18
alexandra ripley
skarlet
19
Viskis padėjo. Slopinanti skausmą ugnis išdegino pažįstamą taką jos kūne. Ji ištiesė tuščią taurę Vilui, ir jis įpylė dar viskio. – Sveiki, mielieji, – pasveikino ji vaikus, – ateikit, apkabinkit mamą. Skarlet išgirdo savo pačios balsą: jis skambėjo taip, tarsi pri klausytų svetimam žmogui, bet pagaliau kalbėjo tai, ką reikia. Skarlet beveik nuolat sėdėjo auklės kambarėlyje prižiūrėda ma ją. Atsisakė visų vilčių apie guodžiančias auklės rankas ant savo pečių, ir dabar jaunos ir stiprios jos rankos laikė mirštančią juodąją moterį. Skarlet maudydavo sudžiūvusį auklės pavidalą, keisdavo patalynę, kilsteldavo, kada jai pasidarydavo per sunku kvėpuoti, įkalbinėdavo praryti keletą šaukštų sultinio. Dainuoda vo tas pačias lopšines, kurias taip dažnai jai pačiai vaikystėje dai nuodavo auklė, o kai ji kliedėdama kalbėdavo su mirusia Skarlet motina, Skarlet pasistengdavo atsakyti tokiais žodžiais, kuriuos, kaip manė, būtų ištarusi motina. Retkarčiais traiškanotos auklės akys ją atpažindavo ir suskili nėjusios senutės lūpos nusišypsodavo savo numylėtinei. Tuomet virpantis balsas pradėdavo ją mokyti, kaip kad mokydavo nuo pat kūdikystės. – Jūsų plaukai, panel Skarlet, atrod kaip šluota, dabar pat eikit ir perbraukit šepečiu šimt kart, kaip auklė mokino. – Arba: – Jūs neisit į jokius svečius su tok susiglamžius suknel kaip ši. Prašau eit ir apsivilkt šį tą padoresn, kol žmonės nepamat. – Arba: – At rod išblyškus lyg vaiduokl, panel Skarlet. Ar tik nesipudravot su pudra? Tučtuoj nusiplaukit. Ką tik beįsakydavo auklė, Skarlet viską pažadėdavo padaryti. Tačiau tiems pažadams įvykdyti visada pritrūkdavo laiko, nes ne trukus auklė vėl nugrimzdavo į kliedesius arba grįždavo į tą kitą pasaulį, kuriame Skarlet dar nebuvo. Dienos metu arba vakarais padėti tvarkytis ligonės kamba rėlyje ateidavo Sjulina ar Lutė, ar netgi Vilas ir tuomet Skarlet, įsitaisiusi supamajame krėsle, galėdavo nusnausti kokį pusvalan dį. Tačiau naktimis Skarlet budėdavo viena. Ji prigesindavo ži
20
alexandra ripley
balinės lempos liepsną ir laikydavo išdžiūvusią auklės ranką savo delnuose. Kai visas namas sumigdavo, kai užmigdavo ir auklė, ji pagaliau galėdavo išsiverkti ir ašaros atnešdavo palengvėjimą nelaimingai jos širdžiai. Kartą prieš pat aušrą auklė prabudo. – Ko verk, mieloj? – sušnibždėjo ji. – Senoj auklė pasirengus palikt savo našt ir atilsėt Viešpaties glėby. Nieko čia nebepada rysi. – Jos ranka pakilo, išsilaisvino iš Skarlet delnų ir paglostė nulenktą jos galvą. – Ša, ša. Nieks nėr taip blog, kaip tau atrod. – Atleisk man, – kūkčiojo Skarlet. – Niekaip negaliu nurimti. Susirietę auklės pirštai nubraukė nuo Skarlet veido susivėlu sius plaukus. – Pasakyk senai auklei, kas neduod ramyb jos kūdikiui? Skarlet pažvelgė į tas senas, išmintingas, mylinčias akis ir pa juto tokią kančią, kokios dar niekada nebuvo jautusi. – Viską padariau blogai, aukle. Pati nesuprantu, kaip galėjau pridaryti tiek klaidų. Nieko nesuprantu. – Panel Skarlet, jūs darėt, ką turėjot daryt. Nieks negalėtų pada ryt daugiau. Gerasis Dievs atsiuntė tau sunk našt ir tu ją nešei. Nieks nepasakys, kodėl tau reikėj nešt arba kodėl nešt buvo taip sunku. Sunkūs auklės vokai užsivėrė, paslėpė blausioje šviesoje su blizgusias ašaras ir išvargęs kvėpavimas sulėtėjo. Auklė užsnūdo. „Kaipgi aš galiu nesijaudinti? – norėjo surikti Skarlet. – Mano gyvenimas sugriautas, aš nebežinau, kaip gyventi toliau. Man rei kia Reto, o jis išėjo. Man reikia tavęs, o tu taip pat mane palieki.“ Ji pakėlė galvą, rankove nusišluostė ašaras ir atitiesė įskaudu sius pečius. Anglys pilvotoje krosnelėje buvo beveik išdegusios, o kibiras greta stovėjo tuščias. Reikia jį prisemti, reikia pakurstyti ugnį. Kambarėlyje oras jau vėsta, o auklei reikia šilumos. Skarlet užklojo skiautine antklode trapų auklės kūną, pasiėmė kibirą ir išėjo į šaltą kiemo tamsą. Nuskubėjo prie anglių dėžės, gailėda masi, kad neapsisiautė skraistės. Mėnulio nebuvo, plonytis jo pjautuvas ką tik pasislėpė už de besies. Oras persisunkęs nakties drėgme, keletas žvaigždžių, kurių dar neužklojo debesys, rodėsi, šviečia labai toli, be galo šalta šviesa.
skarlet
21
Skarlet sudrebėjo. Ją supo beformė ir bekraštė tamsa. Nieko nema tydama, ji nuskubėjo į kiemo vidurį, bet nebegalėjo surasti pažįs tamų kontūrų rūkyklos ir daržinės, turinčių stovėti čia pat. Staiga, pagauta panikos, atsisuko ieškodama didžiulio baltojo namo, kurį ką tik buvo palikusi. Tačiau tenai irgi viešpatavo beformė tamsa. Niekur nedegė nė švieselė. Rodės, kad ji paklydo niūriame, tyliame ir nepažįstamame pasaulyje. Niekas nejudėjo šioje naktyje, nei la pas, nei gyvis, nei paukščio sparnas. Įtemptus nervus užplūdo siau bas, ji panūdo bėgti. Tačiau kur? Visur viešpatavo svetima tamsa. Skarlet sukando dantis. Kas čia dabar per kvailystės? Aš juk namie, Taroje, o ta šalta tamsa išsisklaidys, kai tik patekės saulė. Ji prisivertė nusijuokti ir net pati krūptelėjo išgirdusi tą veriamą, nenatūralų garsą. Sakoma, kad tamsiausia visada būna prieš aušrą, pagalvojo ji. Ko gero, taip ir yra. Aš tiesiog apkvaitusi, nieko daugiau. Nepasi duosiu kvaituliui, neturiu tam laiko, man reikia pakurstyti kros nelę. Ištiesusi ranką į tamsą, ji nuėjo ten, kur greta malkų rietuvės turėjo būti anglių dėžė. Koja pataikė į duobelę ir Skarlet išsitiesė kiek ilga. Garsiai sutarškėjęs nuriedėjo ir dingo kibiras. Kiekviena jos pervargusio, išsigandusio kūno dalelė klykė maldaudama pasiduoti, likti ten, kur yra, prisiglausti prie nema tomos pavojingos žemės ir palaukti, kol išauš diena ir bus vėl galima matyti. Tačiau auklei reikia šilumos. Ir malonios geltonos liepsnų šviesos, mirgančios pro krosnies durelių ornamentą. Skarlet pamažu atsiklaupė ir paieškojo aplinkui kibiro. Tur būt nuo pasaulio pradžios dar nėra buvę tokios bjaurios tamsos. Arba tokios drėgnos, šaltos nakties. Pradėjo trūkti oro. Kurgi tas kibiras? Kurgi toji aušra? Pirštai palietė šaltą metalą. Skarlet keturiomis nukeverzo jo ton pusėn ir abiem rankom sugriebė skardinio anglių kibiro kraštus. Tuomet, desperatiškai jį apsikabinusi ir prispaudusi prie krūtinės, tebeklūpėdama atsitiesė. „O Viešpatie, dabar tai jau visai galva susisuko. Netgi neži nau, kurioje pusėje namas, o ką jau kalbėti apie anglių dėžę. Aš paklydau naktyje.“ Lyg paklaikusi apsidairė ieškodama kokios
22
alexandra ripley
nors šviesos, tačiau dangus buvo juodas. Pradingo netgi šaltos, tolimos žvaigždės. Tą akimirką ji panoro surikti, klykti ir klykti, kol namuose kas nors prabus, uždegs lempą, ateis, suras ją ir parves namo. Tačiau to daryti neleido išdidumas. Pasiklydo savo kieme, tik keli žingsniai nuo virtuvės durų! Nepakeltų tokios gėdos. Užsimovusi kibiro lankelį ant rankos, keturiomis nurėpliojo juoda žeme. Anksčiau ar vėliau į ką nors atsirems – į namą, į mal kų rietuvę, į daržinę, į šulinį – ir tuomet susivoks. Būtų greičiau atsistoti ir eiti. Tuomet bent jau nesijaustų lyg kokia kvailė. Tačiau vėl gali parpulti ir šįkart pasitempti kulkšnį ar dar ką nors. Tuo met tai jau tikrai tektų laukti, kol ją kas nors suras. Nesvarbu, ką darys, bet kas geriau negu pasiklydusiai, bejėgei gulėti tamsoje. Tai kurgi ta siena? Turėtų būti kur nors čia. Skarlet jautėsi taip, lyg būtų nuropojusi pusę kelio iki Džonsboro. Užplūdo pa nika. O jei tamsa niekada neišsisklaidys, o jei reiks taip rėplioti ir rėplioti amžinai niekur neatsiduriant? „Liaukis! – įsakė pati sau. – Liaukis tučtuojau.“ Iš gerklės švogždė tarsi dūstant. Skarlet prisivertė atsistoti ir kvėpuoti lėčiau, pamėgino nu raminti besidaužančią širdį. Juk ji yra Skarlet Ohara, pasakė pati sau. Juk ji Taroje, kur pažįsta kiekvieną pėdą geriau negu savo kišenę. Na ir kas, kad negali matyti nė savo nosies? Juk ji žino viską, kas čia yra, ir tereikia surasti, kur visa tai. Ir ji eis savo kojomis, o ne keturiomis kaip kūdikis ar šuo. Atkišo smakrą ir atlošė savo liesus pečius. Dėkui Dievui, niekas nematė, kaip ji tysojo purve nei kaip šliaužė pirmyn, bijodama atsistoti ant kojų. Dar niekada gyvenime ji nebuvo nugalėta, nei senio Šermano armijos, nei jokių nusususių kelionkrepšininkų. Niekada niekas jos nenugalės, jeigu tik ji nesileis nugalima, o jei leisis, tuomet bus nusipelniusi pralaimėjimo. Tik pagalvok – išsi gando tamsos tarsi koks bailus verksnys vaikas! Ko gero, aš tiesiog leidau, kad viskas suliptų man ant spran do, pasibjaurėjusi pagalvojo ji ir kaipmat sušilo nuo paniekos sau. Daugiau niekada šito neleisiu, niekada ir nė už ką. Kai jau pasieki
skarlet
23
patį dugną, nebelieka nieko daugiau, kaip tik pradėti kilti. Jei pati sujaukiau savo gyvenimą, tai galiu jį ir susitvarkyti. Aš negu lėsiu šiukšlyne. Atkišusi priekin kibirą, Skarlet tvirtai žengė pirmyn. Beveik tučtuojau kibiras į kažką atsitrenkė. Užuodusi dervingą neseniai supjautų pušų kvapą, Skarlet garsiai nusijuokė. Tai buvo malkų rietuvė greta anglių dėžės. Kaip tik ta vieta, kurios ieškojo. Geležinės krosnelės durelės užsitrenkė ir už jų vėl suūžė ugnis, šis garsas prižadino auklę ir ji sujudėjo. Skarlet atskubėjusi pataisė antklodes. Kambaryje buvo šalta. Kęsdama skausmą, auklė pažvairavo į Skarlet. – Tavo veids purvins, o rankos irgi, – suniurnėjo ji silpnu balsu. – Žinau, – atsakė Skarlet. – Tučtuojau nusiprausiu. – Ir kol senutė nespėjo nugrimzti į kliedesius, Skarlet pabučiavo jai kak tą. – Myliu tave, aukle. – Visai nereik sakyt to, ką aš ir taip žin. Auklė užsnūdo ir pabėgo nuo skausmo. – Reikia, – atsakė Skarlet. Ji žinojo, kad auklė jos nebegirdi, tačiau vis tiek kalbėjo garsiai, lyg pati su savimi. – Gali visaip reikėti. Niekada to nesakiau Melanei, o Retui pasakiau, kai jau buvo pernelyg vėlu. Niekada nesusimąstydavau, kad juos myliu nei kad myliu tave. Gal bent jau bendraudama su tavimi nesukly siu, kaip suklydau bendraudama su jais. Skarlet žiūrėjo į mirštančios senutės veidą, iš kurio buvo likę vien oda ir kaulai. – Myliu tave, aukle, – sušnibždėjo. – Kaip aš gyvensiu, kai nebebus tavęs nei tavo meilės?
2 Sugirgždėjo durys ir į ligonės kambarį įkišo galvą Prisė. – Panel Skarlet, pons Vils liepė man ateit pasėdėt su aukle, kol jūs pavalgysit pusryčius. Delila sako, kad pervargsit šitaip slau
28
alexandra ripley
*
*
*
Vilą ji surado arklidėse, šukuojantį arklį. – O, kaip gerai, kad tave radau, – pasakė Skarlet. – Žalios jos akys kibirkščiavo, o skruostus pirmąkart po ilgo laiko buvo užlie jęs natūralus raudonis, nė raudalų nebereikėjo. – Ar galiu paimti arklį ir vežimaitį? Man reikia į Džonsborą. Nebent tu... galbūt ir pats rengiesi važiuoti į Džonsborą? – laukdama atsakymo, ji sulaikė kvapą. Vilas ramiai pasižiūrėjo į ją. Suprato ją geriau, negu jai atrodė. – Ar galiu kuo nors tau pasitarnauti? Jei iš tiesų išsiruoščiau į Džonsborą. – Ak, Vilai, tu toks geras ir mielas. Aš mieliau pasilikčiau su aukle, bet turiu apie ją pranešti Retui. Jinai kviečia jį, o jis visada ją mėgo ir niekada sau neatleis, jeigu neatsisveikins. – Pirštais ji taršė arklio karčius. – Jis Čarlstone savo šeimos reikalais, jo moti na nė žingsnio negali žengti be Reto patarimo. Skarlet pakėlė akis, pažvelgė į nieko nesakantį Vilo veidą ir vėl nuleido žvilgsnį. Pradėjo pinti arklio karčius, spoksodama į savo darbą tarsi į kokį gyvybiškai svarbų dalyką. – Taigi, jei tik galėtum nusiųsti telegramą, duosiu adresą. Ir geriau parašyk savo vardu, Vilai. Retas žino, kaip dievinu auklę. Jis gali pamanyti, kad išpučiu jos ligą. – Pakėlusi galvą, ji žavingai nusišypsojo. – Jam atrodo, kad proto teturiu ne daugiau už vištą. Vilas žinojo, kad tai nė iš tolo nepanašu į tiesą. – Manau, tu neklysti, – lėtai ištarė jis. – Retas turėtų atvažiuot, vos sužinojęs. Nujosiu tučtuojau, arklys be vežimaičio bėgs greičiau. Skarlet rankos atsipalaidavo. – Dėkoju, – tarė ji. – Adresą turiu kišenėje. – Iki pietų turėčiau sugrįžti, – pasakė Vilas, imdamas nuo len tynos balną. Skarlet jam padėjo. Jautėsi kupina jėgų. Neabejojo, kad Retas atvyks. Jeigu išvažiuotų iš Čarlstono vos gavęs telegra mą, Taroje jis galėtų atsirasti po dviejų dienų. Tačiau po dviejų dienų Reto dar nebuvo. Nei po trijų, nei po keturių, nei po penkių. Skarlet jau nustojo klausytis, ar alėjoje ne
skarlet
29
girgžda ratai, ar nebilda kanopos. Tas klausymasis ją siaubingai iš vargino. Dabar visą jos dėmesį prikaustė kitas garsas – siaubingas, gergždžiantis švokštimas, kuris girdėjosi auklei mėginant kvėpuoti. Rodėsi neįmanoma, kad šiame trapiame, išsekusiame kūne dar at siranda jėgų įtraukti į plaučius oro ir vėl jį iškvėpti. Tačiau jėgų vis atsirasdavo, gyslos raukšlėtame kakle išpampdavo ir tvinkčiodavo. Sjulina irgi ateidavo budėti. – Juk ji ir mano auklė, Skarlet. Viso gyvenimo vaidai ir pykčiai buvo pamiršti, jos susivienijo mėgindamos padėti juodaodei senutei. Sunešė visas pagalves, kiek tik galėjo rasti namuose, auklei paramstyti; ir laikė greta nuolat garuojantį katilą. Tepė sviestu suskirdusias lūpas, šaukštu varvino vandenį į burną. Tačiau niekas negalėjo palengvinti auklės kančių. Ji su gailes čiu žiūrėdavo į jas. – Nesivarginkit, – švogždavo. – Niek šič nepadarysit. Skarlet uždengdavo ranka auklei burną. – Ša, – maldaudavo ji. – Nekalbėk. Tausok jėgas. „Bet kodėl, kodėl, – mintyse šaukdavo Dievui, – kodėl negali jai leisti lengvai iškeliauti, kai ji jau klaidžioja praeityje? Kodėl reikėjo ją prikelti ir leisti šitaip kankintis? Ji visą savo gyvenimą buvo gera, visada rūpinosi kitais, nieko neprašė sau. Ji nusipelnė geresnio likimo ir aš, kol gyva būsiu, nebelenksiu prieš Tave galvos.“ Tačiau ji skaitydavo auklei seną, nučiurusią Bibliją, kuri pa prastai gulėdavo ant naktinio staliuko greta lovos. Skaitydavo psalmes ir balse nesigirdėdavo nei skausmo, nei širdyje šėlstančio beviltiško pykčio. Kai sutemdavo, Sjulina uždegdavo lempą ir, perėmusi iš Skarlet knygą, skaitydavo toliau, versdavo puslapius ir skaitydavo. Paskui ją pakeisdavo Skarlet, o šią vėl Sjulina, kol Vilas išsiųsdavo ją šiek tiek pailsėti. – Eik ir tu, Skarlet, – sakydavo jis. – Su aukle pasėdėsiu aš. Esu nekoks skaitovas, bet nemažai Biblijos pasakojimų moku at mintinai. – Tada deklamuok. Tačiau aš nepaliksiu auklės. Negaliu. – Prisėdusi ant grindų, ji atsiremdavo išvargusia nugara į sieną ir klausydavosi bauginančių mirties garsų.
30
alexandra ripley
Vieną rytą, kai pro langus įspindo pirmieji ryto spinduliai, garsai staiga pasikeitė, auklė ėmė kvėpuoti dar garsiau, pauzės pa sidarė ilgesnės. Skarlet atsistojo. Vilas taip pat. – Einu pakviesti Sjulinos, – pasakė jis. Skarlet užėmė jo vietą prie lovos. – Ar nori, kad palaikyčiau už rankos, aukle? Leisk palaikyti tau ranką. Auklės kaktą išvagojo raukšlės. – Taip... pavargau. – Žinau, žinau. Nesivargink kalbėdama. – Norėč... sulaukt... pon Reto. Skarlet nurijo seiles. Dabar negalėjo verkti. – Tau visai nereikia taip tvirtai laikytis, aukle. Gali pailsėti. Jis negalėjo atvažiuot. – Virtuvėje pasigirdo skubūs žingsniai. – Atei na Sjulina. Ir ponas Vilas. Mes visi būsim čia, su tavimi, mieloji. Mes visi tave mylim. Ant lovos užkrito šešėlis ir auklė nusišypsojo. – Ji manęs laukė, – ištarė Retas. Skarlet žvilgtelėjo į jį, neti kėdama savo akimis. – Pasitrauk, – švelniai paprašė jis. – Leisk mane arčiau jos. Skarlet atsistojo jausdama jo artumą, didžiulį jo kūną, jėgą ir vyriškumą. Jai ėmė linkti keliai. Retas, prasispraudęs pro ją, priklaupė prie auklės lovos. Jis atvažiavo. Viskas bus gerai. Skarlet priklaupė greta, petimi liesdama jo ranką, ir, nors širdis plyšo dėl auklės, pasijuto truputį laimingesnė. Retas atvažiavo, jis čia. „Visai be reikalo buvau pra radusi viltį, kaip kokia kvailė.“ – Norėč, kad kai ką man padarytumėt, – auklės balsas skam bėjo tvirtai, tarsi būtų tausojusi jėgas šiai akimirkai. Kvėpavo ne giliai ir tankiai, beveik dusdama. – Ką tiktai nori, aukle, – pažadėjo Retas. – Padarysiu viską, ko tik paprašysi. – Palaidokit mane su tuo puik raudon šilko apatin sijon, kur man padovanoj. Pasirūpinkit tuo. Žinau, kad Lutė padėj ant jo akį. Retas nusijuokė. Skarlet apstulbo. Juoktis prie mirties patalo! O tuomet suvokė, kad auklė taip pat juokiasi, juokiasi be garso.
skarlet
31
Retas pridėjo prie širdies ranką. – Prisiekiu, kad Lutė negaus jo nė pauostyti, aukle. Pasirūpin siu, kad jis nukeliautų su tavimi į dangų. Auklė gestu paprašė jį pasilenkti arčiau prie jos lūpų. – Pasirūpinkit panel Skarlet, – pasakė ji. – Ja reik rūpints, o aš jau nebegal. Skarlet sulaikė kvapą. – Būtinai pasirūpinsiu, – atsakė Retas. – Prisiek, – nuskambėjo tylus, bet tvirtas įsakymas. – Prisiekiu, – atsakė Retas. Auklė ramiai atsiduso. Skarlet trūksmingai iškvėpė orą. – Ak, aukle, mieloji, dėkoju tau, – pravirko ji. – Aukle... – Ji nebegirdi tavęs, Skarlet, ji išėjo. – Didžiulis Reto delnas nuslinko auklės veidu ir užmerkė akis. – Dingo visas pasaulis, pasibaigė era, – tyliai ištarė jis. – Tesiilsi ramybėje. – Amen, – iš tarpdurio atsiliepė Vilas. Retas atsistojo ir atsisuko. – Sveiki, Vilai, Sjulina. – Paskutinė jos mintis buvo apie tave, – pravirko Sjulina. – Tu visada buvai jos numylėtinė. – Ir ji pratrūko raudoti visu balsu. Vilas, apkabinęs žmoną, tapšnojo jai per nugarą, leisdamas išsi verkti prie savo krūtinės. Skarlet pribėgo prie Reto, norėdama jį apkabinti. – Kaip aš tavęs ilgėjausi, – tarė ji. Retas suėmė jos riešus ir nuleido rankas žemyn, prie šonų. – Nereikia, Skarlet, – pasakė. – Niekas nepasikeitė. – Jo balsas skambėjo ramiai. Tačiau Skarlet negalėjo taip paprastai susitaikyti. – Ką tu kalbi? – garsiai sušuko. Retas susiraukė. – Neversk manęs dar kartą to kartoti, Skarlet. Kuo puikiausiai žinai, apie ką aš kalbu. – Ne, nežinau. Aš tavim netikiu. Tu negali manęs palikti, iš ties negali. Tik ne dabar, kai aš tave myliu, kai man šitaip tavęs trūksta. Ak, Retai, nežiūrėk į mane taip. Kodėl neapkabini ma nęs, kodėl nepaguodi? Tu pažadėjai auklei.
32
alexandra ripley
Retas papurtė galvą, jo lūpose švystelėjo blanki šypsena. – Koks tu vaikas, Skarlet. Pažįsti mane šitiek metų, bet kai tau prireikia, užmiršti viską, ko išmokai. Tai buvo melas. Melavau, kad pasaldinčiau senutei paskutines akimirkas. Prisimink, mielo ji, juk aš esu ne džentelmenas, o niekšas. Ir jis nuėjo durų link. – Neišeik, Retai, meldžiu, – sudejavo Skarlet. Paskui abiem rankom užsiėmė burną ir prisivertė nutilti. Niekada nebegalės savęs gerbti, jeigu vėl pradės maldauti. Staigiai nusisuko nega lėdama žiūrėti, kaip jis išeina. Sjulinos akyse pamatė triumfą, o Vilo – gailestį. – Jis sugrįš, – pasakė aukštai iškėlusi galvą. – Jis visada sugrįž ta. „Jei aš tai kartosiu kuo dažniau, – pagalvojo, – tai galbūt kada nors ir pati tuo patikėsiu. Galbūt taip ir atsitiks.“ – Visada, – pa kartojo ji ir giliai atsikvėpė. – Kur auklės apatinis sijonas, Sjulina? Ketinu pasirūpinti, kad ji būtų palaidota su juo. Per siaubingąją ceremoniją, kai buvo mazgojamas ir rengia mas auklės kūnas, Skarlet dar sugebėjo susiimti į nagą. Tačiau Vi lui atnešus karstą pradėjo krėsti drebulys. Nepasakiusi nė žodžio, išbėgo iš kambario. Iš grafino, stovinčio valgomajame, prisipylė pusę taurės viskio ir išmaukė deginantį gėrimą trimis gurkšniais. Šiluma pasklido po išvargusį kūną ir Skarlet liovėsi drebėjusi. „Man reikia oro, – pagalvojo ji. – Reikia ištrūkti iš šio namo, pabėgti nuo jų visų.“ Virtuvėje girdėjosi išgąsdintų vaikų balse liai. Skarlet oda pašiurpo. Pasikėlusi sijonus, ji išbėgo laukan. Lauke viešpatavo ryto vėsuma ir gaiva. Skarlet, mėgaudamasi oru, giliai kvėpavo. Lengvas vėjelis taršė plaukus ant prakaituo to sprando. Kada ji paskutinį sykį šimtąkart braukė šepečiu per plaukus? Negalėjo prisiminti. Auklė supyks. Ak... Įsigrūdo bur non dešinės rankos kumštį, mėgindama sutramdyti skausmą, ir klupinėdama nuėjo per aukštą ganyklos žolę kalvos šlaitu žemyn, į mišką ant upės kranto. Aštriai ir saldžiai kvepėjo aukštos pušys, metančios šešėlius ant šviesaus spyglių kilimo, kuris kaupėsi šim tus metų. Skarlet jų priedangoje buvo vienui viena, nematoma iš
skarlet
33
namo. Pavargusi susmuko ant minkštos miško paklotės, paskui atsisėdo, nugara atsirėmusi į medžio kamieną. Reikia pagalvoti, juk tikriausiai įmanoma kaip nors išgelbėti sugriuvusį gyvenimą; nesinorėjo manyti kitaip. Tačiau mintys painiojosi, ji negalėjo jų suvaldyti. Ji tokia su trikusi, tokia pavargusi. Bet juk pavargdavo ir anksčiau. Būdavo dar blogiau negu da bar. Kai teko grįžti į Tarą iš Atlantos, jankių kariuomenei lipant ant kulnų, ji nesileido nuovargio įveikiama. Kai po visą apygardą teko ieškoti maisto, ji nepasidavė vien todėl, kad apsunkusios ko jos ir rankos traukė žemyn. Kai rinko medvilnę, kol rankos ėmė kraujuoti, kai arė lyg mulas, kai turėjo laikytis iš paskutiniųjų, kad ir kas nutiktų, ji nepasidavė vien todėl, kad pavargdavo. Ji ir dabar nepasiduos. Pasiduoti ne jos būdui. Žiūrėjo tiesiai į visus savo demonus. Melanės mirtis... Auklės mirtis... Ją paliekantis Retas, sakantis, kad jų santuoka mirusi. Tai ir buvo blogiausia. Kad Retas išėjo. Štai su kuo ji susidūrė kaktomuša. Ji išgirdo jo balsą: „Niekas nepasikeitė.“ Šito negali būti! Tačiau buvo. Reikia rasti būdą, kaip jį susigrąžinti. Ji visada gaudavo bet kurį trokštamą vyrą, o Retas juk tiktai vyras, kaip visi kiti, argi ne? Ne, jis nė kiek nepanašus į kitus vyrus, štai kodėl ji jo trokšta. Staiga ji sudrebėjo, išsigando. O jeigu šį kartą nelaimės? Ji visada laimėdavo, vienaip ar kitaip. Visada kaip nors gaudavo tai, ko nori. Iki šiol. Virš galvos sutarškėjo mėlynasis kėkštas. Išgirdusi antrą pasi tyčiojimo kupiną riksmą Skarlet pakėlė galvą. – Palik mane ramybėj! – sušuko ji. Paukštis nuskrido blykste lėjęs puošniomis mėlynomis plunksnomis. Jai reikia pagalvoti, prisiminti Reto žodžius. Pasakytus ne šį ryt, ne paskutinę naktį, ne prie auklės mirties patalo. Ką jis ten kalbėjo palikdamas Atlantą? Kalbėjo ir kalbėjo, aiškino viską. Buvo toks ramus, toks siaubingai kantrus. Taip elgiamasi su žmo nėmis, kurie tau nė kiek nerūpi, todėl negali ant jų ir supykti kaip reikiant.
34
alexandra ripley
Atmintis sugavo kone pamirštą sakinį ir Skarlet tučtuojau pa miršo nuovargį. Štai ko jai reikia. Taip, taip, prisimena labai aiškiai. Retas pasiūlė skyrybas. O tada, kai ji įsiutusi atmetė pasiūlymą, jis ir pasakė tuos žodžius. Skarlet užsimerkė ir įsiklausė, kaip jie skam ba atmintyje. „Aš gana dažnai atvažiuosiu, kad nepasklistų kalbos.“ Ji nusišypsojo. Ji dar nelaimėjo, tačiau atsirado menkutė galimybė. Jos užteks, kad galėtum ištverti. Atsistojusi nusikratė prie suknelės prilipusius spyglius, išsipurtė plaukus. Tikriausiai atrodo klaikiai. Purvinai gelsva Flinto upė lėtai tekėjo tarp pušimis apaugusių krantų. Skarlet žvilgtelėjo žemyn ir sviedė į vandenį saują spyglių. Jie sukiodamiesi nuplaukė pasroviui. – Vis pirmyn, – sumurmėjo. – Visai kaip aš. Nesižvalgyk at gal. Kas padaryta, to nebepakeisi. Eik pirmyn. Skarlet pašnairavo į giedrą dangų. Ten plaukė švytinčių bal tų debesų juosta. Rodės, juos gena stiprus vėjas. Ko gero, atšals, automatiškai pagalvojo. Šįvakar, per laidotuves, reikėtų apsivilkti šilčiau. Pasuko namų link. Kylantis ganyklos šlaitas rodėsi daug statesnis, negu ji prisiminė. Nesvarbu. Reikia pasiekti namus ir apsitvarkyti. Pažadėjo auklei laikytis švaros. Auklė visada pakel davo vėją, jeigu ji pareidavo nevalyva.
3 Skarlet susvyravo. Tikriausiai ir anksčiau pasitaikydavo šitaip pavargti, tačiau negalėjo prisiminti, – buvo pernelyg pavargusi. „Aš pavargau nuo laidotuvių, pavargau nuo mirties, pavargau nuo to, kad mano gyvenimas dūžta, kad nuo jo atskyla vis naujos ir naujos šukės, palikdamos mane vienui vieną.“ Taros kapinės nebuvo didelės. Auklės kapo duobė atrodė di džiulė, daug didesnė už Melės, nei iš šio, nei iš to pagalvojo Skar let, bet juk auklė taip susitraukė, kad tikriausiai liko ne ką už ją didesnė. Jai visai nereikia tokios didžiulės duobės. Nors dangus buvo giedras ir ryškiai švietė saulė, dvelkė šaltas vėjas. Jo pagauti, po kapines blaškėsi pageltę lapai. „Artėja ruduo, –
232
alexandra ripley
rinką, šie statymai lošiant kortomis buvo patys didžiausi, kokius tik Skarlet buvo mačiusi. Ir jai tas labai patiko. O dar jai patiko kankinti jankius. Čarlstono gatvėmis vis dar vaikščiojo patruliai, tačiau jie vis gaus ir gaus per nosis sprigtų, kol supras, kad pralaimėjo. O ji bus viena iš tų, kurie duoda sprigtus. – Dalink, – pasakė ji, – man sekasi. – Dar keletas dienų ir ji šoks baliuje prisiglaudusi prie Reto. Dabar jis stengiasi laikytis nuo jos atokiai ir įsigudrina taip viską sutvarkyti, kad tik jie niekada ne liktų vienudu, tačiau šokių salėje jie bus kartu – lies vienas kitą – ir bus visiškai vieni, nesvarbu, kiek kitų porų suktųsi aplinkui. Skarlet laikė rankose baltas kamelijas, kurias jai atsiuntė Re tas, ir kraipė galvą norėdama pamatyti viedrodyje, kaip jos atrodo prie garbanų, krintančių ant sprando. – Kaip taukų gumulas ant ryšulėlio dešrelių, – pasibjaurėjusi pasakė ji. – Panse, turėsi mane peršukuoti. Sukelk plaukus į vir šų. – Jei gėlės bus prismeigtos tarp sruogų, tai dar pusė bėdos. Ak, kodėl gi Retas taip bjauriai pasielgė, kodėl pasakė, kad jai dera puoštis vieninteliais brangakmeniais – nuostabiosiomis gėlėmis iš jo plantacijos? Gana jau ir to, kad balinė suknia tokia prasta. Tačiau kai nėra kuo to prastumo pridengti, išskyrus puokštę gė lių, – tai jau geriau apsivilkti maišą su iškirpta galvai skyle. O ji tikėjosi pasipuošti perlais ir savo deimantiniais auskarais. – Nėra reikalo draskyti man pakaušio, – subambėjo ji Pansei. – Taip, ponia. – Pansė toliau įnirtingai šukavo plaukus, ardy dama taip ilgai suktas ir tvarkytas garbanas. Skarlet vis linksmiau žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Taip, šitaip kur kas geriau. Jos kaklas toks gražus, kam jį slėpti. Į viršų sukelti plaukai atrodo daug dailiau. O ir auskarai šitaip geriau matysis. Įsisegs juos, kad ir ką sakytų Retas. Privalo būti žavinga, privalo užkariauti visų baliaus vyrų dėmesį ir laimėti bent keleto iš jų širdis. Tuomet Retas bus priverstas ją pastebėti. Įsivėrė savo deimantus į ausų spenelius. Štai! Patenkinta pa kraipė galvą.
skarlet
233
– Ar jums patinka, panele Skarlet? – paklausė Pansė, rodyda ma savo triūso vaisių. – Ne. Padaryk, kad būtų daugiau plaukų virš ausų. Dėkui Dievui, Rozmari atsisakė jos pasiūlymo paskolinti šiam vakarui Pansę. Nors nežinia, kodėl pasitaikius tokiai progai ji nepašoko iš džiaugsmo, juk jai praverstų bet kokia pagalba. Ko gero, kaip visada vėl susisuks plaukus į senmergišką mazgą ant sprando. Skarlet nusišypsojo. Kai ji greta Reto sesers įeis į pokylių salę, tai visi tik dar aiškiau pamatys, kad ji daug gražesnė. – Gerai, Panse, – tarė vėl pralinksmėjusi. Plaukai spindėjo lyg varno sparnas. Tiesą sakant, baltos gėlės prie jų labai tiks. – Pa duok man keletą segtukų. Po pusvalandžio Skarlet jau buvo pasirengusi. Nužvelgė save aukštame veidrodyje. Tamsiai mėlyno muaro suknia mirguliavo lempos šviesoje, pudruoti pečiai ir krūtinė jos fone švytėjo ale bastro baltumu. Žėrėjo deimantiniai auskarai ir žalios jos akys. Suknios šleifas buvo apkraštuotas kilpomis surangyta juoda ak somine juosta, kitas platus aksominis juodas kaspinas, pamuštas šviesesniu mėlynu šilku, kėksojo ant suknios turniūro išryškin damas plonytę taliją. Siauručiai mėlyno aksomo bateliai buvo papuošti juodais nėriniais, juodo aksomo kaspinai juosė kaklą ir abudu riešus. Ant abiejų pečių prisegta po baltą kameliją, perrištą juodu kaspinu, prie krūtinės sidabriniais nėriniais papuošta ka melijų puokštė. Žinojo, kad dar niekad neatrodė taip žavingai. Iš susijaudinimo skruostai natūraliai paraudo. Pirmasis Skarlet pokylis Čarlstone prasidėjo nuo netikėtumų. Viskas buvo ne taip, kaip ji tikėjosi. Visų pirma paaiškėjo, kad reikia apsiauti batus, o ne šokių batelius. Į balių reikėsią eiti pės čiomis. Jei būtų tai žinojusi, būtų užsisakiusi karietą ir negalė jo patikėti, kad Retas jos neužsakė. Nepalengvėjo netgi išgirdus, kad ją turės lydėti Pansė, nešina tais bateliais, įdėtais į kažkokią čarlstonietišką keistenybę, vadinamą „batelių krepšiu“, nes ji jo kio krepšio bateliams neturėjo. Ponios Eleanoros tarnaitė kuitėsi geras penkiolika minučių, kol vietoj jo surado jai paprastą krepšį. Kodėl niekas jai nepasakė, kad reikės to nelemto daikto?
234
alexandra ripley
– Mes apie tai nepagalvojom, – atsakė Rozmari. – Juk visi turi batelių krepšius. „Galbūt visi Čarlstone ir turi, – galvojo Skarlet, – bet tik ne Atlantoje. Tenai į pokylius ne kulniuojama, o važiuojama.“ Džiu gų susijaudinimą prieš pirmąjį pokylį Čarlstone pakeitė nerimas ir negera nuojauta. Kas dar pasirodys besą kitaip? Netrukus suprato, kad viskas. Per ilgus Čarlstono istorijos metus čia susiklostė sudėtingi papročiai ir ritualai, apie kuriuos nieko nežinojo kone pačiame pasienyje įsikūręs energingas šiau rinės Džordžijos pasaulis. Kai žlugus Konfederacijai dingo perte klius, leidęs atsirasti visiems šiems ritualams, patys ritualai išliko ir buvo vienintelis primenantis praeitį dalykas, todėl čarlstonie čiai juos puoselėjo ir net nemanė keisti. Svečius, įėjusius pro Ventvortų namo duris ir pakilusius laiptais į šokių salę antrame aukšte, pasitikdavo eilė. Visi turėjo rikiuotis ant laiptų laukdami, kol bus įleisti į šokių salę, o tada paspausti ranką ir ką nors sumurmėti Minei Ventvort, paskui jos vyrui, sūnui, sūnaus žmonai, dukters vyrui, jų ištekėjusiai dukteriai, jų netekėjusiai dukteriai. O tuo metu ištisai grojo muzika ir anksčiau atėjusieji šoko, tad Skarlet kojos tiesiog ne nustygo vietoje. Džordžijoje, nekantraudama galvojo ji, žmonės, rengiantys pobūvį, patys išeina pasisveikinti su savo svečiais. Ir neverčia jų laukti eilėje lyg kokių grandine sukaustytų kalinių. Tai atrodo daug svetingiau negu šios kvailystės. Kai Skarlet paskui ponią Batler įėjo vidun, orus tarnas atkišo jai padėklą. Ant jo kūpsojo krūvelė perlenktų popierėlių, tarsi ma žučių knygelių, perrištų plonyte mėlyna virvele, ir prie kiekvienos kabėjo mažulytis pieštukėlis. Šokių kortelės? Tai turėtų būti šokių kortelės. Skarlet prisiminė, kaip auklė jai pasakojo apie Savanos pobūvius, kai Elena Ohara dar buvo maža mergaitė, bet tik dabar suprato išties niekada netikėjusi, kad pobūviuose gali būti taip ramu, kad mergina, norėdama sužinoti, su kuo jai šokti, tiesiog turėdavo dirstelėti į knygelę. O jau Tarltonų dvyniai ir Fontenų vaikinai, ko gero, plyštų juokais išgirdę, kad privalo užrašyti savo vardą ant miniatiūrinio popieriuko tokiu mažu pieštuku, kad jis
skarlet
235
sutrupėtų tikro vyro pirštuose! Ji netgi nežinojo, ar norėtų šokti su mėme, kuriam patinka šitokie niekai. Taip, norėtų! Norėtų šokti, kad ir su pačiu velniu, raguotu ir uodegotu, kad tik galėtų šokti. Rodėsi, nuo maskarado Atlantoje praėjo ne vieni metai, o visa dešimtis. – Aš tokia laiminga, kad čia patekau, – pasakė Skarlet Minei Ventvort ir jos balsas virpėjo iš nuoširdumo. Nusišypsojo visiems iš eilės Ventvortams ir eilė liko už nugaros. Skarlet pasisuko į šo kančiuosius, kojos pačios ėmė ritmingai trepsėti ir ji giliai atsi kvėpė. Ak, kaip čia gražu – šiek tiek keista, bet ir pažįstama, tarsi pusiau pamirštas sapnas. Žvakių šviesos nužertoje salėje skambėjo muzika, sūkuriavo spalvos, šiugždėjo platūs sijonai. Palei sienas ant įmantrių auksuotų kėdžių kaip visada sėdėjo našlės ir prisi dengusios vėduoklėmis kaip visada šnabždėjosi: peikė jaunuolius, kurie šoka pernelyg arti prisitraukę savo merginas, pasakojo siau bingas istorijas apie kieno nors dukters ypač ilgą gimdymą ir ap kalbinėjo jų mylimuosius. Nuo vieno nešokančių vyrų ir moterų būrelio prie kito lakstė padavėjai paradinėmis livrėjomis ir ant si dabrinių padėklų siūlė jiems taures gėrimų ir šarmotas sidabrines taureles mėtinės degtinės. Ūžė gaudė daugybė balsų, kartkartėmis pasigirsdavo tai skardus, tai duslus juokas – nuo senų senovės malonūs ausiai garsai, aidintys ten, kur susirenka galybė nerūpes tingų, gyvenimu besimėgaujančių žmonių. Rodės, kad dar tebėra gyvas senasis nerūpestingas jos jaunystės dienų pasaulis, tarsi nie kas nebūtų pasikeitę, tarsi niekad nebūtų buvę karo. Skvarbios Skarlet akys pastebėjo prastai nudažytas sienas ir vašku užteptus pentinų įbrėžimus ant grindų, tačiau nusprendė to nematyti. Geriau pasiduos iliuzijai ir pamirš karą bei jankių patrulius už šių sienų. Čia skambėjo muzika, šoko poros ir Retas prižadėjo būti malonus. Nieko daugiau jai ir nereikėjo. Retas buvo ne šiaip malonus, jis buvo žavingas. Joks vyras vi same pasaulyje negali būti žavingesnis už Retą, kai šis to nori. Tik visa bėda, kad jis stengiasi sužavėti visus iš eilės. Pasididžiavimą, kad jai pavydi visos moterys salėje, Skarlet širdyje nuolat keitė audringo pavydo priepuoliai dėl Reto rodomo dėmesio tokiai daugybei kitų žmonių. Jis buvo jai dėmesingas, negalėjai kaltinti
236
alexandra ripley
jo atsainumu. Tačiau jis buvo dėmesingas ir savo motinai, ir Roz mari, ir dar tuzinui kitų moterų, kurios, Skarlet nuomone, buvo nuobodžios senos matronos. Ji bandė įtikinti save, kad nereikia į tai kreipti dėmesio, ir netrukus jai pavyko. Po kiekvieno šokio ją apsupdavo pulkas ka valierių. Jie primygtinai reikalaudavo jos partnerio juos supažin dinti, kad galėtų prašyti kito šokio. Ir ne vien todėl, kad ji buvo naujas mieste žmogus, nema tytas veidas senų pažįstamų minioje. Ji buvo nepaprastai žavi. Nuo troškimo priversti Retą pavydėti neįprastai žalios jos akys nutrūktgalviškai žėrėjo, skruostai degė iš susijaudinimo tarsi rau dona, pavojų pranašaujanti vėliava. Daugelis tų, kurie varžėsi maldaudami su jais pašokti, buvo neseniai įsigytų draugių vyrai, vyrai tų moterų, pas kurias ji sve čiuodavosi, su kuriomis lošdavo vistą ar liežuvaudavo turguje prie puodelio kavos. Tačiau jai tas nerūpėjo. Laikas taisyti klaidas ateis tada, kai ji atgaus Retą. O kol kas vyrai ja žavėjosi, su ja flirtavo ir sakė komplimentus, tad ji jautėsi kaip žuvis vandeny. Niekas ne pasikeitė. Vyrai kaip visada neliko abejingi virpančioms jos blaks tienoms, žybsinčiai skruoste duobutei ir meiliems žodeliams. Jie patikės bet kuo, jeigu tik galės pasijusti didvyriais, piktdžiugiškai šypsodamasi galvojo ji, ir žvilgtelėjęs į jos šypseną partneris nu mynė jai koją. Skarlet trūktelėjo savo pėdutę jam iš po letenos. – Ak, pasakykit, kad man atleidžiat! – maldavo ji. – Tikriau siai kulnu primyniau suknelės kraštą. Kokia nedovanotina klaida! Juk man taip pasisekė, kad galiu šokti valsą su tokiu puikiu šokė ju kaip jūs. Jos akys tiesiog kerėjo, o atgailaudama taip sudėjo lūpas, kad jos, rodėsi, tarsi laukia bučinio. Kai kurių dalykų mergina tiesiog negali pamiršti. – Koks nuostabus pokylis! – laiminga pasakė ji, kai jie ėjo į namus. – Labai džiaugiuosi, kad gerai pasilinksminai, – atsakė Elea nora Batler. – Ir labai labai džiaugiuosi dėl tavęs, Rozmari. Atro dė, kad tau irgi smagu.
270
alexandra ripley
*
*
*
Po kelių dienų Skarlet sielon vėl grįžo gyvas linksmumas, visa da lydėjęs geriausias jos dienas. Ji buvo pobūvių gražuolė, aplink ją būriuodavosi vyrai, jos šokių kortelė užsipildydavo vos peržen gus salės slenkstį, o seni, išbandyti triukai keldavo tokį pat susiža vėjimą kaip ir anksčiau. Ji vėl jautėsi tarsi šešiolikos, kai neturėjo didesnių rūpesčių kaip prisiminti praėjusį pobūvį bei išgirstus jame komplimentus ir sukti galvą, ką apsivilkti per kitą pobūvį. Tačiau netrukus jaudulys apmalšo. Jai jau nebe šešiolika ir kavalierių pulkai jai nebereikalingi. Jai reikia Reto, o užsibrėžtas tikslas jį susigrąžinti nepriartėjo nė per plauką. Jis laikėsi savo sutarties, buvo dėmesingas pobūviuose, maloniai kalbėdavo susi tikęs ją namuose – jeigu netoliese būdavo kitų žmonių. Tačiau ji neabejojo, kad jis žiūri į kalendorių skaičiuodamas dienas, lauk damas, kada galės ja atsikratyti. Kartkartėmis ją netgi apimdavo panika. O jeigu ji pralaimės? Panika visada sukeldavo pyktį. Šįkart pyktis nukrypo į jaunąjį Tomį Kuperį. Berniūkštis nuolat trynėsi aplink Retą ir garbino jį tarsi didvyrį. O Retas nuolaidžiavo. Tai ją siutino. Per Kalėdas Tomis gavo dovanų burinę valtelę ir Retas mokė jį buriuoti. Kortų kambaryje, antrame aukšte, stovėjo gražus žalvarinis teleskopas ir tomis popietėmis, kai Retas išeidavo su Tomiu Kuperiu, Skarlet kada tik galėdama vis bėgdavo prie jo. Pavydas buvo lyg skaudan tis dantis, kurį ji vis judindavo liežuviu, nes niekaip negalėjo atsi spirti pagundai. „Tai nesąžininga! Jie juokiasi, jiems linksma drau ge, jie skrieja vandens paviršiumi tarsi paukščiai. Kodėl nepasiima manęs? Man taip patiko plaukti tada, kai grįžome iš Prieplaukos, o dar labiau patiktų plaukti ta mažute Kuperio valtele. Juk ji kone gyva, skrieja taip greitai, taip lengvai, tarsi... tarsi būtų laiminga!“ Visa laimė, kad popietėmis ji nedažnai būdavo namuose prie savo žiūrono. Nors svarbiausi sezono įvykiai buvo pobūviai ir ba liai, atsirasdavo ir kitų darbų. Prisiekusios kortuotojos nesiliovė lošusios visto, Eleanoros Batler Konfederacijos namų komitetas susirinkdavo spręsti, iš kur gauti lėšų mokyklinėms knygoms pirkti ir netikėtai prakiurusiam stogui taisyti, vis dar ateidavo
skarlet
271
svečių arba kas nors kviesdavo į svečius ją. Netrukus Skarlet pa blyško iš nuovargio, jos akys giliai įkrito. Tačiau viskas būtų niekai, jei tik ne ji, o Retas pajustų bent lašelį pavydo! Tačiau jis, rodės, net nepastebi, kaip vyrai ja žavisi. Arba, dar blogiau, visai nekreipia dėmesio. Reikia priversti jį pastebėti, priversti jį jaudintis! Ir Skarlet nusprendė iš galybės gerbėjų išsirinkti vieną. Gražų vyrą... turtin gą... jaunesnį už Retą. Tokį, kuriam Retas turės pavydėti. O dangau, juk ji atrodo lyg vaiduoklis! Ruošdamasi medžio klei, Skarlet pasirausvino skruostus, kaip reikiant pasikvepino ir nutaisė patį nekalčiausią veidelį. Midltonas Kortnis buvo aukštas šviesiaplaukis vyras mieguis tai primerktomis blyškiomis akimis ir nepaprastai baltais danti mis, kurie vis blyksteldavo jam šelmiškai šypsantis. Skarlet pasiro dė, kad jis yra elegantiško miestiečio įsikūnijimas. O svarbiausia, jis turėjo fosfatų kasyklą, dvidešimt kartų didesnę už Reto. Kai Kortnis sveikindamasis palinko prie jos rankos, Skarlet spustelėjo jam pirštus. Neatsitiesdamas jis pakėlė į ją akis ir nu sišypsojo. – Ar galiu tikėtis, kad pagerbsite mane, paskirdama kitą šokį, ponia Batler? – Jei nebūtumėt paprašęs, pone Kortni, būtumėt sudaužęs mano vargšę širdį. Pasibaigus polkai Skarlet lėtai išskleidė savo vėduoklę, pada rydama „besikamuojančios širdies“ ženklą. Pasivėdavo prie pat veido, kad kilsteltų žavios garbanos virš žalių akių. – Viešpatie, – sulaikydama kvapą pasakė ji, – bijau, kad jei negausiu tyro oro, tai susmuksiu tiesiog jūsų rankose, pone Kor tni. Gal būsite toks malonus? Įsikabinusi į jo pasiūlytą ranką, Skarlet nuėjo kartu su juo prie suoliuko, stovinčio šalia lango. – Ak, pone Kortni, maldauju, prisėskit greta manęs. Aš galiu pasitempti kaklo raumenis, jei turėsiu visąlaik žiūrėti į jus užver tus galvą.
272
alexandra ripley
Kortnis atsisėdo. Gana arti. – Būčiau paskutinis niekšas, jei per mane nukentėtų toks nuostabus kaklas, – atsakė jis. O jo akys lėtai nuslydo tuo kaklu iki baltos krūtinės. Šiame žaidime jis buvo toks pat prityręs kaip ir Skarlet. Ji, tarsi nežinodama, ką daro Kortnis, kukliai nuleido akis. Tada kartelį greit žvilgtelėjo pro blakstienas ir vėl tuoj pat nudūrė žvilgsnį. – Tikiuosi, mano silpni, kvaili kerai nesulaikys jūsų nuo šokio su širdžiai artimiausia dama, pone Kortni? – Tačiau artimiausia mano širdžiai dama yra toji, su kuria da bar kalbu, ponia Batler. Pažvelgusi tiesiai jam į akis, Skarlet kerinčiai nusišypsojo. – Būkit atsargus, pone Kortni. Jūs galit susukti man galvą, – pažadėjo ji. – Tik šito ir trokštu, – sumurmėjo jis prie pat jos ausies. Į kak lą dvelktelėjo šiltas jo kvapas. Netrukus apie šį viešą romaną, svarbiausią sezono įvykį, jau kalbėjo visas Čarlstonas. Kiek kartų jie šoko viename ar kitame ba liuje... kiek kartų, paėmęs taurę punšo iš Skarlet rankų, jis priglaus davo lūpas lygiai toje vietoje, kurią ką tik lietė jos lūpos... Ir dar nugirstos kokio nors užuominų pilno jų pasierzinimo nuotrupos... Kuo toliau, tuo labiau blyško ir nyko Midltono žmona Edita. Bet niekas negalėjo suprasti Reto šaltakraujiškumo. Kodėl jis nieko nedaro? – stebėjosi Čarlstono aukštuomenės pasaulėlis.
26 Kasmetinės žirgų lenktynės nedaug kuo nusileisdavo Šven tosios Cecilijos baliui – pagrindiniam Čarlstono aukštuomenės sezono įvykiui. Tiesą sakant, daugybė žmonių, ypač viengungiai, laikė jį pačiu svarbiausiu įvykiu.
skarlet
273
– Juk neįmanoma lošti iš valsų, – maištingai bambėdavo jie. Prieš karą sezono metu būdavo visa savaitė žirgų lenktynių, o Šventosios Cecilijos draugija surengdavo tris balius. Bet atėjo apsiaustis, artilerijos ugnis sugriovė miestą, sudegė pastatas, kur vykdavo pokyliai, o hipodrome, Žokėjų klubo patalpose ir ar klidėse Konfederacijos kariuomenė įrengė stovyklą bei ligonines sužeistiesiems. 1865 metais miestas pasidavė. O 1866 metais sumanus ir ambicingas Volstrito bankininkas Augustas Belmontas nusipirko didingas raižyto akmens kolonas, puošusias hipodromo vartus, ir išvežė į šiaurę, norėdamas papuošti savo Belmonto parko hipo dromo vartus. Tiktai praėjus dvejiems metams po karo Šventosios Cecilijos baliui buvo rastos nuomojamos patalpos ir Čarlstono gyventojai nudžiugo, kad vėl prasidės pokylių sezonas. Subjaurota ir pro vėžuota hipodromo vieta buvo atgauta ir sutvarkyta jau gerokai vėliau. Bet ne viskas grįžo į senąsias vėžes – vietoj trijų balių da bar tebuvo vienas, Lenktynių savaitė pavirto Lenktynių diena, vartų kolonų taip ir nepavyko atgauti, o klubo pastatą pakeitė kelios suolų eilės, tik perpus pridengtos nuo saulės. Tačiau saulėtą 1875 metų vėlyvo spalio popietę visi Čarlstono gyventojai, kiek tik jų buvo likę, en fête susirinko į antrąsias lenktynes. Visi keturi miesto tramvajaus maršrutai buvo nukreipti į Ratledžo prospek tą, kuris baigėsi netoli hipodromo, vagonus puošė baltos ir žalios, klubo spalvų, vėliavos, o į juos traukiančių arklių karčius bei uo degas buvo įpinta žalių ir baltų kaspinų. Retas, įsikišęs į švarko atvartą baltą kameliją, pasitiko visas tris savo damas, kai jos, rankose laikydamos skėčius baltais ir žaliais dryžiais, jau rengėsi eiti iš namų. Įdegusiame jo veide švieste švie tė balta šypsena. – Jankiai prarijo masalą, – pranešė jis. – Pats gerbiamasis po nas Belmontas atsiuntė du žirgus, o Gugenheimas vieną. Jie nie ko nėra girdėję apie veislines kumeles, kurias Mailsas Briutonas Pakiliai nusiteikę (pranc.).
274
alexandra ripley
laikė paslėpęs pelkėse. Jų palikuonys išaugo į karšto kraujo šei myną – nuo gyvenimo pelkėse jie kiek per daug apaugo gaurais, o susimaišę su arkliais, nuklydusiais nuo kavalerijos, liko nelabai gražūs, tačiau Mailsas turi trejų metų stebuklą, kuris privers su plonėti visas per daug išpampusias pinigines. – Nori pasakyti, kad ten bus galima lažintis? – paklausė Skar let. Jos akys žėrėjo. – Kitaip kokia prasmė lenktyniauti? – nusijuokė Retas. Jis įgrūdo po pluoštą perlenktų banknotų savo motinai į ridikiulį, Rozmari į kišenę ir Skarlet į pirštinę. – Pastatykit juos už Mieląją Selę ir už išloštus pinigus galėsite prisipirkti papuošalų. „Kaip jis gerai nusiteikęs! – pagalvojo Skarlet. – Sukišo pi nigus man į pirštinę. O juk galėjo tiesiog paduoti, bet norėjo paliesti man ranką, ne, ne ranką, o nuogą riešą. Juk tai jau panašu į glamonę! Dabar, kai jis mano, kad aš domiuosi kitu vyru, jis jau mane pastebi. Išties pastebi, o ne vien rodo mandagų dėmesį. Ne tuščiai stengiuosi! Ji jau buvo pradėjusi nerimauti, kad nuėjo per toli, leisdama Midltonui kviesti ją kas trečio šokio. Žinojo, kad žmonės jau lie žuvauja. Na ir tegu sau liežuvauja, kad tik Retas sugrįžtų. Kai jie atėjo į hipodromo aikštę, Skarlet žioptelėjo. Nė manyti nemanė, kad toji tokia didžiulė! Ir kad čia gros orkestras! Ir šitiek daug žmonių. Susižavėjusi apsižvalgė. Ir staiga griebė Retui už rankovės. – Retai... Retai... čia pilna jankių. Ką tai reiškia? Ar jie ketina sustabdyti lenktynes? Retas nusišypsojo. – Ar nemanai, kad jankiams irgi patinka lažintis? Negi turė tume prieštarauti, kad jų kišenės kiek palengvėtų? Dievas mato, mums jie neparodė jokio gailestingumo. Man patinka, kad ga lantiškasis pulkininkas ir jo karininkai dalijasi su nugalėtaisiais paprastais jų malonumais. Jie turi daug daugiau pinigų ir praloš jų daugiau negu mūsų žmonės. – Iš kur žinai, kad jie praloš? – Primerktos Skarlet akys žvelgė suktai. – Jankių žirgai yra grynaveisliai, o Mieloji Selė tiktai pel kių ponis.
skarlet
275
Reto burna persikreipė. – Kai kalbama apie pinigus, išdidumas ir ištikimybė tau ne tenka jokios prasmės, ar ne, Skarlet? Ką gi, mano meile, pirmyn, statyk už Belmonto kumelaitę, kad laimėtum. Daviau tau pinigų, o tu gali su jais daryti, ką nori. – Jis nusisuko, nuėjo prie motinos, paėmė jai už alkūnės ir mostelėjo tribūnų link. – Manau, kad iš aukščiau geriau matysi, mama. Eime, Rozmari. Skarlet metėsi iš paskos. – Aš nenorėjau... – ėmė teisintis ji, tačiau plati Reto nugara atrodė lyg siena. Ji piktai gūžtelėjo pečiais ir apsidairė. O kurgi lažybų punktas? – Gal galiu jums kuo nors padėti, ponia? – paklausė netoliese stovintis vyras. – Galbūt ir galite. – Jis atrodė kaip džentelmenas, o jo akcen tas buvo panašus į Džordžijos šneką. Ji dėkinga nusišypsojo. – Aš nepratusi prie tokių sudėtingų lenktynių. Mano krašte užtekdavo kam nors sušukti: „Statau penkis dolerius, kad pirmas pasieksiu kryžkelę“, ir visi šaukdami strimgalviais puldavo pirmyn. Vyras nusiėmė skrybėlę ir abiem rankom prispaudė ją prie krūtinės. „Jis kažkaip keistai į mane žiūri, – pagalvojo Skarlet. – Galbūt nereikėjo su juo kalbėti.“ – Atleiskit, ponia, – nuoširdžiai tarė jis. – Nieko nuosta baus, kad manęs neatsimenat, bet aš jus, ko gero, pažįstu. Juk jūs esate ponia Hamilton, ar ne? Iš Atlantos. Slaugėte mane li goninėj, kai buvau sužeistas. Aš vardu Semas Forestas, esu iš Moultrio Džordžijoje. Ligoninė! Skarlet suvirpėjo iš pasišlykštėjimo, nevalingai prisi minusi kraujo, gangrenos ir nešvarumų dvoką bei utėlėtus kūnus. Foresto veide atsispindėjo sutrikimas. – Aš... aš prašau jūsų atleisti, ponia Hamilton, – sumikčiojo jis. – Nereikėjo jūsų užkalbinti. Nenorėjau įžeisti. Skarlet įgrūdo ligoninę į praeičiai skirtą sąmonės kertelę ir uždarė duris. Palietusi Semui Forestui ranką, ji nusišypsojo. – Nurimkit, pone Forestai, jūs nė kiek manęs neįžeidėt. Tie siog jau atpratau būti vadinama ponia Hamilton. Aš dar kartą
276
alexandra ripley
ištekėjau, suprantat, ir jau daug metų esu ponia Batler. Mano vyras čarlstonietis, štai kodėl aš esu čia. Ir turiu pripažinti, kad jūsų miela Džordžijos šneka žadina man namų ilgesį. O kas jus čia atvedė? Žirgai, paaiškino Forestas. Tiek metų praleidęs kavalerijoje, jis apie juos žinąs viską. Kai baigėsi karas, jis dirbo, taupė pinigus ir pirkdavo žirgus. – Dabar aš neblogai verčiuosi veisdamas ir parduodamas žir gus. Atvežiau vieną puikų žirgą pasivaržyti dėl piniginio prizo. Sakau jums, ponia Hamil... atleiskit, ponia Batler, labai nudžiu gau išgirdęs, kad Čarlstono hipodromas vėl atidarytas. Nieko pa našaus nėra visose Pietų valstijose. Kol jis lydėjo ją prie būdelės, kur buvo lažybų punktas, o pas kui atgal į tribūnas, Skarlet apsimetė, kad klausosi jo kalbų apie arklius. Atsisveikino palengvėjusia širdimi. Tribūnose jau buvo prisirinkę daug žmonių, tačiau ji be jokio vargo surado savo vietą. Lyg švyturys švietė žaliai ir baltai dryžuoti skėčiai. Skarlet savuoju pamojavo Retui, paskui ėmė kopti laiptais. Eleanora Batler irgi pamojavo jai skėčiu. O Rozmari nusisuko. Retas pasodino Skarlet tarp Rozmari ir savo motinos. Vos spė jusi įsitaisyti, Skarlet staiga pajuto, kaip įsitempė Eleanora. Ne toliese, toje pačioje eilėje, sėdosi Midltonas su savo žmona Edita. Abu Kortniai linktelėjo sveikindamiesi ir draugiškai nusišypsojo. Batleriai atsakė tuo pačiu. Midltonas pradėjo rodyti žmonai, kur yra starto vartai ir finišo linija. Tą pat akimirką Skarlet pasakė: – Niekaip neatspėsite, ką buvau sutikusi, ponia Eleanora. Ka reivį, kuris buvo Atlantoje, kai tenai gyvenau pirmą kartą! Ponia Batler atsipalaidavo. Žiūrovų minia susijaudinusi sujudo. Į trasą pradėjo eiti žirgai. Skarlet spoksojo net išsižiojusi, žėrinčiomis akimis. Ji nesitikėjo išvysti tokio milžiniško lygios vejos ovalo ir tokių ryškių žokėjų marškinių, mirgančių įvairiaspalviais šachmatų kvadratais, juos tomis ir rombais. Raiteliai jojo pro centrinę tribūną tokie spal vingi, žėrintys ir šventiški, o tuo metu pučiamųjų orkestras grojo linksmą, nutrūktgalvišką melodiją. Skarlet, pati to nejusdama,
skarlet
277
laiminga juokėsi. Tai buvo nustebinto vaiko juokas – toks laisvas, toks nesąmoningas, toks džiugus. – Ak, tik pažvelk! – šūkčiojo ji. – Ak, štai ten! Ji buvo taip sužavėta, kad net nepastebėjo Reto akių, kurios, užuot žvelgusios į žirgus, žiūrėjo į ją. Po trečiojo jojimo buvo paskelbta pertrauka užkąsti. Didžiu lėje baltai ir žaliai dryžuotoje palapinėje stovėjo ilgi stalai, vaikš čiojo žmonės, o minioje siuvo padavėjai su šampano taurėmis ant padėklų. Skarlet nuo padėklo su Selės Briuton monograma pasiėmė vieną iš Emos Anson taurių, apsimesdama, kad nepažįsta Minės Ventvort liokajaus. Ji jau suprato, kaip Čarlstono gyvento jai kovoja su nepritekliais ir skurdu. Žmonės vieni su kitais daly davosi tuo, ką turėjo: ir daiktais, ir tarnais, o visi kiti apsimesdavo tikį, kad visa tai priklauso šeimininkui ar šeimininkei. „Tai pats kvailiausias dalykas, kokį tik kada esu girdėjusi“, – pareiškė Skar let, kai ponia Batler pirmą kartą išaiškino jai šią šaradą. Skolinimą ir skolinimąsi ji dar galėjo suprasti. Bet apsimesti, kad ant Minės Ventvort servetėlių puikuojasi Emos Anson inicialai, nėra jokios prasmės. Tačiau, jei jau taip reikia, ji pasistengs nepastebėti šios apgavystės. Tai tik dar viena Čarlstono keistenybė. – Skarlet! – Ji greitai atsisuko. Ją šaukė Rozmari. – Bet kurią akimirką gali pasigirsti skambutis. Eime atgal, kol čia visi dar ne pradėjo stumdytis. Į tribūnas ėmė rinktis žmonės. Skarlet juos apžiūrinėjo pro teatrinius žiūronus, kuriuos jai paskolino ponia Eleanora. Čia buvo jos tetos – dėkui Dievui, nesusidūrė su jomis užkandžių palapinėje. Ir Selė Briuton su savo vyru Mailsu. Jis kone taip pat susijaudinęs kaip ir ji. O varge! Su jais Džulija Ešli. Juokinga, kad ir ji stato už žirgus. Ji žvalgėsi pro žiūronus kairėn dešinėn. „Smagu stebėti žmo nes, kai jie to nežino. Cha! Senis Džosijas Ansonas užsnūdo. O Ema su juo kalbasi. Jam gali kliūti, jei ji pastebės, kad jis snau džia! Fui! Rosas! Nieko gero, kad jis sugrįžo, tačiau ponia Ele anora patenkinta. Margareta atrodo sutrikusi, bet ji visada taip
278
alexandra ripley
atrodo. Ak, o štai Anė. Varge mano, ji lyg senutė su visais tais vaikais. Ko gero, čia našlaičiai. Ar ji mane matė? Atsisuka čionai. Ne, žiūri kažkur žemiau. O Viešpatie, visa tiesiog nušvito. Gal tas Edvardas Kuperis pagaliau pasipiršo? Visko gali būti, ji žiūri į jį tarsi į stabą. Tiesiog tirpsta.“ Skarlet pažvelgė aukščiau norėdama pamatyti, ar Edvardas irgi taip spinduliuoja kaip Anė... štai batai, kelnės, švarkas... Širdis šoktelėjo. Tai buvo Retas. Ko gero, jis kalbasi su Edvar du. Skarlet akimirką jį apžiūrinėjo. Koks jis elegantiškas! Pakrei pusi žiūronus pamatė Eleanorą Batler. Skarlet visa sustingo, net pamiršo kvėpuoti. Negali būti! Apžiūrėjo visą erdvę aplink Retą ir jo motiną. Greta daugiau nieko nebuvo. Lėtai pasuko žiūronus į Anę, tada į Retą, paskui vėl į Anę. Nėra jokios abejonės. Skarlet pasidarė bloga. Paskui užplūdo deginantis pyktis. „Ak, ta niekinga, maža veidmainė! Į akis visą tą laiką kėlė mane į aukštybes, o man už nugaros beprotiškai įsimylėjus mano vyrą. Galėčiau pasmaugti ją plikomis rankomis!“ Skarlet delnai sudrėko, vėl nukreipusi žiūronus į Retą, vos galėjo juos nulaikyti. Ar jis žiūri į Anę?.. Ne, jis juokiasi kartu su ponia Eleanora... Juodu abu plepa su Ventvortais... sveikinasi su Hageriais... su Halsėjais... su Savažais... su senuku ponu Pin kniu... Skarlet žiūrėjo į Retą tol, kol akyse pradėjo tavaruoti. Jis nė karto nepasižiūrėjo į Anės pusę. Toji taip spokso į jį, lyg norėtų suvalgyti, bet jis to net nepastebi. Nėra ko jaudintis. Tai tik kvaiša mergiotė, įsimylėjusi suaugusį vyrą. O kodėl Anė negalėtų jo įsimylėti? Kodėl negalėtų įsimylėti visos Čarlstono moterys? Jis toks gražus, toks stiprus, toks... Skarlet ilgesingai žiūrėjo į jį, nuleidusi žiūronus į sterblę. Re tas pasilenkė pataisyti šalio savo motinai ant pečių. Saulė jau lei dosi, kartkartėmis padvelkdavo šalto vėjo gūsiai. Prilaikydamas už alkūnės motiną, ėmė kopti laipteliais – tikras pareigingo sū naus, globojančio motiną, paveikslas. Skarlet nekantriai laukė jų ateinant į savo vietas. *
*
*