Issuu

slapta duktÄ—

3 Daugiau niekada Dahanū, Indija – 1984 K av i ta

Ją vėl perveria skausmas, šį kartą iš gilumos, bukos geležtės virtusios dantytais ašmenimis. Kavita nebespėja įkvėpti tarp viena po kitos atsiritančių skausmo bangų. Šlaunys virpa, nugara tvinkčioja, ir ji nebeištvėrusi suklinka. Net jos pačios au sims tas garsas nebepanašus į žmogaus balsą. Kūnas, užvaldytas pirmykščių žemės, medžių, oro galių, jai nebepriklauso. Lauke tamsų dangų nutvieskia staigus žaibo blyksnis, o nuo griausti nio sudreba žemė. Šaka tarp sukąstų dantų skyla, burnoje žalios medienos skonis. Paskui Kavitą apgaubia drėgna šiluma, ir ji nebejaučia nieko. Vėl pramerkusi akis, Kavita išvysta pribuvėją – ši skečia jai kojas, paskui įsitaiso tarp jų. – Beti , reikėjo pakviesti anksčiau. Būčiau atėjusi. Kiek laiko tu čia viena? Jau kūdikio galva matyti. Dabar nebeilgai. Antrą kartą daug... – Jos balsas nutrūksta. – Dai dži**, paklausykit. Nieku gyvu neleiskit mano vyrui paimti šio kūdikio. Pažadėkit... pažadėkit! – spiegia Kavita. – Han, dži***, gerai, kaip nori, – sako pribuvėja. – Bet dabar, vaikeli, stanginkis. Dukra (hindi). ** Dai – žindyvė; pribuvėja; dži – pagarbus kreipinys (hindi). *** Han – taip (hindi).

slapta duktė

Tikrai. Vos kelis kartus pasistanginusi, Kavita išgirsta rami namą verksmą. Pribuvėja skubiai nuprausia ir suvysto naujagimį. Kavita iš paskutiniųjų atsisėda, nubraukia nuo veido drėgnų plau kų kuokštus ir paima vaiką ant rankų. Glosto juodus susivėlusius kūdikio plaukelius, žavisi mažučiais pirščiukais, graibančiais orą. Prisispaudžia mažą kūnelį, geria jo kvapą, paskui prikiša prie bur nelės krūtį. Vaikas pradeda tingiai žįsti, o Kavita jį lėtai išvysto. Niekas neišklausė mano maldų. Kavita užsimerkia, kūnas vir pa nuo begarsio verksmo. Ji pasilenkia į priekį, čiumpa pribuvė ją už rankos ir sušnibžda: – Dai dži, niekam nesakykit. Greičiau eikit pas Rūpą ir at veskit ją čia. Niekam, girdit? – Han, dži. Taip, vaikeli. Laimės tau ir tavo kūdikiui. Dabar pailsėk. Atnešiu užvalgyti. Pribuvėja išeina į naktį. Valandėlę pastovi, išrietusi nugarą, paskui pasiima plieninį indą su savo reikmenimis ir nupėdina.

Kai į lūšną prasisunkia apyaušrio šviesa, Kavita pabunda ir pa junta tvinksintį skausmą dubenyje. Pasimuisto, ir akys užkliūva už naujagimės, ramiai miegančios šalia. Sugurgia pilvas. Ji al kana kaip vilkas. Prisitraukia šalia padėtą dubenėlį su ryžiais ir valgo. Pasisotinusi, bet vis dar išsekusi, vėl atsigula ir klausosi bundančio kaimo garsų. Netrukus sugirgždėjusios atsidaro durys, ir į vidų plūsteli skaisčių spindulių pluoštas. Įeina Džasu švytinčiomis akimis. – Kur jis? – žaismingai pamoja. – Kur mano mažasis kara laitis? Greičiau, greičiau... parodyk jį man! – Vyras eina prie jos, išskėtęs rankas. Kavita nustėrsta. Prispaudžia naujagimę prie krūtinės ir ne rangiai bando atsisėsti. – Ji čia. Jūsų mažoji karalaitė čia. – Išvysta, kaip apsiniau kia Džasu akys. Stipriai apsiveja kūdikį drebančiomis rankomis, gindama mažą kūnelį.

Shilpi Somaya Gowda

– Are ! Dar viena mergaitė? Kas tau yra? Duok pažiūrė ti! – rėkia jis. – Ne. Neduosiu. Jūs jos neatimsit. – Kavita girdi, koks šaižus jos balsas, jaučia, kaip įsitempė rankų ir kojų raumenys. – Čia mano kūdikis, mūsų kūdikis, ir aš jums neleisiu jos paimti. – Iš vysta suglumimą nieko nesuprantančio Džasu akyse. Ji niekada taip įžūliai nekalbėjo su niekuo, juo labiau su savo vyru. Jis žengia kelis žingsnius, paskui jo veidas sušvelnėja, ir Dža su suklumpa ant kelių šalia žmonos. – Paklausyk, Kavita, juk supranti, kad negalime pasilikti šio kūdikio. Mums reikia berniuko, užvado laukuose. Ir vieną vaiką bus sunku išpenėti, o jeigu turėsime du? Mano pusbrolio dukrai jau dvidešimt treji, o ji vis dar netekėjusi, nes jis negali sukrauti jai kraičio. Mūsų šeima neturtinga, Kavita. Supranti, kad negalime. Jos akys vėl pritvinksta ašarų, ir ji purto galvą, kol jos pa byra. Alsuoja nelygiai. Kietai užmerkia akis, kad galėtų įkvėpti. Atsimerkia ir įsistebeilija į vyrą. – Šį kartą neleisiu jums jos atimti. Neleisiu. – Kavita atsi tiesia, nors skauda siaubingai. – Jei pabandysit, jei bent pabandysit, jums teks pirmiau užmušti mane. – Ji pritraukia kelius prie krūtinės. Akies kampučiu dirsteli į duris ir nusprendžia, kad penkiais greitais žingsniais jas pasiektų. Prisiverčia nejudėti, nenuleisdama nuožmių ryžtingų akių nuo Džasu. – Kavita, liaukis, ar galvos netekai? Mes negalime jos pasi likti. – Jis skėsteli rankomis. – Ji taps našta mums ir vargu mūsų šeimai. Ar to tu nori? – Vyras vėl stovi šalia jos. Kavitai išdžiūsta burna. Liežuvis pinasi, tariant žodžius, ku rių ji neleisdavo sau apgalvoti, bet jie krebždėdavo tolimiausiose sielos kertelėse. – Duokit man vieną naktį. Tik vieną naktį su savo vaiku. Galit jos ateiti rytoj. Džasu tebetyli, žiūrėdamas į žemę. Jaustukas nuostabai, susirūpinimui, apmaudui reikšti (hindi).

slapta duktė

– Prašau. – Galvoje ima garsiau kaukšėti plaktukai. Ji nori klykti, kad perrėktų tą garsą. – Tai mūsų kūdikis. Mes kartu ją sukūrėme. Aš ją nešiojau. Duokit man vieną naktį prieš pa siimdamas. Staiga mergytė pabunda ir pravirksta. Džasu pakelia akis, krūptelėdamas atsikrato stingulio. Kavita prispaudžia naujagi mę prie krūtinės, ir vėl įsiviešpatauja tyla. – Džasu, – sako ji, ir iš žmonai nebūdingo kreipimosi į vyrą vardu matyti, kokie rimti jos ketinimai. – Dabar išklausykite mane. Jei neleisite net tiek, prisiekiu padaryti taip, kad daugiau vaikų neturėčiau. Suniokosiu savo kūną, kad daugiau jums ne gimdyčiau. Niekada. Suprantat? Kas tada jums bus? Kas tekės už jūsų dabar, kai sulaukėte tokio amžiaus? Kas pagimdys jums išsvajotąjį sūnų? – Kavita žiūri į vyrą, kol jis nusuka akis.

5 Ilga kelionė Dahanū, Indija – 1984 K av i ta

Vos pradėjus švisti, Kavita su Rūpa išeina iš kaimo. Kavitos žaizdos dar neužsitraukė, kūnas dar neatsigavo, bet ji pasiryžo keliauti, nepaisydama sesers nerimo. Vakar Rūpa su tiko ją palydėti į našlaičių prieglaudą mieste. Sesuo per šešerius metus susilaukė keturių vaikų, todėl pernai, kai gimė penktas, susirado prieglaudą Bombėjuje. Kavita žinojo, nors kaime nie kas apie tai nekalbėdavo. Maldavo Rūpą ją nuvesti, nors kelionė pavojinga. Net jei jos laimingai grįš iš miesto, vyrai pasius. Jau karšta, šunkeliai sugėrė beveik visą lietų, tik kelios iš davikiškos balos telkšo pakraščiuose. Iki vakaro išnyks ir jos, bus išgertos budrių saulės spindulių. Pėsčiomis kelionė į miestą truktų kelias valandas, bet joms pasisekė, gretimame kaime jas sutiko pavėžėti valstietis, jaučių kinkiniu gabenantis ryžių derlių į miestą. Jos sėdi vežimo gale tarp tuzino maišų iš storo audeklo, sario pakraščiu dengdamosi akis ir burną nuo dulkių debesų, keliamų galvijų kanopų. Negrįstas kelias kratus, o saulė kyla vis aukščiau ir negailestingai kepina. – Behna , prigulk. Pailsėk, – sako Rūpa, tiesdama rankas į kū dikį. – Aš ją palaikysiu. Nagi, duok masi**. – Ji blankiai šypteli. Sesuo (gudžarati). Gali būti vartojama kaip pagarbus kreipinys. ** Teta iš motinos pusės (gudžarati).

slapta duktė

Kavita papurto galvą ir įsižiūri į laukus. Ji supranta, kad se suo bando sumažinti būsimą skausmą. Rūpa pasakojo, kaip sun ku pernai buvo atiduoti vaiką į prieglaudą, o ji jau turi keturis. Ji prisipažino Kavitai, kad tebegalvoja apie tą kūdikį, gulėdama lovoje, apie savo vaiką, pamestą kažkur pasaulyje. Bet Kavita ne atsižadės to trupučio laiko, kuris dar liko. Ji iškentės savo kančią Bombėjuje, bet ne anksčiau.

Net kai jos buvo mažos, Kavita elgdavosi veikiau kaip suaugu si negu kaip vaikas. Prasidėjus liūtims, Kavita, užuot dūkusi, bėgdavo nukabinti nuo virvės lauke džiūstančių drabužių. Kai jos lauko pakraštyje rado krūvą nupjautų cukranendrių, Rūpa pasičiupo tiek, kiek galėjo panešti, ir pakeliui namo be paliovos graužė plaušingus stiebus. Kavita paėmė vieną ir po pietų išvirė tėvams arbatos. Atėjus laikui tekėti, Kavitos šeima iš kailio nė rėsi, kad jos prastumas nekristų į akis. „Neužmiršk, – primin davo Rūpa seseriai, rūpestingai vedžiodama aplink akis kadža liu , – kai susitiksite, pakelk akis, negaudyk jo žvilgsnio, tik pa sirūpink, kad jis pamatytų tavąsias.“ Sesuo tikėjosi, kad jaunikį sužavės gražiausias Kavitos veido bruožas – nuostabios šviesiai rudos akys. Bet Kavitai buvo sunku šypsotis, net droviai, kaip buvo mo koma, kai apžiūrėti nuotakos atvykdavo jaunikis su šeima. Vė liau vaikinai visada sugalvodavo dingstį atsisakyti santuokos. Tik sukrapštę neįprastai didelį kraitį, tėvai įstengė parūpinti Kavitai vyrą ir atlikti, jų nuomone, savo didžiausią pareigą. Nors Dža su kartais būdavo sunkiai sukalbamas, Kavita suprato, kad turi būti dėkinga. Kiti kaimo vyrai buvo tinginiai, mušdavo žmonas arba pragerdavo uždarbį. Bet nė viena nenorėjo vargšės vienišos senės, nesaugomos vyro, likimo.

Lempos suodžiai, kuriais neturtingos moterys dažosi akis (hindi).

Shilpi Somaya Gowda *

Sulig kiekvienu vežimo krestelėjimu dulkėtame kelyje Kavitai pilvą perveria skausmas. Ji pradėjo kraujuoti šįryt, kai tik išėjo. Nusišluosto per koją sruvenantį kraują sario klostėmis, kol ne pamatė Rūpa. Ji supranta, kad vienintelė Ušos viltis – vaikų na mai mieste. Uša, aušra. Vardą ji sugalvojo ramiomis ankstyvo ryto valandomis, kai pribuvėja paliko jas vienas. Jis skambėjo mintyse, kai ji žiūrėjo į savo mažutę mergytę, stengdamasi įsi dėmėti kiekvieną jos veido bruožą. Kai į trobelę įsėlino pirmieji saulės spinduliai ir pragydo gaidžiai, Kavita tylomis davė vardą dukteriai. Didelė galia duoti vardą kitai gyvai būtybei, suvokia ji, žiū rėdama į vaiką. Kai ištekėjo už Džasu, jo šeima pakeitė jos vardą į Kavitą, nes jiems ir kaimo astrologui jis tiko labiau nei Lalita , vienintelis vardas, kurį jai išrinko tėvai. Antras ir trečias vardas buvo tėvo: jie keičiami vyro vardais. Bet Kavitai buvo apmaudu, kad Džasu atėmė iš jos ir pirmą vardą. Uša – vienos Kavitos išrinktas vardas, slaptas slaptos dukters vardas. Nuo šios minties ji šypteli. Kokia brangi jai vienintelė diena, praleista su dukrele. Kavita buvo išsekusi, bet negalėjo užmigti, nenorėjo praleisti nė akimirkos. Ji glaudė mažylę prie savęs, žiūrėjo, kaip kvėpuojant kilnojasi maža krūtinytė, lietė retus antakėlius ir švelnios odelės raukšles. Sūpuodavo Ušą, kai ši pravirkdavo, o tas kelias akimirkas, kai naujagimė nemiegojo, Kavita savitose jos akyse su auksiniais šlakeliais, dar gražesnėse negu motinos, aiškiai išvydo save. Jai buvo sunku patikėti, kad tokia graži būtybė yra jos. Ji neleido sau galvoti, kas bus po šios dienos. Ši mergytė bent jau gyvens – gaus progą augti, mokytis, gal net ištekėti ir susilaukti vaikų. Kavita supranta, kad, atsižadėda ma dukters, sykiu atsižada ir vilties padėti jai gyvenimo kelyje. Lalita – gražuolė; Kavita – poezija (hindi).

slapta duktė

Uša niekada nesužinos, kas jos tėvai, bet jai paliekama gyvybė, ir tiek turės užtekti. Kavita nusimauna vieną iš dviejų plonų sidabrinių apyrankių, kurias visada nešioja ant liauno riešo, ir užmauna Ušai ant kulkšnies. – Atleisk, kad daugiau nieko negaliu tau duoti, beti, – kužda ji, įsikniaubusi į pūkuotą galvelę.

6 Teisinga priel aida San Fransiskas, Kalifornija – 1984 Somer

Somer žvilgteli į savo atspindį veidrodyje ir susi raukia. Bando išlyginti sijoną, bet jis vis tiek siaurokas per lieme nį ir klubus, kurie net po poros mėnesių ne tokie kaip paprastai ir žiauriai primena jai netektį. Šviesūs plaukai iki pečių riebaluo ti: ji neprisimena, kada paskutinį kartą trinkosi galvą. Paskutinę akimirką ji nusiavė sandalus be kulnų ir įsispyrė į aukštakulnes basutes, pasidažė lūpas. Nėra reikalo atrodyti taip bjauriai, kaip jaučiuosi. Ji privažiuoja prie namo su dviem melsvų balionų kekėmis, pririštomis prie verandos turėklo, skelbiančiomis: BERNIUKAS! Giliai įkvepia ir paskambina. Durys beveik iškart atsilapoja, ir jai nusišypso brunetė gėlėta suknele. – Labas, aš Rebeka, visi mane vadina Beke. Eikš į vidų. Duok, paimsiu. – Ji ištiesia ranką prie pastelinės spalvos dėžutės su abėcėle, kurią Somer laiko po pažastimi. – Kiek džiaugsmo Gabrielei! – Bekė pliaukšteli delnais ir pasistiepia. Somer apsi dairo ir išvysta pilną svetainę panašių į Bekę moterų, visos su lėkštėmis, išmargintomis mėlynomis paputėmis. – Iš kur pažįsti Gabę? – klausia Somer, galvodama, jog nuo medicinos koledžo laikų negirdėjo, kad draugę kas nors vadintų nesutrumpintu vardu. – A, mes kaimynės. Čia puiki vieta gyventi su vaikais, daug pa

slapta duktė

togiau negu mieste. Mes baisiai apsidžiaugėme, kai atsikraustė Gab rielė su Brajanu. Daugiau draugų mažajam Ričardui. – Ji juokda masi perbraukia ranka per rudus banguotus plaukus. – O tu? – Medicinos koledžas, – atsako Somer. – Kartu mokėmės. – Ji apsidairo, kur sprukti, žvilgteli į švedišką stalą su punšo indu, pilnu įtartinai mėlyno gėralo. Lengviau atsikvepia pamačiusi, kad prie jos krypuoja Gabė, ir stengiasi pernelyg įkyriai nespok soti į jos milžinišką pilvą. – Sveika, Somer, – sako Gabė ir pasilenkia į šoną, bandy dama ją apkabinti. – Ačiū, kad atsibeldei taip toli į priemiestį. Matau, jau susipažinai su Beke. – Gabriele, kaip tik pasakojau tavo draugei, kaip mums pa tinka gyventi Marine, – sako Bekė. – Tu ištekėjusi, Somer? – Taip, ji pasigailėjo vieno bendrakursio... kažkokio nu smurgusio neurochirurgo, – mirktelėdama atsako Gabė. Somer kaupia jėgas neišvengiamam kitam klausimui, bet iš girsta jį per greitai. – Turi vaikų? Somer gurkteli. Jausmas toks, lyg kas nors karštą dieną būtų atidaręs šaldytuvo dureles jai prieš nosį. – Ne, dar ne, – ištaria Somer, ir jai užgniaužia gerklę. – Oi, kaip negerai, – sako Bekė ir net susiraukia iš perdėto gailesčio. – Tai nuostabiausias dalykas. Na, kai apsispręsi gimdy ti, prisidėsi prie mūsų. – Bekė eina atidaryti durų, o Somer aki mirką vaizduojasi, kaip griebia ją už rudų išsidraikiusių plaukų. – Somer, labai atsiprašau, – Gabė paliečia Somer alkūnę. – Nieko baisaus, – sako Somer, sukryžiuodama rankas. Pa junta, kaip auga gumulas gerklėje ir rausta veidas. – Tuoj grįšiu. Man reikia susirasti tualetą. Ji šmurkšteli į koridorių, bet, neužsukusi į vonios kambarį, eina toliau, išbėga pro lauko duris, įsipainiodama į mėlynus ba lionus, ir nulekia taku. Atsisėda ant šaligatvio krašto. Ji nebegali šito pakęsti. Ji nedalyvaus kūdikių maistelio ragavimo varžybose ir žaidime „atspėk, kokio dydžio Gabės pilvas“. Ji negali žiūrėti,

Shilpi Somaya Gowda

kaip visos aikčioja dėl gražučių šliaužtinukų. Ji negali klausy tis moterų, aptarinėjančių strijas ir gimdymo skausmus tarsi ti krosios brandos požymius. Visos elgiasi taip, lyg būti moterimi savaime reiškia būti motina. Teisinga prielaida, nes ji pati taip manė. Tačiau dabar žino, koks tai baisus melas.

Po pirmo persileidimo ji pajuto palengvėjimą. Buvo tik dveji metai ištekėjusi, abu dar nebaigę ordinatūros, ir rausva nėštumo testo juostelė sukėlė ginčą. Jie ketino palaukti, kol Somer baigs pediatrijos ordinatūrą, kai vienas jų gaus nuolatines pajamas ir dirbs įprastas darbo valandas. Todėl kai nėštumas po kelių savai čių nutrūko, jie nutarė, kad taip net geriau. Tiesa, tas netikėtas vaisius, atimtas taip pat staiga, kaip buvo duotas, kai ką pakeitė. Somer pajuto, kad visur pastebi nėščias moteris išdidžiai atsiki šusiais pilvais. Po persileidimo ji jautėsi kalta, kad bent akimirką svarstė. Buvo gydytoja ir suprato, kad nėštumas negalėjo nutrūkti dėl abejonių. Bet akušerijos vadovėliuose nebuvo aprašytas siau bingas sielvartas dėl mažulyčio joje užsimezgusio kūdikio. Juose nebuvo aiškinama, kaip jai trūks būtybės, apie kurią ji žinojo tik mėnesį. Tas pirmas nėštumas pažadino joje giluminį, matyt, visada sieloje glūdėjusį ilgesį. Somer užaugo įsitikinusi, kad lytis negali sukliudyti jai siekti tikslo. Studijuodama manė, kad ji ne tokia kaip kitos moterys. Dabar, pirmą kartą gyvenime, jautėsi visai kaip kitos moterys. Visą laisvą laiką Somer skaitydavo medicinos žurnalų straips nius apie vaisingumą – šalino visas galimas persileidimo priežas tis, braižė ovuliacijos ciklus, keitė mitybos įpročius. Kiekvieną naują dalyką pranešdavo Krisui, bet netrukus pastebėjo stiklinį abejingą vyro žvilgsnį. Jis dar nebuvo baigęs neurochirurgijos ordinatūros ir nė kiek netroško, kad ji kuo greičiau pastotų. Lai mė, Somer norėjo vaiko už abu, taigi atrodė nesvarbu, kad pir mą kartą nuo pažinties pradžios jų keliai išsiskyrė.

slapta duktė *

Dabar, vieniša sėdėdama ant priemiesčio šaligatvio krašto, užuot gėrusi melsvą punšą, Somer supranta, kad diena prieš trejus me tus tapo jos gyvenimo takoskyra. Ji prisimena, kad iki pirmojo persileidimo buvo laiminga – turėjo darbą, namą su vaizdu į Aukso Vartų tiltą, draugus, su kuriais susitikdavo savaitgaliais. Bet po tos dienos ji jautė, kad kažko trūksta, kažko tokio dide lio ir svarbaus, kad visa kita nublanksta. Su kiekvienais prabė gančiais metais ir neigiamu nėštumo testu tuštuma jų gyvenime didėjo, kol tapo nepageidaujama šeimos nare, įsispraudusia tarp jos ir Krišnano. Kartais ji pasiilgsta ankstesnio naiviai laimingo gyvenimo. Bet dažniausiai skausmingai trokšta eiti pirmyn, ten, kur jos kū nas nenori.

7 Šanti Bombėjus, Indija – 1984 K av i ta

Kai jaučių kinkinio vežikas išleidžia Kavitą su Rūpa mieste, saulė jau aukštai, o jos ištroškusios ir alkanos. Seseris apkurtina padrikas triukšmas: sunkvežimių sirenos, prekeivių šauksmai. Gatvėje ankšta nuo aibės mašinų, visokių gyvulių, bebaimių dviratininkų, rikšų ir motociklininkų. Jos stabteli ir dviese nusiperka vieną kokosą, iš pradžių išgeria pieną, paskui laukia, kol iš kevalo pjaunamas švelnus branduolys. Iš abiejų ga tvės pusių rikiuojasi netvarios lūšnos rifliuotos skardos stogais; prie jų tupi moterys, taisančios valgį ant mažos viryklės arba skalbiančios drabužius nešvaraus vandens kibire. Rūpa klausia čatvalos** kelio į „Šanti“ prieglaudą, bet jis tik purto galvą, stebeilydamas į dvi moteris: jų basos kojos ir kaimiški drabužiai krinta į akis. Ji klausia taksi vairuoto jo, atsišliejusio į automobilį, bet šis, čirkštelėjęs pro dantis betelio sulčių, tik nužvelgia Kavitą nuo galvos iki kojų. Visi bando išsiaiškinti – kūdikis apsigimęs, Kavita netekėjusi ar tiesiog per daug neturtinga auginti vaiką. Pagaliau joms pa deda barzdotas senis, skrudinantis žemės riešutus ties sankry ža. Berdamas šiltus riešutus į paketėlius, čia pat vyniojamus Ramybė (hindi). ** Užkandžių pardavėjas (hindi).

slapta duktė

iš laikraščio, jis paaiškina, kur eiti, tarpais sušukdamas Singdana, garam singdana . Rūpa stipriai suspaudžia Kavitai ranką ir nutempia seserį perpildytais šaligatviais ir judriomis gatvėmis. Kavita iš paskuti niųjų stengiasi neatsilikti, stabteli tik kartą pamaitinti kūdikio. Rūpa žvilgteli į tamsėjantį dangų, į aplink zujančius žmones, pasilenkia prie Kavitos ir sako: – Čalo**, behna, laikyk ją šitaip. – Rūpa parodo, kaip laikyti vaiką, kad būtų galima žindyti einant. – Turim skubėti. Sute mus mums čia bus nesaugu. Kavita paklauso, ima žingsniuoti sparčiau. Ji žino, kad pra eis dar kelios valandos, ir Džasu, pavakarieniavęs, prie laužo su kitais vyrais išgėręs ir parūkęs bydžių***, ateis jos ieškoti. Ji jam tepasakys, kad nesuktų galvos dėl mergytės, ja jau pasirūpinta. Gal jis supyks, gal net ją primuš, bet kokia tai menka bausmė, palyginti su kančiomis, kurias ji tuojau kęs. Beveik dvi valandas Kavita ir Rūpa eina tylėdamos, kol galop atsiduria prie dviaukš čio pastato su apsilaupiusiais melsvais dažais. Stovėdama prie vartų, Kavita jaučia, kad kojos apsunko lyg švininės, ji jas vos pavelka. Atsisuka į seserį, purtydama galvą. – Nahy, nahy, nahy****... – kartoja ji. – Behna, eime, taip reikia, – švelniai įkalbinėja Rūpa. – Tu nieko negali padaryti. Ką tu dar gali padaryti? Rūpa už rankos nutempia ją prie durų ir paskambina. Kavi ta įsmeigia akis į raudonas iškabos raides, ir jai į atmintį įsirėžia nesuprantami ženklai, žadantys ŠANTI, ramybę. Duris atidaro pagyvenusi kuprė išblukusiu oranžinio kartūno sariu, rankose spaudžianti šluotą trumpu kotu. Kavita klausosi, kaip Rūpa kalba su sene, bet girdi tik spen gimą ausyse. Kas pasirūpins mano mažyte? Ši moteris? Ar ji mylės Žemės riešutai, karšti žemės riešutai (hindi). ** Greičiau, eime (hindi). *** Indiškos cigaretės – tabakas, susuktas į indinio juodmedžio lapą. **** Ne, ne, ne (hindi).

Shilpi Somaya Gowda

Ušą? Išdžiūvusioje Kavitos burnoje dulkių skonis. Senė mostu pakviečia jas užeiti ir veda koridoriumi iki galo. Kabineto tarp duryje stovi aukšta moteris mėlyno šilko sariu. – Šukrija . Ačiū jums, Sarla dži. Iki pasimatymo, – iš nedi delio kabineto gilumos atsklinda vyro balsas. Aukštoji moteris apsisuka. Našlaičių prieglaudai ji su savo prabangiu sariu ir deimantų auskarais tinka kaip tigras. Pama čiusi seseris, nusišypso, linkteli ir praeina pro šalį. Kabinete pro akinius raginiais rėmeliais į rašomąją mašinė lę prisimerkęs stebeilija pusamžis vyras juodais pasišiaušusiais plaukais. – Sahab**, – sako Rūpa, – mes atnešėme į jūsų prieglaudą kūdikį. Vyras pakelia akis. Iš pradžių įsižiūri į Rūpą, paskui į Kavitą už jos, galop – į kūdikį jos glėbyje. – Taip, taip, žinoma. Prašom sėstis. Aš vardu Arunas Deš pandė. Turbūt iš toli atkeliavote, – priduria pastebėjęs, kaip jos susikuitusios. – Gal norėtumėte vandens ar arbatos? – klausia, duodamas ženklą senei. – Ačiū, norėtume, – už abi atsako Rūpa. Nuo šios kuklios geradarystės Kavita tyliai pravirksta, ašaros rieda per dulkėtus skruostus, palikdamos du takelius. Ji ištrošku si – taip, žinoma, ištroškusi. Nuo karščio ir alkio smilksi galvą, nuo bastymosi po miestą padai pūslėti ir supjaustyti. Ji išsekinta kelionės, gimdymo ir sunkaus darbo. Pastarąsias kelias dienas be veik nemiegojo. Kavita labai pailsusi, bet labiausiai ją nuvargino žvilgsniai, kurių šiandien tiek daug matė, niekinami žvilgsniai. – Keletas klausimų, – sako vyras, imdamas rašymo lentą ir rašiklį. – Vaiko vardas? – Uša, – tyliai sako Kavita. Rūpa dirsteli į seserį su nuostaba ir liūdesiu. Ačiū (urdu). ** Ponas; pagarbus kreipinys (urdu).

slapta duktė

Arunas užsirašo. – Gimimo data? Tai paskutiniai Kavitos aiškiai girdimi žodžiai. Ji prispaudžia Ušą prie krūtinės, pabruka vaiko galvytę sau po smakru ir prade da linguoti. Kažkur toli girdėti Rūpos balsas. Kavita užsimerkia ir pravirksta. Rauda vis garsėja, kol Aruno klausimai ir Rūpos atsakymai pritilsta, virsta šnabždesiu, ir ji beveik pamiršta, kad jie čia. Ji beveik pamiršta, kur yra. Linguodama verkia, nejaus dama nepaliaujamo skausmo papilvėje ir kruvinų sutrūkinėju sių padų, kol ją už peties ima purtyti Rūpa. – Behna, laikas, – sako ji, atsargiai tiesdama rankas į nauja gimę Kavitos glėbyje. Dabar Kavita girdi tik klyksmą. Uša plėšiama jai iš glėbio, o ji girdi tik spiegimą galvoje, paskui kauksmą, sklindantį iš savo burnos. Girdi Ušos verkšlenimą. Mato, kaip ant jos rėkia Rūpa, žiūri į krutančias sesers lūpas, nuolat kartojančias tuos pačius begarsius žodžius. Jaučia, kaip Rūpa tvirtai suima ją už pečių, pakelia ir nustumia koridoriumi prie lauko durų. Kavitos rankos vis dar ištiestos, bet jose nieko nebėra. Su žvangesiu užkeliami metaliniai vartai, bet Kavita tebegirdi veriantį Ušos riksmo aidą.

8 Pasirinkimo nėra San Fransiskas, Kalifornija – 1984 Somer

– Mieloji, tu mane girdi? – Krisas suima jos abi rankas, uždėtas jam ant kelių. Juodu sėdi svetainėje ant sofos vienas prieš kitą. Somer mėgina prisiminti, ką jis sakė. – Sakau, yra kitų galimybių, – pakartoja jis. Somer apžvelgia kambarį ir pamato, kad Krisas uždegęs ke lias žvakes ir užtraukęs žaliuzes. Ant kavos staliuko prie storo rudo voko stovi butelis raudonojo vyno ir dvi taurės. Lauke ant plūdžio metas, ūžia mašinos, sucypia tramvajus. Kada tai atsitiko? Juk dar prieš valandą mudu sėdėjome gydytojo kabinete? Pagaliau Somer reikalavimu juodu apsilankė vaisingumo klinikoje. Jai įkyrėjo laukti, kol pastos savaime, nusibodo kas mėnesį atkimšti butelį vyno – paguodos prizą, kad dar vienas nėštumo testas neigiamas. Sužinoję, kas yra, samprotavo Somer, jie galės ko nors imtis. Spėjo, kad kalta ji. Kriso šeima didelė, kiti broliai jau turi po porą vaikų. Somer vienturtė, nors tėvai niekada apie nevaisingumą nekalbėjo. Šią popietę gydytojo kabinete jie išgirdo diagnozę, kurios bi jojo Somer. Kalta ji. Pirmalaikis kiaušidžių išsekimas. Ankstyva menopauzė. Dabar viskas paaiškėjo. Pastaraisiais metais mėne sinių ciklas buvo nereguliarus: tai jų nebūdavo, tai būdavo labai gausios. Ji manė, kad dėl nėštumų sutriko hormonų pusiausvyra, o iš tikrųjų lėtai klero dauginimosi sistema. Gydytojas pasakė,

slapta duktė

kad po metų menopauzė bus baigta. Sulaukusi trisdešimt dvejų, ji nebegalės gimdyti, o juk tai apibrėžia ją kaip moterį. Kas aš būsiu tada? Ji visą gyvenimą varžėsi su vaikinais, slėpdama savo moteriškumą, dabar atrodo – bandydama likimą. – Ar galvojai apie tai, ką aptarėme? – klausia Krisas. – Įsivai kinimą? Mano motina sako, kad našlaičių prieglauda gali greitai viską sutvarkyti – nė devynių mėnesių nereikės, – kreivai šypteli. Užsimetė našlaičio iš Bombėjaus prieglaudos, kurio viena rėmė jų – jo motina. Atrodo, vaiką galima gauti greitai, jei bent vienas būsimų įtėvių – indas, turintis pakankamai lėšų. – Nejuokinga. – Ji atlošia galvą ant pagalvių. – Tu mus iš davei. – Ne, mieloji, aš ne... – Tai ko nuolat apie tai kalbi? Galime mėginti toliau. Gydy tojas sakė... – ...kad tikimybė nepaprastai maža. – Maža, bet yra. – Somer ištraukia rankas ir pasideda ant kelių. – Mieloji, mes viską išbandėme. Daktaras Heivertas sakė, kad tu netinki apvaisinti mėgintuvėlyje, ir net jei tiktum, ne norėčiau, kad būtų eksperimentuojama su tavo kūnu. Mieloji, pažiūrėk, į ką tu pavirtai. Šie mėginimai mus žlugdo. Juk nori turėti šeimą, tiesa? Somer linkteli ir suleidžia nagus į delnus, tramdydama ašaras. – Vadinasi, arba toliau galuosies, stengdamasi pastoti, nors sėkmės tikimybė labai maža, arba galime pradėti tvarkyti įvaiki nimo dokumentus, ir po metų galėtum glėbyje laikyti kūdikį. Ji vėl linkteli, prikanda apatinę lūpą. – Bet ar jausiuos taip, tarsi tai būtų mano kūdikis? – Matai, šeimų yra visokių, – sako jis. – Ne kraujo ryšiai svarbiausi. Negi tikrai nori, kad mūsų vaikas turėtų mano mil žinišką nosį ar būtų kairys? – Krisas nusišypso, kaip paprastai, kai nori, kad būtų jo viršus, bet šį kartą ji nelinkusi sutikti. – Tu būsi nuostabi motina, Somer. Tereikia priprasti prie šios min

Shilpi Somaya Gowda

ties. – Krisas prislenka arčiau, stengdamasis įsižiūrėti jai į akis, lyg jose galėtų rasti atsakymą. – Ką manai? Ką manau? Ji pati nebežino. – Pagalvosiu apie tai, gerai? Iškart viską suprasti nelengva, – sako Somer, mostelėdama į rudą voką. – Dabar norėčiau pabė gioti, kad protas prašviesėtų. Gerai? – Ji atsistoja, nelaukdama atsakymo.

Somer nulekia laiptais į lauką ir nurisnoja Aukso Vartų parko link. Nenori bėgioti, bet turėjo dingti iš namų. Krisas jau daug mėnesių kalba apie įsivaikinimą, o ji išsisukinėja. Supranta, kad turi apsvarstyti tokią galimybę, bet sunku atsisakyti svajo nės apie savą kūdikį: kaip jį nešioji, gimdai, žindai, matai jame savo atspindį. Kaip aš galiu to atsisakyti? Krisui lengviau. Ne jis nevykėlis. Ji šniokštuodama pririsnoja prie fontano ir suvokia nubėgusi tris mylias. Paprastai sukaria dviejų mylių kilpą Džono Kenedžio gatve, bet šiandien jai atrodo, kad galėtų bėgti iki vandenyno. Stabteli atsigerti iš fontano, o šis atgyja, lėtai čiurlendamas, pas kui trykšteli jai į veidą. Ankstyvo vakaro gaubiamame parke pro šalį tebevyksta judėjimas: praskrieja riedutininkas su kasytėmis, būrelis lenktyniaujančių dviratininkų, pravažiuoja mamos su ve žimėliais, vaikinai ant motociklų. Ji trejus metus bando susilaukti kūdikio. Jei pirmas nėštumas nebūtų nutrūkęs, vaikas jau būtų nebemažas. Ji kaip šios motinos padėtų vaikui važiuoti triratuku. Pirmalaikis kiaušidžių išsekimas. Akys pradeda ašaroti, bet Somer skubiai jas nusišluosto rankove ir vėl ima bėgti. Jai tik trisdešimt vieni, kaip galėjo praeiti jos laikas? Ketveri metai me dicinos koledže, dar treji ordinatūroje. Ji darė viską, ką, jos nuo mone, turėjo daryti. Gyvenime troško tik vieno dalyko – būti gydytoja. Iki šiol. Iš kur ji galėjo žinoti, kad kūnas ją išduos? Tiesa siūbteli kaip fontano vanduo. Krisas teisus. Gydytojas tei sus. Ji gavo atsakymą ir nieko pakeisti negali.

slapta duktė *

Grįžusi ji neberanda Kriso. Raštelyje ant kavos staliuko paaiškin ta, kad jis iškviestas į ligoninę. Somer sėdasi ant šaltų kietmedžio grindų, ištiesia išskėstas kojas. Pasilenkia, o kai nosies galiukas paliečia kelį, ima dusti nuo gerklę gniaužiančio verksmo. Nuo akyse susitvenkusių ašarų parketo raštas susilieja. Ji siaubingai, nesavu balsu suaimanuoja: skausmas visada šalia ir laukia pro gos. Ašaros be perstojo kaupiasi ir darosi vis sunkesnės. Somer ryja jas nuolat, šimtą kartų per dieną, kaskart, kai girdi vaiko balsą ar apžiūri mažą ligoniuko kūnelį, – iki tokios akimirkos. Ašaros plūsteli, kai ji visai nesitiki, kai nieko neveikia: plauna kavos puodelį, rišasi batų raištelius, šukuojasi. Somer nieko ne įtaria, kol iš širdies gilumos, iš nepažįstamos gelmės prasiveržia nesutramdoma rauda.

Išsimaudžiusi po dušu, Somer atsisėda ant sofos ir pamato, kad vyno butelis jau atkimštas. Prisipila taurę, paima rudą voką, at siųstą Kriso motinos, ir iškrato iš jo popierius. Skaitydama suži no, kad daugelis Indijos prieglaudų vaikų iš tikrųjų nėra našlai čiai, juos atidavė negalintys ar nenorintys auginti tėvai. Vaikai gali gyventi našlaityne iki šešiolikos metų, o paskui turi išeiti, nes reikia vietų naujiems vaikams. Šešiolikos? Ausyse skamba Kriso žodžiai. Tu būsi nuostabi motina. Tereikia priprasti prie šios minties. Somer vėl prisipila taurę ir skaito toliau.