Lisa Smith
- 48 -
Slaptoji vampyre˙
5
P
skyrius
opė metė knygą plonais viršeliais, bet Džeimsas išsisuko. – Pope... – Tu, pašlemėke! Gyvate! Kaip gali su manimi taip elgtis? Tu išlepintas savanaudi nesubrendėli... – Ššš! Tave išgirs... – Ir tegu! Aš ką tik sužinojau, kad mirsiu, o tu nesugalvoji nieko kita, kaip tyčiotis iš manęs. Kvaili, liguisti juokai. Negaliu patikėti. Negi manai, kad tai juokinga? – Popė šaukdama neteko kvapo. Džeimsas, bandęs gestais ją nutildyti, pasidavė ir atsigręžė į duris. – Ateina seselė, – tarė jis. – Gerai, paprašysiu, kad tave išmestų, – atsiliepė Popė. Jos pyktis išseko, ji vos neverkė. Dar niekada nesijautė šitaip apgauta ir apleista. – Žinai, nekenčiu tavęs, – tarė ji. Durys atsidarė – tai buvo ta pati seselė gėlėta palaidine ir žaliomis darbinėmis kelnėmis. – Ar kas nors atsitiko? – paklausė ji, įjungdama šviesą. Tada pamatė Džeimsą. – Nagi, pažiūrėkime; nepanašu, kad būtum šeimos narys, – tarė ji. Šypsojosi, nors stengėsi suteikti balsui valdingumo. - 49 -
Lisa Smith
– Jis ir nėra šeimos narys. Noriu, kad nešdintųsi iš čia, – tarė Popė. Seselė papureno Popės pagalvę, uždėjo švelnią ranką jai ant kaktos. – Per naktį gali likti tik šeimos nariai, – tarė ji Džeimsui. Popė žiopsojo į televizorių ir laukė, kol Džeimsas išsinešdins. Bet jis tik apėjo aplink lovą ir atsistojo prie seselės. Ši, tvarkyda ma Popės patalus, pakėlė į jį akis. Judesiai sulėtėjo ir liovėsi. Popė nustebusi pašnairavo į ją. Seselė spoksojo į Džeimsą, lyg būtų užhipnotizuota, jos su glebusios rankos gulėjo ant patalų. Džeimsas irgi žvelgė į ją. Degant šviesai, Popė matė Džeimso veidą – ir vėl apėmė keistas jausmas, kad jo neatpažįsta. Džeim sas atrodė labai išblyškęs, bemaž rūstus, lyg dirbtų sunkų darbą. Smakras įsitempęs, o akys – akys sidabro spalvos. Kaip tikras sidabras jos blizgėjo šviesoje. Popė kažkodėl pagalvojo apie išbadėjusią panterą. – Matote, čia viskas gerai, – tarė seselei Džeimsas, tarsi tęs damas judviejų pokalbį. Seselė sumirkčiojo, tada, tarsi ką tik pabudusi iš snaudulio, apsidairė po palatą. – Taip, taip, viskas gerai, – tarė ji. – Jei reikės, paskambinkite man... – Ji, regis, vėl išsiblaškė, tada sumurmėjo: – Jei, hm, ko nors prireiks. Seselė išėjo. Popė žvelgė pavymui, užmiršusi kvėpuoti. Tada lėtai nukreipė akis į Džeimsą. – Žinau, tai kvaila, – tarė Džeimsas. – Piktnaudžiavimas ga lia. Užtat viskas sutvarkyta. – Tu su ja susitarei, – vos girdimai sušnabždėjo Popė. - 50 -
Slaptoji vampyre˙
– Ne. – Arba tai koks nors psichologinis triukas. Įstabusis Kaip Jis Ten Vardu. – Ne, – paprieštaravo Džeimsas ir atsisėdo ant oranžinės plastikinės kėdės. – Tada aš kraustausi iš proto. Pirmą kartą tą vakarą Popė nebegalvojo apie ligą. Apie nieką negalėjo dorai mąstyti; galvoje sukosi mintys, viskas painiojosi. Jautėsi lyg Dorotės trobelė iš „Ozo šalies burtininko“, nunešta viesulo. – Tu nesikraustai iš proto. Tikriausiai aš nederamai pasiel giau; sakiau, jog neišmanau, kaip tai paaiškinti. Klausyk, aš ži nau, kaip tau sunku tuo patikėti. Maniškiai taip patvarkė; jie daro visa, kad žmonės mumis netikėtų. Nuo to priklauso jų gyvybė. – Džeimsai, atleisk, bet aš... – Popė jautė drebant savo ran kas. Ji užsimerkė. – Gal tu paprasčiausiai... – Pope, pažvelk į mane. Aš sakau tiesą. Prisiekiu. – Jis akimir ką stebeilijo į ją, tada iškvėpė. – Gerai. Nenorėjau to daryti, bet... Džeimsas atsistojo, pasilenkė prie Popės. Ji susitvardė ir ne atšlijo, bet juto besiplečiant akis. – Dabar žiūrėk, – tarė jis ir iššiepė dantis. Paprastas veiksmas, bet jo poveikis buvo stulbinamas. Visa keičiantis. Tą akimirką jis iš blyškaus, bet gana paprasto Džeim so virto tuo, ko Popė dar nebuvo regėjusi. Visiškai kitos rūšies žmogumi. Jo akys švytėjo sidabru, veidas darėsi panašus į grobuonies. Bet Popė to beveik nepastebėjo – spoksojo jam į dantis. Net ne į dantis, į iltis. Jo iltys atrodė kaip katės – ilgos ir už linkusios, smailais galais. - 51 -
Lisa Smith
Nė kiek nepanašios į niekučių krautuvėlėse pardavinėja mas dirbtines vampyrų iltis. Labai stiprios, labai aštrios ir labai tikros. Popė sukliko. Džeimsas delnu uždengė jai burną. – Juk nenori, kad vėl grįžtų seselė. Kai atitraukė ranką, Popė išlemeno: – O dievulėliau, o dievulėliau... – Prisimeni, kai sakydavai, kad skaitau tavo mintis? – tarė Džeimsas. – Kai išgirsdavau, ko tu negirdi, ir judėdavau greičiau už tave? – O Dieve! – Pope, tai tiesa. – Jis paėmė oranžinę kėdę ir sulenkė meta linę koją. Padarė tai lengvai, grakščiai. – Mes stipresni už žmo nes, – kalbėjo jis. Atitiesino koją ir vėl pastatė kėdę. – Mes ge riau matome tamsoje. Mes sukurti medžioti. Pamažu Popė susigaudė, ką jis nori pasakyti. – Man nerūpi, ką tu gebi, – šaižiai sušuko ji. – Tu negali būti vampyras. Pažįstu tave nuo penkerių metų. Tu, kaip ir aš, kasmet augai. Paaiškink tai. – Visa, ką tu žinai, netiesa. – Popė tik spoksojo į jį, tad Džeimsas atsidusęs pridūrė: – Visa, ką tariesi žinanti apie vam pyrus, esi skaičiusi knygose arba mačiusi per televizorių. Be abejo, tai sukūrė žmonės. Niekas iš Nakties pasaulio nelaužytų slaptumo taisyklės. – Nakties pasaulis? Kur tas Nakties pasaulis? – Tai ne vieta. Tai tarsi slapta visuomenė – vampyrų, ra ganų ir vilkolakių. Pačių geriausių. Apie tai papasakosiu vė - 52 -
Slaptoji vampyre˙
liau, – niūriai pažadėjo Džeimsas. – O dabar klausyk – viskas paprasta. Aš vampyras, nes mano tėvai vampyrai. Aš toks gimiau. Mes esame lamijos. Popė prisiminė poną ir ponią Rasmusenus, prabangų didžiu lį jų namą ir auksaspalvį mersedesą. – Tavo tėvai? – Lamijos – senas vampyrų pavadinimas, bet mums jis reiš kia, kad tokie gimėme, – pasakojo Džeimsas, nekreipdamas į ją dėmesio. – Mes gimstame ir augame kaip žmonės, bet panorėję galime liautis senti. Mes kvėpuojame. Vaikštome dienos švieso je. Netgi galime valgyti įprastą maistą. – Tavo tėvai, – silpnu balsu pakartojo Popė. Džeimsas pažvelgė į ją. – Taip. Mano tėvai. Klausyk, kaip manai, kodėl mano mama užsiima vidaus apdaila? Ne dėl to, kad jiems reikia pinigų. To kiu būdu ji sutinka daug žmonių, kaip ir mano tėvas psichotera peutas. Užtenka kelias minutes pabūti su žmogumi, ir vėliau jis nieko neprisimins. Popė nejaukiai pasimuistė. – Taigi jūs, hm, geriate žmonių kraują, ką? – Net ir po to, ką regėjo, negalėjo ištarti nesijuokdama. Džeimsas dėbsojo į savo Adidas sportbačių raištelius. – Taip. Aš tikrai geriu, – švelniai ištarė jis. Tada pakėlė galvą ir pažvelgė jai į akis. Džeimso akys atrodė tarsi grynas sidabras. Popė atsilošė į pagalvių šūsnį ant lovos. Galbūt lengviau juo patikėti dėl to, kad šiandien jau įvyko neįtikimų dalykų. Tikrovė apsivertė aukštyn kojomis – tiesą sakant, vienu neįtikimu dalyku daugiau ar mažiau, koks skirtumas? - 53 -
Lisa Smith
Aš mirsiu, o mano geriausias draugas yra kraugerys pabaisa, galvojo ji. Ginčas baigėsi, ji nebeturėjo jėgų. Abu su Džeimsu tyliai žvelgė vienas į kitą. – Gerai, – galiausiai tarė ji, ir tai reiškė, kad viską suprato. – Aš tai pasakiau ne tam, kad nusimesčiau nuo pečių naš tą, – vis dar prislopintu balsu tarė Džeimsas. – Prisimeni, sa kiau, kad galiu tave išgelbėti? – Miglotai. – Popė lėtai sumirkčiojo, tada griežčiau paklau sė: – Kaip? Jo žvilgsnis nukrypo į sieną. – Taip, kaip tu manai. – Džeimi, aš nebegaliu nieko manyti. Švelniai, nežiūrėdamas į ją, Džeimsas pakišo ranką po ant klode ir uždėjo delną jai ant blauzdos. Palengva papurtė koją, taip išreikšdamas meilę. – Vaikuti, paversiu tave vampyre. Popė prispaudė kumščius prie veido ir pravirko. – Ei. – Džeimsas paleido jos koją ir nerangiai apkabinęs pasodino. – Neverk. Viskas kaip reikiant. Tai geriau nei kita alternatyva. – Tu... visiškas... beprotis, – kūkčiojo Popė. Ašaros jai srū te sruvo, ji nebegalėjo jų sustabdyti. Buvo gera verkti Džeimso glėbyje. – Sakei, kad turi toks gimti, – kūkčiodama suvapėjo ji. – Ne, ne taip sakiau. Sakiau, kad aš toks gimiau. Yra ir daug kitokių. Sukurtųjų vampyrų. Būtų dar daugiau, bet įstatymas ne leidžia bet kokio pašlemėko iš gatvės paversti vampyru. – Bet aš negaliu. Esu tokia, kokia esu; esu aš. Aš negaliu būti... kitokia. - 54 -
Slaptoji vampyre˙
Džeimsas ją švelniai atitraukė, kad galėtų pažvelgti į veidą. – Tada tu mirsi. Neturi ko rinktis. Aš domėjausi, netgi raga nos klausinėjau. Nakties pasaulyje niekas negali tau padėti. Taigi klausimas vienas: nori gyventi ar ne? Išblaškytos Popės mintys vėl susitelkė į šį klausimą. Tai buvo lyg žibintuvėlio šviesa juodame kaip naktis kambaryje. Ar ji nori gyventi? O Dieve, žinoma, nori. Iki šiol ji manė turinti nesąlygišką teisę gyventi. Netgi ne sijautė dėkinga už tokią laimę. O dabar susivokė, kad tai nėra savaime suprantama – ir kad dėl to ji gali pakovoti. Pabusk, Pope! Tai šaukia proto balsas. Jis tvirtina galįs išgel bėti tau gyvastį. – Luktelk. Man reikia pagalvoti, – Popė šaltai tarstelėjo Džeimsui. Ašaros išdžiūvo. Ji atstūmė draugą ir įsistebeilijo į baltą ligoninės antklodę. Gerai. Gerai. Dabar susikaupk, mergaite. Žinojai, kad Džeimsas turi paslaptį. Na ir kas, kad nemanei, jog ji gali būti tokia? Jis vis vien Džeimsas. Gal jis šiurpus ne mirtingas išgama, bet tu jam svarbi. Be to, niekas kitas negali tau padėti. Popė nejučia įsikibo Džeimsui į ranką, nors ir nežiūrėjo į jį. – Kaip tai atrodys? – išstenėjo ji. Ramiai, dalykiškai jis atsakė: – Kitaip. Nesiūlyčiau to, jei būtų ką rinktis, bet... kaip yra, taip. Kol tavo kūnas keisis, tu sirgsi, bet vėliau tau nebegrės jokia liga. Būsi stipri ir greita – ir nemirtinga. – Gyvensiu amžinai? Ar galėsiu liautis senusi? – Popė jau įsivaizdavo save kaip nemirtingą senę. - 55 -
Lisa Smith
Džeimsas išsišiepė. – Pope, tu dabar pat nustosi senti. Taip nutinka sukurtie siems vampyrams. Iš esmės tu mirsi kaip mirtingoji. Kurį laiką būsi be sąmonės ir atrodysi mirusi. O paskui... pabusi. – Supratau. – Panašiai, kaip Džuljeta karste, pagalvojo Popė. O paskui jai dingtelėjo: o Dieve... mama ir Filas. – Turėtum dar kai ką žinoti, – kalbėjo Džeimsas. – Tam ti kras procentas žmonių to neištveria. – Neištveria? – Persikeitimo. Tie, kam per dvidešimt, beveik niekada ne išgyvena. Jie taip ir nepabunda. Kūnas negali prisitaikyti prie naujo pavidalo ir paprasčiausiai perdega. Paaugliai dažniausiai išgyvena, bet ne visada. Keista, bet Popę tai paguodė. Bent kiek menkesnė viltis atro dė labiau tikėtina už absoliučią. Kad gyventų, ji turės rizikuoti. Popė pažvelgė į Džeimsą. – Kaip tai padarysi? – Tradiciniu būdu, – su šypsenėle veide atsakė jis. Paskui rimtai pridūrė: – Mes apsikeisime krauju. Ką gi, nuostabu, pagalvojo Popė. Aš bijojau paprasčiausios adatos, o dabar man kraujagysles perkąs iltimis. Ji sunkiai nurijo seiles ir sumirksėjo žiūrėdama į niekur. – Pope, rinktis tau. Viskas priklauso nuo tavęs. Ilgai buvo tylu, tada Popė tarė: – Džeimi, aš noriu gyventi. Jis linktelėjo. – Tuomet gausi išvykti iš čia. Palikti tėvus. Jie negalės nieko žinoti. - 56 -
Slaptoji vampyre˙
– Taip, ką tik supratau. Tarsi iš FTB gautum naują tapatybę, tiesa? – Dar daugiau. Gyvensi kitame pasaulyje, Nakties pasaulyje. Tai vienišas pasaulis, pilnas paslapčių. Bet tu jame vaikščiosi, o ne gulėsi po žeme. – Džeimsas spustelėjo jai ranką. Tada labai tyliai ir rimtai paklausė: – Nori pradėti dabar pat? Popė nesugalvojo nieko kita kaip tik užsimerkti ir susiim ti – taip ji darydavo prieš injekcijas. – Aš pasiruošusi, – išspaudė pro sustingusias lūpas. Džeimsas vėl nusijuokė – šįkart atrodė, kad jis nesusilaikė. Tada nuleido lovos turėklą ir atsisėdo šalia. – Aš pripratęs tai daryti užhipnotizuotiems žmonėms. Bus keista, jei tu nemiegosi. – Na ką gi, jei spiegsiu, galėsi mane užhipnotizuoti, – neat simerkdama tarė Popė. Atsipalaiduok, tvirtai tarė ji sau. Kad ir kaip skaudėtų, kad ir kaip būtų baisu, ištversi. Turi ištverti. Nuo to priklauso tavo gyvybė. Širdis daužėsi taip, kad net kūnas kilnojosi. – Štai čia, – tarė Džeimsas, šaltais pirštais liesdamas jai ger klę, tarsi čiuopdamas pulsą. Pirmyn, pagalvojo Popė. Atlikime tai. Pajuto šilumą, Džeimsui palinkus prie jos ir atsargiai suėmus už pečių. Suvokė jį kiekviena odos nervų galūnėle. Tada prie ger klės pajuto šaltą alsavimą ir staigų dvigubą įgėlimą – net nespėjo atsitraukti. Iltys įsmigo jai į kūną. Padarė dvi žaizdeles, kad Džeimsas galėtų atsigerti jos kraujo... - 57 -
Lisa Smith
Dabar tai jau tikrai skaudės, spėjo Popė. Nebegalėjo tvardy tis. Jos gyvenimas medžiotojo rankose. Ji – triušis, kurį apsivijo gyvatė, pelė katės naguose. Nesijautė esanti geriausia Džeimso draugė, jautėsi kaip pietūs... Pope, ką darai? Nesipriešink. Jei muistysiesi, skaudės. Džeimsas kalbėjo jai – bet šiltos lūpos prie jos kaklo nejudė jo. Balsas skambėjo jos galvoje. Aš nesipriešinu, pamanė Popė. Aš tik nusiteikiu, kad skaudės. Buvo justi deginimas ten, kur smigo dantys. Popė laukė, kada ims skaudėti, bet neskaudėjo, tik deginimas pasikeitė. Oho, pamanė Popė. Karštis darėsi tikrai malonus. Lyg dovana, lyg išlaisvinimas. Ir artumas. Jiedu su Džeimsu vis artėjo ir artėjo, kaip du van dens lašai, riedantys artyn ir susiliejantys vienas su kitu. Juto Džeimso mintis. Mintis ir jausmus. Jo jausmai tekėjo į Popę, per ją. Švelnumas... rūpestis... globa. Šaltas juodas įtūžis ją užpuolu siai ligai. Nusiminimas, kad nėra kito būdo jai padėti. Ir troški mas – troškimas viskuo su ja dalytis, padaryti ją laimingą. Taip, pagalvojo Popė. Nuo saldumo bangos net apsvaigo. Nejučia sugriebė Džeim so ranką, jų pirštai susipynė. Džeimsai, galvojo ji, apimta nuostabos ir džiaugsmo. Atsar giai perdavė jam savo troškimus. Pope. Ji juto jo paties nuostabą ir džiaugsmą. O pasakiškas malonumas vis stiprėjo. Nuo jo smarkumo Popė net suvirpėjo. Kaip galėjau būti tokia kvaila, galvojo Popė. Bijoti. Tai visai nebaisu. Tai... tikra. - 58 -
Slaptoji vampyre˙
Ji dar niekada nebuvo tokia artima su kitu žmogumi. Atrodė, jie tapo viena būtybe, ne grobuonimi ir auka, bet šokio partne riais – Pope ir Džeimsu. Popė galėjo prisiliesti prie jo sielos. Ganėtinai keista, jam buvo baisu. Popė tai juto. Pope, nereikia – per daug tamsių dalykų – nenoriu, kad matytum... Tamsių – taip, pamanė Popė. Bet ne tamsių ir baisių. Tamsių ir vienišų. Kokia siaubinga vienatvė. Jausmas, kad nepriklausai nė vienam iš dviejų žinomų pasaulių. Niekur neturi vietos. Iš skyrus... Staiga Popė išvydo savo paveikslą. Džeimso galvoje ji buvo trapi ir grakšti, oro dvasia smaragdinėmis akimis. Silfidė gryno plieno šerdimi. Aš visai ne tokia, pagalvojo ji. Nesu aukšta ir graži kaip Žak lina arba Mikaela... Popės išgirstas atsakymas, regis, buvo skirtas ne jai – atrodė, Džeimsas kažką mąsto arba prisimena seniai užmirštą knygą. Merginą myli ne dėl grožio. Myli, nes ji dainuoja tau vienam suprantamą dainą... Drauge su šia mintimi sklido stiprus troškimas globoti. Tai štai ką Džeimsas jai jautė – Popė pagaliau sužinojo. Tarsi ji būtų brangenybė, kurią reikia bet kokia kaina saugoti... Bet kokia kaina. Kad ir kas jam nutiktų. Popė pabandė nusi tverti šios minties, išsiaiškinti, ką Džeimsas turi galvoje. Jai susi darė įspūdis, kad kalbama apie taisykles – ne, apie įstatymus... Pope, nemandagu nekviestam naršyti kito galvoje. Žodžiuose buvo justi neviltis. Popė mintyse atsitraukė. Nenorėjo kišti nosies kur nereikia. Tetroško padėti... - 59 -
Lisa Smith
Žinau, iki jos atsklido Džeimso mintis kartu su šilumos ir dėkingumo banga. Popė atsipalaidavo ir paprasčiausiai mėgavosi vienybės su Džeimsu jausmu. Norėčiau, kad tai truktų amžinai, mąstė ji – ir kaip tik tada viskas baigėsi. Nuo jos kaklo dingo šiluma, Džeimsas atsitraukė, atsitiesė. Popė bandė prieštarauti, prisitraukti jį vėl. Džeimsas nepa sidavė. – Ne, dar kai ką turime padaryti, – sušnabždėjo jis. Bet nieko daugiau nedarė. Tik laikė Popę glėbyje, priglaudęs lūpas jai prie kaktos. Popė jautėsi rami ir suglebusi. – Nesakei, kad taip bus, – tarė ji. – Nežinojau, – paprastai paaiškino Džeimsas. – Anksčiau niekada taip nebuvo. Jiedu tyliai sėdėjo kartu, Džeimsas švelniai glostė Popei plaukus. Kaip keista, mąstė Popė. Viskas taip pat ir viskas kitaip. Tarsi ji būtų vos nepaskendusi vandenyne, bet pasiekusi krantą. Visą dieną viduje kunkuliavęs siaubas išnyko, pirmą kartą gyvenime ji jautėsi visiškai saugi. Po kokios minutės Džeimsas papurtė galvą, išsibudino. – Ką dar turime padaryti? – paklausė Popė. Vietoj atsakymo Džeimsas pakėlė sau prie lūpų riešą. Staigiai trūktelėjo galvą, lyg norėdamas nukąsti siūlo galą. Jam nuleidus ranką, Popė išvydo kraują. Jis plona srovele tekėjo jo ranka. Toks raudonas, kad atrodė beveik netikras. Popė papurtė galvą. - 60 -
Slaptoji vampyre˙
– Tai ne taip jau baisu, – meiliai tarė Džeimsas. – Turi tai padaryti. Be mano kraujo mirusi nevirstum vampyre, papras čiausiai mirtum. Kaip bet kokia kita auka. Bet aš noriu gyventi, tarė sau Popė. Gerai jau. Užsimerkė ir leido, kad Džeimsas palenktų jos galvą sau prie riešo. Skonis buvo ne kaip kraujo, bent jau ne toks, koks būna įsi kandus liežuvį ar įsikišus į burną sužeistą pirštą. Jis atrodė keis tas. Stiprus ir aštrus. Lyg koks stebuklingas eliksyras, apkvaitusi mąstė Popė. Ir vėl ėmė skaityti Džeimso mintis. Apsvaiginta artumo ji gėrė toliau. Labai gerai. Turi daug išgerti, tarė jai Džeimsas. Tačiau jo vidi nis balsas buvo tylesnis nei anksčiau. Ūmiai Popė pajuto nerimą. O kas bus tau? – Man viskas bus gerai, – balsiai tarė Džeimsas. – Tik dėl tavęs nerimauju. Jei ganėtinai neišgersi, tau kils pavojus. Ką gi, jis žinovas. Popė su džiaugsmu leido srūti į save tam keistam svaigiam gėrimui. Ji maudėsi švytėjime, regis, nutvies kiančiame ją iš vidaus. Jautėsi tokia rami, tokia laiminga... Ir tada, be jokio perspėjimo, ramybė sudužo. Įsiveržė balsas, šaižios nuostabos sklidinas balsas. – Ką judu čia veikiate? – sušuko balsas, ir Popė, pakėlusi gal vą, tarpdury išvydo Filipą.
- 61 -