Skip to main content

Senaro misija

Page 1

1 Prieš kelionę

V

isa jo manta – keletas knygų ir drabužių – tilpo į vieną ry­ šulį. Senaras užsimetė jį ant pečių ir išėjo laukan. Po apsiaustu vilkėjo žemę siekiančią juodą tuniką, išpuoštą raudonais raitytais ornamentais, ant krūtinės susiliejančiais į didžiulę atmerktą akį. Jis taip ir nepriprato prie Makrato oro. Jūros žemėje pavasariai buvo šilti, o Vėjų žemėje visada laiky­ davosi karščiai. Užtat Saulės žemėje, kurioje tais metais posė­ džiavo Burtininkų taryba, pavasaris buvo kone toks pat šaltas kaip žiema, o jam pasibaigus staiga užklupdavo smarki, troški vasaros kaitra. Senaras ėmė drebėti ir prisidengė ilgus raudonus plaukus gobtuvu. Vos devyniolikos metų jis jau buvo burtininkas. Puikus burtininkas. Bet ne didvyris. Tai Nihala nedvejodama puldavo mirčiai į nagus. O jis kurdavo strategijas užnugaryje. Tad dabar, gavęs progą nuveikti ką nors naudingo karo nualintų tautų la­ bui, išsigando. Po ilgus mėnesius trukusių Burtininkų tarybos ir kariškių posėdžių pagaliau išmušė jo valanda. Jam teksią leistis į jūras ieškoti žemyno, kuris, kiek žinoma, gali būti ir išnykęs. 13


Tarybos sprendimu turėjo išvykti vienas. „Aš bailys.“ Iš Povandeninio pasaulio jau šimtą penkiasdešimt metų jų nebuvo pasiekusi jokia žinia. Senaro užduotis buvo jį rasti ir įtikinti karalių padėti Išnirusiam pasauliui nesibaigiančia­ me kare su Tironu. Išaušus rytui ši užduotis jam pasirodė be­ viltiška. Žirgas jau laukė jo paruoštas. Prieš sėsdamas į balną Senaras su­ dvejojo. „Dar ne vėlu. Galėčiau grįžti į Tarybą. Pasakyčiau, kad suklydau, kad apsigalvojau.“ Jis apsidairė. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Visi mie­ gojo. Jam teksią išvykti su niekuo neatsisveikinus. Jis nejučia palietė randą ant skruosto. Paskui paragino žirgą ir išjojo. Pirmiausia nutarė sustoti Jūros žemėje ir susirasti, kas galė­ tų nuplukdyti jį per vandenyną. Jūros žemė buvo jo gimtinė. Jis ją paliko būdamas aštuo­ nerių – išėjo į Vėjų žemę pas Soaną, savo mokytoją, ir tėviškę aplankė vos keletą kartų, mat kelias buvo ilgas ir pavojingas. Paskutinį kartą namuose viešėjo prieš porą metų. Dabar, atsidūręs gyvenimo kryžkelėje, panoro aplankyti motiną. Savo kaimą Feltą pasiekė vėlyvą rytmetį. Viršum negausių tė­ viškės trobų it skraistė driekėsi juodas, lietaus pritvinkęs dan­ gus, grasinantis audra. Lauke nebuvo žmonių, laukdami liūties visi išsislapstė namuose. Ore tvyrojo drėgmė, Senaras įkvėpė ai­ traus, giliai įsismelkiančio ir net atokesnes vietoves pasiekian­ čio jūros kvapo. 14


Gyvenvietėje buvo pristatyta tam kraštui būdingų mūrinių šiaudiniais stogais namelių, aptvertų storomis baslių tvoromis. Kaimelis buvo kuklus ir nedidukas, jame gyveno vos pora šimtų žmonių. Namai buvo susispietę krūvon it išgąsdinti vaikai sve­ timoje žemėje. Senaras nedaug atsiminė apie šį kraštą. Jis čia gimė, tačiau netrukus su šeima buvo priverstas palikti kaimą ir išsikelti į mūšio lauką. Jie sugrįždavo vos keletą kartų per me­ tus, kai tėvas gaudavo atostogų, ir Senaras tik tomis progomis galėdavo atkurti nutrūkusias draugystes. O visgi tai buvo jo na­ mai. Jo tėvynė, jo žemė. Prieš aplankydamas motiną nutarė viską apeiti; troško vėl pasijusti savas tose vietose, pamindyti grindinio akmenis, už­ uosti pažįstamus kvapus, pirštais paliesti jūros druskos išgrauž­ tą trobų tinką. Paklaidžiojo siauromis, vingriomis gatvelėmis, stabtelėjo mažutėje centrinėje aikštėje, kurioje švenčių dieno­ mis šurmuliuodavo turgus, palūkuriavo krantinėje, kurioje į jūrą it liežuvis buvo išsikišęs siauras medinis lieptas. Staiga pažvelgė į viską vaiko akimis, jį užplūdo tolimų prisi­ minimų nuotrupos: žaidimai tarp trobų, prarasti bičiuliai, maži džiaugsmai. Buvo per greitai visa tai nugramzdinęs užmarštin. Senaras jaudinosi pagalvojęs apie susitikimą su mama. Priėjęs prie jos durų išgirdo plaunamų indų barškėjimą. Mažumėlę pa­ delsė, paskui pabeldė. Atidarė smulkutė strazdanota moteriškė, nuo paskutinio jų susitikimo gerokai pasenusi. Ji vilkėjo paprastą juodą suk­ nelę, iš skurdo nuolat lopomą, kad kuo ilgiau tarnautų, tačiau pagražintą nėrinių apykaklaite. Kadaise ir jos plaukai buvo raudoni it ugnis, kaip sūnaus, tačiau dabar garbanos, susuk­ 15


tos į dailų kuodą, nubaltintos žilų sruogelių. Užtat jos žalios akys išliko linksmos ir gyvos kaip jaunystėje ir išvydusios Se­ narą sužibo. – Tu grįžai. Ji stipriai apkabino sūnų. Ant stalo puikavosi šviežiai nuskintos gėlės, baldus dengė nėri­ niuotos staltiesėlės, visur tvyrojo nepriekaištinga švara: Sena­ ras atpažino motinos kruopštumą ir dėmesį smulkmenoms. Moteris įmetė krosnin keletą malkų ir stojo prie puodų. – Kodėl manęs neperspėjai, kad atvyksi? Neturiu kuo tave pavaišinti, sandėliuke nedaug ko liko. Tai ypatinga proga, reikė­ tų atšvęsti, – tauškė ji zuidama po virtuvę, atidarinėdama spin­ teles ir traukdama iš jų visokius indus. – Nesirūpink, mama, – ramino ją Senaras. Jam buvo gera matyti motiną besikuičiančią virtuvėje, jis pasijuto tarsi vaikystėje, kai tėvas dar buvo gyvas, o jų šeima neiškrikusi. Gamindama valgį moteriškė nesiliovė tarškėjusi, išsiklausi­ nėjo apie Senaro gyvenimą ir išsipasakojo savąjį, aptarė kasdie­ nius reikalus – to burtininkas labiausiai ir ilgėjosi. Kai pietūs buvo paruošti, jiedu susėdo prie stalo. Jo motina, puiki virėja, net iš menkų atsargų gebėjo sutaisyti karališkų val­ gių. Ji išvirė žuvienės su daržovėmis ir prie jos patiekė duonos su riešutais. Įsitaisius priešais garuojančias lėkštes namų tyloje ir ramy­ bėje moteris pagaliau atidžiai įsižiūrėjo į sūnų. – Kaip išaugai... Senaras raustelėjo. 16


– Tapai tikru vyru... Burtininkų tarybos nariu... – jos akyse suspindo pasididžiavimas. – Žinai, aš dar neapsipratau su šia mintimi. Viską man papasakok. Išklok, kaip gyveni, ką veiki. Senaras patenkino mamos prašymą, nors gerklę it kilpa gniaužė kaltė. Prabėgo daug metų ir mama niekada jam neprie­ kaištavo, bet širdyje burtininkas žinojo, kad apleido ją ir seserį. Argi jis nepaliko tėvų namų vaikydamasis savo svajonės, leisda­ mas Soanai jį išsivesti toli nuo čia, į karo nepaliestą kraštą? Jautė­ si tarsi būtų pabėgęs. Baigęs kalbėti jis suspaudė motinos ranką. – O kaip tu, mama? Kaip laikaisi? – Kaip visada. Parduodu nemažai nėrinių, nors ir ne tiek kiek anksčiau. Karas ir čia juntamas. Bet negaliu skųstis, išgy­ venu iš savo uždarbio, yra ir prasčiau besiverčiančių. Man gyve­ nime nieko netrūksta. Namuose nuolat pilna draugių. Senaras nuleido akis. – O kaip Kala? – Kalai viskas gerai. Be abejonės, pasiilgstu jos, bet mudvi dažnai susitinkame, – moteris delnais suėmė sūnaus veidą. – Paklausyk manęs, Senarai. Kad ir ką tavo sesuo sakytų, tu pasi­ elgei teisingai. Aš džiaugiuosi, kad toks išaugai. – Noriu su ja pasimatyti, – tarė burtininkas. Motina rimtai į jį pažvelgė. – Kas yra, sūnau? Atrodai... nežinau... keistas, neramus. – Nieko, tik... išvykstu į kelionę, į labai tolimą kraštą. Dėl to ir apsilankiau. Manęs kurį laiką čia nebus. Jis nenorėjo atskleisti teisybės. Svarbiausia buvo paskutinį kartą ją pamatyti, o visa kita neturėjo reikšmės. Motina ilgai tyrė žvilgsniu mėgindama sūnaus veide išskai­ tyti jį kamuojantį rūpestį. Paskui nuleido akis. 17


– Dabar ji gyvena kitame kaimo gale, ant jūros kranto, – su­ murmėjo. Senaras išėjo pėsčiomis. Dangų nuklojo tamsūs debesys, ne­ trukus prapliupo lietus. Prieš jo akis nusidriekė didinga be­ kraštė jūra. Bangos smarkiai daužėsi į prieplauką apsemdamos viską, kas pasitaikydavo jų kely. Jūra buvo tokia pat galinga kaip ir jo vaikystėje, kai jiedu su tėvu švenčių dienomis traukdavo iš jos žuvis. Ta pati, kurioje jis laimingas nardydavo. O dabar ji, regis, šiaušėsi prieš jį. Senaras patraukė prieplauka. Bangos kilo aukštos it kalnai, tačiau jis nebijojo. Net perlietas vienos jų išėjo sausutėlis, ap­ gaubtas melsvos šviesos: panaudojo paprastučius saugomuo­ sius kerus – stebuklingą užtvarą. – Įveikiau tave, – sukrizeno. Tada tolumoje išvydo trobelę. Permirko ir sudrebėjo, drąsa akimirksniu išnyko. Stabtelėjo ir apsidairė. Ko gero, iš pradžių būtų galima už­ sukti į smuklę. Ji stovėjo netoliese, be to, anksčiau ar vėliau ke­ tino joje apsilankyti. Tad atidėjo susitikimą su seseria ir išsuko iš kelio. Link smuklės plūsdamas lietų, sunkiai ritino statinę senas žilabarzdis saulės nugairintu veidu. Senaras išsyk jį atpažino: vienintelis Farakas mokėjo tiek skirtingų keiksmų. Priėjęs prie jo vaikinas šūktelėjo: – Gal reikia pagalbos? Vyriškis krūptelėjo ir staigiai atsigrįžo. – Ar proto neturi? Nori, kad užversčiau kojas iš išgąsčio? Kas tu per vienas? 18


Senaras vos sutramdė šypseną. Smuklininkas buvo tas pats senas bambeklis. – Argi manęs neprisimeni? Farakas įtariai jį nužvelgė ir pliaukštelėjo sau delnu per kaktą. – Žinoma, prisimenu! Tu burtininkas Senaras. Po paraliais, aš jau tikrai senstu. Paskutinį kartą mačiau tave dar vaikiščią, o dabar ūgiu jau lenki mane, – jis nusijuokė ir stipriai paplekšno­ jo vaikinui per petį. – Ko mes čia mirkstame lauke kaip žuvys? Užeik vidun. Smuklė buvo visai kitokia nei Senaras prisiminė, dabar atrodė daug mažesnė. Burtininkas prisėdo prie medinio stalo, o Fara­ kas dingo už prekystalio. – Reikia atšvęsti. Tokiu oreliu norisi ko nors stipresnio, – pareiškė senukas ir pastatė ant stalo violetinio skysčio butelį ir dvi taureles. – Sveikas sugrįžęs, vaikine. Farakas kilstelėjo taurelę ir vienu mauku ją ištuštino. Sena­ ras įsižiūrėjo į jį. Kai paskutinį sykį čia lankėsi, vyriškio plaukai buvo tik mažumėlę žilstelėję, o juokiantis susidarančios raukš­ lelės apie akis dar vos įžiūrimos. „Dėl dievo meilės, kiek laiko praėjo?“ Vaikinas gurkštelėjo gėrimo ir užsikosėjo. Gerklė, ro­ dės, degte dega. – Kas čia dabar? Toks vyras, o neatlaiko „Ryklio“? – nusikva­ tojo Farakas. – Aš pirmą kartą jo ragauju. Ten, kur dabar gyvenu, tokio nėra. „Ryklys“ buvo stiprokas gėrimas. Pagal paprotį šešiolikos sulaukusį vaikiną kaimo vyrai nusivesdavo į smuklę ir nugirdy­ davo, taip pažymėdami jo perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. 19


– Iš čia iškeliavęs daug praradai, – pajuokavo Farakas. – Bet girdėjau, kad nemažai pasiekei. Tapai Tarybos nariu, tiesa? Senaras linktelėjo. – Šaunuolis, burtininke! – Farakas smarkiai paplekšnojo jam per petį. Senaras džiaugėsi vėl susitikęs su tiesmuku, storžieviu, pa­ kilios dvasios kraštiečiu. Jis mylėjo savo gimtąją žemę. Jiedviem išmaukus ne vieną taurelę Farakas pasiteiravo, kas vaikiną čia atvijo. Senaras išraudusiu nuo „Ryklio“ veidu viską jam išklojo. Farakas liko be žado. – Tai beprotybė, Senarai. Daug kas yra mėginęs nusigauti iki Povandeninio pasaulio. Ir žinai, kuo tai baigėsi? Nė vienas negrįžo. – Žinau. Bet tai – mano misija, negaliu pasitraukti. Man reikia susiieškoti kitą beprotį, galintį mane ten nugabenti. Ar padėsi man tokį surasti? – Niekas tam nesiryš. – Vadinasi, keliausiu vienas. Farakas įdėmiai į jį pažiūrėjo. – Nesumetu, ar tu pakvaišėlis, ar didvyris. Senaras nusijuokė. – Aš pakvaišėlis. Apie žygdarbius nieko nenutuokiu. Net motinai neišdrįsau prisipažinti, ką rengiuosi daryti. Ir tavęs prašau nieko jai nesakyti. Nenorėčiau, kad jaudintųsi. Farakas palingavo galva. – Kaip nori. Senaras pakilo. – Pagelbėsi man? 20


Senukas nurijo paskutinį gurkšnį ir palydėjo vaikiną iki durų. – Nieko nepažadu. Grįžk rytoj. Lauke pliaupė lietus. Senaras nedvejodamas patraukė Kalos namų link. Pasibeldė. Niekas neatsakė. Dar kartą pabeldė. Du­ rys staigiai atsivėrė. – Kas čia, po paraliais? Senaras išsyk atpažino Kalą. Prisiminė ją dar jaunutę, vos sulaukusią dvidešimties, o dabar ant slenksčio priešais jį stovė­ jo stotinga moteris apskritu veidu, gaubiamu vario spalvos gar­ banų. Valandėlę jiedu stovėjo kaip įbesti ir vienas į kitą žiūrėjo. Senaras skaisčiai mėlynose sesers akyse, tokiose panašiose į jo, išvydo pamažu sukylant pyktį. Durys užsitrenkė jam prieš nosį. – Kala! Kala, atidaryk! – Senaras ėmė kumščiais daužyti du­ ris, nuo jo drabužių varvėte varvėjo vanduo. – Man reikia su tavim pasikalbėti, dėl dievo meilės! Gali būti, kad matomės pa­ skutinį kartą! – Dėkočiau dangui, jei išties daugiau tavęs nematyčiau! – šūktelėjo Kala iš vidaus. – Gerai. Vadinasi, stovėsiu čia tol, kol atidarysi. Durys atsilapojo. – Jei neišsinešdinsi, prisiekiu, pašauksiu sargybinius. – Šauk, aš neturiu ko prarasti. Kala jau buvo beužtrenkianti duris, bet Senaras delnu jas sulaikė. – Patrauk šitą nelemtą ranką, jei nenori, kad nukirsčiau. – Aš tik noriu pasikalbėti. Iš už Kalos sijono kyštelėjo garbanota mergaitės galvelė. – Kas čia toks, mama? 21


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Senaro misija by knygos.lt - Issuu