2
Iden paliko automobilį šalikelėje ir pėsčiomis patraukė į mišką. Nors nuo pastarojo karto, kai ėjo šiuo taku, prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai, nors jau temo ir miške nutįso ilgi šešėliai, ėjo tvirtu žingsniu, nes žinojo kelią. Drėgname birželio ore lakiojo jonvabaliai. Kol priėjo urvą, palaidinė nugaroj sudrėko nuo prakaito ir prilipo prie kūno. Urvas atrodė lygiai kaip ir tuosyk, kai regėjo jį paskutinį kartą būdama vienuolikos, kai dar nepažinojo jokių kitų namų, tik šią daubą Šenandoa slėnyje. Urvo anga buvo užversta dviem milžiniškais rieduliais, kuriuos atrideno dėdė Kailas, padedamas kelių vyrų iš kaimyninių namų. Tačiau virš tų dviejų šviesiai pilkų riedulių buvo matyti juoda trikampė kiaurymė. Iden priėjo arčiau. Iš kur atsirado šita anga? Anksčiau lyg ir nebuvo. Turbūt per tuos dvidešimt ketverius metus akmuo suskilo ir dalis nutrupėjo. Įdomu, ar Kailas žino, kad urvas tapo prieinamas šikšnosparniams ir lauko pelėms? Ar vaikams, erzinantiems vienas kitą, nekilo noras pamėginti įsmukti pro tą plyšį vidun? „Šitame urve Katerina Svift kūrė savo apsakymus“, – turbūt pasakytų jie. Šitame urve ji ir mirė. Tikriausiai ir jie, lygiai kaip dabar Iden, vėsiam oro gūsiui pro plyšį pūstelėjus iš urvo, girdėjo skambų rašomosios mašinėlės klavišų kaukšėjimą, tarsi motina tebebūtų gyva, sėdėtų pasislėpusi tamsiame urve ir rašytų. Iden neskubėdama grįžo prie automobilio, ėjo sunėrusi rankas ant krūtinės. Po interviu su Monika Lein prabėgo vos mėnuo, tačiau per tą mėnesį ją galutinai užvaldė mintis sukurti apie motiną filmą. Juo išsyk susidomėjo dvi kino studijos, bet,
D ian e C ham b e r lain
15
dideliam Ninos nusivylimui, Iden nė su viena nesusidėjo. Nėra ko skubėti. Reikia viską gerai apmąstyti. – Juk tai nuostabu, – džiaugėsi Nina, pamačiusi, kokio entuziastingo atgarsio sulaukė Iden sumanymas. – Kas geriau už tave galėtų sukurti filmą apie Kateriną Svift? Tačiau kai motina mirė, Iden tebuvo ketveri. Prisiminimai apie mamą migloti ir skysti. Išlikę šykštūs biografiniai faktai bylojo Kateriną Svift buvus ekscentrišką, kone balansuojančią ties beprotystės riba, ir kurstė kalbas, neva ji buvusi šalta moteris, dėl to ir pasirinkusi atsiskyrėlės gyvenimo kelią. Straipsniai apie ją visad prasidėdavo žodžiais „Keistuolė Katerina Svift“ arba „Ekscentriškoji Katerina Svift“. O anotacijoje, pakartotinai leidžiant paskutinę jos knygą, buvo rašoma: „Tiesiog neįtikėtina, kaip Katerina Svift galėjo su tokia meile kurti personažus, juk pati, kaip visiems gerai žinoma, per savo trumpą gyvenimą vengė bet kokios draugijos.“ Gal pavyktų pakeisti nusistovėjusią viešą nuomonę apie motiną? Juk ji, Iden, – gyvas įrodymas to, kad motina vis dėlto artimai bendravo bent jau su vienu vyru. Iden tėvas Matas Railis mirė dukrai dar negimus. Iden įsivaizdavo bendrą tėvų gyvenimą buvus tebūnie trumpą, bet ryškų ir aistringą. Juk tik neeilinis žmogus galėjo priversti Kateriną išlįsti iš kiauto. Rytą skrisdama lėktuvu iš Los Andželo į Filadelfiją, Iden sugalvojo filmui pavadinimą: „Atsiskyrėlės gyvenimas“. Žodis „atsiskyrėlė“ čia – be jokio neigiamo atspalvio. Motina ne kaltinama, o tai taps viso filmo leitmotyvu: pasaulis susidarė klaidingą nuomonę apie moterį, rašytoją ir archeologę, kuri nebuvo nei šalta, anei pamišusi. Filadelfijoje Iden išsinuomojo automobilį ir kartu su Keise sukorė trisdešimt mylių iki Veino ir Pemos namų. Keisė, nors buvo kalbėta ir aiškinta, vis dar niekaip negalėjo suprasti, kad vieną mėnesį teks pagyventi pas tėtį ir jo naująją žmoną, kad teks apsieiti be Iden. Sustojusi prie naujo užmiesčio namo Iden lengviau atsiduso pamačiusi, kad Veinas namie yra vienas. Iškart suprato: naujuose savo namuose jis jaučiasi kaip žuvis vandeny. Joms atvykus, jis tvarkė rožyną. Kelnių keliai purvini, nuo
16
Slapti gyvenimai
sekatoriaus ant delnų prisitrynusios pūslės. Kai Veinas pasilenkė apkabinti dukters, jo akyse sužibo ašaros. Paskui jis paspaudė ranką Iden. – Tai sakai, du mėnesius būsi su Lu ir Kailu? – šyptelėjo. – Man sunku tuo patikėti, Iden. Tikiuosi, tau išeis į naudą. O mes čia irgi neprapulsim, – pažvelgė į Keisę, įsikirtusią Iden į ranką. Išvažiuodama iš Veino kiemo Iden leido sau kartelį žvilgtelėti į dukrą. Nedovanotina klaida. Keisė spoksojo į nuvažiuojantį automobilį iš nuostabos išpūtusi akis, o Iden vėl pajuto krūtinę užliejant kaltės bangą. Iš Filadelfijos į Vašingtoną važiavo apsiašarojusi, bet, abipus kelio ėmus banguoti miškingoms Virdžinijos kalvelėms, vėl prisiminė kelionės tikslą. Galbūt filmo pradžia galėtų būti šių kalvų vaizdai iš paukščio skrydžio? O gal, išvažiuodama iš miško į lygų kelią toliau svarstė ji, bėgant titrams filmavimo kamera galėtų tyliai, palengva slinkti mišku, kol galiausiai pasiektų urvo prieigas? Nusiramink, subarė save. Ateinančiomis savaitėmis šaus šimtai naujų filmo pradžios idėjų. Nėra jokio reikalo priiminėti skubotų sprendimų. Iden atsargiai judėjo siauru keliuku, tamsoje dairydamasi posūkio, kurį pravažiavusi, tiesiai per mišką pasiektų Linčo įdubą ir savo vaikystės namus. Ten, išėjęs į pensiją ir palikęs Niujorką, apsigyveno Katerinos brolis Kailas. Iš pradžių Iden net susigūžė, Kailui pasiūlius per vasarą, kol rinksianti medžiagą filmui, pagyventi pas juodu su Lu. Pabėgusi iš namų vos devyniolikos, Iden stengėsi matytis su jais kuo rečiau, o jeigu ir parvažiuodavo, susitikimai visad būdavo nejaukūs ir kupini įtampos. Truputį gąsdino, kad dabar teks su jais praleisti visą vasarą, bet pasirinkimo neturėjo. Niekas kitas nežino apie Kateriną tiek, kiek Kailas. Tad keletą mėnesių teks pagyventi vaikystės name ir prikelti iš užmaršties stropiai ir išmintingai palaidotus prisiminimus. Netrukus Iden pamatė didelį akmenį ir medinę lentelę virš jo su užrašu „Linčo įduba“. Įsuko į keliuką ir nustebo: jis buvo išgrįstas skalda. Pastarąjį kartą šiuo keliuku ji važiavo būdama vienuolikos metų, su savo netikra senele Suzana, juodame au-
D ian e C ham b e r lain
17
tomobilyje ant užpakalinės sėdynės. Gerai prisiminė, kaip tąkart akis graužė geltonos kelio dulkės, virstančios vidun pro atvirus automobilio langus. Kas tada vairavo automobilį? Išdilo iš atminties. Turbūt koks nors Suzanos giminaitis. Anuomet, toldama nuo mažo balto namelio, Iden nė nenumanė, kad ištisus dvidešimt ketverius metus jo nebematys. „Pasivažinėsim, ir tiek, – pasakė Suzana. – Apsuksim ratą ir grįšim.“ Iden tai sukėlė įtarimą. Suzana niekada nebuvo spontaniška, be to, ji stipriai kosėjo, veidas buvo išbalęs po kelių lovoje praleistų savaičių. Kelionė truko gan ilgai, ir Iden veikiai nusibodo kratytis. Kai pagaliau sustojo prie didelio vienišo mūrinio pastato, stūksančio vidury laukų, Iden lengviau atsiduso, kad bent kur nors atvažiavo. Tačiau po valandos suprato, jog Suzana buvo nusprendusi ją čia ir palikti – atiduoti juodai vilkinčioms vienuolėms, apsuptoms nepažįstamų vaikų. O po kelių dienų paaiškėjo, kad Suzana paliko ją čia visiems laikams. Dveji metai, praleisti našlaityne, iš tiesų atrodė kaip nesibaigianti amžinybė. Tačiau kai Iden sukako trylika, Kailas su Lu nežinia kokiu būdu susirado ją ir parsivežė į Niujorką; ten ir prabėgo jos paauglystė. Tačiau nuo tada ji nemėgo Niujorko, lygiai kaip ir Linčo įdubos. Tamsoje namelis atrodė neįprastai. Jį juosiantis miškas Iden regėjosi tankus ir niūrus, gan aukšti medžiai, regis, šakomis gobė namelio stogą, atšlaitės daug aštresnės, nei ji prisiminė iš vaikystės. Namas atrodė kitaip nei anksčiau, ir tai teikė drąsos, tačiau kai Iden išlipo iš automobilio, net susigūžė pajutusi stiprų, gerai pažįstamą sausmedžių ir buksmedžių aromatą, salsvą muskuso kvapą. Prasivėrė lauko durys, ir iš namelio į prieangį plūstelėjo šviesa. Tarpdury pasirodė aukšta dėdės povyza, jos šešėlis nusidriekė iki pat Iden kojų. – Iden! – sušuko Kailas ir žengė į prieangį. Užsitrenkdamos pokštelėjo durys. Kailas žengė į kiemą, o Iden prisivertė jam nusišypsoti. Nuo paskutinio jų susitikimo,
18
Slapti gyvenimai
kai Kailas su Lu buvo atskridę į Kaliforniją pasimatyti su Keise, prabėgo pusantrų metų. Kailas apkabino ją, bet tuoj paleido. – Kur lagaminai? Iden atidarė bagažinę. Joje gulėjo du lagaminai ir nešiojamasis kompiuteris. – Lu namie? – paklausė iškeldama vieną lagaminą. Kailas linktelėjo, šypsodamasis ištraukė iš bagažinės kompiuterį ir padėjo ant žemės. Koks šiltas šitas žmogus, šimtąjį kartą pagalvojo Iden, ir kaip gaila, kad ji negali atsakyti jam tuo pačiu. Namelyje viskas buvo pasikeitę. Modernizuota. Kaip ir seniau, iš lauko įeidavai tiesiai į virtuvę, bet viskas atnaujinta ir patobulinta. Net sunku pažinti. Virtuvėj stalviršiai ir visa kita nuleista žemiau, kad galėtų pasiekti Lu, sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje, virš stalo lubose įtaisytas stoglangis. Siauro koridoriuko tarp virtuvės ir svetainės nebelikę, šiaurinė svetainės siena visa stiklinė. Priešais stiklinę sieną stovėjo Lu molbertas, kambario kampuose – didžiulės stereogrotuvo kolonėlės. Iš jų liejosi Prokofjevo koncertas fortepijonui. – Šauniai atnaujinote namą, – pagyrė Iden. Ji stovėjo vidury svetainės, rankomis įsisprendusi į šonus, ir žvalgėsi aplinkui. – Į Linčo įdubą atgabenot Niujorko dvasią. Vežimėlyje sėdinti Lu atriedėjo prie jos ir padavė stiklinę šaltos arbatos. – Kailui teko gerokai pameilikauti, kol įkalbino mane čionai kraustytis, – tarė ji. – Tikiuosi, vaizdo nesugadinom ir tu galėsi ramiai dirbti savo tiriamąjį darbą. – Tikrai nesugadinot. – Iden pasilenkė ir pakštelėjo tetai į skruostą. – Man patinka. Ji stebėjo, kaip Lu išsirango iš ratukų ir šlepteli ant sofos, nė kiek nesureikšmindama fakto, kad turi tik vieną koją. Lu jau netoli septyniasdešimties, bet vis dar graži, veido oda ties aukštais skruostikauliais ir abipus smakro tebėra lygi, nesuvytusi. Akys mėlynos, didelės, su tankiomis blakstienomis, mąsliai žvelgiančios iš po veš-
D ian e C ham b e r lain
19
lių antakių. Jau pražilusius juodus plaukus Lu buvo ant pakaušio susukusi į kuoduką; kita moteris būtų atrodžiusi klaikokai, tačiau Lu veidui tai teikė aristokratiškumo ir išdidumo. Ją, pasipuošusią juodu megztuku su gilia apvalia iškirpte ir ilgu žaliu sijonu, galėjai palaikyti senstelėjusia balerina, ir tai būtų buvusi tiesa, nes kadaise ji išties mėgo šokti. Kai Iden dar buvo paauglė, kiekvieną šeštadienio vakarą Kailas vesdavosi Lu į šokius. Ačiū Dievui, tai netapo Lu profesija. Iden pamena, kaip Kailas slapta džiaugėsi, jog netekusi kojos Lu po kelių savaičių vėl sėdo prie molberto. Kailas padėjo ant kavos staliuko šokoladinį tortuką su viena degančia rausva žvakute. – Su gimtadieniu, Iden, nors ir keliom dienom pavėluotai. – Ačiū. – Iden prisėdo ant dvisuolio. Atsisuko į Lu. – Ar tortą pati kepėt? Labai gražus. Lu papurtė galvą. – Aš jau nekepu, mieloji. Kulbruke yra puiki kepyklėlė. Nagi, – mostelėjo į tortą, – sugalvok norą. Iden užpūtė žvakutę, jausdamasi truputį kalta dėl galvon šovusio noro: kad darbas eitųsi sklandžiai ir ji galėtų kuo greičiau pabėgti nuo savo dėdės ir tetos. Lu atpjovė torto ir padavė jai lėkštutę. – Tave įkurdinsim tavo motinos kambaryje antrame aukšte, – tarė Kailas. – Jis beveik nerenovuotas, tad, esu tikras, tau pavyks pajusti jos dvasią. Iden linktelėjo. Visai logiška, kad ji apsistos tame kambaryje. Pirmame aukšte buvo tik šeimininkų miegamasis ir dar vienas kambarėlis, anksčiau priklausęs jos motinai ir Kailui, o vėliau – Iden. Antrame aukšte, kuris buvo pristatytas dar prieš gimstant Iden, buvo vienas didelis kambarys ir kitas mažesnis – abu vienas priešais kitą; mažesniajame Katerina kūrė apsakymus, kai urve būdavo per šalta. Katerinai mirus, į antrą aukštą retai kas kėlė koją. Prie laiptų akmenys neriogsojo, bet Katerinos kambarys buvo uždarytas ir, lygiai kaip ir jos urvas, neprieinamas pasauliui. Kailas atnešė į kambarį didžiulę vazą su dviem tuzinais raudonų rožių ir pastatė ant staliuko šalia torto.
20
Slapti gyvenimai
– Šitas gavom šiandien, – pasakė. Iden ištraukė iš laikiklio kortelę, nors ir taip žinojo, kas atsiuntė rožes. „Jau spėjau tavęs pasiilgti“, rašė Maiklas. – Maiklas Keris? – paklausė Lu. – Taip. Akivaizdu, Kailas su Lu seka visas Holivudo paskalas. Iden padėjo kortelę ant staliuko ir paėmė lėkštutę su tortu. – Jis nepaprastai dailus, – pabrėžė Lu. – Taip, tikrai. – Bet jo reputacija nekokia, – įsiterpė Kailas. – Tau nederėtų skubėti. Lu nusijuokė. – Kailai, juk ji jau suaugusi. – Žinau, žinau, – šyptelėjo Kailas. – Įpratimas blogiau už prigimimą. – Maiklas jau susitvarkė, Kailai. Pasidarė labai rūpestingas, nes tikisi suvaidinti Matą Railį. Bet mes tik draugai, tad neverta sukti galvos. – Du tuzinai rožių paprastai draugei? – nusistebėjo Kailas ir šmurkštelėjo į virtuvę. Iden atsiduso, pažvelgė į tetą. – Kodėl aš vėl jaučiuosi kaip aštuoniolikmetė? – Liaukis pagaliau jaudinusis, Iden. Verčiau sakyk, kaip Keisė? Nekantrauju ją pamatyti. – Jai viskas gerai. – Pasiilgsi jos per mėnesį. Iden patraukė pečiais. – Jai bus smagu su Veinu, Pema ir jos vaikais. – Ūmai pajuto besitvenkiant ašaras. Kad neišsiduotų, mažais gurkšneliais siurbčiojo arbatą. Kodėl tau reikia išvažiuoti, mamyte? – „Viduržiemį“ žiūrėjom net tris kartus, Iden. – Kailas stovėjo virtuvės tarpdury ir gurkšnojo šaltą arbatą. – Mes labai tavim didžiuojamės, mieloji. Kiek dabar Kailui? Šešiasdešimt ketveri? Tvarkingai apkirpta žila barzda jam teikė orumo, tačiau gilios juoko raukšlės, susimetusios palei skaidrias mėlynas akis, bylojo, kad šitas vyras –
D ian e C ham b e r lain
21
šaipokas. Kailas mūvėjo džinsais, vilkėjo mėlynais languotais marškiniais. Liesas, bet neperkaręs. Jam kalbant, vis dar buvo justi švelnus Šenandoa slėnio akcentas, nors bene visas jo gyvenimas prabėgo toli nuo Linčo įdubos. Jis ir dabar dar buvo išvaizdus – retas dalykas tokio amžiaus vyrui. Tą Iden pastebėjo vos prieš kelerius metus. Atvykęs į Los Andželą, į archeologų konferenciją, Kailas sumanė pakviesti ją vakarienės. Iden nė už ką nenorėjo visą vakarą praleisti dviese su Kailu, todėl pasikvietė Niną. Restorane joms vos spėjus atsisėsti prie stalo, Nina pašoko nuo kėdės ir nusitempė Iden į tualetą. – Tavo dėdė – tikras saldainiukas, – pratrūko ji. – Ar jis vedęs? Iden nepatikliai įsmeigė į Niną akis. – Jis tiktų tau į senelius. Nina pasilenkė prie veidrodžio pasidažyti blakstienų, jau ir taip nuteptų storai. – Jis toks pat senas kaip ir Polas Njumanas ar Šonas Koneris. Pagauni, kur lenkiu? – Ji atsilošė ir žvelgdama į veidrodį suklapsėjo blakstienomis. – Na, tai ar vedęs? Visą vakarą Iden stebėjo, kaip įmantriai Kailas išsisukinėja nuo įkyrių Ninos vilionių, paskui net krūptelėjo nuo minties, kad jis, ko gero, seniai prie šito pripratęs, galbūt išsisukinėjo visą gyvenimą. Tačiau dabar, Iden viešint Linčo įduboje, jis atrodė gerokai senstelėjęs. Judesiai sulėtėję, o kai sėdosi ant sofos šalia Lu, net susiraukė. – Artritas, – tarstelėjo. – Pagaliau ir mane prigriebė. Kėdė su ratukais jau seniai tapo neatsiejama Lu įvaizdžio dalimi, tačiau kad gali sunegaluoti ir Kailas, Iden nesitikėjo. Net šiurpuliukai nugara perbėgo. Pokalbis kaip visada nesimezgė. Dar nė sykio, kiek Iden prisiminė iš jaunystės, kalba tarp jų trijų nesiliejo kaip iš gausybės rago. Žinojo, dėl visko kalta ji pati, lygiai kaip ir dabar. Prisidengusi Iden Raili kauke, ji galėdavo kone su visais palaikyti lengvą, neįpareigojantį pokalbį. Tačiau bendraudama su Kailu ir Lu, visad tapdavo savimi, ir tai buvo vienintelis vaidmuo, nereikalaujantis iš anksto mokytis teksto.
22
Slapti gyvenimai
Staiga Kailas padėjo ant stalo puodelį ir pakilo nuo sofos. – Turiu tau šį tą, – pasakė. Jis išėjo iš kambario, o po kelių minučių grįžo nešinas dovanų popieriun įvyniotu paketėliu, didumo sulig žurnalu. Padėjo jį ant staliuko ir vėl atsisėdo prie Lu, o ši pasislinko arčiau jo. – Gimtadienio dovana. Kailo balsas nuskambėjo neryžtingai, tarsi dvejotų, ar apskritai verta įteikti šitą dovaną. Iden nuvyniojo popierių. Tai buvo užrašų sąsiuvinis tamsios odos viršeliais. Pakėlė akis į Kailą. – Čia dalis tavo motinos dienoraščio, – paaiškino tas. – Ką? – Iden palietė sąsiuvinį. – Motina rašė dienoraštį? Kailas linktelėjo. – Jau seniai norėjau tau padovanoti... – Jis patraukė pečiais. – Tavo motiną visi suprato neteisingai. Nenoriu, kad ir tu turėtum apie ją klaidingą nuomonę. Lu suėmė Kailą už rankos. – Bet net ir dabar dvejoju, – toliau kalbėjo jis. – Ko gero, esu savanaudis. Juk tik aš vienas apie tai žinojau. – Mano tėvas irgi nieko nežinojo? Kailas ilgokai nesiryžo atsakyti. Jo akys nukrypo į Lu ranką, apglėbusią jam riešą. – Matas žinojo. Bet neskaitė. – Giliai atsidusęs jis atsisėdo tiesiai. – Taigi... atiduodu juos tau. Tų sąsiuvinių yra keletas, daugiau kaip dešimt. Žinau, Keitė norėjo, kad tu juos perskaitytum. Tačiau gausi ne visus iš karto, o po vieną; nenoriu, kad prarytum per naktį. Tavo motina buvo sudėtinga asmenybė. Nepaprasta moteris. Jeigu nesuprasi jos, kai buvo trylikos, – jis palinko į priekį ir palietė sąsiuvinį, – tai nesuprasi ir kai sukako trisdešimt vieni. Iden atsišliejo į minkštasuolio atkaltę. Nuo trylikos iki trisdešimt vienų! Pasitelkus dienoraštį, tiriamasis darbas bus vienas juokas. Gal nereikės kiūtoti čia visą vasarą? Vis dėlto pagalvojus, kad skaitys motinos užrašus, širdį suvirpino ne džiaugsmas, o nerimas. Nebeliks vietos išvedžiojimams, nebereikės kraipyti
D ian e C ham b e r lain
23
faktų, kad tiktų pasirinktai temai. Be to, viskas dar taip šviežia. Teks skaityti atsiribojant objektyvumo ir laiko siena. – Nesijaudinkit, – tarė. – Visada jaučiau, kad žmonės suprato mamą ne taip, kaip derėtų. Man jau nusibodo kalbos vaizduojant ją kaip šaltą ir bejausmę moterį. Kailas pakilo nuo sofos ir priėjo prie stiklo sienos. Susikišo rankas į kišenes ir stovėjo nuleidęs pečius. Ar tik nebūsiu pasakiusi ką įžeidžiančio, pagalvojo Iden. – Keitė nebuvo šalta, – prabilo Kailas. – Ji pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, nes taip jai buvo saugiau. – Jis atsisuko į Iden. – Padėsiu tau, kuo galėsiu. Tačiau nieku gyvu nenoriu, kad urve būtų sukamas filmas. Urvas ir toliau turi likti užverstas akmenimis. – Aš nieko prieš. – Iden to ir tikėjosi. Iš dalies jai net palengvėjo, nes urvas truputį baugino. – Paieškosim kito urvo ir atkursim pagal aną. – Tikiuosi, nenusivilsi, – kalbėjo Kailas. – Pasakojimas apie moterį, devyniasdešimt penkis procentus gyvenimo praleidusią urve, gali pasirodyti nuobodokas. – Na, gal ne visiems? Bent jau aš nemanau, kad buvo nuobodus. – Po kelionės turbūt esi labai pavargusi, mieloji, – prabilo Lu. Iden padėjo ant staliuko lėkštutę ir sunkiai pakilo nuo dvisuolio, lyg iš tiesų būtų išvargusi. Skrisdama į rytus, dieną pasitrumpino trimis valandomis, todėl pavargusi nesijautė, bet būtų neprošal vienai užsidaryti kambaryje. – Taip, iš tiesų pavargau. Turbūt eisiu anksčiau gulti. Kailas paėmė nuo stalo sąsiuvinį ir ryžtingai atkišo jai. – Gal prieš miegą norėsi paskaityti? Iden paėmė sąsiuvinį. Kailas palydėjo ją iki laiptų. – Paprašysiu savo kolegos Beno Aleksanderio, kad rytoj aprodytų tau archeologinių kasinėjimų aikštelę, – pasakė. – Reikėtų tau pabūti tenai, kad suprastum, kodėl Keitė taip žavėjosi kasinėjimais. Iden linktelėjo. Pasirodo, Kailas jau suplanavęs visą jos darbą.
24
Slapti gyvenimai
* Motinos kambarys buvo erdvus, maloniai nuteikė seni pušiniai baldai bei dvigulė lova. Priešais langą, šiaurinėje pusėje, stovėjo mėlynas pintas supamasis krėslas, o pietinėje – nedidelis pušinis rašomasis stalas. Iden prisimerkusi nužvelgė kambarį bandydama įsivaizduoti, kaip jis atrodys ekrane. Kaip Katerina sėdės supamajame krėsle ar prie rašomojo stalo. Pradėjusi kraustyti lagaminą, Iden pastatė ant komodos Keisės nuotrauką: Keisė supasi parke ant sūpynių, rudi plaukučiai plaikstosi vėjyje. Lūpose įprastinė valiūkiška šypsena. Iden apsidairė po kambarį, akimis ieškodama telefono, bet jo nebuvo. Ir gerai. Bus lengviau atsispirti pagundai kasdien skambinėti į Pensilvaniją. Ji buvo pratusi kasdien apklostyti dukrą prieš miegą, išgirsti prašymą paskaityti dar vieną pasakėlę, paduoti stiklinę vandens ar darsyk pakštelėti į skruostą. Iden dar niekada nebuvo taip toli nuo savo dukters. Net ir važiuodama filmuotis, visada pasiimdavo ir Keisę. Šios vasaros išsiskyrimas – liberalaus teisėjo bausmės rezultatas, išreikalautas Veino pasibaigus niekingai jų skyrybų bylai. Ji niekada neatleis Veinui už jo pastangas sumenkinti jos, kaip motinos, įvaizdį. Teisėjui jis pasakė, esą jiedu su Pema galėtų puikiai pasirūpinti Keise. „Mano duktė trinasi viešumoje nuo tada, kai dar buvo motinos įsčiose, – atviravo jis. – Nenorėčiau, kad ji augtų įsitikinusi, jog tikrasis jos pasaulis – Holivudas.“ Iden atsivežė ir dar vieną nuotrauką. Šitoji buvo neįrėminta, aplamdyta ir pageltusi. Nuotraukoje moteris klūpo stačiakampėje archeologinių kasinėjimų duobėje ir pakėlusi galvą šypsosi fotografui. Jos dantys gražūs, balti ir lygūs. Tokie pat kaip Iden vešlūs medaus spalvos plaukai supinti į ilgą kasą, permestą per petį. Moteris mūvi žalsvai rudais šortais, vilki baltais marškiniais, prasegtais po kaklu. Atrodo lyg dvidešimt penkerių ar šešerių. Tai viena iš vos kelių Iden turimų motinos nuotraukų; motina dalijosi ja su visu pasauliu, nes fotografija buvo skirta spaudai ir dažniausiai dedama ant Katerinos knygelių vaikams viršelių.
D ian e C ham b e r lain
25
Iden atrėmė nuotrauką į šviestuvo, stovinčio ant naktinio stalelio prie lovos, koją. Iš kosmetinės ištraukė medalioną ir padėjo prie nuotraukos. Apvalus balto porceliano papuošalas su dailiu levandos žiedeliu vidury. Jis irgi priklausė motinai, paskui Kailas padovanojo jį Iden šešioliktojo gimtadienio proga. Tačiau Iden taip ir nedrįso jo užsisegti. Net ir dabar nesuprato, kam jį čionai atsivežė. Iden apsivilko trumpučius baltus satino naktinius marškinėlius ir palindo po antklode, o žvilgsnis nukrypo į dienoraštį, gulintį ant stalelio prie lovos. Viršelis, kadaise tamsiai žalias, dabar buvo kone pajuodęs nuo laiko. Sąsiuvinis išsipūtęs, nes lapų kraštai susibangavę, tarsi kelerius metus būtų gulėjęs drėgmėje. Iden atvertė pirmą puslapį. Sąsiuvinis buvo išmargintas dailia motinos rašysena, mėlynu rašalu ant pageltusio liniuoto popieriaus. Užvertė sąsiuvinį. Ne, ne šįvakar. Dar ne laikas. Iden pažadino sucypę automobilio stabdžiai ir metalo džeržgesys. Besidaužančia širdimi pašoko lovoje. Buvo tamsu, ir tik po geros minutės ji susivokė esanti Linčo įduboj. Ir kad tai – tik košmaras. Tas pats košmaras. Jau seniai nebuvo jo sapnavusi, o dabar ir vėl regėjo su visomis smulkmenomis. Tamsa ir, rodos, niekada nenutilsiantis, iki vėmimo klaikus džeržgiančio, lūžinėjančio metalo garsas. Ji iš lėto atsisuka atgal ir ryškioje gatvės žibinto šviesoje mato du susidūrusius automobilius – baltą sedaną ir juodą universalą. Laimė, šįkart atsibudo dar nespėjus pasigirsti klyksmui. Iden išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Lauke šviesą skleidė tik menkutis mėnulio pjautuvas, todėl buvo sunku įžiūrėti, kur baigiasi kiemas ir prasideda miškas. Čia buvo tik sapnas, pagalvojo ji. Tu pabudai. Viskas gerai. Juk žinojo, kad šitaip atsitiks, ar ne? Negali miegoti viename name su Lu ir Kailu ir nesapnuoti to košmaro. Dieve mano, Lu, atiduočiau viską, jei tik galėčiau pakeisti tai, kas įvyko.
26
Slapti gyvenimai
Iden uždegė lempelę prie lovos, kad kambaryje nešmėžuotų baugūs šešėliai, ir atsisėdo į supamąjį krėslą prie lango. Kol galvoje tebešmėsčioja košmariško sapno vaizdiniai, į lovą negrįš. Ėmė suptis ir truputį apsiramino. Akys nejučia nukrypo į seną žalią sąsiuvinį. Atsiduso, pasuko krėslą taip, kad lempelės šviesa kristų per petį, ir paėmė motinos dienoraštį.