2 Prieš 24 valandas
Al A m i r i mp orto bendrovės sandėliuose karštligiškas pasiruošimo sambrūzdis užgožė Najiro kišenėje skambančio mo biliojo telefono garsus ir jis jo taip ir neišsitraukė. Reikėjo sudėti palapines, sukrauti maistą, pamatuoti vandenį – o juk GPS imtu vas vis dar nebuvo suderintas. Jaunesniesiems broliams Amirams keliant triukšmą dėl trukdžių gadinamo vaizdo delninukų ekra nuose, pribėgo padėjėjas ir įspėjo Najirą, kad tarnai užmiršo įdėti druskos tablečių. Najiras pasuko tiesiai prie landroverio, kuriame turėjo būti ta bletės, ir ėmė raustis bagažinėje; mobilusis kišenėje ir toliau grojo linksmą melodiją. Najiras rado staltiesių, sidabrinių stalo įrankių, dvi dėžes cigarų, nešiojamąjį DVD leistuvą ir palydovinę ante ną – visų tų daiktų jis nebuvo leidęs imti į kelionę. Vyrai į dykumą imdavo viską, ką norėjo, bet palydovinė antena – tai jau tikrai per žengtos visos ribos. – Išnešk tuos daiktus! – įsakė jis. – Niekam nesakyk. Išnešk, ir tiek. – Kur man juos dėti? – paklausė padėjėjas. Prakaitas upeliais tekėjo Najiro nugara.
– Man nė motais. Tik pasirūpink, kad jie nepastebėtų, kol išva žiuosim. Najiras išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišluostė veidą. Sandėlis, kaip ir daugelis, priklausančių pasakiškus turtus žarstantiems žmo nėms, buvo su oro kondicionieriais, bet negelbėjo net jie. Karštis skverbėsi visur. – Ir nusiųsk tarną nupirkti druskos! Patinka vyrams ar ne, bet kasdien jie gaus dozę druskos table čių. Najiras nenorėjo, kad namo jie grįžtų ant neštuvų, mirštantys nuo dehidracijos. Najiras stvėrė butelį vandens ir pasuko prie durų. Už jo karališ kai išrikiuoti stovėjo dvylika landroverių. Aplink kiekvieną šokinė jo tarnai, turintys vienintelę pareigą – valyti automobilius, ir me chanikai, lyg nukaršusius pašas juos su meile glostinėjantys vergai (šie, šiuolaikiškesni, buvo atsivežti iš Šri Lankos ir Filipinų). Ir visa tai – dėl penkių dienų iškylos dykumoje, kad didelės, kokčiai turtin gos audinių importuotojų šeimos vyriškoji pusė paskui galėtų girtis draugams ir kaimynams, kaip šaudė laukines lapes, valgė prie laužo ir apskritai „kentė nepriteklius ir nepatogumus“ Rub al Chalio dy kumos pakraštyje. Iš pradžių buvo planuota, kad kelionė truks dvi savaites, bet dėl didelės grafikų ir įsipareigojimų sukeltos sumaiš ties – kiekvienas Amirų sūnus turėjo vadovauti savo parduotuvei, įtikti saviems investuotojams, varinėti darbininkus – jų nuotykis dykumoje pamažu susitraukė iki penkių dienų. Penkių. Najiras su skaičiavo jas galvoje. Pirma ir antra diena – keliauji į dykumą. Tre čia diena – nusimyži dykumoje. Ketvirta ir penkta – grįžti namo. Jis prisiminė, kaip būdavo ruošiamasi prieš keliones senais laikais, į kur kas sudėtingesnes vietoves, šaunesnių vyrų negu šie draugijoje. Kaip kraudavo smėlio maišus ir gyvus balandžius ruoš damiesi į archeologinius kasinėjimus su senuoju daktaru Riogharu ir Abu Tareku. – Kodėl mes vežame į dykumą smėlį? – klausė tada aštuonerių metų Najiras. – Kad turėtume balasto, jeigu kiltų audra, – atsakė daktaras Riogharas.
Najiras nesuprato žodžio „balastas“ ir jam teko susirasti jį dė dės anglų–arabų kalbų žodyne. Kai pagaliau suprato, mintis sukėlė tokį laukinės, vėjo košiamos dykumos vaizdą, kad jam vos pavyko sutramdyti jaudulį. Paskui jis pasiekė tikrąją dykumą, tokią pavo jingai karštą, kad jam su kitais vaikais pirmą kartą teko dengtis vei dus, lyg vaistus griežtai nustatytais tarpais gerti vandenį ir pajusti, kokį šlykštų poveikį skrandžiui ir žarnoms daro druskos tabletės. Tais metais jis pirmą kartą užsidėjo akinius nuo saulės; kai Abu Tareko dukra Radža ėmė šaipytis, girdi, jis panašus į amerikietį, Najiras juos nusiėmė ir niekados daugiau nenešiojo. Jauna, graži skaisčių žalių akių Radža. Ji prisiekė vieną dieną už jo tekėsianti ir Najiras tuo patikėjo. Vėliau jis slapčia dėl to gėdydavosi. Dieną juo du susiglaudę miegodavo jo dėdės Samiro palapinėje ant seno šiau dinio čiužinio, skleidžiančio nesuderinamus žalumos ir chemikalų kvapus. Virš jų dunksojo kažkokie įtaisai, sudėti ant sulankstomų medinių stalų. Juodu su Radža visada susirangydavo lyg dvyniai, pasisukę veidu vienas į kitą; jiems ant skruostų sėsdavo dulkės, į plaukus prilįsdavo smėlio. Kartais juodu susirakindavo kojomis, o kitąsyk jis jai miegančiai priraišiojo į plaukus virvučių, o paskui ap vyniojo juos ilgesniu virvagaliu ir pririšo sau prie plaukų. Retkar čiais, kai juodu prabusdavo, jis matydavo, kad jos pirštai įsipainioję į jo ilgus, dažnai vėjo sumazgytus plaukus. Vėjas pažadindavo juos temstant ir jie išgirsdavo, kaip bunda stovykla. Vakaro vėsa kvies davo juos laukan. Juodu nuskuosdavo žaisti ir bemat pamiršdavo tuos į plaukus įsipainiojusius pirštus. Dabar Najirui buvo sunku įsivaizduoti, jog kadaise buvo labai artimas su mergaite, – juodu buvo tokie artimi, kad miegodavo ant vieno čiužinio ir vadino vienas kitą geriausiais draugais. Sulauku si vienuolikos Radža tapo „moterimi“; motina uždengė jai veidą šydu ir nusiuntė pas seseris. Najiras daugiau jos nematė. Kitą žiemą daktaro Riogharo kasinėjimai vyko be jos, o Najiras netrukus tiek subrendo, kad gėdydavosi vis dar prisiminęs jos veidą. Dabar Najiras išgėrė pusę butelio vandens ir vos susilaikė neuž sipylęs kitos pusės ant galvos. Jų vedlys beduinas Abdula bin Sali mas stovėjo prie pat sandėlio; karštis nė kiek jo neerzino. Jis stebėjo 10
eismą bulvare. Tokia pat išraiška jis žiemą dairydavosi po Rub al Chalio ganyklas – susimąstęs, bet podraug įžūlokas, tarsi klaustų: Ko man iš jūsų tikėtis šįmet? Najirui prisiartinus jis susiraukė ir paklausė: – Jūs dėl jų įsitikinęs? Najiras norėjo jam priminti, kad to jis klausdavo kiekvienais metais, nesvarbu, kokius žmones jie imdavo kartu į dykumą. – Turiu pripažinti, – tarė jis, – jie neatrodo pasirengę. Abdula nieko neatsakė. – Klausyk, – tarė Najiras, – neabejoju, viskas bus gerai. Abdula neatitraukė akių nuo bulvaro. – Iš kur juos pažįstate? – Per Samirą. Jis pažįsta jų tėvą dvylika metų. – Tie žmonės – ne beduinai. Niekada nebuvo. Užtenka mesti į juos akį ir matai, kad jie šarvajai. Aviganiai, o ne „tikrieji“ beduinai, kurių gyvenimas susijęs su kupranugariais. Tai buvo įžeidimas, bet ir šį apibūdinimą Najiras jau buvo girdėjęs anksčiau. Šeimos, kurias jie imdavo į dykumą, re tai tenkino Abdulą. Gal jis ir neklydo, kad tie žmonės niekados ne būtų išlikę gyvi aplinkoje, kurioje jų protėviai gyveno šešis tūkstant mečius, bet, šiaip ar taip, užteko vien to, kad jie bent jau bandė. Najiras mandagiai linktelėjo galvą. – Ko gero, tu teisus. Tad išmokykime juos būti tikrais beduinais. Vėl suskambo mobilusis telefonas ir šį kartą Najiras atsiliepė. Jis kantriai išklausė savo dėdės, atsakė į kelis klausimus, baigęs atsi prašė besiruošiančiųjų ir pasuko į automobilių aikštelę, kur stovėjo jo džipas.
3 Ž e n g da m a į lėktuvo gal ą Miriama Volker suprato, kad skrydis į Džidą bus varginantis. Lėktuvas buvo prisigrūdęs švenčių praleisti išsirengusių keleivių. Virš galvų buvo prikrauta per daug daiktų, per daug palydovų ir šie nervingai lakstė tarpueiliais ieš kodami laisvų vietų. Ji pasižiūrėjo į bilietą: vieta 59 C, jai dar liko įveikti tokį pat atstumą, koks skiria žaidėją nuo priekinio kėglio. Pajuto pažįstamą baimės ir jaudulio derinį. Ji nekantravo vėl pa matyti Eriką – buvo išvykusi mėnesį – bet šis trumputis atstumas ženklino grįžimą į pasaulį, kuriame ji ištisas savaites neiškels kojos iš namų. Ji ėmė brautis pro lėtai į priekį slenkančią keleivių vorą, trokšdama prisisegti saugos diržu, tarsi šis neleistų jai išlipti iš lėk tuvo ir atsisakyti visos šios užmačios. Paaiškėjo, kad Miriama sėdės šalia vyro. Rodės, Saudo Arabi jos oro linijų bendrovė privalėjo laikytis apribojimų, draudžian čių moteriai sėdėti šalia vyro, kuris nėra jai giminė, bet, matyt, jų nebuvo paisoma. Vyras spoksojo į besiartinančią Miriamą su žinančio žmogaus išraiška veide. Jis buvo tamsių akių ir rusvo gy mio kaip arabas, bet vešlių šviesių plaukų. Dėl šio kontrasto vyras atrodė stebėtinai gražus. Miriamai užkaito skruostai. Ji žengtelėjo į šalį ir atsidūrė už aukšto vyro su turbanu. Ji iš lėto, atsainiai ištiesino pečius ir apsilaižė priekinius dantis. Dar sykį dirstelėjo 12
į vyriškio pusę ir pamatė, kad jis tebespokso į ją. Iš tiesų jie dar buvo Niujorke, bet ji juto, kaip sulig kiekvienu kondicionuoto oro gūsiu virš jų nusileidžia Saudo Arabija. Ji perbraukė ranka sau per plaukus ir pagalvojo: Džiaukitės paskutine laisvės kruopele, garbanos! Miriama įsitaisė ant savo sėdynės ir padovanojo vyriškiui trum pą nerūpestingą šypseną – ją buvo išmokusi nutaisyti taip, kad pa slėptų kreivą priekinį dantį. Užuot pasilabinęs, jis pažiūrėjo į ją pa tenkintu žvilgsniu. Kad jis tuoj pat nepradėtų jos šnekinti, Miriama ėmė raustis rankinėje, demonstratyviai pakišo ją po sėdyne prie šais ir kelias minutes apžiūrinėjo sėdynės atlošo kišenę. Nustebo ir savotiškai nusiramino radusi joje virvele užrišamą maišelį, tik riausiai paliktą prieš ją skridusios keleivės. Maišelyje gulėjo dantų šepetėlis, muilo gabaliukas, vėžlio kiauto šukos ir flakonėlis Calvin Klein kvepalų. Escape . Miriama šyptelėjo. Lėktuvui išriedant ant tako, Miriama pajuto visa įsitempianti. Grįžti nebeįmanoma! Anksčiau ji niekados nejusdavo skrydžio baimės, bet kelionės į Saudo Arabiją kažkaip ją paveikė. Lėktuvas nuriedėjo kilimo taku, ir ją ėmė valdyti instinktai. Delnai atšalo, kaktą išmušė prakaitas, krūtinę užspaudė. Lėktuvas tikrai neįsi bėgės taip greitai, kad atsiplėštų nuo žemės. Visi spoksojo į iliu minatorius ir sieneles – jos pašėlusiai drebėjo. Atsidarė bagažinės dangtis ir iš jos keleiviui ant galvos nukrito švarkai ir dėželė kavos. Miriama nustebo, jog kažkas gali vežtis į Džidą Folgers kavos. – Ar žinot, – paklausė šalia sėdintis vyras, – kad anksčiau Sau do Arabijos oro linijų reisuose per garsiakalbius būdavo leidžiama Mahometo malda prašant sėkmingos kelionės? Jis kalbėjo su aiškiu amerikietišku akcentu ir tai ją nustebino: ji manė, kad jis arabas. – Tikrai? – Ji nervingai nusijuokė. – Išnyko dar viena tradicija. – Atrodė, kad jam tai kelia juoką. Keleiviai pajuto, kaip sunkio jėga spaudžia juos prie sėdynių. Vyras kitapus tako ėmė keiktis. Miriamai norėjosi jį sudrausti, bet Pabėgimas (angl.).
13
buvo įnikusi į maldą – kad tik lėktuvas nekristų ant žemės. Lėktu vas šoktelėjo, paskui išsilygino. Rodės, sustojo ore ir sklendžia it koks jūrų vėplys ant baliono. Galvoje sukosi kažkokia įkyri lopšinė. Buvo vidurnaktis. Dėl to ir iš baimės ji jautėsi siaubingai išvargu si. Pabėgti nuo to skrydžio siaubo tegalėjai nugrimzdamas į pasą monės tuštumą, bet Saudo Arabijos oro linijų lėktuvuose svaigalų negalėjai gauti, o tamsi miego skraistė nusileis tik tada, kai bus už gesintos šviesos. Ji užsimerkė, tikėdamasi, kad kaimynas nepradės jos kalbinti, bet jis nuspaudė palydovų iškvietimo mygtuką. Dzin. Pasirodė palydovas; jis atrodė suirzęs. Kaimynas pasilenkė pro ją ir petimi vos nepalietė jai krūties. – Prašom atleisti, – tarė. Jis paprašė dviejų tuščių puodelių. – Vieną man, – paaiškino palydovui, – kitą – mano merginai. Iš švarko kišenės jis išsitraukė du buteliukus vyno. Miriamai ėmė gniaužti kvapą. – Jūs žinote, kad tai... – Uždrausta, – užbaigė jis. – Taip. Bet ką jie mums padarys – iš mes iš lėktuvo? Vyras nusišypsojo jai, pripylė abu puodelius ir įkišo buteliukus į atlošo kišenę. Vieną puodelį padavė Miriamai. Ji papurtė galvą, bet jis nenusileido. – Nagi, išgerkite, – paragino. – Esu įsitikinęs, kad blogiausiu atveju mus privers išpilti jį į unitazą. Ji pasijuto lyg paauglė ir susigriebė besielgianti taip, kaip tais laikais: paėmė puodelį. – Ačiū, – padėkojo ir gurkštelėjo. Vynas kiek malšino baimę, o Miriamai to ir reikėjo. Tiesą sakant, blogiausiu atveju lėktuvui nusileidus mus suims ir įkiš į kalėjimą. – Pirmą kartą skrendate į Džidą? – paklausė kaimynas. – Ne. Antrą. Miriama pamatė, kaip įsijungia televizorius. Didelė rodyklė pa krypo į Mekos pusę, ekrane pasirodė laikas iki kitos maldos: penkios valandos vietos laiku. Atėjo palydovė, dalijanti tualetinių reikmenų rinkinius, jai iš paskos – palydovas, siūlantis kavos ir datulių. Mi 14
riama paskubomis paslėpė puodelį po atlošo staliuku, bet nė vienas palydovų, rodės, jo nepastebėjo – o gal jiems visai nerūpėjo. – O jūs pirmą kartą? – paklausė Miriama. – Ne. Beje, mano vardas Apolonas. – Jis nusišypsojo, tarsi jam pačiam būtų juokinga. – Apolonas Meibusas. – Nuostabus vardas. – Miriama irgi jam nusišypsojo. – Aš esu Miriama. – Ar man tik atrodo, ar aš iš tikro girdžiu pietietišką tartį? – Aš iš Šiaurės Karolinos. – O aš iš Niujorko, – jis ištarė tuos žodžius, kaip kiti ištaria žodį „matas“. Suprask, ji kažkokios menkesnės padermės, galbūt kokia kaimietė, gyvenanti priekabiniame namelyje ir mintanti lydytu sūriu bei kruopomis. Ta nepagarba buvo tokia įprasta ir nuspėjama, kad Miriama pamanė gal tik ją įsivaizduojanti. Vis dėlto jos skruostai iš raudo ir ji nuslėpė nuoskaudą patraukdama gerą gurkšnį vyno. – O kuo jūs verčiatės? – paklausė Apolonas Meibusas. – Aš esu daktarė. Ji žvilgtelėjo, kaip jis reaguos. Pamačiusi, kaip įsitempia jo vei das, nusprendė, kad jis nėra toks simpatiškas, koks pasirodė iš pra džių. Ji tikrai neketina aiškinti turinti muzikos daktaro laipsnį. – O jūs? Jūs panašus į mokslininką. Jis suraukė antakius. – Kuo? – Žiūrite prisimerkęs – vadinasi, tikriausiai kur nors pamiršote akinius. Ant didžiojo piršto – nemaža nuospauda, ant nykščio – rašalo dėmės. Vyras stengėsi šypsotis ir šitaip paslėpti nesmagumą. Miriama pajuto, kaip vynas ima ją šildyti. – Bet jūs nepanašus į tuos kabinetinius mokslininkus, o jūsų rankų raumenys ganėtinai dideli, tad pasakykite man, koks moks lininkas kilnoja svarmenis? – Kai daug laiko praleidi prie rašomojo stalo, – suktai atsakė jis, – reikia ko nors imtis, kad varinėtų kraują. Miriama pamanė, kad šis atsakymas ne itin skoningas. Ji gurkš telėjo dar vyno. 15
– Tai kokiais reikalais keliaujate į Saudo Arabiją? – paklausė jinai. Jis atsirėmė alkūnėmis į porankius, ir Miriama stebėjo, kaip jis žaidžia su laikrodžio dirželiu – apsuka jį aplink keturiais judesiais. – Aš esu Artimųjų Rytų studijų profesorius. Mano specializaci ja – Korano rankraščiai. Ši kelionė – tyrimo tikslais. – A... Alkoholis jau veikė ir ji pajuto, kaip ima svaigti galva. Jos akį patraukė vaizdas televizoriaus ekrane. Ji pažiūrėjo ir pamatė, kad keleiviams rodomas filmas cenzūruotas: vietoj moterų rankų ir plaukų ekrane judėjo pilki lopai. – O jūs? – paklausė Apolonas Meibusas. – Kokiais reikalais skrendate į Džidą? – Mano vyras susirado puikų darbą... – Aišku, – pašaipiai šypsodamasis pertarė jis. – Nemaniau, kad keliausite į tą šalį viena. Nors pastarąsias keturias savaites Miriama nieko daugiau ne veikė, tik garsiai skundėsi seserims, tėvui, dukterėčioms ir visiems, kas tik jos klausėsi, kaip sunku Saudo Arabijoje būti išlaikoma mo terimi, ji pajuto visa pasišiaušianti. – Manau, jūs labai narsiai elgiatės, – kalbėjo jis toliau, – sėdėda ma sudėjusi rankas Saudo Arabijoje, kad vyras galėtų daryti karje rą. O gal jūs sutikote tik dėl pinigų? – Ir dėl vieno, ir dėl kito, – kuo nerūpestingiau atsakė Miriama. Ji sakė ne visai tiesą. Erikas ėmėsi asmens sargybinio, tiksliau – „aukštų asmenų apsaugos specialisto“ – darbo, nors kariuomenė je beveik visą laiką tarnavo inžinierių daliniuose. Jis sakė norintis mesti kariškio darbą ir imtis ko nors praktiškesnio, įdomesnio, bet apsaugininku jis galėjo dirbti bet kur. Miriamai nepatiko, kad jis pasirinko Saudo Arabiją, nors darbas buvo tik vieniems metams. – Kiek laiko jūs tenai? – paklausė Meibusas. – Šeši mėnesiai. – Įspūdinga. Dauguma moterų taip ilgai neištveria. Turiu gal voje vakarietes – o jeigu vis dėlto ištveria, tai tik padedamos narko tikų. Bet, manau, gyvenate uždaroje teritorijoje? Miriama žvilgtelėjo į savo puodelį. 16
– Ne. – Tikrai? Retas atvejis. Turite asmeninį vairuotoją? Miriama sučiaupė lūpas, papurtė galvą. Ši tema buvo pavojin ga; ji karštligiškai svarstė, kaip sumaniai pakeisti temą, bet išgėrusi vyno nesugebėjo blaiviai mąstyti. – Sakykit, – nesiliovė kamantinėjęs kaimynas, nepastebintis, kaip nesmagiai ji jaučiasi, – ką jūs veikiate kiaurą dieną, kai jums neleidžiama išeiti iš namų, vairuoti automobilio ar net važinėtis sušiktu dviračiu? Jis ištarė tuos žodžius taip garsiai, kad Miriama apsidairė, bai mindamasi išvysti ne vieną pasibaisėjusį žvilgsnį. Atrodė, kad nie kas neatkreipė dėmesio. Jo klausimai sužadino pažįstamą savigailos ir viduje gniaužiamo įtūžio jausmą, ir ją ėmė pilti prakaitas. Ji nenorėjo daugiau galvoti apie suvaržytą savo laisvę, o jis apie tai klausinėdamas elgėsi kaip šunsnukis. Gal jis nori išgirsti ją verkšlenant? Tokio malonumo ji nai jam nesuteiks. Apolonas nutraukė tylą nusijuokdamas – taip garsiai, kad ji pa juto plūstelint adrenaliną. – Puikus atsakymas, – pagyrė jis. – Be žodžių, vien kūno kalba. Moteriai ten ne vieta, – pridūrė jau surimtėjusiu veidu. Miriama linktelėjo. Kad ir ką ji sakytų, jis darysis tik tūž mingesnis. – Saudoarabai nekenčia moterų, – pasilenkdamas arčiau kalbėjo jis. – Jie jų bijo ir nekenčia – žinote kodėl? Ogi todėl, kad moterys protingesnės, biologiniu požiūriu tobulesnės ir visuomet priverčia vyrus joms paklusti. Ji užuodė jam iš burnos sklindantį vyno kvapą, sumišusį su gai viu, mišku dvelkiančiu odekolonu; tas derinys jai kėlė asociacijas su troškiu kažkokio miegamojo oru – taip kvepia vyras. – Musulmonai turi seną posakį, – nesiliovė kalbėjęs vyras: – danguje apstu elgetų, o pragaras sausakimšas moterų. Miriama susiraukusi dėbtelėjo į jį. – Bet jūs dar nepatyrėte blogiausia, patikėkite manimi. – Ką turite galvoje? 17
– Dabar, kai pasirengsite grįžti į Jungtines Valstijas, kai ryšitės šiam žingsniui, pamatysite, kad jūsų vyras įsimylėjo Saudo Arabiją. Mačiau tai gerą dešimtį kartų. Vyrai pamilsta šį kraštą visai taip pat, kaip jų žmonos ima jo nekęsti. Jeigu išties norite, kad jūsų vyro širdis ir toliau priklausytų jums, priminkite jam, kad religingi saudoarabai tiki vadinamąja pareiga nebendrauti su kitatikiais. Vadinasi, jų pareiga – neprisileisti jūsų arti. Saudoarabai mano, kad bendravimas su kitatikiais – tai yra su tokiais kaip jūs – žmogų atstumia nuo tikėjimo. Jie gali svetingai elgtis su jūsų vyru, vaišinti jo arbata ir datulėmis, bet jie niekados nepriims jo, tiktai ne čia. Nėra pasaulyje šalies, kur svetimšaliai būtų taip nekenčiami kaip čia. Pacituosiu jums Koraną: O jūs, kurie patikėjote! Neieškokite sau artimų pagalbininkų ne iš jūsų tarpo. Jie nepraleidžia progos jums kenkti... – Esu įsitikinusi, kad... – „ne visi tuo tiki“, jau ruošėsi ji baigti mintį, bet atrodė, tarsi jis žinotų, kad ji bando priversti jį keisti savo pažiūras, mokyti nuosaikumo, ir jis bemat ją pertraukė. – Sakoma, kad Koranas – Dievo žodis ir kad visa, kas jame ra šoma, niekuo nesiskiria nuo to, kas buvo perduota pranašui Maho metui. Ničniekuo nesiskiria. Nors viskas buvo surašyta dešimčių skirtingų žmonių ir dar išversta iš aramėjų kalbos. Tarsi to būtų negana, jie velniškai didžiuojasi, neva toje šventojoje knygoje nuo tada, kai ji buvo parašyta, nepakeistas nė vienas diakritinis ženklas. Ar tai žinojote? – Daugmaž, – pamelavo Miriama. – Ar jūs tikrai lyg niekur nieko man tvirtinsite, kad jie nėra at silikę? Kas, jeigu pasakyčiau jums, kad Biblija yra Dievo žodis ir šiandien ji niekuo nesiskiria nuo to, ką buvo sumanęs Dievas, kad joje ničniekas nepasikeitė, – ar manimi tikėtumėte? Ji ne juokais suirzo, bet bijojo ką nors sakyti, kad jo neišprovo kuotų, bijojo, kad jis vėl ims ją pertraukinėti, įstumdamas į nema Čia ir toliau Koranas cituojamas pagal: Koranas: literatūrinis prasmių ver timas. Pataisytas ir papildytas leidimas. Iš arabų k. vertė muftijus Romas Jakubauskas. – Vilnius: Kronta, 2010.
18
lonią padėtį, o gal net pratrūks įniršiu. Niekas į juos nežiūrėjo, bet Miriamai atrodė, kad visas lėktuvas jųdviejų klausosi. Jai dingtelėjo niūri mintis: Apolonas Meibusas, šitaip besirūpinantis moterų tei sėmis, užkimšo jai burną nė kiek ne prasčiau, negu tai būtų padaręs bet kuris paniekos moterims kupinas saudoarabas. Vyno poveikį nuslopino priplūdęs adrenalinas, bet dabar ir nuo jo jinai buvo beatitokstanti. Meibusas kalbėjo toliau, dabar jau nebe taip piktai, bet atrodė, tartum jis jaustų šventą pareigą įtikinti ją, kokia žiauri ir atsilikusi yra ta šalis ir kaip kvailai ji, Miriama, elgiasi su tuo taikstydamasi – juolab dėl kažkokio vyro. Ji leido jo skleidžiamus garsus pro ausis ir tuo pačiu metu stebėjosi, iš kur toks baisus įniršis. Keistai dvilypė jo išvaizda – pusiau arabiška, pusiau vakarietiška – bylojo apie ne mažiau intriguojančias asme nybės gelmes. Po teisybei, atrodė, kad jo asmenybė kažkaip sunive liuota; jis buvo dvimatis fanatiško amerikiečio stereotipas. Ji pagalvojo apie Eriką, apie tai, kaip nuolankiai jis vertina Sau do Arabijos kultūrą, islamą ir kaip tas jo nuolankumas išaugo per keletą pastarųjų mėnesių. Į karalystę ji atvyko tikėdamasi – pusiau vildamasi, pusiau bijodama, – kad šalies kontrastai galiausiai jį at grasins, bet iš tikrųjų jo meilė jai tik išaugo. – Manau, jūs klaidingai supratote, – galop sakinio viduryje per traukė jinai. – Nejaugi? – nustebo jis. Jai ėmė trūkti jėgų; užvaldė šiurpi baimė žmogaus, juntančio, kad įsivėlė į ginčą, bet pritrūko argumentų – ko dar gali tikėtis, kai esi apdujęs nuo alkoholio? – Taip, – tarė ji nelabai žinodama, ką sakys toliau, bet staiga žo džiai tiesiog pasipylė iš burnos. – Aš atvykau ten ne dėl vyro. Atvy kau dėl savęs. Norėjau pamatyti, kaip gyvena kitos tautos žmonės. Norėjau suprasti jų gyvenseną. – Ir ką dabar suprantate? Ji dirstelėjo į jį, ko gero, per piktai. – Kad nekenčiu fanatikų. Ji paėmė puodelį, atsisegė saugos diržą ir stodamasi iš jo išraiš kos suprato, kad jis įsižeidęs. 19
Palydovai pradingo. Nė vienas nestovėjo tarpueiliuose, šviesos buvo prigesintos. Miriama paknopstomis perbėgo keleiviams mu sulmonams melstis atskirtą patalpėlę, nusigavo iki tualeto ir var gais negalais atidarė suveriamąsias duris. Užšovusi skląstį atsisėdo ant unitazo ir susiėmė veidą delnais. Širdis daužėsi krūtinėje. Ji trynė kaktą tol, kol širdis ėmė plakti normaliai. Nebūk kvaila! Kas tau pasidarė?! Akivaizdu, kad jis trenktas. Stodamasi pamatė savo atvaizdą aliuminio duryse. Atrodė žema, stora, neišvaizdi pelytė su tuo pigiu pilku sijonu, pakankamai ilgu, taigi ir kukliu, dabar su kepenų formos dėme priekyje, kur nežinia kaip apsipylė vynu. Atspindys iškreipė vaizdą, tad galva atrodė ma žytė, o pėdos didžiulės. Ji atrodė visai kaip jautėsi – šlykšti ir bejėgė. Ji prileido į praustuvą vandens, apsišlakstė veidą, paskui nusi šluostė standžiu popieriniu rankšluosčiu. Ponas Apolonas. Būtų gerai, kad kas nors nusiųstų jį į Mėnulį. Ji įsistebeilijo sau į ran kas; kad ir kaip stengėsi, nejuto Eriko. Net negalėjo prisiminti jo veido, kūno – vien bendrus bruožus, tokius kaip plaukų spalva ir pečių forma. Vis dar juto Meibuso kvapą, tik dabar jis buvo gaižus, seno vyno dvokas. Ji pasilenkė virš praustuvo, išsiskalavo burną, nusimazgojo rankas ir priplojo plaukus prie viršugalvio. Paskui ilgai prausėsi, nes tai ją ramino, be to, norėjo atsikratyti vyno kvapo: juk ji grįžta į Saudo Arabiją. Varžoma veidą dengiančios juodos burkos, Miriama prispaudė rankinę prie krūtinės ir nudūrino siauru taku prie užsieniečių pasų kontrolės; pralekiančius pro šalį vyrus ji matė tik kaip baltas dė mes. Lipdamas iš lėktuvo Meibusas ją nužiūrinėjo, todėl ji nusilei do burką, tikėdamasi išvengti pokalbio su juo. Du kartus ji kluptelėjo užmynusi ant abajos padurko – antrą kart ji atsitrenkė į nieko neįtariantį vyriškį ir šis pasipiktinęs tyliai Apolono vardu (angl. Apollo) buvo pavadintas laivas, kuriuo amerikiečių astronautai 1969 m. pirmą kartą nuskrido į Mėnulį ir jame išsilaipino.
20
sušnypštė. Miriama sustojo. Tegul jie lekia pro šalį, kol nebeliks nė vieno, tada ji pasikels burką ir džiaugsis prabanga regėti. Salėje stojo tyla ir Miriama pasikėlė nuo veido burką. Lauke iš dangaus nyko paskutiniai saulėlydžio gaisai. Ją iš Niujorko atskrai dinęs pabaisiškas Saudo Arabijos oro linijų reaktyvinis lėktuvas ža liai spindėjo prožektorių šviesoje. Didumo sulig trijų aukštų namu, jis nepaisė sunkio jėgos, kaip kadaise „Titanikas“ nepaisė bekraštė se jūrų platybėse siaučiančios stichijos. Miriama išsitraukė iš rankinės mobilųjį telefoną ir žvilgtelėjo į pranešimus: Eriko neskambinta. Ji tikėjosi, kad tai reiškia, jog jis laiku išėjo iš darbo ir lauks jos prie pasų kontrolės. Paskui kitus atsilikėlius ji virtine kilimais dengtų koridorių nugūžino į milžinišką muitinės salę. Keleiviai užsieniečiai laukė prie pasų kontrolės eilėse lyg našlaičiai dubenėlio sriubos nemo kamoje labdaros valgykloje. Čia, be maldos namų, buvo viena iš vietų, kur saudoarabai bendraudavo su savo darbininkais iš sve tur – valytojais filipiniečiais, taksi vairuotojais egiptiečiais ir tar naitėmis indonezietėmis. Atsistojusi į veikiausiai be galo lėtai slinksiančią eilę, Miriama pasitaisė apdarus: grindis siekiančią juodą abają, skarutę plaukams uždengti ir burką, stačiakampę juodo audeklo skiautę veidui paslėp ti. Burka ties pakaušiu užsisegė paprastu lipuku, bet jos apdangalas kažkodėl vis nuslinkdavo. Kai kurios moterys vilkėjo šiuos apdarus su įgimtu lengvumu. Jos lyg gulbės plaukė gatvėmis pataikydamos į visų šių audeklų ritmą. Minioje, tarp svetimų žmonių, jos tiesiog paspartindavo žingsnį žinodamos, kad vyrai trauksis nuo jų kaip dvariškiai nuo praeinančios pro šalį karalienės – pagarbiai, bijoda mi prisiliesti. Rodės, tos moterys sugeba matyti kiaurai – pro juodą šydą regėti priešais iškylantį šaligatvio kraštą, pastebėti, kaip skers gatviu atlekia nuo vieno kelkraščio į kitą vingiuojantis paauglio vairuojamas automobilis, nužiūrėti visas dovanas parduotuvės vi trinoje. Joms net nereikia pasikelti burkų. Be tų moterų, esama tokių kaip aš, – pamanė Miriama. Mes atrodome suvystytos tose abajose it plastiko lėlės polietileno plė velėje karštą vasaros dieną. Amžinai baiminamės dėl tų skraisčių, 21
jas taisome, timpčiojame, už jų kliūvame, o burkas vos spėjame sugriebti, kol nenukrito ant žemės. Negana to, Miriamos burka ne turėjo plyšelio akims – tiesiog toje vietoje audeklas buvo plonesnis ir ji įstengdavo šį tą įžiūrėti – ne viską, tik didesnius pavidalus. Šį apdangalą jai nupirko Erikas. Kad plyšelio nėra, jis pastebėjo tik parnešęs burką namo, kai Miriama ja apsigobė. Jis susigėdo, bet tuo pačiu metu vaizdas jį prajuokino. Jis patarė Miriamai įsivaiz duoti, kad burka – jos akiniai nuo saulės. Šunsnukis! Ji nejučiomis nusišypsojo prisiminusi šį epizodą. – Tau nebūtina nešioti burkos, Miriama, – sakė jai Erikas. Jinai tai žinojo, bet kartais mielai ja apsigobdavo – dėl privatumo pojūčio. Šiaip ar taip, ji prisitaikė prie šio nepatogumo nusmaukda ma audeklą žemiau, kad jis dengtų tik nosį ir burną. Tada jos kakta likdavo nepridengta, bet vis geriau negu visai be apdangalo. Po pusvalandžio ji įmetė savo pasą į stalčiuką po neperšauna mu stiklu ir nenoromis pasikėlė burką, kad pareigūnas matytų jos veidą. Staiga ji pasijuto neapsaugota ir pajuto, kad vyrai aplinkui į ją spokso. Jai iš dešinės prie kito patikros posto atėjo sutuoktinių poros eilė, ir Miriama pastebėjo, kad žmona šydo nepasikėlė. Pareigūnas ilgai lygino jos veidą su nuotrauka dokumente. Įsi tikinti, kad nuotraukoje tikrai žmogus, neturėjo būti taip sunku. Miriama kantriai laukė, mintyse primindama sau, kad tikrintojas turi teisę rimtai žiūrėti į savo pareigą. – Iš kur atvykote? – paklausė arabas braukdamas pirštu panosę. – Iš Jungtinių Amerikos Valstijų, iš Šiaurės Karolinos. – Kada grįšite į Ameriką? Kuo greičiau. – Sausį. – Atostogų ar nuolat gyventi? – Nuolat gyventi. – Jai ėmė trūkčioti vokai. – Jei Dievas duos. Pareigūnas pakėlė akis. – Jei Dievas duos. Jis pervertė dvidešimt keturis paso lapelius, paskui pasikasė nosį ir keletą kartų pūstelėjo pro šnerves orą. – Ką gi, ponia Volker... 22
– Daktare Volker. – Ponia Volker. Jis užvertė pasą ir iškišo pro grotas. – Jūs neturite leidimo dirbti. Atleiskite, bet jums neleidžiama patekti į šalį be savo vy... – Mano vyras čia. Neabejoju, jis šiuo metu yra kitapus užtvaro. Pareigūnas įsmeigė žvilgsnį jai į viršugalvį. – O tas... vyras... Kur jis dirba? – Korporacijoje Sintech, – atsakė Miriama jausdama, kad į ją spokso eilėje už jos stovintis vyriškis. – Jo pavardė Erikas Volkeris. Jis dirba... – Kas jo darbdavys? – Pareigūnas nukreipė žvilgsnį į kompiute rio klaviatūrą sau po ranka. – Muhamedas al Saidas. Pareigūnas kažką surinko klaviatūra, paskui ilgiausiai kažką tyrė kompiuterio ekrane, galiausiai susiraukė. Smakro judesiu lie pė jai praeiti. Miriama nebuvo nusiteikusi jam dėkoti. – Ponia, prašyti dėti daiktus čia. – Muitininkas parodė į kon krečią stalo vietą. – Čia, – pakartojo jis. Miriama pasijuto, lyg dalyvautų darželinukų žaidime, kurio tikslas – patikrinti jos judesių koordinaciją. Pareigūnui galėjo būti ne daugiau kaip penkiolika. Nei ūsų, nei barzdos, akys tyros kaip vaiko. Tačiau kažkuo jis buvo juokingas, gal dėl tokiam jaunuoliui netinkančio pasipūtimo. Jo automatas AK-47 slydo nuo peties ir jis kilstelėjo jį kaip moteris pasitaisydama rankinės dirželį. Miriama užkėlė kelioninį krepšį ant stalo. Muitininkas atidarė užtrauktuką, įdėmiai apžiūrėjo daiktus ir paprašė išimti knygas. Ji sukrovė jas ant stalo. Jaunuolis sukišo jas į plastiko maišelį ir nu stūmė į šalį. – Čia tik trileriai, – suniurnėjo Miriama. Ji tyčia neėmė knygų su žmonių atvaizdais viršeliuose, nes jos būtų palaikytos perne lyg nepadoriomis. Tas pačias knygas ji būtų galėjusi nusipirkti čia 23
juodojoje rinkoje, bet nenorėjo pažeisti įstatymų. Miriama uždarė krepšį, užrakino spynutę. Muitininkai patikrino viską, išskyrus jos rankinę – smėlio spal vos odinį krepšį su padirbta Gucci emblema. Rankinėje – ji turėjo mulkinti potencialius vagis – buvo tualeto reikmenys, bet ne pini gai. Juos ji laikė bate. Eidama pro metalinius vartus ji nusistebėjo, kodėl pareigūnai neprašė parodyti rankinės. Gal bijojo, kad paims į ranką įklotus ar lūpdažius. Rankinė su tokiu kroviniu irgi buvo nepadori, bet Miriamai tai buvo vienintelis privatumo likutis, todėl gniaužė ją prie savęs. Miriama atsiduso. Dar truputis. Nužvelgė minią kitapus už tvaro, bet Eriko nepamatė. Pasukusi į salę susigriebė, kad šviesų jos veidą mato visi vyrai. Nesutiko nė vieno jų žvilgsnio, bet akies krašteliu pastebėjo, kad vyrai į ją spokso. Spoksokit, kiek lenda, kad jus kur velnias! Jeigu užsidengs burka, Erikas gali jos nepažinti. Tarp jos ir baltų muitinės pertvarų tebuvo vienas žmogus – uni formuotas pareigūnas su automatu ant peties, sparčiu žingsniu ei nantis link jos. Jis žiūrėjo kažkur pro šalį, bet buvo matyti, kad suka prie jos. Miriama sustingo. Žmonės anapus užtvaro įsmeigė akis. Bemaž atrodė, kad pareigūnas praeis pro šalį – taip greitai žings niavo, – bet stvėrė jai už rankos ir nelėtindamas žingsnio nusitem pė iš paskos. Jai atrodė, kad ją velka koks nors karuselės arkliukas. Miriama nebandė priešintis, tik čiupo krepšį ir nuskuodė šalia stulbdama nuo jo gniaužtų tvirtumo. – Kur jūs m... m... mane vedate? – sumiknojo ji. Užuot atsakęs jis tuoj pat atidarė duris prie pasų kontrolės bū delių. Ji pamatė tamsų, slegiantį kambarį. Ant metalinių kėdžių sė dėjo trys moterys, geibstančios nuo karščio. Pareigūnas įstūmė ją į vidų, ji suklupo ir paleido iš rankų krepšį. Šis dunkstelėjo į akme nines grindis ir kitą akimirką ji išgirdo užtrenkiant duris.