PIRMAS SKYRIUS
KRŪPTELĖJAU. Farlės paduota skepetėlė buvo švari, bet vis tiek
dvokė krauju. Neturėjau dėl to jaudintis, juk visi mano drabužiai buvo kruvini. Raudonas kraujas, žinoma, buvo mano. Sidabrinis – daugybės kitų. Evangelinos, nimfų lordo Ptolemuso, visų tų, kurie arenoje mėgino nugalabyti mane. Spėjau, ir Kalo. Sukapotas ir sumuštas budelių, gulėdamas ant smėlio, jis smarkiai kraujavo. Dabar sėdėjo priešais mane, spoksojo sau į kojas ir laukė, kol žaizdos ims palengva gyti savaime. Dirstelėjau į vieną iš daugybės pjautinių žaizdų ant rankos, veikiausiai padarytą Evangelinos. Ji buvo dar šviežia ir gili – liks randas, pamaniau. Vos ne džiaugiausi tuo. Šio dantyto pjūvio stebuklingu būdu neištrins vėsios gydytojo rankos. Mes su Kalu nebepriklausėme sidabrinių pasauliui, ir niekas neišdildys pelnytų mūsų randų. Mudu pasprukome. Tikriau pasprukau aš. Kalo grandinės prikišamai rodė jį esant belaisvį. Farlė patapšnojo man per ranką, jos prisilietimas buvo neįtikimai švelnus. – Slėpk veidą, žaibų mergaite. Esi ieškoma. Bent kartą padariau kaip liepiama. Kiti pasekė mano pavyzdžiu, užsitraukė raudonas skraistes ant burnos ir nosies. Kalo veidas liko nepridengtas, bet neilgam. Kai Farlė užrišo princui kaukę ir padarė panašų į mus, jis nesipriešino. Ak, kad jis toks būtų. Gaudžianti elektra kaitino mano kūną, priminė, kad esu bildančiame, girgždančiame požeminiame traukinyje. Jis neišven7
giamai nešė mus pirmyn, į miestą, kadaise buvusį uostu. Traukinys cypdamas dūmė senais bėgiais lyg lekianti laukais sidabrinių mašina. Klausiausi metalo gargždesio, jutau jį kaulų čiulpais lyg šaltą skausmą. Mano įniršis, mano galia arenoje atrodė lyg tolimas prisiminimas, teliko skausmas ir baimė. Daugmaž nutuokiau, apie ką galvoja Kalas. Jis prarado visa, ką brangino. Tėvą, brolį, karalystę. Nenutuokiau, kaip princas šitai ištveria, bet jis nė nekrustelėjo, tik siūbavo kartu su traukiniu. Man nereikėjo aiškinti, kodėl taip skubame. Nežmoniškai įsitempusi Farlė ir tokie patys jos bendražygiai Sergėtojai buvo puikus paaiškinimas. Mes vis dar sprukome. Mavenas kadaise keliavo šiuo keliu ir vėl atkeliaus. Šįkart lydimas įniršusių karių ir motinos, užsidėjęs karūną ant galvos. Vakar buvo princas, šiandien tapo karaliumi. Maniau, jis mano draugas, sužadėtinis – vėliau atėjau į protą. Kadaise pasitikėjau Mavenu. Dabar išmokau jo nekęsti ir bijoti. Jis dėl karūnos prisidėjo prie tėvo nužudymo, o kaltę suvertė broliui. Žinojo, kad sugriuvusiame mieste iš tiesų nėra radiacijos, kad tai tik apgaulė, taip pat žinojo, kur veda bėgiai. Farlės sukurta šventovė nebebuvo saugi, tik jau ne mums. Tik jau ne man. Galbūt mes jau lėkėme į spąstus. Mane apglėbė ranka – kai kas pajuto mano nerimą. Šešėlis. Vis dar negalėjau patikėti, kad brolis čia, kad jis gyvas, ir, keisčiausia, toks kaip aš. Raudonasis sidabrinis – stipresnis ir už vienus, ir už kitus. – Nebeleisiu, kad anie pasiimtų tave, – sukuždėjo jis taip tyliai, kad vos išgirdau. Ko gero, Raudonieji sergėtojai turėtų būti svarbesni už šeimą. – Pažadu. Brolio buvimas šalia ramino ir mintimis nukėlė į praeitį. Prisiminiau lietingą pavasarį prieš jo paėmimą į kariuomenę, kai dar galėjome vaizduotis esantys vaikai. Mūsų pasaulėlį sudarė tik pur8
vas, kaimelis ir kvailas įprotis negalvoti apie ateitį. Dabar tik apie ją ir mąstėme, laužėme galvas, kokiais niūriais keliais teks traukti. – Ką dabar darysime? – paklausiau Farlės, bet akimis susiradau Kilorną. Jis stovėjo jai prie peties, pareigingas sargybinis, tvirtai sukandęs dantis, apraišiotas kruvinais tvarsčiais. Nejučia dingtelėjo, kad vaikinas dar visai neseniai buvo žvejo mokinys. Kaip ir Šešėlis, jis atrodė čia ne vietoje lyg praėjusių laikų šmėkla. – Visada yra kur bėgti, – atsakė Farlė, sutelkusi dėmesį į Kalą. Ji manė, kad Kalas kovos, priešinsis, bet tasai nieko nedarė. – Prižiūrėk ją, – ilgokai patylėjusi, Farlė kreipėsi į Šešėlį. Brolis linktelėjo, jo delnas man ant peties atrodė sunkus. – Nevalia jos prarasti. Nebuvau nei generolė, nei strategė, bet supratau jos mintis. Buvau mažoji žaibų mergaitė – vaikščiojanti elektra, žaibas žmogiškuoju pavidalu. Visi žinojo mano vardą ir girdėjo apie mano gebėjimus, pažino mane iš veido. Pamaniau, kad tokią galingą ir grėsmingą priešininkę Mavenas kaip įmanydamas stengsis sulaikyti, kol nesmogiau atgal. Neturėjau supratimo, kaip brolis galėtų apsaugoti mane nuo sukto naujojo karaliaus, net jei jis toks kaip aš, net jei tapo greičiausiu iš mano matytų žmonių. Kad ir kaip ten būtų, turėjau tikėti, net jei šitai panėšėjo į stebuklą. Juk regėjau daugybę neįmanomų dalykų. Dar vienas pabėgimas – tai tik smulkmena. Traukinyje ėmė spragsėti užtaisomi šautuvai – Sergėtojai ruošėsi. Kilornas truputį siūbuodamas priėjo prie manęs, stipriai gniauždamas kabantį ant krūtinės vamzdį pirštais. Švelniai pažvelgė į mane. Pamėgino nusišypsoti, pralinksminti, bet skaisčiai žalios jo akys atrodė rimtos ir išsigandusios. Kalas, priešingai, sėdėjo ramus, taikus, nors jam, sukaustytam, apsuptam priešų ir persekiojamam brolio, daugiausia buvo 9
ko baimintis. Vis dėlto jo veidas atrodė giedras. Nė kiek tuo nesistebėjau. Kalas gimė kariu ir visą gyvenimą mokėsi šio amato. Nusimanė apie karą, o dabar mes, be abejo, kariavome. – Tikiuosi, neketinate kovoti, – ilgai tylėjęs, pirmą kartą prabilo jis. Akis buvo įsmeigęs į mane, bet žodžius sviedė Farlei. – Tikiuosi, bėgate. – Neaušink burnos, sidabrini, – ji atsilošė. – Žinom, ką darom. Nesusilaikiusi šūktelėjau: – Jis irgi žino! Farlės žvilgsnis svilinte svilino, bet man buvo tekę ištverti ir baisesnių dalykų. Nė nemirktelėjau. – Kalas žino, kaip kovoja anie, numano, kaip mėgins mus sustabdyti. Pasinaudok juo. „Kaip jautiesi žinodama, kad buvai išnaudojama?“ Šiuos žodžius jis man spjaute išspjovė kalėjime po Kaulų Dubeniu, tada panorau mirti. Dabar, tai prisimenant, tik smilktelėjo širdį. Farlės tylėjimą Kalas priėmė kaip atsakymą. – Jie turi „slibinų“, – niūriai tarė jis. Kilornas garsiai nusikvatojo. – Tų iš pasakų? – Orlaivių, – iš pykčio kibirkščiuodamas akimis atsakė Kalas. – Oranžiniai sparnai, sidabriniai korpusai, vienas pilotas, lengvai valdomi, nepamainomi miesto mūšyje. Kiekvienas toks „slibinas“ neša po keturias raketas. Vienoje eskadrilėje – keturiasdešimt aštuonios raketos, turėsime pasprukti nuo jų. Be raketų, jie turi ir lengvesnių ginklų. Susidorosite su tuo? Jo žodžiai buvo sutikti tyla. Ne, nesusidorosime. – „Slibinai“ – mažiausias mūsų rūpestis. Jie tik apsups mus ir skraidys ratu, neleisdami pabėgti, kol atvyks sausumos būriai. Kalas nuleido galvą, sunkiai susimąstė. Svarstė, ką darytų, jei būtų anoje pusėje. Jei ne Mavenas, o jis būtų karalius. 10
– Jie mus apsups ir iškels sąlygas: mudu su Mara už jūsų laisvę. Dar viena auka. Sunkiai atsidusau. Šįryt, vakar, prieš prasidedant visoms šioms beprotybėms, būčiau mielai pasiaukojusi, kad išgelbėčiau Kilorną ir brolį. O dabar... dabar žinau, kad esu ypatinga. Dabar turiu ginti kitus. Negaliu žūti. – Nevalia su tuo sutikti, – tariau. Tai buvo skaudi tiesa. Kilorno akys vertė vėrė, bet galvos nepakėliau. Nebūčiau ištvėrusi smerkiančio jo žvilgsnio. Kalas nebuvo toks griežtas. Linktelėjo, pritarė man. – Karalius nė nesitiki, kad pasiduosime, – tarė jis. – Orlaiviai aplink mus griaus namus, o kariai doros tuos, kurie išliks gyvi. Tai bus skerdynės. Farlė, netgi siaubingai susirūpinusi, nestokojo išdidumo. – Ką siūlai? – pasilenkusi prie Kalo, paklausė niekinančiu balsu. – Tiesiog pasiduoti? Jo veide šmėstelėjo kažkas panašaus į pasibjaurėjimą. – Mavenas vis vien išžudytų jus. Nesvarbu, vienutėje ar karo lauke – nė vieno iš mūsų nepaliktų gyvo. – Tai verčiau žūti kovojant. Kilorno balsas skambėjo tvirčiau nei įprastai, bet pirštai virpėjo. Jis, kaip ir kiti maištininkai, dėl mūsų reikalo buvo pasiryžęs bet kam ir vis vien būgštavo. Kilornas buvo dar vaikas, aštuoniolikmetis, turintis dėl ko gyventi ir mažai priežasčių mirti. Kalas šyptelėjo iš apsimestinio jo ryžto, bet nieko nepasakė. Žinojo, kad vaizdingai apibūdinęs mums gresiančią mirtį, niekam nepadėtų. Farlė nepasidavė jausmams, į abiejų vaikinų žodžius numojo ranka. Man už nugaros stovėjo toks pat tvirtas brolis. Jie kai ką žinojo, ko nežinojome mes, bet kol kas neketino sakyti. Mavenas buvo mus visus pamokęs, kaip brangiai gali atsieiti pasitikėjimas ne tais žmonėmis. 11
– Šiandien mirsime ne mes, – tepasakė Farlė ir nužingsniavo į traukinio priekį. Nuo jos batų dundėjo metalinės grindys, lyg kas būtų kalęs plaktuku; kiekvienas dunkstelėjimas bylojo apie užsispyrimą ir ryžtą. Pajutau, kad traukinys mažina greitį, ir tik vėliau suvokiau tai juslėmis. Elektros krūvis sumažėjo, įriedėjome į požeminę stotį. Nenutuokiau, ką išvysime danguje: baltą rūką ar orlaivius oranžiniais sparnais. Kiti, regis, nesuko dėl to galvos, ryžtingai lipo iš traukinio. Tylūs, ginkluoti ir kaukėti Sergėtojai atrodė kaip tikri kariai, bet aš žinojau, kad taip nėra. Jie niekaip nepajėgs pasipriešinti tam, kas mūsų laukia. – Ruoškis, – man į ausį sušnypštė Kalas, net sudrebėjau. Prisiminiau senas dienas, kai šokome mėnesienoje. – Prisimink, kokia stipri esi. Kilornas prasibrovė artyn ir, man nespėjus atsakyti, kad šiuo metu ir pasitikiu tik savo galiomis, perskyrė mudu su Kalu. Gyslomis tekanti elektra man išties atrodė vienintelis patikimas dalykas pasaulyje. Troškau tikėti Raudonaisiais sergėtojais, žinoma, dar Šešėliu ir Kilornu, bet negalėjau sau to leisti, tik ne po to, kai mano pasitikėjimas Mavenu, mano aklumas įstūmė mus į pragaištį. Apie Kalą išvis nebuvo kalbos. Jis buvo kalinys, sidabrinis, priešas, galįs išduoti mus, jei tik įstengtų – jei tik turėtų kur pasprukti. Vis dėlto kažkodėl mane traukė prie jo. Prisiminiau dėmesingą jaunuolį, padavusį man sidabrinę monetą, kai dar buvau niekas. Anuo vieninteliu poelgiu jis pakeitė mano ateitį ir sužlugdė savąją. Be to, mudu buvome bendrininkai, susieti kraujo ir išdavystės. Buvome susivieniję – prieš Maveną, prieš visus tuos, kurie mus apgavo, prieš visą griūvantį pasaulį. 12