Pirmas skyrius
Berniukas prie lango
Kai nuo tos vasaros jau buvo prabėgę nemažai laiko, Pendervikų seserys vis dar prisimindavo Arundelį. „Mus ten nuvedė likimas“, – būtų pasakiusi Džeinė. „Ne, veikiau godus dvarininkas, pardavęs mūsų atostogų namelį Kodo kyšulyje“, – tikriausiai būtų pridėjusi Skai. Nežinia, kuri jų buvo teisi. Tiesa ta, kad paplūdimio namelis, kurį šeima paprastai nuomodavosi, buvo parduotas paskutinę akimirką, ir Pendervikų atostogų planai žlugo. Ponas Pendervikas apskambino kur įmanoma, tačiau visas Kodo kyšulys buvo užimtas. Jo dukros ėmė manyti, kad praleis atostogas namuose Kamerone, Masačusetse. Iš tiesų jos mėgo Kameroną, tačiau kokia vasara be įdomios kelionės? Tada visai netikėtai ponas Pendervikas iš draugo išgirdo apie vasarnamį Berkšyro kalnuose. Name buvo užtektinai miegamųjų ir puikus
aptvaras šuniui – tinkamas dideliam, juodam, prieraišiam Pendervikų Čiupkui. Vasarnamį galėjai išsinuomoti trims rugpjūčio savaitėms. Ponas Pendervikas sutiko nė akimirkos nedvejojęs. „Jis nenujautė, į ką mus įtraukė“, – būtų pareiškusi Betė. Rozalinda būtų pasakiusi: „Kaip gaila, kad mama niekada nematė Arundelio – jai būtų patikę sodai.“ O Džeinė būtų paprieštaravusi, kad rojuje esama daug gražesnių sodų. „Be to, danguje mama niekada nesusidurtų su ponia Tifton“, – būtų pridėjusi Skai ir privertusi seseris kvatoti. Jos būtų juokusios, tauškusios apie įvairiausius dalykus, iki vėl prisiminusios Arundelį. Bet visa tai dar ateityje. Kai mūsų istorija prasidėjo, Betei tebuvo ketveri, Rozalindai – dvylika, Skai – vienuolika, Džeinei – dešimt. Jos važiavo automobiliu su ponu Penderviku ir Čiupkumi. Deja, pakeliui į Arundelį šeima pasiklydo. – Tai Betės kaltė, – tarė Skai. – Ne, – atšovė Betė. – Žinoma, tavo, – tvirtino Skai. – Nebūtume pasiklydę, jei Čiupkus nebūtų sušlamštęs žemėlapio, nes tu į jį buvai įvyniojusi sumuštinį. – Ko gero, taip buvo skirta likimo, kad šuo suėdė žemėlapį, – pasakė Džeinė. – Gal pasiklydę aptiksime ką nors įdomaus.
– Per ilgai pasėdėjusi su jaunesnėmis seserimis ant užpakalinės sėdynės, aš įsiusiu ir jas nužudysiu, – pareiškė Skai. – Raminkitės, karės! – pareikalavo ponas Pendervikas. – Gal pažaiskime, Rozalinda? – Pažaiskime žaidimą „Atėjau į zoologijos sodą ir pamačiau“, – pasiūlė Rozalinda. – Aš nuėjau į zoologijos sodą ir pamačiau antilopę. Džeine? – Aš atėjau į zoologijos sodą ir pamačiau antilopę ir buivolą, – tęsė Džeinė. Betė sėdėjo tarp Džeinės ir Skai, todėl dabar atėjo jos eilė. – Atėjau į zoologijos sodą, pamačiau antilopę, buivolą ir kengūrą. – Kengūra prasideda raide k, o ne c, – įsiterpė Skai. – Netiesa. Žodis prasideda raide c, – užginčijo Betė. – Dabar tavo eilė, Skai, – paragino Rozalinda. – Nėra prasmės žaisti, jei nesilaikome taisyklių. Rozalinda, sėdėjusi priekinėje sėdynėje greta pono Penderviko, atsisuko į Skai ir rūsčiai nužvelgė ją vyresniosios sesers žvilgsniu. Žinojo, kad tai ne itin paveiks. Skai buvo tik metais jaunesnė už ją. Bet Skai trumpam nurimus, Rozalinda susiorientuos, kur važiuoti. Jie iš tikrųjų pasiklydo. Užuot važiavę pusantros valandos, blaškėsi keliais visas tris. Rozalinda vėl pažiūrėjo į vairuojantį tėvą. Akiniai slydo jam nuo nosies, jis niūniavo mėgstamiausią Bethoveno simfoniją apie pavasarį. Ro-
zalinda žinojo, kad tėvas mąsto apie augalus, – jis buvo botanikos profesorius, – užuot stengęsis rasti kelią. – Tėti, – tarė ji, – ką tu prisimeni iš žemėlapio? – Turėjome pravažiuoti pro mažą Freimlio miestelį, tada kelis kartus pasukti ir ieškoti Stafordo gatvės vienuoliktojo numerio. – Ar tik nepravažiavome jo? Pažiūrėk, – pasakė ji, rodydama pro langą. – Mes jau matėme šitas karves. – Tavo geros akys, Roze, – atsakė tėvas. – Bet ar prieš kiek laiko mes nevažiavome kita kryptimi? Galbūt šis kelias veda prie tikslo. – Ne, aplink mus tik karvių ganyklos. Prisimeni? – Ak, taip. – Ponas Pendervikas sustabdė automobilį, apsigręžė ir pasuko kitu keliu. – Mums reikia ko nors pasiklausti kelio, – pasiūlė Rozalinda. – Mums reikia rasti sraigtasparnį, kad išskraidintų mus iš čia, – įsiterpė Skai. – Ir pasilaikyk sau tuos kvailus sparnus! – Ji kalbėjo apie Betę, kuri, kaip paprastai, buvo prisisegusi mėgstamus oranžinės ir juodos spalvos drugelio sparnus. – Jie visai ne kvaili, – atšovė Betė. – Uuuh, – atsiduso šuo, kurio vieta buvo tarp dėžių ir lagaminų pačiame automobilio gale. Visose diskusijose jis palaikė Betę. – Pasiklydę ir nuvargę drąsieji tyrinėtojai bei jų ištikimas draugas ginčijosi tarpusavyje. Tik Žvaigždė Sabrina išliko rami, – pareiškė Džeinė.
10
Žvaigždė Sabrina buvo Džeinės rašomų knygų herojė. Ji padėdavo pakliuvusiems į nelaimę. Pirmoje knygoje tai buvo svirplys. Vėliau ji parašė Žvaigždė Sabrina gelbsti žvirbliuką, Žvaigždė Sabrina gelbsti vėžliuką. Paskutinėje knygoje Žvaigždė gelbėjo švilpiką. Rozalinda žinojo, kad Džeinė mąsto, ką Sabrina dabar galėtų išgelbėti. Skai pasiūlė krokodilą žmogėdrą, kad šis suėstų heroję ir taip pabaigtų knygų seriją, tačiau likusioji šeimos dalis liepė jai užsičiaupti. Jie žavėjosi Džeinės knygomis. Nuo užpakalinės sėdynės pasigirdo garsus buum. Rozalinda apsižvalgė norėdama įsitikinti, ar nieko blogo nenutiko. Tai Betė spurdėjo automobilio kėdutėje – bandė atsigręžti ir pamatyti šunį. Džeinė kažką žymėjosi mėgstamoje mėlynoje užrašinėje. Taigi abi atrodė sveikos. Tik Skai buvo išpūtusi skruostus ir mėgdžiojo žuvį. Tai reiškė, kad ji nuobodžiauja labiau, nei Rozalinda manė. Būtų gerai kuo greičiau surasti vasarnamį. Tada Rozalinda pamatė sunkvežimį, stovintį kelio pakraštyje. – Stok, tėti! Pasiteirausime, kur važiuoti. Ponas Pendervikas sustojo, ir Rozalinda išlipo iš automobilio. Ji išvydo, kad ant sunkvežimio durų didelėmis raidėmis parašyta: POMIDORAI. Greta sunkvežimio buvo pastatytas medinis stalas, nukrautas sunokusiais raudonais pomidorais. Prie stalo pagyvenęs vyriškis, mūvintis aptrintus mėlynus džinsus ir vilkintis žalius marškinėlius su užrašu: HARIO POMIDORAI, rausėsi po kišenes.
11
– Pomidorų? – paklausė jis. – Paklausk, ar tai stebuklingi pomidorai, – išgirdo Rozalinda. Akies krašteliu ji pamatė Skai, tempiančią Džeinę nuo automobilio lango. – Mano jaunesniosios seserys, – atsiprašomai paaiškino Rozalinda savininkui. – Pats tokių turiu šešias. Rozalinda stengėsi įsivaizduoti šešias jaunesnes seseris, bet vaizduotėje išvydo, kad kiekviena jos sesuo turi dvynę. Ji pašiurpo ir tarė: – Jūsų pomidorai labai gražūs, bet iš tiesų man reikia patarimo. Mes ieškome Stafordo gatvės vienuoliktojo numerio. – Arundelio? – Nieko nenutuokiu apie Arundelį. Mes tikimės išsinuomoti vasarnamį šituo adresu. – Tai Arundelis, ponios Tifton nuosavybė. Nuostabi moteris. Ir, beje, labai išpuikusi. – O Dieve! – Viskas bus gerai. Ten jūsų laukia keletas puikių staig menų. Jums reikėtų geriau prižiūrėti tą blondinę, – pareiškė jis, žvelgdamas į automobilį, pro kurio langą Skai ir Džeinė iškišusios galvas klausėsi pokalbio. Suspausta Betė tyliai skundėsi. – Kodėl mane? – paklausė Skai. Vyriškis mirktelėjo Rozalindai. – Aš visada pastebiu neklaužadas. Pats toks buvau. Dabar pasakyk savo tėčiui, kad truputį pavažiuotų šiuo
12
keliu, tada pasuktų į kairę, paskui į dešinę ir ieškotų vienuoliktojo numerio. – Ačiū, – padėkojo Rozalinda ir pasigręžė eiti. – Luktelėk akimirką. Vyras įmetė į popierinį maišelį pusę tuzino pomidorų. – Paimk juos. – Negaliu, – pasakė Rozalinda. – Žinoma, gali. Pasakyk tėčiui, kad tai dovana nuo Hario. – Jis įteikė Rozalindai maišelį. – Ir dar vienas dalykas, jaunoji panele. Tu ir tavo seserys verčiau laikykitės atokiau nuo ponios Tifton sodų. Ji pernelyg rūpinasi tais sodais. Skanaukite pomidorų! Rozalinda grįžo prie automobilio su maišeliu pomidorų. – Ar girdėjote, ką jis sakė? – Tiesiai, tada į kairę, paskui į dešinę, ir ieškoti vienuoliktojo numerio, – atsakė ponas Pendervikas, užvesdamas automobilį. – Apie kokį Arundelį jis kalbėjo? – pasiteiravo Skai. – Ir kas toji ponia Tifton? – smalsavo Džeinė. – Šuniui reikia nusilengvinti, – priminė Betė. – Netrukus, brangioji, – paguodė Rozalinda. – Tėti, čia reikia sukti į kairę. Po kelių akimirkų jie įvažiavo į Stafordo gatvę, ponas Pendervikas staiga sustabdė automobilį kelio viduryje, ir visi apstulbo. Ko galėjo tikėtis šeima iš nuomojamo vasarnamio? Jaukaus nedidelio apšiurusio namelio su
13
keliais geranijų vazonais priekiniame kieme. Vis dėlto net Hario, Pomidorų Žmogaus, apibūdinimas pranoko jų lūkesčius ir, jei kuris nors jų būtų apie tai pagalvojęs, prieš akis būtų iškilusi greta gyvenanti išpuikėlė ponia Tifton, auginanti daržoves kruopščiai prižiūrimuose sklypuose. Tačiau jie pamatė visai ne tai, o aukštas, prašmatnias akmens kolonas. Ant vienos jų buvo iškaltas užrašas: VIENUOLIKTASIS NUMERIS, ant kitos – ARUNDELIS. Už kolonų vingiavo takelis, kurį iš abiejų pusių supo aukštų tuopų eilės. Už tuopų plytėjo išpuoselėta pievelė, priaugusi grakščių medžių. Namo nebuvo matyti. – Tai bent! – pasakė Skai. – Vasarnamiai paprastai neturi tokių kiemų kaip šis, – pareiškė Rozalinda. – Tėti, ar tu gerai atsimeni adresą? – Esu įsitikinęs, – atsakė ponas Pendervikas. Jis pasuko automobilį ir nuvažiavo takeliu, kuris vingiavo taip ilgai, kad Pendervikai jau manė niekada nepasieksiantys galo. Pagaliau pasuko paskutinį kartą, tuopų eilė baigėsi, ir Rozalindos būgštavimai pasitvirtino. – Tėti, tai ne vasarnamis. – Sutinku, čia rūmai. Taip ir buvo. Didžiuliai rūmai, stūksantys angliškojo parko viduryje. Pastatyti iš pilko akmens, papuošti bokštais, balkonais, terasomis, bokšteliais, kyšančiais iš visų pusių. O sodai! Su fontanais, vešliomis gyvatvorėmis ir marmuro statulomis. Tiek Pendervikai galėjo matyti nuo takelio.
14
– Nusikamavę keliautojai priešais save išvydo karaliui tinkančią buveinę. Narnijos kronikų pilis! Eldoradas! Kamelotas! – šūktelėjo Džeinė. – Deja, mes ne karaliai, – atkirto Skai. – Mes vėl pasiklydome, – suaimanavo Rozalinda, netekusi vilties. – Nusiramink, Roze, – paliepė ponas Pendervikas. – Ateina žmogus, galėsime jo pasiteirauti. Aukštas paauglys, stumiantis vienratį, pasirodė iš už didelės Kupidono ir Veneros statulos. Ponas Pendervikas nuleido automobilio langą, bet, jam nespėjus pakviesti berniuko, pažįstamas žiaukčiojimas atsklido iš automobilio galo. – Čiupkus tuoj pradės loti! – suriko Betė. Seserys žinojo augintinio įpročius. Jos puolė į automobilio galą ir išvilko vargšą šunį į keliuko pakraštį. Šis apvėmė Džeinės sportukus. – Čiupkau, kaip drįsai! – sudejavo Džeinė, žvelgdama į savo geltonus batelius, tačiau šuo jau džiaugsmingai uostinėjo krūmus. – Ne taip jau ir blogai, kaip tada, kai jis suėdė picą iš šiukšlių dėžės, – paguodė Skai. Betė pasilenkė, kad įvertintų padėtį. – Štai žemėlapis, – parodė ji. – Neliesk jo! – sušuko Rozalinda. – Džeine, liaukis purtyti tuos sportukus. Tu aptaškysi viską aplink. Sėdėkite ramiai, kol grįšiu.
15
Ji nubėgo prie automobilio ieškoti popierinių rankšluosčių. Paauglys su vienračiu priartėjo prie tako. Išlipęs iš automobilio, ponas Pendervikas jį užkalbino. – Matau čia keletą Linnaea borealis abipus kelio. Keista vieta jiems augti. Tačiau aš ypač domiuosi Cypripedium arietinum**. – Gal žinote gerų vietų, kur jų rasti? Jie mėgsta pelkėtą žemę ir šešėlius... Rozalinda įkišo galvą į mašinos galą ir rausėsi tarp daiktų. Jos tėvas lotyniškai kalbėjosi apie augalus, ir tai rodė, kad jaučiasi laimingas. Ji tikėjosi, kad jis nepamirš paklausti kelio. Vaikinas atrodė gražus. Aštuoniolikos ar devyniolikos metų, rusvais plaukais, kyšančiais iš po „Red Sox“ beisbolo kepuraitės. Rozalinda toliau kuitėsi automobilyje ir slapčia žvilgtelėjo į vaikino rankas. Jos geriausia draugė Ana visada tvirtino, kad rankos labai daug ką pasako apie žmogų. Vaikinas mūvėjo sodininko pirštines. Popieriniai rankšluosčiai buvo už pono Penderviko kompiuterio, po futbolo kamuoliu. Rozalinda čiupo ritinį ir leidosi atgal prie seserų. Džeinė ir Skai stengėsi pridengti lapais šuns vėmalus.
Šiaurinė linėja (lot.; čia ir toliau – vert. past.). ** Reta orchidėjų rūšis, auganti Šiaurės Amerikoje.
16
– Ar prisimenate, kaip jis susiblogino suėdęs pyrago su citrinų kremu Geigerių iškyloje? Jam buvo išties prastai, – tarė Skai. – O tada, kai nudžiovė iš šaldytuvo didelį gabalą mėsos? Sirgo dvi dienas, – įsiterpė Džeinė. – Tyliau, – sušnypštė Rozalinda, valydama Džeinės sportukus. Ponas Pendervikas vis dar kalbėjosi su vaikinu. – Mergaitės, tai Keinis, – pristatė ponas Pendervikas. – Sveikos, – plačiai šypsodamasis tarė Keinis. Jis nusimovė pirštines ir įsikišo į džinsų kišenę. Rozalinda įdėmiai pažvelgė į jo rankas, bet nieko ypatinga nepastebėjo. Troško, kad Ana būtų čia. – Keini, tai keturi mano džiaugsmai ir ketveriopas pasididžiavimas. Ši blondinė yra mano antroji dukra Skai... – Mėlynas dangus, mėlynos akys, – paaiškino Skai, kurios vardas reiškė dangų. Ir išplėtė žydras akis. – Šitaip jūs galite prisiminti, kuri yra Skai, – pareiškė Džeinė. – Mėlynos akys ir tiesūs geltoni plaukai. Kitos turime vienodas rudas akis ir tamsius garbanotus plaukus. Žmonės nuolatos painioja mane su Rozalinda. – Taip neturėtų būti, nes aš daug aukštesnė už tave, – atšovė Rozalinda, nuliūdusi, kad laiko privemtus popierinius rankšluosčius ir dar vilki marškinėlius su Vaild vudo pradinės mokyklos užrašu. Kodėl jie nesusidėvėjo? Rozalinda visai nenorėjo, kad žmonės žinotų, jog ji
17
vis dar lanko pradinę mokyklą. Rugsėjį mergaitė rengėsi eiti į septintą klasę. – Taigi aukštoji yra Rozalinda, mano vyriausioji, o mažesnioji yra Džeinė, – ponas Pendervikas apsižvalgė. – Štai ten, – Džeinė parodė į oranžinės ir juodos spalvos sparnus, kyšančius iš už medžio. – O tai – drovioji Betė. Na, turiu gerų žinių. Pagaliau atvykome į vietą. Keinis dirba sodininku Arundelio rūmuose – taip ši vieta vadinama – ir laukia mūsų. Vasarnamis parko pakraštyje. – Jis buvo naudojamas kaip vasarnamis rūmų svečiams, – paaiškino Keinis. – Kadaise, kai generolas ir ponia Freimli buvo gyvi. Dabar, kai rūmus prižiūri ponia Tifton, čia ramiau. – Ponia Tifton! – sušuko Džeinė ir būtų ką nors pridėjusi, jei Rozalinda alkūne nebūtų bakstelėjusi jai į šonkaulius. – Puiku, mergaitės, metas kraustyti daiktus, – pasiūlė ponas Pendervikas. – O su Keiniu greitai vėl pasikalbėsime apie vietos fauną ir florą. – Tai man patinka, – atsakė Keinis. – O dabar važiuokite prie vasarnamio šiuo keliu į kairę pro arklides ir pasukite į angliškąjį parką. Kairėje pamatysite pelkėtą sodą, iš dešinės – graikišką paviljoną, tada pravažiuosite gyvatvorę. Vasarnamis už kelių šimtų jardų. Geltonos spalvos. Tikrai pastebėsite. Raktas po kilimėliu.
18
Rozalinda čiupo Betę, Skai įtempė Čiupkų, ir netrukus visi jau sėdėjo automobilyje pasirengę vykti, išskyrus Džeinę. Ji stovėjo ant tako ir spoksojo į Arundelio rūmus. Rozalinda išlindo pro langą. – Greičiau, Džeine! Džeinė nenoriai nusigręžė nuo rūmų – Mačiau stovintį prie lango berniuką. Jis žiūrėjo į mus. Skai persilenkė per Betę, prispausdama ją, ir pažvelgė į rūmų langą: – Kur? – Ten, viršuje, – parodė Džeinė. – Viršutiniame aukšte, dešinėje. – Ten nieko nematyti, – pasakė Skai. – Nespausk manęs, – pareikalavo Betė. Skai vėl atsisėdo į savo vietą. – Tau pasivaideno, Džeine. – Galbūt. Tik aš taip nemanau, – atrėžė Džeinė. – Nesvarbu, ar jis yra ar ne, bet man kilo puiki mintis.