1 SKYRIUS
9 Užtrenkiau automobilio dureles ir tekina pasileidau miško keliu. Visą dieną pylė lietus. Lašai kapsėjo nuo medžių. Pro krūmus buvo girdėti mašinų ūžesys, sumišęs su garsiu mano pačios alsavimu. Ten, kur prasidėjo vieškelis, miškas išretėjo. Tiltas virš autostrados vedė į pakriaušę. Šnopuodama bėgau toliau, sustojau vidury tilto ir persisvėriau per turėklus. Pakilo vėjas. Pilkas lyg šiferis Ženevos ežeras vadavosi iš rūko. Apniukęs oras neatbaidė žmonių, norinčių savaitgalį praleisti Valyje; Alpių aukštakalnėse vis dar gulėjo pavasarinis sniegas, tebevažinėjo slidžių keltuvai. Buvo sekmadienio vakaras. Prožektorių šviesų girlianda driekėsi ligi pat Ronos slėnio. Automobiliui neriant po tiltu, kaskart pasigirsdavo bjaurus švilpesys. – Tu, šunsnuki! – sudejavau. Kūkčiodama atlošiau galvą ir iš visų jėgų surikau: – Nešdinkis po velnių! Šauksmas nuskriejo apačion ir sumišo su mašinų gausmu. Apglėbiau save rankomis – tvirtai, tarsi apsaugodama, – ir pasūpavau save. Širdis daužėsi taip, kad net drebėjau. Staiga vieškelį užliejo prožektoriaus šviesa. Iš tamsos išniro mopedo vairuotojo siluetas. Jis pravažiavo pro pat mane. Pamažu atgavau kvapą. Lioviausi drebėjusi; išsirėkusi atsipalaidavau. Atsegiau striukės užtrauktuką. Staiga pasidarė šilta. Prakaituodama nukėblinau iki automobilio ir susmukau ant sėdynės. Įtampai atslūgus, kaip visada užsimaniau numigti. Pakako dviejų sekundžių, ir pasidarė geriau. Ramiai ir be jausmų nugrimzdau į saugią tamsą, pasislėpiau savyje, kur niekas negalės manęs rasti. Tau negalima miegoti. Nemiegok. Noriu tik šiek tiek nusiraminti. Ne. Ne čia. Ne dabar. 10
– Susiimk! – sumurmėjau. Per prievartą praplėšiau akis, atsitiesiau, porą kartų giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Silpnumas praėjo. Pasukau raktelį ir nuvažiavau. Mes gyvenome mažame Šveicarijos miestelyje Čeksbrese, pietiniame jo šlaite. Mūsų namas – tiksliau, Bruno namas, – buvo vienas iš paskutiniųjų, kurį buvo leista čia statyti prieš vietovę paskelbiant draustiniu. Nuo tada sklypo vertė kasmet vis augo. Bruno ir vėl pasirodė turįs gerą uoslę. Namas buvo statomas tuo laiku, kai tiesiog švaistytasi betonu. Plikas vasarą smarkiai įkaistantis mūras viena siena rėmėsi į šlaitą. Pastatas – plokščiastogis, su erdvia terasa, – stovėjo ant vejos lyg koks išsipustęs bunkeris. Prieš gerus metus Bruno perleido man pirmą aukštą, o pats įsikūrė viršutiniame. Kiekvienas į savo butą patekdavome pro atskiras duris, todėl retai kada susitikdavome. Tiesa, Bruno virtuvės neturėjo, o tik nišą, mažą dušinę ir tualetą svečiams, bet, kaip mėgdavo sakyti, jam tai tinka, mat esąs žmogus be didelių pretenzijų. Tiesą sakant, mums skiriantis buvau pasiryžusi ieškotis buto Lozanoje. Tačiau Bruno pageidavo, kad likčiau čia, o aš, žinoma, neturėjau jėgų priešintis. Pastačiau automobilį į garažą ir uždariau vartus. Bruno Audi garaže nebuvo. Mačiau, kad žieminių padangų kol kas nepakeitė į vasarines, tad tikriausiai išvažiavo į kalnus. Šiaip ne taip užlipau laiptais, drabužinėje pakabinau striukę, praeidama dėbtelėjau į veidrodį. Mano plaukai buvo šlapi ir susitaršę, bet veidas atrodė kaip visada. Viduje namas buvo išklotas kilimais ir iškaltas lentelėmis. Baldai itališki, šviestuvas prancūziškas. Labai erdvu ir masyvu – viskas atitiko Bruno skonį. Mano nuomonės niekas neklausė. Virtuvėje užsiplikiau arbatos, judėjau lyg sulėtintame kine. Paskui nuėjau į svetainę, susirangiau odiniame fotelyje ir lėtai gurkšnojau gėrimą. Niekur neskubėjau. Prieš akis buvo visa naktis ir kita diena, šitas mėnuo ir visas gyvenimas. Manęs laukianti nežinia. Gatve artėjo automobilis, sustojo priešais namą. Trinktelėjo durelės. Kažką šūktelėjo kažkokia moteris. Aš nesikrutinau, toliau gurkšnojau arbatą. Lauke vėl suburzgė variklis. Bruno varė mašiną į garažą. 11
Bruno visad stengėsi pasimatymus laikyti paslaptyje. Jis retai apsistodavo viešbutyje, o jeigu taip nutikdavo, visada rinkdavosi kitą Šveicarijos galą, ne sezono metą, kad nesutiktų jokių kolegų. Savo laimikius namo jis parsiveždavo sutemus, o kitą rytą paslapčia išveždavo. Bruno mokėjo pasirodyti palankioje šviesoje, kaip chameleonas pasirinkdavo tinkamą vaidmenį ir dabar įtikinamai vaidino didžiadvasį partnerį, supratingai besitaikstantį su žmonos nuotaikomis. Jis, smulkmeniškas žmogus, tiksliai apskaičiavo, kiek pinigų man priklauso po trylikos santuokos metų, ir, užuot skyręsis per teismą, nutarė juos sumokėti. Be to, jokiu būdu nenorėjo viešai prisipažinti, kad jo santuoka žlugo. „L’Arlésienne* jį paliko“, – būtų šnibždėjęsi žmonės ir vertę Bruno raudonuoti iš gėdos, raukyti praplikusio mąstytojo kaktą. Veidmainystė jam buvo labiau prie širdies. Kol mano pavardė oficialiai yra ponia Bruno Šardonė, jis galės vaidinti strutį. Bruno vedė mane, galima sakyti, ištraukęs tiesiai iš mokyklos suolo. Padėtis darbo rinkoje buvo bloga, ir aš buvau jam dėkinga už vietą, kurią prieš porą metų vien tik Bruno ryšių dėka gavau laikraštyje „Waadtländer Boten“**. Pinigų aš užsidirbau, bet labai mažai; Bruno kas mėnesį pervesdavo į mano sąskaitą tam tikrą papildomą sumą, antraip nebūčiau išsivertusi. Jis norįs paremti mane net ir sunkiausiais laikais, tvirtino puikuodamasis. Esą man nedera manyti, kad jis paliks mane likimo valiai, ir jau tikrai ne dabar, kai tenka pačiai rūpintis savimi: „Dabar tau reikalingas stiprus ramstis.“ Neseniai jis prisipažino, kad žvalgosi man pakaitalo, bet rimtų santykių vengiąs. Dėl liguisto savo mieguistumo aš vos nepadariau jo impotentu, ir tada jis ėmė skubiai ieškoti būdų vyriškumui įrodyti. Suprantama, žvalgėsi į jaunesnes moteris. Diskotekose plaštakės užkibdavo greitai, bet reikalaudavo dovanų, o tai tuštino jo kišenes. Tačiau tokias moteris valdyti buvo lengviau negu brandesnes, trokštančias rimtų santykių, keliančias tam tikrus reikalavimus ir ne visada glotniašlaunes. * Arlietė. Arlis – miestas pietų Prancūzijoje, Provanse. ** „Vo kantono žinios“.
12
Bruno vadovavo „Globus“ leidyklai, kurią kaip „kultūrinę iškabą“ finansavo didelis maisto produktų koncernas. „Globus“ leidyklos specializacija buvo populiarios mokslinės knygos, ji taip pat leido spalvotus albumus apie kitas šalis arba teminius leidinius: apie paukščius, žvėris, burlaivius, kinų virtuvę ir t. t. Dukart per metus knygos būdavo pristatomos itin plačiai: lankstukai pašto dėžutėse, televizijos viktorinos, konkursai. Šalia profesionalų fotografų ir tekstų autorių dirbo ir mėgėjai, mat jie atsieidavo pigiau. Spalvoti albumai buvo geri, bet vis dėlto ne elitiniai. Kultūra, įsprausta į rėmus. Celofanuotas mąstymas. Tie leidiniai, pasak Bruno, turi patikti ir valytojai, ir ponui direktoriui. Mokslinio laipsnio Bruno neturėjo, užtat turėjo gerą uoslę. Todėl pastebėjęs, kad knygų verslas ima strigti, į leidyklos asortimentą įtraukė kompaktines plokšteles ir elektronines prekes vaikams. Bruno buvo kilęs iš Romonto, miestelio prie Freiburgo, iš gana paprastos šeimos. Jo senelis Šardonė buvo mėsininkas. Jauniausias jo sūnus, Bruno tėvas, iškilo iki elektriko. Vietovė, kurioje jie gyveno, buvo labai katalikiška, nėštumo nutraukimą Bažnyčios tėvai laikė nuodėme; dėl to Bruno motina pagimdė aštuonis vaikus. Du sūnūs tapo geležinkelininkais, vienas – mokytoju. Bruno, antras vaikas šeimoje ir protingiausias, prieš tapdamas sporto žurnalistu mokėsi spaustuvininko amato. Jam buvo vos dvidešimt ketveri, kai kartu su draugu ėmė leisti sporto laikraštį, stebėtinai greitai išpopuliarėjusį. Po penkerių metų jam buvo pasiūlyta vadovauti „Globus“ leidyklai. Dar kurį laiką jis dirbo laikraštyje, kuris buvo jo hobis, paskiau, nebegalėdamas visko aprėpti, savo akcijas perleido partneriui. Ištekėjusi už Bruno aš jo giminaičius matydavau tik per retus šeimos susitikimus. Jie ne visur rodomi, ciniškai sakydavo Bruno. Man tie žmonės buvo perdėtai paslaugūs ir tokie drovūs, kad bet koks spontaniškumas, įskaitant ir manąjį, buvo užgniaužiamas vos užgimęs. Vis dėlto man jie regėjosi mielesni nei kai kurie miesčionys iš „aukštesnių“ sluoksnių. Jie neapsimetinėjo ir, nors kiek netašyti, buvo nuoširdžiai patiklūs ir šilti. Bruno buvo pavyzdingas planuotojas, nesikarščiuodamas, žaibiškai ir drąsiai priimdavo pelningus sprendimus. Tačiau iš tikrųjų 13
menkai tenutolo nuo nuobodaus, katalikiškumu persunkto vaikystės grindinio. Jis buvo daugiasluoksnis kaip svogūnas: sieloje tebegyvavo įvairūs tabu, laukinės prievartos ir moralės normos, vėliau – su amžium įgytas šiurkštumas, gudrus prisitaikėliškumas. Be to, jo galva buvo pilna įvairių teorijų, jam patiko vadovautis protu, jis daug ką neigė, bet sykiu žavėjosi išskirtinumais, prie kurių priklausiau ir aš. Aš dėl savo patiklumo anksčiau nesusimąstydavau, kodėl Bruno taip užsigeidė manęs. Tik vėliau supratau, kad esu egzotika, kurią jis labai mėgo, tik gėdingai slėpė tokį polinkį, be to, įkūnijau aukštesnę padėtį visuomenėje. – Julija Saint-Privaz? Jūs – iš kilmingųjų? – naiviai paklausė jis manęs Arlyje, kai susipažinom ir Bruno mėlynu fordu „Taunus“ vežė mane namo. Nustebau, nes tokį klausimą girdėjau pirmą kartą, be to, taip iškilmingai ištartą. – Kodėl klausiat? Aš nežinau. Taip... manau, seniai, dar prieš revoliuciją. – Jums tai nepatinka? – Ne, visai ne. Tiesiog niekada apie tai negalvojau. Bruno reikšmingai atsikrenkštė, o aš ėmiau juoktis, bet tuoj sudejavau pajutusi skausmą šlaunyje. Prieš keliolika minučių Bruno mane pervažiavo. Tikrąja žodžio prasme. Taigi buvau lyg ir kilminga. Regis, Bruno buvo nė motais, kad gyvenome apgriuvusiame name su aptrupėjusiu čerpių stogu ir be šildymo, kad namie buvo tik židinys, vonioje – vandens katilas, kad dažnai pritrūkdavom pinigų sumokėti už dujas, elektrą ir telefoną. Jo nedomino ir tai, kad buvome įsiskolinę maisto prekių parduotuvės savininkui portugalui, kad kartais mėnesio pabaigoje, kol mano tėvo alga bus pervesta į seniai ištuštėjusią sąskaitą, tekdavo taupiai valgyti duoną, sūrį, alyvuoges, kavą skiesti pienu. Bruno daug svarbiau atrodė tai, kad mano giminėje esama gydytojų, juristų ir inžinierių. Ir kad mano tėvas, kurį Bruno iškart ėmė vadinti „puikiu žmogum“, yra aukštosios mokyklos profesorius. Aš nieko neveikiau, nieko negalvojau – vaizdai savaime kilo prieš akis. Tolimame, labai tolimame veidrodyje mačiau mūsų sve14
tainę marmurinėmis grindimis, aptrupėjusį gipsą ant lubų, gėlių girliandomis išpaišytus tapetus. Šviestuvo stiklai apdulkėję, dega vos viena ar dvi lemputės. Dienos šviesa sunkiai skverbiasi pro langines. Regėjau įsitempusį Bruno, sėdintį ant brokatu aptrauktos sofos, ir iškilų savo tėvą minkštame fotelyje. Abu rankose laiko po taurelę su anyžių degtine. Dar ir dabar, prabėgus trylikai metų, girdėjau maloniai šiltą savo tėvo balsą. Jis kalbėjo apie geografiją ir Provanso istoriją, apie papročius ir literatūrą. Jis parašė knygą apie kryžiaus žygį prieš katarus ir vieną egzempliorių su autografu padovanojo Bruno. Mano motina darbavosi virtuvėje. Bruno buvo pakviestas pietų. Prisimenu, ant marmurinės plokštės padėjau dubenėlį su sūdytais riešutais. Mano kelis buvo užklijuotas pleistru, o ant šlaunies atsirado didžiulė mėlynė, bet nesukau galvos. Aš tylėjau. Net Bruno laikėsi tyliai, sakyčiau, nedrąsiai, pagarbiai suraukęs kaktą. Kalbant mano tėvui, atidžiai jo klausėsi. – Tegu jaunuolis lieka pietų, – motinai pakuždėjo tėvas. – Nežinau, ar užteks ryžių. Ir pomidorai ne visai švieži, – sušnibždėjo motina. – Nueik pas Fereirą ir paprašyk skolon! Pablyškusi motina nunarino galvą, tarsi lunatikė užsidėjo tamsius akinius raginiais rėmeliais ir pasiėmė maišelį pirkiniams. Pietaujant Bruno sužinojo, kad mūsų pavardė anksčiau buvo de Saint-Privaz ir kad giminiavomės su grafais fon Tulūzais, nors tie ryšiai sudėtingi, galbūt netgi nesantuokiniai. Per revoliuciją šeima atsisakė titulo. Devynioliktame amžiuje Saint-Privazai nusipirko šilko ir medvilnės verpyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui įmonė sunyko, šeima nuskurdo. Mūsų namas, o tai buvo dvaras, niekada nebuvo remontuojamas. Miesto planavimo įkarštyje dalis turto buvo nusavinta (mums sumokėjo šiek tiek pinigų) ir beveik per patį didelio sodo vidurį nutiesta autostrada. Taigi sunkvežimiai važinėjo pro pat mano miegamojo langus. Naktimis jaučiu, kaip dreba sienos. – Mes nežinom, kiek ilgai galėsim leisti sau čia gyventi, – melancholiškai šypsodamasis pasakė tėvas. – Gyvename praskolintu laiku, 15
nors šiaip jau visi laikai yra praskolinti. Visame kame skylančiame turėtume įžvelgti pastovumo ženklą, argi ne taip, pone Šardonė? Bruno atsikrenkštė ir atsakė manąs taip pat. Mano tėvas be vargo sužavėjo jį savo retoriniais žaidimėliais. Lygiai taip pat lengvai jis sužavėdavo studentus auditorijoje ir, pasitaikius progai, mano motinai statydavo ragus. Mano tėvas! Staiga vėl regėjau jį prieš save, o pakenčiau tą vaizdą tik todėl, kad tėvas labai toli. Ir mačiau jį ne visą, o tik tam tikras dalis: žilus kaip šiferis rūpestingai prižiūrimus plaukus, aukštą kaktą, mėsingą nosį. Žandikaulis kiek atsikišęs į priekį, sykiu ir plati, ryškiai raudona apatinė lūpa. Išsprogusios safyro mėlynumo akys, patinę maišeliai po jomis, virpčiojančios blakstienos virš blizgančių kaip porcelianas baltymų aplink rainelę. Žvilgsnis kaip statulos, vangus ir keistai kerintis. Tėvas kalbėdavo laisvai, juokdavosi išdidžiai, lyg darytų malonę, ir klastingai. Jis dukart per metus užsisakydavo pas siuvėją marškinius, o motina savo batelius nešdavo batsiuviui, kad prikaltų naujus puspadžius. Tėvas pirkosi kašmyro megztinius ir angliško tvido paltus, motina dešimt metų dėvėjo tą patį žieminį paltą. Vilna jau seniai buvo nusitrynusi, pamušalas praplyšęs, bet tėvas sakydavo: „Tu vis dar pati elegantiškiausia.“ Mano motina paltą vilkdavosi tylėdama. Ji dėliodavo spintose rutuliukus nuo kandžių, ir tas kvapas supo ją kaip kvepalų esencija; man ligi šiol nuo jo bloga. Mokydamasi mokykloje aš turėjau tik porą džinsų, keletą palaidinukių ir du sijonus – gėlėtą vasarai ir vilnonį žiemai. Mano apa tiniai buvo papilkėję nuo skalbimo, gumos išsitampiusios, o abeji naktiniai marškiniai prairę pažastyse. Tą rytą, kai susipažinau su Bruno, nutrūko liemenėlės petnešėlė ir buvau prisegusi ją žiogeliu. Nupirkusi duonos bėgau per gatvę. Staiga sužviegė stabdžiai. Stiprus smūgis – ir parkritau veidu į grindinį. Bruno tarnybiniais reikalais vyko į Marselį ir nakvojo Arlyje, „Aratan“ viešbutyje. Kai papusryčiavęs važiavo siauromis senamiesčio gatvėmis, aš užvirtau tiesiai ant jo automobilio sparno. Man skaudėjo kairę šlaunį, taip pat ir kelį. Kaip per rūką išgirdau susirūpinusius balsus. Kažkoks vyriškis sugriebė mane už pe16
čių ir padėjo atsistoti. Aš susvyravau, atsirėmiau į jį, o gal į variklio dangtį, jau nepamenu. Sukandusi iš skausmo dantis jaučiau per nugarą srūvant šaltą prakaitą. Paskui žvilgsnis kiek praskaidrėjo. Raičiausi iš skausmo ir dejavau, o mane laikantis vyriškis, kalbantis su užsienietišku akcentu, sutrikęs kažką sakė man. Jis buvo jaunas, griežtoko, bet simpatiško veido, juodų plaukų. – Ar jūs sužeista? Ar jums skauda? Minia žmonių susirinko aplink automobilį. Jaučiau kažką lip naus ant kojos; pažvelgusi žemyn pamačiau iš žaizdos srūvantį kraują. Jaunasis vyras drebančiomis rankomis atkišo man didelę švarią sulankstytą nosinę. – O Dieve, tai baisu! Jūs taip netikėtai išbėgot į gatvę! Aš nespėjau sustabdyti mašinos. O juk visada vairuoju labai atsargiai! Jis sakė tiesą. Automobilius Bruno pirkdavosi gerus, brangius, o keisdavo maždaug kas penkerius metus. Per visą mūsų bendrą gyvenimą jis nepadarė nė vienos avarijos. – Nieko labai baisaus, – tariau aš, kai pagaliau vėl galėjau kalbėti. Šlaunį baisiai skaudėjo, bet kaulai, laimė, nelūžo. Norėdama nuraminti vyriškį, nusišypsojau jam. Jis spoksojo į mane; mačiau, kaip keičiasi jo žvilgsnis. Staiga jis išvydo ne atsitiktinę pėsčiąją, o mergaitę. Vis dar išsigandęs jis pasisiūlė nuvežti mane į artimiausią ligoninę. „Taip taip, tai būtina, reikia nedelsiant suleisti vaistų nuo kraujo užkrėtimo!“ Aš papurčiau galvą. Tegul jis nesirūpina, tikrai nėra taip jau blogai. Tuo metu žmonės, matydami, kad nieko rimto neatsitiko, ėmė skirstytis. Kai kurie vairuotojai jau pradėjo nekantraudami pypsėti. – Leiskite bent jau parvežti jus namo, – paprašė vyriškis ir atidarė automobilio dureles. – Reikia kuo greičiau aprišti žaizdą. Aš dvejojau, bet neilgai. Susiraukusi, vilkdama koją įsiropščiau į mėlyną „Taunus“ su šveicariškais numeriais ir pasakiau, kur važiuoti. Štai taip viskas ir prasidėjo. Kaip vėliau pasakojo Bruno, jam tai buvo apdainuotoji meilė iš pirmo žvilgsnio. Parvežęs mane namo, paprašė leidimo vėl užsukti, kai keliaus atgal. Jis norėjo pakviesti mane į gražų restoraną. 17
– Juk turiu kaip nors atlyginti Julijai skriaudą! Tėvas tuoj pastebėjo, kad Bruno „turi rimtų ketinimų“. Tokia puiki proga jam nė sapnuose nebuvo prisisapnavusi. – Malonus jaunuolis! – pasakė jis, vos tik Bruno išėjo. – Aš, tavim dėtas, nepaleisčiau jo iš nagučių! – pridūrė juokdamasis, o motina, sudėjusi baltas rankas ant kelių, tik linktelėjo. Jaučiau, kad jai palengvėjo. Šitas šveicaras nukrito tiesiog iš dangaus, galbūt ir aš drauge su juo pranyksiu už Alpių! Pajutau kylant neapykantą, lyg speigas kaustančią širdį. Man sudrėko rankos, iš bejėgiškumo linko keliai. Vis dėlto pavyko susitvardyti, giliai įkvėpiau ir pagalvojau: „Ko čia jaudiniesi?“ Po dviejų dienų Bruno vėl atvyko į Arlį, atvežė mano motinai gėlių nė neįtardamas, kad gėlių ji nekenčia, ir pakvietė mane praleisti su juo dieną. Žinojau, ko jis nori, ir vos nenumiriau iš baimės. Manyje tebetūnojo vaikystėje išsiveržęs klyksmas, aš tebeprisiminiau jį, kaip ir žaizdą tarp kojų. Baimė greitino pulsą, man norėjosi miego, tamsos ir užsimiršimo. Vis dėlto apsivilkau švarius apatinius ir palaidinukę ir išvažiavau su Bruno į Sent Mari. Bruno nusivežė mane į nedidelį paplūdimio viešbutį. Atostogų sezonas dar nebuvo prasidėjęs, todėl turistų buvo nedaug. Bruno užsakė man triufelių salotų, ančių kepenėlių su šparagais ir veršiuko filė, valgių, apie kokius niekada nebuvau girdėjusi. Mudu gėrėme brangų raudonąjį vyną, nors aš įveikiau vos pusę taurės. Bruno pasakojo apie save. Jis apdairiai rinko žodžius ir lipdė iš jų skambius, įdomius sakinius. Jis mąstė dalykiškai, ir tai veikė raminamai. Bruno spinduliavo pasitikėjimu savimi, kalbėjo taip, lyg gerai pažinotų gyvenimą. Aš klausiausi, kartais šyptelėdavau. Jis visą valandą suokė apie savo reikšmingumą, paskui tarė: – Aš nesu labai jau įdomus. Papasakok apie save! Apie save? Savąjį pasaulį aš jau palaidojau. Iš mano gyvenimo tebuvo likusios keletas nuotrupų, o tai, kas svarbiausia, turėjau nutylėti. – Aš ką tik išlaikiau abitūros egzaminą. Spalį važiuosiu į Monpeljė. Noriu studijuoti japonologiją. Bruno ėmė kvatoti, lyg išgirdęs anekdotą. 18
– Kaip tau šovė tokia mintis? Aš nusukau akis. – Mane tai domina. – Žinai, gerai pagalvok, – tarė Bruno. – Japonologija! Ir ką su ja veiksi? O kas, jeigu su manim išvažiuotum į Šveicariją? Gabi mergaitė su viduriniu išsilavinimu tuoj pat rastų įdomų darbą. Aš tau padėčiau. Esą jis turįs daug draugų tarp vadovų, galėsiąs pasidomėti, gal kuriam reikia darbuotojos. Padėkojau ir pažadėjau pagalvoti. Jūra kvepėjo dumbliais, saulė akino. Bruno atlaisvino kaklaraištį, pakabino švarką ant kėdės atlošo. Mes gėrėm stiprią juodą kavą. Kai jis paglostė man ranką, aš sukandau dantis. Bet rankos neatitraukiau. Kambarys buvo mažas ir tik su viena praustuve. Sienos išklijuotos rausvais gėlėtais tapetais, lova užklota daigstyta mėlyna antklode, atsiduodančia pelėsiais. Už širmos slėpėsi bidė, grindys buvo išklotos praktišku linoleumu. – Labai prancūziška! – pakomentavo Bruno. Jis užtraukė naktines užuolaidas, o kad būtų dar saugiau, nuleido žaliuzes. Lova buvo per siaura, čiužinys girgždėjo. Bruno visu svoriu užgulė mane, ką tik prikimšusią skrandį. Jo apkabinta sustingau, gulėjau nejudėdama, o viduje kaupėsi riksmas. „Tu ištversi, tu gali. Blogiau nei anuomet nebus.“ Bruno rankos tyrinėjo mano kūną, skausmingai masažavo krūtis. Jis murmėjo, kad esu puikiai sudėta ir graži kaip fontano skulptūra. Mano baimę ir susikaustymą jis suprato savaip – kad esu nepatyrusi. Aš pasislinkau į šoną ir pritraukiau kojas, bet spirti nedrįsau. Jaučiausi kaip paralyžiuota, beveik ištikta stabligės, o jis patogiau pasiguldė mane ir šnopavo lyg atletas, atlikdamas pratimus. Pasakiau, kad neišgėriau kontraceptinės tabletės, ir jis, jau bepasiekiąs tikslą, staiga atšlijo. O man niekas nerūpėjo. Užsimerkiau ir nugrimzdau į šiltą saugią tamsą, akis atmerkiau tik tada, kai jis juokdamasis pažadino mane. Mano snūduriavimą Bruno suprato kaip savo laimėjimą ir jautėsi pamalonintas. 19
Gulėjau susirietusi į kamuoliuką, o jis prisidegė cigaretę, rūkė susimąstęs ir akivaizdžiai pasitenkinęs. Kai pamatė mane verkiančią, nuoširdžiai nustebo: – Kas tau? Ar skaudėjo? Aš papurčiau galvą, ir jis padavė man savo nosinę. Žinoma, suprato, kad nėra pirmas vyras mano gyvenime, ir tiesiai šviesiai paklausė, su kiek vyrų esu miegojusi. Kūkčiodama atsakiau, kad su vienu; tam tikra prasme taip ir buvo. Jis pasakė: „Neverk, zuikuti, juk nėra taip jau blogai.“ Esą jam tai visai nesvarbu, apskritai manąs, kad mudu puikiai sutariam. Iškaitusi įsikniaubiau jam į petį, ir akimirką atrodė, kad esu saugi. Tačiau tai tebuvo iliuzija. Kitus du mėnesius Bruno kiekvieną savaitgalį praleisdavo su manim. Važinėjome į Nicą, Kanus ir Le Bo de Provansą. Iš pradžių Bruno juokino, kad kiekvieno lytinio akto metu aš užmigdavau. Jis žadindavo mane bučiuodamas arba glostydamas; aš nubusdavau, raumenys būdavo minkšti ir atsipalaidavę, apkabindavau jam kaklą lyg vaikas, o tai jį sujaudindavo dar labiau. Tačiau vos tik jis mane užguldavo, vos tik aš patekdavau po sunkiu prakaituotu kūnu, man imdavo rodytis, kad dūstu. Aš šnopuodavau, gaudydavau orą, akmenėdavau iš siaubo prisiminusi skausmą, nors dabar visai neskaudėdavo arba tik vos vos. „Apsimesk, nesigink. Juk beveik neskauda. Galėsi tuoj nusiprausti.“ Spalį įstojau į Monpeljė universitetą. Gyventi ketinau pas tetą Margaretę, motinos seserį. Esu pas ją gyvenusi ir anksčiau, trejus metus. Porą dienų prieš semestro pradžią į Arlį atvažiavo Bruno ir paklausė, ar nenorėčiau už jo ištekėti. Paaiškino niekada niekur nepuoląs stačia galva, bet šįkart jo sprendimą nulėmęs atstumas. Jis esąs labai užimtas žmogus ir negalįs kiekvieną savaitgalį važinėti į pietų Prancūziją vien tam, kad mergintų mane pagal visas taisykles. Kita vertus, tokios banalybės jam esą ne prie širdies. O dėl jo paties, tai jis jau „ragavęs“ kitų moterų ir yra tikras, kad aš esu išrinktoji, su kuria jis norįs sudaryti sąjungą visam gyvenimui. 20
Manyje vyko kova. Reikėjo rinktis. Kada? Rytoj? Kaip bus? Kas bus? Nežinia. Juoda skylė. Studijuoti? O kam? Anksčiau pasaulis man atrodė kaip knyga su paveiksliukais, mokymasis – užkerėjimas, ateitį mačiau lengvą ir tviskančią lyg muilo burbulas. Dabar viskas, ką ketinau nuveikti, regėjosi sudėtinga ir sunku, pernelyg sunku. Man tik devyniolika, ką tik suaugau, o jėgos jau išseko; jaučiausi bejėgė ir pražuvusi, kaip paukštis medžiotojo rankoje. Aš nebuvau mirusi, bet ir gyva nesijaučiau. Man reikėjo apsauginės sienos, atitveriančios nuo išorinio pasaulio, reikėjo balso, kuris ramiai ir švelniai kalbėtų su manimi, širdies, kurios plakimo klausyčiausi, rankų, kurios mane apkabintų. Aš ieškojau šviesos tamsoje ir ilgėjausi sapno. Ir štai atsirado Bruno. Jis buvo šalia. Solidus ir realus. Pamažu apsipratau su jo įpročiu girtis, net įsikalbėjau, kad tai teikia jam dalykiškumo. Jis darė sąžiningo žmogaus įspūdį, ne itin dvasingo ar inteligentiško, bet patikimo ir protingo. Jis buvo tas, iš kurio galėjau pasimokyti pasitikėjimo savimi, ir man to pakako. „Tu negali kelti per daug reikalavimų“, nuolat kartodavo motina. Bruno buvo pasiruošęs mane priimti ir nekamantinėjo apie praeitį. Šiuo atveju jis pasirodė esąs plačios širdies. Galbūt užgydys ir mano žaizdas? Jei ne šiandien, tai ateityje. Tad ko delsiu? Taigi pasakiau „taip“. Nuvažiavome pas mano tėvus pranešti naujienos ir pasiimti reikalingų dokumentų. Tėvas buvo ką tik grįžęs namo, iš virtuvės sklido keptos žuvies kvapas. Bruno iškart pasakė, kad pietų neliksime. Tėvas atnešė iš spintos butelį anyžinės, motina pastatė ant stalo taures. Aš gerti nenorėjau. Susėdome, ir Bruno reikšmingai atsikrenkštęs prabilo pirmas. Jam kalbant, mano motina sėdėjo tyli, rankas sukryžiavusi ant kelių. Tėvas klausėsi įsitempęs, sėdėjo tiesus kaip žvakė. Prieš šviesą jo profilis atrodė neryškus, tik kontūrai ir atsikišusi nosis, kietai sučiaupta burna. Tačiau jis klausėsi ne Bruno, o kažin ko savyje, ir mįslingai šypsojosi. Toks sprendimas esąs kiek skubotas, prabilo pagaliau supratingu balsu. Kai įvykis šitoks svarbus, dera laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau laikai jau pasikeitę, jis irgi turįs išmokti mąstyti šiuolaikiškai, juk nenorįs stoti skersai kelio savo vieninteliam vaikui. Kalbėdamas jis pakėlė cigaretę prie 21
lūpų. Mano akys išsyk nukrypo į randelius ant jo dešinės rankos. Anksčiau buvę stori ir raudoni, ilgainiui jie pabalo. Nekantraudama laukiau, kada galėsim išeiti. Įsimenant supančius daiktus, sieloje lieka ir tam tikri jausmai. Šitas kambarys priklausė mano tėvams, ne man. Aš jutau priešiškumą, plūduriuojantį kaip rąstas šalia ir plaukiojantį aplinkui; stebėjausi, kad Bruno šito nepastebi. Tačiau patogiai jis nesijautė. Jo marškiniai buvo taip permirkę prakaitu, kad galėjau matyti juodus plaukelius ant krūtinės. Kai tėvas atsistojo, tylėdamas praėjo pro jį ir išpėdino iš kambario, Bruno nervingai prisidegė cigaretę. Motina stumtelėjo jam peleninę. Garsiai tiksėjo laikrodis. Aš sėdėjau sustingusi, nors norėjosi rėkti. „Nurimk. Susiimk. Tuoj viskas baigsis.“ Tėvas grįžo nešinas dokumentais, reikalingais tuoktuvių prašymui surašyti. Jis elgėsi geraširdiškai, linksmai pasveikino Bruno apkabindamas per pečius, spausdamas glėbyje burbėjo „mano mielas sūnau“. Man pasakė keletą kilnių skambių žodžių, bet abu nežiūrėjom vienas kitam į akis ir vengėme bet kokio prisilietimo. Motina atnešė kavos ir išėjo. Bruno siurbčiojo karčią juodą kavą, vis žvilgčiojo į laikrodį ir pagaliau kreipėsi į mane: – Brangioji, gal susikrautum lagaminą. Tuoj keliausim. Žinai, tos spūstys! Man nepaprastai palengvėjo. Skubiai pastačiau puodelį ant stalo ir puoliau iš svetainės, lyg sprukčiau. Įsmukau į savo kambarį ir garsiai trinktelėjau durimis. Širdis daužėsi, alsavau greitai, beveik šnopuodama. Mano akys klaidžiojo po patalpą. Sena geležinė lova, naktinis stalelis, komoda su žaliai taškuota marmurine plokšte, apibraižyta spinta, rašomasis stalas. Buvau labai susijusi su šiais baldais, prisiminiau, kaip jie girgždėdavo, dejuodavo ir bilsnodavo. Kaip jie už mane kovojo! Tačiau šiandien nė vienas nejudėjo. Visi daiktai miegojo. Šitame kambaryje aš sutikau šėtoną. Tuo metu, kai mažų mergaičių širdys atsiveria gražiems jausmams, man meilės pasaulio durys užsivėrė. Fizinis skausmas jau nekamavo. Jaučiau tik, kad esu nepagydomai sužeista: visos svajonės sudaužytos, mano vaikystė nužudyta. Čia man buvo duota pamoka, kad meilė – arba tai, 22
kas tokiu žodžiu vadinama, – iš tikrųjų yra purvina, žiauri ir baisi. Meilė yra smaugimas ir dusinimas, seilės ir kraujas. Meilė yra šnopavimas, riksmas ir prievarta: nuožmiai išsukti sąnariai, švelnios sausgyslės ištampytos. O paskui žaizda – giliai, dar giliau, plėšianti, karščiuojanti ir tvinksinti. Meilė? Kadaise patyriau ją, tačiau tai tebuvo trumpa, jaudinanti akimirka pavasarį, kai šiltas vėjelis glostė žiedlapius. Dabar ji jau turėjo labai konkretų kvapą, o jos skonis mano burnoje buvo kaip vėmalų. Žinoma, aš priešinausi, kovojau, kaip galėjau. Kova vyko lovoje, ant krauju ištepliotos paklodės, ir man netgi pavyko išvaryti šėtoną. Šėtoną, kuris buvo mano pačios tėvas. Po viso to aš susirgau. Mano siela klejojo ant mirties slenksčio ir labai nenorom grįžo į bejėgį kūną, trokštantį ne gyventi, o vien tik ramybės. Taip jau nutiko, kad nenumiriau. Nors tėvas mane ir išprievartavo, nors mano vaikystė atgulė mažose žydų kapinaitėse kitame Ronos krante. Tačiau visa tai buvo seniai. Tėvas niekada daugiau manęs nelietė. Jis bijojo manęs. Žinojo, ką galiu padaryti. Bet blogiausia buvo netgi ne šitai. Blogiausia, kad visą gyvenimą teks saugoti paslaptį. Niekam nevalia jos sužinoti. Laimė, daug kas užsimiršo. Ir vis dėlto kai kurie prisiminimai liko, ir naktimis girdėdavau, kaip alsuoja tyla. Dabar buvau tikra, visiškai tikra, kad tėvas apie tai neprasitars. Ką jis sau galvoja, sunku pasakyti, bet išvadas padarė tikrai. Nustūmiau šalin prisiminimus, jaučiau, kaip jie traukiasi ir paleidžia mane. Širdis nurimo, pasidarė lengviau kvėpuoti. Abiem rankomis atmečiau nuo veido plaukus, pasilenkiau ir ištraukiau iš palovės aptrintą odinį lagaminą. Atidarydama spintos duris išgirdau tylų pažįstamą girgžtelėjimą. Ant pakabų kabojo keletas drabužių; pasiėmiau tik pačius reikalingiausius. Susipakavau patefoną ir krūvą senų plokštelių – sentimentalius vaikystės prisiminimus. Kas dar? Akys nukrypo į nedidelę knygų lentyną. Šalia klasikinių romanų stovėjo dalykinės knygos apie Japoniją, taip pat japonų ir prancūzų kalbų žodynas. Sutrikusi papurčiau galvą. Bruno klausimas buvo teisingas: ir kaip man šovė studijuoti japonologiją? Tai 23
susiję su ankstesniuoju mano gyvenimu. Su vaikiška knyga, kurios užsimaniau, bet tėvai taip ir nenupirko. Tai buvo labai seniai. Pavadinimas išgaravo iš atminties. Autorės pavardė... Negalvok apie tai. Palikau knygas lentynoje, uždariau lagaminą ir ištempiau iš kambario. Nuo slenksčio atsigręžiau ir paskutinį kartą apžvelgiau daiktus. – Likit sveiki! – sušnibždėjau. Atsakymo nebuvo. Daiktai visiems laikams prarado amą. Mano dvasia išėjo iš jų. Net medinis laiptelis nesugirgždėjo, kai tempiau lagaminą apačion. Važiuojant autostrada Bruno lūpomis išsitraukė cigaretę iš pakelio. – Gal aš klystu, tačiau manęs neapleidžia mintis, kad kažkas jūsų šeimoje ne taip. Problemų turi visi, bet gal paaiškintum, kas nutiko. Aš tylėjau. Buvo labai karšta; mano akys klaidžiojo virš asfalto, virš kurio lyg melsvas vanduo pleveno įkaitęs oras. – Ak, nieko ypatingo, – pagaliau atsakiau. – Kiekvienas žmogus retsykiais panūsta išsikalbėti, – vėl prabilo Bruno. – Mums, būsimiems sutuoktiniams, nederėtų nieko slėpti vienam nuo kito. Bruno kalbėjo nuoširdžiai. Jis elgėsi kaip patyręs, padėti pasiruošęs žmogus. Tačiau aš gyvenau uždarame, gerai apsaugotame rate. Niekam nevalia manęs liesti, nevalia užgauti. Ką žinai, gal kada ir pasakysiu jam, kad buvau išprievartauta tėvo. Vienu metu netgi maniau, jog taip ir padarysiu. Juk dar nenumiriau! – žvelgdama į Bruno šaukė mano siela. Dar turim laiko pokalbiams! Apkabink mane. Nubučiuok ašaras nuo veido, sušildyk mane prigludęs kūnu, paguosk švelniai ir tyliai, kad sugrįžtų noras gyventi. Išsemk iš manęs tamsą, nuplėšk nuo širdies ir paversk šviesa. Tačiau Bruno negirdėjo, kaip liūdnai ir beviltiškai daužosi slepiama mano kančia. Jo ketinimai buvo geri, bet jam stigo supratingumo ir užuojautos. Jo širdy nebuvo vietos pagarbai, mandagumui, nebuvo meilės kiekvienai būtybei. Ir vėliau, kai įsiveldavom į nervus tampančias diskusijas arba ištisas dienas gyvenom kankina24
moje tyloje, vienas kitam „pro šalį“, man taip ir nepavyko jam išaiškinti, kad jo visažinystė užkerta kelią bet kokiam atviram pokalbiui. O tada automobilyje sėdėjau šalia jo drebėdama, sunkiai gaudydama orą. – Bruno, prašau, – pratariau tyliai, – nenoriu apie tai kalbėti. – Kodėl? Jis išpūtė dūmus ir laukė, ką atsakysiu. Aš užsikosėjau, man graužė akis, nuleidau stiklą, kad įleisčiau į automobilį gryno oro. – Tai liūdna istorija, nenoriu jos prisiminti. Tačiau užsispyrėlis dalykiškasis Bruno nepaleido vadžių. – Mudviem derėtų aptarti problemą ir kartu paieškoti sprendimo. Nuo šiol tavo bėdos yra ir mano bėdos. Kokia nors melaginga pasakaitė tikriausiai būtų jį nuraminusi. Tačiau man trūko fantazijos, o svarbiausia, šaltakraujiškumo. Nesulaukęs atsakymo Bruno pažvelgė į mane ir pamatė, kad verkiu. Ašaros šilta srove tekėjo veidu. – Liaukis, neverk! Vis dėlto Bruno nebuvo bejausmis stuobrys; jis jautė, kad mano neviltis tikra, todėl, nors ir slegiamas abejonių, kaip įprastai tik krenkštelėjo suglumęs. – Tiek to, nenori kalbėti, ir nereikia, – pasakė nenumanydamas, kaip elgtis pačiam: vaidinti susigraudinusį, sunerimusį ar užgautą. Aš lengviau atsikvėpiau, lyg išgelbėta skęstančioji nusibraukiau ašaras ir prisiverčiau atsišlieti jam į petį. Bruno suprato tai kaip susitaikymą. Laisva ranka apkabino man kaklą ir, kaip įpratęs, šiurkščiai, bet geranoriškai taršė man plaukus. – Tik neverk, – suniurnėjo susijaudinęs, akivaizdžiai geisdamas manęs. – Viskas bus gerai. Šveicarijos sieną kirtome vėlų vakarą. Bruno nenorėjo, kad įsikurčiau pas jį, nes vengė apkalbų. Kai pakeliui stabtelėjome atsikvėpti, jis paskambino į Vevė ir užsakė man kambarį viešbutyje. Ten gyvenau iki pat mūsų vestuvių. Kai Bruno nesižavėdavo savimi, jis atrodydavo gana mielas, sąmojingas ir netgi pokštininkas, nors kartais jo juokeliai būdavo kvaili. 25
Sykiais jis elgdavosi tarsi griežto internato auklėtinis, kuris laisvalaikiu rėžia aistringus pamokslus. Mudu šnekėjomės apie ateitį. Apie mano darbą nebuvo nė kalbos. – Gal aš kiek senamadiškas, – sakė Bruno, – bet manau, kad ir mūsų laikais dera gerbti per amžius patikrintas tradicijas ir gyvenimo taisykles. Prie tokių tradicijų priklausė moteris – namų židinio sergėtoja, šeimos tvirtovė ir ramstis. Suprantama, Bruno parūpinsiąs man valytoją. Man nieko netrūksią. Jis norįs nešioti mane ant rankų. O kadangi aš nemaniau esanti nei ypač protinga, nei ypač gabi, paklusniai, netgi noriai, leidausi įstatoma į rėmus. Susituokėme lapkričio pradžioje. Jungtuvės vyko Griujero Šv. Jono koplyčioje. Vėliavomis pasipuošęs miestelis, apsikaišęs rudens nuspalvinta raudona lapija ir auksinėmis restoranų iškabomis, man atrodė kaip vaizdas iš spektaklio, kuriame aš, vilkinti balta nėriniuota suknele, vaidinu nuotaką. Bruno pakvietė apie aštuoniasdešimt svečių. Verslo draugai, žmonės iš „Kiwanis“ klubo, iš karininkų draugijos, spaudos ir radijo atstovai. Tai, kad nebuvo mano tėvų, žinoma, neliko nepastebėta. Virpančiu iš susijaudinimo balsu Bruno pranešė svečiams, kad tėvas jau seniai yra širdininkas, o mano motina pasiaukojamai jį slauganti; esą ji labai apgailestauja negalėdama dalyvauti tokiame džiaugsmingame renginyje. Po daugelio metų Franka pasakys man: – Kaip gaila, kad jūs skiriatės! Atrodėte tokia puiki pora. Bet vestuvės – kaip fejerverkas. Spalvingas, triukšmingas ir brangus. O geriau susipažįstama tada, kai viskas nutyla. Nustok verkti, l’Arlésienne! Tai, kad nebesuprantat vienas kito, tik patvirtina statistinį vidurkį.