18
•
Mario puzo
Korleonių Šeima žūtbūtinėse grumtynėse iš paskutiniųjų kovėsi su penkiomis Niujorko Šeimomis. Karas iš Amerikos pasiekė net Sicilijos gilumą – žuvo jauna Maiklo žmona. Tiesa, tėvo pasiuntiniai atgabeno žinią, kad senasis donas užsigydė žaizdas, susitaikė su penkiomis Šeimomis ir pasirūpino, kad visi kaltinimai Maiklui būtų atšaukti. Bet Maiklas žinojo: tėvas laukia, kad jis sugrįžtų ir taptų dešiniąja jo ranka. Žinojo: visa šeima nekantrauja jį pamatyti – sesuo Konė, brolis Fredis, įbrolis Tomas Heigenas ir vargšė motina, kuri, aišku, vis dar sielvartauja dėl Sonio mirties. Maiklui šmėstelėjo mintis apie Kei – ar ji tebegalvoja apie jį, kai jis nesirodo štai jau dveji metai? Labiausiai Maiklui nedavė ramybės, kodėl tėvas vilkina jo sugrįžimą. Tikriausiai dėl kažkokio nepaprastos svarbos reikalo, susijusio su Giljanu. Staiga jis pajuto, kad inspektorius Velardis tiriamai žvelgia į jį savo šaltomis žydromis akimis. Liesame aristokratiškame veide buvo niekinanti mina, tarsi Maiklas būtų pabūgęs. – Kantrybės, – tarė donas Kročė. – Mūsų draugas Andolinis tebėra ryšininkas tarp manęs ir Giljano bei jo šeimos. Mes pasitarsime visi kartu. Išvykęs iš čia, pakeliui į Trapanį aplankysi Giljano tėvus Monteleprėje, – jis nuščiuvo ir nusišypsojo, bet išpurtę žandai vis tiek liko sustingę. – Man papasakojo tavo planus. Visus, – jis kalbėjo itin pabrėžtinai, bet Maiklas pamanė, kad visų jo planų negali žinoti. Krikštatėvis niekad niekam visko neišpasakodavo. – Visi mes, kurie mylime Giljaną, – lygiu balsu vėl prabilo donas, – sutariame dėl dviejų dalykų: jis negali toliau likti Sicilijoje ir privalo emigruoti į Ameriką. Inspektorius Velardis irgi su tuo sutinka. – Net Sicilijai tai keista, – šypsodamas tarė Maiklas. – Inspektorius yra vadovas saugumo policijos, prisaikdintos sučiupti Giljaną. Donas Kročė mechaniškai sukikeno. – Kas gali suprasti Siciliją? Bet paaiškinimas paprastas. Roma labiau suinteresuota, kad Giljanas laimingas gyventų Amerikoje,
Sicilietis
•
19
užuot svaidęs kaltinimus nuo teisiamųjų suolo Palermo teisme. Visa tai politika. Maiklas suglumo ir pasijuto baisiai nejaukiai – viskas klostėsi ne taip, kaip buvo sumanyta. – O kodėl inspektorius Velardis suinteresuotas Giljano pabėgimu? Miręs jis niekam nepavojingas. – Būtų mano valia – taip ir įvyktų, – su panieka balse atsakė Velardis. – Bet donas Kročė myli jį nelyginant sūnų. Stefanas Andolinis piktai įsistebeilijo į inspektorių. Tėvas Benjaminas panarinęs galvą gėrė vyną. – Visi čia esantys – draugai, ir privalome sakyti Maiklui tiesą, – rūsčiai tarė inspektoriui donas Kročė. – Giljano rankose koziris. Jis turi dienoraštį, kurį vadina savo testamentu. Jame jis pateikia įrodymų, kad Romoje kai kurie valstybės pareigūnai, siekdami savų politinių tikslų, padėjo jam banditavimo metais. Jeigu šis dokumentas iškils aikštėn, krikščionių demokratų vyriausybė žlugs, ir Italiją ims valdyti socialistai su komunistais. Inspektorius Velardis sutinka su manim: turime padaryti viską, kad užkirstume tam kelią. Tad jis pasirengęs padėti Giljanui pasprukti ir išsivežti savo testamentą, su sąlyga, kad jis nebus paskelbtas. – Ar jūs matėte tą testamentą? – paklausė Maiklas. Jam parūpo, ar tėvas žino apie šį dokumentą. Savo nurodymuose jis nėsyk apie jį neužsiminė. – Aš žinau, kas jame rašoma, – atsakė donas. – Jeigu spręsčiau aš, liepčiau užmušti Giljaną, ir bala nematė to jo testamento, – šiurkščiai tarė inspektorius. Stefanas Andolinis sužaibavo į Velardį su tokia neslepiama neapykanta, kad pirmąsyk Maiklas suvokė, jog šis žmogus, ko gera, ne mažiau pavojingas, kaip pats donas Kročė. – Giljanas niekad nepasiduos, – atšovė Andolinis, – o jį nudaigoti – ne tavo nosiai. Kur kas išmintingiau pasielgtum, jei daugiau pasirūpintum savo kailiu. Donas Kročė iš lėto iškėlė ranką, ir prie stalo stojo tyla. – Galimas daiktas, aš nesugebėjau tesėti savo pažado tavo tėvui ir perduoti Giljaną tau, – jis lėtai prabilo į Maiklą, nekreipda-
20
•
Mario puzo
mas dėmesio į kitus. – Negaliu tau pasakyti, ko donas Korleonė kišasi į šį reikalą. Patikėk: jis turi priežasčių. Bet ką aš galiu padaryti? Šiandien nuvyk pas Giljano tėvus, įtikink juos, kad jų sūnus privalo pasitikėti manim ir primink tiems mieliesiems žmonėms, jog ne kas kitas, kaip aš išvadavau juos iš kalėjimo, – jis akimirką patylėjo. – Gal tuomet mes sugebėsime padėti jų sūnui. Per tuos tremties ir slapstymosi metus Maiklas išsiugdė tiesiog gyvulišką pojūtį, kuris įspėdavo jį apie pavojų. Jis pajuto antipatiją inspektoriui Velardžiui, baiminosi Stefano Andolinio galvažudžio veidu, žvelgiant į kunigą Benjaminą kūnas jam ėjo pagaugais. Bet garsiausius pavojaus signalus jo smegenyse kėlė donas Kročė. Visi prie šio stalo sėdį vyrai, net jo brolis kunigas, nuleisdavo balsą, kreipdamiesi į doną Kročę. Panarinę galvas jie palinkdavo prie jo ir net liaudavosi kramtę kąsnį, laukdami, kada jis prabils. Tarnai sukosi aplink jį ratu, tarsi jis būtų antra saulė, po visą sodą išsibarstę sargybiniai neatitraukė nuo jo akių, pasirengę jo paliepimu prišokti ir suplėšyti kiekvieną į gabalus. – Donai Kroče, – gerai apgalvodamas žodžius prabilo Maiklas, – aš čia tam, kad vykdyčiau visus jūsų norus. Donas patenkintas linktelėjo savo didžiule galva, susidėjo ant pilvo stambias rankas ir sugriaudėjo savo galingu tenoru: – Mes privalome būti visiškai atviri kits kitam. Pasakyk man, kaip tu ketini organizuoti Giljano pabėgimą? Kalbėk su manim kaip sūnus su tėvu. Maiklas metė akį į inspektorių Velardį. Girdint Sicilijos saugumo policijos vadui, jis niekad negalėtų kalbėti atvirai. Donas Kročė iškart suprato jo dvejones. – Inspektorius Velardis visuomet vadovaujasi mano patarimais, – tarė jis. – Gali pasitikėti juo taip, kaip pasitiki manim. Maiklas pakėlė vyno taurę; žvelgdamas virš jos krašto, jis matė, kad sargybiniai nenuleidžia nuo jų akių lyg žiūrovai nuo scenos. Matė, kaip Velardis nutaiso rūgščią miną: donas kalbėjo diplomatiškai, bet vis dėlto aiškiai davė suprasti, kad inspektorius ir visa jo policija – po jo padu. Matė, kaip susiraukia ir storalūpis Stefanas Andolinis galvažudžio veidu. Tik kunigas Benjami-
Sicilietis
•
21
nas, neišdrįsęs atremti jo žvilgsnio, nuleido galvą. Maiklas išgėrė drumzliną baltąjį vyną, ir tarnas beregint vėl pripildė jam taurę. Staiga jam dingtelėjo, kad čia, sode, jam gresia pavojus. Jis intuityviai pajuto, kad tai, ką sako donas Kročė, negali būti tiesa. Kodėl bent vienas iš sėdinčiųjų prie šio stalo turėtų pasitikėti Sicilijos saugumo policijos vadovu? Ar pasitikėtų juo Giljanas? Sicilijos istorija kupina išdavysčių, – dingtelėjo Maiklui karti mintis – jis prisiminė savo žmonos mirtį. Tai kodėl donas Kročė taip patikliai elgiasi? Ir kodėl tokia gausybė sargybinių jį supa? Donas Kročė – mafijos bosas. Jis turi nepaprastai įtakingų pažinčių Romoje ir netgi yra neoficialus valdžios atstovas čia, Sicilijoje. Tai ko gi bijo donas Kročė? Nebent Giljano. Jausdamas į save įsmeigtą dono žvilgsnį, Maiklas stengėsi kalbėti kuo nuoširdžiau: – Man duotas paprastas planas. Aš turiu laukti Trapanyje, kol jūs su savo žmonėmis perduosite man Salvatorę Giljaną. Greitu laivu mes nuplauksime į Afriką, aišku, turėdami būtinus asmens dokumentus. Iš Afrikos skrisime į Ameriką; ten jau susitarta, kad mus įleistų be įprastų formalumų. Tikiuosi, jog viskas bus taip paprasta, kaip man kad nupasakojo, – mažumą patylėjęs jis pridūrė: – Nebent jūs turėtumėt kitokių pasiūlymų. Donas atsiduso, gurkštelėjo vyno, o paskui įsmeigė akis į Maiklą. – Sicilija – tragiškas kraštas, – prabilo jis lėtai, įtaigiai. – Čia nėra pasitikėjimo tarp žmonių. Nėra tvarkos. Gausu tik žiaurumo ir išdavysčių. Tu elgiesi atsargiai, mano jaunasis drauge, ir ne be reikalo. Kaip ir mūsų Giljanas. Štai ką aš tau pasakysiu: Turis Giljanas nebūtų išlikęs gyvas, jei aš nebūčiau jo globojęs; jis ir aš esame du vienos rankos pirštai. O dabar jis laiko mane priešu. Ak, tu negali įsivaizduoti, kokį sielvartą man tai kelia. Aš svajoju tik apie tai, kad vieną gražią dieną Turis Giljanas būtų paskelbtas Sicilijos gynėju ir galėtų grįžti į savo šeimą. Jis tikras krikščionis ir narsus vyras, o jo širdis tokia gailestinga, kad jis pelnė kiekvieno siciliečio meilę, – donas Kročė nuščiuvo ir gurkštelėjo vyno. – Bet fortūna nuo jo nusigręžė. Jis vienas kalnuose su saujele vyrų,
22
•
Mario puzo
o italija siunčia prieš juos visą armiją. Kiekviename žingsnyje jį išduoda, tad jis nebepasitiki niekuo, net pats savim. Donas dėbtelėjo į Maiklą. – Būsiu visiškai atviras, – tarė jis. – Jeigu aš taip nemylėčiau Giljano, ko gera, duočiau tau patarimą, kurio neprivalau duoti. Galimas daiktas, kuo tiesiausiai turėčiau tau pasakyti: vyk į ameriką be jo. Netrukus mes būsime liudytojai tragedijos, kuri visiškai tavęs neliečia, – donas vėl nuščiuvo ir atsidusęs kalbėjo toliau: – Bet tu esi mūsų vienintelė viltis, tad turiu prašyti tavęs pasilikti ir pagelbėti mums. aš visokeriopai tau padėsiu. aš niekados nepaliksiu Giljano nelaimėje, – donas pakėlė taurę. – Tegul jis gyvena tūkstantį metų. Jie visi išgėrė. Maiklas svarstė, ko nori donas – ar kad jis pasiliktų, ar kad mestų Giljaną. prašneko Stefanas andolinis. – Nepamirškite – mes pažadėjome Giljano tėvams, kad Maiklas aplankys juos Monteleprėje. – Būtinai, – geraširdiškai tarė donas Kročė. – Mes turime duoti jo tėvams šiokią tokią viltį. – ir gal jie ką nors žinos apie testamentą, – tarė kunigas, bet pro nuolankų jo toną vis dėlto prasimušė nekantrumas. Donas Kročė atsiduso. – Taip, apie Giljano testamentą. Jo manymu, jis išgelbės jam gyvybę ar bent jau atkeršys už jo mirtį, – jis kreipėsi tiesiai į Maiklą: – atmink tai. roma bijo testamento, aš – ne. ir pasakyk jo tėvams, kad tai, kas surašyta popieriuje, daro įtakos istorijai. Bet ne gyvenimui. Gyvenimas – kita istorija.
Nuo palermo iki Monteleprės buvo ne daugiau kaip valanda kelio, ir per tą valandą Maiklas su andoliniu iš civilizuoto miesto atsidūrė atsilikusioje Sicilijos provincijoje. andolinis vairavo mažytį fiatą, ir popiečio saulėje ant švariai nuskustų jo skruostų ir smakro žvilgėjo gausybė rudų taškučių – plaukų šaknys. Vairavo jis atsargiai, lėtai, kaip visi, išmokę to būdami nebejauni. Vin-