Issuu

Paryžius, 1940 m. liepos 13 d., šeštadienis Jos būtų padariusios įspūdį bet kuriuo laiku bet kuriame mieste. Nuogi pečiai, įmantrios skrybėlės ir sukelti plaukai. Viena iš jų, maždaug dvidešimt penkerių metų šviesiaplaukė, perėjo šokių aikštelę, jai iš paskos nusidriekė susižavėjimo šleifas. Už ją jaunesnė kita šviesiaplaukė žingsniavo taip, tarsi salėje knibždėtų gyvačių. Trečia, rusvaplaukė, sekė jas tarsi miegodama. Orkestras aistringai plėšė džiazinę „Marselietės“ versiją – taip garsiai, kad net taurės ant baro virpėjo. – Juk jie žino, kad daina uždrausta, tiesa? – jaunesnioji šviesiaplaukė, vardu Koralė de Lirak, suglumusi žvilgtelėjo į sceną. – Niekas nešoka. – Po galais, dar anksti, – atsakė vyresnioji. – Niekaip nepriprantu pavakariais vaikščioti į naktinius klubus. Prieš mėnesį, vos įžygiavę į Paryžių, vokiečiai nustatė laikrodžius pagal Berlyno laiką ir įvedė komendanto valandą, taigi vakarais žmonės tūnodavo namie. Vėliau, pamatę, kad gyvenimas Paryžiuje tuoj visai sustos, nukėlė komendanto valandą iki vidurnakčio. Jei kur nors užstrigdavai, tai ir likdavai iki penktos ryto. Koralė priminė sau: juk naciai Prancūziją užgrobė ne dėl gyventojų patogumo. – Susiraskim staliuką, – tarė ji. – Nežiūrėkit į akis nė vienam jaunesniam kaip devyniasdešimties vyrui. Una? Neužmiršk savo darbo. – Žinoma. Nors kol rasim, ko ieškom, gali tekti pabučiuoti ne vieną rupūžę. Ak, mieloji Tile, tik neišsigąsk, – Una Makbraid apkabino nuo „rupūžės“ nustėrusią rusvaplaukę draugę. – Mudvi su Korale pasirūpinsim šiomis vingrybėmis. Tikriau, nemalonybėmis, – Una nutęsė skiemenis kaip tikra amerikietė. Koralė parodė staliuką. – Štai ten. Eime, antraip būsim palaikytos sienų ramsčiais. Tačiau nespėjusias toli nueiti moteris pastebėjo klubo šeimininkas ir pats nurodė staliuką arčiau muzikantų bei baro. Jaunas boksininko sudėjimo vyras vilkėjo baltą smokingą, į sagos skylę buvo įsikišęs rožę.

– Damos, aš sužavėtas; sveikos atvykusios į „Rose Noire“, – paeiliui pabučiavo visoms ranką, ties Korale apsistojo ilgėliau. – Panele de Lirak, seniai čia nesilankėte. – Kaip malonu, kad pastebėjote. Atsisėdusi į šeimininko atitrauktą kėdę, Koralė atsisegė ir vėl užsisegė apyrankę, kad tik nereikėtų sutikti šypsančių jo akių. Kai ji pradėjo čia lankytis trisdešimt septintųjų vasarą, Seržas Martelis buvo žavus, kerintis vyrukas, pildantis visas klientų užgaidas. Vėliau Koralė apstulbo išgirdusi, kad jis suimtas už dainininkės užpuolimą ir septyneriems metams pasodintas į kalėjimą. Ten prabuvo pusantrų metų. Niekas nežino, kaip jam pavyko taip greitai ištrūkti – kas patepė kalėjimo duris, – bet jo elgesyje atsirado kai kas naujo ir erzinančio. Koralė pamėgino sugauti Unos žvilgsnį, bet draugė įnikusi vertino klientus. Martelis spragtelėjo pirštais, ir prie jų prikrypavo pagyvenęs padavėjas, nešinas padėklu su šampanu. – Žmogau, greičiau, greičiau. Damos ištroškusios. Padavėjas atsišaukė: – Pone, jei būčiau jaunesnis ir greitesnis, tarnaučiau armijoje! Vis dėlto jis pasiskubino. Feliksas Peironas pripylė tris taures aukščiausios klasės lansono, Koralė pastebėjo, kad jo rankos dreba. Jis per greitai suseno, tarsi sukrečianti žinia apie pralaimėjimą būtų išsunkusi iš jo gyvybę. Regis, rankoves trynėsi talko milteliais, kad būtų baltesnės, bet jo apykaklė šalia Martelio smokingo atrodė gerokai pageltusi. Kažin kaip Martelis taip išbalina savo smokingą? Šiais laikais lengviau patekti į dangų, nei nusipirkti sodos, o skalbyklos pirmenybę teikia vokiškiems baltiniams. Paryžius nebuvo subombarduotas, kaip Varšuva ar Roterdamas, bet trūko visko: maisto, kuro... vilties. Bent jau paprastiems piliečiams. Suskaičiavusi pilkas uniformas klube, Koralė padarė išvadą apie Seržą Martelį aplankiusią sėkmę. Įstatęs butelį į kibirėlį su ledukais, Feliksas atsitraukė ir nusilenkė. – Damos, sveikos atvykusios į „Rose Noire“, regėti grožį visada malonu. – O, Feliksai, tu tikras šelmis viliokis, – Una pakėlė taurę. – Jau matau, kad tave reikės prižiūrėti. „Štai ir prasideda“, – pamanė Koralė. Jei būtų jaunesnis, Una būtų pamerkusi jam akį, bet šįvakar jos dėmesys buvo nukreiptas į sceną. Ypač

į čigoną smuikininką, kurio prakaituotos garbanos dengė pusę veido, o marškiniai buvo nusmukę nuo vieno peties. – „Valkatos“ šiandien geros formos, – stebėdama Uną linksmai tarė Koralė. – Taip ir priklauso. Tik norėčiau, kad grotų džiazą. Net pakeitę „Marselietės“ melodiją jie nieko neapmaus. Una pasiuntė į sceną oro bučinį, smuikininkas, padaręs gana ilgą pauzę, atsakė tuo pačiu. Salėje pasigirdo tylūs plojimai. Žmonės, ypač moterys, ėmė dirsčioti į juos. Pamačiusi, kaip viena iš vakarinio rankinuko išsitraukė šilkinę gėlę ir įsisegė į plaukus, Koralė susigėdo paprastos savo šukuosenos. Degdamas ant stalo žvakes Feliksas sukikeno. – Žmonės mato bepražystantį meilės romaną ir džiaugiasi, nors mes ir kariaujame. – Ne, pone, tai mūsų skrybėlės visiems krinta į akį, – Una pabaksnojo į miniatiūrinę virš ausies prisegtą geinsboro stiliaus skrybėlaitę, nuo kurios kaskadomis krito gėlės bei dažytos plunksnos, ir pašnibždėjo Koralei: – Sakiau tau, kad šitie dailūs niekučiai sukels tikrą sensaciją. – Tai aš taip sakiau. Liaukis vogusi iš manęs mintis. – Ak, – Una pasidavė ir gurkštelėjo šampano. – Vis užmirštu, kad aš tik mūza, o ne skrybėlaičių siuvėja. Kitą savaitę kils tikras ažiotažas. Nusidrieks eilė nuo parduotuvės iki pat upės. Koralė luktelėjo, kol Feliksas nuėjo. – Jei tik kitą savaitę dar būsim čia. Tile? – Jų draugė spoksojo į taurę, lyg nuogąstaudama, kad į burbuliukus kas nebūtų pripylęs prūsiškos rūgšties. – Gerk arba pasidėk. Žmonės pamanys, kad kažko bijai. – Juk taip ir yra, tiesa? – sukuždėjo ji. – Na... stenkis to neparodyti, – tarė Koralė, paskui sušnabždėjo į šalį: – Una, nemanau, kad jai pavyks. – Ar yra kita išeitis? Negalim rizikuoti vestis jos namo, mūsų namai stebimi. Vienintelė galimybė jai – per fronto liniją ištrūkti į laisvąją zoną ir judėti tolyn. Tik nesakyk, kad pasodinsim į traukinį ir nuvažiuos iki sienos. Ar įsivaizduoji ją skaitančią traukinių tvarkaraščius ir pereinančią policijos patikras? Una buvo teisi. Otilijai reikia pasprukti iš Paryžiaus, ir automobilis vienintelė viltis. Dabar merginos žavesiu turės gauti tai, ko negavo

atstovėjusios eilėje prie policijos būstinės – leidimo Otilijai išvykti. Ausweis, kaip vadina vokiečiai. Nenuleisdama akių nuo scenos, kur „Valkatos“ grojo paskutinius „Marselietės“ akordus, Una iš dailios dėžutės išsitraukė cigaretę – „Chesterfield“. – Kai jie baigs, atsistok ir paplok, – liepė ji Koralei. – Kodėl gi mums neiškėlus Prancūzijos vėliavos? Visi būtume suimti ir galėtume tęsti vakarėlį kalėjime. Dar nesu mačiusi vienoje vietoje šitiek vokiečių karininkų. Maniau, jie nemėgsta džiazo. – Tavo bičiulis vokietis jį mėgo. – Jis buvo kitoks, – gana, perspėjo jos balso tonas. – Neturėtume čia būti. Bet kuris kareivis gali mus atpažinti. – Žinoma, bet Tilės ne. Klausyk, ten, iš kur atvykau, sakoma, jei nori pasislėpti garstyčiose, apsivilk geltonai. – Mes ne garstyčiose, bet galim atsidurti sriuboj. Una atsistojo paploti, Koralė nenorom padarė tą patį. „Valkatos“ padėkojo už plojimus, paskui pasitraukė į šešėlius scenos gale. Otilija, regis, paniro į transą. Vėl atsisėdusi Una įkišo cigaretę į kreminės spalvos laikiklį ir leido pridegti stalo kaimynui. Pūstelėjo į jį dūmus. – Merci mille fois. Vėliau pabendrausime. – Vyrui grįžus į savo vietą, ji sušnabždėjo Koralei: – Nesidairyk, bet ar matai tuos šaunuolius prie baro? – Kaip aš juos pamatysiu nepasisukusi? – Patikėk manim, jie ten yra. Jaučiu, kad norėtų nupirkti mums kitą butelį šampano. Gal paplepėkime su jais? Koralė nukreipė akis į tą pusę ir jai iš pasibjaurėjimo susuko pilvą. Vyrai vilkėjo juodas uniformas, ant jų apykaklių žibėjo ženkleliai su SS žaibais. Turbūt jie pastebėjo, kad Una šypsosi, nes bruožai staiga sušvelnėjo. Delnu užsidengusi burną, kad niekas neperskaitytų iš lūpų, Koralė tarė: – Veikiausiai tai gestapininkai. Nežinau, bet kažkas man čia nepatinka. – Gestapas yra slaptoji policija, tiesa? – Una prisidegė antrą cigaretę. – Bet koks čia slaptumas valkiotis su uniformomis ir svaidyti į mus žvilgsnius? Susiimk ir paduok šitą Tilei.

Koralė įspraudė Otilijai į ranką cigaretę, draugės pirštai buvo šalti kaip ledas. Žinoma, Una teisi, per vėlu keisti planą. Auštant išvažiuoja automobilis, Otilijai tereikia į jį įsėsti. Turėdama suklastotus dokumentus, drabužių pamainą, porai mėnesių frankų ir okupantų valiutos, ji nusigaus iki Ispanijos sienos ir ištrūks į laisvę. Dabar tereikia, kad gana aukšto rango vokiečių policininkas suraitytų parašą ant leidimo, gulinčio Unos rankinėje. Tik tiek... Pasigirdo graudžios kitos „Valkatų“ dainos natos. Vyrukai buvo persirengę tamsiai raudonus šilkinius marškinius vengriškomis rankovėmis su kaspinais. Jų vadovas Arkadijus Erdišas derino smuiką, tamsiomis akimis šaudydamas į žiūrovus. „Sugrojau draudžiamą „Marselietę“? – tarytum sakė jos. – Na ir kas?“ Bėda ta, kad dėl taisyklių pamišusiems vokiečiams tai galėjo nepatikti. Koralė sušnabždėjo: – Arkadijus žino, kad turės dar vieną keleivę? – Be abejo. O kiti sužinos sulindę į mašiną. Otilija įsikišo cigaretę tarp lūpų ir taip užsitraukė, kad galiukas sužioravo. Užmiršusi atsargumą Koralė ją subarė: – Atrodai kaip fabriko darbininkas po naktinės pamainos! Pasiraususi draugės rankinuke ji rado dvidešimt dviejų karatų cigaretės laikiklį, kurį nenorom leido jai pasiimti. Jį traukdama prie peties pajuto alsavimą ir krūptelėjo. Laikiklis išsprūdo, kartu su juo ant stalo iškrito gelsvai ruda knygelė. Jai kraujas sustingo gyslose. Seržas Martelis šyptelėjo. – Ponios, džentelmenas iš kariuomenės prašė leidimo prisidėti prie jūsų, jei... – Ne, – Koralė delnu uždengė knygelę. – Šįvakar tik merginos. – Panele, jūs nesupratote, – sumurkė Martelis. – Prašydami leidimo jie nemano, kad atsisakysite. Ką slepiat po ranka? – Nieko. Martelis prišoko ir po akimirkos jau mojavo knygele. Tai buvo pasas. Nieko neįprasto. Visi juos nešiojosi, tai buvo privaloma. Tačiau tai buvo tikrasis Otilijos pasas su tikra pavarde ir kilme. Jis turėjo būti sudegin-

tas! Vien jį nešiotis mirtinai pavojinga. Ne tik jai, bet visoms trims. Koralė lėtai paprašė: – Pone Marteli, prašyčiau atiduoti. Vyras žaismingai kilstelėjo antakį. Jis vilkėjo platinos ir aukso spalvos drabužius, kaip dauguma karininkų prie jo staliukų, bet nebuvo profesionalas. Bendraudamas su moterimis išsiskyrė meilumu ir aistringu familiarumu. Mėgdavo pajuokauti. Jam pakreipus galvą, Koralė pamatė, kad jo nosis kumpa, lyg kažkas būtų kaip reikiant užvožęs. Gal todėl klube tvyrodavo prietema. Jis buvo tikras pasipūtėlis. Net senais laikais, kai jai dar labiau patiko, Koralė kartais pričiupdavo jį besigiriantį. Ji kuo nerūpestingiausiai pareiškė: – Ar žinote, kad pasas oficialiai yra valstybės nuosavybė? Ir kad tai gana slaptas dokumentas? – Mielasis, grąžink jį, – išpūtė dūmus Una. – Nebūk storžievis. – Madam, aš tik noriu užmesti akį. Gal man smalsu. – Prisimink, kas nutiko smalsiam katinui, – Una grakščiai užgesino cigaretę. – Toje kortelėje yra itin superslaptos informacijos, jei ją sužinosi, turėsiu tave nužudyti. Koralė išsigandusi pažvelgė į ją. – Slaptos? – pakartojo Martelis. – Mhm, – Una taip ilgai tylėjo, kad Koralei kilo pagunda nustumti ją nuo kėdės. – Ten įrašyta mūsų draugės gimimo diena, taigi ir amžius, kurį jau gerus dešimt metų slepia. Būtume priverstos vienaip ar kitaip tave nutildyti. – Pasodintumėte į kalėjimą? – Martelio žvilgsnis nukrypo į vyrus juodomis uniformomis už trijų staliukų nuo jų. Kai Koralė manė jau niekada nebeįkvėpsianti, vyras prunkštelėjo. – Madam, mes čia žaidžiame žaidimus, bet jūs laimėjote. Voilà! Jis nusviedė pasą ant stalo, ir tas atsivertė žvakės šviesoje. Visi išvydo nesišypsančios Otilijos nuotrauką šone perskirtais plaukais. Dabar jos garbanos buvo sukeltos virš ausų. Eilutė po eilutės pasas atskleidė visą tiesą. „Otilija Johana fon Zilberštrom. Gimusi Berlyne 1909 metų gruodžio 19 dieną. Plaukai kaštoniniai, akys šviesiai rudos. Profesija: nėra.“ Viršutiniame dešiniame kampe buvo uždėtas antspaudas, žvakės šviesoje rašalas atrodė kraujo raudonumo...

– Žibė, – švelniai ištarė Martelis. – O gal žilė? Otilija pravirko. Una išsitraukė naują cigaretę. Ji visa drebėjo. – Panele de Lirak, jūs į mano klubą atsivedėte žydę? Rizikuojate mano licencija, mano reputacija, mano gyvybe. Koralė jo balse girdėjo pyktį ir dar kažką. Nesuprato, kas tai, kol Martelis pirštais pradėjo žirglioti prie paso mėgdžiodamas vokiečių trepsėjimą. Net įsiutęs jis pajuokavo. Koralė delnu uždengė pasą trokšdama, kad kūno karštis jį ištirpdytų. – Ponios? Galėtume sutrukdyti? Ji apstulbusi išvydo trejetą juodų it derva uniformų. Unos šaunuoliai ėmėsi veiksmų. – Ponios? – vokiečių karininką, regis, sutrikdė jų tyla. Sprendžiant iš ženklo ant jo apykaklės – trijų rombų – jis čia buvo vyriausias. – Pirmai atrodėte draugiškesnės. – Jūs suklydote, – Koralės balsas skambėjo šaižiai. – Jei mes sukėlėme tokį įspūdį... – Norit prisidėti prie mūsų? Kaip smagu! – Una atkuto, nors atrodė lyg ką tik lėkte užlėkusi laiptais aukštyn. – Seržai, mielasis, atitempk dar kėdžių. Neversk džentelmenų stovėti. Martelis pašaipiai nusilenkė ir pakluso. Netrukus vyrai jau sėdėjo ir susijaudinę žarstė komplimentus. Vyresnysis karininkas visą laiką stebeilijo į Koralės ranką. – Fräulein, ką jūs ten slepiate? Koralė tik nebyliai spoksojo į jį. Vyras kažką riktelėjo vokiškai. Jaunesnysis karininkas paklusdamas komandai ištiesė ranką. Tačiau Seržas Martelis pripuolė pirmas, čiupo pasą ir užkišo Koralei už apykaklės. – Džentelmenai, aš subariau šią jauną damą, kad išmetė iš rankinuko carte d’identité. Argi ne tapatybė yra brangiausias turtas, paklausiau, – jis skėstelėjo rankomis ir slapčia pamerkė Koralei akį. Vis dar žaidė savo žaidimus. – Šiais, ak kokiais sunkiais, laikais gresia pavojus, kad kas nors tave palaikys ne tuo, kas esi... – dirstelėjo į Otiliją, – arba ne tuo, kas buvai. Argi ne taip, panele de Lirak? Koralė sunkiai nurijo seiles. – Turbūt jūs teisus. Vyresnysis karininkas patraukė pečiais. Pavojus praėjo.

Martelis nutaisė profesionalų veidą ir pažadėjo atsiųsti geriausio šampano. – Didelį butelį ir, meine Herren, austrių iš vakarų pakrantės, – pakštelėjo sau į pirštus. – Ant ledo, su garsiu visame Paryžiuje razetų padažu. Ar padarysite man garbę ir pasivaišinsite su šiomis žaviomis damomis? Regis, vyrai neprieštaravo. Koralė su panieka pamanė, kad prieš karą liepos mėnesį niekas nebūtų tiekęs austrių. Okupantai geidė Paryžiaus prabangos, neišmanydami subtilybių. Tokie kaip Martelis tenkino jų užgaidas ir krovėsi pelną. Martelis nužingsniavo, karininkai prisistatė ir pasisakė laipsnius. Paskui prisistatė Una ir pridūrė: – Man iš dešinės, kaip jau žinote, sėdi ponia de Lirak... Koralė išspaudė šypseną. – O čia ponia Diupon. Kažin ar Otilija girdėjo? Diupon – tokia naujoji jos pavardė. Koralė jai kumštelėjo. Medaus spalvos akys plačiai atsimerkė. Ji susigaudė. – Labą vakarą, – tarė Otilija. Vokiškai. Una tučtuojau įsikišo. – Ar ir mums pasisakyti laipsnius? Mes visos vadės. Aišku? Mūsų skrybėlės plunksnotos. Ji koketiškai krestelėjo lėlišką skrybėlaitę, ir vyrai nusikvatojo. Regis, jiems buvo smalsu susipažinti su tikra amerikiete. Jungtinės Amerikos Valstijos išliko neutralios, taigi Unai Paryžiuje buvo saugu lygiai kaip ir anksčiau. Koralė palietė Otilijai riešą. – Po kiek laiko ateik į tualetą, – sušnabždėjo ji. Tarp krūtų nepatogiai įsitaisiusį pasą reikėjo suplėšyti ir nuleisti. Otiliją pastatyti prieš veidrodį ir liepti penkiasdešimt kartų pakartoti naująjį vardą. Ir dar reikėjo išsiaiškinti Martelio žodžius. „Kas buvai.“ Ne „esi“, o „buvai“. Ką jis žino apie jos paslaptį? Ji ne Koralė de Lirak. Ne kilminga, ne prancūzė. Net ne emigrantė iš Belgijos, kaip skelbė jos dokumentai. Be pačios, tik vienas žmogus žinojo jos kilmę. Bent jau taip ji tikėjosi. Viena buvo aišku: gerokai per brangaus Martelio šampano taurę už jas keliantis vyras ją pavadintų vieninteliu vardu. Priešas.