VIRšeLIS 46 •
Sandra Bro w n
doms ir aštuoniolikai minučių buvo paskelbta, kad prisie kusieji apsisprendė, ir Aleksas vienas pirmųjų grįžo į teismo salę. Jis mėgino nuspėti vorele į teismo salę įeinančių prisieku siųjų nusiteikimą, bet veidai atrodė tarsi suakmenėję, iš jų išraiškos nebuvo įmanoma nuspėti, koks bus sprendimas. Kaltinamajam buvo įsakyta atsistoti, teismo salė nuščiuvo. Nekaltas. Rejesui net kojas pakirto, bet pargriūti neleido džiūgaujan tis advokatas. Giminės ir draugai būriu plūstelėjo apkabinti. Teisėjas padėkojo prisiekusiesiems ir juos paleido. Žurnalistai labai norėjo nors trumpo interviu, bet Rejeso advokatas nekreipdamas į juos dėmesio tarp suolų nulydėjo klientą prie išėjimo. Priėjęs prie tos vietos, kur sėdėjo Alek sas, Rejesas, matyt, pajuto jo žvilgsnį. Staiga stabtelėjo, pasuko galvą, ir trumputę akimirką jų dviejų žvilgsniai susitiko.
Šeštas skyrius 1991 metų gegužė
Valgyti. Miegoti. Kvėpuoti. Dabar šios gyvybinės funkcijos
buvo atliekamos mechaniškai. O kam sukti galvą? Gyveni mas jau neturėjo jokios prasmės. Paguodos rasti nepavyko, – nepadėjo nei religija, nei medi tacija, nei darbas, nei daug fizinių jėgų reikalaujantys pratimai, nei pykčio priepuoliai. Jau buvo išmėginta viskas, kas galėjo palengvinti neslopstantį netekties skausmą. Bet nepavyko. Ramybė buvo neįmanomas dalykas. Kiekvienas atodūsis persmelktas kančios. Pasaulis susitraukė iki mažučio nevil ties rato. Pro neapsakomos širdgėlos luobą neprasiskverb davo beveik jokie dirgikliai. Žmogui, netekusiam artimųjų ir panirusiam į tokį sielvartą, pasaulis atrodė pilkas, begarsis, beskonis. Skausmas buvo toks stiprus, kad net paralyžiavo. Ši pernelyg ankstyva mirtis buvo neteisinga ir siutino. Kodėl jiems taip nutiko? Juk nebuvo pasaulyje kitų dvie jų žmonių, taip karštai mylinčių vienas kitą. Jų meilė buvo nuostabi, tyra ir turėjo trukti daugybę metų, o paskui ir po mirties. Jiedu apie tai kalbėjosi ir prisiekė vienas kitam am žiną meilę. Bet dabar amžina jų meilė neįmanoma, nes slėptuvę, kurio je ji buvo saugoma, kažkas išplėšė ir atidavė kitam žmogui. Šiurpus pomirtinis vandalizmas. Iš pradžių atima gyvybę, paskui išplėšia pačią egzistencijos esmę – buveinę, kurioje gyveno mylima siela.
48 •
Sand ra Brown
Dabar ši numylėta širdis plaka svetimo žmogaus krūtinėje. Nediduko kambarėlio erdvėje pasigirdo pro sukąstus dan tis išsiveržusi dejonė. – Daugiau negaliu šito kęsti. Nė dienos. Negaliu. Nors mylimo žmogaus palaikai ilsisi po žeme kapinių plo telyje, širdis gyvena toliau. Ji gyvena toliau. Ši mintis nuolat persekiojo, neleido nusiraminti, kibiais gniaužtais spaudė gerklę, pančiojo ir nesileido vejama šalin. Chirurgo brūkštelėjimas skalpeliu tikslus ir lemtingas. Kad ir kaip skaudu buvo tai pripažinti, kas padaryta – jau nesugrąžinama. Širdis gyveno toliau, o siela buvo nepelnytai pasmerkta amžinam netobulumui. Siela amžinai veltui ieš kos savo namų, o vis dar plakanti širdis tyčiosis iš mirties šventumo. Nebent... Išeitis yra! Rauda staiga liovėsi. Kvėpavimas pasidarė greitesnis ir trūkčiojantis iš susijau dinimo. Gedintysis įsiklausė į sukilusias ir dabar viena kitą vejan čias, šėlstančias, jaudinančias mintis. Kilęs sumanymas ėmė gyventi savo gyvenimą, įgavo pavi dalą, ėmė dalytis ir plėstis tarsi ką tik apvaisintas kiaušinėlis. Kartą užgimęs, dabar jis dūko smegenyse, kurios ne vieną mėnesį vegetavo stingdomos kančios. Būdas atsikratyti šios nepakeliamos kančios vis dėlto yra. Tiesa, tik vienas. Iš tos vienos vienintelės ląstelės staiga iš sirutuliojo aiškus ir visiškai išbaigtas sprendimas. Jis buvo išsakytas žodžiais, pašnabždėtais taip pat stropiai ir pagar biai, kaip juos šnabždėtų mokinys, kuriam patikėta dieviš koji misija. – Taip. Žinoma, žinoma. Aš rasiu tą pačią brangiausią iš visų širdžių. O kai rasiu, su didžiule meile ir užuojauta su stabdysiu ją, kad mūsų sielos susijungtų ir mudu rastume ramybę.
Septintas skyrius 1991 metų spalio 10-oji
Keitė Delani pleveno per pokylio salę tarsi ryškiaspalvė plaš
takė, sustodama šnektelėti su viena svečių grupele ir tuoj pat nuskriedama prie kitos. Visus, su kuriais ji kalbėjosi, pakerė jo jos gyvybingumas ir pakili nuotaika. – Ji nuostabi. Daktaras Dynas Spaiseris, stovintis nuošaliau ir su pasidi džiavimu stebintis Keitę, atsigręžė į komplimentą pasakiu sį vyrą. Dynas lydėdavo Keitę į nesuskaičiuojamą daugybę visuomeninių renginių ir buvo pažįstamas su dauguma jos bendradarbių. Tačiau šį aukštą, iš kitų išsiskiriantį džentel meną matė pirmą kartą. – Taip, ji tikrai nuostabi, – jis pamėgino užmegzti pokalbį. – Aš Bilas Vebsteris. – Dynas irgi prisistatė, ir vyrai pa spaudė vienas kitam ranką. – Ar tik ne jūs ponios Delani kar diologas? – Buvau, – prisipažino Dynas, patenkintas, kad buvo at pažintas iš pavardės, – kol tarp mūsų dar nebuvo užsimezgę artimesni santykiai. Vebsteris, nutaisęs supratingą veido išraišką, šyptelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į Keitę. – Ji žavinga jauna moteris. Dynas svarstė, kas tas Vebsteris ir kodėl pakviestas į tele vizijos suorganizuotas oficialias iškilmes pirmosioms Keitės širdies transplantacijos metinėms pažymėti.
50 •
Sandra Bro w n
Čia buvo susirinkę televizijos kanalo filialų direktoriai, rė mėjai, naujienų agentūrų atstovai, naujų talentų medžioto jai, aktoriai ir kiti žmonės, kuriems dėl vienų ar kitų priežas čių rūpėjo serialo „Klystkeliai“ sėkmė. Nesitverdamas smalsumu, kas tas Vebsteris, Dynas pa klausė: – Iš kur jūs žinote mano pavardę? – Nesikuklinkite, juk esate įžymybė, daktare Spaiseri. Be veik toks pat garsus kaip jūsų draugė. – Ak, tie visažiniai žurnalai, – tarstelėjo Dynas vien norė damas pasirodyti kuklus. Jam patiko visuomenės pripažini mas, kurio sulaukė tapęs Keitės Delani „žymiuoju palydovu“, kaip neseniai jį pavadino vienas Holivudo gandų skyrelio žur nalistas. – Bulvarinė spauda negali paneigti, kad esate žinomas kar diologas, – tarė jam Vebsteris. – Ačiū. – Dynas patylėjo. – Visiems savo pacientams labai norėčiau tokios pat geros prognozės kaip Keitės. Jos išgiji mas buvo nepaprastas įvykis. – Jūs stebitės? – Nė kiek. Aš to tikėjausi. Ji ne tik išskirtinė pacientė, bet ir išskirtinė asmenybė. Po kelių pirmųjų, pačių sunkiausių, reabilitacijos savaičių, – pasakojo Dynas, – ji tvirtai nutarė, kad sulauks žilos senatvės. Taip ir bus. Didžiausias Keitės privalumas – optimizmas. Ji visų mūsų ligoninės gydytojų ir pacientų, dalyvaujančių organų transplantacijos programoje, pasididžiavimas. – Kaip suprantu, dabar ji aistringa organų donorystės pro paguotoja, tiesa? – Ji kartais kalba renginiuose, skirtuose donorų sąmonin gumui skatinti, ir dažnai aplanko ligonius, laukiančius orga nų persodinimo. Kai jie nuleidžia rankas, ji padrąsina juos ir ragina neprarasti vilties. Keitė jiems – tarsi angelas. – Dynas tyliai nusijuokė ir švelniai šyptelėjo. – Bet jie Keitės nepa
Š a ra d a
•
51
žįsta taip gerai kaip aš. Ji, kaip ir visos raudonplaukės, yra ugningo būdo. – Vis dėlto aiškiai esate jos gerbėjas. – Netgi labai atsidavęs gerbėjas. Tiesą sakant, mes ketina me susituokti. Bet iš tiesų buvo kiek kitaip. Tai jis planavo vesti Keitę. O ji vis išsisukinėdavo. Jau daug kartų Dynas siūlė jai persi kelti į jo namus Beverli Hilse, bet ji tebegyveno Malibu, savo namelyje prie jūros, ir tvirtino, esą vandenynas ją gydo ir yra be galo svarbus jos dvasinei ir fizinei sveikatai. „Vien žiūrė dama į jį pasisemiu jėgų.“ Be to, ji vis kartodavo, kad laisvė – pati svarbiausia jos geros savijautos sąlyga. Nepriklausomybės siekis buvo šioks toks pasiteisinimas, kodėl ji nenori tuoktis. Dynas nė neketino Keitės, vos tapu sios jo žmona, pristatyti virtuvėje prie viryklės. Tiesą sakant, jis netgi norėjo, kad ji tęstų karjerą. Ko jau ko, o namų šeimi ninkės jam nereikėjo. Jiedu su niekuo daugiau nesusitikinėjo, tik vienas su kitu. Nė vieno iš jų nepersekiojo buvusių santykių šmėklos. Kai Keitė visiškai pasveiko, jis su malonumu konstatavo, kad jiedu ir seksualiai vienas kitam puikiai tinka. Abu buvo fi nansiškai nepriklausomi, tad problemos, kai vienas kuris už dirba gerokai mažiau, irgi nebuvo. Jis nesuprato, kodėl ji vis atmeta jo pasiūlymus susituokti. Iki šiol Dynas kantriai taikstėsi su Keitės norais, bet dabar, kai jau buvo visuotinai pripažįstama, kad širdies persodini mo operacija puikiai pavyko, o „Klystkelių“ seriale jos žvaigž dė sužibo kaip niekad ryškiai, jis ketino labiau ją paspausti ir galų gale vesti. Tvirtai pasiryžo nepasiduoti tol, kol Keitė Delani bus jo. – Na, tada jau būtų galima jus pasveikinti, – tarė Vebsteris keldamas taurę šampano. Dynas atsakė Bilui Vebsteriui šypsena, vyrai susidaužė taurėmis.
52 •
Sandra Bro w n
*** Klausydamasi, kaip poetiškai reklamos skyriaus vadovas kal ba apie nepaprastą jos drąsą, – girdi, jis dar niekada nėra prisilietęs prie žmogaus, kuriam persodinta širdis, – Keitė per petį vis žvilgčiojo į Dyną ir į kitą vyrą, su kuriuo jis šneku čiavosi jau kelias minutes. To žmogaus Keitė nepažino. Jai pasidarė smalsu. – Nuoširdžiai dėkoju už atvirukus, kurių man prisiuntėte, kol sveikau. – Ji kuo taktiškiau ištraukė reklamos skyriaus vadovo spaudžiamą ranką. – Dabar atsiprašysiu. Kaip tik pa stebėjau draugą, su kuriuo jau senokai matėmės... Lengvai kaip įgudusi diplomatė ji ėmė skintis kelią per mi nią. Keli žmonės pamėgino sustabdyti Keitę ir įtraukti į po kalbį, bet ji stabtelėdavo tik apsikeisti keliomis mandagiomis frazėmis ir padėkoti už sveikinimus ir komplimentus. Kadangi prieš transplantaciją Keitė ilgą laiką atrodė pras tai, dabar jautė turinti teisę didžiuotis, kad šį vakarą atrodo tiesiog fantastiškai. Jos plaukai atgavo įprastą žvilgesį, nors nuo steroidų, kuriuos privalėjo gerti tuoj po operacijos, buvo truputį patamsėję, įgavę sodresnį, bet tokį pat puikų raudo ną atspalvį. Šio vakaro iškilmėms Keitė susuko juos į kuodą norėdama sudaryti atsainumo įspūdį. Jos akys, paprastai spaudoje vadinamos „žydromis tar si lazerio spindulys“, buvo paryškintos tinkamo makiažo. Oda dar niekada taip nespindėjo ir neatrodė tokia sveika. Keitė stengėsi ją visiems parodyti – apsivilko prigludusią juodą, blizgučiais nusagstytą trumpą berankovę suknelę atvira nugara. Apykaklė, žinoma, buvo aukšta, susegama ant sprando. Keitė nenorėjo, kad būtų matyti „užtrauktukas“ – nuo rak tikaulių iki apatinių šonkaulių einantis randas. Rinkdavosi tokius drabužius, kurie paslėptų šį trūkumą. Dynas primyg tinai kartojo, kad rando beveik nematyti, kad jis kasdien vis labiau nyksta, bet Keitei jis vis dar atrodė labai ryškus.
Š a ra d a
•
53
Ji suprato, kad randas tėra menkutė kaina, kurią teko su mokėti už naują širdį. Taip, ji drovėjosi savo rando, šis kom pleksas lydėjo nuo pat vaikystės, kai neapgalvotos ar sąmo ningai žiaurios klasės draugų pastabos dažnai užgaudavo. Tuomet visuotinio smalsumo objektu ji buvo tapusi dėl ligos, dabar – dėl to, kad jai buvo persodinta širdis. Keitė nenorėjo nei žmonių gailesčio, nei susižavėjimo, todėl randą stropiai slėpdavo. Nors šį vakarą jautėsi tiesiog nuostabiai, gera sveikata jai niekada nebuvo savaime suprantamas dalykas. Ligos prisimi nimas tebebuvo gyvas. Ji jautėsi dėkinga, kad gyvena ir gali dirbti. Nors Keitė vėl ėmė vaidinti Lorą Medison ir vaidmens kūrimas reikalavo nemenkų fizinių pastangų, sveikata nė kiek nepablogėjo. Praėjus lygiai metams po širdies persodini mo operacijos ji jautėsi kaip niekad gerai. Šypsodamasi ji priėjo prie Dyno ir įsikibo jam į parankę. – Kodėl du patys patraukliausi vyrai šioje salėje tenkinasi vienas kito draugija ir atima malonumą iš visų kitų svečių? Dynas nusišypsojo jai ir tarė: – Ačiū. – Ir aš dėkoju, – pridūrė kitas vyras. – Man ypač malonu išgirsti komplimentą iš puotos karalienės. Keitė juokaudama tūptelėjo, tada šypsodamasi ištiesė ranką. – Aš Keitė Delani. – Bilas Vebsteris. – Iš kur? – Iš San Antonijaus, Teksaso valstija. – Ak, San Antonijaus televizija! Jūs – tas Vebsteris. – At sigręžusi į Dyną ji teatrališkai sušnabždėjo: – Tikras žinia sklaidos banginis. Televizijos kanalo savininkas ir direkto rius. Kitaip sakant, skubėkite įsiteikti. Vebsteris santūrai nusijuokė. Jo vardas buvo žinomas ir gerbiamas visame žiniasklaidos pasaulyje. Jis atrodė įpusėjęs šeštą dešimtį. Ties smilkiniais
54 •
Sand ra Brown
patrauklios žilos sruogelės, o saulėje įdegusiam jo veidui branda, rodos, visai tinka. Keitė iš karto pajuto simpatiją. – Bet jūs nesate tikras teksasietis, ar ne? – paklausė ji. – Na, arba puikiai mokate paslėpti akcentą. – O jūs turite jautrią klausą. – Ir puikias kojas, – koketiškai mirktelėjusi pridūrė Keitė. – Visiškai pritariu, – įsiterpė Dynas. Vebsteris vėl nusijuokė ir paaiškino: – Tiesą sakant, aš kilęs iš Vidurio Vakarų. Bet Teksase gy venu jau penkiolika metų. Pripratau ir jaučiuosi kaip namie. – Ačiū, kad radote laiko atsitraukti nuo darbų ir atvykti į šias iškilmes, – nuoširdžiai padėkojo ji. – Tokio renginio praleisti negalėjau. – Jis linktelėjo į Dyno pusę ir pridūrė: – Mudu su daktaru Spaiseriu kaip tik kalbė jomės apie nuostabų jūsų pasveikimą. – Už viską reikia dėkoti jam, – pasakė Keitė žvelgdama į Dyną ir šypsodamasi. – Jis ir visi kiti Organų transplanta cijos skyriuje dirbantys gydytojai ir seselės padarė didžiulį darbą. O aš tebuvau žaisliukas jų rankose. Dynas apglėbė liekną jos liemenį ir didžiuodamasis tarė: – Keitė buvo ideali pacientė. Iš pradžių ją konsultavau aš, o paskui, kai mudviejų santykiai pasidarė tokie artimi, kad būtų galėję trukdyti, šį darbą tęsė daktaras Šoldenas. Ir, kaip matote, viskas baigėsi gerai. Keitė demonstratyviai atsiduso. – Taip, viskas gerai, kol geriu tuos prakeiktus steroidus. Aišku, praradau savo ūsiukus ir burunduko skruostus, bet visko turėti neįmanoma. Nemalonus steroidų pašalinis poveikis išnyko, kai Keitei buvo sumažinta dozė. Ji vėl priaugo tiek pat svarų, kiek buvo netekusi, ir dabar svėrė kiek prieš operaciją, taigi svoris buvo idealus. Net ir prieš „užtrauktukui“ tampant neatskiriama kūno dalimi Keitė nebuvo linkusi pilnėti ir lieknai figūrai išlaikyti
Š a ra d a
•
55
jai nereikėjo jokių pastangų. Ji ir vaikystėje buvo ištįsusi ir prakauli. Kitaip nei dauguma mergaičių, sulaukusi paauglys tės ji nė kiek neatsigriebė: taip trokštamos gundančios kūno formos taip ir neatsirado. Didžiausi Keitės privalumai buvo kampuotas liesas veidas ir raudona plaukų spalva. Šiuos savo bruožus ji išmoko paryškinti. Filmavimo kameroms jie tiko. – Esu senas jūsų gerbėjas, panele Delani, – tarė Bilas Vebs teris. – Prašyčiau vadinti mane Keite. O ištikimi gerbėjai – mano mėgstamiausia publikos dalis. – Kasdien priešpiet žiūriu „Klystkelius“, nebent tuo metu būtų suplanuotas svarbus dalykinis susitikimas. – Malonu girdėti. – Manau, kad nepaprastą šio serialo sėkmę lėmė jūsų as menybė ir Loros Medison personažas. – Ačiū, bet jūs perdedate. Serialas „Klystkeliai“ buvo popu liarus ir anksčiau, dar prieš pasirodant Loros Medison per sonažui. Be to, kol nesifilmavau, šis filmas televizijos laidų reitinguose nė kiek nesmuktelėjo. Tad sėkmė yra visos mūsų kūrybinės grupės – ir scenaristų, ir aktorių, ir techninio per sonalo – nuopelnas. Vebsteris žvilgtelėjo į Dyną ir paklausė: – Ar ji visada tokia kukli? – Deja. Netgi, sakyčiau, per daug. – Ką gi, jums labai pasisekė. – Ei, vaikinai, – įsiterpė Keitė, – manau, reikia jus perspėti, kad aš turiu vieną silpnybę: man labai nepatinka, kai žmonės apie mane kalba taip, tarsi manęs šalia nebūtų, nors stoviu čia pat. – Atleiskite, – atsiprašė Vebsteris. – Aš tik norėjau pratęsti mudviejų pokalbį, kuris jums priėjus nutrūko. Kaip tik pa sveikinau daktarą Spaiserį su būsimomis vestuvėmis. Keitės šypsena išblėso. Iš pykčio į galvą siūbtelėjo kraujas. Jau ne pirmą kartą Dynas meluoja apie sužadėtuves. Jis jau
56 •
Sandra Bro w n
kelis kartus siūlė Keitei susituokti, bet savigarba jam neleido rimtai priimti neigiamo jos atsakymo. Iš pradžių vis stiprėjanti draugystė ėmė trukdyti jam objektyviai kaip kardiologui spręsti apie jos būklę. Visą laiką, kol sirgo ir sveiko po operacijos, Keitė kliovėsi šia draugys te. Per praėjusius metus santykiai pasidarė dar artimesni ir brandesni. Dynas jai buvo labai svarbus žmogus, bet jis ne teisingai suprato, kokia meile Keitė jį myli. – Ačiū, Bilai, bet mudu su Dynu vestuvių datos dar nepa sirinkome. Nors Keitė kaip įmanydama stengėsi neparodyti, kad šis Dyno poelgis ją suerzino, vis dėlto Vebsteris tą susierzinimą, matyt, pajuto. Droviai krenkštelėjęs jis tarė: – Ką gi, dar daugybė žmonių laukia jūsų dėmesio, Keite, tad leiskite palinkėti gero vakaro ir atsisveikinti. Ji padavė ranką. – Man buvo malonu su jumis susipažinti. Tikiuosi, dar su sitiksime. Vebsteris ją paspaudė. – Tuo galite net neabejoti. Ir Keitė patikėjo.