Issuu

Pasistatęs odinės striukės apykaklę jis trynėsi ausis. Ši jo kūno dalis jautriausiai reaguodavo į oro permainas ir nuo šalčio jas veriantis skausmas netrukus pasiekdavo smilkinius, jeigu laiku nesuskubdavo užeiti į šiltą patalpą. Markas kaip tik svarstė, ar nereikėtų pereiti į kitą gatvės pusę ir nusileisti į metro, kai už nugaros išgirdo plačių padangų cypimą. Vairuotojas dukart sumirksėjo šviesomis, halogeninės lempos atsispindėjo nuo šlapio grindinio. Markas liko savo gatvės pusėje, tik paspartino žingsnį. Dirbdamas gatvėje išmoko, kad Berlyne reikia kuo ilgiau nereaguoti į nepažįstamuosius. Automobilis prisigretino prie jo ir ėmė kone be garso riedėti šalia žingsnio greičiu. Vairuotojui, regis, buvo nė motais, kad maibachas važiuoja prieš eismą. Juk automobilis buvo toks platus, kad joks kitas nebūtų įstengęs čia su juo prasilenkti. Markas išgirdo būdingą automatiškai nuleidžiamo lango dūzgesį. Tada kimus moteriškas balsas sušnabždėjo jo pavardę: – Daktare Lukai? Balsas buvo malonus, neprimygtinis, tad jis surizikavo dirstelėti akių kampučiu ir nustebo, kad toji kalbėtoja buvo pagyvenęs vyriškis. Jis atrodė gerokai per šešiasdešimt, gal net daugiau kaip septyniasdešimties. Paprastai dauguma balsų senatvėje dar pagilėja, o šiuo atveju buvo priešingai. Atpažinęs vyriškį dryžuotu kostiumu, mojusį jam nuo baseino krašto, Markas paspartino žingsnį. Prakeikimas, nejaugi šiandien mane persekioja vieni pakvaišėliai? – Daktaras Markas Lukas, trisdešimt dvejų metų, gyvenantis Šioneberge, Akmenskaldžių gatvėje 67 A? Senis sėdėjo ant šviesios odinės sėdynės nugara pasisukęs važiavimo kryptimi. Tikriausiai limuzine buvo taip erdvu, kad galima sėdėti priešpriešiais. 27

– O kam tai rūpi? – paklausė Markas nepakeldamas akių. Nuojauta kuždėjo, kad tas žilas nepažįstamasis su vešliais nykščio platumo antakiais grėsmės nekelia. Bet tai dar toli gražu nereiškė, jog jis negalėjo būti blogų žinių pasiuntinys. O jų pastarosiomis savaitėmis, Dievas mato, Markas sulaukė daugiau, negu reikia. Senis atsikrenkštė ir vos girdimai tarė: – Markas Lukas, kuris nužudė savo nėščią žmoną? Markas suakmenėjo. Nebepajėgė žengti toliau nė žingsnio. Drėgnas rudens oras virto nepralaidžia stiklo siena. Jis atsisuko į automobilį. Galinės durelės lėtai atsidarė. Tylus elektroninis signalas ritmingai pypsėjo, lyg kas būtų neprisisegęs saugos diržo. – Ko jums reikia? – paklausė Markas atgavęs balsą. Dabar jis skambėjo beveik taip pat kimiai kaip ir to nepažįstamojo automobilyje. – Prieš kiek laiko Sandra su kūdikiu mirė? Prieš pusantro mėnesio? Markui ištryško ašaros. – Kodėl su manimi taip elgiatės? – Eikšekit, lipkit vidun. Senis geraširdiškai nusišypsojo ir paplekšnojo per sėdynę šalia savęs. – Nuvešiu jus į vieną vietą, kur galėsite viską atsukti atgal.

Pro tamsintus maibacho stiklus be garso pro šalį pralekiančių namų sienos atrodė it nerealios kino dekoracijos. Izoliuotame

nuo garso automobilyje buvo sunku įsivaizduoti, kad už purvinų fasadų ten, lauke, gyvena tikri žmonės. Arba kad praeiviai ant šaligatvio – ne statistai. Nei tas pensininkas, besirausiantis šiukšlių dėžėse ir ieškantis tuščių butelių, nei grupelė mokinukų, pabėgusių iš pamokų ir ketinančių apversti benamio stumiamą pirkinių vežimėlį. Žinoma, buvo ir nežymių subjektų, skubančių per prasidedantį lietų. Bet ir tie, regis, gyveno paraleliniame pasaulyje, iš kurio Markas išniro įsėdęs į šio nepažįstamojo automobilį. – Kas jūs? – paklausė pasilenkęs į priekį. Hidraulinės ergonomiškos odinės sėdynės oro pagalvės bemat prisitaikė prie naujos pozos. Užuot atsakęs, senis padavė vizitinę kortelę. Ji buvo neįprastai stora, kaip du kartus perlenktas banknotas. Markas būtų galėjęs lažintis, kad pauostęs užuostų brangios medienos kvapą. – Argi manęs neprisimenate? – paklausė nepažįstamasis ir vėl geraširdiškai nusišypsojo. – Profesorius Patrikas Bleibtrojus, – perskaitė Markas ir susimąstęs perbraukė pirštu per juodą drobinio popieriaus reljefą. – Ar mudu pažįstami? – Jūs atsiuntėte į mano institutą elektroninį laišką, maždaug prieš dvi savaites. – Palaukite... Markas apvertė vizitinę kortelę ir pamatė klinikos logotipą. Kažin koks talentingas grafikas profesoriaus inicialus sunėrė į trimatę aštuoniukę, begalybės ženklą, paverstą ant šono. – Tas skelbimas... tasai „Spiegel“ žurnale, buvo jūsų? Bleibtrojus linktelėjo, atvertė porankį šalia savęs ir ištraukė laikraštį. – Mes dedame skelbimus į „Focus“, „Stern“ ir „Spiegel“. Man regis, jūs parašėte pagal šį. 29

Markas irgi linktelėjo, kai senis padavė jam atverstą žurnalą. Grynas atsitiktinumas, kad jį vartydamas apskritai pastebėjo tą skelbimą. Informacinių žurnalų Markas paprastai niekada neskaitydavo, o juo labiau reklaminių skelbimų. Bet nuo tada, kai dukart per savaitę teko vaikščioti į perrišimus, uošvio klinikos laukiamajame ilgai įnikdavo į ten sudėtus senus žurnalus. – „Mokytis pamiršti“, – perskaitė jis užrašą, jau tuomet patraukusį jį it magnetas. „Patyrėte sunkią traumą ir norite ištrinti ją iš atminties? Tada kreipkitės į mus ir parašykite elektroninį laišką. Privati Bleibtrojaus psichiatrijos klinika ieško žmonių, kurie prižiūrimi medikų galėtų dalyvauti bandymuose.“ – Kodėl neatsakėte į mūsų skambučius? – pasidomėjo profesorius. Markas pasitrynė ausis, mat jos vis dar degdamos palengva šilo. Štai iš kur tie skambučiai, į kuriuos jis pastarosiomis dienomis neatsakė. – Niekada neatsiliepiu, jeigu numeris nerodomas, – atsakė jis. – Ir, tiesą sakant, niekada nelipu į nepažįstamųjų automobilius. – Tai kodėl dabar padarėte išimtį? – Čia sausiau. Markas vėl atsilošė ir parodė į šlapią šoninį stiklą. Vėjas gainiojo stambius lietaus lašus ant vandeniui atsparia danga dengto stiklo. – Ar jūsų šefas visada pats asmeniškai ieško naujų pacientų? – paklausė jis. – Tik tada, kai atsiranda toks perspektyvus kandidatas kaip jūs. – Perspektyvus kam? 30

– Mūsų eksperimento sėkmei. Profesorius paėmė žurnalą ir vėl įdėjo į vidurinę konsolę. – Būsiu jums visiškai atviras, Markai. Juk galiu jus taip vadinti, ar ne? Vyriškio žvilgsnis užkliuvo už jo sportbačių, paskui nuslinko aukštyn prie kelio, prasišviečiančio pro apibrizgusių džinsų siūlus. – Jūs neatrodote kaip žmogus, griežtai besilaikantis etiketo. Markas gūžtelėjo pečiais. – Kokia to eksperimento esmė? – Bleibtrojaus klinika atlieka visame pasaulyje svarbiausius asmeninės atminties tyrimus. Profesorius užmetė koją ant kojos. Dryžuotų kelnių klešnė, pakilusi viršum kojinės, atidengė plaukuotos blauzdos rėželį. – Per praėjusius dešimtmečius į tyrimus buvo investuota šimtai milijonų siekiant išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus protas. Paprasčiau tariant, daugiausia domimasi problemomis, susijusiomis su mokymusi. Ištisi legionai mokslininkų apsėsti minties, kaip būtų galima geriau panaudoti smegenų galimybes, – Bleibtrojus pabaksnojo pirštu sau per smilkinį. – Kaip ir seniau, nėra geresnio ir galingesnio kompiuterio už tą, kuris mūsų galvoje. Teoriškai kiekvienas žmogus, vieną kartą perskaitęs telefonų knygą, galėtų mintinai pakartoti visus numerius. Gebėjimas kurti sinapses ir taip bemaž iki begalybės padidinti mūsų smegenų atminties pajėgumą nėra jokia utopija. Bet, mano įsitikinimu, visi tie tyrimai vyksta klaidinga linkme. – Manau, kad tuoj man atskleisite kodėl. Pro nepermatomą stiklą neįžiūrimas vairuotojas įvažiavo į žiedinę sankryžą. – Todėl, kad mūsų problema ne ta, jog per mažai mokomės. Priešingai. Mūsų problema – užmarštis. 31

Marko ranka pakilo prie tvarsčio ant sprando. Susivokęs, kad ir vėl nesąmoningai pakartojo tą judesį, tuoj pat ją nuleido. – Pagal naujausius statistinius duomenis, kas ketvirtas vaikas patiria seksualinę prievartą, kas trečia moteris bent kartą gyvenime išprievartaujama arba prie jos seksualiai priekabiaujama, – referavo Bleibtrojus. – Apskritai, vargu ar savo planetoje rastume bent vieną žmogų, kuris nors kartą nebūtų tapęs nusikaltimo auka, pusė jų paskui turėtų gauti psichologinę pagalbą, bent jau trumpalaikę. Deja, randų mūsų sielos audiny palieka ne tik nusikaltimai, bet ir daugybė kasdienių patirčių. Pavyzdžiui, psichologiniu požiūriu, neigiamas meilės kančių intensyvumas yra daug stipresnis negu gedėjimas netekus artimo. – Skamba taip, lyg šį pranešimą būtumėte skaitęs jau n kartų, – įsiterpė Markas. Bleibtrojus nusimovė nuo piršto tamsiai mėlyną žiedą su antspaudu ir užsimovė jį ant kitos rankos. Jis nusišypsojo. – Psichoanalizė lig šiol nagrinėjo nuslopintus prisiminimus. Atlikdami savo tyrimą mes einame priešinga kryptimi. – Padedate žmonėms pamiršti. – Kaip tik taip. Ištriname neigiamus prisiminimus pacientams iš sąmonės. Visiškai. Skamba bauginamai, pagalvojo Markas. Jis nujautė, kad šis eksperimentas panašiai ir vyksta, ir, vos tik išsiuntė elektroninį laišką, pyktelėjo ant savęs dėl to, ką pridirbo išgėręs vyno. Blaivia galva niekada nebūtų atsiliepęs į tą įtartiną Bleibtrojaus klinikos skelbimą. Bet aną vakarą padarė klaidą, kuri paskui turėjo sunkių padarinių, ir taksistui pasakė savo seną adresą. Tad visai netikėtai vėl atsidūrė prie to namelio, atrodančio taip, tarsi bet kurią akimirką atsilapotų durys ir basakojė Sandra juokdamasi išbėgtų jo pasitikti. 32

Pievoje pastatytas skelbimas „Parduodama“ skausmingai priminė jam netektį. Markas tučtuojau nusisuko, nubėgo atgal gatve be šaligatvio. Čia kaimynų vaikai vasarą žaisdavo ant asfalto, o naminiai gyvūnai miegodavo ant šiukšlių konteinerių, nes niekas nesitikėjo nieko bloga. Jis bėgo vis greičiau, kiek įkabindamas, atgal į savo naująjį bevertį gyvenimą, į viengungio butą Šioneberge, į kurį persikėlė atleistas iš darbo. Bet neįstengė bėgti taip greitai, kad paspruktų nuo jį besivejančių prisiminimų apie pirmąjį bučinį septyniolikos metų, apie Sandros juoką, kai vėl išklodavo jam, kaip baigsis filmas, kol pats dar nespėdavo susigaudyti, apie nepasitikintį jos žvilgsnį, kai sakydavo jai, kokia graži, apie jųdviejų ašaras, kuriomis aplaistė teigiamą nėštumo testą, ir galiausiai apie tą skelbimą, kurį buvo ką tik perskaitęs. Mokytis pamiršti. Markas giliai įkvėpė ir pasistengė sutelkti mintis į dabartį. – Specialiai sukeltos amnezijos pranašumai neišmatuojami. Žmogaus, priešais kurio automobilį iššoko vaikas, niekada nebepersekios siaubingi nesėkmingos reanimacijos vaizdiniai. Motina nebelauks iki gyvenimo galo savo vienuolikamečio sūnaus grįžtant iš jūros. Automobilis sustojo palengva, bet krištolo taurės medžiu dekoruotame bare vis tiek skimbtelėjo. – Neslėpsiu: mūsų rezultatais domisi ir slaptosios tarnybos. Juk tada nebereikėtų žudyti agentų, jeigu kiltų grėsmė, kad su savo žiniomis jie galėtų perbėgti pas priešą. Mes paprasčiausiai ištrintume skandalingus duomenis jiems iš galvos. – Ar piniguose skęstate dėl to, kad jus remia kariškiai? – Tai milijardinis verslas ir joks kitas nepadarys tokios įtakos ateinantiems metams kaip šis – tikra tiesa. Bet juk taip visada buvo medicinos pramonėje. Tik nedaugelį jis padaro turtingus, užtat daugelį – sveikus ir gal net laimingus.

Bleibtrojus įrėmė į Marką skvarbų žvilgsnį, lyg ketindamas jį tardyti. – Mes dar tik pradedame, Markai. Tai pionieriškas darbas, tam ieškome tokių žmonių kaip jūs. Bandymų dalyvių, kurie yra iškentę tokių sunkių traumų kaip jūs. Markas nurijo seiles ir pasijuto lygiai taip pat kaip prieš pusantro mėnesio, kai uošvis, atsistojęs ligoninėje prie lovos, jam asmeniškai perdavė siaubingą žinią: „Ji neišsikapstė, Lukai.“ – Tik pagalvokite, – įkalbinėjo Bleibtrojus, – argi nebūtų puiku, jeigu rytoj pabudus pirmoji mintis, kuri jums ateitų į galvą, nebebūtų apie mirusią žmoną? Arba apie kūdikį, taip ir neišvydusį dienos šviesos? Jūsų nebekankintų kaltės jausmas, nes nebeprisimintumėte, kad automobilį į medį pasukote jūs. Vėl eitumėte į darbą, susitikinėtumėte su draugais, juoktumėtės žiūrėdamas komediją, nes skeveldra sprande nuolat nebeprimintų, kad jūs tik apsidraskėte, o Sandra išlėkė pro priekinį stiklą ir nukraujavo avarijos vietoje. Markas demonstratyviai atsisegė saugos diržą ir ėmė grabalioti ieškodamas durelių rankenėlės. – Leiskite man išlipti. – Markai. – Tučtuojau! Bleibtrojus atsargiai uždėjo ranką jam ant kelio. – Neketinau jūsų provokuoti. Tik pakartojau žodžius iš elektroninio laiško, kurį mums parašėte. – Tuo metu buvau visiškai pribaigtas. – Dar ir dabar toks esate. Ką tik mačiau jus prie baseino. Jūs sakėte, kad galvojate apie savižudybę! Jis atitraukė ranką, bet Markas vis dar jautė ant šlaunies jos svorį. – Siūlau jums nepaprastą dalyką. 34

Krištolas ir vėl skimbtelėjo, tarsi du vaiduokliai šaipydamiesi būtų susidaužę taurėmis. Markas tik dabar pajuto, kad jo nugara permirkusi prakaitu, nors automobilyje temperatūra buvo maloni. Jis ir vėl nervingai grybštelėjo už tvarsčio ant sprando. Šįsyk nebeatitraukė rankos nuo pleistro ant niežtinčios žaizdos. – Kalbėkime grynai teoriškai. Koks tas jūsų eksperimentas? Kaip viskas vyksta? – pasidomėjo jis slogiu balsu.

Edžio Valkos krautuvėje smirdėjo kačių šlapimu ir rožių žiedlapiais. Ne toks ir neįprastas derinys, kai geriau pažįsti Edį. Neįprasta buvo tik tai, kad jis panoro jį pamatyti taip anksti. Juk vos dvi dienos kaip jis išėjęs į laisvę, o ultimatumas baigsis tik kitą savaitę. – Ką, gal nori man pasipiršti? – nusijuokė Benis trindamasis kairį petį, kurio tiedu puspročiai vos neišnarino, kai sumanė įmesti jį į bagažinę. O juk ir pats savo noru būtų ten įlipęs. Kai Valka panūsdavo su kuo nors pasikalbėti, niekas nesipriešindavo. Na, bent jau priešindavosi neilgai. Edis trumpai pakėlė akis ir tuoj vėl atsidėjo ilgakotėms rožėms, suguldytoms ant darbo stalo. Ėmė jas vieną po kitos, įvertindavo jų augumą, patrumpindavo žirklėmis ir įmerkdavo prie kitų į pilkšvai sidabrinį kibirą. – Bet pirmiausia mano rankos turėtum paprašyti mano tėvų. – Tavo tėvai mirę, – be jokios išraiškos balse tarė Valka ir nukirpo rožės žiedą.