Bėgo, kol kojos nešė, kol pradėjo temti, o tada pamatė mažą trobelytę ir užėjo ten pailsėti. Toje trobelėje visi daiktai buvo mažulyčiai, bet tokie dailučiai ir švarūs, kad sunku ir apsakyti. Trobelės vidury stovėjo baltai užtiestas staliukas su septyniomis mažytėmis lėkštelėmis,
kiekviena lėkštelė su savo šaukšteliu, toliau septyni peiliukai ir šakutės ir septynios taurelės. Pasienyje šalia viena kitos septynios lovelės, baltomis kaip sniegas paklodėmis užklotos. Snieguolė buvo labai išalkusi ir ištroškusi, todėl nuvalgė iš kiekvienos lėkštelės po truputėlį daržovių ir duonos, o iš kiekvienos taurelės nugėrė po lašelį vyno – nenorėjo kurio nors vieno per daug nuskriausti. O paskui, kad buvo labai pavargusi, panoro atsigulti į lovelę, bet nė viena jai netiko: ta per didelė, ana per maža ir tik septintoji buvo kaip tik – į ją ir atsigulė, atsidavė Dievo valiai ir užmigo. Kai jau visai sutemo, sugrįžo trobelės šeimininkai. Tai buvo septyni nykštukai, kurie kalnuose kasė rūdą. Jie užsidegė septynias lempeles ir, kai trobelėje pasidarė šviesu, pamatė, kad čia kažkieno būta, nes ne viskas stovi tokia tvarka, kaip jie buvo palikę. Pirmas ir sako:
– Kas ant mano kėdutės sėdėjo? Antras: – Kas iš mano lėkštelės valgė? Trečias: – Kas mano duonelės atsilaužė? Ketvirtas: – Kas mano daržovių ragavo? Penktas: – Kas mano šakutėmis smaigstė? Šeštas: – Kas mano peileliu pjovė? Septintas: – Kas mano taurelę nugėrė? Tada pirmasis apsidairė, žiūri – jo lovelė kiek įdubusi, ir sako: – Kas mano lovelę išgulėjo? Subėgo ir kiti nykštukai, ir visi ėmė šaukti: – Ir mano, ir mano lovelėje gulėta.