Issuu

V V Pirm a s

Jo rankos, liesdamos pirštų galiukais, slydo mano nugara,

bet nuo tų prisilietimų liepsnojo visas kūnas. Lėtai lėtai pirštai perbraukė šonus ir nurimo ant klubų. Pajutau, kaip jo lūpos prisispaudžia prie mano kaklo šiek tiek žemiau ausies. Bučinys, paskui kitas ir dar kitas... Jo lūpos slinko mano kaklu, skruostu, kol galiausiai susirado lūpas. Bučiavomės, vis smarkiau spausdamiesi vienas prie kito. Man kraujas kaito, ir tą akimirką jaučiausi gyvesnė nei kada nors anksčiau. Mylėjau Kristianą, mylėjau taip karštai, kad... Kristianą? O ne. Pasąmonėje supratau, kas dedasi, ir pasiutau. Deja, kūnas tebegyveno tais prisilietimais, lyg mane pačią būtų glamonėję ir bučiavę. To pamiršti negalėjau. Per daug susitapatinau su Lisa – ką jautė ji, jaučiau ir aš. Ne, pasakiau sau griežtai. Tai susiję ne su tavimi. Dink iš ten. Bet kaip paklausyti proto balso, kai kūnas degte dega? Tu – ne ji. Tu – tik jos mintyse. Dink iš ten. Jo lūpos. Pasaulyje egzistavo tik jo lūpos. Tai ne jis. Dink iš ten. Bučiniai tokie patys kaip jo... Jis ne Dimitrijus! Dink iš ten! Dimitrijaus vardas perliejo kaip šaltas vanduo. Išsilaisvinau.

Richelle Mead

Atsisėdau lovoje sunkiai gaudydama kvapą. Pamėginau nuspirti antklodę, bet kojos tik dar labiau susipainiojo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kelis kartus giliai įkvėpiau, norėdama nusiraminti ir grįžti į tikrovę. Laikai iš tikrųjų pasikeitė. Kadaise iš miego žadindavo Lisos košmarai. Dabar – jos aistra. Tai ne vienas ir tas pat. Kai nemiegodavau, jų romantinių interliudijų pavykdavo išvengti, bet šįkart Lisa su Kristianu, kad ir nenorėdami, mane pergudravo. Miegant gynyba susilpnėdavo, ir jausmų gaivalas pasiekdavo per ryšį, siejantį mane su geriausia drauge. To nebūtų nutikę, jei jie kaip visi normalūs žmonės būtų buvę lovoje. Sakydama lovoje turiu omeny miegotų. „Dieve“, – sumurmėjau nuleisdama kojas per lovos kraštą. Tada plačiai nusižiovavau. Negi Lisa su Kristianu negali pakentėti iki ryto nesigrabinėję? Blogiau už tai, kad pažadino, buvo jutimas. Nors tai vyko ne man – lietė ne mano kūną, bučiavo ne mano lūpas – kūnas jautė netektį. Buvau pamiršusi glamonių skonį! Kūnas degė ir dilgčiojo. Kvaila, bet staiga beviltiškai užsinorėjau, kad mane kas nors paliestų – bent jau apkabintų. Aišku, ne Kristianas. Prisiminiau lūpų prisilietimą – per miegus buvau tikra, kad bučiuoja Dimitrijus. Nerami ir nusiminusi virpančiomis kojomis atsistojau ant grindų. Liūdna ir tuščia. Norėdama atsikratyti keistos nuotaikos, apsivilkau chalatą, įsispyriau į šlepetes ir koridoriumi nušlepsėjau į vonią. Apsišlaksčiau veidą šaltu vandeniu ir pasižiūrėjau į veidrodį. Į mane žvelgė padaras susivėlusiais gaurais ir paraudusiomis akimis. Jaučiausi neišsimiegojusi, bet grįžti į lovą nenorėjau. Nenorėjau rizikuoti užmigti. Reikėjo, kad mane kas pažadintų ir padėtų viską pamiršti.

Š e š ė l i o pa bu č i u ota

Išėjusi iš vonios, pasukau prie laiptų ir tylutėliai nusileidau žemyn. Pirmame bendrabučio aukšte – tylu ir tuščia. Buvo beveik vidurdienis – vidurnaktis vampyrams, gyvenantiems naktiniu režimu. Kyštelėjusi galvą pro duris, apžvelgiau vestibiulį. Tuščia, tik prie stalo sėdėjo žiovaujantis morojus. Jis abejingai vartė žurnalą ir iš paskutiniųjų stengėsi neužmigti. Užvertęs paskutinį puslapį, dar kartą nusižiovavo, tada pasisuko su kėde, numetė žurnalą ant stalo ir ištiesė ranką ieškodamas dar ko nors paskaityti. Jam atsukus nugarą, pasileidau prie dvigubų durų, vedančių į lauką. Melsdamasi, kad jos negirgždėtų, pravėriau tiek, kad galėčiau pralįsti. Jau lauke pasistengiau kuo tyliau uždaryti. Nė garselio. Daugių daugiausia jis pajuto skersvėjį. Jausdamasi kaip nindzė žengiau į dienos šviesą. Į veidą papūtė šaltas vėjas, bet man kaip tik to ir reikėjo. Plikos šakos siūbavo vėjyje ir, nelyginant ilgi nagai, grabaliojo akmenines bendrabučio sienas. Pro švininius debesis prasiskverbę saulės spinduliai tarsi priminė, kad dabar turėčiau būti lovoje. Markstydamasi nuo šviesos, susisiaučiau chalatą ir pasukau už kampo, trokšdama mažiau kristi į akis. Pažliugusiame sniege šlepetės akimirksniu permirko, bet man buvo nė motais. Buvo įprasta Montanos žiemos diena – šalta, vėjuota, bet kaip tik šito ir norėjau. Šaltas oras galutinai išvaikė miegus ir virtualios meilės likučius. Be to, neleido nuklysti į Lisos mintis. Geriau drebėti nuo šalčio, negu jausti Kristiano rankas. Žiūrėdama į medžius nieko nematančiomis akimis, nustebau pajutusi pykčio kibirkštį Lisai su Kristianu. Tikriausiai gera – karčiai pamaniau – daryti ką nori. Lisa dažnai kartodavo, kad mane norėtų jausti taip, kaip ją jaučiu aš. Tačiau nė nenumanė, kaip jai pasisekė, kad to negali. Nežinojo, ką reiškia, kai svetimos mintys

Richelle Mead

lenda į taviškes, o svetima patirtis susipina su tavąja. Nežinojo, kaip sunku matyti gražius santykius, kai pats neturi jokių. Nesuvokė, kaip skauda, kai tau krūtinę degina meilė, kurią tik jauti, bet negali parodyti. Savo kailiu patyriau – gniaužti potraukį yra tas pat, kaip gniaužti pyktį. Tas jausmas ėda tavo vidų, ir tau norisi tik rėkti ir viską daužyti. Ne, Lisa nebūtų to supratusi. Bet to jai ir nereikėjo – turėjo savo romantinį gyvenimą, nors jis veikė ir mane. Pastebėjau, kad pradedu sunkiai alsuoti; šįkart – iš pykčio. Apėmusį šleikštulį, kurį pajutau įsiterpusi į Lisos su Kristianu meilės sceną, pakeitė įsiutis ir pavydas – neturiu to, kas jai atrodo savaime suprantama. Tokias mintis stengiausi nuvyti – nenorėjau taip galvoti apie savo geriausią draugę. – Vaikščioji per miegus? – išgirdau balsą už nugaros. Išsigandusi atsisukau. Dimitrijus į mane žiūrėjo susidomėjęs ir šypsodamasis. Ironiška, bet kol siutau dėl neteisybės, ištikusios mano meilę, užklupo ne kas kitas, o mano dūsavimų objektas. Nė negirdėjau, kaip priėjo. Nebus iš manęs nindzės. Negi buvo sunku prieš išeinant bent persibraukti šepečiu gaurus? Skubiai susiglosčiau plaukus gerai suprasdama, kad tai nieko nepakeis. Sprogimas makaronų fabrike – geriausias mano šukuosenos apibūdinimas. – Tikrinau bendrabučio apsaugą, – pasakiau. – Visai niekam tikusi. Jis šyptelėjo. Šaltis smelkėsi kiaurai, ir nejučia pagalvojau, koks turėtų būti šiltas jo odinis apsiaustas. Būčiau nieko prieš į jį susisupti. Tarsi skaitydamas mano mintis Dimitrijus paklausė: – Tau tikriausiai šalta? Nori mano apsiausto? Papurčiau galvą išdidžiai nutylėdama, kad jau nejaučiu kojų.

Š e š ė l i o pa bu č i u ota

– Ačiū, ne. O pats ką čia veiki? Irgi tikrini apsaugą? – Aš ir esu apsauga. Dabar mano pamaina. Akademijos teritorijoje sergėtojai budėdavo net tada, kai visi miegodavo. Nors strigojai, negyvi vampyrai, persekiojantys gyvuosius vampyrus, tokius kaip Lisa, dienos šviesos vengė, bet taisykles pažeidžiantys mokiniai – pavyzdžiui, patyliukais išsmunkantys iš bendrabučių – pridarydavo rūpesčių tiek dieną, tiek naktį. – Sėkmės, – tariau. – Tikiuosi, padėjau patikrinti tavo nepakartojamą pastabumą. Man jau metas. – Rouz... – Dimitrijus čiupo mano ranką, ir, nepaisant vėjo ir sniego, kūną užliejo karštis. Jis staigiai atitraukė ranką – tarsi pats būtų nudegęs. – Ką iš tiesų čia veiki? Iš jo balso supratau: žaisti nenusiteikęs, todėl pasistengiau atsakyti taip sąžiningai, kaip sugebėjau. – Susapnavau košmarą. Norėjau pakvėpuoti grynu oru. – Ir išsmukai iš bendrabučio. Tau nusišvilpt, kad pažeidei taisykles ir gali peršalti. – Aha. Tu iškart viską perpratai. – Rouz, Rouz, – jo balsas buvo suirzęs. – Tu niekada nepasikeisi. Pirma padarai, paskui galvoji. – Netiesa, – paprieštaravau. – Labai pasikeičiau. Šypsena dingo, Dimitrijaus veide pasirodė susirūpinimas. Kelias akimirkas mane tyrinėjo. Kartais jusdavau, kad jo akys gali matyti mano sielą. – Taip. Pasikeitei. Neatrodė, kad tuo džiaugtųsi. Tikriausiai prisiminė, kas nutiko prieš tris savaites, kai mane su draugais buvo pagrobę strigojai. Mums – deja, ne visiems – pavyko pabėgti. Žuvo Meisonas, geras draugas, dėl manęs pametęs galvą, todėl giliai širdyje negalėjau sau atleisti, nors paskui ir pribaigiau jo žudikus.

Richelle Mead

Pradėjau skeptiškiau žiūrėti į gyvenimą. Tiesa, šitaip nutiko visiems Šv. Vladimiro akademijos mokiniams, bet tai itin paveikė mane. Visi pastebėjo, kad pasikeičiau. Bet nenorėjau, kad Dimitrijus nerimautų, todėl jo pastabą nuleidau juokais. – Nesirūpink. Artėja mano gimtadienis. Kai sueis aštuoniolika, tapsiu suaugusi. Ryte pabusiu surimtėjusi ir subrendusi. Kaip ir tikėjausi, jo susirūpinimą pakeitė šypsena. – Kurgi ne. Kiek liko, mėnuo? – Trisdešimt viena diena, – išdidžiai pareiškiau. – Tik nesakyk, kad skaičiuoji. Gūžtelėjau pečiais, jis nusijuokė. – Lažinuosi – jau sudarei gimtadienio norų sąrašą. Dešimt puslapių smulkiu šriftu, surašyti pradedant svarbiausiu. – Jis tebesišypsojo paprasta, nuoširdžia šypsena, kokią matydavau taip retai. Jau norėjau atsikirsti, bet prieš akis išvydau Lisą su Kristianu. Užvaldė liūdesys ir vienatvė. Kad ir ko norėjau – drabužių, iPod’o, – viskas staiga pasirodė taip nereikšminga. Ką reiškia daiktai, palyginti su tuo, ko norėjau labiausiai? Dieve, aš tikrai pasikeičiau. – Ne, – tyliai pasakiau. – Nėra jokio sąrašo. Norėdamas geriau į mane įsižiūrėti, Dimitrijus palenkė galvą, pečius siekiantys plaukai užkrito ant veido. Jo plaukai – kaip ir mano – buvo rudi, tik ne tokie tamsūs. Maniškiai kartais atrodydavo kone juodi. Plaukus jis nusibraukė, bet vėjas bloškė atgal. – Kaip gali nieko nenorėti? Gimtadienis bus nuobodus. Laisvės – pagalvojau. Tai buvo vienintelė trokštama dovana. Laisvės apsispręsti. Laisvės mylėti tą, ką noriu. Tačiau pasakiau: – Man nesvarbu. – Bet... – Dimitrijus staiga nutilo. Suprato. Visada suprasdavo. Tikriausiai todėl mus ir siejo toks ryšys nepaisant septy-

Š e š ė l i o pa bu č i u ota

nerių metų skirtumo. Įsimylėjau praėjusį rudenį, kai jis tapo mano treneriu. O atmosferai kaistant supratome, kad turime nerimauti ne tik dėl amžiaus skirtumo. Abu turėjome tapti Lisos sergėtojais, kai ji baigs Akademiją, todėl negalėjome leisti, kad trukdytų jausmai – svarbiausia buvo ji. Aišku, lengviau pasakyti, nei padaryti. Netikėjau, kad vienas kitą pamiršime. Abiem užeidavo silpnumo akimirkų, pasibaigdavusių vogtais bučiniais ar žodžiais, kurių neturėjome ištarti. Kai man pavyko pabėgti nuo strigojų, Dimitrijus prisipažino, kad mane myli ir negalės būti su jokia kita. Tačiau akivaizdu – būti kartu negalėsime, todėl grįžome prie ankstesnių vaidmenų – stengėmės vienas kito vengti ir apsimesti, kad mūsų santykiai griežtai dalykiniai. Norėdamas nepastebimai pakeisti temą jis tarė: – Sakyk, ką nori, bet žinau, kad tau šalta. Eime į vidų. Įvesiu pro užpakalines duris. Šiek tiek nustebau. Dimitrijus retai vengdavo nesmagių temų. Atvirkščiai – mane amžinai versdavo nagrinėti tai, apie ką nenorėdavau nė pagalvoti. Bet toks sudėtingas dalykas kaip mūsų santykiai? Matyt, kalbėti apie tai šiandien ir jam nesinorėjo. Taip. Viskas tikrai pasikeitė. – Tau pačiam šalta, – paerzinau jį einant link bendrabučio, kuriame gyveno novicai. – Ar neturėtum būti užsigrūdinęs, juk esi iš Sibiro? – Sibiras ne visai toks, kokį įsivaizduoji. – Įsivaizduoju kaip arktinę dykynę, – atvirai prisipažinau. –Toli gražu. – Ilgiesi gimtinės? – atsisukusi pažvelgiau į Dimitrijų. Anksčiau apie tai nė nesusimąstydavau. Mano manymu, visi troško gyventi Jungtinėse Valstijose. Arba bent jau netroško gyventi Sibire.

Richelle Mead

– Visą laiką, – jo balsas buvo ilgesingas. – Kartais norėčiau... – Belikovai! – už nugarų pasigirdo balsas. Dimitrijus kažką sumurmėjo ir stumtelėjo mane už kampo. – Pasislėpk. Užsiglaudžiau už bugienių krūmo. Uogų nebuvo, bet aštrūs lapai braižė rankas. Tačiau, turint omeny šaltį ir tai, kad kas nors galėjo sužinoti apie naktinį pasivaikščiojimą, keli įbrėžimai nieko nereiškė. – ...dabar ne tavo pamaina, – po kiek laiko išgirdau sakant Dimitrijų. – Žinau, bet turiu su tavimi pasikalbėti. – Atpažinau Albertą, Akademijos sergėtojų kapitonę. – Ilgai netrukdysiu. Reikia sukeisti jūsų pamainas, kai tavęs nebus. – Taip ir maniau, – kažkaip nesmagiai atsakė jis. – Labai ne laiku – tai sujauks visų planus. – Karalienė gyvena pagal savo grafiką, – nepatenkinta sumurmėjo Alberta. Nieko nesupratau. – Tavo budėjimus perims Selestė, jiedu su Emiliu taip pat pasidalys tavo treniruotes. Treniruotes? Kitą savaitę Dimitrijus manęs netreniruos, nes... Viskas aišku. Pratybos. Rytoj turėjo prasidėti šešias savaites truksiančios novicų pratybos. Pamokų nebus, dieną naktį saugosime morojus, mus tikrins vyresnieji. Bet kuo čia dėta karalienė? – Jie ne prieš padirbėti daugiau, – pasakė Alberta. – Bet prieš išvykdamas gal galėtum perimti dalį jų krūvio? – Žinoma. – Dimitrijaus atsakymas buvo trumpas ir aiškus. – Ačiū, taip visiems bus lengviau. – Alberta atsiduso. – Norėčiau žinoti, kiek tai užtruks, nenorėčiau išvykti ilgam. Maniau, dėl Daškovo viskas aišku, bet galbūt karalienė pabūgo įkalinti vieną iš kilmingųjų...

Š e š ė l i o pa bu č i u ota

Sustingau. Per nugarą perbėgęs šaltukas neturėjo nieko bendro su vėsia žiemos diena. Daškovas? – Esu tikras, jie priims teisingą nuosprendį, – pasakė Dimitrijus. Dabar supratau, kodėl jis buvo toks nekalbus. Neturėjau viso šito girdėti. – Tikiuosi. Ir dar viliuosi, kad teismas netruks ilgiau kaip kelias dienas. Klausyk, čia žvėriškai šalta. Gal eime į vidų peržiūrėti tavo grafiko? – Gerai, bet iš pradžių turiu kai ką patikrinti. – Gerai. Iki. Pasidarė tylu, Alberta tikriausiai nuėjo. Šiek tiek luktelėjęs Dimitrijus pasuko už kampo ir atsistojo prieš bugienius. Išlindau iš slėptuvės. Iš jo veido supratau, kad jau žino, kas jo laukia. – Rouz... – Daškovas? – stengiausi nekelti balso, kad neišgirstų Alberta. – Viktoras Daškovas? Dimitrijus nė nemėgino paneigti. – Taip. Viktoras Daškovas. – Kalbėjote apie... – buvau taip apstulbusi, kad negalėjau suvaikyti minčių. Tiesiog negalėjau tuo patikėti. – Maniau, jis kalėjime! Nori pasakyti – jo dar nenuteisė? Išties neįtikėtina. Viktoras Daškovas. Morojus, persekiojęs ir kankinęs Lisą, siekęs pasinaudoti jos galiomis. Visi morojai valdo kurį nors vieną iš keturių elementų: žemės, oro, vandens ar ugnies. Tačiau Lisa aptiko dar niekam negirdėtą penktą – dvasios – elementą. Ji gali išgydyti, netgi prikelti iš mirusiųjų. Kaip tik todėl mus sieja ryšys – knygose tokie vadinami šešėlio pabučiuotais. Po avarijos, kai žuvo jos tėvai ir brolis, ji prikėlė mane iš mirusiųjų, ir tarp mūsų atsirado fizinis ryšys, padedantis justi jos mintis ir nuotaikas.

Richelle Mead

Bet grįžkime prie gydomųjų galių. Viktoras apie jas sužinojo anksčiau nei mudvi ir nutarė Lisą paversti asmeniniu „jaunystės šaltiniu“. Stojusius jam skersai kelio nedvejodamas nužudė, o kalbant apie mudu su Dimitrijumi – pasitelkė netgi šiek tiek kūrybiškumo. Per septyniolika gyvenimo metų įsigijau nemažai priešų, bet buvau tikra, kad didžiausias iš jų – Viktoras Daškovas. Bent jau tarp gyvųjų. Dimitrijaus veide pastebėjau gerai pažįstamą išraišką. Ji reiškė, kad tuojau kam nors užvažiuos. – Jis kalėjime, bet dar nenuteistas. Teisminės procedūros kartais užtrunka. – Bet teismas bus? Ir tu jame dalyvausi? – iškošiau pro sukąstus dantis, stengdamasi išlikti rami. Matyt, ir mano veidas bylojo, kad tuoj kam nors trenksiu. – Kitą savaitę. Su kitais sergėtojais duosiu parodymus, kas judviem su Lisa nutiko tą vakarą. – Prisiminus keturių mėnesių senumo įvykius, jo išraiška pasikeitė. Veide degė ryžtas apsaugoti brangiausius žmones. – Kvailas klausimas, bet ar dalyvausime ir mudvi su Lisa? – Jau žinojau, koks bus atsakymas, ir man jis nepatiko. – Ne. – Ne? – Ne. Įsisprendžiau rankomis į šonus. – O gal mes pačios turėtume papasakoti, kas nutiko? Visiškai įsijautęs į mokytojo vaidmenį Dimitrijus papurtė galvą. – Karalienė su kitais sergėtojais nutarė, kad bus geriau, jei judvi nedalyvausite. Įkalčių pakanka, be to, nusikaltėlis ar ne – jis vienas įtakingiausių morojų. Niekas nenori viešumo.

Š e š ė l i o pa bu č i u ota

– Ir jūs nusprendėt, kad jei dalyvausime teisme, apskelbsime visam pasauliui? – sušukau. – Liaukis, drauge. Negi tikrai taip galvojate? Mes tik norime, kad Viktorą pasodintų. Iki gyvos galvos, o gal ir ilgiau. Jei yra bent menkiausia tikimybė, kad jį išteisins, turite pasiimti ir mus. Sulaikytą Viktorą uždarė į kalėjimą, ir aš maniau, kad viskas tuo ir baigėsi. Tikėjausi: jis ten ir supus. Nusikaltimai akivaizdūs. Nė nepagalvojau – o turėjau, – kad iš pradžių bus teismas. Nors morojų visuomenė slapta ir gyvuoja atskirai, sistemos panašios. Reikia laikytis įstatymų ir taip toliau. – Tai sprendžiu ne aš, – pasakė Dimitrijus. – Bet gali paveikti kitų sprendimą. Galėtum mus užtarti, ypač jei... – mano pyktis prigeso, jį pakeitė baimė. Vos prisiverčiau ištarti kitus žodžius: – ...ypač jei yra tikimybė, kad jis bus paleistas. Ar yra? Ar yra tikimybė, kad karalienė jo pasigailės? – Nežinau. Niekas negali pasakyti, kas jai ar kitiems kilmingiesiems šaus į galvą. – Staiga Dimitrijaus veide išvydau nuovargį. Iš kišenės išsitraukė ryšulį raktų ir padavė. – Suprantu – pyksti, bet dabar apie tai negalime kalbėti. Turiu susitikti su Alberta, o tau reikia grįžti. Kvadratinis raktas – nuo šoninių durų. Nuo kurių – žinai. – Žinau. Ačiū. Nors jis man padėjo, vis tiek susiraukiau. Viktoras Daškovas buvo nusikaltėlis, užkietėjęs niekšas. Siekdamas valdžios jis naikino visus, kurie stojo skersai kelio. Jei jį paleis... baisu ir pagalvoti, ką padarys Lisai ar kitiems morojams. Siutau galvodama, kad galėčiau padėti patupdyti jį už grotų, bet man niekas neleidžia. Žengus kelis žingsnius mane pašaukė Dimitrijus: – Rouz!

Richelle Mead

Atsisukau. – Man tikrai labai gaila. – Jis patylėjo, apgailestavimą pakeitė įtarumas. – Žiūrėk, rytoj grąžink raktus. Nusisukau ir nuėjau. Gal tai ir neteisinga, bet vaikiškai tikėjau, kad Dimitrijus gali viską. Jei būtų norėjęs, kad mudvi su Lisa dalyvautume teisme, būtų išreikalavęs. Kai buvau beveik prie durų, akies krašteliu sugavau judesį. Nuotaika kaipmat subjuro. Šito tik ir trūko. Dimitrijus davė raktus nepastebimai sugrįžti, o užklupo kažkas kitas. Man amžinai nesiseka. Tikėdamasi mokytojo klausimo, ką čia veikiu, atsisukau ir pasiruošiau tardymui. Bet ten buvo ne mokytojas. – Negali būti, – sušnibždėjau netikėdama savo akimis. – Negali būti. Akimirką net pamaniau, kad taip ir nebuvau pabudusi. Gal aš vis dar lovoje, miegu ir sapnuoju? Toks buvo vienintelis paaiškinimas matant tą, ką išvydau stovintį ant žolės seno, gumbuoto ąžuolo šešėlyje. Ten stovėjo Meisonas.