Automobiliai ir sunkvežimiai buvo dar vienas dalykas, kurio Motina vengė, nors aš negalėjau suprasti, kaip jie gali būti pavojingi, jei juose kartais važinėja šunys.

Dažnai atvažiuodavo didelis triukšmingas sunkvežimis ir surinkdavo visus žmonių mums paliktus maisto maišus, tuomet dieną ar dvi neturėdavome ko ėsti. Man nepatiko nei tas sunkvežimis, nei tie godūs žmonės, iššokdavę iš jo ir susigriebdavę visą maistą, tačiau ir jie, ir jų mašina kvepėjo dieviškai.

Dabar, kai medžiodavome, likdavo mažiau laiko žaidimams.

Motina suurzgė, kai Besotis bandė lyžtelti jai nasrus tikėdamasis maisto, ir mes visi tai įsiminėme. Dažnai išeidavome ir slapstydamiesi žūtbūtinai ieškodavome ėdesio. Jaučiausi pavargęs, išsekęs ir dabar jau nė nebandydavau priešintis, kai Greituolis laikydavo galvą man virš nugaros ir stumdydavo mane krūtine. Tiek to, leisiu jam būti vadu. Užtat žinojau, kad mano trumpos kojos labai tinka sėlinti pažeme, kaip mus mokė Motina. Jei Greituolis įsivaizduoja, kad būdamas aukštesnis ir mane pargriaudamas įrodo savo pranašumą, labai apsigauna. Vadė yra Motina.

Dabar po medžio šaknimis mums vargiai užteko vietos. Motina dingdavo vis ilgesniam laikui. Nujaučiau, kad vieną dieną ji nebegrįš. Turėsime apsiginti patys. Greituolis visada mane stumdys ir gviešis mano dalies. Motinos čia nebebus ir niekas manimi nebesirūpins. Ėmiau galvoti, kas atsitiktų, jei palikčiau Guolį. ( 16 )

šuns tikslas

Diena, kai viskas pasikeitė, prasidėjo nuo to, kad Besotis, užuot patraukęs medžioti, klupinėdamas nuslinko į prataką ir sunkiai dvėsuodamas, nukabinęs liežuvį atsigulė. Motina jį apuostė ir nuėjo, aš irgi prikišau nosį, bet jis neatsimerkė.

Virš pratako driekėsi kelias. Kartą ant jo radome padvėsusį didžiulį paukštį ir puolėme taršyti, bet Greituolis čiupo jį ir paspruko. Nepaisydami pavojaus, kad būsime pastebėti, išbėgome į kelią ketindami pašmirinėti ir paieškoti daugiau paukščių. Kaip tik tai ir darėme, kai staiga Motina išgąstingai pakėlė galvą. Visi vienu metu išgirdome: artinasi automobilis.

Ne šiaip automobilis. Furgoną, skleidžiantį tokį garsą, pastarosiomis dienomis buvome girdėję ne kartą. Jis važinėdavo pirmyn atgal mūsų keliu lėtai, netgi grėsmingai, tarsi mus medžiodamas.

Visi paskui Motiną sprukome atgal į vamzdį, bet niekada taip ir nesuprasiu, kodėl aš stabtelėjau ir atsigręžęs pažvelgiau į baisingą mašiną. Uždelsiau tik keletą sekundžių, o tada šmurkštelėjau įkandin Motinos į saugų pratako prieglobstį. Šios kelios sekundės buvo lemtingos – jie mane pastebėjo. Žemas, vibruojantis automobilio gaudesys užslinko tiesiai virš mūsų. Džerkštelėjęs nutilo motoras, ir mes išgirdome batais mindomo žvyro girgždesį.

Motina tyliai suinkštė.

Kai pro angas abiejuose vamzdžio galuose kyštelėjo žmonių veidai, ji prigludo prie žemės ir įsitempė. Jie rodė mums dantis, tačiau neatrodė priešiški. Veidai buvo rudi su juodais plaukais, juodais antakiais ir tamsiomis akimis.

– Eikš, drauguži, – sušnibždėjo vienas iš jų. Nežinojau, ką tai reiškia, bet kvietimas nuskambėjo maloniai kaip vėjo ošimas, tarsi visą gyvenimą būčiau klausęsis žmonių kalbos.

Dabar pastebėjau, kad abu vyrai laiko po lazdą su pririšta virvės kilpa. Jos atrodė grėsmingai, ir aš pajutau, kaip Motiną ( 17 )

W. B r u c e C a m e r o n

apėmė panika. Nunarinusi galvą, skėsdama nagus ji metėsi pirmyn, taikydama į properšą tarp žmogaus kojų. Lazda nusileido, grybštelėjo, ir besiblaškanti mama buvo ištraukta į saulės šviesą.

Mudu du Seserimi susigūžę atsitraukėme, o Greituolis pašiaušė sprandą ir suurzgė. Staiga visiems trims toptelėjo, kad, nors už nugaros kelias tebeužtvertas, anga priešaky jau laisva. Šovėme pirmyn.

– Jie bėga! – suriko žmogus už mūsų.

Išnirę upelio pakrantėn suvokėm, kad nežinome, ką daryti toliau. Mudu su Seserimi sustojome už Greituolio – jis norėjo būti vadas, puiku, tegu dabar vadovauja.

Motinos nebuvo nė ženklo. Tačiau abipus kranto stovėjo du vyrai su lazdomis rankose. Greituolis išsisuko nuo vieno, bet įkliuvo kitam. Pasinaudojusi sumaištimi, taškydama iš po kojų vandenį, Sesuo paspruko, o aš stovėjau it sustingęs ir žvelgiau aukštyn, į kelią.

Ten, virš mūsų, stovėjo moteris ilgais žilais plaukais ir gailesčio iškreiptu veidu.

– Čionai, mažyli, viskas gerai. Tau nieko neatsitiks. Eikš, mažyli, – kalbėjo ji.

Aš nebėgau, nė nekrustelėjau. Leidau kilpai užsinerti ir užsiveržti man ant kaklo. Lazda užvedęs mane ant kranto, vyras sugriebė už pakarpos.

– Jis geras, geras, – švelniai tarė moteris. – Paleisk jį.

– Pabėgs, – perspėjo vyras.

– Paleisk jį.

Sekiau šį trumpą pokalbį suprasdamas tik tiek, kad moteris vadovauja, nors yra senesnė ir smulkesnė už tuos du. Suniurnėjęs vyras nenoromis nuėmė man nuo kaklo virvę. Moteris atkišo rankas – šiurkšti plika delnų oda skleidė gėlių kvapą.

Pauosčiau juos ir nuleidau galvą. Iš jos spinduliavo nuoširdi atjauta ir rūpestis. ( 18 )

Kai ji pirštais perbraukė mano kailį, pajutau, kaip perbėga drebulys, ir uodega savaime sušvytavo ore. Mano nuostabai, moteris pakėlė mane aukštyn. Veržiausi pabučiuoti jai veidą ir apsidžiaugiau, kai ji nusijuokė.

Nuotaika apsiniaukė, kai vienas iš vyrų prisiartino laikydamas suglebusį Besočio kūną. Parodė jį moteriai ir ši liūdnai pliaukštelėjo liežuviu. Tada nunešė į furgoną ir prikišo pauostyti Motinai ir Greituoliui, uždarytiems metaliniame narve. Sausame, dulkėtame ore nuo Besočio dvelkė mirties kvapas, pažįstamas man iš patirties.

Visi atsargiai apuostėme nebegyvą brolį, ir aš supratau: žmonės norėjo, kad mes sužinotume, kas jam nutiko. Jie visi tylomis stovėjo ant kelio, apimti liūdesio, bet juk nenutuokė, koks paliegęs buvo Besotis, – liguistas nuo pat gimimo, tik trumpam atėjęs į šį pasaulį.

Mane uždarė į narvą ir Motina nepritariamai apuostė moters kvapo prisigėrusį mano kailį. Trūktelėjęs furgonas vėl pajudėjo, ir mano dėmesį patraukė nuostabūs aromatai, kurie sklido į narvą mums riedant keliu. Aš važiuoju automobiliu! Lojau iš džiaugsmo, o Greituolis su Motina kraipė galvas, neatsistebėdami tokiu mano jausmų proveržiu. Tai buvo labiausiai jaudinantis iš visų gyvenime patirtų nuotykių, įskaitant tą, kai beveik pagavau varlę.

Greituolis atrodė palaužtas sielvarto, ir aš neišsyk supratau priežastį: Sesers, jo mylimiausios draugės, nebėra, mes praradome ir ją, ir Besotį.

Susimąsčiau, kad pasaulis gerokai sudėtingesnis, nei tikėjausi. Jame ne tik Motina ir broliai, besislapstantys nuo žmonių, medžiojantys ir žaidžiantys pratake. Viską gali pakeisti daug svarbesni įvykiai – įvykiai, kuriuos lemia žmogus.

Dėl vieno klydau. Nors tuomet dar nežinojome, ateityje mudu su Greituoliu vėl sutiksime Seserį.