V V
Pr ologa s
Miršta visi. Bet kai kurie prisikelia. Patikėkit, žinau, ką
sakau. Pasaulyje gyvena vampyrai, gyvi numirėliai tikrąja to žodžio prasme. Jie vadinami strigojais, ir jei dar nesapnuojat jų naktiniuose košmaruose, būtų pats metas. Jie greiti ir stiprūs, žudo be dvejonės ar gailesčio. Dar jie yra nemirtingi, todėl juos velniškai sunku nužudyti. Pribaigti strigojų galima trim būdais: perverti širdį sidabro kuoleliu, nukirsti galvą arba sudeginti. Nė vienas nėra lengvas, bet vis geriau negu nieko. Yra ir gerų vampyrų. Jie vadinami morojais. Jie gyvi ir turi magiškų galių valdyti vieną iš keturių elementų: žemę, orą, vandenį ar ugnį. (Tiksliau, tą gali dauguma morojų – apie išimtis pakalbėsim vėliau.) Tiesa, šiais laikais jie beveik nesinaudoja magija, o tai netgi šiek tiek liūdna. Magija galėtų būti galingas ginklas, bet morojai tiki, jog magija turi būti naudojama tik taikiems tikslams. Tai vienas pagrindinių jų visuomenės įstatymų. Morojai dažniausiai aukšti ir liekni, negali ilgai būti saulėje. Tai kompensuoja aštresni pojūčiai: rega, uoslė ir klausa. Ir tiems, ir kitiems reikia kraujo – kitaip jie nebūtų vampyrai. Tačiau morojai dėl kraujo nežudo. Jie kviečiasi žmones, kurie savo noru sutinka duoti kraujo. Norinčiųjų netrūksta, nes vampyrų seilėse yra endorfinų, todėl jų įkandimai svaigina ir prie jų galima priprasti kaip prie narkotikų. Žinau tai iš savo patir-
Richelle Mead
ties. Žmonės, vadinami maitintojais, iš esmės tėra nuo vampyrų įkandimų priklausomi narkomanai. Vis dėlto geriau maitintojai nei strigojai. Kaip jau tikriausiai supratote, šie dėl kraujo žudo. Ir, sakyčiau, netgi mėgaujasi. Jei morojus nužudo savo auką gerdamas kraują, tampa strigojum. Kai kurie morojai savo noru tampa strigojais, dėl nemirtingumo atsisako magijos ir pamina moralę. Paversti strigojum galima ir per prievartą. Jei strigojus geria aukos kraują, o paskui priverčia ją išgerti strigojų kraujo, auka tampa strigojum. Taip gali nutikti visiems: morojams, žmonėms ir dampyrams. Dampyrai. Aš esu dampyrė. Dampyrai – pusiau žmonės, pusiau morojai. Norėčiau tikėti, kad paveldėjome geriausias abiejų rūšių savybes. Aš stipri ir ištverminga kaip dauguma žmonių, be to, kiek noriu galiu būti saulėje. Taip pat pasižymiu aštriais pojūčiais ir žaibiškais refleksais – tai jau morojų bruožai. Dėl šių savybių dauguma dampyrų tampa nepralenkiamais asmens sargybiniais. Mes juos vadiname sergėtojais. Visą gyvenimą buvau rengiama saugoti morojus nuo strigojų. Lankau specialias pamokas ir treniruotes Šv. Vladimiro akademijoje, privačioje morojų ir dampyrų mokykloje. Moku naudotis įvairiais ginklais ir skaudžiai smūgiuoti. Esu įveikusi dukart už save aukštesnius vaikinus – tiek per treniruotes, tiek po jų. Beje, treniruojuosi beveik vien su vaikinais, nes merginų mano klasėje vos keletas. Nors dampyrai paveldėjo daug teigiamų bruožų, jie negali susilaukti vaikų su kitais dampyrais. Neklauskit kodėl. Aš ne genetikė. Dampyrai gimsta tik iš žmonių ir morojų sueities – taip, beje, mes ir atsiradom. Tačiau dabar taip nutinka palyginti retai, nes morojai vengia žmonių. Kita vertus, dampyrai gali gimti
Šalčio dvelksmas
ir iš dampyrų ir morojų sueities – laimingas genetinis atsitiktinumas. Žinau, žinau – tikra beprotybė. Sakot, jų vaikas bus trim ketvirčiais vampyras? Norėtumėt. Pusiau žmogus, pusiau morojus. Dauguma dampyrų gimsta iš morojų ir dampyrių sueities. Morojės linkusios vaikų susilaukti nuo morojų. Todėl paprastai morojai su dampyrėmis užmezga trumpalaikius romanus ir grįžta pas morojes. Dampyrės lieka vienišos motinos, jos nori auginti vaikus, todėl nedaugelis tampa sergėtojomis. Tačiau tos, kurios pasirenka saugoti morojus, į pareigas žiūri labai atsakingai. Dampyrams reikia morojų, kad galėtų susilaukti vaikų. Todėl juos ir saugome. Be to, tai kilnu. Strigojai blogi ir išsigimę. Neteisinga, kad jie žudo nekaltus. Dampyrams, kurie taps sergėtojais, tai kalama nuo mažų dienų. Strigojai blogi. Morojus reikia saugoti. Tuo tiki sergėtojai, tuo tikiu aš. Yra viena morojė, kurią saugoti trokštu labiau už viską pasaulyje – mano geriausia draugė Lisa. Ji morojų princesė. Morojai turi dvylika kilmingųjų šeimų ir ji yra paskutinė savosios – Dragomirų – atstovė. Lisa ypatinga, ir ne tik todėl, kad yra mano geriausia draugė. Prisimenat, sakiau, kad kiekvienas morojus valdo vieną iš keturių elementų? Paaiškėjo, kad Lisa valdo penktąjį, apie kurį neseniai dar niekas nežinojo, – dvasią. Daug metų paprasčiausiai manėm, kad ji neturi magiškų galių. Paskui ėmė dėtis keisti dalykai. Visi vampyrai geba įtaiga priversti paklusti kitus. Strigojų įtaiga itin stipri, morojų silpnesnė, be to, jiems draudžiama ją naudoti. Tačiau Lisos įtaiga stipri kaip strigojų. Užtenka sumirksėti blakstienomis ir visi puola tenkinti jos užgaidų. Tačiau ir tai ne šauniausia, ką ji sugeba.
10
Richelle Mead
Iš pradžių minėjau, kad visi miršta, bet kai kurie prisikelia. Aš viena iš jų. Nebijokit, aš – ne strigojė. Tačiau jau buvau mirus. (Jums nepatariu.) Tai nutiko, kai automobilis, kuriuo važiavau, nulėkė nuo kelio. Per avariją žuvau aš, Lisos tėvai ir brolis. Per tą sumaištį nežinia kaip – pati to nesuvokdama – Lisa pasinaudojo dvasios elementu ir prikėlė mane iš mirusiųjų. Abi ilgą laiką to nežinojom. Tiesą sakant, nė nenumanėm apie dvasios, kaip penktojo elemento, egzistavimą. Nelaimė, apie dvasios elementą žinojo vienas asmuo. Viktoras Daškovas, mirštantis morojų princas, sužinojo apie Lisos galias, nusprendė ją pagrobti ir paversti asmenine gydūne – iki pat mirties. Supratusi, kad Lisą kažkas persekioja, nusprendžiau perimti vadžias į savo rankas. Mudvi pabėgom iš Akademijos ir kurį laiką gyvenom tarp žmonių. Buvo visai šaunu, tik gerokai ištampė nervus. Taip slapstėmės dvejus metus, paskui Šv. Vladimiro administracija mus susekė ir prieš du mėnesius partempė atgal. Tada Viktoras žengė lemiamą žingsnį – pagrobė Lisą ir kankino, kol ši galiausiai pasidavė. Jis griebėsi gan radikalių priemonių – pavyzdžiui, užleido aistros kerus ant manęs ir mano mokytojo Dimitrijaus. (Apie jį vėliau.) Viktoras netgi pasinaudojo valdančios dvasios elementą Lisos sutrikusia psichika. Tačiau visa tai niekis, palyginti su tuo, kaip jis pasielgė su savo dukra Natali. Jis įtikino ją tapti strigoje, kad padėtų jam pabėgti. Ji buvo nužudyta. Tačiau vėliau sulaikytas Viktoras, atrodė, visai to nesigaili. Kai apie tai pagalvoju, nė kiek nesisieloju augusi be tėvo. Taigi dabar turiu saugoti Lisą nuo strigojų ir morojų. Tik keletas iš Akademijos žino apie jos galias, bet esu tikra, kad pasaulyje yra ir daugiau viktorų, norinčių ja pasinaudoti. Laimė, turiu nepaprastą ginklą, padedantį ją saugoti. Man gyjant po
Šalčio dvelksmas
11
avarijos tarp mūsų atsirado ryšys. Dabar galiu matyti ir jausti tai, ką patiria ji. (Beje, ryšys vienpusis. Manęs ji nejaučia.) Ryšys padeda ją saugoti, perspėja, jei kas atsitinka, nors kartais labai keista būti kito galvoje. Neabejojam, kad dvasios elemento galimybės daug platesnės, tik mes dar visko neatskleidėm. Tuo tarpu stengiuosi tapti pačia geriausia sergėtoja. Pabėgusi atsilikau nuo programos, todėl dabar lankau papildomas treniruotes, kad pasivyčiau kitus. Nieko kito pasauly netrokštu taip, kaip apsaugoti Lisą. Deja, mano pastangas sunkina du dalykai. Pirmas – dažniausiai pirma padarau, o tik paskui pagalvoju. Dabar taip nutinka vis rečiau, bet jei mane kas suerzina, iš pradžių trenkiu, o tik paskui pasižiūriu, kam kliuvo. Kai pavojus kyla tiems, kuriuos myliu, taisyklių nepaisau. Antra mano gyvenimo bėda – Dimitrijus. Jis nužudė Natali, bet, kaip sergėtojui, jam nėra lygių. Be to, jis pats visai nieko. Na gerai, gerai, ne nieko. Jis baisiai seksualus – iš tų, kuriuos pamatęs sustingsti vidury gatvės, o tave nutrenkia automobilis. Bet, kaip jau sakiau, jis mano mokytojas. Be to, jam dvidešimt ketveri. Dvi priežastys, kodėl neturiu jo įsimylėti. Bet svarbiausia priežastis ta, kad abu tapsim Lisos sergėtojais, kai baigsiu Akademiją. Jei domėsimės vienas kitu, negalėsime patikimai jos saugoti. Deja, man nekaip sekasi išmesti jį iš galvos ir esu tikra, kad jam taip pat. Sunku ir todėl, kad kai ant mūsų buvo užleisti aistros kerai, mudu vos nesuartėjom. Viktoras norėjo atitraukti mūsų dėmesį, kad galėtų pagrobti Lisą, ir jam pavyko. Buvau pasiruošus atsisveikinti su nekaltybe, o Dimitrijus – ją atimti. Paskutinę akimirką mums pavyko nutraukti kerus, bet ta naktis išliko mano atminty ir dėl to kartais būna sunku susikaupti per treniruotes.
12
Richelle Mead
Beje, aš Rouz Hetavėj. Man septyniolika, mokausi saugoti ir žudyti vampyrus, esu įsimylėjus man visiškai netinkantį vaikiną ir turiu geriausią draugę, kuri naudodama magiją gali išsikraustyti iš proto. O kas sakė, kad mokykloje lengva?
V V Pirm a s
Kai maniau, kad diena jau nebegali būti blogesnė,
geriausia draugė pasakė, kad kraustosi iš proto. Vėl. – Ir tada aš... Ką pasakei? Stovėjom jos bendrabučio koridoriuje, aš pasilenkus rišausi batą. Po jos žodžių staiga pakėliau galvą ir pažvelgiau pro užkritusius susivėlusius gaurus. Po pamokų buvau užsnūdus, todėl kad nepavėluočiau, išlėkiau kaip kūtvėla. O šviesūs Lisos plaukai kaip visad buvo labai tvarkingi – lygūs, šilkiniai. Ji stebėjo mane su šypsena. – Tik sakau, kad vaistai nebeveikia taip kaip anksčiau. Atsistojau ir atmečiau nuo veido plaukus. – Ką nori pasakyti? – Pro mus skubėjo morojai – valgyti ar susitikti su draugais. – Ar tau... – pritildžiau balsą. – Ar tau sugrįžo galios? Ji papurtė galvą, akyse sužibo gailestis. – Ne. Magiją jaučiu, bet vis dar negaliu jos valdyti. Tiesiog pastaruoju metu pastebėjau kitką... Mane dažniau apima depresija. Aišku, ne tokia baisi kaip anksčiau, – skubiai pridūrė pamačius mano veidą. Kai Lisa negėrė vaistų, kartais jai pasidarydavo taip blogai, kad imdavo save žaloti. – Tiesiog dažnesnė nei anksčiau. – O kaip kitos blogybės, kurios tave kamavo? Nerimas? Kliedesiai?
14
Richelle Mead
Lisa nusijuokė, ji į tai nežiūrėjo taip rimtai kaip aš. – Galima pamanyti, kad skaitai psichiatrijos knygas. Aš iš tiesų jas skaitau. – Man dėl tavęs neramu. Jei sakai, kad vaistai nebepadeda, reikia nueiti pas daktarą. – Ne, ne, – skubiai paprieštaravo Lisa. – Man viskas gerai, tikrai. Vaistai veikia... tik nebe taip. Neverta jaudintis. Ypač tau – ypač šiandien. Jai pavyko nusukti kalbą. Prieš valandą sužinojau, kad šiandien man kvalifikacinis egzaminas. Tai egzaminas, teisingiau interviu, kurį visi novicai turi laikyti pradinėse gimnazijos klasėse. Pernai mudvi su Lisa buvom pabėgusios iš Akademijos, tad savąjį praleidau. Taigi šiandien važiuoju pas sergėtoją laikyti testo. Ačiū, kad perspėjot iš anksto. – Dėl manęs nesijaudink, – šypsodamasi pakartojo Lisa. – Pasakysiu, jei pasidarys blogiau. – Gerai jau, – nenoriai nusileidau. Tačiau dėl šventos ramybės pasitelkiau mūsų ryšį. Ji sakė tiesą. Šį rytą jautėsi rami ir laiminga, dėl nieko nesigraužė. Tačiau sielos gilumoje pajutau tamsius, neramius jausmus. Jie buvo silpni, bet priminė anksčiau ištikdavusius pykčio ir depresijos proveržius. Menkniekis, bet man nepatiko. Jai nereikėjo net tokio menkniekio. Pamėginau įsiskverbti giliau ir tada nutiko keistas dalykas. Mane supykino ir aš išlėkiau iš Lisos minčių. Per nugarą perbėgo šiurpas. – Gerai jautiesi? – susirūpinus paklausė Lisa. – Jau pamaniau, kad susivemsi. – Tai tik nervai, – pamelavau. Atsargiai pamėginau sugrįžti į jos mintis. Tamsos nebebuvo, ji pradingo be pėdsako. Gal vaistai vis dėlto tebeveikia? – Man viskas gerai.
Šalčio dvelksmas
15
Lisa parodė į laikrodį. – Paskubėk, kad nepavėluotum. – Po velniais! – susikeikiau. Lisa buvo teisi. Skubiai ją apkabinau. – Pasimatysim! – Sėkmės! – sušuko man pavymui. Perbėgusi Akademijos kiemą pamačiau savo mokytoją Dimitrijų Belikovą laukiantį prie hondos pilot. Kokia nuobodybė. Nesakau, kad tikėjausi Montanos kalnų keliais lėkti poršu, bet negi jis negalėjo rasti padoresnės mašinos? – Žinau, žinau, – pasakiau išvydusi jo veidą. – Atsiprašau, kad vėluoju. Prisiminusi, kad manęs laukia vienas svarbiausių testų gyvenime, staiga pamiršau Lisą ir jos vaistus. Norėjau ją saugoti, bet nieko nebus, jei nebaigsiu Akademijos ir netapsiu sergėtoja. Dimitrijus kaip visad atrodė stulbinamai gražiai. Masyvus pastatas už mūsų nelyginant milžiniškas žvėris metė ilgus šešėlius. Pradėjo snigti. Žiūrėjau, kaip lengvos, purios snaigės lėtai leidžiasi ant žemės. Keletas nukrito ant jo tamsių plaukų ir akimirksniu ištirpo. – Kas dar važiuoja? – paklausiau. – Tik mudu. Mano džiaugsmas virto ekstaze. Mudu su Dimitrijum. Vieni. Automobilyje. Ką gi, aš pasiruošus bet kokiems netikėtumams. – Toli? – paklausiau patyliukais melsdamasi, kad lauktų kuo ilgesnis kelias. Pavyzdžiui, visa savaitė, pakeliui apsistojant prabangiuose viešbučiuose. O gal įstrigsim sniego pusnyse ir tik mūsų kūnų šiluma padės palaikyti gyvybę? – Penkios valandos kelio. – Ak.
16
Richelle Mead
Kiek mažiau, nei tikėjaus. Kita vertus, penkios valandos geriau negu nieko. Vis dar yra šansų užstrigti sniege. Tamsus, apsnigtas kelias būtų pasirodęs sunkus žmogui, tačiau dampyrų regėjimas nepalyginamai geresnis. Žiūrėjau į tolį ir stengiausi negalvoti, kaip Dimitrijaus losjonas pripildo automobilio saloną gaivaus, aštraus kvapo, nuo kurio, atrodė, tuoj ištirpsiu. Prisiverčiau mintyti apie testą. Tokiam testui nepasiruoši. Jį arba išlaikai, arba ne. Sergėtojai lanko novicus ir šnekasi apie jų pasiryžimą tapti sergėtojais. Tiksliai nežinau, ko jie klausinėja, bet metams bėgant susikaupė nemažai gandų. Sergėtojai vertina novicų charakterį ir pasiryžimą, o kai kuriuos pripažįsta netinkamais. – Ar paprastai ne jie atvažiuoja į Akademiją? – paklausiau Dimitrijaus. – Aišku, mėgstu pasivažinėti, bet kodėl važiuojam mes? – Važiuojam pas jį, ne pas juos. – Jo balse buvo justi silpnas rusiškas akcentas, visai nežymus, veikiau ne akcentas, o kilmės užuomina. Lažinuosi, kad angliškai jis kalba netgi taisyklingiau už mane. – Tai ypatingas atvejis ir jis daro mums paslaugą, todėl važiuojame mes. – Kas jis? – Arturas Šionbergas. Staigiai pasisukau į Dimitrijų. – Kas? Arturas Šionbergas buvo gyva legenda. Vienas didžiausių strigojų žudikų tarp šiandieninių sergėtojų, be to, kadaise vadovavo Sergėtojų tarybai, kuri skiria sergėtojus morojams ir taip nulemia mūsų likimą. Vėliau jis atsistatydino ir grįžo saugoti vienos iš kilmingųjų šeimų – Badikų. Tačiau net ir atsistatydinęs tebebuvo garsus. Jo žygdarbiai įtraukti į mūsų mokymo programą.
Šalčio dvelksmas
17
– Ar daugiau niekas negalėjo? – paklausiau spigiu balsu. Pastebėjau, kad Dimitrijus mėgina nuslėpti šypseną. – Viskas bus gerai. Be to, jei išlaikysi Arčio testą, tau tai bus puiki rekomendacija. Artis. Dimitrijus tujinasi su vienu iškiliausių visų laikų sergėtojų. Aišku, ir pats Dimitrijus nepaprastas sergėtojas, tai ko čia stebėtis. Abu nutilome. Prikandau lūpą galvodama, ar atitiksiu Arturo Šionbergo standartus. Nors mano pažymiai buvo geri, bet pabėgimas ir muštynės, į kurias nuolat įsiveldavau, galėjo mesti šešėlį būsimai karjerai. – Viskas bus gerai, – pakartojo Dimitrijus. – Tavo pranašumai nusveria trūkumus. Kartais atrodydavo, kad Dimitrijus skaito mano mintis. Šyptelėjau ir išdrįsau pakelti į jį akis. Ir suklydau. Ilgas, lieknas kūnas, net sėdėdamas jis atrodė aukštas. Tamsių akių gelmė. Pečius siekiantys rudi plaukai, surišti į uodegą. Jo plaukai kaip šilkas – glosčiau, kai Viktoras Daškovas buvo užleidęs ant mūsų aistros kerus. Sukaupusi visą valią prisiverčiau lygiai kvėpuoti ir nusisukau. – Ačiū, treneri, – paerzinau jį susmukdama sėdynėje. – Aš čia, kad padėčiau, – atsakė jis ramiai, atsipalaidavęs. Paprastai Dimitrijus būdavo įsitempęs, pasiruošęs galimam užpuolimui. Tikriausiai nusprendė hondoje galįs jaustis saugus – bent jau tiek, kiek gali jaustis saugus šalia manęs. Ne man vienai sunku atsispirti mudviejų tarpusavio traukai. – Žinai, kas tikrai padėtų? – paklausiau vengdama jo žvilgsnio. – Hmm? – Jei išjungtum šitą sušiktą muziką ir paleistum ką nors, kas buvo sukurta jau nugriovus Berlyno sieną.
18
Richelle Mead
Dimitrijus nusijuokė. – Iš visų dalykų istoriją moki prasčiausiai, bet kažkodėl labai daug išmanai apie Rytų Europą. – Ieškau medžiagos juokeliams, drauge. Šypsodamasis jis perjungė radijo stotį. Suskambo kantri garsai. – Ei, turėjau omeny ne tai! – sušukau. Mačiau, kad jis vos tvardosi nesusijuokęs. – Rinkis – viena arba kita. Atsidusau. – Tiek to. Grįžkim į devintą dešimtmetį. Jis perjungė stotį, o aš sukryžiavusi rankas klausiausi neva europietiškos grupės dainos, kaip vaizdo klipai nužudė radijo žvaigždę. Jei būčiau galėjusi, būčiau sudaužiusi radiją. Ir staiga penkių valandų kelias nebeatrodė toks trumpas, kaip maniau. Arturas ir jo saugoma šeima gyveno prie I–90 greitkelio, nedideliame miestelyje netoli Bilingso. Morojų nuomonės dėl gyvenamosios vietos skyrėsi. Vieni tvirtino, kad saugiausia gyventi didmiesčiuose, kur vampyrai išnyksta minioje, o naktinis gyvenimas ne taip krinta į akis. Kiti, kaip Badikų šeima, rinkosi mažus miestelius – kuo mažiau žmonių tave matys, tuo mažiau pastebės. Įkalbėjau Dimitrijų sustoti pakelės užkandinėje, paskui dar užsukom į degalinę, taigi Badikų namus pasiekėm tik vidurdienį. Namas buvo paprastas, vieno aukšto, dengtas pilku medžiu, su dideliais langais – žinoma, tamsintais. Atrodė naujas ir brangus, ir nors stovėjo nuošalioje vietovėje, kaip tik tokiame name, mano įsitikinimu, ir turėjo gyventi kilmingųjų šeimos.
Šalčio dvelksmas
19
Iššokau iš automobilio, batai įsmuko į purų sniegą, po juo sugurgždėjo žvirgždas. Diena buvo rami, pūstelėdavo tik reti vėjo gūsiai. Mudu su Dimitrijum nužingsniavom prie namo akmenukais grįstu takeliu. Mačiau, kaip jis surimtėjo, nors šiaip buvo nusiteikęs pakiliai kaip ir aš. Abu jautėmės prasikaltę dėl smagios kelionės. Koja slystelėjo ant apledėjusio takelio ir Dimitrijus akimirksniu ištiesė ranką, kad mane prilaikytų. Apėmė keistas déjà vu, prisiminiau tą vakarą, kai pirmąkart susitikom – tada jis irgi prilaikė mane, kad nepargriūčiau. Ir šaltyje ranka buvo šilta, šiluma skverbėsi net pro storą palto medžiagą. – Viskas gerai? – paklausė jis mane paleisdamas. Didžiai nusivyliau. – Taip, – atsakiau nudelbdama akis į apledėjusį takelį. – Negi jie nebarsto ledo druska? Pasakiau juokais, bet Dimitrijus staiga sustojo. Jo žvilgsnis tapo budrus. Jis nusigręžė ir apžvelgė namą supančius apsnigtus laukus. Jau norėjau klausti, bet Dimitrijaus elgesys mane sulaikė. Jis ilgokai tyrinėjo namą, tada nužvelgė apledėjusį takelį, paskui kelią, padengtą sniegu ir išmargintą mūsų pėdsakų. Dimitrijus lėtai nuėjo prie paradinių durų, aš sekiau iš paskos. Ten jis dar kartą stabtelėjo, šįkart patyrinėti durų. Jos nebuvo atviros, bet ir neuždarytos. Atrodė, lyg paskubomis privertos. Durų kraštai subraižyti, lyg kažkas būtų laužęsis. Dabar joms atidaryti užteko menkiausio stumtelėjimo. Dimitrijus lengvai pirštais perbraukė durų kraštą, iš jo burnos kilo garas. Paliesta rankena trakštelėjo tarsi sulaužyta. Galiausiai jis tyliai pasakė: – Rouz, palauk automobilyje. – Bet...
20
Richelle Mead
– Eik. Tik vienas žodis, bet jo užteko. Vienu skiemeniu jis man priminė, kaip gali svaidyti žmones ir perverti kuoleliu strigojus. Pasukau atgal apsnigta pievele, vengdama slidaus takelio. Dimitrijus nejudėjo, kol įsėdau į automobilį ir kuo tyliau uždariau dureles. Tada labai tyliai pravėrė vos besilaikančias duris ir pradingo viduje. Degdama smalsumu suskaičiavau iki dešimties ir išlipau. Supratau negalinti eiti jam įkandin, bet man buvo smalsu, kas čia nutiko. Nevalyti keliai ir takeliai bylojo, kad čia negyvenama jau kelias dienas. Aišku, gal Badikos tiesiog nebuvo niekur išėję. Jie galėjo tapti paprasčiausio įsilaužimo aukomis arba ko nors išsigąsti – tarkim, strigojų. Tai patvirtino ir apsiniaukęs Dimitrijaus veidas, nors tokia prielaida atrodė mažai tikėtina, nes juos saugojo pats Arturas Šionbergas. Pakėliau akis į blausų dangų. Vidurdienis. Saulė zenite. Strigojai nekenčia saulės šviesos. Tad jei ir turėčiau ko saugotis, tai nebent Dimitrijaus pykčio. Apėjau namą iš dešinės, klimpdama į kur kas gilesnį sniegą – čia pusnys siekė kokį trisdešimt centimetrų. Nepastebėjau nieko keisto. Nuo stogo kybojo varvekliai, tamsinti langai slėpė paslaptis. Staiga mano koja už kažko užkliuvo ir aš pažvelgiau žemyn. Sniege, įsmigęs į žemę, gulėjo sidabro kuolelis. Susiraukusi pakėliau ir nubraukiau nuo jo sniegą. Kodėl kuolelis paliktas čia? Kuoleliai nepaprastai vertingi, tai galingiausias ginklas, įsmeigtas į širdį jis gali akimirksniu nužudyti strigojų. Kaldindami kuolelius keturi morojai užkerėdavo juos visų keturių elementų magija. Nors dar nemokėjau juo naudotis, laikydama rankoje pasijutau saugiau ir tęsiau apžiūrą.
Šalčio dvelksmas
21
Namo gale didelės durys atsivėrė į verandą, kurioje tikriausiai labai smagu vasarą. Tačiau stiklas buvo išdaužtas, skylė užtektinai didelė žmogui pralįsti. Tylutėliai užlipau laipteliais saugodamasi, kad nepaslysčiau – žinojau, kad man kaip reikiant klius, jei Dimitrijus sužinos, ką išdarinėju. Net ir tokiame šaltyje man sprandu tekėjo prakaitas. Vidurdienis, priminiau sau. Nėra ko bijoti. Užlipau į verandą ir įnikau tyrinėti tamsintą stiklą. Sunku pasakyti, kuo jis išdaužtas. Į vidų pripustyta sniego, jis tirpo ant šviesiai mėlyno kilimo. Truktelėjau durų rankeną, bet jos buvo užrakintos. Bet kam tai rūpi, jei stikle tokia skylė? Saugodamasi, kad nesusipjaustyčiau, įkišau ranką į vidų ir atstūmiau skląstį. Atsargiai ištraukiau ranką ir stumtelėjau duris. Jos tyliai sugirgždėjo, tačiau tokioje tyloje garsas pasirodė kurtinantis. Žengiau į vidų ir sustojau saulės nušviestame prieangyje. Netrukus akys apsiprato su prieblanda. Pro duris besiveržiantis vėjas plaikstė užuolaidas. Svetainėje buvo viskas, ką galėjai tikėtis joje rasti: televizorius, sofos, supamoji kėdė. Ir kūnas. Moters kūnas. Ji gulėjo ant nugaros priešais televizorių, tamsūs plaukai išsidraikę ant grindų. Sustingęs žvilgsnis nukreiptas į lubas, oda per blyški net kaip morojei. Trumpai pasirodė, kad plaukai krinta ir jai ant kaklo, bet paskui supratau, kad tai kraujo srovelės – sukrešėjusio kraujo. Jai buvo perplėšta gerklė. Tas klaikus reginys buvo toks siurrealistiškas, kad ne iškart suvokiau ką matanti. Pažvelgęs į moterį galėjai pamanyti, kad ji miega. Bet tada pamačiau kitą kūną – už kelių žingsnių ant šono gulėjo vyras, šalia jo ant kilimo juodavo kraujo dėmė. Dar vienas kūnas – vaiko – tysojo šalia sofos. Kitame kambario gale – dar vienas. Ir dar vienas. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas.
22
Richelle Mead
Staiga supratau, kad matau skerdynes ir širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Ne, ne. Negali būti. Juk dabar diena. Dieną tokių dalykų nenutinka. Iš gerklės besiveržiantį riksmą staiga nutildė burną užspaudusi pirštinėta ranka. Jau norėjau priešintis, bet užuodžiau Dimitrijaus losjoną. – Kodėl niekada neklausai? Jei jie tebebūtų čia, gulėtum negyva. Nieko neatsakiau – ir dėl užspaustos burnos, ir dėl šoko. Sykį mačiau mirštantį žmogų, bet tokių skerdynių dar neteko matyti. Netrukus Dimitrijus atitraukė ranką, bet liko stovėti šalia. Nors ir norėjau, negalėjau atplėšti akių nuo baisaus reginio. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas. Galiausiai pasisukau į Dimitrijų. – Dabar diena, – sušnibždėjau. – Dieną tokių dalykų nenutinka. – Mano balse suskambo nevilties gaidelės, tarsi maža mergaitė būtų prašiusi pasakyti, kad tai netiesa, kad jai tik prisisapnavo. – Taip gali nutikti bet kada, – atsakė Dimitrijus. – O šitai nutiko ne dieną. Greičiausiai prieš keletą naktų. Dar kartą žvilgtelėjau į kūnus ir apmiriau. Dvi dienos. Dvi dienas guli negyvas, o niekas pasaulyje nežino, kad tavęs nebėra. Mano akys užkliuvo už vyro, gulinčio netoli durų į koridorių, kūno. Aukšto, pernelyg raumeningo, tikrai ne morojaus. Dimitrijus tikriausiai pastebėjo mano žvilgsnį. – Arturas Šionbergas, – pasakė jis. Spoksojau į kruviną Arturo gerklę. – Jis negyvas, – tariau, lyg nebūtų aišku. – Tai neįmanoma. Kaip strigojus galėjo nužudyti Arturą Šionbergą? – Legendų niekas nežudo.
Šalčio dvelksmas
23
Dimitrijus tylėjo. Jis uždėjo savo ranką ant manosios, laikančios kuolelį. Krūptelėjau. – Kur jį gavai? – paklausė. Atgniaužiau delną ir atidaviau jam kuolelį. – Radau lauke. Gulėjo ant žemės. Dimitrijus apžiūrėjo kuolelį. Sidabras sutvisko šviesoje. – Jis pažeidė apsauginį žiedą. Vis dar sukrėsta ne iškart supratau, ką jis pasakė. Paskui toptelėjo. Apsauginius magiškus žiedus kaldina morojai. Kaip ir kuoleliai, jie kaldinami pasitelkus visų keturių elementų magiją. Tam darbui reikia stiprių magijos valdytojų, dažniausiai visų keturių elementų. Apsauginiai žiedai sulaiko strigojus, nes magija kupina gyvybės, o strigojai jos neturi. Bet apsauginių žiedų kerai greitai išblėsta, o juos pakrauti užtrunka. Dauguma morojų jais nesinaudoja, tik kai kurie. Pavyzdžiui, Šv. Vladimiro akademijoje. Ir čia buvo apsauginis žiedas, bet kažkas išsklaidė jo magiją persmeigdamas kuoleliu. Susikirto dvi magijos, kuolelis pasirodė stipresnis. – Strigojai negali liesti kuolelių, – pasakiau. Pastebėjau, kad pernelyg dažnai kartoju „negali“. Nelengva, kai sukrečiami tikėjimo pagrindai. – O joks morojus ar dampyras to nepadarytų. – Tik žmogus. Pažvelgiau Dimitrijui į akis. – Žmonės nepadeda strigojams... – nebaigiau minties. Dar vienas neigimas. Bet negalėjau susilaikyti. Kovodami su strigojais naudodavomės saulės šviesa, kuoleliais, žiedais, magija ir taip toliau. Jų silpnybės suteikdavo mums pranašumą. Tačiau jei strigojams padeda žmonės, kurių tie dalykai nebaugina...
24
Richelle Mead
Dimitrijus tebebuvo įsitempęs, pasirengęs užpuolimui, tačiau tamsiose akyse suspindo užuojautos kibirkštėlė. – Taigi viskas keičiasi, ar ne? – paklausiau. – Taip. Viskas keičiasi.