Issuu

2000-ųjų kovas Šiaurės Haverhilas Naujasis Hampšyras

ukeliavęs keletą kilometrų Džekas Sent Braidas nusprendė į ankstesnį gyvenimą nebegrįžti. Tokį sprendimą jis priėmė susitraukęs iš šalčio ir be tikslo žingsniuodamas dešimtuoju greitkeliu. Rytą jis apsimovė žalsvai rusvos spalvos kelnes, užsivilko baltus marškinius dailia apykakle, apsiavė kietais išeiginiais pusbačiais, užsijuosė lygios odos diržą – taip buvo apsirengęs prieš 5760 valandų, rugpjūtį tokia apranga jam buvo kaip tik. Šįryt mėlynas švarkas atrodė per didelis, o kelnių juosmuo pasmukęs. Kiek pamąstęs Džekas suprato, kad per pastaruosius aštuonis mėnesius jis neteko ne svorio, o savigarbos. Jis gailėjosi, kad neturi žieminio palto, bet juk išeini iš kalėjimo apsirengęs taip, kaip ir į jį patekdamas. Turėjo tik keturiasdešimt tris dolerius, likusius piniginėje nuo tos karštos popietės, kai sėdo į kalėjimą, raktų ryšulį nuo namų, kuriuose yra nebepageidaujamas, ir gabalėlį kramtomosios gumos. Kitų iš kalėjimo paleistųjų laukė artimieji. Arba jie buvo pasirūpinę transportu. Tačiau Džeko niekas nelaukė ir jam į galvą nešovė paprašyti, kad kas pavėžėtų. Kai už nugaros durys užsivėrė ir kaukštelėjo it nasrai, jis paprasčiausiai nuėjo. Į pusbačius lindo sniegas, o pravažiuojantys sunkvežimiai kelnes aptaškė sniego ir purvo koše. Kelkraštyje stabtelėjo taksi, vairuotojas nuleido langelį, tačiau Džekas įnirtingai žingsniavo toliau, įsitikinęs, kad automobilis sustojo kito žmogaus. – Sugedo mašina? – šūktelėjo vairuotojas. Džekas atsigręžė, tačiau už jo nieko nebuvo. 9

– Einu, ir tiek. – Labai jau netinkamas oras, – atsakė vyras, ir Džekas atsisuko. Jis galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, kiek per šiuos metus teko su kuo nors persimesti žodžiu kitu. Geriau ir paprasčiau su niekuo nebendrauti. – Kur keliauji? Tiesą sakant, jis nė nenumanė kur. Dar nebuvo apgalvojęs daugybės praktinių klausimų: kaip užsidirbs duonai? Transportui? Kur gyvens? Jis nenorėjo grįžti į Lojalą, Naująjį Hampšyrą, netgi pasiimti daiktų. Kokia prasmė vėl pamatyti savo darbovietę, jeigu to darbo nebeturi, žmogui, koks jis niekada nebebus? Taksi vairuotojas suraukė kaktą. – Paklausyk, drauguži, – tarė jis, – šok vidun. Džekas linktelėjo ir sustojo laukdamas. Bet neišgirdo nei šaižaus skambučio, nei spynos trakštelėjimo. Tada jis prisiminė, kad už kalėjimo sienų niekas jam durų neatidarinės.

2000-ųjų kovas Salem Folsas Naujasis Hampšyras

ntrą juodžiausią Ados Pibodi gyvenimo dieną sugedo šaldytuvas ir indaplovė – tarsi du seni įsimylėjėliai, negalintys gyventi vienas be kito. Tai būtų išbandymas bet kam, o jai, pigios užkandinės „Ant kampo“ savininkei, tai virto tikra katrastrofa. Ada stovėjo rankomis atsirėmusi į nerūdijančio plieno šaldymo spintą, lyg galėtų mintimis atgaivinti jos širdį. Buvo sunku apsispręsti, kas baisiau: pažeisti higienos reikalavimus ar prarasti pajamas. Dešimt kilogramų sauso ledo iš medicinos reikmenų parduotuvės negelbėjo. Po kelių valandų Ada turės išpilti lauk penkialitrius kibirėlius rytą pagaminto padažo, troškinio ir vištienos sultinio. – Aš manau, – tarė ji po keleto minučių, – kad nulipdysiu sniego senį. – Dabar? – nusistebėjo virėja Delila, sukryžiavusi drūtas kaip kalvio rankas. – Žinai, Ada, aš niekada netikėjau, kai vietiniai sakydavo, kad tu kuoktelėjusi, bet... – Įdėsiu jį į šaldytuvą. Gal tai išgelbės maistą, kol atvyks meistras. – Sniego seniai tirpsta, – priminė Delila, bet Ada matė, kad šioji svarsto jos mintį. – Tada išvalysime grindis ir nulipdysime dar. – O klientai tikriausiai apsitarnaus patys? – Ne, – atsakė Ada. – Jie man padės. Ar gali atnešti Klojos batukus? Dešimtą ryto užkandinė buvo apytuštė. Iš šešių stalų užimti buvo tik du: prie vieno sėdėjo motina su mažyle, o prie kito – 13

verslininkas, nuo savo nešiojamojo kompiuterio valantis kekso trupinius. Pagyvenę nuolatiniai lankytojai Stiuartas ir Volasas drybsojo prie baro ir, gurkšnodami kavą, ginčijosi dėl vietinio laikraščio antraščių. – Ponios ir ponai, – kreipėsi Ada, – džiugu jums pranešti, kad prasideda užkandinės „Ant kampo“ žiemos karnavalas. Pirmasis renginys – sniego skulptūrų lipdymo konkursas, prašau visus trumpam išeiti į lauką ir galime pradėti... – Bet lauke taip šalta! – sušuko Volasas. – Žinoma, šalta. Antraip būtų vasaros karnavalas. Konkurso nugalėtojas... mėnesį valgys pusryčius nemokamai. Stiuartas ir Volasas truktelėjo pečiais – geras ženklas. Mažylė šokinėjo ant minkštasuolio kaip kukurūzų spragėsis keptuvėje. Tik verslininkas nesusigundė. Kol visi krypavo pro duris, Ada priėjo prie jo staliuko. – Paklausykite, – tarė jai verslininkas, – aš nenoriu statyti sniego senio, supratot? Atėjau čia tik papusryčiauti. – Na, šiuo metu mes neaptarnaujame. Statysime sniego skulptūras. – Ji apdovanojo jį gražiausia šypsena. Vyras atrodė sutrikęs. Jis mestelėjo ant stalo keletą smulkių, pasiėmė paltą su kompiuteriu ir stojosi eiti. – Išprotėjot. Ada išlydėjo jį akimis. – Taip, – sumurmėjo ji. – Žmonės taip sako.

Lauke Stiuartas su Volasu, šniokštuodami pro šalikus, lipdė visai nemenką gyvūnėlį – šarvuotį. Delila nulipdė sniego vištą, ėrienos kumpį, vijoklinę pupelę. Mažylė, įgrūsta į tamsiai mėlynos spalvos žieminį kombinezoną, gulėjo ant nugaros ir mojavo rankomis, sniege palikdama angelo įspaudą. Kartą Kloja paklausė: „Dangus yra aukščiau ar žemiau tos vietos, iš kurios sninga?“ – Na ir sekasi gi tau, – pasakė Delila Adai. – O jeigu nebūtų sniego? – Kada čia kovą nebūna sniego? Be to, tai dar nereiškia, kad sekasi. Pasiseks, jeigu meistras ateis priešpiet. 14

Lyg Ada būtų ištarusi burtažodį, pasigirdo vyriškas balsas: – Ar čia kas nors yra? – Mes čia, galiniame kambaryje. – Ada šiek tiek nusivylė, iš už kampo pasirodžius jaunam policininkui, o ne meistrui. – Labas, Orenai. Užbėgai puodelio kavos? – Deja, ne, Ada. Esu čia darbo reikalais. Jai ėmė svaigti galva. Negi buhalterė spėjo taip greitai pranešti visuomenės sveikatos tarnybai? Ar teisėsaugos pareigūnas turi teisę liepti jai uždaryti užkandinę? Tačiau jai nespėjus abejonių ištarti balsu, policininkas prakalbo pirmas. – Tai dėl tavo tėvo, – nurausdamas paaiškino Orenas. – Jis suimtas.

Ada įsiveržė į policijos nuovadą su tokia jėga, kad subildėjo dvivėrės durys ir į vidų ūžtelėjo šalto oro banga. – Jėzau mano, – pasitiko ją dispečerinės seržantas. – Tikiuosi, Kortmenšas jau susirado gerą slėptuvę. – Kur jis? – griežtai paklausė Ada. – Leisk pagalvoti. Gal vyrų tualeto kabinoje. O gal tupi įsispraudęs į kurią nors laisvą užrakinamą spintelę būrio drabužinėje. – Pareigūnas pasikasė smakrą. – Dabar prisiminiau: kartą, kai mano žmona buvo karingai nusiteikusi, pasislėpiau policijos automobilio bagažinėje. – Aš kalbu ne apie pareigūną Kortmenšą, – pro sukąstus dantis iškošė Ada. – Kalbu apie savo tėvą! – A, Rojus areštinėje. – Kažką prisiminęs policininkas susigūžė. – Bet jeigu nori jį išlaisvinti, turėsi aiškintis su Vesu, nes tai jis suėmė. – Jis nukėlė telefono ragelį. – Gali prisėsti. Aš tau pranešiu, kada Vesas bus laisvas. Ada rūsčiai jį nužvelgė. – Kurgi ne. Šešką gali užuosti jo nepamatęs. – Ada, ar šitaip galima kalbėti su žmogumi, kuris išgelbėjo tavo tėvui gyvybę? – Su mėlyna uniforma, ant kurios it trečioji akis spindėjo ženklelis, Vesas Kortmenšas atrodė toks patrauklus, kad Salem Folso moterys tikriausiai svajojo įvykdyti kokį nors nusikaltimą. Tačiau į jį žvilgtelėjusi Ada pamanė – 15

ir jau ne pirmą kartą, – kad kai kurie vyrai turi savo galiojimo laiką. – Man neatrodo, kad suimdamas šešiasdešimt penkerių metų žmogų išgelbsti jam gyvybę, – susierzinusi atšovė ji. Vesas paėmė jai už alkūnės ir švelniai pasivėdėjo koridoriumi kuo toliau nuo ryšių seržanto ausų ir akių. – Ada, tavo tėvas vėl vairavo įkaušęs. Jos skruostus išmušė karštis. Salem Folse niekam ne paslaptis, kad Rojus Pibodis geria, tačiau praeitą mėnesį jis peržengė ribą – automobiliu rėžėsi į miestelio paminklą Džailsui Koriui, vienintelei atsitiktinei kadaise puritonų surengtos raganų medžioklės aukai. Iš Rojaus buvo atimtos vairuotojo teisės. Dėl jo paties saugumo Ada atidavė automobilį į laužą. O jos pačios mazda saugiai stovi prie užkandinės. Kokiu automobiliu jis galėjo važiuoti? Lyg skaitydamas jos mintis Vesas paaiškino: – Jis su savaeige žoliapjove stovėjo dešimtojo kelio kelkraštyje. – Su žoliapjove, – pakartojo Ada. – Vesai, tas daiktas tevažiuoja gal tik dešimt kilometrų per valandą. – Dvidešimt penkis, bet svarbiausia ne tai. Esmė ta, kad jis neturi vairuotojo pažymėjimo. O jis būtinas, jeigu nori išvažiuoti į gatvę bet kokia savaeige transporto priemone. – Gal jis pakliuvo į bėdą ir jam būtinai reikėjo... – Spėk, kokia bėda, Ada. Mes iš jo dar konfiskavome nugertą degtinės butelį. – Vesas patylėjo. – Jis buvo pakeliui į namus iš Naujojo Haverhilo alkoholinių gėrimų parduotuvės. – Jis stebėjo, kaip Ada masažuoja sau smilkinius. – Ar galiu tau kuo nors padėti? – Manau, Vesai, kad padarei užtektinai. Dieve, suėmei žmogų, išvažiavusį į gatvę žoliapjove. Tikrai būsi apdovanotas „Purpurinės širdies“ ar kokiu nors kitu ordinu už tai, kad parodei beatodairišką drąsą užtikrindamas visuomenės saugumą. – Nagi, pala pala. Taip, aš stengiausi užtikrinti saugumą. Rojaus. Jeigu sunkvežimis būtų lenkęs per arti ir jį suvažinėjęs? O jeigu jis būtų prie vairo užmigęs? – Ar galiu pasiimti jį namo ir baigti šias kalbas? Vesas mąsliai į ją pažvelgė. Adai pasirodė, tarsi jis perkrato jos mintis, vienas atsiversdamas, kitas padėdamas į šalį. Ji užsimerkė. 16

– Gerai, – sutiko Vesas. – Sek paskui mane. Jis nusivedė ją koridoriumi į patalpą policijos nuovados gale. Ten stovėjo platus stalas, už kurio sėdėjo dar vienas pareigūnas, toliau matėsi aukštas siauras stalas su rašalo kempinėlėmis pirštų atspaudams, o gilumoje – šešėlyje paskendusios trys mažos vienutės. Vesas palietė jai dilbį. – Ada, aš jo neregistruosiu. – Tu tikras princas. Vesas nusijuokė ir nuėjo. Ji girdėjo, kaip jis atidarė grotuotas duris, lyg iš makšties trauktų kardą. – Atspėk, Rojau, kas tavęs atėjo. Pasigirdo tėvo balsas, išsiliejantis lėtai kaip medus: – Manoji Margarita? – Deja, ne. Margarita mirė prieš penkerius metus. Iš už kampo išlindo Vesas, vilkdamas vos paeinantį tėvą. Rojus Pibodis buvo išties kerintis vyriškis, plaukai balti ir tankūs kaip po balandės sparnu, o mėlyname žvilgsnyje visąlaik tūnojo paslaptis. – Ada! – sukriokė ją pamatęs tėvas. – Su gimtadieniu! Jis metėsi prie jos ir Ada susverdėjo. – Na, tėti, parvešiu tave namo. Vesas užsikišo nykštį už diržo. – Gal padėti įsodint jį į mašiną? – Ne, ačiū. Mes patys susitvarkysime. – Tą akimirką tėvas pasidarė gležnutis ir lengvas kaip Kloja. Jie ėjo nevikriai it kokie trikojų varžytuvių dalyviai. Vesas padėjo atidaryti duris. – Na, nerk, Ada. Atleisk, kad turėjau išsikviesti tave per gimtadienį. Ji nė nestabtelėjo. – Tai ne mano gimtadienis, – atsakė ir išsivedė tėvą į lauką.

Tą rytą pusę septynių Džiliana Dankan užžiebė degtuką ir virš jo pamojavo termometru, pakeldama temperatūrą tiek, kad tėvas patikėtų, jog ji tikrai serga ir negali eiti į mokyklą. Visą rytą ji išbuvo savo kambaryje, klausydamasi Alanis Moriset, pindamasi ilgas rausvas kasas ir tepdamasi rankų bei kojų nagus žalsvai 17

melsvu laku. Nors jai buvo septyniolika ir ji galėjo savimi pasirūpinti, tėvas pasiėmė nedarbo dieną, kad galėtų su ja pabūti. Dėl to ji pasišiaušė, bet kartu jautėsi patenkinta. Eimosas Dankanas, „Dankano farmacijos“ savininkas – stambiausias Salem Folso darbdavys, buvo laikomas vienu turtingiausių ir užimčiausių miestelio gyventojų. Bet laiko dukrai visuomet atrasdavo, ir taip darė nuo tada, kai Džilei buvo aštuoneri ir mirė jos mama. Ji kone ėjo iš proto ir jau buvo begalvojanti, ką čia tokio drastiško padarius, pavyzdžiui, gal atsiversti vadovėlį, bet suskambo durų skambutis. Įtempusi ausis Džilė apačioje išgirdo draugių balsus. – Sveiki, pone Di, – pasisveikino Megė. – Kaip laikosi Džiliana? Jam nespėjus atsakyti, įsiterpė Vitnė: – Atnešėme jai mėtinių žirnelių. Mano mama sako, kad jie numuša karštį, o jeigu ir nenumuša, jie tokie skanūs, kad pamiršti apie negalavimą. – Dar atnešėme jai namų užduotis, – pridūrė Čelsė. Ši iki skausmo aukšta, drovi ir nedrąsi mergaitė buvo viena Džilės naujausių draugių. – Dėkui Dievui, kad atėjote, – tarė jos tėtis. – Kai Džilė būna viena, neįsikibusi jūsų trijulės, aš jos nebeatpažįstu. Tuojau pažiūrėsiu, ar ji atsikėlusi. Džilė nėrė po antklode ir nutaisė rimtos ligonės miną. Tėtis pravėrė duris ir žvilgtelėjo į vidų. – Džile, ar nori svečių? Duktė atsisėdo, trindamasi akis. – Gal trumpam. Jis linktelėjo ir šūktelėjo mergaitėms. Megei vedant būrį į Džilianos kambarį viršuje, ant laiptų pažiro sportukų kruša. – Šitame kambaryje tilptų visi mano namai, – gaudė orą Čelsė, įeidama vidun. – Taip, tikrai... – pritarė Vitnė. – Tu šiuose rūmuose juk pirmą kartą. Džiliana pašnairavo į tėvą. Miestelyje mėgdavo pasišaipyti, kad Dankano namas stovi rytuose, o visi keliai ir namai – vakaruose, nes Eimosas norėjo, kad jo karalystės rūmai būtų atskirai nuo visų. 18

– Taip, – kuo rimčiausiai įsiterpė Eimosas. – Šį pavasarį sumontuosim pakeliamąjį tiltą. Čelsė išplėtė akis. – Tikrą? Vitnė ėmė juoktis. Jai patiko Džilianos tėtis; joms visoms patiko. Su paaugliais jis buvo labai draugiškas. – Na, šutve, jeigu ją nuvarginsite, turėsite aplink rūmus iškasti griovį, – pagrasė Eimosas. Jis mirktelėjo Čelsei ir išeidamas uždarė duris. Mergaitės nutūpė ant kilimo tarsi tvenkinyje plūduriuojančios lelijos. – Na? – paklausė Megė. – Ar žiūrėjai „Aistras“? Megė Sakston buvo geriausia Džilės bičiulė. Ir užaugusi ji išsaugojo vaikišką putnumą, o jos rausvos garbanos pašėlusiai styrojo į visas puses. – Aš nežiūrėjau jokių muilo operų. Miegojau. – Miegojai? Maniau, kad simuliuoji. Džiliana gūžtelėjo pečiais. – Aš nesimuliuoju; aš bandau susivokti. – Taigi, jūsų žiniai, trigonometrijos testas buvo tikra nesąmonė, – pasiguodė Vitnė. Miestelio tarybos nario vienturtė duktė Vitnė Onil buvo tikra gražuolė. Ji pravėrė žirniukų maišelį ir pasiėmė keletą saldainiukų. – Gal išburkim, kad gautume dešimtukus? Čelsė nervingai permetė akimis gražų miegamąjį, paskui dirstelėjo į Džilianą. – Ar tikrai čia galime užsiimti magija, kai tiesiai po mumis sėdi tavo tėvas? Žinoma, jos taip ir padarys. Jos mokėsi magijos jau beveik metus; dėl to šiandien ir susirinko. – Nebūčiau jūsų kvietusi, jei nebūtų buvę galima, – nuramino ją Džiliana ir iš po čiužinio išsitraukė sąsiuvinį juodu ir baltu viršeliu, ant kurio veideliais puoštomis pūstomis raidėmis buvo užrašyta: „Šešėlių knyga“. Ji išlipo iš lovos ir nušlepsėjo į vonios kambarį, sujungtą su miegamuoju. Viešnios girdėjo, kaip ji atsuko čiaupą, paskui sugrįžo nešina stikline vandens. – Štai, – tarė paduodama stiklinę Vitnei. – Atsigerk. Vitnė gurkštelėjo ir išspjovė ant grindų. 19

– Kaip šlykštu! Tai sūrus vanduo! – Na ir kas, – ramiai atsakė Džiliana. Ji apėjo drauges ir ant kilimo pabėrė druskos. – Negi gaišime laiką ir lipsime į vonią praustis? O gal žinote geresnį apsivalymo būdą? Vaipydamasi Vitnė atsigėrė dar ir perdavė stiklinę kitoms. – Šiandien padarykime ką nors, kas ilgai neužtruktų, – pasiūlė Megė. – Mama mane užmuš, jeigu negrįšiu iki pusės penkių. – Ji nulėkė per kambarį į savo vietą priešais Džilianą, o Vitnė su Čelse įsitaisė kituose dviejuose kampuose, sudarydamos kvadratą. Džiliana paėmė Vitnei už rankos ir pro lango plyšį plūstelėjo šalto oro srovė. Kai Vitnės ranka sugriebė Megės, ant naktinio stalelio prigeso lempa. Kai Megė susikibo rankomis su Čelse, sušnarėjo sąsiuvinio lapai. O kai Čelsė suėmė Džilianos ranką, pasidarė taip tvanku, kad buvo sunku kvėpuoti. – Kokios spalvos tavo ratas? – Džiliana paklausė Čelsės. – Mėlynas. – O tavo? Megės akys užsimerkė. – Rausvas. – Mano sidabrinis, – suniurnėjo Vitnė. – Gryno aukso, – tarė Džiliana. Dabar jau visos buvo užsimerkusios, o per pastaruosius metus jos išmoko, kad, norint pamatyti, nereikia atsimerkti. Mergaitės sėdėjo, sutelkusios mintis į galios tašką, tuo tarpu spalvotos gyvatės viena po kitos jas apsivijo, susipynė į tankų, akliną žiedą.

– Ir vėl, – atsiduso Delila, kai Ada įvilko Rojų Pibodį į virtuvę. – Prašau, tik nepradėk. Tėvas visu svoriu užmynė Adai ant pėdos ir ji sugriežė dantimis. – Ar tai Delila? – sukrankė Rojus, tiesdamas kaklą, kad pamatytų. – Pati gražiausia Naujojo Hampšyro virėja. Adai pavyko nustumti tėvą iki siaurų laiptų, vedančių į jo butuką viršutiniame aukšte. – Ar Kloja buvo gera? – šūktelėjo atsigrįždama per petį. 20

– Žinoma, mieloji, – atsiduso Delila. – Su ja jokių sunkumų. Vargais negalais Ada su Rojum užlipo laiptais į viršų. – Tėti, tu geriau atsisėsk, – tarė ji tyliai, tempdama jį prie nutrinto fotelio, visą Ados gyvenimą stovinčio toje pačioje vietoje. Ji užuodė troškinį, Delilos išvirtą pietiniam lankytojų antplūdžiui, – morkų, jautienos, čiobrelių aromatas veržėsi pro grindis ir kilimo pynimą. Vaikystėje ji tikėjo, kad užkandinės kvapai tapo neatsiejama jos dalimi kaip kraujas ar kaulai. Kadaise toks buvo ir tėvas. Bet nuo tada, kai jis savo noru stovėjo prie viryklės, praėjo septyneri metai. Ji svarstė, gal jam tai sukelia iliuzinį skausmą, kokį pajunti neturėdamas galūnės... gal jis geria siekdamas tą skausmą numaldyti. Ada pritūpė šalia fotelio. – Tėveli, – sušnabždėjo ji. Rojus sumirksėjo. – Mano dukra. Jos akys sudrėko. – Man reikia tavo pagalbos. Užkandinėje tiek daug darbo. Man tavęs reikia... – Ak, Ada, liaukis. – Tik prie kasos. Net nereikės eiti į virtuvę. – Tau nereikia manęs prie kasos. Tu tik nori mane kontroliuoti. Ada nuraudo. – Tai netiesa. – Na nepyk. – Jis suėmė jai delną ir spustelėjo. – Retkarčiais gera pajusti, kad yra žmonių, kuriems ne vis vien, kur aš esu. Ada prasižiojo ištarti, ką privalėjo pasakyti tėvui jau seniai, po motinos mirties praėjus keliems mėnesiams, kai visas savo jėgas skyrė užkandinei išsaugoti ir nepastebėjo, kad Rojus skendi alkoholyje, bet jai sutrukdė telefono skambutis. Kitame laido gale buvo Delila. – Leiskis žemyn, – tarė virėja. – Tavo juoda diena dabar tapo dar juodesnė.

*** – Kažką sakei? Taksi vairuotojas pagavo Džeko žvilgsnį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Ne. – Ar šitos gatvės neatpažįsti? Džekas buvo sumelavęs vairuotojui (ką reiškia dar viena melagystė ilgoje melo grandinėje?), kad neprisimena pavadinimo miesto, į kurį keliauja, bet esą per jį eina dešimtasis kelias. Jis atpažinsiąs, kai tik prasidės Didžioji gatvė. Prabėgus keturiasdešimčiai minučių jis žvelgė pro langą. Jie važiavo per miestelį, nedidelį, tačiau pasiturintį, jame baltavo Naujajai Anglijai būdinga bažnyčia su bokštu, o tarp krautuvių savais reikalais siuvo moterys, avinčios auliniais batais. Jam tai nepaprastai priminė Lojalą, kur buvo jo parengiamoji mokykla, ir jis papurtė galvą. – Ne šitas. Jam reikėjo vietos, kur jis galėtų laikinai pasislėpti... vietos, kur galėtų pamąstyti, kaip pradėti viską iš pradžių. Mokytojauti... žinoma, dabar tai neįmanoma. Nors visą gyvenimą jis daugiau nieko ir nedarė. Dirbo Vestonbruke, siaubingoj didžiulėj skylėj... ketverius metus, tad per pokalbį su darbdaviu vargu ar pavyktų tai nutylėti. Be to, net makdonaldo vadybininkas paklaus, ar jis buvo teistas. Užliūliuotas važiuojančio automobilio, jis užsnūdo. Susapnavo kalinį, su kuriuo dirbdavo fermoje. Aldo draugė atvažiuodavo į Haverhilą ir kukurūzų lauke jam palikdavo lobių: viskio, „žolės“ ar tirpios kavos. Kartą ji nuoga išsitiesė ant paklodės ir laukė, kol su traktoriumi atvažiuos Aldas. „Vairuok lėtai, – liepdavo Aldas, kai būdavo nuimamas derlius. – Niekada nežinai, ką rasi.“ – Greitai bus Salem Folsas, – pažadino taksi vairuotojas. Ranka užrašytas mėlynas skydas skelbė miestelio pavadinimą ir kad čia įsikūrusi „Dankano farmacija“. Miestelis buvo išsidėstęs apie aikštę, kurią puošė skulptūra, gerokai pasvirusi į kairę, tarsi kas būtų į ją įsirėžęs. Priešais aikštę 22

stovėjo bankas, universalinė parduotuvė ir miestelio merija – visi ką tik nudažyti, nuo šaligatvių švariai nukastas sniegas. Ant kampo keistai kėpsojo aptriušęs pastatėlis, panašus į traukinio vagoną. Džekas į jį įsižiūrėjo ir, kai taksi įsuko į vienakryptę gatvę aplink aikštę, jis pamatė, jog tai užkandinė. Lange buvo nedidelis užrašas. – Sustok, – paliepė Džekas. – Tai čia.

Prie baro sėdėjo Harlanas Petigru ir laikė apglėbęs lėkštę su troškiniu. Kad neapsitaškytų, už kaklaryšio buvo užsikišęs servetėlę. Jo akys šaudė po užkandinę ir galiausiai žvilgsnis sustojo ties laikrodžiu. Pro dvivėres duris įėjo Ada. – Pone Petigru, – prakalbo ji. Vyras servetėle nusivalė burną ir atsistojo. – Pats laikas. – Pirma, noriu jums kai ką paaiškinti. Matote, turėjome bėdų dėl kai kurios įrangos. Petigru suraukė antakius. – Suprantu. Staiga atsivėrė durys. Į vidų užėjo vyras susiglamžiusiu švarku, sustiręs ir sutrikęs. Jo batai šiam metų laikui buvo visai netinkami ir ant linoleumo paliko tirpstančio sniego balutes. Pastebėjęs moterį rausva prijuoste, jis pasuko prie jos. – Atsiprašau... ar yra šeimininkas? Jo balsas Adai priminė kavą, juodą ir tirštą, kurios tekstūrą ji juto visais savo pojūčiais. – Tai aš. – O! – Regis, tai jį nustebino. – Gerai. Taigi, aš, mh, aš atėjau čia, nes... Ados veidą nutvieskė plati šypsena. – Nes aš jus iškviečiau! – Ji paspaudė jam ranką, stengdamasi nepastebėti, kaip vyras nustėro. – Aš kaip tik sakiau ponui Petigru iš visuomenės sveikatos tarnybos, kad meistras jau pakeliui ir kaipmat sutaisys mums šaldytuvą bei indaplovę. Viskas stovi štai čia. Ji nusitempė nepažįstamąjį į virtuvę, o Petigru nusekė paskui. 23

– Luktelėkit, – mąsliai tarė inspektorius, – jūs nepanašus į meistrą. Ada įsitempė. Žmogus tikriausiai galvoja, kad ji beprotė. Na ir kas, tebūnie. Taip galvoja visas Salem Folsas.