Snieguole turi mirti

NELE NEUHAUS

SNIEGUOLĖ TURI MIRTI

Įžanga Aprūdiję geležiniai laiptai buvo siauri ir statūs. Jis pagrabinėjo sieną ieškodamas jungiklio. Po sekundės dvidešimt penkių vatų lemputė blausiai apšvietė mažą erdvę. Tyliai pravėrė masyvias geležines duris. Vyrius jis tepdavo reguliariai, kad durų girgždėjimas nepažadintų, kai apsilankydavo. Į nosį tvoskė tvankuma, sumišusi su vystančių gėlių salsvumu. Atsargiai uždarė duris, įjungė šviesą ir sustojo kaip įbestas. Apie dešimt metrų ilgio ir penkių metrų pločio erdvi patalpa apstatyta kukliai, bet čia jai buvo, regis, jauku. Priėjo prie stereofoninio grotuvo ir spustelėjo paleidimo klavišą. Sugriaudėjo šiurkštus Adamso Brajano balsas. Šį kanadietį ji dievino, o jis visada skaitėsi su jos norais, nors pats dėl muzikos nesikraustė iš proto. Juk jeigu jau paslėpė ją, turėjo pasirūpinti, kad nieko jai nestigtų. Ji kaip visada tylėjo. Nekalbėjo, neatsakinėjo į klausimus, bet tai jo nė kiek netrikdė. Jis atitraukė širmą, patalpą paslaptingai skiriančią perpus. Ji gulėjo siauroje lovoje, tokia rami ir graži, rankas sunėrusi ant pilvo, ilgi plaukai tarsi juoda vėduoklė išdrikę palei galvą. Šalia lovos – jos bateliai, ant naktinio stalelio – stiklinė vaza su nuvytusių baltų lelijų puokšte.

– Sveika, Snieguole, – tyliai pasilabino. Jam kaktą išpylė prakaitas. Čia buvo nepakenčiamai karšta, bet jai tai patiko, 7

mat buvo šalčmirė. Jis peržvelgė prie lovos iškabintas nuotraukas. Ketino prašyti, gal leistų pakabinti dar vieną. Tačiau reikėjo palaukti tinkamesnės progos, kad neįsižeistų. Atsargiai prisėdo ant lovos krašto. Nuo jo svorio čiužinys įlinko, ir vienu metu jam pasirodė, kad ji sujudėjo. Bet ne. Ji nejudėjo. Ranka palietė jai skruostą. Per tiek metų oda išsausėjo ir pagelto, pasidarė trapi. Kaip visada gulėjo užsimerkusi ir, nors veidas nebuvo švelnus ir rausvas kaip kadaise, lūpos išliko tokios pat žavios, kai dar su juo kalbėdavosi ir jam šypsodavosi. Ilgai sėdėjo žiūrėdamas. Ir dar karščiau troško ją saugoti.

– Man jau metas, – atsiduso apgailestaudamas. – Turiu daug darbų.

Atsistojo, išėmė iš vazos nuvytusias gėles, patikrino, ar kolos butelis ant naktinio stalelio dar pilnas.

– Jei tau ko nors reikės, pasakyk man, gerai?

Kartais pasiilgdavo jos juoko, tada nuliūsdavo. Aišku, suvokė, kad ji mirusi, bet jam buvo paprasčiau dėtis nežinančiam.

Vis dėlto neprarado vilties kada nors išvysti jos šypseną.

2008-ųjų lapkričio 6-oji, ketvirtadienis Jis neištarė „iki pasimatymo“. Iš belangės išleidžiamas žmogus niekada nesako „iki pasimatymo“. Per tuos dešimt metų dažnai, labai dažnai mintyse įsivaizduodavo paleidimo dieną.

Dabar turėjo pripažinti, kad nesitikėjo, jog išėjęs pro vartus į laisvę pasijus toks nesaugus. Ateities neplanavo. Jau nebe.

Jam nereikėjo ir socialinių darbuotojų pagraudenimų, esą ten jo niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Pats suprato: gyvenimas nebus saldus, teks su daug kuo susitaikyti ir daug ką prarasti. Gydytojo karjera, apie kurią svajojo sėkmingai išlaikęs abitūros egzaminus, taip ir liko svajonė. Kalėjime jis įgijo šaltkalvio specialybę, baigė mokslus, taigi gyvenime jam tai galėtų praversti. Šiaip ar taip, dabar jis stos į akistatą su tikrove.

Kai dantyti pilko metalo Rokenbergo kalėjimo vartai žvangėdami užsidarė jam už nugaros, kitapus gatvės pamatė stovinčią ją. Nors per dešimt metų vienintelė iš senų draugų reguliariai rašė jam laiškus, labai nustebo ją išvydęs. Tiesą sakant, tikėjosi, kad pasitiks tėvas. Ji kalbėjo mobiliuoju telefonu atsirėmusi į sidabrinio visureigio sparną ir godžiai traukė cigaretę.

Jis sustojo. Atpažinusi jį atsitiesė, įgrūdo telefoną į palto kišenę ir nuspriegė nuorūką. Jis šiek tiek sutriko, bet kairėje ran9

koje laikydamas nedidelį lagaminą su manta netrukus perėjo akmenimis grįstą gatvę ir sustojo priešais ją.

– Sveikas, Tobi, – pasisveikino moteris ir nervingai šyptelėjo. Dešimt metų – netrumpas laiko tarpas. Tiek metų juodu vienas kito nematė, nes jis nenorėjo, kad jinai jį lankytų.

– Sveika, Nadia, – pasilabino ir jis. Keista vadinti ją naujuoju vardu. Ji atrodė daug geriau nei per televiziją. Jaunesnė. Juodu sutrikę stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Šaltas vėjas grindiniu gainiojo sudžiūvusius rudens lapus. Tankūs, pilki debesys užslinko saulę. Buvo šalta.

– Kaip puiku vėl tave matyti, – apkabino per liemenį ir pakštelėjo į skruostą. – Džiaugiuosi. Tikrai.

– Aš irgi džiaugiuosi, – ištaręs tokiais atvejais įprastą frazę pagalvojo, ar iš tiesų ji taip džiaugiasi.

Juk džiaugsmu to svetimumo ir netikrumo nepavadinsi.

Kadangi jos apglėbti neketino, netrukus Nadia jį paleido. Kaimynų mergaitė kadaise buvo geriausia jo vaikystės draugė, jos buvimas šalia buvo savaime suprantamas. Nadia atstojo seserį, kurios jis niekada neturėjo. Dabar viskas pasikeitė, net jos vardas. Iš pajodžargos mergaitės vardu Natali, kuri gėdijosi savo strazdanų, breketų ir krūtinės, išaugo garsi ir populiari artistė Nadia fon Bredov. Ambicingos merginos svajonės išsipildė, ji paliko gimtąjį kaimą, kuriame abu užaugo, ir užkopė visuomenės hierarchijos laipteliais. O štai jam nedrąsu statyti kojos net ant žemiausios pakopos. Nuo šiandien jis – buvęs kalinys, nors ir atsėdėjęs bausmę, tik va visuomenė jo nelaukia išskėstomis rankomis.

– Tavo tėvas šiandien turėjo eiti į darbą, – ir staiga žengtelėjo nuo jo vengdama pažvelgti į akis, tarsi bijodama užsikrėsti jo sumišimu. – Todėl aš atvažiavau tavęs paimti.

– Man labai malonu, – Tobijas padėjo lagaminą ant galinės sėdynės ir įsitaisė šalia jos. Šviesi apmušalų oda buvo be menkiausio įbrėžimo, salonas kvepėjo naujumu.

10

– Oho, – nuoširdžiai stebėjosi apžiūrinėdamas valdymo skydą, panėšėjantį į lėktuvo, – puikus automobilis.

Nadia šyptelėjo, apsijuosė saugos diržu, spustelėjo mygtuką ir variklis neįkyriai suburzgė – net nereikėjo kišti raktelio į spynelę. Didelę mašiną sumaniai išvairavo iš stovėjimo vietos.

Tobijas nužvelgė du galingus kaštonus prie kalėjimo sienos.

Dešimt metų tie medžiai už kameros lango buvo jo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Keičiantis metų laikams jie buvo jam tarsi vienintelė apčiuopiama tikrovė, nes gyvenimą anapus kalėjimo sienų gaubė neperregima migla. Atlikęs bausmę už merginų nužudymą dabar priverstas brautis pro tą miglą.

Nori jis to ar ne.

– Kur tave nuvežti? Gal pas mane? – paklausė Nadia įsukusi į automagistralę. Paskutiniuose laiškuose nekart siūlė jam iš pradžių apsistoti Frankfurte, jos gana dideliame bute. Nors galimybė nebegrįžti į Altenhainą ir nebesusidurti akis į akį su praeitimi labai gundė, jis nesusiviliojo.

– Gal kada nors vėliau, – tepasakė. – Pirmiau noriu namo. * Kriminalinės inspekcijos vyresnioji komisarė Pija Kirchhof pliaupiant lietui stovėjo buvusio karinio aerodromo teritorijoje Ešborne ir abejingai žiūrėjo, kaip kolegos iš kriminalistinių ekspertizių skyriaus dengia brezentu duobę jai prie kojų. Šviesius plaukus buvo susipynusi į dvi trumpas kasytes, užsidėjusi beisbolo kepuraitę, rankas giliai sukišusi į pūkinės striukės kišenes. Ardydamas apgriuvusį lėktuvų angarą vienoje tuščioje degalų talpykloje ekskavatorininkas aptiko kaulų bei žmogaus kaukolę ir, dideliam viršininko pasipiktinimui, pranešė policijai. Darbai dviem valandoms buvo sustabdyti ir dabar Pijos 11

ausys turėjo atlaikyti suirzusio brigadininko keiksmų krušą, o daugiatautė jo žmonių brigada pamačiusi policiją akimirksniu sutirpo. Vyriškis degėsi jau trečią cigaretę per penkiolika minučių ir vis gaužė galvą į pečius, tarsi tai būtų padėję apsisaugoti nuo lietaus lašų, varvančių už striukės apykaklės. Ir be paliovos plūdosi.

– Laukiame teismo medicinos eksperto. Jis tuojau atvyks, – Pijai kuo mažiausiai rūpėjo nelegalūs darbininkai statybos aikštelėje ir valandinis darbų grafikas. – Juk galite ardyti kitą angarą.

– Bepigu jums šnekėti, – piktinosi vyras ir mostelėjo į stovintį ekskavatorių su sunkvežimiu. – Dėl tų kelių kaulų smarkiai atsiliekame nuo grafiko, mums tai kainuos didelius pinigus.

Pija gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. Suskeldėjusiu betonu atidardėjo automobilis. Žolė skverbėsi pro kiekvieną plyšį ir kažkada lygus tūpimo ir kilimo takas virto tikra slalomo trasa.

Nebenaudojamas aerodromas buvo akivaizdus įrodymas, kaip gamta geba niekais paversti žmogaus rankų darbą. Palikusi dejuojantį brigadininką Pija nuskubėjo prie sidabrinio mersedeso, sustojusio šalia policijos mašinų.

– Galėjai vikriau suktis, – nelabai draugiškai pasisveikino su buvusiu vyru. – Jei peršalsiu, tik tu būsi kaltas.

Daktaras Heningas Kirchhofas, Frankfurto teismo medicinos tarnybos viršininko pavaduotojas, nė nemanė skubėti.

Ramiai užsitempė tokiais atvejais privalomą kombinezoną, išblizgintus juodos odos batus pakeitė į guminius aulinius, užsitraukė gobtuvą.

– Skaičiau paskaitą. Prie mugės pakliuvau į spūstį. Apgailestauju. Ką čia turime?

– Griaučius senoje požeminėje talpykloje. Maždaug prieš dvi valandas juos aptiko griovimo darbus vykdanti įmonė.

12

– Ar niekas jų nelietė?

– Manyčiau, niekas. Jie išardė betoną, nukasė žemes ir metalo pjovimo aparatu nupjovė viršutinę talpyklos dalį, nes viso to griozdo neįmanoma iškelti.

– Gerai.

Kirchhofas linktelėjo, pasisveikino su kriminalistais ir pakėlęs brezentą nulipo į talpyklą. Be abejo, šis žmogus buvo geriausias savo srities specialistas, vienas iš nedaugelio teismo antropologų Vokietijoje, jo specializacija kaip tik ir buvo žmogaus kaulai. Vėjas čaižė žemę lietaus čiurkšlių botagais.

Pija sustiro į ragą. Vanduo lašėjo nuo kepuraitės snapelio ant nosies, kojos pavirto ledokšniais. Ji pavydėjo darbų brigados vyrams, kurie naudodamiesi prastova stovėjo angare ir iš termosų gėrė karštą kavą. Heningas kaip visada kruopščiai ėmėsi darbo. Aptikus kaulų radinių jam sustodavo laikas ir tai, kas dėdavosi aplink, visiškai nerūpėdavo. Atsiklaupęs žiūrinėjo juos vieną po kito. Palindusi po brezentu Pija įsitvėrė kopėčių, kad neįkristų į duobę.

– Griaučiai gerai išsilaikę! – šūktelėjo jai Heningas. – Jie moters.

– Senos ar jaunos? Ar seniai jie čia?

– Dar negaliu tiksliai pasakyti. Kiek matau, minkštųjų audinių nebelikę, vadinasi, bus išgulėję keletą metų.

Heningas Kirchhofas atsistojo ir išlipo iš duobės. Ekspertai kriminalistai atsargiai iškels palaikus ir paims dirvožemio mėginių. Kol griaučius pristatys teismo medicinos tarnybai, kur juos Heningas su kolegomis kruopščiai ištirs, dar šiek tiek užtruks. Kasinėjant žemę dažnai randama žmonių kaulų. Labai svarbu tiksliai nustatyti, kiek palaikai išgulėjo, nes po trisdešimties metų sunkiems nusikaltimams, įskaitant ir nužudymus, taikomas senaties terminas. Tik žinant palaikų amžių ir kiek laiko jie išgulėjo, įmanoma nustatyti dingusių žmonių 13

tapatybę. Senas karinis aerodromas buvo uždarytas šeštą dešimtmetį, maždaug tada paskutinį kartą ir buvo naudotos degalų talpyklos. Griaučiai galėtų būti amerikiečių karės iš JAV karinio dalinio, kuris netoliese buvo iki 1991-ųjų spalio. Arba kokios nors moters iš senojo pabėgėlių centro anapus surūdijusios vielinės tvoros.

– Eime kur nors išgerti kavos, – nusiėmęs akinius Heningas nušluostė stiklus ir išsinėrė iš peršlapusio kombinezono. Pija suglumusi dirstelėjo į buvusį vyrą. Eiti į kavinę darbo metu jam nebūdinga.

– Ar kas atsitiko? – įtariai paklausė.

Jis patempė lūpas ir atsiduso.

– Turiu didelę bėdą, – prisipažino. – Man reikia tavo patarimo. * Kaimas kiūtojo slėnyje gožiamas dviejų bjaurių aštunto dešimtmečio daugiaaukštės statybos monstrų. Anuomet tokie statiniai buvo kiekvienos bendruomenės garbės reikalas.

Dešiniame šlaite plytėjo „milijonierių kalva“. Taip senbuviai pašiepdami vadino dvi kvartalo, kuriame apsigyveno saujelė naujakurių, individualių namų su dideliais sklypais gatves.

Artėjant prie gimtųjų namų širdis pradėjo smarkiai plakti. Paskutinį kartą čia būta prieš vienuolika metų. Karkasinis močiutės Dombrovski namelis dešinėje, regis, tik todėl dar laikėsi nesugriuvęs, kad buvo įspraustas tarp kitų dviejų namų. Tolėliau kairėje buvo Richterių kiemas su parduotuve. Priešais, dešinėje pusėje, kiek įstrižiau – tėvo užeiga „Auksinis gaidys“.

Kai Nadia sustabdė automobilį, Tobijui užėmė kvapą. Išpūtęs akis žiūrėjo į griūvantį fasadą, byrantį tinką, nuleistas ritinines užuolaidas, nuo sienos atsiknojusį lietvamzdį. Pro sueižėjusį 14

asfaltą kalėsi vešli žolė, ant vyrių kabojo išsiklaipę kiemo varteliai. Dar kiek, ir būtų prašęs Nadios vežti jį toliau – tuojau pat, kuo toliau nuo čia! Vis dėlto atsispyrė pagundai, trumpai padėkojo, išlipo ir paėmė lagaminą nuo galinės sėdynės.

– Jei tau ko nors reikės, skambtelk, – atsisveikindama tarė Nadia, spustelėjo greičio pedalą ir nudūmė.

Ko dar galėjo tikėtis? Džiaugsmingo sutikimo? Jis stovėjo vienas nedidelėje asfaltuotoje aikštelėje šalia pastato, kuris anksčiau buvo šio užkampio centras. Akinamai baltas tinkas buvo sueižėjęs ir aptrupėjęs, užrašas „Auksinis gaidys“ vos įžiūrimas. Už įskilusio matinio durų stiklo kabojo skelbimas išblukusiomis raidėmis: „Laikinai nedirbame“. Tiesą sakant, tėvas jam buvo užsiminęs, kad uždaro kavinę, neva dėl nugaros skausmų, bet Tobijas įtarė, kad žengti šį nelengvą žingsnį jį bus paskatinę visai kiti dalykai. Trys Hartmuto Sartorijaus kartos buvo apsigimę smuklininkai, jo tėvas pats skersdavo ir pjaudavo gyvulius mėsai, pats gamindavo, spausdavo obuolių sultis, iš jų darydavo vyną ir net sirgdamas plušėdavo kavinėje. Turbūt pas jį nebeužsukdavo žmonių. Kas gi norės valgyti ar švęsti pas dvi merginas nužudžiusio vaikino tėvus? Tobijas giliai įkvėpė ir žengė prie kiemo vartų. Ne iš karto pavyko juos atverti. Atsidūręs kieme neteko žado. Kadaise po didžiulio kaštono šakomis ir laukiniais vynuogienojais apsivijusioje pergolėje vasarą stovėdavo daugybė stalų ir kėdžių, o padavėjos vos spėdavo suktis. Dabar čia buvo tuščia ir nyku. Pūpsojo netvarkingai suversti rakandai, sulūžę baldai ir krūvos kitokio šlamšto. Pergolė aplūžusi, laukiniai vynuogienojai išdžiūvę. Niekas nešlavė nukritusių kaštonų lapų, kelias savaites nevežė į gatvę šiukšlių konteinerio: dvokė šūsnis šiukšlių maišų. Kaip jo tėvai gali gyventi tokioje kiaulidėje? Tobijas pajuto, kad tirpsta drąsos likučiai, kurių dar turėjo čia ateidamas. Neskubėdamas šiaip taip nuslinko prie namo laiptelių, ištiesė ranką ir spuste15

lėjo durų skambutį. Širdis vos neiššoko iš krūtinės durims lėtai prasivėrus ir pamačius tėvą. Akys iškart sudrėko, sykiu pašoko apmaudas, tūžo ant savęs ir žmonių, palikusių tėvus likimo valiai, vos jis atsidūrė kalėjime.

– Tobijau! – sukritusiame Hartmuto Sartorijaus veide nušvito šypsena. Iš anų laikų guvaus, savimi pasitikinčio žmogaus telikęs šešėlis. Kitados buvę tankūs tamsūs plaukai pražilo ir praretėjo, o gunktelėjusi figūra rodė, kokią sunkią naštą jam užkrovė gyvenimas.

– Aš... tiesą sakant, ketinau apsitvarkyti, tik va neturėjau laisvadienio ir... – jis nutilo ir liovėsi šypsotis. Stovėjo prieš sūnų gyvenimo palaužtas vyras, nežiūrėdamas jam į akis, nes suvokė, ką tasai pamatė. Tobijui to buvo per daug. Jis pastatė lagaminą, ištiesė rankas ir negrabiai apglėbė sumenkusį, pražilusį, vos beatpažįstamą tėvą. Netrukus juodu sumišę sėdėjo prie virtuvinio stalo. Turėjo tiek daug visko vienas kitam pasakyti, bet žodžiai čia buvo nereikalingi. Ant margaspalvės klijuotės pritrupinta, langų stiklai apmusiję, sudžiūvusi kambarinė gėlė ant palangės seniausiai buvo pralaimėjusi gyvenimo kovą. Virtuvėje drėgna, atsidavė nemaloniu rūgusio pieno ir rūkalų kvapu. Nuo 1997-ųjų rugsėjo 16-osios, kai jį suėmė ir išsivedė, nebuvo perstatytas nė vienas baldas, nuo sienos nenukabintas nė vienas paveikslas. O kadaise čia buvo šviesu, jauku, namai spindėte spindėjo, nes motina buvo pavyzdinga šeimininkė. Nejaugi ji galėjo taip apleisti namus ir pakęsti tokią netvarką?

– Kur mama? – ūmai nutraukė tylą Tobijas. Tas klausimas tėvą, regis, vėl išmušė iš vėžių.

– Mudu... mudu ketinome tau pasakyti, bet... bet paskui pamanėme, kad geriau, jei nežinosi, – galiausiai išstenėjo Hartmutas Sartorijus. – Tavo motina prieš kurį laiką... išsikraustė.

Bet ji žino, kad šiandien grįši, ir mielai norėtų tave pamatyti.

16

Tobijas suglumęs žiūrėjo į tėvą.

– Kaip suprasti – išsikraustė?

– Mums nebuvo lengva tau... išėjus. Visi aplink apie tai tik ir kalbėjo. Ilgainiui ji nebeištvėrė, – jo balse nesigirdėjo priekaišto, tik kalbėjo tyliau ir užsikirsdamas. – Prieš ketverius metus išsiskyrėme. Ji dabar gyvena Bad Zodene.

Tobijas neteko amo.

– Kodėl man apie tai nepasakėte? – kuždomis paklausė.

– Ak, vis tiek niekas nebūtų pasikeitę. Nenorėjome tavęs jaudinti.

– Vadinasi, čia vienas gyveni?

Hartmutas Sartorijus linktelėjo ir skiausčiu delnu ėmė stumdyti trupinius ant staltiesės simetriškai juos rikiuodamas ir vėl išardydamas.

– O kiaulės? Karvės? Argi vienas spėji apsiliuobti?

– Gyvuliai seniai išparduoti, – paaiškino tėvas. – Žemės rėžį dar šiaip taip apdirbu. Be to, susiradau visai gerą darbą Ešborne, tokioje virtuvėje.

Tobijas gniaužė kumščius. Kiek daug jis nežinojo, nes manė, kad jį vieną gyvenimas nuskriaudė! Jam ir į galvą nešovė mintis, kad tėvai dėl to kenčia. Atėję jo aplankyti kalėjime piešdavo idealų pasaulį, o juk tokio niekada nebuvo. Kiek daug jiems tai kainavo! Pyktis, tarsi kažkieno kibūs pirštai, gniaužė gerklę. Jis atsistojo, priėjo prie lango ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į lauką. Jo planai po kelių dienų tėvus palikti, išvykti iš Altenhaino kur nors toli ir pradėti naują gyvenimą dabar subyrėjo it kortų namelis. Jis pasiliks čia. Šiame name, šiame kieme, šiame apleistame užkampyje, kur jo tėvai turėjo kentėti, nors nė trupučio nebuvo kalti.

17

* Medinėmis dailylentėmis iškalta kavinė „Juodasis žirgas“ buvo sausakimša, triukšmas pragariškas. Stalus ir barus apgulė pusė Altenhaino kaimo – neįprastas reginys tokį ankstyvą ketvirtadienio vakarą. Amelija Frėlich, nešina trimis porcijomis „Medžiotojų“ kepsnių ir skrudintomis bulvytėmis, nusiyrė prie devinto stalo, padėjo ir palinkėjo gero apetito. Stogdengys Udas Pyčas su sėbrais šiaip nepraleisdavo progos pašmaikštauti dėl neįprastos jos išvaizdos. Tačiau jei šiandien Amelija būtų aptarnavusi nuoga, niekas nebūtų į ją atkreipęs dėmesio. Kaip niekada ore tvyrojo įtampa, taip būdavo nebent per Čempionų lygos rungtynių transliaciją. Kai Gerda Pyč palinko prie netoliese stovinčio stalo, kur sėdėjo Richteriai, pagrindinėje gatvėje atidarę maisto produktų parduotuvę, Amelija pastatė ausis.

– ...mačiau, kaip jis atvažiavo, – pasakė Margo Richter. – Argi ne įžūlu vėl čia pasirodyti, tarsi nieko nebūtų nutikę!

Amelija grįžo į virtuvę. Prie maisto išdavimo langelio Rozvita laukė žlėgtainio, pusžalio, su svogūnais ir žaliuoju sviestu, kurio užsisakė Fricas Ungeris prie ketvirto stalo.

– Kas per sujudimas šįvakar? – Amelija paklausė vyresnės bendradarbės. Šioji nusispyrė vieną šliurę ir dešinės kojos pėda trynė kairės kojos venas. Rozvita dairėsi akimis ieškodama šefės, tačiau tai labiau rūpėjo užsakytų gėrimų pilstymas nei pavaldiniai.

– Ogi šiandien iš belangės grįžo Sartorijaus bernas, – pritildė balsą Rozvita. – Dešimt metų atkalė už dviejų mergiščių nužudymą kadaise!

– O Dieve! – Amelija nustebusi išpūtė akis. Šiek tiek pažinojo Hartmutą Sartorijų, vieną gyvenantį dideliame apleistame kieme, už jos namo, bet apie jo sūnų nieko nebuvo girdėjusi.

18

– Taigi, – Rozvita mostelėjo galva baro pusėn, kur sėdėjo stalius Manfredas Vagneris. Spoksodamas stiklinėmis akimis žmogelis maukė bent dešimtą ar vienuoliktą bokalą alaus. Paprastai tokio girtumo jis būdavo dviem valandomis vėliau, – tas Tobijas užmušė Manfredo dukrą Laurą. Ir... Šnėberger. Iki šiol neprisipažino, ką jai padarė.

– Žlėgtainis su žaliuoju sviestu ir svogūnais! – Kurtas, virėjo padėjėjas, padavė pro langelį lėkštę. Rozvita įsispyrė į šliurę ir vikriai stambiu kūnu laviruodama per pilnutėlę salę nusigavo prie ketvirto stalo. Tobijas Sartorijus... Apie šį žmogų Amelija dar nebuvo girdėjusi. Iš Berlyno į Altenhainą buvo atvykusi tik prieš pusmetį ir ne savo noru. Šis kaimas ir jo gyventojai jai rūpėjo kaip pernykštis sniegas ir, jei ne jos tėvo viršininkas, įtaisęs merginą į darbą „Juodajame žirge“, ji čia nieko nebūtų pažinojusi.

– Trys kvietinio alaus, vienas mažas „Cola light“, – šūktelėjo Dženi Jagielski, gėrimus pilstanti jaunoji šefė. Amelija čiupo padėklą, pastatė bokalus ir žvilgtelėjo į Manfredą Vagnerį. Jo dukrą užmušė Hartmuto Sartorijaus sūnus! Nieko sau. Nė neįtartum, kad tokie dalykai galėtų dėtis nuobodžiausiame pasaulio kaime. Tris bokalus kvietinio alaus Amelija pastatė ant stalo, prie kurio sėdėjo Dženi Jagielski brolis Jorgas Richteris su kitais dviem vyrais. Šiaip jis turėtų stovėti už baro vietoj Dženi, bet jis retai kada eidavo savo pareigas. Juolab jei nebūdavo šefo, Dženi sutuoktinio. „Cola light“ nukeliavo pas ponią Unger prie ketvirto stalo. Trumpas atokvėpis virtuvėje. Visi svečiai jau aptarnauti, tad Rozvita, vėl pasisukaliojusi salėje ir išgirdusi daugiau naujienų, išraudusiais skruostais ir besikilnojančia krūtine dabar visa tai klojo smalsiems kolegoms. Be Amelijos, ausis pastatė ir virėjo padėjėjai Kurtas su Achimu, vyriausiasis virėjas Volfgangas. Margo Richter maisto parduotuvė – Altenhaine visi sakydavo „einame pirkti pas Margo“, 19

nors iš tikrųjų krautuvė priklausė jos vyrui, – buvo priešais „Auksinį gaidį“. Taigi Margo ir kirpėja Ingė Dombrovski tą popietę stabtelėjo paplepėti ir savo akimis matė, kaip tas tipas atvažiavo. Jis išlipo iš prabangaus sidabrinio automobilio ir įėjo į tėvų kiemą.

– Negirdėtas įžūlumas, – susijaudino Rozvita. – Mergaitės negyvos, o tas tipas vėl čia parsiranda lyg niekur nieko!

– O tai kur jam eiti? – užsistojo Volfgangas ir gurkštelėjo alaus iš bokalo.

– Gal tau galvoje negerai! – užsipuolė Rozvita. – Kitaip kalbėtum pamatęs savo dukters žudiką!

Volfgangas gūžtelėjo pečiais.

– O toliau? – spaudė ją Achimas. – Kur jis nuėjo?

– Nagi į namą, – pasakė Rozvita. – Turbūt nustebo pamatęs, kaip viskas pasikeitė.

Prasivėrė stumdomosios durys. Į virtuvę įžengė Dženi Jagielski ir įsisprendė rankomis į šonus. Kaip ir jos motina Margo, ji amžinai įtarinėdavo personalą vagiant iš kasos arba ją apšnekant. Trys vienas po kito nėštumai visiškai sudarkė ir šiaip kresną Dženi figūrą, tad dabar ji buvo apvali kaip kubilas.

– Rozvita! – piktai šūktelėjo trisdešimčia metų vyresnei moteriai. – Dešimtas stalas nori atsiskaityti!

Rozvita iškart nukulniavo, Amelija ketino eiti įkandin, bet Dženi Jagielski ją sustabdė.

– Kiek kartų tau sakiau, kad negadintum žmonėms apetito ir išsivertum tuos auskarus, o eidama į darbą normaliai susišukuotum! – jos apvalų veidą iškreipė pyktis. – Verčiau apsivilk palaidinukę vietoj tos liemenėlės! Ko gero, dar sumanysi pusplikė aptarnauti svečius! Čia padori kavinė, o ne kokia... pogrindinė Berlyno diskoteka!

– Bet vyrams patinka, – įgėlė Amelija. Dženi Jagielski prisimerkė, putlų kaklą išmušė raudonos dėmės.

20

– Man tai nerūpi, – piktai sušnypštė. – Pasiskaityk higienos reikalavimus!

Amelijai ant liežuvio jau sukosi aštrūs žodeliai, bet paskutinę akimirką susigriebė. Nors Jagielski jai buvo atgrasi pradedant jos pusmetine šukuosena ir baigiant mėsingomis kepimo dešreles primenančiomis blauzdomis, Amelija nenorėjo patekti šefės nemalonėn ir prarasti darbą „Juodajame žirge“.

– Na, o jūs? – šefė sužaibavo akimis. – Argi neturite, ko veikti?

Amelija išėjo iš virtuvės. Kaip tik tada kartu su baro kėde ant grindų nusirito Manfredas Vagneris.

– Ei, Mani, – šūktelėjo kažkuris iš vyrų, – dar tik pusė dešimtos!

Vyrai kvatojo. Niekas per daug nesijaudino, nes šis spektaklis panašiai kartodavosi kone kas vakarą, dažniausiai prieš vienuoliktą. Tada skambindavo žmonai, toji po kelių minučių prisistatydavo, atsiskaitydavo ir nuvilkdavo vyrą namo. Tačiau šį vakarą Manfredas Vagneris paįvairino choreografijos numerį. Šiaip būdavo romus, bet šįkart atsistojęs priėjo prie baro ir šveitė ant grindų alaus bokalą. Kalbos salėje nuščiuvo jam nusvirduliavus prie nuolatinių lankytojų stalo.

– Ak jūs, šikniai, – vapėjo nuo alkoholio apsunkusiu liežuviu, – sėdite čia ir pliauškiate liežuviais lyg niekur nieko! Juk jums vis tiek!

Vagneris atsirėmė į kėdės atkaltę ir krauju pasruvusiomis akimis apžvelgė draugužius.

– Bet turiu šitą... niekšą... pamatyti ir... nuspręsti... – jis nutilo ir nuleido galvą.

Jorgas Richteris atsistojo ir uždėjo ranką Vagneriui ant peties.

– Eikš, Mani, – pasakė. – Kam tie piktumai. Paskambinsiu Andreai ir...

21

– Pasitrauk nuo manęs! – užsiuto Vagneris ir taip smarkiai pastūmė, kad tasai susvyravo ir pargriuvo. Virsdamas nusitvėrė kėdės, ant jos sėdintis žmogus taip pat nusirito. Kilo sąmyšis.

– Aš užmušiu tą niekšą! – plyšavo Manfredas Vagneris.

Jis blaškėsi mostaguodamas rankomis, bokalai ant stalo apvirto, alus liejosi vyrams ant drabužių ir varvėjo ant grindų.

Stovėdama prie kasos Amelija apstulbo žiūrėdama į šį spektaklį, o jos kolegė tuo metu skubinosi iš salės nešti savo kailį. „Juodajame žirge“ užvirė tikras pragaras! Pagaliau ir šiame užkampyje gyvenimas atgijo! Dženi Jagielski nušleivojo į virtuvę.

– Nieko sau padori kavinė, – suprunkštė Amelija ir sulaukė jos pikto dėbtelėjimo. Netrukus Dženi išpuolė iš virtuvės kartu su Kurtu ir Achimu. Abu vyrai kaipmat sutvarkė siautėjantį girtuoklį. Amelija paėmė šepetį, semtuvą ir nuėjo prie stalo šukių sušluoti. Manfredas Vagneris nebesispyriojo ir leidosi išvedamas. Tarpduryje ištrūko vyrams iš rankų ir atsisuko.

Stovėjo svirduliuodamas, akys buvo paraudusios. Pro burnos kamputį ant susivėlusios barzdos tįso seilės. Ant kelnių praskiepo plėtėsi tamsi dėmė. Šįsyk turbūt bus padauginęs, dingtelėjo Amelijai. Dar nė karto nebuvo mačiusi jo apsišlapinusio.

Staiga pajuto gailestį tam žmogui, iš kurio dažnai patyliukais pasišaipydavo. Ar dėl tos nužudytos dukters jis kasvakar taip geria, atkakliai ir reguliariai, iki sąmonės netekimo? Kavinėje įsiviešpatavo mirtina tyla.

– Aš nutversiu tą niekšą! – šūkalojo Manfredas Vagneris. – Nusuksiu jam sprandą, tam... tam... galvažudžiui!

Paskui nuleido galvą ir sukūkčiojo.

22