UDK 821.112.2-31 Ba233
Versta iš: Liz Balfour Ich schreib dir sieben Jahre Wilhelm Heyne Verlag, a division of Verlagsgruppe Random House GmbH, München, 2011
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1300-4 Original title: ICH SCHREIB DIR SIEBEN JAHRE by Liz Balfour © 2011 by Liz Balfour © 2011 by Wilhelm Heyne Verlag, München a division of Verlagsgruppe Random House GmbH, München, Germany. © Viršelyje panaudota nuotrauka, coka / „Shutterstock“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Kižlienė, 2014 © Leidykla „Alma littera“, 2014
1972 m. gegužės 11 d. Miela Diedra, nejau tikrai nustebai, kai berniukas įteikė Tau rožę? Kad žinotum, kaip jis nudžiugo: iš pradžių sužino, kad senelį tuoj paleis iš ligoninės, o paskui senelio palatos kaimynas sugipsuota koja paprašo jo mikliai nupirkti rožę žaviai medicinos seselei ir duoda kelis pensus viršaus. Berniukas sakė, gavusi gėlę Tu labai nustebai. Vis dėlto manau, kad truputį vaidinai. Juk iškart supratai, kad ji nuo manęs, tiesa? Antraip mano bučinys būtų Tave labai nustebinęs. Brangiausioji Diedra, šios dienos aš kaip gyvas nepamiršiu! Lūžęs kaulas beveik sugijo, kad nusidrėbiau nuo arklio – vienas juokas, rytoj mane išrašys iš ligoninės... O, kad tą koją vėl sulaužytų, galėtų netgi nupjauti, kad tik leistų pasilikti dar bent keletą dienų. Vėl galėčiau kasdien, tegu vos kelias minutes, matyti Tave. Probėgšmais, vogčiomis vėl liesčiau vėsias Tavo rankas, kai kedeni mūsų patalus. Arba grožėčiausi Tavo šypsena, kai ką nors man atneši. Tačiau turiu išvykti, turiu grįžti namo. Manęs laukia žmona ir trys vaikai, ir Tu tai žinai, o aš žinau, jog elgiuosi nederamai, bet nieko negaliu sau padaryti, svajoju vėl pamatyti Tave. O Tu ar norėsi vėl susitikti? Viliuosi, kad taip. Žinai, metų pradžia man buvo baisiai niūri – ir čia staiga nušvito saulė. Tau pasirodžius, mano gyvenimas pasidarė šviesus ir jaukus, o be Tavęs, žinau, laimingas jau nebūsiu. 5
Ištark „taip“. Prašau... Tu – tarsi Diedra iš senos legendos, o aš – Nyišė. Mudu skirti vienas kitam, net jei tam priešintųsi visas pasaulis. Argi nepamilome kits kito iš pirmo žvilgsnio kaip tie legendos herojai? Rašysiu Tau tol, kol sutiksi su manim pasimatyti. Pasakosiu apie save, kol pažinsi mane geriau nei save pačią... Tavo M.
1 – Arbatos neturim, ką tik baigėsi, – pranešė „Pušų paunksnės“ šeimininkas. – Baigėsi arbata? – Tiekėjai neatvežė, nespėja. Ai, ilga istorija. – Jis nusijuokė. – Atveš rytoj. – Tada prašyčiau... – Alaus? – Sekmadienį? Dvyliktą dienos? Ačiū, ne. – O aš niekam neišduosiu. – Jis išsišiepė ir pakėlė bokalą, į kurį tilpo visa pinta alaus. Prunkštelėjau, bet papurčiau galvą. – Gal geriau apelsinų sulčių. – Ech... – Kas yra? Apelsinų sultys irgi baigėsi? – Nežinau, ar galiu prisiimti atsakomybę už tamstą sek madienį, dvyliktą dienos. Dabar iš mūsų juokėsi pusė aludės. Šeimininkas mirktelėjo man ir stumtelėjo stiklinę sulčių, o man teko prisipažinti, kad pamiršau svarus išsikeisti į eurus. Buvau viską apgalvojusi iki smulkmenų. Kaip visada, į kelionę ruošiausi kruopščiai, lyg ketinčiau tris savaites kiurksoti negyvenamoje saloje. Pasiėmiau ir pluoštą dokumentų, kuriuos planavau sutvarkyti iki kitos savaitės. Įsidėjau net rankšluosčių, nors gyvensiu pas mamą, o ir nakvosiu vos dvi naktis. Juk labai tikėtina, kad Korko grafystėje ūmai gali pristigti rankšluosčių, argi ne? Ta-
7
Liz Balfour
čiau tokia jau esu – pasiruošiu bet kokiems netikėtumams. Tik va šįkart pamiršau išsikeisti pinigų. Taip dar nebuvo nutikę. Šeimininkas atitraukė stiklinę. – Už Britanijos svarus parduodamas tik alus, – pasakė griežtai. Akimirką maniau – jis rimtai, bet paskui pastebėjau virptelint jo lūpų kampučius. – Atvažiavau aplankyti mamos, – paaiškinau. – Žadėjo laukti manęs čia. Tikrai tuoj pasirodys. Ir sumokės. – O kas jūsų mama? – paklausė jis nepatikliai. – Mūsų gražiajame Mertlevilyje anglių moterų labai nedaug. – Diedra Salivan. Aludės šeimininkas išpūtė akis. – Vadinasi, tu – mažoji Alana?! Negaliu patikėti! Kokia staigmena! Aš Džeris. Žinoma, kur ten prisiminsi senuką Džerį... Jau daugybę metų niekas nevadino manęs Alana. – Elė Rasel, – prisistačiau. – Taip dabar vadinuosi. Labai malonu. Mudu paspaudėme vienas kitam ranką, o jis švytėjo kaip naujas pinigas. Be reikalo vadino save senuku Džeriu. Juk bebaigiąs tik penktą dešimtį, vešliais juodais plaukais, sportiškos figūros. – Iš akies lupta mama, – pareiškė jis. – Na, išskyrus tartį. Ir kaip aš išsyk nesusiprotėjau, juk judvi tokios panašios. Tik kalbi ne kaip mertlevilietė. Kiek laiko jau gyveni Anglijoje? Dešimt metų? – Dvidešimt. – Negali būti! Juk ką tik... – Šeimininkas suraukė kaktą. – Dievulėliau, kaip seniai... Po galais, jaunyn tikrai neinam. Abu – ne jaunyn! Ką gi, vaišinu sultimis. – Jis svajingai šyptelėjo. – Mažoji Alana Salivan... – tebegirdėjau murmant, kai,
8
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u Ta u...
palikusi jį kitiems lankytojams, su stikline rankoje ieškojau laisvo staliuko. Išsitraukiau iš rankinės mobilųjį ir paskambinau mamai, bet ji neatsiliepė. Tikriausiai jau pakeliui. Nusprendžiau palaukti jos čia. Šį rytą Londone lipant į lėktuvą oras buvo pavasariškai puikus, tad iš anksto džiaugiausi sodriai žaliomis Korko grafystės kalvomis, kurias netrukus pamatysiu. O iš aukštybių žvelgiant į Korko įlanką, vieną didžiausių natūralių pasaulio uostų, tiesiog kvapą gniaužė. Tačiau kai skridome virš Bristolio, debesų marška buvo tokia stora, kad nieko negalėjau įžiūrėti, o priartėjus prie oro uosto, jau leidžiantis, pilotas pranešė: Korke lyja ir pora laipsnių vėsiau nei Londone. Jis begėdiškai melavo. Korke ne lijo, o pylė kaip iš kibiro ir dar kiaurai košė ledinis vėjas. Vis dėlto važiuodama autobusu į Mertlevilį stengiausi mėgautis kelione. Iš pradžių kraštovaizdis čia atrodo tiesiog gražus: plačios lygumos ir atviras horizontas raminamai veikia akis ir sielą. Tačiau vos tik pasieki pajūrį, tave apstulbina nepakartojamas vaizdas, ypač kai saulėj sutviska spalvos – žalios pievos, mėlyna jūra, juodos uolos, geltonas smėlis. Deja, šiandien viską gadino subjuręs oras. Korko grafystėje dažnai lyja, visi prie to įpratę. O aš va pamiršau. Senokai nesu čia buvusi. Kai prieš septynerius metus buvau trumpam atvykusi, plieskė saulė. Tiek ir teprisimenu. Pastarosiomis savaitėmis mama tiesiog užpylė mane skambučiais ir maldaute maldavo ją aplankyti. Iš pradžių gyniausi neturinti laiko. Darbe užgriuvo begalė reikalų, o savaitgalį ketinau praleisti su draugais, nes ilgai nesimatėme. Mamai pažadėjau atvažiuoti vasarą, bet ji nė girdėti nenorėjo. Galiausiai lėmė Bendžamino žodis:
9
Liz Balfour
– Su Diedra nesimatei ilgiau nei su draugais. Važiuok, Ele. Juk neužsibūsi, o dokumentus pasiimk, peržiūrėsi tenai. Pas mamą ketinau nakvoti dvi naktis. Telefonu aiškinti, kodėl taip spirga mane pamatyti, ji nenorėjo. Tepasakė: labai svarbu. O dabar štai negaliu jai prisiskambinti. Siurbčiojau apelsinų sultis, varčiau vakarykštį laikraštį ir laukiau. Aludėje senas plikagalvis vyriškis purvinais palaikiais darbužiais ėmė groti fleita. Kitas vyras, jaunesnis ir tvarkingesnis, pritarė jam smuiku. Šeimininkas kinkavo galvą į taktą, o pora ankstyvų gėrikų pagarbiai klausėsi muzikavimo. Dabar, sužinoję, kas aš tokia, žmonės, pagavę mano žvilgsnį, draugiškai linktelėdavo. Senis padėjo fleitą į šalį ir uždainavo. Tai buvo sena airių liaudies daina „Vėjas siaučia tarp miežių“ – apie jauną maištininką, kuris palieka savo mieliausiąją ir išeina kovoti už mylimą Airiją. Senis traukė posmą po posmo, liūdnai dainavo apie kraują, mirtį ir sudaužytą širdį, o aš galvojau apie mamą. Ėmiau nerimauti. Vėlavimas vėlavimu, bet kodėl Diedra neatsiliepia nei mobiliuoju, nei namų telefonu? O jeigu per lietų pateko į avariją? Kai senis nutilo, sunerimusi spustelėjau kartotinio rinkimo mygtuką. Jokio atsako. Paklausiau šeimininko, kaip išsikviesti taksi, bet jis tik nusijuokė. – Šiandien beprotiška diena. Nei arbatos, nei taksi. Gerai, kad Kelas sutiko pagelbėti. Jis jau pakeliui į Limeriką. Rajanas išvežė žmoną į ligoninę. Ji nėščia, bet jis tikrai nepasikrutins, kol toji nepagimdys, patikėk. Na, dar yra Stivas... – Ir ką jis? – Ką tik skambino. Sugedo automobilis. – O autobusai turbūt vis dar nekursuoja? – Ne, iki tavo mamos namų tikrai ne. Apsidairiau po aludę. – Tai gal kas nors iš čia esančiųjų važiuoja į tą pusę?
10
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u Ta u...
Džeris papurtė galvą. – Jei kuris būtų atvažiavęs automobiliu, pats būčiau atėmęs raktelius. – Jis dėbtelėjo į mane. – Gali neabejoti. Supratau, ką Džeris turi omeny. Prieš dešimt metų mano tėvą suvažinėjo girtas vairuotojas. – Ką gi, teks eiti pėsčiomis, – atsidusau ir atsistojau. – Dar palūkėk, – pasiūlė Džeris. – Gal ji supainiojo valandas? Tačiau aš nekantravau, rūpėjo sužinoti, kodėl mama verčia mane laukti ir neatsiliepia telefonu. Gal susirgo? Ne, tikrai ne. Diedrai – tik šešiasdešimt, ir niekada gyvenime ji nesiskundė sveikata. Bet juk galėjo patekti į avariją. Savo būgštavimus išsakiau Džeriui. Jis paskambino Denui, savo bičiuliui, šiose apylinkėse vienintelių dirbtuvių savininkui, buksyruojančiam automobilius. Tačiau Denas apie jokią avariją nebuvo girdėjęs, ir tai mane apramino. Vis dėlto nusprendžiau keliauti. Pasistačiau apykaklę ir pliaupiant lietui, turbūt pačią šalčiausią ir lietingiausią gegužės dieną nuo pat Grigaliaus kalendoriaus įvedimo Airijoje dienos, leidausi į kelią. Iki Emeraldo vilos nebuvo labai jau toli, na, o Keltų jūra ir Ringabelos įlanka, kai žvelgi nuo skardžio, bet kokiu oru atrodo nuostabiai. Vis dėlto pusantros mylios pėdinti per liūtį košiant vėjui, ypač kai vilki tokiam orui netinkamais drabužiais – menkas smagumas. Po poros minučių buvau permirkusi iki siūlo galo. Įdomu, ar ir mano lagaminas žliugsi kaip aulinukai? Dėl drabužių nerimavau mažiausiai, labiau bijojau, kad nukentės dokumentai ir nešiojamasis kompiuteris. Prieš akis mačiau košmarišką vaizdelį: kiurksau mažulyčiame mamos namelyje, kompiuteris sugadintas, dokumentai sudrėkę ir neįskaitomi, mobilusis prigėręs vandeny. Mudvi su mama tylėdamos žiūrime viena į kitą, nes ir vėl užkimome besibardamos, abi spoksome į laikrodį laukdamos, kada pagaliau ateis metas man dangintis namo.
11
Liz Balfour
– Tikėkimės, taip nebus, – sumurmėjau. Niūrias mintis išblaškė pasagų kaukšėjimas. Nustebau. Kam galėjo šauti į galvą jodinėti tokiu oru? Lietus pylė jau kelias valandas, tad vargu ar užklupo raitelį netikėtai. Apsigręžiau ir apsidairiau. Jokio žmogaus, girdėti tik pasagų kaukšėjimas. Gal vėjas atneša garsą iš kitos pusės? Pamažu apsisukau ratu. Regėjau pilkšvai žalius laukus, tolumoje išsibarsčiusius mažus namelius, susigūžusius po sunkiais žemais debesimis, juosvą pasišiaušusią jūrą, bet aplinkui – nė gyvos dvasios. Tad iš kur tas garsas? Jau ketinau eiti toliau, bet staiga akies kampučiu pamačiau arklį. Jis šmėstelėjo ant kalvos, nuo kurios ką tik nusileidau. Arklys sustojo, pasagų kaukšėjimas nutilo. Susižavėjusi žvelgiau į tamsų grakštaus gyvulio siluetą, tokį ryškų pilkšvai mėlyno dangaus fone. Arklys nejudėjo, tik ilgi karčiai ir uodega plaikstėsi vėjyje, o virš galvos plaukė debesys. Nežinau, kiek laiko jis taip stovėjo ir žiūrėjo į mane, nes jaučiausi kaip apkerėta. Staiga kerai išsisklaidė: arklys atmetė bėrą galvą su balta dėme kaktoje, garsiai sužvengė ir pasileido šuoliais. Man dingtelėjo, kad bus numetęs raitelį, bet ant arklio nebuvo nei kamanų, nei balno. Bėris dūmė tiesiai į mane. Išsigandusi abiem rankomis įsikibau į lagaminą. Ūmai išgirdau ūžiant variklį. Ant kalvos pasirodė tamsiai žalias visureigis su priekaba arkliams vežioti ir dideliu greičiu ėmė leistis šlaitu žemyn. Pasibaidęs gyvulys lėkė tiesiai į mane, vos spėjau šastelėti į šoną, kad nepartrenktų. Paslydau ant šlapios žemės ir tėškiausi į purvą. Visureigis nurūko paskui arklį, o šis, pasiekęs uolos pakraštį, atsistojo piestu. Akimirką atrodė, kad blokšis ant visureigio variklio gaubto, bet ne – apsisuko ir vėl šuoliais pasileido į mane. Tačiau netoli tenulėkė. Išgirdau pokštelėjimą, ir gyvulys sudribo, kiek ilgas išsitiesė ant žemės. Ar tas visureigis persekiojo bėrį? Vaikėsi tol, kol visai nuvarė? O gal kas nors... šovė į arklį? Ar tikrai girdėjau šūvį, o gal tai tebuvo vėjas? Ei, kas čia dedasi?
12
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u Ta u...
Iš automobilio iššoko dvi žmogystos, pripuolė prie tysančio arklio ir paskubomis jį apčiupinėjo. Veidų neįžiūrėjau, abu tipai vilkėjo neperšlampamomis striukėmis, gobtuvus užsismaukę ant akių. Tačiau iš figūrų ir judesių spėjau, kad tai vyrai. Nedrįsau nė krustelėti, nejudėdama sėdėjau pliurzėje, tik suvokiau, kad lyja nebe taip smarkiai. Lietus pamažu rimo. Ką tie vyrai kalba, nelabai galėjau suprasti, vėjas atnešdavo tik paskiras sakinių nuotrupas. – ...arklėkas dar gyvas... – ...greičiau imkim... reikia paskubėti... – ...ir kieno jis... – ...kainavo krūvą pinigų... – ...taurus gyvulys... Šiaip taip atsistojau, nubraukiau nuo kelnių purvą. Tuo metu vienas vyras grįžo prie automobilio, kitas liko klūpoti prie arklio. Tik dabar pastebėjau, kad jis laiko didelį juodą krepšį, panašų į gydytojo lagaminėlį. Pirmasis žmogėnas įšoko į visureigį ir ėmė stumti priekabą prie pat arklio, bet sekėsi sunkiai, nes žemė buvo patižusi nuo lietaus. Ėmiau klampoti link vyrų. – Eikit sau, eikit, viskas gerai, – šūktelėjo man tas su gydytojo krepšiu. – Eikit keliu, antraip vėl pargriūsit. – Gal jums padėti? – riktelėjau mėgindama peršaukti variklio riaumojimą. – Ne, nereikia. Keliaukit, – pakartojo jis. – Kas arkliui? – Jam viskas gerai. Jis aiškiai melavo. Priėjusi arčiau pamačiau, koks sulysęs tas gyvulys. Kas čia dedasi? – Ar jūs veterinaras? – Klausykit, mes užsiėmę, aišku? – suirzo vyras. – Eikit namo, – iš automobilio atskriejo kito vyro balsas. Tai buvo veikiau įsakymas nei patarimas.
13
Liz Balfour
Jau žiojausi ketindama atsikirsti, bet pamačiau jo veidą – ir netekau žado. Į mane lyg žaibas trenkė. Šitą vyrą... regis, aš jį pažįstu! Galvoje šmėstelėjo migloti prisiminimai, bet tuoj pat išnyko. Matyt, buvo giliai užslėpti, taip giliai, kad vos galėjo prasimušti. Aš netgi nežinojau, geri jie ar blogi. O gal tas vyras į ką nors panašus, ir tiek? Tačiau į ką? Jis pats manęs, regis, neatpažino. Tik dėbtelėjo ir vėl pamėgino išsigauti iš klampynės. – Nagi, paskubėkit. O gal norit purvo dušo? – riktelėjo jis ir spustelėjo greičio pedalą. Ratai ėmė suktis taškydami purvą, ir aš persigandusi stryktelėjau į šalį. – Ei, baikit! – surikau. Vyras nusikvatojo, jo draugužis taip pat. Bėris gulėjo ant žemės be gyvybės ženklų. Čia kažkas negerai, pamaniau. Tuodu tipai negyvai užvaikė arklį, o dabar nori jį pagrobti? Matyt, arklys ne jų, bet, ko gero, labai brangus. Galbūt jis buvo nesveikas, o gal su juo blogai elgtasi? Trumpai drūtai, nešvarus reikalas, tuo neabejojau. Tačiau nėmaž nenorėjau rizikuoti galva dėl kažkokio gyvulio, tad nutariau paklausyti vyrų. Įsidėmėjau visureigio numerį ir, skalbiant šaltam gegužės lietui, patraukiau savais keliais. Po gerų trijų valandų (tikriau, po kokių dešimties minučių) stovėjau prie vienišos Emeraldo vilos, rymančios ant vaizdingo skardžio. Visa pakrantė čia stati, ir tik už geros mylios vakarų pusėje nuožulniomis terasomis leidžiasi prie jūros. Šviečiant saulei vanduo atrodo žalias tarsi Airijos pievos. Namelis buvo apaugęs laukinėmis vynuogėmis, o greta mama įveisė sodą, net pilką dieną traukiantį akį sodriomis spalvomis. Čia tarpo knipofijos, bijūnai, aguonos birulės, pal-
14
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u Ta u...
mės – pašėlusi, kerinti augalų maišalynė. Vaikystėje man nebuvo gražesnės vietos už mūsų sodelį, atminty išliko amžinai čia šviečianti saulė. Kada paskutinį kartą mačiau Emeraldo vilą? Prieš septynerius metus? Apie tai pagalvojusi net krūptelėjau. Akimirką regėjau ją, apsuptą vaiskių vasaros spalvų... Paskui dangus ir žemė vėl tapo pilki ir šlapi. Virtuvės lange degė šviesa. Priėjau prie durų ir pabeldžiau. Daužiau gerą minutę, kol durys pagaliau atsidarė. Mama, kaip visada, šypsojosi jai įprasta išsiblaškiusia šypsena, aš irgi nusišypsojau jai. Stovėjome viena priešais kitą nežinodamos, apsikabinti ar ne. Galiausiai ji sveikindamasi ištiesė ranką. Paspaudžiau ją. – Laba diena, Diedra. Kaip sekasi? – prabilau. – Nepyk, kad neapkabinu tavęs, – šnekėjau stengdamasi užpildyti tylą. – Aš visa šlapia ir purvina, nes pargriuvau. Nusiauti? Gal paimtum mano paltą ir pakabintum džiūti? Plepėjau, kas užėjo ant seilės, daviau mamai darbo, nukreipiau jos dėmesį į praktinius dalykus, kad tik nepastebėtų, kaip netvirtai jaučiuosi. Viskas čia man regėjosi svetima. Namai, kuriuose praleidau vaikystę. Kaimelis, kurį daugiau kaip prieš dvi dešimtis metų turėjau iškeisti į naująją tėvynę – milijoninį miestą. Šalis, kurioje visi užrašai dviem kalbomis: viena kalbu, tik tariu kitaip, o kita kalba net nemoku skaityti. O juk prieš porą metų airių kalba paskelbta pirmąja valstybine. Mama pastebėjo, kad jaučiuosi nekaip. – Žinau, jog labai neturi laiko, – tarė ji. – Dėkui, kad atvykai. Nupurčiau vandenį nuo aulinių. – Maniau, skubus reikalas. Ji linktelėjo ir nusišypsojo ta nervinga išsiblaškiusia šypsena, kuria visus visada apdalydavo.
15
Liz Balfour
– Pamaniau, bent jau savaitgalį ištaikysi laisvesnį. – Dirbu ir savaitgaliais, vakar taip pat dirbau, – paaiškinau. – O kai nedirbu, susitinkam su draugais. Šį vakarą irgi ketinom susibėgti. Ūmai suvokiau, kad imu aikštytis kaip paauglė. O mama įsižeidė. – Jei taip, galėjai ir nevažiuoti. Susigėdau, pasijutau kalta. – Na, vis dėlto atvažiavau. Ištrūkau net dviem dienoms, – skubiai pridūriau. Prasmukau pro ją, užlipau į viršų ir nuėjau į vonios kambarį rankšluosčio. Diedra atsekė iš paskos, padavė man varganą chalatą, o mano drabužius sukišo į skalbyklę. Susėdome virtuvėje prie seno siauro stalo, prie kurio anksčiau susispaudę sėdėdavom trise. Gavau pirmą tą dieną puodelį arbatos ir apglėbusi jį ėmiau šildytis rankas. – Naujas šaldytuvas? – nustebau. – Nerūdijančio plieno? Labai prašmatnu! – Taip, senasis galutinai nusibaigė. Žinoma, šitas daug geresnis. Ir didesnis. Programuojamas! – Kada nors ims gaminti tokius, kurie patys ir apsipirkti nueis, ir produktus susikraus, – pasakiau šypsodamasi. Ji irgi nusišypsojo. – Išsikraustydama jį pasiimsiu. Ką? Diedra ketina išsikraustyti? Iš Emeraldo vilos? Negali būti! Gal juokauja? Tačiau mamos pokštai tokia pat retenybė kaip blaivus airis Šventojo Patriko dieną. Nieko juokingo. – Niekada iš čia neišsikraustysi. Ir tikrai pergyvensi šitą šaldytuvą, – patikinau. Diedra žiojosi kažką sakyti, bet apsigalvojo. Atsistojo ir nuėjusi prie indaujos paėmė arbatinuką, paskui surankiojo margas puodkėles. Arbatinuką pastatė ant senos dujinės viryklės.
16
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u Ta u...
– Norėjai pasišnekėti apie ką nors konkretaus? – paklausiau. Mama ilgokai tylėjo. – Ne, tik pagalvojau, kad seniai besimatėm. Dveji metai praėjo. – Treji. – Jau treji... – Jos balsas virptelėjo. – Ilgokas laiko tarpas. Džiaugiuosi, kad atvažiavai. – Ji šypsodamasi vėl atsigręžė į mane. – Kodėl manęs nepasitikai? – Ak... – Ji dvejojo. – Užmigau. Praeitą naktį prastai miegojau. Galima sakyti, visai nemiegojau. Pilnatis. Ji tikrai atrodė pavargusi. – Gal norėtum prigulti? – Ne ne, viskas gerai. – Aš atsivežiau darbo. Norėjau, kad nuskambėtų nerūpestingai, bet nepavyko. Aišku, mama vėl įsižeidė. – Tu atvažiavai, o aš eisiu gulti? – Nesispyriok! Jei esi pavargusi, tikrai prigulk. – Jau gana to, kad nepasitikau tavęs. – Nieko, išgyvenau. – Vis tiek. – Garbės žodis, galėtum ramiai sau pamiegoti, – irztelėjau. – Ne, negaliu. – Būk gera. Man tikrai blogiau nebus. Ji patylėjo, o tada išrėžė: – Jei dabar atsigulsiu, vėl sakysi, kad per mažai tavimi rūpinuosi. – Juk niekada per daug ir nerūpėjau... Na štai, trūkt už vadžių, ir vėl iš pradžių. To ir reikėjo tikėtis. Leptelėjau nepagalvojusi ir tik tada suvokiau, kad vėl viską sugrioviau. Pykau ant savęs, bet dar labiau – ant mamos, nes
17
Liz Balfour
ji pirmoji sviedė priekaištą, ir mudvi vėl įsivėlėm į beprasmį, niekur nevedantį ginčą, besitęsiantį metų metus. – Tu ir vėl nori... – Ne, tai tu visada sakai... – Aš niekada... Taip žodis po žodžio... Blogiausia, kad nė viena iš mudviejų nežinojom, ką iš tikrųjų galvoja ir jaučia kita. Užburtas ratas. Iki pietų kiurksojau savo kambaryje, anksčiau vadintame vaikų kambariu. Diedra vis dėlto leidosi perkalbama ir valandėlei prigulė ant sofos. Paskui ketino ko nors pagaminti. Būsią vėlyvi pietūs, pasakė sutrikusi. Apžiūrėjau lagaminą: jo audinys permirko, bet drabužiams, nešiojamajam kompiuteriui ir popieriams nieko nenutiko. Ruošdamasi kitos savaitės teismo procesui, peržvelgiau porą dokumentų su liudytojų parodymais. Kažkas vertė vieną mūsų įgaliotoją atsiimti ieškinį. Netrukus suvokiau, kad niekaip negaliu sutelkti dėmesio į bylą – šitie namai mane blaško. Šiaip be vargo galėdavau dirbti bet kur: perpildytame metro traukiny, triukšmingame bare, net prekybos centre stovėdama ilgoje eilėje prie kasos. Tarp dviejų teismo posėdžių mikliai peržiūrėdavau trečios bylos dokumentus. O čia niekas nelindo į galvą. Gal mane trikdo tyla? Nors tyla čia nebuvo absoliuti. Girdėjau, kaip už Emeraldo vilos sienų ūžauja vėjas, kaip į langą barbena lietus, kaip įlankoj į uolas dūžta bangos. Po valandėlės pakilau nuo stalo ir pro langą pažvelgiau į pilką jūrą, susiliejančią su dangaus pilkuma. Patryniau šąlančias rankas ir siektelėjau šildytuvo. Tačiau jo nebuvo. O anksčiau visada čia stovėjo. Mano judesys buvo nevalingas, lyg pasisveikinimas, atėjęs iš praeities. Keista... Tiesą sakant, mano kambaryje manim nebedvelkė. Tėvai seniai išdalijo visus vaikiškus mano baldus, sulaukusi keturiolikos, kilniadvasiškai leidau išmesti visus žaislus, nulupti
18
S e p t y n e r i u s m e t u s r a š i a u T a u...
lipdukus nuo spintų, nukabinti nuo sienų plakatus su pasakų veikėjais. Vaikų kambarys dabar turėjo tapti svečių kambariu su siaura tachta ir dar siauresne drabužių spinta. Tačiau, be manęs, pas tėvus niekas nesisvečiuodavo, tad netrukus kambarys buvo paverstas podėliu. Kai atvažiuodavau, tėvai daiktus išnešdavo. Po kiek laiko kambarys virto buitine patalpa – taip jį vadino Diedra. Čia ji lygino drabužius, siuvo ir adė. Pradėjusi studijuoti greitai suvokiau, kad mano senasis kambarys neatšaukiamai tapo jos kambariu. Diedra miegojo ant siauros svečiams skirtos tachtos, o tėvas kasnakt pagiriojosi šeimyniniame miegamajame. Tiksliai nepamenu, kada pasigedau savo vaikystės daiktų. Būdama septyniolikos? Devyniolikos? Šiaip ar taip, kai tėvas dar buvo gyvas. Vieną rytą nubudau kambaryje ir pamaniau: argi nebūtų puiku, jei čia būtų kas nors mano? Nepaprastai graži, nors ir suskaityta Frensės Hodžson Bernet knyga „Paslaptingas sodas“ arba Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“. Arba Džono Batlerio Jeitso, garsaus airių poeto Viljamo Batlerio Jeitso tėvo, iliustracijos, kurias kuo kruopščiausiai nukopijavau iš Patricijos Linč knygos vaikams. Apskritai, kur dingo senosios Linč knygos, kitados priklausiusios mano senelei? Tos pirmosios antikvarinės, dabar tikriausiai vertos beprotiškų pinigų. Patricija Linč, gimusi Korke XIX amžiaus pabaigoje, mano senelei vienoje knygoje netgi suraitė autografą... Bet nieko neliko. Mamos klausti nedrįsau, bijojau išgirsti liūdną žinią. Regis, neliko nė ženklo, kad esu savo tėvų duktė ir kitados gyvenau su jais. Jie tiesiog ištrynė mano vaikystę iš Emeraldo vilos. Tačiau vaikystė vis dar gyvuoja manyje, nors maniau seniai ją pamiršusi. Pati sau išsidaviau, nevalingai bandydama užčiuopti šildytuvą.