Issuu

VIRSELIS

1 skyrius

irmiausia prikaustė jo akys. Giliai įsodintos. Nenuleido jų nuo manęs. Visi arbatinės lankytojai nesidrovėdami spoksojo į mane, bet jis stebeilijo įžūliausiai. Lyg būčiau keistas nema tytas gyvūnas. Nenutuokiau, kiek jam metų. Veidas išvagotas raukšlių. Mažiausiai šešiasdešimt, gal septyniasdešimt. Vilkėjo baltus marškinius, gelstelėjusius nuo senumo, segėjo žalią lun gį ir buvo su guminėmis šlepėmis per pirštą. Stengdamasi jo nepaisyti, apžvelgiau arbatinę, medinę pašiūrę su keliais stalais ir kėdėmis, stovinčiais tiesiai ant sausos dulkėtos žemės. Ant vienos sienos kabėjo iš senų kalendorių išplėšti lapai, merginų nuotraukos. Sijonai iki žemės, ilgos rankovės, aukštos apyka klės ir rimti veidai priminė senas ranka paspalvintas amžiaus pradžios merginų iš gerų šeimų fotografijas, jų kartais užtik davau Niujorko kuistuvėse. Prie galinės sienos stovėjo stiklinė spintelė su sausainiais ir ryžių pyragaičiais, užtūptais musių. Ant dujinės viryklės suodiname virdulyje buvo užkaistas van duo arbatai. Viename kampe stūksojo medinės dėžės su oran žiniais gaiviaisiais gėrimais. Tokioje bjaurioje skylėje atsidūriau pirmą kartą. Kaitra svilino. Man per smilkinius ir kaklą žliaugė prakaitas. Džinsai prilipo prie odos. Senis staiga atsistojo ir prisiartino. – Tūkstantį kartų atsiprašau, jaunoji panele, kad taip tiesiai į jus kreipiuosi, – tarė jis, sėsdamasis prie mano staliuko. – Su

J a n - Ph i l i p p S e n d k e r

prantu, kaip nemandagu, juolab kad mudu nepažįstami, bent jūs manęs nepažįstate, net iš matymo. Mano vardas U Ba, aš nemažai apie jus girdėjęs, nors, pripažįstu, tai nieku gyvu ne pateisina mano įžūlaus elgesio. Turbūt jums nejauku – sveti moje šalyje, svetimame mieste jus kalbina svetimas žmogus. Puikiai suprantu jūsų padėtį, bet norėčiau – o gal derėtų būti atviresniam ir sakyti „turėčiau“ – jūsų kai ko paklausti. Aš taip ilgai laukiau šios progos, kad dabar, kai jūs čia, negaliu sėdėti ir tylėti. Tikriau tariant, laukiau ketverius metus, ir ne vieną popietę praleidau vaikščiodamas dulkėta pagrindine gatve, ku rioje sustoja autobusas, atvežantis į mūsų miestą netyčia už klystančius turistus. Kartais, retai, kai iš sostinės atskrisdavo lėktuvas ir man pavykdavo ištrūkti, nueidavau į mūsų mažutį oro uostą bergždžiai laukti jūsų. Jūs neskubėjot. Ne, neketinu jums priekaištauti. Prašom nesuprasti manęs neteisingai. Bet aš jau senis ir nenutuokiu, kiek man dar beliko metų. Mūsų šalies gyventojai sensta greitai ir miršta jauni. Mano dienos su skaičiuotos, o dar turiu papasakoti vieną istoriją, kuri skirta jums. Jūs šypsotės. Manote, kad kuoktelėjau, kad esu pamišęs ar bent keistuolis? Turite teisę. Bet prašom nuo manęs nenu sigręžti. Turbūt mano žodžiai jums atrodo mįslingi ir neįpras ti, sutinku, ir mano išvaizda vargu ar kelia jums pasitikėjimą. Norėčiau, kad mano burnoje žvilgėtų balti dantys, visai kaip jūsų, o ne ruduotų net kramtyti nebetinkamos lūženos, šypse nos griuvėsiai. Mano oda suvytusi, suglebusi ir karo nuo rankų it pakabinta džiūti. Žmonės sako, kad man dvokia iš burnos. Mano pėdos purvinos ir nutrintos, nes daug dešimtmečių vaikštau pigiais sandalais. Mano marškiniai, kadaise balti, jau seniai turėjo atsidurti šiukšliadėžėje. Patikėkite, aš lepus žmo gus, bet juk matote, kokia mūsų šalies padėtis. Gėdinga. Pui kiai tai žinau, bet negaliu jos pakeisti, daugel metų mokiausi taikstytis su tuo, ko pakeisti negaliu. Neleiskite mano išvaizdai jūsų suklaidinti. Nesupainiokite mano ištvermės su abejin gumu ar neviltimi. Tiek viena, tiek kita man visiškai svetima,

Širdies dūžiai mieloji. Bet aš nukrypau ir iš jūsų akių matau, kad bandau jūsų kantrybę. Prašom suteikti man malonumą ir nenusisukti. Jūsų niekas nelaukia, tiesa? Jūs atvažiavote viena, taip ir maniau. Man reikia tik kelių minučių jūsų laiko. Pasėdėkite su manim dar truputį, Džulija. Jūs stebitės? Jūsų žavios rudos akys išsi plėtusios, ir jūs pirmą kartą iš tikrųjų žiūrite į mane. Jūs pri blokšta. Jūs svarstote, iš kur aš, po galais, žinau jūsų vardą, juk mudu niekada nebuvome susitikę, juk pirmą kartą atvykote į šią šalį? Atsitiktinumas? Spėliojate, ar nepamačiau kur nors etiketės – ant striukės ar kuprinės? Ne, nepamačiau, patikė kite manim. Žinau jūsų vardą, kaip žinau jūsų gimimo dieną ir valandą. Viską žinau apie mažąją Džuliją, kuriai labiausiai patikdavo klausytis tėvo pasakų. Galėčiau nors ir dabar pasekti jums mėgstamiausią Džulijos pasaką prieš miegą, pasaką apie karalaitį, karalaitę ir krokodilą. Džulija Vin. Gimusi 1968 metų rugpjūčio 28 dieną Niujorke. Motina amerikietė. Tėvas birmie tis. Jūsų pavardė susijusi su mano istorija, su mano gyvenimu nuo tada, kai išsmukau iš motinos įsčių prieš penkiasdešimt penkerius metus, o pastaruosius ketverius galvodavau apie jus kiekvieną dieną. Atėjus laikui viską paaiškinsiu, bet pirmiau sia leiskite jūsų kai ko paklausti. Ar tikite meile? Jūs juokiatės. Kokia jūs graži. Aš kalbu rimtai. Ar tikite meile, Džulija? Ži noma, turiu omeny ne protrūkius aistros, kuri, kaip tuo metu manome, truks iki mirties, kuri verčia mus daryti ir sakyti apgailėtinus dalykus ir apgaulingai įtikina mus, kad negalime gyventi be to ar ano žmogaus, kuri kelia mums nerimą vien pamanius, kad galime jo netekti. Tas jausmas skurdina, o ne praturtina, nes trokštame turėti tai, kas neįmanoma, laikomės įsitvėrę to, ko negalime išlaikyti. Aš kalbu ne apie geismą ir ne apie savimeilę, išnaudotoją, mielai besidedančią nesavanau diška meile. Ne, kalbu apie meilę, grąžinančią aklajam regė jimą. Apie meilę, stipresnę už baimę. Kalbu apie meilę, kuri įkvepia gyvenimui prasmę ir paneigia gamtos dėsnį – nykimą, kuri skatina mus klestėti ir yra beribė. Aš kalbu apie žmogaus

J a n - Ph i l i p p S e n d k e r

dvasios pergalę prieš savanaudiškumą ir mirtį. Purtot galvą? Netikit, kad taip būna? Nesuprantat, apie ką kalbu? Nesistebiu. Aš irgi toks buvau, kol sutikau jūsų tėvą. Palaukit. Suprasite, ką turiu omeny, kai papasakosiu istoriją, kurią nešiojuosi šir dyje dėl jūsų pastaruosius ketverius metus. Man tereikia tru pučio jūsų kantrybės. Metas vėlyvas, o jūs po ilgos kelionės tikriausiai pavargusi. Man irgi reikia tausoti jėgas. Tikiuosi, neįsižeisite, jei dabar eisiu. Jei norite, vėl susitikime rytoj tuo pačiu laiku prie šio staliuko, šioje arbatinėje. Beje, čia susipa žinau su jūsų tėvu. Tiesą sakant, jis sėdėjo ant jūsų taburetės ir pasakojo, o aš, visai kaip jūs dabar, klausiausi nustebęs – ką čia slėpti, nepatiklus, net suglumęs. Kaip gyvas nebuvau girdė jęs taip pasakojamos istorijos. Ar žodžiai gali būti sparnuoti? Ar jie gali plazdėti ore kaip drugeliai? Ar jie gali mus apžavėti, nunešti į kitą pasaulį? Ar jie gali mus sudrebinti kaip gamtos gaivalai, siaubiantys žemę? Ar jie pajėgia atverti slapčiausias sielos kerteles? Nežinau, ar tam pakanka vien žodžių, bet jų ir žmogaus balso – per akis, Džulija, o tą dieną jūsų tėvo balsas skambėjo taip, kaip žmogus kalba, ko gero, tik kartą gyvenime. Jis ne tiek kalbėjo, kiek dainavo, ir nors balsas buvo tylus, visa arbatinė nuo jo skambesio susijaudino iki ašarų. Netrukus jo sakiniai virto pasakojimu, ir iš to pasakojimo užgimė gyveni mas, skleisdamas savo galią ir apžavus. Tą dieną išgirdau tokių dalykų, kad įtikėjau, kaip tikėjo jūsų tėvas. „Aš nesu dievotas, ir meilė, U Ba, meilė yra vienintelė galia, kuria tikiu.“ Čia jūsų tėvo žodžiai. U Ba pažvelgė į mane ir atsistojo. Suglaudė delnus prieš krūti nę, vos pastebimai nusilenkė ir greitais lengvais žingsniais išė jo iš arbatinės. Lydėjau jį akimis, kol dingo bruzdžioje gatvėje. Ne, norėjau surikti įkandin, ne! Aš netikiu galia, grąži nančia aklajam regėjimą. Netikiu stebuklais, kerais irgi. Gy venimas trumpas – per trumpas, kad švaistytum jį tuščioms

Širdies dūžiai viltims. Verčiau mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra, o ne apsigaudinėti. Ar aš tikiu meile? Kas per klausimas! Lyg meilė būtų tikėjimas, kurį gali išpažinti arba neišpažinti. Būdama aš tuoniolikos metų svajojau apie karalaitį, mane išvaduosiantį ir išlaisvinsiantį, bet jo sulaukusi skaudžiai patyriau, kad karalai čiai būna tik pasakose, o meilė apakina. Ne! – norėjau surikti seniui įkandin, aš netikiu galia, stipresne už baimę. Aš netikiu pergale prieš mirtį. Ne. Ne. Tačiau susikūprinusi tebesėdėjau ant žemos taburetės. Vis dar girdėjau jo balsą. Ramų ir dainingą, švelnų kaip tėvo. Jo žodžiai skambėjo man ausyse kaip amžinas aidas. Pasėdėkit su manim dar truputį, Džulija, Džulija, Džulija... Ar jūs tikit meile, meile... Jūsų tėvo žodžiai, jūsų tėvo... Skaudėjo galvą, buvau išsekusi. Lyg pabudusi iš negailestingo košmaro. Aplink zirzė musės ir tūpė man ant plaukų, kaktos, rankų. Neturėjau jėgų joms nuvyti. Prieš mane gulėjo trys su džiūvę sausainiai. Stalas buvo apibarstytas lipniu geltonuoju cukrumi. Gėriau arbatą. Ji buvo drungna, o mano ranka dre bėjo. Pirštai suspaudė stiklinę, bet ji nepermaldaujamai išsly do. Žiūrėjau, kaip sulėtintai krinta, nors buvau taip stipriai su gniaužusi. Stiklinė ištiško į grindis. Lankytojai perbedė mane akimis. Lyg būčiau apvertusi spintelę, pilną stiklinių indų. Ko dėl taip ilgai klausiausi to nepažįstamojo? Galėjau paprašyti jo nutilti. Nedviprasmiškai liepti jam duoti man ramybę. Galėjau atsistoti. Bet kažkas mane sulaikė. Kaip tik tada, kai ruošiausi apsisukti, jis pasakė: Džulija, Džulija Vin. Nebūčiau patikėjusi, kad mano vardo skambesys išmuš mane iš vėžių. Širdis dau žėsi. Iš kur jis žino mano vardą? Pažinojo mano tėvą? Kada jį paskutinį kartą matė? Gal pasakys man, ar tėvas tebėra gyvas ir kur slepiasi?

2 skyrius

adavėjas pinigų neėmė. – Jūs – U Ba draugė. Jo draugai – mūsų svečiai, – pasakė lenkdamasis. Ir vis dėlto ištraukiau iš kelnių kišenės banknotą. Sutrintą ir purviną. Pasibjaurėjusi pakišau jį po lėkšte su sausainiais. Pa davėjas nukraustė stalą, bet pinigų nepalietė. Parodžiau. Jis tik nusišypsojo. Per mažai? Labai nešvarus? Pernelyg suglamžytas? Padėjau ant stalo didesnį, švaresnį banknotą. Jis nusilenkė, vėl nusišyp sojo, bet ir šio pinigo nepalietė. Lauke buvo dar karščiau. Kaitra mane paralyžiavo. Stovėjau prie arbatinės, negalėdama žengti nė žingsnio. Saulė degino odą, nuo akinančios šviesos peršėjo akis. Užsimaukšlinau ant galvos beisbolininko kepurę. Gatvėje buvo pilna žmonių, tačiau keistai tylu. Kažko trūko, ir ne iš karto supratau ko: beveik nebuvo automobilių. Žmonės ėjo pėsti arba važiavo dviračiais. Ties sankryža stovėjo trys ar klių kinkiniai ir vienas jaučių. Vos keli automobiliai buvo seni, apdaužyti surūdiję japoniški pikapai, prigrūsti pintinių ir mai šų, į juos iš paskutiniųjų kabinosi jauni vyriškiai. Gatvėje rikiavosi žemos vienaukštės medinės trobelės rie vėtosios skardos stogais, per televizorių tokias matydavau Af

Širdies dūžiai rikos ar Pietų Amerikos lūšnynuose. Šiose šimto kvadratinių pėdų maisto parduotuvėse virė prekyba viskuo: nuo ryžių, že mės riešutų, miltų ir šampūnų iki kokakolos ir alaus. Prekės buvo išdrabstytos kur pakliuvo. Jokios tvarkos – bent aš jos neperpratau. Kas antra parduotuvė buvo ir arbatinė, klientai jose sėdėjo susirietę ant mažučių medinių taburečių. Galvas buvo apsiri šę raudonais ir žaliais rankšluosčiais, jiems įprastu kaip man beisbolininko kepurė aksesuaru. Vietoj kelnių vyrai nešiojo su siaučiamus sijonus ir rūkė ilgus tamsiai žalius cigariukus. Priešais stovėjo dvi moterys. Skruostus, kaktą ir nosį jos buvo išsitepusios geltona tyre. Atrodė kaip indėnės karo take, ir abi traukė smardų žalią dūmą. Buvau mažiausiai visa galva aukštesnė už juos, net vyrus. Čiabuviai buvo liekni, bet ne liesi, grakščios ir lengvos tėvo eigasties, mane taip žavėjusios. Būdama daugiau nei metro septyniasdešimties ūgio, šešiasdešimties kilogramų svorio jau čiausi palyginti stora ir nerangi. Bjauriausia buvo žvilgsniai. Užuot nusukę akis, žmonės atvirai spoksojo į mane ir šyp sojosi. Mano galva nesumezgė, ką reiškia tos šypsenos. Koks grėsmingas gali būti juokas! Kiti sveikindamiesi linkčiojo. Jie mane pažįsta? Negi visi, kaip ir U Ba, tikėjosi, kad atvyksiu? Stengiausi į juos nežiūrėti. Nežinojau, kaip atsakyti į sveikinimą, todėl pagrindine gatve skuodžiau kiek kojos neša, įsmeigusi akis į įsivaizduojamą taš ką tolumoje. Ilgėjausi Niujorko, ūžesio ir eismo. Rimtų ir santūrių praeivių, kurie vienas kitu nesidomi. Man trūko net perpildytų konteine rių šiukšlių smarvės šutrų vasaros vakarą. Troškau įprastų daly kų, į kuriuos galėčiau kabintis, kurie teiktų prieglobstį. Norėjau vėl atsidurti ten, kur žinau, kaip eiti ir kaip elgtis. Už kokio šimto metrų kelias išsišakojo. Užmiršau, kur mano viešbutis. Apsidairiau, ieškodama ko nors pažįstamo, gal iška

J a n - Ph i l i p p S e n d k e r

bos ar smulkmenos gatvės pakraštyje, pakeliui matyto krūmo, medžio, namo, kurie padėtų susigaudyti. Mačiau tik didžiules bugenvilijas (aukštesnes net už lūšnas, kurias jos slėpė), iš džiūvusius laukus, dulkėtus šaligatvius ir duobes, kuriose tilp tų krepšinio kamuolys. Vaizdas visur vienodas: nepažįstamas ir grėsmingas. Negi aš, Džulija Vin iš Niujorko, kaip savo penkis pirštus pažįstanti kiekvieną Manhatano gatvę ir aveniu, išsimušiau iš kelio šitame trijų kvartalų ilgio ir dviejų kvartalų pločio už kampyje? Kur dingo atmintis, gebėjimas susivokti aplinkoje ir blaivus protas, kuriais kliaudavausi bastydamasi po San Fran siską, Paryžių ir Londoną? Kaip įsigudrinau taip greitai pasi klysti? Pasijutau vieniša ir sutrikusi kaip niekada Niujorke. – Panele Vin, panele Vin! – pašaukė kažkas. Nedrįsdama atsigręžti, tik dirstelėjau per petį. Už manęs stovėjo nepažįstamas vaikinukas. Panašus į viešbučio pasiun tinuką. Ar arbatinės padavėją. Arba Rangūno oro uosto ne šiką, arba taksi vairuotoją. Visi jie man buvo vienodi: juoda plaukiai, sodriai rudomis akimis, tamsiaodžiai, su slėpininga šypsena. – Ko nors ieškote, panele Vin? Gal galiu padėti? – Ačiū, ne, – atsiliepiau: žmogus nepažįstamas, kažin ar ga liu juo kliautis. – Taip... viešbutis... kelias, – pridūriau, labiau už viską trokšdama slėptuvės, bent viešbučio, kuriame šį rytą įsiregistravau, numerio. – Ant kalvos, čia, į dešinę, ir pamatysit. Penkios minutės kelio, – paaiškino jis. – Ačiū. – Tikiuosi, mūsų mieste jums bus smagu. Sveika atvykusi į Kalavą, – tarė jis ir nuėjo. Viešbutyje tylėdama praėjau pro besišypsantį registratorių, už lipau didžiuliais mediniais laiptais į trečią aukštą ir susmukau ant lovos. Retai būnu tokia išvargusi.

Širdies dūžiai Kelionė iš Niujorko į Rangūną truko daugiau kaip septy niasdešimt dvi valandas. Paskui kiaurą naktį ir pusę dienos va žiavau kledaru, sausakimšame autobuse žmonės dvokė, dėvėjo nešvariais sijonais, sunešiotais marškinėliais, visi tik nuskuru siomis plastikinėmis basutėmis. Su vištomis ir žviegliais par šeliais. Dvidešimt keturios valandos keliais, kurie menkai pri minė gatves. Mano akimis, veikiau jau išdžiūvusių upių vagas. Kad iš sostinės atsitrenkčiau į šį atokų kalnų kaimelį. Kodėl? Ką veikiu šiame Birmos užkaboryje? Nieko čia nepamečiau ir vis dėlto viliuosi kažin ką rasti. Ieškau ko nepametusi, nela bai nutuokdama ko. Matyt, buvau užmigusi. Saulė dingo, už lango temo, kamba ryje tvyrojo prieblanda. Lagaminas uždarytas gulėjo ant kitos lovos. Apžvelgiau numerį, vedžiodama akimis, lyg man reikė tų prisiminti, kur esu. Palubėje aukštai virš manęs kabojo se nas medinis ventiliatorius. Kambarys buvo didelis, apstatytas kukliai it vienuolio celė. Prie durų paprasta spinta, prie lango stalas su kėde, tarp lovų mažas naktinis staliukas. Baltintos sienos be puošmenų, paveikslų, veidrodžių. Senos medinės grindų lentos nudilusios, lygios. Vienintelė prabanga – ma žutis korėjietiškas šaldytuvas. Jis neveikė. Pro atdarus langus plūdo vėsus vakaro oras. Vėjyje lėtai ir ramiai plazdėjo gelto nos užuolaidos. Temstant, praėjus kelioms valandoms, susitikimas su seniu atrodė dar keistesnis ir paslaptingesnis nei dienos šviesoje. Pri siminiau jį miglotai ir neaiškiai. Mintyse sūkuriavo vaiduokliš ki vaizdai, nepaaiškinami, nesuprantami. Bandžiau prisiminti. Žili, stori, trumpai kirpti U Ba plaukai. Lūpose šypsena, kurios prasmės negaliu atspėti. Pašaipa, pajuoka? Užuojauta? Ko jis iš manęs nori? Pinigų! Ko gi daugiau. Nieko neprašė, bet užuominos apie dantis ir marškinius buvo gana aiškios. Supratau, kodėl jis pri kibo. Vardą ir pavardę galėjo sužinoti viešbutyje. Turbūt su

J a n - Ph i l i p p S e n d k e r

sitaręs su registratorium. Sukčius, ketinantis sužadinti mano smalsumą, padaryti man įspūdį, paskui pasiūlyti savo paslau gas: būrėjo, astrologo, chiromanto. Nieko nebus. Tik tuščiai gaišta laiką. Negi iš jo žodžių turėčiau patikėti, kad iš tikrųjų pažino jo mano tėvą? Tėvas neva jam pasakęs: „Aš nesu dievotas, ir meilė, U Ba, meilė yra vienintelė galia, kuria tikiu.“ Tėvui tokia mintis niekada nebūtų atėjusi į galvą, juolab nebūtų jos garsiai pasakęs. Ir dar nepažįstamam žmogui. O gal aš apsigaudinėju? Ar ne juokinga manyti, kad supratau tėvo mintis ir jausmus? Negi gerai jį pažinojau? Negi tėvas, kurį maniau pažįstanti, būtų nei iš šio, nei iš to dingęs, nė raštelio nepalikdamas? Negi būtų pametęs žmoną, sūnų ir dukrą, ničnieko nepaaiškinęs ir nė žodelio neatsiuntęs? Policija sako, kad jo pėdsakai dingsta Bankoke. Gal Tailan de buvo apiplėštas ir nužudytas? O gal jis tapo nelaimingo atsitikimo auka Siamo įlankoje? Gal vylėsi porą savaičių dėl įvairumo pasimėgauti tyla ir ra mybe? Gal nuėjo prie jūros ir nuskendo maudydamasis? Tokia mūsų šeimos versija, bent oficiali. Žmogžudysčių skyrius įtarė, kad jis gyveno dvilypį gyveni mą. Jie atsisakė patikėti mano motinos pareiškimu, kad ji nieko nežinanti apie pirmuosius dvidešimt tėvo gyvenimo metų. Net mintis apie tai policijai atrodė tokia kvaila, kad iš pradžių jie įtarė, jog motina susijusi su jo dingimu, arba esanti jo bendri ninkė, arba kaltininkė. Tik paaiškėjus, kad niekas negaus dide lio gyvybės draudimo ir niekas nepraturtės iš spėjamos tėvo mirties, nuo jos nuslinko įtarimo šešėlis. Ar pirmieji dvidešimt tėvo gyvenimo metų saugojo paslaptis ir jo savybes, kurių mes, šeima, niekada neįžvelgėme? Gal jis buvo slaptas homoseksua las? Pedofilas, tenkinantis geismus Bankoko viešnamiuose? Ar tikrai norėjau žinoti? Ar norėjau, kad jo paveikslas – ištikimo vyro, klestinčio advokato, gero, patikimo tėvo, pri reikus visada palaikančio vaikus, – būtų suterštas? „Nesi

Širdies dūžiai kreipkite į stabus.“ Lyg galėtume be jų gyventi! Kiek tiesos įstengčiau pakelti? Ir kas mane atvijo į šį pasaulio kraštą? Ne gedulas. Tas eta pas praėjo. Ketveri metai – ilgas laikas. Sielvartavau, bet grei tai supratau, kad seni nuvalkioti žodžiai teisingi: gyvenimas ir toliau eina savo vaga. Net be jo. Pasak draugų, po viso to reika lo gana greitai atsikvošėjau. Ir ne rūpinimasis tėvo gerove verčia mane jo ieškoti. Atvirai kalbant, nebetikiu, kad jis dar gyvas, o jei ir klystu, vargu ar jam reikia mano pagalbos ir vargu ar galėčiau jam padėti. Mane kankina nežinia. Noriu žinoti, kodėl jis dingo ir ar tas išnykimas atskleis apie jį ką nors, ko dar nežinau. Ar su pratau jį taip puikiai, kaip maniau suprantanti, o gal mūsų santykiai, mūsų artumas buvo tik iliuzija? Šios abejonės bai sesnės už tiesos baimę. Jos meta šešėlį ant mano vaikystės, ant mano praeities, ir imu nebetikėti prisiminimais. Be jų, daugiau nieko neturiu. Kas buvo mane užauginęs žmogus? Su kuo kartu gyvenau ilgiau kaip dvidešimt metų? Kas iš tik rųjų buvo mano tėvas?