1 skyrius
Už sporto salės
B
uvo apniukusi rudens diena, o Džilė Poul liejo aša ras, užlindusi už sporto salės. Pravirkdė ją nuolatos priekabių ieškantys bendra moksliai. Istorija, kurią ketinu jums papasakoti, nebus iš mokinių gyvenimo, tad apie Džilės mokyklą pakaks pasakyti keletą žodžių, o ir tie patys nebus itin malonūs. Tai buvo bendra, tiek berniukų, tiek mergaičių moky kla, iš tų, kurios vadinamos mišriomis, bet sklandė ir tokios nuomonės, kad ne tiek mokykla buvo mišri, kiek tikra „mišrainė“ burbuliavo jos vadovų galvose. Vyres nybė laikėsi nuostatos, kad berniukams ir mergaitėms dera leisti daryti tai, ką jie nori. Deja, gal dešimčiai ar penkiolikai stipriausių berniukų ir mergaičių užvis la biausiai patikdavo kabinėtis prie silpnesnių. Tad čia dėdavosi begalė negerų, netgi bjaurių dalykų, kokie pa prastoje mokykloje būtų išaiškėję per pusę semestro ir būtų išrauti su šaknimis, tačiau šitoje mokykloje tiesiog klestėjo. Čia net jeigu kas nors ir išaiškėdavo, prasižen gėliai nebūdavo metami iš mokyklos ar kaip kitaip bau •
9 •
Sidabrinis krėslas
džiami. Pasak direktorės, tai buvo „įdomūs psichologi niai atvejai“, tad skriaudikai būdavo kviečiami pas ją ir jie kalbėdavosi ištisas valandas. O jeigu tik nutuokdavai, ką per tokius pokalbius jai sakyti, paprastai baigdavosi tuo, kad, užuot susilaukęs bausmės, tapdavai direktorės numylėtiniu. Štai dėl ko Džilė Poul tą apniukusią rudens dieną ir ašarojo, susigūžusi siaurame pažliugusiame takutyje, skiriančiame galinę sporto salės sieną nuo šabakštyno. Buvo beveik išsiverkusi, kai iš už sporto salės pastato kampo švilpaudamas išniro berniukas, susibrukęs ran kas į kišenes. Ir vos neįsirėžė į mergaitę. – Žiūrėk, kur vėžlini! – pasipiktino Džilė Poul. – Gerai jau, gerai, – atsakė berniukas. – Tik nepra dėk... – Su šiais žodžiais jis pastebėjo, koks jos veidas. – Nagi, Poul, kas atsitiko? – pasiteiravo. Džilė tik nusivaipė – taip atsitinka tada, kai bandai ką nors pasakyti, bet sumoji: vos prasižiosi, vėl upeliu pasipils ašaros. – Ak taip... ir vėl jie, ar ne? Kaip visada, – niauriai pra tarė berniukas ir dar giliau susibruko rankas į kišenes. Džilė linktelėjo. Net jei būtų įstengusi ką nors prale menti, sakyti nieko nebereikėjo. Abu puikiai suprato. – Nagi, paklausyk, – vėl prašneko jis. – Niekam nieko gero iš to, jei... Jo ketinimai buvo kuo kilniausi, bet žodžiai nuskam bėjo taip, lyg jis ruoštųsi pradėti pamokslauti. Džilė stai •
10 •
Už sporto salės
ga užsiplieskė (nieko nuostabaus: taip gali nutikti bet kam, kas užklumpamas verkiantis). – Šiaušk iš čia ir nekišk snapo į svetimus reikalus! – su spigo ji. – Niekas tavęs neprašė čionai atsirioglinti, ar ne? Be to, ar tik nebūsi tasai kilnusis, slampinėjantis nuo vieno prie kito ir aiškinantis, kaip elgtis? Tikriausiai nori pasaky ti, kad visi tik ir turėtume stengtis jiems įsiteikti, trūks plyš pelnyti jų palankumą ir šokinėti apie juos – taip, kaip tu! – O kad tave! – berniukas klestelėjo ant žemės žolėto šlaito papėdėje prie krūmokšnių, bet tuoj pat vėl pašo ko, mat žolė buvo šlapia. Jis, savo nelaimei, vadinosi Eus tacijus Ražas, bet pats iš tiesų nebuvo toks jau blogas. – Poul, na, argi šitaip teisinga? – pasipiktino jis. – Bene šį semestrą esu padaręs ką nors bent panašaus? Ar neuž stojau Karterio dėl to triušio? O gal išpliurpiau Spivinso paslaptį? Tylėjau kaip žemė net kankinamas! O gal... – N...n...nei aš žinau, nei man rūpi! – sukūkčiojo Džilė. Ražas sumojo, kad ji vis dar kaip nesava, tad nuovo kiai pasiūlė mėtinį ledinuką. Vieną įsimetė į burną ir pats. Netrukus Džilei ėmė šviesėti akyse. – Atleisk, Ražai, – atsiprašė ji. – Tai, ką sakiau, ir iš tikrųjų neteisinga. Tu išties ne toks... nebe toks visą šį semestrą. – Tuomet praeitą pasistenk užmiršti, jei gali, – tarė Eustacijus. – Anuomet buvau visai kitas žmogus. Bu vau... kad tave! Tikra siurbėlė, ką čia slėpsi. •
11 •
Sidabrinis krėslas
– Na, tiesą sakant, toks ir buvai, – sutiko Džilė. – Vadinasi, pastebėjai, kad pasikeičiau, ar ne? – pa klausė Eustacijus. – Ir ne tik aš, – patikino Džilė. – Visi taip sako. Jie tai pastebėjo. Eleanora Blakiston vakar girdėjo Adelą Peni fater kalbant apie tai persirengimo kambaryje. Pasakiusi maždaug: „Nežinia, kas užplaukė tam Ražpalaikiui. Šį semestrą visai nuo vadžio nutrūko. Ateis ir jo eilė, gau sim tuo pasirūpinti.“ Eustacijus nusipurtė. Kiekvienas Eksperimentinės mokyklos mokinys net pernelyg gerai žinojo, kas būna, kai kuo nors ima „rūpintis“ jie. Abu vaikai valandėlę tylėjo. Nuo krūmokšnių lapelių kapsėjo lašai. – O kodėl šį semestrą tu taip pasikeitei? – galiausiai paklausė Džilė. – Per atostogas man nutiko daugybė visokiausių keis tenybių, – paslaptingai atsakė Eustacijus. – Kokių keistenybių? – parūpo Džilei. Eustacijus ilgokai patylėjo. Paskui tarė: – Paklausyk, Poul, juk mudu neapkenčiame šitos skylės maždaug taip, kaip išvis įmanoma ko nors neap kęsti, tiesa? – Aš tai tikrai, – patvirtino Džilė. – Tuomet manau, kad galiu tavim pasitikėti. – Ir teisingai manai, – atsakė Džilė. •
12 •
Už sporto salės
– Tiktai žinok, kad tai iš tikrųjų siaubinga paslaptis. Klausyk, Poul, kaip manai, galėtum patikėti? Ar patikė tum tokiais dalykais, iš kurių visi kiti čia tik pasijuoktų? – Kad niekad neturėjau progos pamėginti, – prisipa žino Džilė. – Bet, manau, patikėčiau. – O jeigu pasakyčiau, kad per praeitas atostogas bu vau iškeliavęs iš pasaulio... na, kurį laiką buvau nebe šia me pasaulyje, o kitame? – Nesuprasčiau, apie ką šneki. – Na, tuomet gal nesukim galvos dėl tų pasaulių. Sakykime taip: o jeigu pasakyčiau tau, kad buvau atsi dūręs tokiame krašte, kur gyvūnai moka kalbėti, kur... eee... na, kur veikia užkeikimai... ir yra drakonų... ir dar visokių dalykų, kokių būna tik pasakose... – kliūvančiu liežuviu dėstė Ražas ir staiga tirštai išraudo. – O kaip tu ten patekai? – paklausė Džilė nežinia ko staiga susidrovėjusi. – Vieninteliu įmanomu būdu – magišku, – Eustacijus jau beveik kuždėjo. – Atsidūriau ten kartu su pusbroliu ir pussesere. Mus tiesiog... įtraukė. Bet jie jau buvo lan kęsi ten ir anksčiau. Dabar, kai jiedu kalbėjosi pakuždomis, patikėti Džilei kažkodėl buvo lengviau. Bet staiga ją persmelkė baisus įtarimas, ir ji rėžė (taip įnirtusi, kad akimirką buvo pa naši į tigrę): – Jei sužinosiu, kad mane mulkini, niekad su tavimi nebekalbėsiu: niekad, niekad, niekad. •
13 •
Sidabrinis krėslas
– Nemulkinu, – patikino Eustacijus. – Viskas teisybė, prisiekiu. Prisiekiu... na, viskuo. (Kai aš mokiausi mokykloje, mes paprastai sakydavo me: „Prisiekiu ranką ant Biblijos padėjęs.“ Tačiau Eks perimentinė mokykla neskatino mokinių imti į rankas Biblijos.) – Gerai, – sutiko Džilė. – Tuomet patikėsiu. – Ir niekam neprasitarsi nė žodeliu? – Kuo tu mane laikai? Tuo metu abu jau buvo gerokai susijaudinę. Bet po šių žodžių Džilė atsigręžusi išvydo apsiūkusį rudeninį dangų, išgirdo lašų kapsėjimą nuo lapų, pagalvojo apie Eksperimentinėje mokykloje tvyrančią neviltį (semes tras truko trylika savaičių, ir vienuolika iš jų dar laukė priešakyje) ir tuomet pasakė: – Tik kas iš to? Mes juk ne ten, mes čia. Ir, kaip kažin ką, negalime atsidurti ten. Ar vis dėlto galime? – Šis klausimas neduoda ramybės ir man, – prisipaži no Eustacijus. – Kai jau turėjome grįžti iš ten, Kai Kas pasakė, kad abu Pevensiai (tai mano pusbrolis ir pus seserė) daugiau niekad ten nebepateks. Supranti, jiems tai buvo jau trečias sykis. Taigi, spėju, jie išnaudojo vi sas jiems skirtas progas. Tačiau jis nepasakė, kad ten jau niekad nebepakliūsiu aš. O kodėl? Juk tikrai būtų taip pasakęs, nebent turėjo galvoj, kad man vis dėlto dar teks ten sugrįžti. Tad štai nejučia vis pagalvoju: galbūt mes galime?.. Galbūt galėtume?.. •
14 •
Už sporto salės
– Nori pasakyti: padaryti ką nors, kad taip ir atsitiktų? Eustacijus linktelėjo. – Nori pasakyti, galėtume nubrėžti ant žemės ratą ir prirašyti ko nors keistomis raidėmis – ar patys jame atsi stoti ir ištarti tam tikrus užkeikimus ar burtažodžius... – Na... – ištarė Eustacijus, valandėlę įtemptai pagalvo jęs. – Na taip, tikriausiai galvojau apie kažką panašaus, tik niekad nepabandžiau. Bet dabar, kai pasakei, visi tie ratai ir rašmenys atrodo kiaura kvailystė. Jam, ko gero, nepatiktų. Tikriausiai net susidarytų įspūdis, neva mes manome galį priversti jį ką nors padaryti. Nors iš tikrųjų galime nebent paprašyti. – Kas gi yra tasai, apie kurį vis kalbi? – Ten jį vadina Aslanu, – pasakė Eustacijus. – Koks keistas vardas! – Vardas dar pusė bėdos, bet kad žinotum, koks keis tas jis pats! – rimtai atsakė Eustacijus. – Nagi, paban dykime. Jeigu paprašysime, per galvą juk niekas neduos. Sustokime šalia, va šitaip. Taigi, ištieskime rankas delnais žemyn, panašiai kaip buvo padaryta Ramandu saloje... – Kieno saloje? – Apie tai papasakosiu kitą kartą. Dar jam tikriausiai patiktų, jei būtume atsigręžę į rytus. Nagi, kurioje pusėje rytai? – Aš nežinau, – prisipažino Džilė. – Niekaip nesuprantu, kodėl mergaitės niekada neži no, kur kokia pasaulio šalis, – pareiškė Eustacijus. •
15 •
Sidabrinis krėslas
– Ir pats nežinai, – pasipiktino Džilė. – Žinau, tik būtų gerai, kad netrukdytum. Na štai, dabar jau aišku. Rytai – tenai, reikia stoti veidu į tą krū myną. Na kaip, ar kartosi žodžius? – Kokius žodžius? – nesusigaudė Džilė. – Nagi tuos, kuriuos tarsiu aš, kokius daugiau! – pa aiškino Eustacijus. – Taigi... Ir jis pradėjo: – Aslanai, Aslanai, Aslanai! •
16 •
Už sporto salės
– Aslanai, Aslanai, Aslanai, – paantrino Džilė. – Prašome įsileisti mus abu į... Tą akimirką iš anos sporto salės pusės atsklido balsas: – Poul? Žinau, žinau, kur ji. Žliumbia nulindusi už sporto salės. Turbūt reikėtų ją iš ten iškrapštyti? Džilė su Eustacijumi tik susižvalgė ir, nėrę į krūmokš nių tankmę, suskato pavydėtinu greičiu rabždintis gana stačiu šlaitu aukštyn. (Dėl keistų dėstymo metodų Eks perimentinėje mokykloje moksleiviai čia įgydavo ne ka žin kiek prancūzų kalbos, matematikos, lotynų kalbos ar panašių žinių; užtat įgusdavo paskubomis tylutėliai išgaruoti, ypač jei ant kulnų mindavo jie.) Po kokios minutės keberiojimosi jiedu sustingo ir įsi klausė; tai, ką išgirdo, net pernelyg aiškiai bylojo: perse kiotojai nesnaudžia. – Ak, jei taip tie varteliai vėl būtų atviri! – sušniokštė Ražas, vėl rangydamasis aukštyn, o Džilė tik linktelėjo. Mat krūmokšniais apaugusio šlaito ketera driekėsi aukš ta, iš akmenų sumūryta tvora, o joje buvo varteliai, pro kuriuos galėjai patekti į viržynais apaugusius tyrlaukius. Tačiau šie varteliai beveik visuomet būdavo užrakinti. Vis dėlto retsykiais kai kam pavykdavo rasti juos pravi rus, tikriau sakant, toks kartas, ko gero, buvo išvis tik vienas. Bet turbūt nesunku įsivaizduoti, kaip prisimini mai apie tą vieną kartą kaitino vaizduotę: tai vienas, tai kitas iš mokinių vis viltingai mėgindavo klabinti varte lius, mat aptikus juos atrakintus atsivertų neprilygsta •
17 •
Sidabrinis krėslas
mas būdas niekieno nepastebėtam išsprūsti iš mokyklos teritorijos. Džilė ir Eustacijus, gerokai suplukę ir išsipurvinę, mat rabždintis aukštyn tarp krūmokšnių teko dvilinkiems, galiausiai, vos atgaudami kvapą, pasiekė tvorą. Varteliai, kaip visuomet, buvo uždaryti. – Kaip kažin ką, nieko nebus, – tarstelėjo Eustacijus, siekdamas rankenos. Ir tuoj pat jam išsprūdo: – Oook, kad tave! – Mat rankena po jo delnu pasisuko ir varteliai prasivėrė. Vos prieš akimirksnį abiem buvo visiškai aišku: jei tik varteliai pasirodys neužrakinti, jiedu galvotrūkčiais puls pro juos. Bet vos jiems iš tikrųjų atsidarius, vaikai susto jo it nudiegti. Mat kitapus vartelių išvydo visai ne tai, ką tikėjosi. Tikėjosi išvysią nurudusį, viržiais apaugusį šlaitą, ky lantį aukštyn iki pat murkšlino rudens dangaus. Nič nieko panašaus: į juos siūbtelėjo skaisti saulės šviesa. Panašiai pluoštas šviesos plūsteli vidun, jei saulėtą bir želio dieną atveri garažo vartus. Drėgmės lašeliai žolėje sužaižaravo lyg karoliukai, aiškiai pasimatė ir koks mur zinas yra apsiašarojusios Džilės veidas. Negana viso šito, šviesa sruvo iš kažkokio visai kitokio pasaulio – bent jau šitaip atrodė, išvydus tą lopinėlį, kuris buvo matyti pro vartelius. Vaikai išvydo lanką, tokią skaisčiai žalią ir vešlią, kokios Džilei dar neteko regėti, žydrą dangų ir •
18 •
Už sporto salės
jame nardančius ryškiaspalvius atšvaitus, švytinčius lyg brangakmeniai, o gal milžiniški drugeliai. Nors Džilė karštai troško išvysti ką nors panašaus, vis dėlto dabar, kai taip ir atsitiko, gerokai nusigando. Dirs telėjusi į veidą Ražui įsitikino, kad šiam irgi baugoka. – Eime, Poul, – kvėptelėjo jis lyg prismaugtas. – O grįžti galėsime? Ar tai nepavojinga? – sunerimo Džilė. Tą pat akimirką iš užnugario atsklido spigus pagiežin gas balselis: – Ei, Poul! Visi žino, kad tu ten. Nagi, ropškis že myn. – Tai buvo Edita Džakl – iš tiesų nepriklausanti prie jų, tik viena iš prisiplakėlių, jų šnipė ir skundikė. – Greičiau! – paragino Ražas. – Čionai. Duok ranką. Žiūrėk, kad neatsiskirtume. Džilė nespėjo nė susigaudyti, kas dedasi, o Eustacijus, pastvėręs už rankos, jau išsitempė ją pro vartelius: jie iš trūko iš mokyklos teritorijos, netgi iš Anglijos, netgi iš viso mūsų pasaulio – ir atsidūrė ten. Editos Džakl balsas nutrūko staiga, panašiai kaip pranešėjo, kai išjungi radi ją. Ir tuojau pat juos apsupo jau
Sidabrinis krėslas
Už sporto salės
visai kitokie garsai, skleidžiami tų virš galvos švysčiojan čių būtybių, kaip paaiškėjo dabar – paukščių. Klegėjo jie labai triukšmingai, bet jų čiulbesys labiau priminė muziką – ir sudėtingą muziką, kurios nė neįvertinsi iš girdęs pirmąsyk, – nei mūsų pasaulio paukščių giesmės. Vis dėlto, nepaisant nepaliaujamo ulbėjimo, juos supo neaprėpiama tyla. Ši tyla ir neįprastas oro gaivumas pa kišo Džilei mintį, kad jie, ko gero, atsidūrė labai aukšto kalno keteroje. Eustacijus vis dar laikė ją už rankos; vaikai žingsnia vo pirmyn, dairydamiesi į visas puses. Džilė išvydo, kad visur aplinkui stiebiasi milžiniški medžiai, panašūs į ke drus, tik kur kas didesni. Tačiau augo jie nelabai tankiai, o pomiškio čia išvis nebuvo, tad vaikai galėjo matyti gana toli ir į kairę, ir į dešinę. Kiek siekė Džilės akys, kraštovaizdis nesikeitė: medžiais apaugusi lygi vietovė, šmaižiojantys geltoni, laumžirgio mėlynumo ar visomis vaivorykštės spalvomis mirguliuojantys paukščiai, mėly ni šešėliai, tuštuma. Tai buvo itin nuošalus miškas. Bet tiesiog priešais medžių nebuvo matyti, vien tik mėlynas dangus. Vaikai nesikalbėdami ėjo mišku, ir tiek, bet staiga Džilė išgirdo Eustacijų šūktelint: „Atsar giai!“ – ir jis smarkiai trūktelėjo ją atgal. Netikėtai jiedu atsidūrė ant stačios uolos briaunos. Džilė buvo viena iš tų laimingųjų, kurie visiškai ne bijo aukščio. Ji galėjo ramiausiai stovėti ant bedugnės krašto – nei galva sukdavosi, nei ką. Tad gerokai suirzo, •
21 •
Sidabrinis krėslas
kai Eustacijus timptelėjo ją atgal, pasak jos pačios, „lyg būčiau kokia mažvaikė“. Ji piktai ištraukė ranką. Ir jau visai jį suniekino pastebėjusi, kad jo veide nelikę nė lašo kraujo. – Kas tau yra? – mestelėjo. Ir, norėdama pasirody ti, kad nejaučia jokios baimės, vėl atsistojo ant pačios briaunos – tiesą sakant, gerokai per arti krašto, kad pati jaustųsi jaukiai. Ir tuomet pažvelgė žemyn. Tik dabar Džilė sumojo, kad Eustacijus ne šiaip sau išbalo, mat joks mūsų pasaulio skardis nebūtų prilygęs tai uolai, nuo kurios dabar žvelgė ji. Įsivaizduokite, kad jūs pačios aukščiausios jums žinomos uolos viršūnėje. Stovite ir žiūrite žemyn, matote dugną. O dabar įsivaiz duokite, kad praraja dar dešimt, dar dvidešimt kartų gilesnė. O tos dvidešimt kartų gilesnės bedugnės apa čioje įsivaizduokite pulkelį baltų pūkuotų kamuolių: iš pirmo žvilgsnio veikiausiai palaikytumėte juos avimis, bet tuojau suprastumėte, kad iš tikrųjų tai – debesys, ir ne šiaip kokios skystančio rūko draiskanos, o įspūdingi, papurę debesys, didumu prilygstantys geram kalnui. Ir pagaliau, debesų properšose, jums šmėkšteli tikrasis pra rajos dugnas, bet jis taip toli, kad niekaip nesuprantate, ką matote: laukus ar mišką, sausumą ar vandenį; ir tą gi lybėje plytintį paviršių nuo debesų sluoksnio skiria dar didesnis atstumas nei jus, stovinčius viršum jo. Į tai dabar ir žvelgė Džilė. Netrukus jai dingtelėjo, kad, ko gero, vertėtų atsitraukti per kokią pėdą toliau •
22 •
Už sporto salės
nuo briaunos, tačiau tokia mintis jai nepatiko: galaižin ką gali pagalvoti tasai Ražas. Bet tuojau pat nusprendė: tegul sau mano, ką nori, jai vis tiek, reikia trauktis nuo šiurpiojo skardžio krašto; daugiau niekad nebesijuoksiu iš tų, kurie bijo aukščio, tarė ji sau. Bet vos pamėginusi žengti atgal, susizgribo negalinti nė krustelėti. Kojos, re gis, virto drebučiais. Akyse viskas ėmė lietis. – Ką tu darai, Poul? Varyk atgal, kvaiša tu paskuti ne! – užriko Eustacijus. Tačiau jo balsas atsklido tary tum iš toliausių tolių. Džilė pajuto, kaip jis bando ją
pastverti. Bet pati jau nebeval dė nei rankų, nei kojų. Ko kią akimirką ant prarajos krašto virė grumtynės. Džilė buvo pernelyg išsigandusi ir apkvaitu si, kad dar suvoktų, ką daranti, bet du dalykus įsiminė visam gyveni mui (vėliau jie dažnai jai sapnuodavosi). Viena: ji išsi •
23 •
Sidabrinis krėslas
veržė iš Eustacijaus gniaužtų, ir antra – tą pat akimirks nį Eustacijus, netekęs pusiausvyros, šiurpiai riktelėjo ir nugarmėjo žemyn. Džilės laimei, susimąstyti apie tai, ką padariusi, ne buvo kada. Prie bedugnės staiga atskubėjo kažkoks milžiniškas ryškiaspalvis žvėris. Jis atsigulė, persisvėrė per briauną ir (tai buvo užvis keisčiausia) ėmė pūsti. Ne riaumoti, ne šnarpšti – paprasčiausiai pūsti plačiai pražiojęs nasrus, be pertrūkio, panašiai kaip siurbia siur blys. Džilė gulėjo taip arti žvėries, kad jautė, kaip nuo alsavimo virpčioja jo kūnas. Ji gulėjo nejudėdama, nes atsikelti tiesiog nepajėgė. Jai temo akyse; tiesą sakant, mielai būtų ir iš tikrųjų nualpusi, bet alpulio juk nepri sišauksi kada panorėjęs. Galų gale jos žvilgsnis užkliuvo už mažytėlaičio juodo taškelio toli apačioje – jis skrie jo tolyn nuo uolos, vos vos kildamas. O juo labiau kilo, juo labiau tolo. Kai galiausiai bemaž susilygino su uolos ketera, buvo jau taip toli, kad pradingo Džilei iš akių. Reikia manyti, skriejo labai greitai. Džilė negalėjo atsi kratyti įspūdžio, kad tasai greta jos gulįs padaras jį tie siog nupūtė. Ji pasuko galvą ir pažvelgė į žvėrį. Tai buvo liūtas.
2 skyrius
Džilė gauna užduotį
N
ė nedirstelėjęs į Džilę, liūtas pakilo ir paskutinį kartą pūstelėjo. Ir tuomet, tarsi patenkintas nu veiktu darbu, apsisuko ir neskubėdamas nupėdino atgal į mišką. – Juk tai sapnas, kitaip tiesiog negali, tiesiog negali būti, – ėmė tikinti save Džilė. – Aš tuojau pat pabu siu. – Bet tai buvo ne sapnas ir ji nepabudo. – Ir reikėjo gi mums lįsti į šitą siaubingą kraštą! – su aimanavo Džilė. – Ražas tikriausiai nutuokia apie jį nė kiek ne daugiau nei aš. O jeigu nutuokia, jis neturėjo jokios teisės atsitempti čionai manęs, neperspėjęs, kaip čia viskas atrodo. Juk aš nekalta, kad jis nusivertė nuo tos uolos. Nebūtų prie manęs prisvilęs, abu dabar būtu me sveiki gyvi. Čia pat ji prisiminė krintančio nuo uolos Ražo riks mą ir apsipylė ašaromis. Ašaros kartais būna visai neblogai, bet tik tol, kol lie jasi. Anksčiau ar vėliau verkti nustoji, ir tuomet vis tiek tenka galvoti, ką daryti. Kai ašarų upelis išseko, Džilė •
25 •
Sidabrinis krėslas
pasijuto siaubingai ištroškusi. Lig šiol gulėjusi kniūbsčia, dabar atsisėdo. Paukščiai nebeulbėjo, aplinkui viešpata vo visiška tyla, kurią atkakliai trikdė tik vienas slopus, tikriausiai iš toli atsklindantis garsas. Džilė įsiklausė; ga liausiai abejonių beveik neliko: tai – tekančio vandens gurgėjimas. Džilė pakilo ir labai įdėmiai apsidairė. Liūto niekur nebuvo matyti, bet aplinkui stūksojo tokia daugybė me džių, kad žvėris galėjo tūnoti kur nors visai netoliese, tik jai nematomas. Ką žinai, galbūt čia esama bent keleto liūtų. Bet Džilę jau taip kamavo troškulys, kad ji, sutel kusi drąsą, ryžosi traukti ieškoti to gurgančio upokš nio. Stypčiojo kuo atsargiausiai, ant pirštų galiukų, nuo vieno kamieno prie kito, kas žingsnis stabtelėdama pa žvelgti per petį. •
26 •
Džilė gauna užduotį
Miške viešpatavo tokia tyla, kad nebuvo labai sunku suprasti, iš kurios pusės sklinda čiurlenimas. Vanduo gur gėjo vis garsiau, ir galiausiai, netgi anksčiau, nei tikėjosi, Džilė išniro į atvirą laukymę ir išvydo upokšnį, tyrą kaip krištolas, srovenantį vos per sviesto akmens nuotolį nuo jos. Bet, nors išvydus vandenį troškulys ėmė kamuoti bent dešimtkart smarkiau, mergaitė nepuolė tekina prie upokšnio. Priešingai, sustojo it nudiegta, lyg pati virtusi akmeniu, ir liko stovėti prasižiojusi. Ir ne be priežasties: upokšnio pakrantėje gulėjo liūtas. Žvėris gulėjo pakėlęs galvą, priekinęs letenas ištiesęs priešais save, visai kaip Trafalgaro aikštės liūtai. Džilė išsyk suprato, kad jis ją pamatė: akimirksnį jo žvilgsnis smigo tiesiai į ją, o paskui nuslydo į šalį – galėjai pama nyti, kad liūtas ją puikiai pažįsta, tik jo nuomonė apie ją ne kažin kokia. „Jeigu mėginsiu bėgti, jis tuojau pat puls vytis, – pa galvojo Džilė. – O jeigu pati eisiu pirmyn, įšoksiu tiesiai jam į nasrus.“ Šiaip ar taip, net jei būtų mėginusi, nebūtų įstengusi nė pajudėti iš vietos, negalėjo ir atplėšti akių nuo jo. Mergaitė nė pati nežinojo, kiek laiko tai tęsė si, atrodė – ištisas valandas. O troškulys jau buvo toks baisus, kad galiausiai jai buvo beveik nė motais – tegul suėda tas liūtas, kad tik gautų bent gurkšnį vandens! – Jei tu ištroškusi, gali atsigerti. Tai buvo pirmieji jos išgirsti žodžiai po anų, kuriuos ant prarajos krašto jai tarė Eustacijus. Džilė skubriai ap •
27 •
Sidabrinis krėslas
sidairė, norėdama pamatyti, kas kalba. Bemaž tuoj pat balsas pakartojo: – Jei tu ištroškusi, eik ir atsigerk. Džilė, aišku, iškart prisiminė, ką buvo sakęs Eustaci jus apie kalbančius ano pasaulio žvėris, ir suprato, kad ją užkalbino ne kas kitas, o liūtas. Negana to, ji paste bėjo, kaip sukrutėjo jo lūpos, o ir balsas skambėjo ne kaip žmogaus. Buvo žemesnis ir sodresnis, galingesnis, sakytum, net sunkus, auksinis balsas. Džilė ir šiaip jau buvo išsigandusi, tad jis neišgąsdino jos dar labiau, gal tik kitaip. – Negi nenori gerti? – paklausė liūtas. – Mirštu iš troškulio, – prisipažino Džilė. – Tai ir atsigerk, – paragino liūtas. – Ar aš... o gal galėčiau... gal tu sutiktum pasitraukti, kol atsigersiu? – pralemeno Džilė. Užuot atsakęs, liūtas šįsyk tik pažvelgė į ją ir labai la bai tyliai suurzgė. Savo ruožtu Džilė, žiūrėdama į stam bų nejudantį kūną, ūmai sumojo: lygiai taip pat sėkmin gai galėtų paprašyti kalno, kad pasitrauktų. Gaivus upokšnio gurgėjimas tiesiog varė iš proto. – Ar pažadi, kad... na, kad nepadarysi man nieko blo ga, jei prieisiu? – paklausė Džilė. – Aš niekada nieko nežadu, – atsakė liūtas. Džilė buvo jau taip apkvaitusi nuo troškulio, kad pati nepastebėjo, kaip žingtelėjo žingsnį artyn. – O tu ėdi mergaites? – dar paklausė. •
28 •
Džilė gauna užduotį
– Esu surijęs mergaičių ir berniukų, moterų ir vyrų, karalių ir imperatorių, miestų ir karalijų, – atsakė liūtas. Nei girdamasis, nei apgailestaudamas, nei pykdamas – tiesiog pasakė, ir tiek. – Aš nedrįstu prieiti ir atsigerti, – prisipažino Džilė. – Tuomet mirsi iš troškulio, – tarė liūtas. – O, kad tave! – išsprūdo Džilei, ji žingtelėjo dar žingsnelį artyn. – Vadinasi, man turbūt teks eiti ieškoti kito upelio. – Jokio kito upelio nėra, – atsakė liūtas. Džilei net į galvą neatėjo suabejoti liūto žodžiais – juo būtų patikėjęs kiekvienas, vos išvydęs rūsčią jo iš raišką, – ir staiga ji, tarsi savaime, apsisprendė. Tai buvo bene sunkiausia, bet galiausiai ji nudrožė prie upokšnio, atsiklaupė ir suskato rieškučiomis semti vandenį. Šis buvo šaltas ir gaivinantis – tokio gardaus vandens Džilė kaip gyva nebuvo ragavusi. Nė nereikėjo jo gerti daug – vanduo numalšino troškulį išsyk. Dar prieš gurkštelėda ma Džilė buvo nutarusi: vos atsigėrusi pasipustys padus. Bet dabar sumojo, kad taip daryti būtų užvis pavojin giausia. Tad tik atsistojo ir liko stovėti vandens lašeliais blizgančiomis lūpomis. – Eikš čionai, – liūtas pasivadino ją artyn. Nepaklusti ji negalėjo. Sustojo beveik tarp priekinių jo letenų ir pažvelgė tiesiai į akis. Bet ištverti jo žvilgsnio ilgai neįstengė ir panarino galvą. – Žmogaus vaike, – vėl prabilo liūtas, – o kur berniukas? •
29 •
Sidabrinis krėslas
– Nukrito nuo uolos, – atsakė Džilė ir pridūrė, – pone. – Nenutuokė, kaip reikėtų į jį kreiptis, o išvis nie kaip nesikreipti atrodė pernelyg akiplėšiška. – O kaip šitai nutiko, žmogaus vaike? – Jis bandė sugriebti mane, kad nenukrisčiau aš, pone. – O kodėl pati stovėjai taip arti krašto, žmogaus vaike? – Aš norėjau pasirodyti, pone. – Labai teisingai atsakei, žmogaus vaike. Daugiau šitaip nebedaryk. Taigi, žinok (liūto išraiška pirmąsyk šiek tiek sušvelnėjo): berniukas nenukentėjo. Aš nupū čiau jį į Narniją. O štai tavo užduotis dėl to, ką padarei, tik pasunkės. – Sakyki, pone, kokia užduotis? – parūpo Džilei. – Užduotis, dėl kurios aš išsikviečiau judu iš jūsų pa saulio čionai. Tai išgirdusi Džilė visai suglumo. „Tikriausiai jis su klydo, laiko mane kažkuo kitu“, – dingtelėjo jai. Tačiau mergaitė neišdrįso pasakyti šito liūtui, nors ir nujautė: jei nutylės, gali įklampoti į siaubingą maišatį. – Sakyk, ką pagalvojai, žmogaus vaike, – paragino liūtas. – Aš tiktai pamaniau... na... ar negali būti taip, kad įvyko klaida? – ryžosi Džilė. – Juk mudviejų su Ražu niekas nekvietė. Tai mes, mes patys pasiprašėme leidimo patekti čionai. Ražas sakė: jeigu šauksimės... na, jei pa mėginsime prisišaukti kažką, tik vardo aš neprisimenu... galbūt jis mus ir įsileis. Tad štai, taip mes ir padarėme, ir tuojau radome vartelius atrakintus. •
30 •
Džilė gauna užduotį
– Jūs nebūtumėte susipratę manęs šauktis, jei aš nebū čiau pirmas jūsų pašaukęs, – pasakė jai liūtas. – Vadinasi, tu ir esi tasai kažkas, pone? – pasitikslino Džilė. – Taip, tai aš. O dabar paklausyk, kokia tavęs laukia užduotis. Toli nuo čia, Narnijos šalyje, gyvena žilagal vis karalius. Jis didžiai liūdi, mat neturi įpėdinio, nėra princo, kuris būtų jo kūnas ir kraujas ir vėliau pats tap tų karaliumi. O šitaip susiklostė dėl to, kad vienatinis jo sūnus prieš daugelį metų buvo pagrobtas, ir niekas Narnijoje nežino, kur jis pradingo, nežino, ar jis dar gy vas. Užtat žinau aš: jis gyvas. Tad ir skiriu judviem tokią užduotį: nuo šiolei ieškosite pražuvėlio princo tol, kol rasite ir sugrąžinsite į tėvo namus arba kol beieškoda mi žūsite patys, arba kol būsite priversti grįžti į savąjį pasaulį. – Sakyk, o kaip mums jo ieškoti? – paklausė Džilė. – Štai ką pasakysiu tau, vaike, – tarė liūtas. – Esama tam tikrų ženklų – jums tai bus mano nuorodos, palen gvinančios užduotį. Pirma: kai tik berniukas Eustacijus įkels koją į Narniją, jis paregės seną mielą bičiulį. Šį pri valu tučtuojau pasveikinti; jeigu Eustacijus tai padarys, judu abu sulauksite vertingos pagalbos. Antra: iš Narnijos privalote traukti į šiaurę, kol prieisite sugriautą senovinį milžinų miestą. Trečia: sugriautame mieste ant akmens išvysite įrašą – turėsite daryti tai, ką rasite tenai parašyta. Ir ketvirta: pražuvusį princą (jei išvis jį surasite) atpažin •
31 •
Sidabrinis krėslas
site iš to, kad jis bus pirmasis per visas jūsų klajones, pa prašysiantis padaryti kai ką dėl manęs – dėl Aslano. Atrodė, kad liūtas tuo ir baigė, tad Džilė pamanė, kad jai derėtų ką nors pasakyti. Ji tarė: – Labai tau ačiū. Supratau. – Vaike, – atsiliepė Aslanas švelniau nei iki šiol, – gali būti, kad supratai ne taip gerai, kaip tau atrodo. Pirmas žingsnis: viską įsiminti. Pakartok man iš eilės visus ke turis ženklus. Džilė pabandė, bet susipainiojo. Liūtas dar sykį juos išdėstė teisingai ir pareikalavo pakartoti. Džilė kartojo tol, kol galiausiai jai tai pavyko nepriekaištingai. Liū tas itin kantriai padėjo jai įsiminti, tad Džilė, pagaliau išmokusi ženklus atmintinai, sutelkė drąsą ir ryžosi pa klausti: – Sakyki, o kaip aš nusigausiu į Narniją? – Mano kvėpsnis nuneš, – atsakė liūtas. – Nupūsiu tave į vakarus taip pat, kaip nupūčiau Eustacijų. – Ar pasivysiu jį laiku, kad suskubčiau pasakyti pir mąjį ženklą? Vis dėlto tikriausiai ne taip jau ir svarbu man suspėti. Juk jei jis pamatys seną mielą bičiulį, be jo kios abejonės, pats susipras jį užkalbinti, tiesa? – Gaišuoti tikrai nėra kada, – pasakė liūtas. – Išsiųsti tave tenai turiu tuojau pat. Eime. Žingsniuok pirma ma nęs prie uolos briaunos. Džilė labai gerai suprato, kad, jei gaišuoti nėra kada, dėl šito kalta tik ji pati. „Jeigu nebūčiau šitaip apsikvai •
32 •
Džilė gauna užduotį
linusi, mudu su Ražu dabar keliautume drauge. Abu bū tume išklausę ir nuorodų“, – pagalvojo ji. Ir tuojau pat padarė, kas liepta. Tiesa, buvo labai nejauku vėl eiti prie bedugnės krašto, juolab kad liūtas ne ėjo greta, o sėlino paskui ją, minkštai, be garso žengdamas didžiulėmis le tenomis. Tačiau jai dar nepasiekus briaunos, balsas užnugaryje tarė: – Dabar sustok ir nejudėk. Po akimirkos pūstelėsiu. Bet kol kas, pirma: prisimink, prisimink, prisimink žen klus. Nuolat kartok juos pati sau: iš pat ryto ir vakarais prieš užmigdama, ir pabudusi naktį. Kad ir kokios keis tenybės tave ištiktų, visada sek ženklus, nieku gyvu ne valia leisti, kad kas nors nukreiptų nuo jų tavo dėmesį. O antra: turiu tave perspėti. Čia, kalno viršūnėje, viską bylojau tau aiškiai – apačioje, Narnijoje, šitaip dažnai ne bus. Čia, aukštybėse, oras labai tyras ir tavo protas švie sus; kai nusileisi į Narniją, oras ten bus daug tirštesnis. Pasisergėk, kad niekas nesujauktų tau proto. O ženklai, kuriuos įsiminei čia, ten, kai juos aptiksi, gali atrodyti ne taip, kaip tikėsies. Štai dėl ko taip svarbu mokėti juos atmintinai ir nepaisyti regimybių. Prisimink ženklus, ti kėk ženklais. Visa kita nesvarbu. O dabar, Ievos dukra, lik sveika... Balsas už nugaros vis labiau slopo, kol galiausiai vi sai nutilo. Džilė atsisuko. Ir apstulbo išvydusi, kad nuo uolos ją skiria jau geras šimtas jardų, o liūtas virtęs ryš •
33 •
Sidabrinis krėslas
kia auksine žiežirba ant pačios briaunos. Džilė jau buvo sukandusi dantis ir sugniaužusi kumščius, laukdama ga lingo gūsio, bet liūtas, pasirodo, pūstelėjo taip švelniai, kad ji nė nepajuto, kada atsiplėšė nuo žemės. Ir dabar po ja žiojėjo tik tūkstančių pėdų gilumo praraja, užpildyta vien tik oru. Džilę apėmė siaubas, bet vos sekundę. Viena, apačioje plytintis pasaulis buvo taip toli, kad ji nesijautė ničnie kaip su juo susijusi. O antra, plaukti oru liūto pučiamai buvo neapsakomai patogu. Džilė netruko įsitikinti ga linti apsiversti tiek aukštielninka, tiek kniūbsčia, netgi vartytis kaip panorėjusi – panašiai kaip vandenyje (su sąlyga, jei esi išties įgudęs plūduriuoti). Be to, ji skriejo tokiu pat greičiu, kaip ir pučiamas oras, tad nejuto jokio vėjo, tik malonią šilumą. Skrydžio lėktuvu tai nė iš tolo nepriminė, mat nebuvo jokio triukšmo, jokios vibraci jos. Jei Džilei kada nors būtų tekę skristi oro balionu, galbūt šį skrydį būtų palyginusi su anuo, tik dabar buvo kur kas geriau. Atsigręžusi ji jau galėjo žvilgsniu aprėpti kalną, nuo kurio tolo, ir įvertinti jo aukštumą. Nusistebėjo, kad ši tokio milžiniško kalno šlaitai neapledėję, kad jo neden gia sniego kepurė – „bet, – dingtelėjo jai, – tikriausiai šiame pasaulyje viskas kitaip, nei mums įprasta“. Paskui mergaitė dirstelėjo žemyn, bet skriejo taip aukštai, kad nė nesuprato, kas apačioje: sausuma ar jūra; nepajuto ir skrydžio greičio. •
34 •
Džilė gauna užduotį
– O kad tave bala! Ženklai! – staiga tarstelėjo Dži lė. – Reikėtų pasikartoti. – Kokią sekundę ją apėmė panika, bet tuojau vėl atlėgo: visus ženklus pavyko atsi minti teisingai. – Ką gi, bent tiek gerai, – ištarė Džilė ir atsilošusi išsipleikė ore lyg ant kokios sofos, net atsidū sėjo iš pasitenkinimo. – Nieko sau, – tarė Džilė pati sau po kelių valandų. – Kaip kažin ką, buvau užmigusi. Miegoti tiesiog ore – tai bent! Kažin, ar kas nors yra tai patyręs. Ko gero, niekas. Ak, tiesa – Ražas veikiausiai irgi miegojo ore! Keliauda mas čia šiek tiek prieš mane. Nagi, užmeskime akį, kas dedasi apačioje. Apačioje plytėjo neaprėpiama labai tamsiai mėlyna lyguma. Nebuvo matyti jokių kalvų, tik gana didelės, lėtai slenkančios baltos dėmės. „Tikriausiai debesys, – nutarė Džilė. – Tik gerokai didesni už anuos, kuriuos mačiau nuo uolos viršūnės. Vis dėlto veikiausiai tik at rodo didesni – turbūt jie tiesiog daug arčiau. Matyt, aš po truputį leidžiuosi. Kad ją kur, tą saulę.“ Saulė, kelionės pradžioje kybojusi virš galvos, dabar jau pliskino į akis. O tai reiškė, kad ji artėjo prie lai dos – leidosi ton pačion pusėn, į kurią skriejo Džilė. Eustacijus iš tiesų nesuklydo sakydamas, kad Džilė (jo kiu būdu negaliu šito teigti apie visas mergaites) nieko nenutuokia apie pasaulio šalis. Antraip, kai saulė ėmė tvieksti į akis, ji būtų susigaudžiusi, kad skrieja daug maž tiesiai į vakarus. •
35 •
Sidabrinis krėslas
Įdėmiai žvalgydamasi po mėlynąją plynę apačioje Džilė galiausiai pastebėjo, kad beribė mėlynė šen ten nutaškyta šviesesnėmis, ryškesnėmis dėmelėmis. „Juk tai jūra! – susiprato mergaitė. – O tos dėmelės, man re gis, – salos.“ Iš tiesų taip ir buvo. Džilę, ko gero, būtų nusmelkęs pavydas, jei būtų žinojusi, kad kai kurias iš tų salų Eustacijus yra matęs iš laivo denio, į vieną kitą buvo net išlipęs. Bet ji, aišku, to nežinojo. Dar šiek tiek vėliau ji įžiūrėjo ir raukšles, šiaušiančias mėlynosios plynumos paviršių – tos raukšlės, atsidūrus tarp jų, reikia manyti, virstų gana aukštomis vandenyno bangomis. Netrukus horizontą užstojo stora tamsi linija, kuri vis tamsėjo, vis storėjo, ir dar taip greitai, kad jos didėjimas buvo matyti plika akimi. Tik dabar, pirmą kartą, Džilė gavo pajusti, kokiu didžiuliu greičiu skrieja. Taip pat ji suprato, kad toji vis platėjanti juosta turėtų būti krantas. Staiga iš kairės pusės (mat pūtė pietys) atšniokštė didelis baltas debesis, plaukiantis tokiame pat aukšty je kaip ir ji. Nespėjusi nė susivokti, kas dedasi, Džilė murktelėjo į pačią šaltos ir drėgnos miglos tirštumą. Jai užgniaužė kvapą, bet perskrosti debesiui užteko aki mirksnio. Tuojau pat Džilė jau markstėsi saulėkaito je, bet drabužiai buvo kiaurai permirkę. (Džilė vilkėjo megztinį ir striukę, buvo su šiltomis kojinėmis ir stora padžiais bateliais, mat Anglijoje diena buvo žvarbi ir ap niukusi.) Iš debesies mergaitė išniro gerokai žemiau, nei buvo į jį prasmegusi, ir tuojau pat atkreipė dėmesį į tai, •
36 •
Džilė gauna užduotį
ko tikriausiai turėjo tikėtis, bet kas vis tiek ją nustebino, netgi pribloškė. Garsai. Iki šiol ji keliavo visiškoje tyloje. O dabar pirmąsyk išgirdo bangų šniokštimą ir žuvėdrų klykavimą. Taip pat ją pasiekė ir jūros kvapas. O skry džio greitis nebekėlė jokių abejonių. Džilė išvydo, kaip susidūrė dvi bangos, kaip nuo jų keterų viršun siūbtelėjo debesis purslų, bet tuojau pat sudužusi banga liko per gerą šimtą jardų už nugaros. Žemė artėjo labai sparčiai. Džilė jau įžiūrėjo krašto gilumoje stūksančius kalnus, dar vienas kalnagūbris ku projo gerokai arčiau jūros kranto, tik kiek kairiau. Džilė matė įlankas ir kyšulius, miškus ir laukus, ir smėlėtus pa plūdimio ruožus. Kas sekundę vis garsėjo į krantą dūž tančių bangų šniokštimas, jis jau stelbė visus kitus jūros garsus.
Sidabrinis krėslas
Staiga tiesiog prieš akis sausuma prasiskyrė. Džilė ar tėjo prie upės žiočių. Dabar ji skriejo jau labai žemai, vos per kelias pėdas virš vandens. Banga lyžtelėjo kojos pirštus, patiškę purslai permerkė ją beveik iki juosmens. Greitis staiga sumažėjo. Užuot skridusi upės vaga aukš tyn, Džilė suko į kairįjį krantą. Čia jos akiratyje atsidūrė tiek daug dalykų, kad ji tiesiog nepajėgė visko aprėpti: vešli žalia pieva, laivas, išdažytas tokiomis ryškiomis spalvomis, kad atrodė lyg koks milžiniškas žaižaruo jantis papuošalas, dantytos bokštų sienos, plazdančios vėliavos, margaspalvė išsipusčiusi minia, puošnūs dra bužiai, šarvai, auksas, kardai; atsklido ir muzikos garsai. Bet visa tai susijaukė į vieną plakinį, aiškiai Džilė suvokė tik tiek, kad pagaliau nusileido: ji stovėjo po tankiai su augusiais medžiais upės pakrantėje, o vos per kelis žings nius nuo jos trypčiojo ir Eustacijus. Pirmiausia jai dingtelėjo, kad jis baisiai jau purvinas ir susitaršęs, ir išvis daro nekokį įspūdį. Antra atėjusi min tis buvo tokia: „Aš kiaurai peršlapusi!“