Širdies muzika by knygos.lt

Pirmas skyrius Kad dabar tai jau riesta, sužinai, kai velnias ryja paskutinį tavo „HobNob“. Gerai, rijo Saskija, ne nelabasis, ir visi kanopinių padermės požymiai buvo gerai paslėpti „Manolo“ basutėse, bet panašumas vis tiek matyti – iš paraudonijusių akių ir begėdiško dėjimosi viršesne. – Deja, blogos naujienos, Džemaima. Na, blogos, matyt, tau – ne man! – Ji nusižvengė taip, kad panorau trenkti plyta. – Aš nusprendžiau pasiieškoti tiekėjų kur kitur. Siauros lūpytės, lėtai apkramčiusios sausainio pakraščius, taip atkando dar keletą trupinių, kad aš panorau šūktelėti: „Ryk jau, ryk!“, bet neišdrįsau. – Atleisk, ką pasakei? – Tavo papuošalai labai, na, gana mieli, žinoma, labai gundantys, bet, žinai, brangoki. – Kiekvienam sukurti prireikia savaičių. Tai todėl Saskija ir ėmė juos pardavinėti savo parduotuvėje – jie rinktiniai. – Šnektelėjau su vienu kitu iš Valstijų, gaminančiu labai panašius dirbinius, jie man pasiūlytų daugmaž perpus pigiau. Perpus? Iš ko jie gamina, panorau paklausti, iš plastiko ir akrilo? Nuomodamasi kambarį mažyčiuose Rouzės namuose, o plotu dirbtuvei dalydamasi su Džeisonu jo daržinėje, ir taip buvau puolusi taip žemai, kaip tik galėjau. – Galbūt tau pritaikyčiau nuolaidą... gaminčiau iš pigesnių medžiagų... – pradrįsau, bet Saskija jau stojosi.

– Šiaip ar taip, aš nusprendžiau parduotuvei suteikti daugiau kosmopolitiškumo, pirktis dirbinių iš viso pasaulio. To reikėtų šitam mielam kaimiškam užkampiui, tiesa? Pasaulinės kultūros prisilietimo. Na, o dabar risčia, vis skubu ir skubu! Ji metė sausainio pabiras ant stalo krašto, kiek pastovėjo, lyg laukdama, kad jas nušluotų koks padavėjas, ir, vėstelėjusi pečiais, gobiama „Arpège“ kvepalų gūsio, atmiešto siera, išdūmė. – Krantas saugus? – siaurų laiptų apačioj kyštelėjo Rouzės puspetis. – Pamaniau, nesipainiosiu jai kely, kol neišsinešdins, kad per didįjį nemalonybių karą neišsitrauktų dar amunicijos. Šššš, meiluti, Žiaurioji išėjo. Šitai buvo skirta jos kūdikiui Hariui – tas gulėjo rankose it šlapia kuprinė, vis painkščiodamas. – Ji... ji ką tik mane metė. – Metė? – Pasistengiau nežiūrėti, kaip Rouzė atsitraukia pižamą ir ragina Harį žįsti, lyg tas būtų užsegama saga. – Iš kokio aukščio? A! Gerai, pasakok, Džem, aš klausau, žindant smegenys neišteka, juk žinai. – Taip, žinau, tik... trikdo, tu sėdi čia nukarusiais papais, Haris tave graibsto, bezda ir šliurksi. – Panašu į vakarėlį kaip reikiant, – ilgesingai tarė Rouzė. – Primink man, Džem, kas yra vakarėliai? – Atleisk, bet deimantinio demono dėka ką tik likau be penso, o tu lyg niekur nieko šaipaisi, tavo galva pilna minkštos beformės masės! Kai neturėsiu iš ko susimokėti, ko gero, išmesi mane ant sniego. Ir – tai visai pribaigia – ji prarijo paskutinį „HobNob“. Rouzė atsiduso. – Tikrai velnienė, a? Rouzė parduotuvei tiekdavo rankų darbo sveikinimo atvirukus, tad puikiai žinojo apie Saskijos baisybiškumą. Tik ji seniai išsikerojo, dabar aprūpina atvirukais dar ir daugumą šios šiaurinės Jorkšyro dalies parduotuvių. Mudvi susipažinome pas Saskiją vieną popietę, kai aš atnešiau krūvą diržo sagčių, kurių kiekviena buvo puošni septynių mirtinų nuodėmių reprezentacija, ir supratom, jog abi taip aistringai Saskija bjaurimės, kad nesveikai

sulipom. Tai pravertė prieš šešetą mėnesių, kai Rouzei dėl nėštumo teko mažinti darbų frontą, o mane buto Jorke trumpalaikė nuoma ėmė kiek varžyti. Padėtis buvo kone tobula, išskyrus tai, kad nėštumo padarinys dabar miega nešiojamame lopšyje, įspraustame prie Rouzės drabužių spintos; kai jam prireiks persikelti į savo lovą, mums turbūt teks užsidaryti vonioje. – Tu rasi išeitį. – Rouzė susikamšė pižamą, užsikėlė Harį ant peties, tas nusiraugėjo kaip triukšmadarys girtuoklis. – Esi dvidešimt aštuonerių. Blondinė, gražuolė. Gamini pačius dailiausius papuošalus, kokius tik esu regėjusi, ir, kale, tu liekna. Tikrai, žmonės apsigraužtų kelius, kad galėtų nusipirkti tavo dirbinukų. Beje, Saskija tavęs niekuomet deramai nepristatė rinkai, kurdama tokius papuošalus turėtum sulaukti pasaulinio pripažinimo, o ne sutrūnijusio išpuikusios menkniekių parduotuviūkštės kampo! – Ji akimirką pamąstė, nuo akių nusibraukė susivijusias juodas garbanas. – Ir ant sniego tavęs išmesti negaliu. Ne žiema. – Kalbu perkeltine prasme. Išties, Rouze, kaip aš prasimanysiu pinigų? Noriu pasakyti, blogiau nebegali būti, jau ir taip dalijuosi darbo vieta su vyrioku, skaitančiu savaitinį „Iešmininką“, ir čia ne juokai. Džeisonas buvo menininkas (profesionalas), gyvenantis gražiame bute daržinės palėpėje kaip viskuo aprūpintas karvelis, jis gamino dirbinius iš išmestų lokomotyvų. Bukesnis už dvigubą suvožtinį, bet išganymas, kad atrodė kaip Džonio Depo ir Džeko Davenporto mišinys. – Ir mes abi žinom, kad mano dirbinių „Le Petit Lapin“ ji užsisakydavo tik todėl, kad aš susidraugavau su Džeisonu ir jis tarė už mane žodį. Saskija taip jį dievina, kad nupirktų Liverpulio futbolo klubą, jei tik tas paprašytų. Noriu pasakyti – taip, mano daikčiukai patinka visiems, tik nepatinka kainos. – „Le Petit Lapin“*. – Rouzė, nekreipdama dėmesio į mano tiradą, sukikeno. – Dėl Dievo, Džem, negaliu girdėdama šitą pa* Triušiukas (pranc.).

vadinimą nepagalvoti, kad jis kaip striptizo klubo. Stebiuosi, kaip Jorko prekybos valdyba neliepia jo pakeisti. – Turėdama tokį turčių kaip Aleksas Saskija galėtų ją pavadinti „Pakasyk mane pimpalu“, jei tik panorėtų. – Aš sužiurau į sienas. – Tikrai maniau, kad išsisukau, – tyliai tariau. Rouzė palytėjo man ranką. – Ir išsisuksi, – švelniai pasakė. – Žmonėms tavo papuošaliukai patinka, tereikia persiskaityti elektroninius laiškus, ir suprasi. Nesileisk trypiama Saskijos, tave priims kitos parduotuvės, nesikrimsk. Beje, ko ji taip susirūpino dėl pinigų? Saskijos vyras Aleksas „kažką veikė“ su nekilnojamuoju turtu. Jie gyveno tame pačiame kaimelyje kaip mes, tik daug didesniame name. Saskijai gyvenimas dvylika mylių nuo Jorko prilygo luomui „prie pat Naitsbridžo“, bet Rouzė, o ir aš, manėm, kad ji kaip rakštis įsivarė į kaimo idilę, ir negalėjom sulaukti, kol šakėm mojuojančių vietinių bus išginta atgal į miestą. Vargu bau, abiem su Aleksu tiek pinigų išmetus kaimelio įstaigoms, bet, jai vis pasiskundžiant penktos valandos ryto gaidžių chorais ar karvių smarve, mes traukėmės iš lėto. – Gal byra jos santuoka? Rouzė šnarpštelėjo. – Kurgi ne! Aleksą paims į valytojus! Beje, kiek ji pastaruoju metu tau daugiausiai mokėdavo? Du gabalus? Du tūkstančiai svarų – išmalda, kurią turėtų duoti gatvės elgetai, jei kada nors elgetoms yra davusi ką kita, kaip panieką ar spyrį į pakulkšnis. – Argi ji spardo elgetas? – Na, ne. – Rouzė pažiūrėjo į miegančio Hario galvelę, švelniai ją pabučiavo. – Bet atrodo taip, lyg spardytų, jei niekas nematytų. Šiaip ar taip, aš darau išvadą... ak, po perkūnais, Džem, kokia mano išvada? Maniau, Hariui gimus atmintis pagerės. Žinai, pradedu manyti, kad su juo išėjo ne placenta, o mano smegenys. – Ką gi, ačiū už tokį reginį. Tavo išvada, manau, yra ta, kad Saskijai iš tikrųjų pinigų netrūksta.

– Taip, kaip tik taip. Ir ji prarijo paskutinį mūsų „HobNob“? Pala, aš gi žindanti motina, ar nenusipelnau nors kiek privilegijų? Klausyk, paguldysiu Harį į lopšį ir nuėjusi nupiešiu keletą atvirukų. Iki kitos savaitės turiu atlikti kelis užsakymus, tad geriau pradėsiu dabar, kol ramu. – Esi tikra, kad nebūtų geriau kiek numigti? Haris, tebūnie palaiminti jo šliaužtinukai, nebuvo iš ramiųjų, atsipalaidavusių kūdikių, kaip Rouzė kažin kodėl tikėjosi, nepaisant visų tų kompaktinių plokštelių su lopšinėmis ir valandų nėščiųjų jogos, per kurias ji darėsi vis panašesnė į kiaušinį ant pagaliuko. Jam gimus, Rouzei atsirado ratilai po akimis, o veidas pasidarė blyškus, nutįsęs, lyg ji tuo pat metu gyventų keliose visatose. – Ne, geriau eisiu dirbti. Snūstelėsiu vėliau. – Ar daugiau negalvojai apie... galbūt... Kalbėjau padrikai, bet Rouzė suprato apie ką. – Harį kuo puikiausiai galiu išlaikyti ir pati, bent jau kol Saskija nenuspręs iš jo padaryti vaikiškos odos palto, dešrelių ar dar ko. Apie Hario tėvą Rouzė niekuomet nekalbėdavo. Mažiausiai metus vaikino neturėjo arba, matyt, turėjo tiek, kiek trunka susikergti, kad jau taip, tik apie jį nieko nepasakodavo. Aš įtariau Džeisoną, bet Džeisoną aš įtardavau viskuo – nuo teroristų finansavimo iki šiukšlinimo. Vis dėlto puoselėjau tam tikrą viltį, kad tėvas jis. Juk pasiturintis, gražus, ir Haris nebūtinai būtų pasmerktas stokoti kelių varžtų galvoj – Rouzė pakankamai šviesaus proto, kad tą ydą atsvertų. – Ką gi, jei taip sakai... Aš geriau grįšiu prie prekybos piešimo lentomis. Ir vėl. Kosmopolitė, et! Baisu pagalvoti, kuo ji pavers tą mielą parduotuvytę! Reikėjo numatyti, kad taip bus, numanau, visada norėjo būti el supremo Jorko centre. – Ar neturėtų būti juočkė? Kurį laiką paspoksojau į Rouzę, tada mano neuronams pavyko persijungti į ką tik iškeptos mamytės mąstymą.

– Tos vadinosi „Supremes“*, brangioji. Klausyk, aš važiuoju į Jorką, šlaistydamasi po juvelyrinių dirbinių parduotuves paieškosiu išeities. Tau ko nors reikia? – Gal naujo kūno? Tokio, kur viskas laikosi nenukarę ir nesiplaiksto vėjyje. – Nupirksiu didžiules kelnes. Rouzė save nužvelgė. – Gali nupirkti nuo kaklo iki kulnų? – Nesi tokia jau baisi. Juk mažiau nei prieš du mėnesius pagimdei dešimties svarų kūdikį, prireiks laiko, kol visa grįš ten, kur buvo. – Tai jau taip. Iš balso Rouzė atrodė pavargusi, ir man staiga šovė nuostabi mintis. – O ką, jei kartu pasiimčiau Harį? Ji šokosi jo ginti, užgulė snaudžiančio Hario kūnelį. – Kam? – Šiaip sau. Na, kai paskutinį kartą vaikščiojau su savo manta, visi buvo tokie abejingi. Jei stumsiu vežimėlį su vaiku, žmonės bent jau pagailės. – Vadinasi, tau mano vaiko reikia tik tam, kad sukeltum gailestį? Džemaima, tai labai begėdiška. – Tu padirbėtum prie atvirukų. Ir gal net ištaikytum snūstelėti. Pamačiau, kaip jos akių vokai apsunksta – gana vien užsiminti apie miegą. – Gerai. Šaldytuve yra pora butelių nutraukto pieno, jei jis pabustų. – Betgi ką tik primaitinai. Rouzė metė į mane žvilgsnį, rodantį, kad tarp motinų ir nemotinų esama prarajos. * 7-ajame dešimtmetyje populiari amerikiečių juodaodžių estrados dainininkių grupė.

– Jei ką. Toks mano moto. – O aš maniau, kad tavo moto „Sausainiai, liemenėlės be pet nešų ir Orlandas Blumas“. – Taip, – atsiduso ji. – Ir tada susilaukiau kūdikio.

Antras skyrius Jorke yra daugybė gatvių ir skersgatvių, kurie, raizgydamiesi tarpusavyje, mažą plotą užpildo veik beribėmis mažmeninės prekybos galimybėmis, lyg būtų kokia suskaidyta apsipirkimo realybė. Vis dėlto aš greit supratau: a) dauguma parduotuvių iš išorės atrodo brangios ir puikaus dizaino, bet iš tikrųjų yra to paties nežalojančių aplinkos medžio dirbinių ir masinės gamybos auskarų atskonio; b) grindiniu vežimėlio nepastumdysi. Grindinio akmenys gal ir tapybiški, bet vaikiškai kūno sandarai kenksmingi, trečią ar ketvirtą kartą ant čiužinio galvą į kitą šoną sukantis Haris atrodė kiek pablyškęs. Ėmė zirzti. Žvilgtelėjau į gniutulą dieninio spektaklio artisto apdaru. Apvilktas šviesiu nertiniu ir žaliais šliaužtiniais – šie patiko Rouzei, nes, jos manymu, su jais jis atrodė mielesnis; mano manymu – kaip žalių ūglių rezginė, betgi, et, kūdikis ne mano. – Dar viena, Hari. Pažadu. Tada galėsim važiuoti namo. Žinoma, aš melavau, jam gi aštuonios savaitės, nepapriešgyniaus. Juo geriau man. Vis dėlto po dar vienos galėjau ir liautis, niekas nesidomėjo ir dauguma parduotuvių buvo tokios ankštos, kad tekdavo įsibraškinti ir išsibraškinti, rizikuojant išsinešti ir didumą prekių. Lankstymasis virš vežimėlio, rankinės draikymas Hariui ties galva irgi neteikė galimybių parduoti. Atsakymas būdavo toks pat: „Atsiprašom, gražu, bet brangoka“ – kol galop apėjau visus Jorko centro papuošalų pardavėjus. Dabar Haris pradėjo birgzti ne juokais. Nutildžiau jį energingai pastumdydama vežimėlį, judusis jo kiškis pavojingai pa-

siūbavo, ir aš, nutūpusi ant fontano krašto prie meno galerijos, susimąsčiau, ką daryti. Čia gi Jorkas! Arklių traukiamų karietų ir viduramžiškų dirbinių iš akmens miestas. Jei neparduosiu rankų darbo diržų sagčių čia, galiu sau grįžti į Prancūziją. Europos gal ir nebūsiu šturmavusi, bet mano žlugimas bent jau gališkai suspindės. Arba į Italiją – aš galiu vėl važiuoti į Italiją, kur, kaip pamačiau, žmonės moka visą tiradą grakščių niekinamųjų gūžtelėjimų pečiais išvydus Venecijos Atodūsių tilto pavidalo diržo sagtį. Jei prekyba juvelyriniais dirbiniais nejudės, galėsiu rašyti knygą „Kaip dešimčia Europos kalbų pasakyti, kad tu pavaroma“... Pala pala. Ar ten, tarp dviejų sumuštininių, nėra dar vieno skersgatvyčio? Aišku, saulė buvo taip nušvietusi kelią, kad pirma nepamačiau, jog tos dvi parduotuvės nesiliečia. Tempdamasi zirziantį Harį, nors čia vos buvo galima vežimėliu nepataikyti į plytų sieną, išnirau mažyčiame akmenimis grįstame kiemelyje už parduotuvių gatvės. Jame stovėjo du kiosko dydžio statiniai, vienas uždarytas ir užtvertas, bet kito lange buvo ryškių muzikinių afišų ir trikotažinių marškinėlių, išpieštų įvairių gastrolių datomis. Susiraitęs kampe lyg snaudžianti gyvatė, gulėjo ir didžiulis odinis diržas. Diržams reikia sagčių, argi ne? Stumtelėjusi duris petimi, įsitempiau atpakalią vežimėlį, tada supratau, kad abu su Hariu tuo pat metu parduotuvėje netilpsime. Ieškant kompromiso (ir todėl, kad jei jį palikčiau lauke, Rouzė kaip nors sužinotų ir mane užmuštų), vežimėlio priekis liko pakibęs ant laiptelio. Kaip apsipirkimo vizitui, orumo trūko, bet aš drąsinausi orumo teikiančiais daiktais, tokiais kaip minkštas pakabinamas kiškutis ir vystyklų krepšys su Garvežiuku Tomu. Durims atsidarius, sudžeržgė sugedęs skambutis – tą garsą pajutau dantimis. Už čia pat esančio prieangio parduotuvė platėjo, atsivėrė erdvė muzikinių instrumentų lentynoms, ant sienų sukabintoms gitaroms ir stendams su naujausių grupių afišomis. Tarp „Fenders“ gitarų sienos buvo nukabinėtos neoniniais rekla-

miniais stendais, kviečiančiais į didžėjaus vardu Zafė koncertus. Parduotuvės gale stovėjo prekystalis, ant jo – kasos aparatas, bet prie jo nestovėjo niekas. Buvo tamsu, kvepėjo laku ir senais laik raščiais – taip kvepiant bibliotekoje, turi tylėti ir nevalgyti nieko, kas gali išterlinti. – Labas. Nuo mano balso Haris suverkšleno garsiau. Tikiuosi, neišalko ir neapsisiusino. Reikia kuo atsargiausiai apčiupinėti abu jo galus ir jų gaminius. – Kas nors yra? Haris metė kozirį paleisdamas gerklę ir truputį parausdamas. Gal perkaito? Ar kūdikiai perkaista? Žinojau, kad juos reikia saugoti nuo peršalimo, bet karščio Rouzė neminėjo. Atsargiai užsikvempiau ir nuo mažyčio žalio kūnelio truktelėjau antklodę. – Kas tau? Kai antklodę tempiau žemyn, iš vežimėlio tvokstelėjo iškalbingas mielių kvapas, miegamojo kostiumo nugara ir šonai buvo išmarginti. – Oi, Hari... Haris, staiga labai suvyriškėjęs, atrodė savimi gerokai besididžiuojąs. Puiku. Pamaitinti aš galiu, pervystyti – irgi. Pervilkti visus drabužius ir perkloti vežimėlį – ne, juolab kad skalbyklos čia nerasi. – Galiu padėti? Balsas ataidėjo iš tamsios angos parduotuvės gale. Vyras. Puiku. – Aš... ne, atleiskit, tik jis truputį... – Pala. Žingsniai, durų pokštelėjimas ir pauzė, per kurią Haris spyrė taip, lyg būtų mokytas kankano šokėjas, ir man aiškiai parodė, kokie prasti reikalai. Esama net plaukuose, neperdedant. Tada kažkas sustojo prieangyje priešais, atitvertas Hario ir smirdančios jo transporto priemonės.

– Sveika. Taip geriau, galiu tave matyti. Atėjai gitaros? – Gitaros? – Vadinasi, ne. Klausyk, kodėl tau vežimėlio neišstūmus lauk, kūdikį įsineštum vidun ir pažiūrėtume, kuo galėčiau padėti, gerai? Vežimėlis buvo trukteltas, ir man neliko nieko daugiau, kaip sekti iš paskos į kiemą ir stoti jį traukiančio vyro akivaizdon. Išvydusi, kokia keista jo išvaizda, pritrūkau būdvardžių drabužiams apibūdinti, bet pavarčius žodyną šitai ištaisytų „brrr“. Jis buvo aukštas, liesas, vilkėjo marškinius, siūtus kur kas stambesniam, bent jau per pečius. Tamsūs plaukai draikėsi įvairaus ilgio kuokštais ir pabrėžė veido liesumą, ryškios kelnės buvo taip aptemptos, kad pamaniau, jog laikrinės. Kitaip jis pasmerktas visą dieną stovėti. Apie beviltiškai liesą juosmenį rietėsi milžiniškas diržas, ko gero, dukart daugiau sveriantis, besibaigiantis sidabrine sagtimi su numirėlio galvos motyvu. Apskritai jis atrodė kaip vyras, apvilktas iš skuduryno, o paskui perbrauktas žoliapjove. Aš negalėjau atitraukti akių nuo diržo sagties. Galiausiai jis, norėdamas patraukti dėmesį, sukosėjo. – Paprastai man nepatinka stabdyti moterų, kad nebežiūrėtų į paslėpsnius, bet tu... žiūri kiek per įdėmiai, imu nerimauti. – Oi, atsiprašau. – Neatsiprašinėk. Jei būčiau žinojęs, būčiau nusimovęs kelnes – tada bent būtum ką nors pamačiusi. O dabar gal eime vidun? Atrodo, šiam vaikinui reikėtų dėmesio. Vyras pasilenkė – jau kels Harį iš vežimėlio, bet aš pripuoliau sulaikyti. – Ne! Iškėlęs rankas, vyras šastelėjo atgal. Susitelkęs žiūrėjo taip smalsiai, tarsi mano veidas būtų svarbiausias dalykas iš visų tądien regėtų. – Ei, ramiau, jo prievartauti, ar ką, neketinu. – Ne, tik jis visas murzinas.

– Murzinas? Kodėl, ką veikė – dirbo statybose? – Jis nusibraukė nuo didžiulių rudų akių kadaruojančias garbanas ir sužiuro į Harį. – Labai mažytis būsimas vyrutis, ar ne? – Sakyčiau, kaip kakutis, – tariau aš, bet jis, regis, nesiklausė, vėl tuo įdėmiu žvilgsniu žiūrėjo į kūdikį. Raukšlės veide ir kiek įtempta burna, kuri buvo vos matyti iš po gerokai apšepusios barzdos, rodė, kad tokia išraiška – įprastinė. Tada jo nosis pradėjo rauktis. – A. Tai va, dėl ko tos aimanos. Ką gi, turiu čia virtuvėlę, jei tau kuo nors praverstų dubuo šilto vandens ir rankšluostis. Aš stengiausi, kaip galėjau. Išties. Tame kambarėlyje jutau Rouzę, lyg būčiau aiškiaregė. Kaip niekuomet nepajutusi aštriųjų motinystės briaunų, manau, susitvarkiau puikiai, tada Harį įsinešiau į parduotuvę, suvyniotą į tiek švarių virtuvinių rankšluosčių, kiek tik radau. Neįtikimasis mano gelbėtojas stovėjo prie kasos aparato. – Gerasis Dieve! Atrodo kaip jaunylis Romos imperatorius! – Išskalbsiu ir atnešiu. Murza aptemptakelnis dėbtelėjo į mažą gniutulą, nusipurtė. – Tuo nesirūpink. Matai, nežinau, ar kada galėčiau šluostyti puodelių kraštus, negalvodamas apie, na, žinai apie ką. Pasilaikyk juos. – Jis su švariu vystyklu. Vežimėlyje vietoj paklodės buvau patiesusi milžiniško dydžio rankšluostį su užrašu „Glazgas – kultūros miestas“, perlenktas jis visiškai užklojo čiužinį. – Net jeigu taip. Na, tai kuo galėčiau padėti? Aš šnektelėjau su juo apie prekybą, aprodžiau savo portfelio turinį ir ištraukiau gardųjį kąsnelį, nuostabiai vykusį. Tai buvo diržo sagtis iš susipynusių muzikos instrumentų, centre – smaigalys, mikrofono pavidalo. Jis atsargiai ją paėmė, perbraukė pirštais, akių neatitraukdamas man nuo veido, aš tuotarp papasakojau papuošaliuko istoriją ir kaip jį padirbinau. Kaip kai-

tinau ir lenkiau vielą, stropiai dėliojau krištolo gabalėlius, lyg kiekvienas dirbinukas turėtų sielą ir pats prašytųsi įkūnijamas, o aš tebūčiau kūrybos priemonė. Reikia pasakyti, jo rankų būta gražių, pirštų – labai ilgų ir laibų. Bet akys – jų gelmėje kažkas buvo slepiama. – Benas, – ūmai pratarė jis, man nutilus atsikvėpti. – Ką? – Tai mano vardas. Benediktas. Benediktas Artūras Zakaris Deivisas. Pamaniau, kad paklausi. – Ištrauktas iš vaikų vardų knygelės, ar ne? – Kiek nemandagu. Puiku, kad šnektelėjau su juo apie prekybą, bet vardo nepasisakiau, tai kaip jis gali užsisakyti dirbinių? Uch. Nagi, Džemaima, nebebūk tokia neišmanėlė. – Džemaima Haton. Ranką ištiesiau gerokai pavėluotai, prie to prisidėjo ir truputis Hario šelmystės. – Haton? Kaip pelkynė? – Hm, taip. Manyčiau. – Keisk temą, Džemaima. – Na, tai susidomėjai? Jo akys klaidžiojo mano veidu. – Kuo? – Mano daikčiukais. – A, taip. Tavo daikčiukais. Bet dabar nustebau aš. Kad taip keistai mane nužiūrinėja. Jis buvo keistas. Lyg ne savo vietoj. Buvo justi, kad esama giluminių Beno Deiviso sluoksnių, kažko daugiau nei tas paviršinis keistumas. – Mano daikčiukais. Taip. Jis žaidė su sagtimi, spragsėjo pirštais lyg koks stebukladaris, atliekantis pradingstančios monetos triuką. Kūno kalba buvo trikdanti, atsakymai keisti, tarsi būtų sakoma viena, o galvojama kita, ir judesiai truputį tų vidinių pastangų išduodavo. Akys subestos man į veidą, bet atrodė, lyg jis norėtų, kad nešdinčiausi. – Nežinau. Turiu priversti jį apsigalvoti. Jei Saskija sužinotų, kad manimi susidomėjo dar kažkas, galbūt galiausiai apsispręstų palaikyti

mane išskirtine. Be to, aš priėjusi žlugimo ribą. Net ir šitas keistuolis su smulkučiu versliuku, nukištu užgatvyje, geriau negu niekas. – O ką, jeigu ateičiau vėl? Sakykim, rytoj. Galėčiau atsinešti mažesnių, pigesnių savo daikčiukų. Klausyk, paliksiu tau sagtį, pasitikėsiu. Kad padėtų apsigalvoti. Bet kurioje rinkodaros knygoje rašoma, kad reikia būti ryžtingam, nepalikti kitos išeities, bet aš susimoviau – mačiau iš jo veido. – Nebus kam perka. Čia ateinantys mane pažįsta, jiems reikia gitarų, muzikos reikmenų, ne juvelyrikos. It paklaikusi pasidairiau po parduotuvę. Turiu rasti ką nors, kas mus sieja, kokį nors bendrą interesą, ką nors, bet ką. Akis užkliuvo už parduotuvės gale, beveik man (ir Hariui) kailį išgelbėjusioje virtuvėlėje, kabančios šviesiai geltonos žvaigždės formos gitaros. – Dailus įnagis. Mano... pusbrolis domisi gitaromis. Tu groji? Jis nurijo gumulą, sagtį padėjo ant prekystalio. Rankomis persibraukė per veidą. – Ne, – susakė neaiškiai. – Nebegroju. – Metei? Kodėl? Jis neatsakė, žvilgtelėjusi pamačiau, kad žiūri į grindis. Veido raumuo virpėjo, jis lankstė kraipė pirštus, lyg grotų seniai pradingusio instrumento stygomis. Aš staiga susigėdau – jo veide buvo kažkokio nuogumo, kažko, ko negalėjo paslėpti paliegusio kūno kalba ir lengvabūdiškas bendravimas. Ilgesio ir nevilties. Haris ant peties nustojo bumbsėti man į galvą ir pradėjo verkšlenti. Perkėliau jį prie kito peties ir žvilgtelėjusi pamačiau, kad tas vyras – Benas – vėl į mane žiūri. – Žinai ką, aš paimsiu, – pasakė ir sugniaužė saujoje mano pavyzdį. – Jei parduosiu, keletą dirbinukų užsisakysiu. Jei ne, nieko nebus. Man įsižiebė viltis. Besąlygiškas „taip“ tai nebuvo, bet jis manęs ir nepavarė šalin. – Ačiū tau, Benai.