Tu r i n y s Prologas 11 Įžanga 17 I DALIS
Sielos šauksmas Ką žinojo Einšteinas
30
Ką žinojo Dantė
41
Mūsų gyvenime triūsiančios rankos
45
Atvira paslaptis
49
Klounai autobuse
53
Atviros širdies operacija
56
Kovotojas širdimi
61
Apie pralinksmėjimą ir kelionę bedugnėn
65
Kai vieną dieną pobūviai neatpažįstamai pasikeis
69
Miegantys milžinai ir keisti angelai
72
Didžiulis džiaugsmas, kad esame gyvi
75
II DALIS
Fenikso virsmas Čemodančikas 84 Čia prasideda siaubas, čia prasideda stebuklai Nuožmi malonė
89 98
Iki to ir po to
106
Sudužusios širdies atvirumas
114
Rugsėjo 11-oji
121
Nedora širdis
127
III DALIS
Šamaniškasis meilužis Kaip aš palikau savo tėvo namus
135
Santuokinė matematika
139
Mano šamaniškasis meilužis
143
Įšventinimas 148 Kryžkelė 153 Gėtės laimės laiškas
157
Laimė būti neteisiam
160 IV DALIS
Vaikai Pirmagimis 171 Spruk, kiškuti!
175
Didysis minkštasuolio perkėlimas
179
Dovana 185 „Brum brum“ genas
192
Kai ateina metas juos paleisti
196
Geležinis Džonas
204
Šeimos ratas
210
Neviltis ir cimbolai
213 V DALIS
Gimimas ir mir tis Šlovės debesys
222
Šimtasis vardas
226
Negimimas ir nemirtis
231
Apsilankymų sapnai
238
Geroji širdgėla
244
Karaokė 250 Mirties išpažinimas
255
Vėžliai ir medžiai
261
Mirties išpažinimo meditacija
266
VI DALIS
Pokyčių upė Išmokime džiaugtis laiko tėkme
272
Seminaro angelas
276
Kai vynuogės pavirsta vynu
279
Pokyčiai 285 Ramybė dėl nežinomybės
292
Skiriu Hiugui
294
Gyvenimas ramybėje
301
Tiesa 306 Namelis dvasiai
309
Priedas: Priemonių rinkinys
313
Meditacija
316
Nurodymai, kaip medituoti
321
Dešimties žingsnių meditacija
328
Psichoterapija
330
Darbas su mokytojais, psichoterapeutais ir gydūnais
334
Malda
337
Padėkos 341 Skaitytojo gidas
343
Padėkos už leidimus knygoje naudoti tekstą
349
P
r ie š k e l e tą m e t ų lankiausi Jeruzalėje – mieste, kurio akmeniniuose sluoksniuose glūdi šimtmečiai istorijos. Juose be jokios tvarkos įsirėžusių vinguriuojančių gatvelių raštai skiria ir jungia bendruomenes, turgus, mečetes, sinagogas bei bažnyčias. Vieną rytą šiame padalintame mieste prisėdau ant daug mačiusios sienos Alyvų kalno papėdėje. Diena sparčiai tirpo, tarsi mėgdžiodama visur ryžtingai skubančių žmonių ritmą. Pro šventojo miesto vartus stumdydamiesi brukosi religiniai piligrimai. Į turgų ar darbą skubėjo moterys ir vyrai, juos lenkė į mokyklą bėgantys vaikai. Tik aš viena neturėjau reikalų. Mano bendrakeleiviai atsikėlė anksti ir išskubėjo vykdyti dienos plano. Nusprendžiau kartu neiti. Nebegalėjau apsimetinėti atvykusi čia to paties kaip ir visi: lankyti šventųjų vietų ir Kryžiaus kelio stacijų, raudoti prie Vakarų sienos ar išgiedoti devyniasdešimt devynis Alacho vardus. Ne, aš čia tik bandžiau pabėgti nuo sprendimo dėl tolesnio savo gyvenimo. Į šią kelionę leidausi todėl, kad jos vadovė – mano gera bičiulė – dėl manęs taip nerimavo, kad net sumokėjo visas išlaidas, o tai jau privertė mane sunerimti. Taip ir atsidūriau ne mažiau už mane sumišusiame mieste. Rodės, vaikščiojau po Jeruzalę, tačiau iš tikrųjų mano baimingos ir dėl byrančios santuokos sutrikusios mintys vis dar klaidžiojo po Niujorką. Nuklydusi į pačią gynybine siena apjuosto senamiesčio širdį, atsidūriau siauroje gatvelėje. Čia įsikūrusios krautuvėlės piligrimus iš Vakarų viliojo įvairiausiomis religinėmis prekėmis. Paprastai tokių vietų šalinuosi: ant įrėmintų skiaučių ar pagalvėlių išsiuvinėti padrąsinantys posakiai bei puodeliai su Mergelės Marijos atvaizdu man atrodo tokie
14
PROLOG A S
pat beprasmiai kaip ir sendaikčių turguose pardavinėjami aksominiai Elvio paveikslai. Tačiau šį kartą man reikėjo pagalbos. Ieškojau įkvėpimo šaltinio, tad būtų tikęs ir dekoruotas puodelis, ir siuvinėta pagalvėlė, ir net pats apsireiškęs Elvis. Mane kažkuo patraukė viena siaura tamsi krautuvėlė, tad nusprendžiau įeiti. Viduje grindys buvo išklotos persiškais kilimais, o sienos – nukabinėtos nedideliais paveikslais, iš kurių į mane žvelgė įvairūs šventieji ir pranašai. Kituose buvo pavaizduoti kalnai ir gėlės. Ar patekau į meno galeriją? O gal kilimų parduotuvę? Dovanų krautuvėlę? Niekaip negalėjau atspėti. O pačiame patalpos gale, susėdę prie žemo stalelio, arbatą gėrė du baltai pasidabinę arabai. Vienas buvo vyresnis ir kiek gunktelėjęs. Antrasis, galbūt šio sūnus, – paslaptingai atrodantis jaunuolis švytinčiomis akimis. Jo ilgi juodi plaukai atrodė tarytum gerai prižiūrėto žirgo karčiai. Kiek palūkuriavęs, jaunuolis padėjo arbatos puodelį ir priėjo pasisveikinti. Pradžioje įsistebeilijo, tarsi bandydamas atspėti, kas dedasi mano širdyje (o gal piniginėje), o tada nepriekaištinga anglų kalba tarė: – Prieikite, jums patiks šis paveikslas. Paėmęs už rankos, jaunuolis nusivedė mane pro kilimų stirtas į patį parduotuvės galą, kur sėdėjo jo tėvas. Norėdamas pasisveikinti, senasis ponas suskubo stotis. Savo viešnią jis pagerbė tradiciniu musulmonų pasveikinimu: dešinę ranką padėjęs ant krūtinės, nulenkė galvą. – Pažvelkite, – tarė rodydamas ranka į nedidelį paveikslėlį ant sienos ir švelniai, tarsi senelis, prisilietė prie mano alkūnės. – Matote tą rožę? – paklausė, padėdamas man pasisukti taip, kad matyčiau, apie ką kalbąs. Tamsiame mediniame rėmelyje tarsi ore sklandė rožės pumpuro atvaizdas: jo blyškūs tviskantys žiedlapiai tvirtai glaudėsi vienas prie kito. Po šiuo atvaizdu apačioje buvo įrašas: Pagaliau atėjo metas, kai grėsmė niekada nebeišsiskleisti ėmė kankinti labiau nei žydėjimo baimė. Vos perskaičiusi žodžius pajutau, kaip mano akis užplūdo ašaros. Vyriškiai stebėjo mane it kokie asmens sargybiniai, o ne pardavėjai. Skubiai
P RO L O G A S
15
nusisukau, slėpdama veidą šešėlyje. Išsigandau, kad jei senasis ponas dar nors akimirką bus toks maloningas, neištvėrusi palūšiu šio nepažįstamojo parduotuvėje, už tūkstančių mylių nuo namų. – Ar kažkas negerai? – paklausė ilgaplaukis jaunuolis. – Ne, nieko, – tariau. – Man viskas gerai. – Ne, kažkas nutiko, – nesutiko jis. – Jums skauda. – Ką norite tuo pasakyti? – paklausiau vedama smalsumo, tačiau kiek įtariai. Nesupratau, ar jis tebuvo paveikslą parduoti norintis apgavikas, ar mano kančia buvo taip lengvai įžvelgiama. Pasijutau, tarytum mane būtų demaskavęs sielų šnipas, žinantis viską apie mano santuoką, sūnelius ir protu nesuvokiamą painiavą, kuria virto mudviejų su vyru gyvenimas. – Ką norite tuo pasakyti? – pakartojau klausimą ir atsisukau į krautuvėlės šeimininkus. Jie tiriamai tebežvelgė į mane. Taip stovėjome tylėdami, kol ilgaplaukis pakartojo: – Jums skauda. Ar žinote kodėl? – Nežinau. Kodėl? – paklausiau, nors priežastį puikiai žinojau. – Jums skauda, nes bijote. – Ko bijau? – Savęs, – atsakė lengvai delnu tapšnodamas sau per krūtinę. – Jūs bijote duoti valią savo tikriesiems jausmams. Bijote savo tikrųjų troškimų. Ko jūs norite? – Ar norite pasakyti, kad man reikia paveikslo? Manote, kad man reikia to paveikslo? – staiga paklausiau sumišusi ir norėdama kuo greičiau sprukti iš kilimų kvapo persisunkusios patalpos ir nuo mane žvilgsniu veriančio jaunuolio. – Aš nenoriu to paveikslo, – atkirtau pasukusi durų link. Jis nuskubėjo link išėjimo, užstojo kelią ir, paėmęs plaštaką, uždėjo ją delnu man ant krūtinės. – Kalbu ne apie paveikslą, – tarė švelniai. – Aš turiu galvoje tai, kas jame pasakyta. Jūsų širdis – tarsi jame pavaizduotas pumpuras. Leiskite jam išsiskleisti. Tai, ko labiausiai trokštate, slypi jūsų pačios širdyje. Atėjo metas. Tegu jus laimina Alachas. Taip taręs jaunuolis dingo prieblandoje. Atidariusi duris žengiau atgal į ryškų triukšmingą pasaulį ir kreivomis gatvelėmis grįžau į viešbutį.
16
PROLOG A S
Nors buvo pats vidurdienis, daugiau nei 30 laipsnių karščio, prisileidau vonią. Gulėdama šiltame vandenyje niekaip negalėjau išmesti iš galvos paveikslo. Kažkokiu nepaaiškinamu būdu ilgaplaukis jaunuolis permatė mane kiaurai ir atspėjo pagrindinę skausmo priežastį. Buvau tarytum rožės pumpuras, laikiausi savęs tvirtai įsikibusi, bijodama išsiskleisti. Tačiau atėjo metas. Jaunuolis buvo teisus: net jei būčiau netekusi visko, ką turėjau, privalėjau pagaliau išsiaiškinti, ko išties trokštu. Ne ko reikia mano vyrui ir vaikams, ne ko tikisi tėvai ar savaip blogį ir gėrį suprantanti visuomenė. Atėjo metas drąsiai žengti į gyvenimą ir patirti pilnatvę su visais ten tykančiais pavojais ir slypinčiais pažadais. Likti neišsiskleidusiai reiškia mirti. Atėjo metas pražysti.
A Apie pralinksmėjimą ir kelionę bedugnėn
K
ai pradėjau vadovauti asmeninio tobulėjimo seminarams, labai savimi nepasitikėjau. Net mažiausias nesklandumas versdavo suabejoti, ar išties tinku šiam darbui, ar mano žinios gali būti naudingos. Kiekvienoje grupėje atsiranda vienas ar du dalyviai, kurie užsipuola mano „atviros paslapties“ teoriją. Sako, ji per daug slegianti. Paprastai jie atmeta ir Trungpos mintis apie liūdesio kupiną kovotojo širdį. O labiausiai jie būna nepatenkinti, jei pasijunta priskirti prie visų kitų klounų autobuse. Nesupraskite neteisingai: šie žmonės sutinka, kad visi turime savo trūkumų ir silpnybių, jie tik nesutinka, kad turėtume į juos kreipti tiek daug dėmesio. O kaip pozityvusis mąstymas? Kodėl nepakilus virš savo problemų? Ar būtina jose murkdytis? Gal geriau pasimokykime būti džiaugsmingesni? Kam versti žmones susitaikyti su savo sielvartu? Toks gyvenimas per niūrus! Esu net išklausiusi pasvarstymų, ar pati nesu per daug panirusi į savo bėdas. Gal man nepakenktų pralinksmėti? Dabar, kai jau esu sukaupusi dvidešimties metų darbo patirtį, žinau: norėdama patobulėti, privalėjau pasimokyti linksmumo. Kai kurie į šį pasaulį ateiname tam, kad išmoktume sutramdyti viduje tūnantį vakarėlių liūtą. Mano užduotis – praskaidrinti savo tamsias gelmes, nepamiršti kartais pasilinksminti ir pasidžiaugti. Bėgant metams išmokau pabūti maža mergaite, smagiai besiturškiančia sekliame vandenyje. Tačiau supratau ir kitą tiesą: kai kurie iš mūsų paniškai bijome pažvelgti į savo sielos gelmes. Dabar jau nebesiskaudinu, kai, vos man pra-
66
S KAU S MO
D OVA N A
bilus apie liūdesio kupiną kovotojo širdį, pamatau nustojusį klausytis dalyvį. Arba kai staiga kuris nors ima triukšmingai prieštarauti nesąs klounas. Nieko nematančiose jų akyse atsispindi troškimas praregėti, o garsūs prieštaravimai tereiškia, kad jie kažką suprato. Pastarųjų dalyvių troškimas atrasti savyje bebaimį kovotoją ir pajausti ryšį su žmonija dar didesnis nei kitų, kurie sėdi linksėdami galvomis ir su viskuo sutinka. Su kai kuriais seminarų dalyviais bendrauju iki šiol. Gaunu kalėdinių sveikinimų, kvietimų į vestuves, elektroninių laiškų. Kiti mane susiranda patekę į bėdą. Pastebėjau, kad labiausiai prisiriša tie, kurie nirčiausiai ginčijasi, negalėdami pripažinti, kad liūdesys ir širdgėla – normalios žmogiškojo gyvenimo būsenos. Dažniausiai man skambina sunkumus išgyvenantys seminarų dalyviai, anksčiau nenorėję pripažinti, kad yra klounai, ginčijęsi dėl to. Deja, padėti sugebėjau ne visiems. Kai susipažinome, Karen buvo įpusėjusi trečiąją dešimtį, siekė mokslinio laipsnio. Ji visuomet atrodė linksmai nusiteikusi, visus apdovanodavo stulbinama šypsena. Atletiško sudėjimo mergina buvo pavydėtinai energinga: turėjo net kelis laipiojimo uolomis nugalėtojos titulus, mokėsi šokti svingą. Šalia jos visuomet jaučiausi prastesnė. Nežinia kokia jėga atvedė ją į mano seminarus. Vos pradėdavau aiškinti, kad nesibaigiantį džiaugsmą galima pasiekti tik nustojus priešintis skausmingiems išgyvenimams, jos mintys imdavo klaidžioti kitur. – Iki šiol sugebėjau lengvu šokio žingsneliu išvengti skausmo, – kartą paprieštaravo, – tad ketinu taip elgtis ir toliau. Tačiau tuo pačiu lengvu žingsneliu ji vis sugrįždavo į mano seminarus. Tegalėjau stebėti jos vidinę kovą iš šono ir švelniai aiškinti, kad problemos – nesėkmės asmeniniame gyvenime, prieštaringi jausmai šeimos nariams ir nepasitenkinimas darbu – nesiliaus, jei mergina ir toliau bandys apsimesti nejaučianti skausmo. Po kelerių metų vienas mūsų bendras pažįstamas prasitarė, kad Karen greičiausiai mirs nuo sunkios skydliaukės ligos. Jei būtų kreipusis į gydytojus laiku, jai būtų padėjęs paprasčiausias medikamentinis gydymas. Mano pašnekovė labai nerimavo, kad Karen dar greičiau pribaigs ligos gėdijimasis. Ji maldaute maldavo paskambinti buvusiai mokinei. Kai paskambinau, jaunoji moteris vis dar tikino iš šios bėdos išsisuksianti pozityviai mąstydama ir šokdama. Tačiau netrukus jos gyvybei iškilo pavojus.
S I E L O S
Š AU K S M A S
67
Kartą ji man paskambino apimta panikos. Nors buvau pažadėjusi taip nesielgti, labai nerimavau dėl jos gyvybės ir iškviečiau greitąją pagalbą. Vėliau gydytojas man prasitarė, kad Karen buvo per plauką nuo mirties. Dar nebuvau mačiusi, kad kas nors taip stengtųsi nuslėpti savo žmogiškumą. Moteris geriau būtų mirusi nei atsisakiusi tobulumo iliuzijos. Dabar ji siunčia man kalėdinius sveikinimus, dėkodama už išgelbėtą gyvybę ir ištvermę laukiant, kol ji pagaliau prisijungs prie kitų klounų autobuse. Pasimokyti teko ir man: turėjau susitaikyti, kad negaliu visiems padėti. Praėjusiais metais sužinojau, kad viena mano buvusi mokinė pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Eimė visuomet atrodė kupina nesuvaldomos gyvybinės energijos, nuolat šypsodavosi. Ji užsirašė į vieną pirmųjų mano seminarų. Kai prisistatinėjome, ji pareiškė esanti šokėja ir Rytų dvikovos žinovė. Į seminarus ji užsirašė tik norėdama išmokti vadovauti panašiems seminarams. Visą savaitę matydavau ją pirmoje eilėje, kruopščiai konspektuojančią mano žodžius. Per meditacijos pamokas ji sėdėdavo tiesi tarytum smilga. Tačiau vos ateidavo laikas darbui mažose grupelėse, ji dingdavo. Per pertraukėles, kol visi šnekučiuodavosi ir ilsėdavosi, mergina pasilikdavo salėje viena ir šokdavo. Seminaruose jai labiausiai patikdavo tyliai medituoti arba daryti pratimus, kuriuose reikėdavo judėti. Kartą man prasitarė neturinti nieko įdomaus papasakoti. Ji teigė pasirinkusi dvasingumo kelią, kuriuo pakilo virš savo neigiamų minčių ir nelaimingumo. Su amžiumi radosi vis daugiau problemų: dėl pinigų, karjeros, santuokos. Kartais ją matydavau, nes „Omegos“ instituto darbuotojus mokė Rytų dvikovos. Jos šypsena darėsi panašesnė į nepatogią apsitrynusią kaukę, per kurią lengvai matėsi skausmas. Nors mano seminaruose daugiau nebesilankė, moteris buvo atvykusi pasimatyti, kai jos santuoką ištiko krizė. Eimei buvo nelengva prisipažinti, kad viskas ne taip gražu, kaip kadaise teigė. Jai nepalengvėjo net tada, kai patikinau, kad su lygiai tokiomis pat problemomis susiduria 99 procentai visų pasaulio gyventojų. Kai pasiteiravau, kaip gydosi nuo depresijos, moteris atkirto ja neserganti. Ji tik labai pykstanti ant savęs ir jaučianti gėdą, kad pamiršusi, kaip reikia džiaugtis. – Visi kiti, atrodo, dar prisimena, – pasakė dirbtinai šypsodamasi. – Esu tikra ištižėlė.
68
S KAU S MO
D OVA N A
Netrukus Eimę ėmė kamuoti agorafobija*. Ji gėdijosi išeiti iš namų ir pasirodyti pasauliui, kuo tapusi. Ji vis rašydavo man laiškus, kuriuose lygindavo save su aplinkiniais ir pabrėždavo savo trūkumus. Ji nuolat atsiprašinėjo nuvylusi mane. Paraginau ją kreiptis pagalbos į psichiatrą, ir kurį laiką vaistai jai padėjo. Vėliau sužinojau, kad neištvėrusi moteris nusižudė. Jos nuotrauka vis dar kabo mano darbo kambaryje ant sienos: saulėlydžio fone sportiniu Rytų dvikovos kostiumu apsirengusi moteris šoka ant Didžiojo kanjono krašto. Ši nuotrauka puikiai atspindėjo Eimės gyvenimą. Anksčiau, sutikusi į Eimę ar Karen panašų žmogų, imdavau abejoti savo darbo metodais. Gal tikrai įmanoma lengvai šuoliuoti gyvenimo keliu ir išvengti nuopuolio. Jei pastebėdavau ką nors šokantį ant bedugnės krašto, melsdavausi, kad tik nenukristų žemyn. Tačiau dabar meldžiu ko kito: krisdami žemyn išlikime budrūs. Linkiu, kad nebijotume šokti žemyn ir tikėtume, kad būsime pagauti ir nukreipti šviesos link. Norėčiau, kad nešvaistytume jėgų gėdydamiesi savo klaidų ar trūkumų. Po daugelio mokymų metų aš supratau kelis dalykus, o svarbiausia tai, kad visi esame tarytum energijos santalka, kuriai būtina išsiveržti. Mūsų klaidos ir nuopuoliai yra tarsi plyšeliai širdies šarvuose, pro kuriuos lauk skverbiasi tikroji vidinė šviesa.
* Nuo agorafobijos kenčiantys žmonės dažniausiai bijo atvirų vietų, būti žmonių minioje, išeiti iš namų.
A Santuokinė matematika Tai, kas nepasiekia sąmonės, sugrįžta likimu. Karlas Jungas
S
u pirmuoju sutuoktiniu pasukome tuo pačiu keliu, kurį nejučia pasirenka dauguma jaunų porų: pradėjome nesąmoningai mėgdžioti savo tėvų santuokas. Vienas kito charakteryje suradome savybių, kurios atrodė pažįstamos, todėl saugios. Kiekvienas veikėme pagal šablonus, kuriuos įsisavinome jų prisotintoje savo šeimų aplinkoje. Kaip ir mano mama, žinojau, kad moteris geba tiek pat, kiek ir vyras. Tačiau buvau į ją panaši ir kita prasme: pati to nesuvokdama, paklusau visuomenėje įsigalėjusiai nuomonei, kad moteris nėra tokia pat vertinga kaip vyras. Nepaisiau savo nuomonės, tad galiausiai nebežinojau, ką pati apie tai galvoju. Težinojau, kad jei manosios ir sutuoktinio vertybės nesutapdavo (o taip kartais nutikdavo), pasikliauti derėjo vyro nuomone. Mano norai dėl mudviejų, o vėliau ir šeimos gyvenimo buvo mažiau svarbūs, įspūdingi ar tikroviški. Kaip ir mudviejų šeimose, vyro vertybės atrodė gerokai reikšmingesnės. Kartais, dar santykių pradžioje, pajusdavau kylantį pasitikėjimą savimi. Tuomet, kai nusileisdavau, jeigu mudviejų nuomonės dėl politinių pažiūrų ar asmeninių klausimų išsiskirdavo, mano širdis užsipildydavo keisto pykčio ir liūdesio mišiniu. Nejau dalyvaudama judėjime už moterų
140
S KAU S MO
D OVA N A
teises nesupratau, kad abi lytys – vienodai protingos, vertos pripažinimo, teisios? Tad kodėl mano pasitikėjimas savimi taip lengvai susvyruodavo? Jei norėdavau pasikalbėti, o vyrui labiau reikėdavo tylos, manydavau, kad man kažkas negerai. Jei man patikdavo kokia nors vieta, žmogus, kino filmas ar patiekalas, o jam ne, manydavau, kad jis teisus. Nors buvau labai nuovoki, niekaip negalėjau įsisąmoninti, kad mano jausmai yra svarbūs mudviejų santykiuose ir kuriant gyvenimo planus. Nusileisdavau vyrui ne todėl, kad jis buvo įtakingas ar mokėjo įtikinti, o todėl, kad nepasitikėjau savo instinktais ir širdimi. Moteriškumas glūdėjo užspaustas kažkur giliai mano viduje. Mano vadinamasis moteriškasis pradas – žemiškoji, vaisingoji, jausmingoji, aistringoji, erotiškoji ir švelnioji pusė – glūdėjo po visuomenės primestų sampratų ir auklėjimo sluoksniais. Jo trūko man ir visai mano šeimai. Tačiau nei aš, nei mano sutuoktinis to nesupratome. Vieną dieną toks sąmoningumo trūkumas, kaip sakė Jungas, sugrįžo likimu. Metams bėgant aš vis užgniauždavau dėl prarastų moteriškųjų vertybių kilusį pyktį ir liūdesį. Vietoj to susitelkdavau į kasdienį šeimos gyvenimą. Ko jau ko, o reikalų netrūko. Nuo pat mūsų bendro gyvenimo pradžios turėjome daugybę aukštų idealų, didelių siekių. Per keletą metų tapome uoliais dvasinio mokytojo sekėjais, jo suburtos bendruomenės vadovais, „Omegos“ instituto įkūrėjais, darbui atsidavusia gydytojo ir pribuvėjos komanda. Metaforiškai kalbant, mūsų lovoje nuolat gulėdavo kas nors trečias – mudviejų mokytojas, darbo reikalai, kolegos, o vėliau ir vaikai. Taip elgėmės tyčia, nes likę vieni imdavome jaustis nejaukiai, nežinojome, kaip puoselėti intymumą. Taigi, nemažindami tempo, lėkėme gyvenimo greitkeliu. Buvome tarsi suvožtinio bandelė su gyvenimo įdaru: kuo daugiau priedų atsirasdavo, tuo labiau nutoldavome vienas nuo kito. Persiritusi į ketvirtą dešimtį jau skaičiavau dešimtus santuokinio gyvenimo metus. Turėjau du mažamečius vaikus, gražius namus, prasmingą darbą ir didelę skylę širdyje, kurioje nesąmoningai tvinko lemtingasis ilgesys. Savo sūneliams jaučiau tokią motinišką meilę, kuriai neprilygsta joks kitas jausmas. Man kartais atrodo, kad motinos gyvena dviejuose kūnuose vienu metu, o juose plaka po atskirą širdį: vienoje gyvena vien meilė vaikams, o kitoje tarpsta visi kiti gyvenimo reikalai. Kol vienas
Š A M A N I Š K A S I S
M E I LU Ž I S
141
kūnas maitina atžalas, kitas – keliauja erdve ir laiku. Taip aš ir jaučiausi. Motiniškos meilės pasaulyje buvau gyvybinga ir jaučiausi puikiai. Šis mano pavidalas kūrė jaukius namus, gamino maistą, šluostė varvančias nosytes ir drauge su mažyliais jaukiai susirangydavo vienoje lovoje skaityti knygučių. Šioji širdis kurdavo pasakas prieš miegą, kvatodavo iš penkiamečių iškrėstų pokštų, ją neapsakomai sujaudindavo mažylių meilumas. Tačiau antroji mano širdis jautė baisią naštą. Antrasis mano kūnas dar turėjo užgimti. Kiekvieną rytą nubudusi klausdavau savęs: nejaugi taip ir gyvensiu visą likusį gyvenimą? Savo mintyse vis spręsdavau matematines emocijų lygtis, o jas išsprendusi gaudavau vieną ir tą patį atsakymą. Sudarydavau lygtį, kurioje A – vaikai, darbas arba draugai, B – santuoka, o C – mano gyvenimas. Dėl lygties A dalies buvau patenkinta, kartais pasijausdavau esanti gyvybinga. Tačiau sudėjus lygtį A + B = C, viskas pakrypdavo kita linkme. Jei išbraukdavau iš lygties B, nebegalėdavau prisiversti rytais išlipti iš lovos. Galimybė iš gyvenimo pašalinti santuoką atrodė sunkiai suvokiama. Tiesą pasakius, netikėjau esanti viena tų moterų, kurios ryžtasi išardyti šeimą. Žinoma, buvo objektyvių priežasčių, dėl kurių santuoka tapo tokia sunki, kad galėjo paskandinti mano gyvenimą. Vyras nuolat kuitėsi darbiniuose reikaluose, o aš – motiniškuose. Jis stengėsi nesikišti, o aš jį už tai kaltinau. Kartą, dar santuokos pradžioje, jis buvo išdavęs mano pasitikėjimą. Niekaip negalėjau jam už tai atleisti, todėl suversdavau jam kaltę, galima sakyti, už visas savo gyvenimo negandas. Jis buvo tarsi Piteris Penas, o aš – tikrų tikriausia ragana. Mūsų santuoka tapo panaši į minų lauką: aš nuolat svaidžiausi skundais, o jis vis bandydavo išsisukti. Tačiau yra viena tiesa, galiojanti visoms santuokoms: kiekviena iš jų dėl kokių nors priežasčių gali baigtis skyrybomis. Tai nereiškia, kad liūdna baigtis neišvengiama. Be to, skyrybos nebūtinai iš tamsaus jūros dugno į paviršių iškelia sudužusios sielos likučius. Sielos atgimimas reikalauja daug didesnių pastangų. Tam neužtenka tiesiog išsiskirti, pakeisti darbą ar patirti nelaimę, suardančią trapią gyvenimo tvarką. Svarbiausia nenumoti ranka į savo apmirusią sielą, sutelkti dėmesį į tai, kas dedasi širdyje, nebijoti užduoti sau nepatogių klausimų ir drąsiai pažvelgti į pamintą savo asmenybės dalį. Kaip sakė Jungas, svarbiausia
142
S KAU S MO
D OVA N A
yra sąmoningumo šviesa nutvieksti tamsiausias savo gyvenimo kertes. Tai, kas nepasiekia sąmonės, sugrįžta likimu. Per porą paskutinių mūsų santuokos metų iš likimo sulaukėme ne vieno įspėjamojo ženklo. Gydytojai niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl mane vis labiau apleidžia jėgos. Augo vyro nepasitenkinimas darbu. Palikome savo bendruomenę ir dvasinį mokytoją, išsikraustėme gyventi kitur. Tačiau santuokinės matematikos rezultatai negerėjo. Vis sprendžiau ir sprendžiau tą pačią lygtį, bandydama B reikšmei suteikti tiek pat džiaugsmingos gyvasties, kiek jos turėjo A dedamoji. Maniau, tuomet galėsianti gyventi laimingai. Tačiau šis rezultatas buvo nebepasiekiamas. Staiga pasijutau traukiama žemyn. Mano gyvenimo vairą per ėmė likimas.