Issuu

Prologas

is buvo smulkus vaikas. Toks ir gimė. Pusseptinto svaro; tik truputį daugiau nei neišnešioto, nors motinos kūne išbuvo savaitę ilgiau, nei priklauso. Nėra ko nerimauti, tikino gydytojai. Pasivys. Jo oda buvo blyški, beveik perregima ir dar švelnesnė už kitų naujagimių. Smilkiniuose, ant smakriuko ir rankučių net po pirmų kelių savaičių, kai žindukliai paprastai tampa putliais kūdikėliais, melsvavo mažutės gyslelės. Jis rėkdavo ne taip spigiai, ne taip šaižiai ir trumpiau negu kiti. Jis greitai pavargdavo, net vėliau, kai jam sukako treji, paskui ketveri. Kiti vaikai Boueno gatvės žaidimų aikštelėje ar vėliau Ripalso įlankos paplūdimyje trykšte tryško energija, laipiodavo, lakstydavo, pašėlusiai klykdami, nerdavo į vandenį, o jis sėdėdavo ant smėlio ir žiūrėdavo į juos. Arba įsitaisydavo tėvui ant kelių, padėdavo galvą jam ant peties ir užmigdavo. Jis taupė judesius, tarsi jausdamas, kad reikia tausoti jėgas, kad jo laikas trumpas. Nėra pagrindo nuogąstauti, manė gydytojai. Kiekvienas vaikas vis kitoks. Jis taip ir liko gležnas. Liesos rankos ir kojos be jokių raumenų, šešerių tebebuvo toks lengvas, kad tėvas galėjo pakelti jį viena ranka ir išmesti į orą. Mokykloje buvo tylus. Kai energingoji ponia Fu jo ko nors paklausdavo, beveik visada

Jan-Philipp Sendker

žinodavo teisingą atsakymą, bet niekada neprabildavo pats. Per pertrauką mieliau žaisdavo su mergaitėmis arba vienas sėdėdavo mokyklos kieme ir skaitydavo. Po pietų, kai kiti berniukai žaisdavo krepšinį ar futbolą, jis lankydavo baleto pamokas. Tėvai prieštaravo. Ar jis dar nepakankamai nepritapęs? Keistuolis be artimų draugų. Jam nereikėjo ilgai maldauti. Tykus nusivylimas jo veide palenkė tėvą greičiau, nei būtų palenkęs aistringas maldavimas. Po kelių savaičių jis pirmą kartą pasiskundė skausmais. Skaudėjo sąnarius, ypač kojų. Taip ir turi būti, nuramino baleto mokytojas. Daugeliui vaikų skauda po pirmųjų pamokų, ypač jei jie atsiduoda šokiui taip, kaip jis. Mėšlungis nuo neįprastų judesių, spėjo tėvas. Pažįstamas ortopedas patarė nenuogąstauti. Berniukas auga, todėl pojūtis, kad kaulus smarkiai traukia, įprastas. Praeis. Nėra ko nerimauti. Paskui jį apėmė nepaaiškinamas nuovargis. Jis užmigdavo per pamokas, sunkiai susikaupdavo, o beveik visas popietes pragulėdavo svetainėje ant sofos. Ar jie būtų pasitarę su gydytoju anksčiau, jei nebūtų galėję dėl skausmų kaltinti baleto? Jei jis būtų buvęs sveikata trykštantis berniūkštis, kurio ilgalaikis nuovargis ar sumažėjęs svoris iškart būtų pasirodęs keistas? Ar jie būtų kreipę didesnį dėmesį į jo skundus? Ar jie buvo neatidūs ir nerūpestingi? Tai visai nesvarbu, kiekviena proga pabrėždavo onkologai. Polas nebuvo tikras, ar jie taip kalba tik norėdami jį nuraminti – kad, be šiurpios baimės dėl sūnaus gyvybės, jo nekankintų dar ir sąžinė, – ar sako tiesą. Priešingai nei kitų navikinių ligų, ankstyva leukemijos diagnozė nieko nekeičia, be perstojo kartojo jam gydytojai. Tarsi manytų, kad jis jaučiasi kaltas. Tarsi jis iš tikrųjų būtų kaltas. Bet net jei jie buvo teisūs, net jei ankstesnis apsilankymas pas gydytoją nieko nebūtų pakeitęs, nei diagnozės, nei gydymo, nei prognozės, nei galimybės išgyventi, negi tai turi prasmę? Negi tai gali jį nuraminti? Polas ir Mereditė Leibovicai – nevykę tėvai, tuo jis neabejojo. Jie

Šėšėlių kuždesys susilaukė sūnaus, kad juo rūpintųsi; jie buvo atsakingi už jo gerovę, už jo sveikatą, ir jie, Polas ir Mereditė Leibovicai, neįstengė jo apsaugoti nuo ligos. Kam reikia tėvo ir motinos, jei jie negali apginti savo vaiko? – Nekaltinkite savęs. Kaltinkite Dievą, jei norite. Kaltinkite likimą. Kaltinkite gyvenimą, bet ne save. Jūs nieko negalite padaryti, – pasakė jiems daktaras Li, gydantysis onkologas, diagnozavęs leukemiją. Mereditė atsižvelgė į jo patarimą ir per keletą mėnesių atsikratė kaltės, kuri ją slėgė iš pradžių. Polas neatsižvelgė. Jis netikėjo Dievo, jis netikėjo karma, taigi nebuvo ko kaltinti. Išskyrus save patį, niekam tikusį tėvą. Polas stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lauką. Buvo ankstyvas rytas. Tiesiai prieš ligoninę plytėjo teniso kortai ir futbolo aikštės. Ratu risnojo keli bėgikai, nes tokiu dienos metu temperatūra dar pakenčiama. Tamsiai pilki debesys, kyboję virš galvos pastarąsias kelias dienas, ištirpo, dangus buvo giedras ir žydras. Musoninės liūtys išplovė iš oro suodiną rūką, vaizdas buvo ryškus – retenybė Honkonge. Jis aiškiai matė Viktorijos kalną, siaurą Tarptautinio finansų centro bokštą, o prieš jį – Kinijos banką. Tarp Rytų Kauluno ir Hung Homo dangoraižių švytėjo sidabriškai pilkas uosto vanduo, jau raižomas galybės keltų, vilkikų ir baržų. Ant Gaskoino ir Pietinio Čatamo gatvių viadukų eismas jau sustojo. Jis prisiminė Ripalso įlankos paplūdimį, jūrą ir smėlio pilis, kurias juodu su Džastinu savaitgaliais dažnai statydavo maždaug šituo dienos metu, Mereditei dar miegant. Tik juodu, tėvas ir sūnus, gaubiami šilto ir drėgno atogrąžų vasaros oro, susieti abipusio supratimo, kad kalbėti nebūtina. Kaip Džastinas jį terliodavo purvu, kaip juodu juokdamiesi grįždavo namo, kaip Mereditę, apsunkusią nuo miego, visada truputį erzindavo jų geras ūpas, ir ji gebėdavo džiaugtis kartu tik po kurio laiko ir poros puodelių kavos. Jis atsisuko. Palata mažutė, vargu ar didesnė už sandėliuką. Galėtų pereiti ją dviem trim dideliais žingsniais. Prie rausvos

Jan-Philipp Sendker

sienos Džastino lova. Greta jos lašelinės stovas, kėdė, naktinis staliukas ir sulankstomas krėslas, kuriame Polas praleido naktį. Ant naktinio staliuko – dvi knygos, kurias Polas dažnai skaitydavo balsu, ir krūva garsajuosčių, kurių dar prieš porą dienų Džastinas mielai klausydavosi. Dabar jam nebeužteko jėgų. Polas žiūrėjo į miegantį sūnų. Oda balta kaip paklodė, veidas išblyškęs. Akys įdubusios, galva apaugusi švelniais šviesiais pūkeliais. Kvėpuoja negiliai, bet lygiai. Polas atsisėdo ir užsimerkė. Apgailestaudamas turiu pasakyti... Praėjo devyni mėnesiai nuo šių pediatro žodžių, ištartų tyliai, sielvartinga mina – pirmojo kraujo tyrimo rezultatai. Nuo tada šie žodžiai skamba jam ausyse. Jie įsiskverbė į jį, jie aidi jo galvoje net po devynių mėnesių. Ar jis kada nors nuo jų išsivaduos? Ar jis kada nors išgirs dar ką nors? Apgailestaudamas turiu pasakyti... „Kodėl mano sūnus?“ – norėjo surikti jis, bet tylėjo ir klausėsi, kaip gydytojas kalba apie mieloidinę leukemiją, hemoglobino kiekį kraujyje, kaulų čiulpų tyrimus ir procedūras. Kodėl Džastinas? Kodėl šito savęs nebeklausia Mereditė? Palengvėjimas apimdavo tik trumpą valandėlę, kai Polas pašokdavo vidury nakties, manydamas, kad viską susapnavo. Jis kelias sekundes sėdėdavo lovoje, lyg būtų pabudęs iš košmaro. Viskas netiesa. Hemograma normali. Džastinas tebeturi rusvai auksines garbanas, jo plaukai nenuslinko. Jis miega gretimame kambaryje, savo lovoje. Polas pajusdavo tokį palengvėjimą, tokį neapsakomą džiaugsmą, beveik kvailą laimę kaip niekada gyvenime. Tuo baisiau būdavo kone iškart grįžti į tikrovę. Kur Mereditė? Kodėl ne su jais? Ji lėktuve. Dabar turbūt keturiasdešimties tūkstančių pėdų aukštyje virš Pakistano ir Indijos. O gal virš Kazachstano ir Uzbekistano, nelygu, lėktuvas iš Londono pasuko į šiaurę ar į pietus. Labai svarbi konferencija, pasakė ji. Apie naująją banko strategiją Kinijoje. Apie milijonines investicijas ir akcijų paketus. Ji vadovauja Honkongo filialui ir negali nedalyvauti. Bus Europoje tik dvi tris

Šėšėlių kuždesys dienas. Gydytojai pažadėjo pasirūpinti, kad Džastino būklė iki kitos savaitės nepablogėtų. Be to, Džastinas apsvaigęs nuo morfijaus, beveik kiaurą dieną miega ir vis tiek nepastebės, kad motinos šalia nėra. Mereditė pažvelgė į Polą, juodu valandėlę žiūrėjo vienas kitam į akis, pirmą kartą po ilgo laiko. Jam nesutikti? Pasakyti, kad jis beveik tikras, jog Džastinas puikiai žino, tik niekaip neparodo, ar tėvas ir motina palatoje, ar sėdi šalia, laiko jį už rankos, glosto galvą, kalba su juo? Todėl jis veik neišeina iš šio kambarėlio jau apie savaitę. Todėl jis sėdi čia, nakvoja ant nepatogios sulankstomosios lovelės, jam mažiausiai dešimčia centimetrų per trumpos, tokioje miegoti neįmanoma. Todėl jis balsu skaito knygas, dainuoja lopšines, žygio dainas ir Kalėdų giesmes, viską, kas ateina į galvą, kol netenka balso. Jis žinojo, kad Mereditė nesigraužia dėl savo sprendimo, kad jam nebūtų pavykę jos atkalbėti, kad ji net nebesitiki, jog jis ją supras. Mereditės darbo krūvis didėjo, Džastino būklei blogėjant. Jis kažkur skaitė, kad taip dažnai nutinka tėvams, kurių vaikas merdi nuo vėžio. Jų atvejis buvo neįprastas, nes darbo kaip išsigelbėjimo griebėsi moteris. Sužinojusi diagnozę, ji netikėtai išskrido į Tokiją. Nuo to laiko Mereditė nuolat siuva tarp Pekino, Šanchajaus ir Honkongo, dirba ilgai, o paskui vakarieniauja su klientais iki išnaktų. Polas pastebėjo, kad vaikų onkologijos skyriuje tėvai elgiasi dvejopai. Pirmieji vis dar žiūri vienas kitam į akis, vaiko liga juos suartino. Jie dalijasi nuogąstavimais, abejonėmis ir kalte. Jie paremia vienas kitą, teikia vienas kitam jėgų, laikosi kartu. Antrieji sliūkina koridoriais, nuleidę galvas, nudūrę akis į grindis. Jie bijo pažvelgti sutuoktiniui į akis, nes jose išvystų tai, ko nenori matyti: savo baimės, įniršio ir neišmatuojamo sielvarto atspindį. Artėjanti mirtis atėmė jiems žadą; jie nusisuko vienas nuo kito, užsisklendė savyje ir vis labiau puola į neviltį, ieškodami ir vildamiesi rasti vietą be skausmo. Polas ir Mereditė Leibovicai priklausė antriesiems.

Jan-Philipp Sendker

Vos prieš tris dienas, priimdami sunkiausią sprendimą, jie nebegalėjo žiūrėti vienas kitam į akis. Sėdėjo šalia kaip du nepažįstami žmonės, negalintys vienas kito nei sustiprinti, nei paremti. Gydytojai pasakė, kad vilties nėra. Atkrytis prieš šešias savaites buvo ne tik netikėtas, bet ir sunkus. Vėžinės ląstelės dauginosi milžinišku greičiu. Du chemoterapijos kursai nieko nepadėjo. Visos medicinos galimybės išnaudotos. Galima tik pasirūpinti, kad Džastinui nelabai skaudėtų. Kyla klausimas, ar apskritai verta pratęsti jo gyvenimą bet kokia kaina. Jie galėjo rinktis. Gydytojai kalbėjo apie intensyviosios terapijos skyrių ir plaučių ventiliaciją. Be abejo, jie laimėtų šiek tiek laiko, gal savaitę, gal daugiau. Medicinos požiūriu tai nesudėtinga. Manome, kad jūs šito norėsite, ponai Leibovicai? Mereditė nieko neatsakė. Užsimerkė ir tylėjo. Gydytojai žiūrėjo į jį ir laukė. Jie laukė nuosprendžio. Dar turite klausimų? Gal reikia dar kartą paaiškinti? Mereditė tebetylėjo. Polas papurtė galvą. Perkelti Džastiną į intensyviosios terapijos skyrių? Polas vėl papurtė galvą. – Ne? – Ne! – išgirdo jis savo balsą. – Ne. Nusprendė jis. Mereditė neprieštaravo.

Turbūt širdis nustojo plakti šiek tiek po dviejų. Vėliau daktaras Li tikslų mirties laiką galėjo tik nuspėti. Paskutinį kartą į palatą seselė užsuko pirmą valandą. Ji norėjo paimti nuo staliuko padėklą su ataušusia nepaliesta sriuba ir arbata, atneštomis prieš valandą. Apčiuopė berniuko pulsą – silpnas, bet lygus. Patikrino lašelinę, kateterį, ar Džastinas gauna pakankamai morfijaus. Polas Leibovicas tylėdamas sėdėjo prie lovos ir laikė sūnų už rankos. Jis paprašė išjungti elektrokardiografą, ir palatoje buvo neįprastai tylu, kitaip nei visame skyriuje.

Šėšėlių kuždesys Be penkių minučių trečią atėjęs daktaras Li iš pradžių pamanė, kad abu, ir tėvas, ir sūnus, miega. Polas Leibovicas pasviro į priekį ir iki pusės gulėjo ant lovos, ištiesęs dešinę ranką, o kaire suspaudęs plonus sūnaus pirščiukus. Džastino galva, pakreipta į šoną, skendėjo pagalvėje. Tik įdėmiau įsižiūrėjęs, daktaras Li suvokė, kad berniukas nebekvėpuoja, kad jo akys plačiai atmerktos ir išverstos, kad tėvas ne miega, o verkia. Negarsiai, negailiai. Ne išrauda skausmą, kaip čia dažniausiai būna. Jis kūkčiojo siaubingai tyliai, beveik negirdimai; iš širdies gilumos, todėl raudoje skambanti neviltis atrodė dar didesnė. Per pastaruosius trisdešimt metų, nors medicina padarė didžiulę pažangą, daktaras Li matė mirštant daug vaikų. Vaiko mirtis visada sukrečia tėvus, bet dažniausiai velionis turi broliukų ar sesučių, kuriems reikia dėmesio, senelius, kuriais reikia pasirūpinti, o kur dar darbas, kurį reikia dirbti, banko paskolos, kurias reikia kas mėnesį mokėti. Gyvenimas tęsiasi, nors pirmomis savaitėmis ir mėnesiais šeimos nariams sunku tai įsivaizduoti. Kai ką, nedaugelį, netektis palaužia. Arba juos užgraužia kaltė, arba jie nugrimzta į savigailą. Jie nepakelia tuštumos, tiesiog negali susitaikyti su mintimi, kad vaikas mirė. Jie taip ir neįstengia grįžti į gyvenimą. Daktaras Li galvojo apie tuos tėvus, klausydamasis Polo Leibovico kūkčiojimo.

olas nejudėdamas gulėjo ant lovos, sulaikęs kvapą, ir klausėsi. Girdėjo tik tylų vienodą ventiliatorių ūžimą. Kilstelėjo galvą nuo pagalvės. Įsiklausė. Bene sučiulbėjo pirmasis paukštis? Čirškimas sklido iš kitos nediduko slėnio pusės; tykus, vienišas čirpimas, toks nedrąsus, kad Polas nusistebėjo, jog atsklido iki jo. Geras ženklas. Jis reiškia, kad netrukus auš, kad kaime užgiedojo pirmasis gaidys, o po kelių sekundžių prie jo prisidės ir kiti. Jis reiškia, kad po kelių minučių pragys ir paukščiai jo sode, kad jis išgirs kaimynų indų ir puodų tarškesį. Kad naktis baigėsi. Kad jam nebereikės klausytis tamsos balsų. Gyvenimas tęsiasi, Polai! Atšiaurus Mereditės balsas. Dar kartą, dar. Polas laukė, kol pirmieji saulės spinduliai prasiskverbė pro medines langines ir jos balsas visiškai nuslopo. Nustūmė tinklelį nuo moskitų ir atsistojo. Jis paklojo lovą, suvyniojo palapinę, saugančią jį nuo moskitų, išjungė ventiliatorius, nulipo į virtuvę, įmerkė į vandenį elektrinį šildytuvą, vėl užlipo į viršų ir vonioje atsuko dušą. Vanduo buvo per šiltas ir negaivino. Įprasta atogrąžų vasaros naktis, karšta ir drėgna; jis smarkiai suprakaitavo, nors kojūgalyje stovėjo du ventiliatoriai. Kaimynai manė, kad jis pami-

Šėšėlių kuždesys šęs, nes neturi kondicionieriaus net miegamajame. Išskyrus senąjį Tengą, ant kalvos jis vienintelis savo noru nesinaudoja šia prabanga. Gyvenimas tęsiasi. Jis nekentė šių žodžių. Jie įkūnijo neapsakomą neteisybę ir siaubingą, bjaurų mirties banalumą. Polas siela ir kūnu jiems priešinosi. Būdavo dienų, kai jam atrodydavo, kad kiekvienu įkvėpimu išduoda sūnų. Dienų, kai gyvojo kaltė grėsė jį sugniuždyti, kai jis galėdavo tik gulėti terasos hamake. Baimė ką nors pamiršti. Mieguistą Džastino veidą rytą. Dideles mėlynas jo akis, kurios taip skaisčiai spindi. Jo šypseną. Jo balsą. Jis iš visų jėgų kliudė pasaulio triukšmui nustelbti prisiminimus. Tai viskas, kas liko iš sūnaus. Turi jų laikytis iki gyvenimo pabaigos, jie ne tik neapsakomai brangūs, bet ir be galo trapūs. Jais negalima pasikliauti. Prisiminimai apgaulingi. Prisiminimai išdyla. Prisiminimai išgaruoja. Naujų įspūdžių, naujų veidų, kvapų, garsų sluoksnis nusėda ant senųjų, ir šie pamažu netenka ryškumo, nebedaro poveikio, pasimiršta. Dar Džastinui esant gyvam, Polas jausdavo šią netektį – beveik kasdienį skausmą. Kada sūnus ištarė pirmuosius žodžius? Kur žengė pirmuosius žingsnius? Per Velykas užmiesčio klubo vejoje ar dviem dienom vėliau pakeliui į Makao, aikštėje prie katedros? Jam atrodė, kad šio įvykio jis niekada nepamirš, bet po dvejų metų jau abejojo dėl smulkmenų. Netektis buvo pakeliama, nes kasdien, nykstant seniesiems prisiminimams apie Džastiną, atsirasdavo naujų. Bet dabar? Jam tenka pasikliauti prisiminimais, kurie išliko. Kartais jis suvokdavo, jog ne iš karto prisimena Džastino balsą, jog užsimerkęs turi susikaupti, kad prieš akis iškiltų Džastinas. Kad prisiminimai neišblėstų, jis ryžosi gintis nuo naujovių, kiek įmanoma. Užmiršti reikštų išduoti. Todėl netrukus po skyrybų Polas išsikėlė į Lamą, todėl retai ir labai nenoromis išvykdavo iš salos. Lamoje buvo ramu. Jokių automobilių, ma-

Jan-Philipp Sendker

žiau žmonių nei kitose Honkongo vietose, beveik nėra pažįstamų. Jo namas stovėjo Tai Penge, gyvenvietėje ant kalvos virš Jung Šue Vano, dešimt minučių kelio nuo galinės keltų stoties, siauro tako gale. Jį slėpė neįžengiamų krūmų ir tankaus bambukyno siena. Jis nusistatė dienotvarkę. Keldavosi auštant, terasoje po skėčiu išgerdavo lygiai vieną arbatinuką jazminaičių arbatos – niekada nei daugiau, nei mažiau, – valandą ant plokščio stogo darydavo tai či pratimus, eidavo į kaimą apsipirkti ir pavalgyti tame pačiame restoranėlyje netoli uosto, visada tų pačių daržovių ir krevečių dimsamų* ir dvi kiniškas bandeles su kiaulienos įdaru. Paskui jis parsinešdavo pirkinius namo ir tris keturias valandas vaikščiodavo. Kasdien žingsniuodavo pro mažus sklypelius, kuriuose ravėdavo, daužydavo grumstus arba purkšdavo insekticidais žalėsius ir pomidorų daigus senukai ir senutės. Jie pasisveikindavo linktelėdami, jis irgi linktelėdavo. Tarp jų jam niekas negrėsė. Jiems niekada nebūtų atėję į galvą jo užkalbinti, juo labiau užmegzti pokalbio. Jis eidavo iki Pak Koko prie jūros ir, padaręs didelį vingį, grįždavo į Jung Šue Vaną, paskui per pusę salos žingsniuodavo į Lo So Šingo paplūdimį, beveik visada, išskyrus keletą vasaros savaitgalių, tuščią. Lygiai dvidešimt minučių plaukiodavo. Paskui jis pusvalandį, gražiu oru kartais ilgiau, sėdėdavo paūksmėje ir žiūrėdavo į jūrą, visada jausdamas palengvėjimą, kad vaizdas toks įprastas. Arba užsimerkdavo ir medituodavo. Čia nereikėjo bijoti netikėtumų. Atgal Polas grįždavo ilga kalvos ketera, nuo jos buvo matyti nedidukas Rytų Lamos sąsiauris, skiriantis salą nuo Honkongo. Retai, labai retai stabtelėdavo ant tako pažiūrėti į didžiulius pilnutėlius konteinervežius ir paspėlioti, ką jie gabena ir kur plaukia. Vieninteliai jo kelionės draugai būdavo valkatos šunys, retkarčiais – benamė katė. Paskui jis iki vakaro puose* Įvairaus maisto kąsneliai, patiekiami mažose lėkštutėse.

Šėšėlių kuždesys lėdavo savo augalus sode arba verandoje, gamindavo valgį arba valydavo namus. Jis neskaitė laikraščių, neturėjo televizoriaus, tik rytą nuo septynių iki pusės aštuonių klausydavosi per radiją „BBC World Service“. Diena, kai jis niekam nepasakydavo nė žodžio ir iš nieko nė žodžio neišgirsdavo, būdavo gera diena. Savaitė kaip kitos, be jokių įvykių, nepaliekanti pėdsako atmintyje, buvo gera savaitė. Jis žinojo, kad šiandien bus sunkiau. Trečiosios Džastino mirties metinės. Polas ketino kaip kasmet nuvykti į Honkongo salą ir įkopti į Viktorijos kalną. Netinkama diena kelionei pėsčiomis. Rugsėjo antroji Honkonge niekada netiko pasivaikščiojimams. Termometras prie durų rodė 36 laipsnius Celsijaus ir 98 procentus drėgmės. Miestas prakaitavo. Miestas dejavo nuo karščio. Visi, kas tik galėjo, šiuo laiku slėpėsi kondicionuojamuose kambariuose. Polas dėl viso pikto paėmė iš šaldytuvo trečią butelį vandens ir įsidėjo į kuprinę. Dėvėjo pilkus šortus ir trumparankovius marškinius. Kad prakaitas nevarvėtų per veidą ir negraužtų akių, apsirišo kaktą skarele. Ilgos raumeningos kojos rodė, kad jis kasdien daug vaikšto, o pilvas buvo plokščias ir kietas kaip jaunuolio. Ir vis dėlto tokiu oru lipti į kalną bus nelengva. Jis paėmė žygio lazdą ir neskubėdamas nusileido kalva į kaimą. Suprakaitavo, dar kelto nepriėjęs. Dukart per metus, sūnaus gimimo dieną ir sūnaus mirties dieną, vykti į miestą ir kopti į kalną jį vijo prisiminimas apie neišvengiamą melą. Jis net sau negalėjo paaiškinti šio ritualo, bet potraukis pasidarė neįveikiamas. Lyg jis turėtų išpirkti kaltę. Prieš mirtį Džastinas paklausė tėvo, ar šis tiki, kad juodu vieną gražią dieną vėl drauge kops į viršūnę. Iškylą į aukščiausią Honkongo salos kalną jie mėgo bene labiausiai; kelias aplink viršūnę, nuo kurio vėrėsi vaizdas į miestą, uostą, Pietų Kinijos jūrą, darydavo didžiulį įspūdį Džastinui nuo dvejų metų. Polui Viktorijos kalnas buvo vieta, kurioje sūnus jaus-

Jan-Philipp Sendker

davosi saugiai, savotiška pasaulio stebykla, kurią Džastinas reikalaudavo lankyti visais metų laikais: vasarą, kai čia dėl aukščio slogią miesto kaitrą ir drėgmę pakelti lengviau; žiemą, kai pučia toks šaltas vėjas, kad Džastinas dėvėdavo vilnonę kepurę ir pirštines, ir jie būdavo beveik vieninteliai žmonės viršūnėje; taip, net pavasarį, kai viršūnę daug dienų slepia debesys ir nematai nieko, išskyrus rūką. Juodu dažnai sėdėdavo čia ant suolo ir valgydavo, ir Polas aiškindavo sūnui, kaip skrenda lėktuvai ir plaukia laivai, kodėl dideli dviaukščiai autobusai iš čia atrodo maži kaip žaisliniai automobiliukai, kodėl žvaigždės vadinamos žvaigždėmis, o ne saulėmis, nors irgi skleidžia šviesą. Ar juodu vėl drauge kops į viršūnę? – Taip, žinoma, – atsakė Polas, o sūnus kilstelėjo galvą, nusišypsojo jam, pažvelgė į akis ir paklausė: – Tikrai? Polas pažvelgė sūnui į pavargusias akis ir nežinojo, ką atsakyti. Ar Džastinas norėjo žinoti tiesą? Ar jis norėjo išgirsti: „Ne, Džastinai, ne, nemanau, tu per silpnas, o aš negaliu tavęs nešti į kalną du tūkstančius šešis šimtus pėdų. Vilties nebėra. Mes jau niekada nebestovėsime viršūnėje ir nebeskaičiuosime lėktuvų ir laivų, nebesvajosime, kad skrendame oru kaip paukščiai, dergdami žmonėms ant galvų.“ Be abejo, nenorėjo. Be abejo, nė vienas sveiko proto suaugęs žmogus nebūtų prisivertęs to pasakyti aštuonerių metų vaikui. Ir kodėl? Ką jis galėjo padaryti? – Neapgaudinėk, tėti. Sakyk tiesą, – perspėjo Džastinas, kai Polas, sužinojęs diagnozę, iš bejėgiškumo bandė menkinti sūnaus būklės sunkumą ir kažką vebleno apie gripo komplikacijas. Jokių melagysčių. Tiesa. Jis, Mereditė ir daktaras neslėpė tiesos, vaikas suprato, kokia pragaištinga jėga siautėja jo smulkiame kūnelyje. Bet šitai? Ar vėl drauge kopsime į viršūnę? Ne apie leukocitus, trombocitus, hemoglobino kiekį krau-

Šėšėlių kuždesys jyje ir dar vieną kraujo perpylimą. Klausimas buvo paprastas, atsakymas irgi turėjo būti paprastas: taip arba ne? Džastinas žiūrėjo į tėvą, žvilgsniu reikalaudamas tiesos. – Taip, žinoma, – antrą kartą raminamai ištarė Polas ir linktelėjo. Džastinas šyptelėjo ir vėl nugrimzdo į pagalvę. Tai buvo mažas baltas melas, tinkamas atsakymas – kas dėl to graužtųsi? Bet Polas negalėjo sau atleisti. Net šiandien, praėjus lygiai trejiems metams po Džastino mirties, jam spaudė širdį. Jis išdavė sūnų. Jis leido vaikui puoselėti iliuziją, kvailą, absurdišką, juokingą viltį, užuot pasakęs tiesą, pasidalijęs tiesa, kuri tada būtų buvusi nebe tokia nepakeliama. Jį užplūdo gėda ir nemažėjo, kad ir kaip dažnai jis galvodavo apie savo melą ir jį teisindavo. Neviltis niekur nedingo, o sykiu su ja ir jausmas, kad jis lemiamą akimirką pabūgo.