Smaragdo knyga

VIRSELIS

Kordoba, 979 Viešpaties metai – 368 hidžros metai

1 Arabijos miestai buvo mėlyni. Iš tolo namai beveik neišsiskyrė iš banguotos kalnų grandinės. Tik sutviskėjęs vienas vienintelis stogas, ant kurio nukrito pasku­ tinis, pasiklydęs saulės spindulys, leido spėti čia gyvenant žmones. Bet artėjant prie miesto namų daugėjo ir milžiniškas Penktadienio mečetės pastatas išryškėjo mėlynoje juostoje. Lyg norėdamas visų akyse įtvirtinti savo pranašumą, kitame krante viršum pastatų stie­ bėsi aukštas minaretas. Monotoniškas muedzino šūksmas atsklido iš už upės. Jie atvyko į Kordobą. Miestą, apie kurį pakeliui pasakojo ne vie­ nas keliauninkas. Gražiausias pasaulio miestas. Suakmenėjęs sapnas iš pasakos. Atiką nupurtė šaltis. Burna išdžiūvo, po širdim juto silpnumą ir tuštumą, kažkas, regis, spaudė krūtinę ir neleido kvėpuoti. Prisitrau­ kusi apsikabino kelius ir susirangė ant kilimo. Šviesiai rusva sruoga, išsprūdusi iš šukuosenos, užkrito ant veido. Ar yra tokia pasaka, ku­ rioje vergės išsilaisvina? Kurioje atgauna prarastą gyvenimą? Džarija. Vergė. Atika apsidairė. Vežime kaip tik pakako vietos ant vilnonių ki­ limų ir pagalvių išsitiesti keturioms mergaitėms ir jų prižiūrėtojai. Laila išleido vieną iš keturių savo tamsiai geltonų kasų ir ėmėsi pinti į ją grandinėlę su auksinėmis monetomis. Pastebėjusi Atikos žvilgs­ nį, nusišypsojo. Bet Atika nusisuko. Jos pirštai įsikibo į diržu sujuosto apsiausto brokatą, krintantį ant plačkelnių. Paskutinėje saulės šviesoje atrodė, kad žalia spalva švyti per ryškiai, lyg kokios mergšės apdaras. Akis 9

nudūrusi stebeilijo į auksines apyrankes ant riešų ir kulkšnių, lyg čia būtų pančiai. Na ir kas, kad vergų prekeivis Jusufas apkarsto ją pa­ puošalais it kokią imperatorienę, Kordoboje arba Fustate parduos kaip telyčią tam, kuris daugiausia pasiūlys. Džarija. Neapykanta degino Atikai liežuvį. Atrodė, nuo jos už­ dus. Bet nebyli nemeilė tam žodžiui leido justi, kad ji vis dar gyva. – Kurtuba – Kordoba, – tarė Fatima, jos ištikimas šešėlis. – Pa­ siekėme tikslą. Šiandien baigiasi ramadanas. Mums iškels puotą. Prižiūrėtoja atitraukė užuolaidą savo pusėje, norėdama dirstelėti laukan. Laila atsistojo ir atmetė atgal kasas. „Ar jau viskas?“ – nebyliai klausė savęs Atika. Kurias iš mūsų parduos čia, o kurios keliaus toliau? Į Egiptą. Ta šalis jai buvo girdė­ ta iš Kalėdų istorijos. Bet neįsivaizdavo, kokia ji. Atika stengėsi negalvoti apie tą rytą Narbone. Ji aptiko Ger­ trūdą ant lovos be gyvybės žymių. Šalia mirusiosios, nukritusi ant grindų, gulėjo tuščia taurė. Ar ji galėjo nujausti ir palydėti draugę išvakarėse į vaistinę? Gertrūda nebesušildys lovos jokiam pirkėjui. Atrodė rami, lyg miegotų. Veide jokios baimės. Atika nesiliovė sa­ vęs klausinėjusi, gal Gertrūda teisingai nusprendė. Aragone, prieš pat atkeliaujant į maurų kraštą, Aiša bandė pa­ bėgti. Netoli tenubėgo. Paskui Atika matė, kaip Jusufo rykštė plakė mergaitę, plakė ir plakė šniodama, skaudžiai, ji girdėjo riksmus, kai rykštė įsikirsdavo į žaizdotą odą. Matė, kaip Aiša gūžėsi ir kaip Fa­ tima, kai viskas baigėsi, tepė tepalu drūžes, kad neliktų randų. Prieš akis ji matė Gertrūdos veidą. – Kordoba jums patiks, – nutraukė jos mintis Fatima. Prižiū­ rėtoja nekreipė dėmesio, kad Atika tyli, juk tylėjo per visą kelio­ nę. – Gyvensime viename Jusufo giminaičio namo aukšte. Ten bus daugiau vietos negu ankštuose svečių namų kambarėliuose. – Ar aš turėsiu atskirą lovą? – paklausė Amina. Juoda jos oda skyrėsi nuo ryškiai raudonos pagalvės. Fatima pla­ čiai nusišypsojo. – Moterų pusėje yra didelis miegamasis, ten daug lovų. Jusufas gyvens ir valgys su berniukais kitame namo gale. O panorėjusios 10

galėsite drauge eiti į turgų arba pirtį. Jūs ilgai su mumis keliavote ir žinote, kaip reikia praustis, kvepintis ir rengtis. Stambi Sumaja vis dar glaudėsi prie Aminos. Ji sukrutėjo ir at­ merkė akis. Amina švelniai ją nustūmė, kad galėtų ištiesti kairę koją. Laila šelmiškai dirstelėjo į Atiką. – Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą apsilankėme hama­ me, – tarė ji. – Ar prisimeni? Pamaniau, kad mane prarijo pragaras. O tu įsivaizdavai, kad tuoj tuoj iš garų išnirs velniai su šakėmis ir semtuvais. Bet paskui pasijutau lyg naujai užgimusi. Atika taip pat šyptelėjo. Nors akys nesišypsojo. Nuo Lailos jos akys ir vėl nukrypo prie juodo Fatimos veido, kuriam galėjai duoti ir keturiasdešimt, ir šešiasdešimt metų. – Kordoboje yra garsių bibliotekų, – kalbėjo vergų prekeivio tarnaitė. Ji nenustygo vietoje. – Tu išmokai skaityti ir rašyti grei­ čiau nei kuri kita mergaitė, Atika. Ir arabų kalbą greitai perpratai. Jusufas tavim didžiuojasi. Tikrai leis tau vaikščioti į bibliotekas. – Taip jis užsidirbs kur kas didesnę krūvelę pinigų, ar ne? – at­ kirto Atika. Šalti jos žodžiai išgąsdino ją pačią. Tai ne aš, pagalvojo ji. Bet neįstengusi nuryti dusinančio gumulo gerklėje, kalbėjo to­ liau: – Rinktinė vergė, mokanti arabų ir lotynų kalbą, šeimininko lovoje demonstruojanti matematikos, islamo teologijos, arabų lite­ ratūros, filosofijos ir gramatikos žinias! Laila išplėtė akis. Atika matė, kaip Fatimos veidu nuslinko šešė­ lis, ir pasigailėjo įskaudinusi senąją moterį. Bet nesikrimto tą pasa­ kiusi. Tikriausiai kitos mergaitės jau pamiršo, kas įvyko ir kas jų dar laukia. Atika nepamiršo. Ji toliau atžagariojo: – Mašalach, turėtume jaustis laimingos, kad gyvensime šitame nuostabiame mieste, apie kurį daugybė laisvų žmonių galėtų tik pa­ svajoti! Fatima suraukė kaktą, bet tylėjo, o Atika sukando dantis, tvir­ čiau apsikabino rankomis kelius ir vėl įsmeigė akis į lauką. Trys ver­ gų prekeivio vežimai su gyvomis prekėmis – aštuoniomis mergaitė­ mis ir keturiais berniukais – pravažiavo priemiesčius. 11

Saulė ką tik pasislėpė už kalnų, paskutiniai jos spinduliai užgeso violetinėse Didžiosios upės bangose. Dėl iškilmių pasibaigus pas­ ninko mėnesiui kai kurios gatvės iš miesto buvo užtvertos, tad jie persikėlė per upę kelios mylios į vakarus, kad įvažiuotų į miestą pa­ togesniu pietiniu krantu. Nuo to laiko jie dardėjo paupiu. Vadi al Kabir, pagalvojo Atika, Didžioji upė. Vietiniai ją vadina Gvadalki­ vyru. Kitame upės krante vienas prie kito glaudėsi namai. Jie tikriau­ siai balti. Tačiau toje keistoje prieblandoje, tarp dienos ir nakties, jie švytėjo šviesiai mėlyna spalva tarpu pastelinių apylinkės tonų. Paskui ji pamatė tiltą, didžiausią, kokį kada nors buvo regėjusi. Geltoni akmenys išsiskyrė iš neįprastos mėlynos kito kranto spal­ vos. Milžiniškos atramos, kiekviena sulig meldais dengtais namais jos gimtinėje, laikė tilto arkas. Akimirką Atikai šmėstelėjo viltis, kad gal tie, kurie užvažiuoja ant šito tilto, niekada nepasiekia kito kranto. Kelias juo atrodė be galo ilgas, o miestas anapus – iliuzija iš debesų ir spalvoto oro. Lyg ten, kitame tilto gale, nebūtų vyrų, ieškančių naujų vergių. – Argi žmonės nesako, kad tokiu tiltu tikintieji pasiekia rojų? – netikėtai paklausė Atika. – Teisuolius veda angelai, o prakeiktieji nupuola žemyn į pragarą? – Jis pakankamai platus, – šypsodamasi patikino Fatima. Atika sugavo jos žvilgsnį, malonų ir palankų. Staiga ji susigėdo dėl šiurkščių savo žodžių. – Jam tūkstantis metų, bet tu įsitikinsi, kad jis tvirčių tvirčiau­ sias, – pridūrė senoji moteris. Mergina žiojosi atšauti, bet iš jos lūpų nepasigirdo jokio garso. Laila persimetė prie jos, kad galėtų pažvelgti į tą statinį. Kairėje viršum vandens dunksojo keli didžiuliai malūnai. Pasigirdo moters daina. Atika iškišo galvą laukan, bet tilto apačioje pamatė tik kelias skalbėjas. Moterys buvo pasiraitojusios rankoves ir plačias kelnes iki alkūnių ir kelių. Juokdamosi ir šmaikštaudamos jos krovė skal­ binius į krepšius, o paskui užsikėlė nešulius ant pečių. 12

– Pagaliau tu matai, kas dedasi aplinkui, – Fatima nutraukė tylą. – Po Gertrūdos mirties tik slapsteisi namie už savo knygų. Čia geras ženklas. – Gertrūda rado ramybę ir atgavo laisvę, – trumpai atsikirto Atika. Fatima išsitiesė. – Aš globojau jau daugelį vergių, mergaite. Patikėk, tu – ne iš tų, kurios prieš laiką nukeliaus anapus. Tavyje tūno gepardas. Sakoma, jie kovoja net mirtinai sužeisti. Atika klausiamai pakėlė antakius. Fatima atsiduso. – Ak, pamiršau, iš kur tu kilusi! Kai nuvyksime į Egiptą, paro­ dysiu tau gepardą. Atika lėtai atsirėmė į pagalves ir užsimerkė. Lengvai sūpuojama, ji artėjo prie arkinio tilto, kol mulų pasagos pagaliau sukaukšėjo ant jo grindinio. Kiekvienas jų žingsnis vis labiau artino prie jos lau­ kiančio pasaulio. Ji suspaudė drėgnus delnus ir pasistengė kvėpuoti ramiau. – Žiūrėk, kur eini, tu prakeiktas velnių pasamone! Trūktelėjęs vežimas sustojo. Prie pat jų kažkas nusikeikė. Atika atsisėdo. Patrynusi veidą ranka išsiterliojo paakius, nes juodu kulu buvo pasiryškinusi akis. Laila atitraukė užuolaidą. Jie jau seniai buvo pervažiavę tiltą ir vartus kitame jo gale. Jau stovėjo plačioje gatvėje tarp didžiulių pastatų kitapus upės. Dešinėje iš toli matėsi prakilnus mečetės minaretas. Pastatas kairėje veikiausiai kalifo rū­ mai. Vis stiprėjantis klegesys įsibrovė vežimo vidun kaip suerzintų bičių spiečius. Atika klausiamai dirstelėjo į prižiūrėtoją. Senoji mo­ teris apsidairė, o paskui linktelėjo galvą. – Kodėl gi ne? Šiandien šventė. Al-id as-sagiras būna tik kartą per metus. Toli nenueikite. Atikai net nešovė minties atsiklausti Jusufo. Ji vikriai iššoko iš vežimo. Laila nusekė iš paskos. Vos atsidūrusi gatvėje ji pasigailėjo paskubėjusi. Jūra žmonių. Niekada dar nebuvo mačiusi tokios jų daugybės, nei Narbone, nei 13

Tolede, o juo labiau – ne Fryzijos pakrantėse, kur buvo gimusi. Iš masės išsiskyrė figūros, senas vyras pargriuvo ant žemės. Moteris, storas turtingai apsitaisęs pirklys. Šiltame ore tvyrojo prakaito, nešvarių drabužių tvaikas ir kvepalų aromatas, sumišę su odos, nuotekų, prieskonių, žuvų ir dūmų kvapais. Atikai net nosį suko. Už jų sustojo vežimai su kitais vergais. – Kas ten priekyje nutiko? – užkriokė vienas iš vežikų. – Velniai griebtų! Iškėlęs botagą šaižiai juo pliaukštelėjo. Atika susigūžė ir at­ sisuko. Žmonių grūstis trukdė mulams pajudėti bent per colį. Toji masė apgulė visus tris vergus gabenančius vežimus, lyg gra­ sindamasi juos praryti. Jusufas išlipo iš paskutinio vežimo. Jo drabužiai iš prabangaus audinio išsiskyrė minioje. Atika pirštais nusitvėrė medinio vežimo. Bijojo, kad minia ją nusineš, kad pra­ puls joje. Akys, ieškodamos Lailos, užkliuvo už tvoros, prie ku­ rios sustojo vežimai. Viršum jų stiebėsi dvipakopis minaretas. Jis buvo apšviestas, bet silpną žibintų šviesą permušė keisti blėsčioji­ mai. Nuo jų ant sienų šokčiojo pamėkliški šešėliai, tarsi piktosios dvasios norėtų užkariauti šventąjį pastatą ir veržtųsi aukštyn prie sidabrinės lelijos, vainikuojančios minaretą. Vartai buvo plačiai atlapoti. Atika įsižiūrėjo į mečetės duris. Atsiplėšusi nuo vežimo, ji leidosi nešama minios. Įžengusi pro vartus pateko po dengta, lempomis apšviesta kolonada, iš kurios atsivėrė palmėmis apso­ dintas kiemas. Palmių vėduoklės lingavo vakariniame vėjyje. Bet jų šnaresį gožė spragesys. Atika prasibrovė per minią į kiemą, kad geriau matytų. Ant medžių kamienų ir prašmatnaus baseino kiemo viduryje plaikstėsi rausvi atspindžiai. Žiežirbų papliūpos kaip liepsnojantys taškeliai žioravo vakaro danguje. Daugybė šarvuotų vyrų kurstė ką tik uždegtą laužą. Pro siaurą plyšelį tarp kareivių ji viską gerai matė. Ir vis dėlto Atika ne iš karto susivokė, iš ko tas laužas.

14

Abu vyrai, sėdintys ant šiaudų spalvos ašuočių demblių, nustebę pakėlė akis. Kambarį menkai apšvietė tik kelios aliejinės lempos. Ant lango į vidinį kiemą buvo nuleistos nuo saulės saugančios už­ dangos. Prieblandoje ji pastebėjo didžiulės skrynios siluetą. Kam­ baryje stovėjo kryžmo pavidalo medinis knygų stovelis, ant jo gu­ lėjo atverstas foliantas, baldų nebuvo, vien kelios pagalvės. Sienos buvo išmuštos oda ir ši blizgėjo aliejinių lempų šviesoje. Jusufo vei­ de matė klaikią baimę. Jo svečias buvo sunkiai nusakomo amžiaus barzdotas vyras. Tikriausiai jam ne daugiau nei trisdešimt penkeri. Jis pakelė akis ir sujudo. Griežtas liesas veidas buvo niūriai gražus, ji pasijuto lyg pakerėta. Pajuto jo žvilgsnį, jis permetė ją nuo galvos iki kojų ir įvertino, nebūtų pasakiusi, ką jis galvoja. Paskui atsisto­ jo – lėtai, bet podraug vikriai. Atika stovėjo it paralyžiuota. Vyras vergų prekeiviui kažką sušnabždėjo, ką, Atika nepajėgė suprasti. Staiga svečias žengė prie jos. Atikai kraujas sustingo gyslose. Šviesus jo drabužis praplazdeno pro šalį, paliesdamas jos apsiaustą, ji pajuto keistų kvepalų aromatą. Jis praėjo pro ją, kilimas ant durų vėl nukri­ to ir uždengė angą.

6 Siauras Kordobos žydų kvartalo skersgatvis plačiu lanku vedė į Mahaja l-Uzma, didžiąją tranzitinę gatvę, kertančią miestą iš pietų į šiaurę. Namus dar gaubė rytmečio tyla. Tik iš pagrindinės gatvės girdėjosi vežimo dardėjimas. Iš dešinės, už žemų, baltai kalkėmis nuteptų namiūkščių, buvo iškilusios gelsvos kalifo rūmų sienos. Pietryčiuose bolavo Didžiosios mečetės minaretas. Pirmasis kvieti­ mas melstis jau seniai nuskambėjo, tačiau dauguma prekeivių atida­ rys savo krautuves tik po kelių valandų. Amras skubėjo tuščia gatve, nuo sienų atsimušė jo žingsnių aidas, bet staiga jis sustojo. Kai ta 30

mergaitė taip netikėtai išdygo kambaryje, jis pašoko. Tos tyros akys, įsmeigtos tiesiai į jį, akimirką privertė sustingti. Jo akys, paprastai net neužkliūvančios už Jusufo vergių, nužvelgė ją nuo galvos iki kojų: aukštas, lieknas stotas, paryškintas plonyčio šilkinio audinio, pabrėžtas plačia juosta, šviesos ir šešėlių žaismė ant jos kūno, šviesūs rusvi plaukai, nepridengti ir vilnijantys ant nugaros. Jis prisivertė nusukti akis į šalį. Tada jo galvoje mintys ėmė vyti viena kitą kaip raitelių būrys. Ji nesuprato to, ką išgirdo. Bet turėjo suvokti, kad tai pavojinga. – Nieko be manęs nedaryk! – prisakė jis Jusufui. Paskui puolė į gatvę, lyg jam ant kulnų liptų kokia piktoji dvasia. Amras atsišliejo į baltą sieną, norėdamas atgauti kvapą. Akme­ nys buvo vėsūs ir apmaldė tankų pulsą. Vakarykščio renginio dūmai dar tebeslūgsojo tarp namų. Staiga sugniaužęs kumštį jis taip trink­ telėjo per sieną, kad net suskaudo. Jo niekada nebuvo apnikusios abejonės, kuriuo keliu eiti. – Kad nebūtų jokių liudytojų, – prigrasė jam vyriausiasis ver­ buotojas, išdėstęs užduotį. – Tikrojo mokymo verbuotojai turi nar­ dyti tarp priešų it žuvys vandeny. Jų darbą dengia tamsi nešnekos skraistė. Amras žino, ką turi padaryti, seniai turėjo. Per daug pastatyta ant kortos. Jeigu tik uzurpatoriaus berberai ims numanyti, kas jis toks ir kodėl atsidūrė šiame mieste, tai, ką išgirdo toji mergaitė, jam gali būti mirtinai pražūtinga. Jis turi veikti greitai, kol Jusufas ją dar laiko savo namuose, ir kol ji, ką išgirdusi, dar neišplepėjo kokiai ki­ tai vergei. Tavo jutimai ne kokio paprasto vyro. Mat reikalas, kuriam tu pasiaukojai, reikalauja daugiau nei vieno žmogaus. Jo atmintyje aiškiai įsirėžęs vyriausiojo verbuotojo balsas, tarsi ką tik būtų nuskambė­ jęs. Ausyse jis aidi kaip Paskutinio teismo griausmas. Bet kur toji riba, kuri skiria antžmogiška nuo to, kas žmogiška? Turi tapti nejautrus skausmui, – kalbėjo jo mintyse vyriausia­ sis verbuotojas, – taip pat ir kitiems jausmams, kurie jaudina žmones. Jie prasismelkia pro tave kiaurai kaip smėlis, byrantis iš indo. Tu 31

nejauti nei liūdesio, nei skausmo, nei užuojautos, nei meilės. Amras užsimerkė ir vėl jam prieš akis iškilo tos vergės veidas. Jos akys po auksu žvilgančiais plaukais buvo mėlynos. Jose įskaitė baimę. Mer­ gaitė suprato, kad tai, ką išgirdo, – nepaprastai pavojinga. Kodėl ji nepabėgo? Jokių liudytojų. Jis pasisuko į sieną ir prisispaudė kakta prie vė­ saus mūro. Turi būti būdas ją užčiaupti jos nenužudant. Jis turi jį kuo greičiau surasti, nes netrukus ateis jaunuolis, kurio jis laukė pas Jusufą. Amro žvilgsnis sustojo ties auksakaliu, kuris dėliojo prekes prie­ šais krautuvės duris, paskui šalia jų įsitaisė. Tasai vyras rankose laikė ką tik pradėtą gaminti papuošalą iš filigraninio sidabro. Ant stalelio gulėjo baigti papuošalai, gėlės, drugeliai ir pamėgti apsauginiai ran­ kos pavidalo amuletai, juos perka ir žydai, ir krikščionys. Amras stebėjo jį iš tolo. Giliai įkvėpė ir sutelkė dėmesį į pulsą. Užsimerkė ir nejudėdamas stovėjo prigludęs prie sienos. Prieš akis iškilo vaizdas: jis pats, dar berniukas, rimtai žvelgia į tėvą, padėjęs ranką ant sidabrinio amuleto, kurį nešiojo ant kaklo. Girdėjo savo balsą, skardų iš susijaudinimo: „Prisiekiu Fatimos ranka.“ O tėvas atsakė: „Priesaika šventa. Šis amuletas tau tai primins.“ Amras atsimerkė, ir ryški ryto šviesa jį apakino. Jis ir vėl dirstelė­ jo į auksakalį. Paskui atsiplėšė nuo sienos ir žengė prie jo.

7 – Būk pasveikintas, sidi! – pasilabino auksakalys. Pakumpęs, tvirto sudėjimo vyras kiek palinko į priekį, dėl to atrodė žemesnis, nei buvo iš tikrųjų. Jo veidą ženklino senatvė, bet gyvos akys buvo jaunos ir žvitrios. – Kuo galėčiau pasitarnauti? Užeik į mano krau­ tuvę, parodysiu ir vertingesnių dalykų. Mane vadina Juhana. 32

Jis atsistojo kiek nerangiai ir šūktelėjo berniukui, kad tasai pri­ žiūrėtų gatvėje išdėliotas prekes. Amras akimirką nejudėdamas sto­ vėjo saulėje. Tai, ką jis daro, beprotybė. Bet jis nesitraukė. Pasikaišęs šviesų vasarinį apsiaustą, žengė paskui Juhaną į krautuvėlę. – Sėskis, sidi. Ko tau pasiūlyti? Arbatos? – Savo pirkėją, tikriau­ siai dėl barzdos, auksakalys palaikė musulmonų teologu. Amras arbatos neatsisakė. Juhana atnešė dvi arbatos stiklines, jose plaukiojo mėtų lapeliai ir rožių žiedlapiai. – Ko ieškai, sidi? Papuošalo sau? Kam nors kitam? Šis vyras tikriausiai turi patirties su teologais ir žino, kad klausti jų apie moteris nemandagu, lygiai kaip siūlyti išgerti vyno. Amras matė, kad vyras žiūri į jį su baime. Vis dėlto neišsklaidė prekiautojo spėlionių, kad galbūt yra teologas. Žydas pasiūlė jam pagalvėlę, gu­ linčią ant grindų šalia metalinio padėklo. – Nors čia ir ne kalifo rūmai, verčiuosi neblogai. Žmonės verti­ na mano darbą. Dairydamasis mažoje tamsioje patalpoje, Amras pajuto palengva rimstant pulsą. Tik pagalvės ir skrynios, jokių kitų baldų. Grindis dengė ašuočių dembliai. Amras pajuto jį apimančią ramybę, tarsi balsai, skardenantys gatvėje, liko ten kartu su saulės šviesa. Jo planas drąsus. Bet gali būti sėkmingas. Juhana pakėlė dėželę nuo grindų ir ją atvėrė. – Nieko nėra įstabesnio už brangakmenių kalbą, sidi. Niekas pasaulyje taip tobulai nesujungia gydomųjų galių, grožio ir vertės. Juhana padavė pirkėjui dėželę. – Tu tikras burtininkas, – tarė Amras. – Tavo darbai nuostabūs. Jis grožėjosi subtiliu auksakalio gebėjimu blizgančius akmenu­ kus apvyti aukso ir sidabro gijomis. Iš lauko besiskverbianti šviesa krito ant jų ir jie tviskėjo lyg nušviesti vidinės ugnies. Keletą akme­ nukų Juhana laikė ant delno. Baimės jo akyse nematyti. – Tik pažvelk į šį perlą, sidi! Perlai vertingiausi iš visų brang­ akmenių. Sako, jie atsiranda, kai lietus ramioje jūroje įkrinta į pra­ viras kriaukleles. Paskui kriauklelės maitina tuos lašelius kaip mo­ teris, suėmusi į save vyro sėklą, kol užgimsta tviskantis perlamutras. 33

Aš neišgręžiau juose skylučių, tik aptaisiau jų pirmykštį grožį, kad išliktų jų vertė ir kuo geriau veiktų jų gydomoji galia. Amras apžiūrėjo lygaus paviršiaus brangakmenį, aptaisytą sida­ bro gija. – Koks jų poveikis? – Jis buvo girdėjęs, kad gydytojai priskiria brangakmeniams gydomųjų galių. – Jie valo kraują ir gelbsti sergant širdies ligomis. Be to, nuveja gyvuliškas mintis ir vyrui su moterimi mylintis neleidžia įsibrauti tarp jų velniui, kitaip šis pakenktų gemalui. – Juhana trūktelėjo pe­ čiais ir nusišypsojo. – Bent jau taip sakoma. Amras pakėlė akis. Mintyse vėl nuskambėjo vyriausiojo verbuo­ tojo balsas: Jie prasismelkia pro tave kiaurai kaip smėlis, byrantis iš indo. Nesąmoningai pakėlė rankas prie smilkinių. Juhana metė į jį atsiprašymo kupiną žvilgsnį ir padėjo brangakmenį atgal į dėžutę. Aplink jo akis susimetė raukšlelės. – Yra akmenų, kuriuos dera nešioti kaip amuletus. Štai čia, pa­ vyzdžiui, malachitas: jis turi būti tamsiai žalias. Aptaisiau jį variu, nes jis iš vario rūdos plaušelinių kristalų. Nešiojamas ant kaklo ap­ saugo nuo piktos akies. Gelbsti įgėlus skorpionui ir gyvatei. – Juha­ na atsikėlė, pasirausė dėželėse ir dar kažką ištraukė. – Ir smaragdas padeda nuo skorpionų ir gyvačių. Turiu jų net du, kad galėtų ne­ šioti du draugai. – Jis atkišo Amrui grandinėlę iš smulkių auksinių narelių, ant jos išmoningai aptaisytas kabojo žalias akmuo. – Arba du įsimylėjėliai, – pridūrė jis. Amro kairė ranka mėšlungiškai suspaudė stiklinę. Dešine jis pa­ ėmė pakabutį. Pakėlęs brangų papuošalą, įdėmiai jį apžiūrėjo. – Apsodas gryno aukso, sidi, – skubiai patikino Juhana, pama­ tęs pirkėjo susidomėjimą. – Jis vaizduoja dvi gyvates, susipynusias akmens viršuje. Akmeniui suteikiau akies pavidalą. Smaragdas buvo skaidrus, tad Amras kiaurai jį matė savo delną. – Puikus darbas. Ir labai gražus akmuo. Nejauti nei skausmo, vėl išgirdo mintyse tą balsą. Jis tapo nepakeliamai garsus. Nei užuojautos, nei meilės. Juhanos veidas švietė iš pasitenkinimo. 34

– Vertingas smaragdas turi būti permatomas. Ilgai ieškojau, kol radau tokį gražų. Amras pasikabino grandinėlę ant pirštų. – Jis tobulas. O kas, – jis krenkštelėjo, – kas sakoma apie jo gy­ domąsias galias? – Gėrimas, kuriame palaikai smaragdą, padeda nuo bet kokių nuodų, ypač nuo skorpionų ir gyvačių. Ilgai į jį žiūrint praeina nuo­ vargis ir sustiprėja akys. – Juhana susimąstė. – Mano tėvas naudo­ davo smaragdus gydydamas įvairias odos ligas ir galvos skausmą, – kalbėjo jis. – Be to, smaragdas gerina kraujotaką ir palengvina gim­ dymą – jei tau rūpėtų ši jo savybė. Reikalas, kuriam tu pasiaukojai, reikalauja daugiau nei vieno žmogaus, skardeno balsas mintyse. Amras užsimerkė, įveikė save ir nugramzdino tą balsą į pasąmonės gelmes. – Tu daug žinai apie akmenis, – pagyrė jis. – Kur to išmokai? Juhana sunėrė rankas. Ant kairės rankos jis nešiojo žiedą su juo­ du kaip naktis opalu. Tai vienintelis jo papuošalas. – Žinoma, viso to išmokau iš savo meistro, – paaiškino jis. – Ir iš knygų. Daugiausia sužinojau iš naujo al Mukadasio traktato „Apie akmenis“. Ten sakoma, kad toks Hermis buvo didelis akmenų ir jų gydomųjų galių žinovas. Amrui staiga išdžiūvo burna. Jis gurkštelėjo arbatos, kuri jau se­ niai buvo ataušusi. – Hermis, – pakartojo jis tyliai. Paskui pakėlė galvą ir pažiūrėjo į auksakalį. – Gražus papuošalas. – Jo pirštai nekantriai gniaužėsi. – Kaip sugalvojai parinkti tokį pavidalą? Juhana taip pat gurkštelėjo arbatos. – Tiesiog taip panorau, sidi, ir nieko daugiau. Mano knygoje sa­ koma, kad smaragdas ištirpina angių ir kitokių gyvačių vyzdžius – kai tik jos pažvelgia, jas apakina. Galima sakyti, čia – amuletas. – Jis apakina gyvates? Amras nustebęs pakėlė akis. Jis pažvelgė į auksakalį kaip užklup­ tas vaikas. Smaragdas apakina gyvates. Taip kaip „Smaragdo knyga“ išsklaido abejones. Čia ženklas. 35

– Amuletas, – pakartojo Amras. Jis atgavo savitvardą ir prisivertė nusišypsoti. Tai, ką jis suplanavo, – beprotybė, jis tą žinojo.

8 Kai Safvanas pabudo po neramios nakties, jo brolis Umaras jau sė­ dėjo su stikline arbatos vidiniame kieme. Jis gyveno vos už kelių gatvių tame pačiame kvartale. – Sveikas tavo miegas, broliuk, – pasisveikino su juo Umaras, kai Safvanas, vilkintis vien tik zihara, balta tunika, basas nulipo laiptais ir žengė iš kolonados šešėlių. Nereikėjo duoti jam rakto, pagalvojo Safvanas, metęs nepaten­ kintą žvilgsnį į vyresnį brolį. Safvanas gyvena čia nuo tada, kai pra­ dėjo studijuoti Didžiojoje mečetėje, ir Umaras kelis kartus per savai­ tę rytais ateina jo aplankyti, tarsi jis būtų mažas vaikas, kuriuo reikia rūpintis ir jį prižiūrėti. Jų tėvas, kuriam priklausė šis namas ir abu vergai, tikriausiai irgi laikosi tokios nuomonės, pagalvojo Safvanas. Bet jis bent jau persikėlė į tokį pat aristokratišką, kartu saugų ir nuo­ šalų savo dvarą. Jeigu būtų Safvano valia, Umarą irgi ten pasiųstų. – Atėjai patikrinti, kokie mano miego įpročiai, ar paskaityti man pamokslo? – Safvanas graudžiai kostelėjo. – Prisikvėpavau tiek dūmų, kad Dievas mane vien jau dėl to turėtų apsaugoti nuo pragaro. Nors buvo ankstus rytas, miestą slėgė slogus tvankumas. Naktis oro neatvėsino. Safvanas atsisėdo prie Umaro ant nedidelio vidury­ je kiemo išmūryto šulinio krašto. – Tu ten buvai? Matei, kaip degino knygas? – Umaras demons­ tratyviai giliai įkvėpė oro. – Taip, man regis, ten buvai. Kvepi kaip vergas, kūrenantis hamamą. 36

Safvanui graužė gerklę. Jis buvo dar nesiprausęs ir seniai atšalę dūmai, įsigėrę į jo plaukus, erzino jį ir priminė, kas įvyko. – Suėmė Nabilį. – Nabilį? – brolio balsas suskambėjo skardžiai, kaip per stan­ džiai įtempta templė. Umaras pastatė savo stiklinę ant šulinio kraš­ to ir atsistojo. – Žinau, ką galvoji. Neturėjau su juo prasidėti. Bet Nabilis nie­ kada nekonfliktavo su įstatymu. Tikriausiai jis vienintelis mieste nepažeidžia net draudimo gerti vyną. Čia nesusipratimas. Safvanas paėmė brolio stiklinę ir gurkštelėjo arbatos, kad apmal­ šintų gerklės graužulį. – Dar niekada nebuvau matęs Nabilio tokio, – pridūrė jis susi­ mąstęs. – Kai buvome vaikai ir jis buvo mūsų mokytojas, atrodė, kad niekas negali išvesti jo iš pusiausvyros. – Nedidelė, bet nepajudinama uola bangų mūšoje. – Umaras pa­ šiojo nugnybtą žiedą nuo vieno iš gėliapuodžių. – Bet tu teisus, aš irgi neįsivaizduoju, kas galėtų jį sukiršinti su įstatymu. – Nuvytusį žiedą jis spriegtelėjo pirštu šalin ir tyliai nusijuokė. – Kai buvai vai­ kas, susikrimtęs visuomet bėgdavai pas jį. Ir kai susimušdavai kelį, ir kai išskrido mylimiausias mūsų tėvo sakalas – visuomet skubėdavai pas Nabilį. Ne pas mane, ne pas mamą ir juo labiau ne pas tėvą. O juk buvai mamos numylėtinis. Ji būtų apsaugojusi tave nuo mūsų visagalio tėvo pykčio. Bet ne, tuo turėdavo pasirūpinti Nabilis. Safvanas irgi nusišypsojo. – Ak, kaip tada nepasisekė su tuo sakalu! Niekada nebūčiau drį­ sęs prisipažinti tėvui. Jis mane būtų prilupęs. Bet kai nubėgau pas Nabilį, jis tuoj pat padėjo knygą ir mane išklausė. O paskui nuėjo pas mūsų tėvą ir apmaldė jo pyktį. Tėvas visuomet jo klausydavo. – Nabilis tave išpopino. – Brolio balsas skambėjo geranoriš­ kai. – Jo sūnui dabar jau šešiolika, ar ne? Tu praleisdavai daugiau laiko pas jį nei namie. Safvanas užsigalvojęs žiūrėjo į pustuštę stiklinę, paskui kilstelėjo antakius. – Jis – ne eretikas. 37

Umaras krūptelėjo lyg žaibo trenktas. – Ne eretikas? – pakartojo jis. Jo balsas nuskambėjo šaižiai. – Ar nori pasakyti, kad Nabilį suėmė dėl erezijos? Safvanas kietai sučiaupė lūpas. – Jis nekaltas, – gynė jis draugą. – Aš žinau, kad jis nekaltas! Umaras stipriai spyrė koja į sieną. – Į kaltinimą zandaka negali žiūrėti pro pirštus! – Jis papurtė galvą. – Ir, žinoma, mano brolis įklimpęs iki kaklo! – Safvanas tylė­ damas žiūrėjo į byrantį tinką. – Šiais laikais reikia būti atsargiam, – jau ramiau kalbėjo Umaras. – Visiškai nesvarbu, ar kaltinimas tei­ singas, ar ne, turėtum laikytis atokiau. Jis priėjo prie brolio ir suėmė jam už peties. – Būtų gerai, jeigu bent kartą paklausytum manęs, Safvanai! Ar kalbėtume apie Nabilį, ar apie Lubną, baik vieną kartą elgtis kaip be galvos! Safvanas pašoko ant kojų. – Kuo čia dėta Lubna? Umaras sausai nusijuokė. – Ne veltui sakoma: „Kas vaikšto pas verges, paskui gailisi.“ Tu leidiesi bauginamas ir paisai jos užgaidų. Argi nepastebi? Safvanas užmiršo visą nuovargį. Greitai perbraukė ranka per šu­ linio kraštą ir tik per plauką nenušveitė ant žemės stiklinės. Koks brolio reikalas dėl Lubnos? – Juk tu baiminiesi, kad Ziris įtūš, tai ir viskas! Bet Ziris nieko apie tai nežino ir nesužinos. Jeigu mudu būtume draugai, jis man ją tikriausiai net padovanotų. – Turi pripažinti, kad vargu ar kilmingas jaunas arabas iš Kalbių giminės yra iš tų, ką toks berberų generolas kaip Ziris norėtų vadin­ ti draugu, – atkirto jam brolis. – O jeigu taip nutiktų, užtrauktum šeimai gėdą. – Jis patapšnojo broliui per veidą. – Mažasis broliuk, juk be Lubnos tu dar nepažinai jokios kitos moters! Ji naudojasi tuo, kad tu ją įsimylėjęs, ir valdo tave savo įgeidžiais. Argi neprisi­ meni? Vos prieš dvi savaites atėjai pas mane pasiguosti: pirmiausia ji norėjo su tavim skaityti knygą. Paskui išvadino tave subobėjusiu knygų graužiku vien todėl, kad jai nepatiko skaitoma istorija. No­ 38

rėjai ją apmaldyti, ir tavo dovaną ji, žinoma, priėmė. Bet kai prakal­ bai apie vestuves ir norėjai išpirkti ją iš Zirio, ji putodama iš pykčio išlėkė iš tavo namų kaip piktoji dvasia. Lyg mūsų šeima nebūtų gera nelaisvai bekilmei moteriai, neturinčiai net tikro vardo! O tu, kvai­ lys, leidai jai taip elgtis! – Jau seniai Lubną mačiau, – nenoromis pripažino Safvanas. Po ano jų ginčo jis norėjo viską baigti. Bet šitai prisipažinti reikš­ tų, kad brolis nuo pat pradžių buvo teisus. Umaras nusijuokė. – Argi nesakiau? Viskas, broliuk, praeis. Bet nesisielok, nei tu pirmas, nei paskutinis. Safvanas krestelėjo galvą. – Juk tu jos visai nepažįsti! Umaras pabaksnojo jam į krūtinę. – Lubnos nepažįstu, bet pažįstu tave, mažasis broliuk, tave, ir ži­ nau, koks tu užsispyręs. Įsikalei sau į kietakaktę galvą ir geriau dau­ žysi ją visą gyvenimą į sieną, negu Lubnos atsisakysi, kad ir kaip ji tave šokdintų. Ne dėl to, kad ją dar myli, juk nesi toks kvailas, o dėl to, kad ji tau pirmoji. Ir su Nabiliu taip bendrauji, nors visą dieną jis nieko kito ir neveikia, kaip tik sėdi įkišęs nosį į laisvamanių filosofų knygas. Nesistebiu, kad jį apkaltino erezija. Safvanas metė į jį piktą žvilgsnį ir prikando liežuvį, kad nesusi­ keiktų. Bet brolis prabilo rimtesniu tonu: – Toks lengvabūdiškumas kada nors tave pražudys, Safvanai. Nepamiršk mūsų šeimos garbės, daugiau nieko iš tavęs nereikalau­ ju! – Safvanas pasuko galvą į šoną, kad nereikėtų pakelti akių į bro­ lį. – Ar tu tikras, kad berberų kaltinimai nepagrįsti? Safvanas įbedė akis į žemę. Jis niršo, juk nebuvo dėl to tikras. – Paprašysiu, kad Utmanas pagelbėtų, – pratarė jis pagaliau. – Jis tėvo draugas, jis – teisėjas. Po pietų maldos nueisiu pas jį. Jo padedamas įrodysiu, kad Nabilis nekaltas. Niekas daugiau nedrįs vadinti jo eretiku. Umaro veidas buvo kuo rimčiausias, kai jis tarė: – Meldžiu Dievą, kad tau pasisektų.

39