VIRSELIS
Romeo poreikis nužudyti prieš išžagi-
nant auką – jo ritualo esmė. Nes pasiekęs orgazmą jis, kaip mes visi, praranda kontrolę, apsinuogina, pasirodo esąs pažeidžiamas. Jis negali leisti, kad aukos tai suprastų, bijo, kad jos to nepanaudotų prieš jį. Mirusios šios moterys nebepavojingos. Dr. Melanė Rozen, „Peržengus ribą“
1 Paskutinį kartą su Melane Sara Rozen kalbėjosi tą ankstyvą se
sers nužudymo dienos rytą. Paprastai Sara mirtinai įtūždavo, jei ją prikeldavo prieš suskambant žadintuvui, bet tuo metu sapna vo tokį siaubingą košmarą (milžiniška ranka storais plaukuotais pirštais gniaužė jai gerklę, o balsas iš tamsos kimiai kvietė: „Sara, Sara“), kad dėl to skambučio jai palengvėjo, bet tik tol, kol išgir do balsą kitame laido gale. – Žinojau, kad tai tu, – dar neatsipeikėjusi pasakė Sara, braukdama nuo kaktos užkritusią trumpų, šiurkščių kaštoni nių plaukų sruogą. Pagrabaliojo akinių prie lovos tarp galybės ant staliuko prikrautų daiktų: žurnalų, laikraščių, knygų, ža dintuvo, nugertos baltojo vyno stiklinės, – šią, žinoma, netyčia apvertė. Nekreipdama dėmesio į išsiliejusį vyną ir toliau gra binėjo. Džono Lenono stiliaus akiniai truputį įlenktais rėme liais kažkodėl pasirodė besą po pagalve kartu su tuščia deserto lėkštele – vakar smaguriavo žemės riešutų sviestu ir drebučiais. Traukiant akinius, porceliano lėkštutė nukrito ant grindų ir su tarškėjo. – Kas atsitiko? – paklausė Melanė. – Nieko. Lėkštė, – atsakė Sara, dėdamasi akinius.
. 27 . . .
r o m e o
Kai Sarai tekdavo bendrauti su sunkiais žmonėmis, tiksliau – su kuriais pačiai būdavo sunku bendrauti, ji stengdavosi nusira minti sutelkdama dėmesį į daiktus. – Tu tokia apsileidėlė, Sara, – švelniai papriekaištavo Melanė. – Aš geriau jaučiuosi, kai aplink netvarka. Saros miegamasis iš tikrųjų atrodė taip, lyg į jį būtų įsilauž ta – visi spintos stalčiai ištraukti, iš jų karojo megztiniai, koji nės, apatiniai drabužiai. Vaizdas, lyg nerūpestingas plėšikas būtų beviltiškai ieškojęs paslėptų brangenybių. O tos brangenybės – surizgusių papuošalų krūva, įskilęs kavos puodelis, auskaras, sulamdytos pėdkelnės – mėtėsi ant stalo. Ant vienintelio krėslo, medinės supamosios kėdės, kurią paliko buvęs nuomininkas, kėpsojo vakar vilkėtų drabužių krūva. Netvarką dar didino prie galinės kambario sienos išrikiuotos kartoninės dėžės, nejudintos nuo pernai, kai Sara įsikraustė į šį vieno miegamojo butą pirma me aukšte. Melanė pašiurpo, kai sesuo apsigyveno Misijos rajo ne. Susišaudymai iš automobilių čia įprastas reiškinys. Ji kaltino Sarą dėl mazochistinio neatsargumo. Iš tiesų Sara buvo didelė bailė, bet baimė dėl išorinių dalykų vertė pamiršti vidines bėdas, šios ją kur kas labiau baugino. – Sara, tu nesusitvarkysi gyvenimo, kol nesusitvarkysi namų, – įgėlė Melanė. – Pamokslas? Tiek metų mokeisi psichoanalizės ir tik tiek gebi? – atkirto Sara.– Bet dar labai ankstus rytas, Mele. Gal dar neapšilai? – Jau beveik septynios. Ar tau nereikia devintą būti darbe? – Reikia. Taigi gerą pusvalandį dar galėjau pamiegoti. – Sara neketino dėkoti seseriai, pažadinusiai iš košmaro, – toji iš karto pultų analizuoti. – Neturiu laiko, – energingai pasakė Melanė. – Pirmasis paci entas pasirodys už dešimties minučių. Tai visiškai patenkino Sarą, nes pakęsti vyresniąją seserį pajė gė tik labai nedidelėmis dozėmis. – Ko nori? – paklausė. – Pati žinai ko – kad aplankytum tėtį.
e l i s e
t i t l e
. . . 28 .
Sara krito ant pagalvės ir iki smakro užsitraukė apklotą. Įsi painiojęs į užvalkalą batelis nukrito ant grindų. – Dar taip anksti... – Žadėjau šįvakar tave išsitempti, bet turiu pasimatymą, todėl nuvyksim ryt per pietus. Užsuksiu pas tave į darbą. – Ne, – paprieštaravo Sara. – Važiuosiu viena. Kad ir kaip liūdna slaugos namuose lankyti tėvą, paversti šį įvykį šeimos sąjunga būtų dar didesnė blogybė. – Kada važiuosi, Sara? Jau ištisas savaites nebuvai, – niurzgėjo Melanė. – Praeitą kartą jis vien ir tekalbėjo, kad nemato tavęs ir kad visai jį pamiršai. – Tik jau nemėgink sužadinti kaltės jausmo, Mele. – Sara žino, kaip sesuo nekenčia, kai ją vadina ne Melane. Šį vardą tėvas jai išrinko šlovingosios austrų psichoanalitikės Melanės Klein garbei. Kaipgi kitaip. – Pakaks, Sara. – Tu – geroji dukrelė, aš – nevykėlė. Kas čia naujo? – Aš nieko tau nesistengiu sužadinti. Pati jautiesi kalta, o kimbi prie manęs. Neturiu tam laiko. Tai kada jį aplankysi? – Šeštadienį. – Sara sumetė, kad gal pavyks priprašyti gerą draugą Bernį eiti kartu. Paremtų moraliai. Ji atsiduso. – Na, ar jau laiminga? – Laiminga? Ne, Sara, aš nelaiminga. Kaip galiu būti laimin ga, kai mano tėvas, kadaise vienas žymiausių pasaulio psichoa nalitikų, mãno, jog man penkeri metukai, ir nori migdyti mane sūpuodamas ant kelių ir dainuodamas lopšinę. Sara susiraukė, bet kai prabilo, jos tonas buvo ramus ir daly kiškas. – Žmogus serga Alzheimerio liga. Argi ne tu visada man liepi žvelgti tiesai į akis? Manau, šį požiūrį perėmei iš tėvo. Dabar, kai jam nebereikia... – Ar visiškai nieko nejauti tėvui? Dėl Dievo, Sara, tu jau nebe vaikas. Juk negali kaltinti manęs, kad tėtis mane mylėjo labiau. Sara patraukė knygą, kad galėtų pasižiūrėti į laikrodį.
. 29 . . .
r o m e o
– Be trijų septynios, Mele. Neversk paciento laukti. Ar vyksta koks nors kontrperkėlimas? – Aš tau paskambinsiu rytoj, – pasakė Melanė veikiau nuliū dusi nei suirzusi. – Kai aplankysiu tėtį. Turėsiu minutę naujie noms papasakoti, nes antrą valandą susitinku su Feldmanu. – Perduok linkėjimus, – abejingai tarstelėjo Sara. – Tėčiui ar Feldmanui? – Pati nuspręsk, sese. Tu psichiatrė. – Pasakyk, ką matai? Sara užsidėjo akinius, atsistojusi prieš molbertą mažoje vir šutinio aukšto studijoje Somoje, apleistame sandėlių rajone į pietus nuo Tenderloino. Patalpa buvo prisigėrusi aliejinių dažų, terpentino tvaiko. Ir keptų lašinukų – Hektoro Sančeso pusry čių – kvapo. – Na, – nekantriai paragino dailininkas neskubančią atsakyti Sarą. Ji atsikrenkštė. Hektoro paveikslas kėlė nerimą, tačiau ir dė mesį prikaustė. – Primena jūrą per audrą. Sąmyšis, žiaurumas, įniršis, bet ir jaudina. Justi didelė jėga. – Ar jį galima palyginti su... – balsas nutrūko, galva nusviro, lyg sprandui būtų per sunku ją išlaikyti. – Tu žinai, – sumurmė jo jis. Sara atsigręžė į pacientą. Hektoras Sančesas visai neprimena dailininko. Kai prieš porą mėnesių pirmą kartą įėjo į jos kabinetą Reabilitacijos centre, palaikė jį darbininku, spėjo esant dokinin ką. Maždaug trisdešimties, stambus, raumeningas, vėjaraupių randais išmargintas veidas, trumpi juodi plaukai, tamsi Lotynų amerikiečio oda, ant peties didelis akmens luitas. – Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad geresnis? – Sara buvo ma čiusi jo prieš avariją tapytus darbus, ištikus smarkaus įniršio ir nevilties priepuoliui jis juos suraižė virtuviniu peiliu. – Nemeluok! Sara gūžtelėjo pečiais.
e l i s e
t i t l e
. . . 30 .
– Matai mano mintis? Tai kodėl klausi? Sančesas nusiplėšė tamsius akinius ir įtūžęs nusviedė per stu diją. – Viskas mėšlas. Neįsivaizduoju, kodėl leidausi įkalbamas. Nesąmonės! Ir tu tai vadini reabilitacija? Matyt, esi gerokai kvėš telėjusi, jei sumanei šį kvailą planą. Tapsiu pajuokos objektu. Sara priėjo prie Hektoro, sėdinčio ant medinės taburetės ir rankas susigrūdusio į dažais ištepliotų džinsų kišenes. Jos apy rankės skambčiojo. Įdėmiai pažvelgė į jo veidą, nesibjaurėdama išvirtusiais aplink jo akis randais. Dabar jų neslėpė tamsūs aki niai, o raukšlėti vokai dengė tamsias lyg razinos akis. „Prieš mo tociklo avariją jo akys tikriausiai buvo nepaprastai seksualios“, – liūdnai pagalvojo Sara. – Tu ne pajuokos objektas, Hektorai, tu – dailininkas. – Aklas kaip kurmis. – Tu aklas dailininkas. Ko nepajėgei matyti akimis, tapydamas šią drobę, matei vidumi. Viskas išsiveržė – piktai ir gyvai, niūriai ir grėsmingai. Patinka tau ar ne, bet tai velnioniškai puiku. Griežtai sučiauptos Hektoro lūpos staiga išsikreipė į pašaipų vypsnį. – Keikiesi? Nelabai profesionaliai, panele Rozen. Sara spustelėjo dailininkui petį. – Leisk man atsipūsti, vaikine. Turiu aplankyti dar porą žmo nių. Be to, kabinete užpildyti krūvas popierių. – Viešpatie, koks nuobodus tavo gyvenimas, Sara. Tau ir pa čiai nepakenktų šiokia tokia reabilitacija. – Jis ištiesė ranką ir pirštais suėmė jos žastą. – O ką, jei mes nueitume šįvakar kur nors užkąsti? – Hektorai, tu žinai taisykles. Negaliu eiti į pasimatymus su pacientais. – Taisyklės – švaistyklės! Tau reikia daugiau valgyti. Liesa kaip turėklas, ranka lyg vištos koja. – Aš ryju kaip kiaulė, tik viską sudeginu, – įžūliai tarė ji. Jis žvelgė į ją neregio akimis. – Pasakyk man, ką aš matau, Sara.
. 31 . . .
r o m e o
Sara krūptelėjo. – Ką? – Tu žinai. Pavaizduok save kaip piešinį. – Nori aprašymo? – Aha, – nusišaipė jis. – Pradėk nuo galvos ir pamažu leiskis iki pėdų. – Gana, Hektorai. Neturiu laiko. – Ji ištraukė ranką. – Aš pasakysiu, ką žinau iš savo šiek tiek įžūlaus grabalioji mo, – tarė jis, geidulingai šyptelėdamas. – O tu užkamšysi spra gas. Pavyzdžiui, žinau, kad tavo labai trumpi plaukai, panašūs į dygliakiaulės, – tikriausiai pati juos kerpiesi. Rengiesi kaip su knista čigonė – ilgi, nutįsę sijonai, apdribusios, dukslios palaidi nukės, sandalai. – Iš kur žinai apie sandalus? – Jie smukčioja, kai vaikščioji. Kur aš sustojau? Aha. Puošiesi kaip sumauta Kalėdų eglutė. Daug aukso... – Sidabro, – pertraukė ji.– Nemėgstu aukso. – Taip. Sidabras tinka. Ir apsikarsčiusi karoliais. Dar dideli auskarai, vėriniai, apyrankės. Sakiau, tu kaulėta, bet lažinuosi, kad slepi daug geresnę figūrą, nei apsimeti. Sara neramiai sukrutėjo. – Ko, po velnių, tu nori, Hektorai? Mano liemenėlės dydžio? – suirzo ji. – Trisdešimt antras B? – Ar tu tikrai aklas? – Manau, tu pritrenkiamai patraukli, bet kaip įmanydama tai slepi. Ji ironiškai nusijuokė. – Vienas – vienas. Man reikia eiti. Pasimatysim po dviejų sa vaičių. Tiesa, rytoj trečią valandą Arkinas iš Bomono galerijos ateis pažiūrėti tavo šedevro, gražiai elkis su juo, gerai? Ji nusiėmė akinius, įsikišo juos į didelį medžiaginį krepšį, ka bantį ant peties, ir pasuko prie durų. – Ei, Sara! – šūktelėjo jis. – Ką?
e l i s e
t i t l e
. . . 32 .
– Juk tau patinka vaikinai? – Tik ne tada, kai jie lyg rakštis užpakalyje. – Ji atidarė du ris. – Iki pasimatymo, Sančesai. Jis nusijuokė. – Pasimatysim, Rozen. Mano sapnuose. Artėjo to paskutinio spalio ketvirtadienio vidurdienis. Sara išėjo iš Reabilitacijos centro Edžio gatvėje ir pėsčia patraukė Vaneso gatve į savo skyrių netoli Visuomenės centro. Ėmė dulkti lietutis. Ištisas savaites San Franciske nelijo. Gražios dienos, slenkančios viena paskui kitą, varė iš proto vietos meteorologus, – orų pro gnozės buvo nuobodžios. Dulksna tikriausiai praskaidrino jiems nuotaiką, to nepasakytum apie Sarą. Jai tiko puikus oras, o lie tus išmušdavo iš vėžių. Staiga prisiminė save – aukštą, nerangią, vos trylikos metų sulaukusią mergaičiukę, stovinčią prie savo kambario lango, ką tik įsikrausčiusią į nejaukų Viktorijos stiliaus namą Skoto gatvėje. Veidas prispaustas prie vėsaus stiklo, lietus vis pila, o ji spokso į įlanką ir Aukso Vartų tiltą, apgaubtą rūko. Ašaros rieda stiklu. Tada nekentė to namo Ramiojo vandenyno aukštumose. Ir dabar nekenčia. Tėvo namas. Dabar sesers. Na ir gerai. Sara nie kada jo nenorėjo. Ta vieta kėlė tik nemalonius, liūdnus prisimi nimus. Likimo ironija – juk jie, kraustydamiesi iš Malūno upės slėnio, bėgo nuo nemalonių, liūdnų prisiminimų. Nuo kai kurių dalykų neįmanoma pabėgti, nebent prisiversi nekreipti dėmesio. Arba dar geriau – visai išmesti juos iš galvos. Sara nemanė, kad turi daug gebėjimų. Tačiau vieną tikrai turėjo – talentą prisivers ti užmiršti... Kone visada pavykdavo. Vis dėlto šiandien nuotaika buvo bjauri, ir talentas apvylė. Prisiminimai žybsėjo lyg geltonos signalinės šviesos. Dėl šių neramių vizijų Sara kaltino lietų, tą kvailą sapnuotą košmarą ir rytinį sesers skambutį. Kažin ar Melanė tikrai sėdėjo ant tėvo kelių slaugos namuose? Sara užsimerkė, pajutusi nemalonų karš tį, sklindantį kūnu, nors žvarbus vėjas čaižė ją vis smarkėjančio lietaus čiurkšlėmis.
. 33 . . .
r o m e o
Moteris, spraudžianti tojotą į nedidelį tarpą prieš Deiviso biurą, netyčia spustelėjo sireną. Sara išplėtė akis. Sparčiai besiniaukiančiame danguje atklydusi iš įlankos ir plačiai išskleidusi sparnus pralėkė žuvėdra. Sara beviltiškai no rėjo skristi. Skristi, skristi iš čia. Pasiekusi Reabilitacijos skyrių, įsikūrusį neišvaizdžiame dango raižyje ties Vaneso ir Heizo gatvių sankirta, Sara buvo jau visiš kai sušlapusi ir sužvarbusi. Ji dirbo čia pastaruosius šešerius metus – nuo tada, kai gavo reabilitacinio konsultavimo magistrės laipsnį San Francisko valstybiniame universitete. Atlyginimas nedidelis – daug mažes nis už tą, kokio, kaip manė tėvas ir sesuo, Rozenai verti. Saros skonis, skirtingai nei jų, nereikalavo brangių daiktų, ji netroško didelių laimėjimų. Jei ne popierizmas, būtų visai patikę dirbti reabilitacijos konsultante. Jautėsi turinti tikslą, esanti reikalinga. Patiko dauguma pacientų – tie keturiasdešimt šeši invalidai, arba žmonės su fizine negalia, taip reikėjo vadinti, kad nepadarytum politinės klaidos. Dauguma Saros pacientų nekreipė dėmesio, kaip juos vadina, tetroško, kad jų gyvenimas grįžtų į vėžes, norė jo išmokti kokio nors amato, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui, ir dar – kad juos paliktų ramybėje. Sara troško to paties. Įžengus į neišvaizdų skyriaus vestibiulį, pilvas sugurgė. Prisi minė Hektoro pastabą, kokia ji liesa. Sara iš tikrųjų pamiršdavo pavalgyti. Ji apsigręžė, išėjo iš pastato ir pasuko į kavinukę čia pat už kampo nusipirkti ko nors priešpiečiams. Ant prekystalio buvo išrikiuoti suvynioti sumuštiniai. Ji nusipirko vieną su kala kutiena ir įsimetė į krepšį – nusineš į darbą. Imdama grąžą staiga pamatė kolegą ir geriausią draugą Bernį Grosmaną. Bernis, pri sistūmęs neįgaliojo vežimėlį prie neišvaizdaus staliuko kavinės gilumoje, gardžiavosi aštriu meksikietišku paprikų ir pupelių troškiniu. Jis pakėlė akis ir išvydo besiartinančią Sarą. – Tu visa šlapia, – tarė. Berniui šiek tiek per trisdešimt, jo veidas Sarai primena ke rubiną.
e l i s e
t i t l e
. . . 34 .
– Lyja. Bernis ištiesė ranką ir nosine ėmė šluostyti šlapią veidą. Sara nustūmė jo ranką ir įsispraudė ant kėdės šalia. – Pasitaupyk nosinę sau. Tau labiau reikia. Bet ir apsidrabstei! Jo tanki šėma barzda buvo apdrabstyta troškiniu. – Žinau. Tonis pasius. Jis taip kabinėjasi dėl tvarkos. – Bernis šyptelėjo. Sara išsitraukė iš krepšio sumuštinį, bet neišvyniojusi nustėro ir įtariai nužvelgė draugą. – Pasakei „Tonis“? Bernis nusiėmė gabaliuką jautienos nuo mėlynų medvilninių prasegtų marškinių. – Dar nepasakojau apie Tonį? Sara išvyniojo sumuštinį ir jį apžiūrėjo. Velnias. Ant etiketės parašyta „Kalakutiena su majonezu“, o ruginė duona visa išter liota garstyčiomis. Na ir tegu! – ji visiškai nealkana. – Berni, sakei, kad Tonis prakeiktas kietašiknis ir kad nė už ką su juo neprasidėsi. Bernis padėjo šaukštą ant stalo. Nuo dešinės rankos spazmų šaukštas šokčiojo tarsi būgno lazdelė, kol galiausiai nurimo. – Kada sakiau? Sara paknebinėjo sumuštinį, atsilaužė plutelę ir įsikišo į bur ną, stengdamasi nekreipti dėmesio į kartų garstyčių skonį. – Pala, šiandien ketvirtadienis. Vakar tu sirgai. Antradienį. Antradienį sakei, kad tas vaikinas – mėšlas. – Neišsigalvok, Sara. Aš tikrai sakiau „kietašiknis“. Bet nelygu kaip suprasi... Kartais tai visai ne trūkumas... Sara suvaitojo. – O, Berni, prašau! Jis nusišaipė. – Sara, kada nors prisipažinsi, kad patinka, kai aš vulgariai kalbu. – Taip, taip. Turint galvoj, kad dar tikiu pieninių dantukų fėja...
. 35 . . .
r o m e o
– O Dieve, Skarlete, kur mes būtume, jei netikėtume fėjo mis? – paerzino jis. – Cha, cha. – Žinau, žinau. Galėčiau būti komediantas, jei tik pajėgčiau atsistoti. – Jis draugiškai patapšnojo vežimėlio ratus. Sara išspaudė gaižią šypseną. – Gerai, gal ir nejuokinga. Beje, spėk, kas atėjo vakar manęs slaugyti, kai mėginau nugalėti tą sumautą skrandžio virusą? – Pati Florencija Naitingeil? – Pasirodo, Tonis – slaugos specialistas. – Iš kurio atimta licencija už „saldainiukų“ vogimą iš ligoni nės spintelės. Raminkis, Berni. Tau tikrai nereikia vaikino, pik tnaudžiaujančio narkotikais. Niekas to nežinojo geriau už Sarą, gal tik pats Bernis. Bernis Grosmanas buvo vienas pirmųjų Saros pacientų. Bai gęs koledžą šis jaunas homoseksualus žydas narkomanas buvo taip pridaužytas gėjų bare Kastro gatvėje, kad pakliuvo į vie šosios San Francisko ligoninės reanimacijos skyrių – jam buvo sulaužyti keli slanksteliai. Po šešių mėnesių fizinės reabilitacijos ir dviejų mėnesių, praleistų narkomanų gydymo centre, Bernis pateko į jos kabinetą – jau nevartojantis narkotikų, prikaustytas prie vežimėlio, vis dar žydas, vis dar gėjus, tikėdamas, kad, su laukęs trisdešimt penkerių, jis galės tapti mensch, garbingu žmo gum, kaip jį auklėjo imigrantai tėvai Pasadinoje. Praėjus dvejiems metams, dėl rūpestingos Saros priežiūros jis gavo reabilitacinio konsultavimo magistro laipsnį ir buvo įdarbintas bandomajam laikotarpiui konsultantu. Sarą pasky rė jo vadove. Po šešių mėnesių jis vis dar nevartojo narkoti kų, išlaikė civilinės tarnybos testą ir gavo nuolatinį darbą. Ėjo ketvirti sėkmingo darbo metai, tiek pat laiko jis nevartojo ir narkotikų. – Kaip man laikytis toliau nuo narkotikų? – paklausė Bernis ir nurijo šaukštą troškinio. – Beveik visi mano globotiniai – buvę narkomanai. Tiesa, įjunkę nevienodai. – Aš kalbu ne apie pacientus, – atkirto Sara.
e l i s e
t i t l e
. . . 36 .
– Brangute, Tonis jau septyni mėnesiai nebevartoja. Gar bės žodis, jei praris ką nors kitą negu aspirino tabletę, išspirsiu lauk. – Jis šyptelėjo. – Perkeltine prasme, žinoma. Bet svarbu tai, brangioji Sara, kad aš – ačiū Dievui – vis dar noriu dulkintis, nors ir nenoriu susiknisti gyvenimo. Pasak mano tėtušio, mes, kvailiai, brangiai mokame už gautas pamokas. – Jei jau užsiminei apie tėtušius... Sukta Bernio šypsenėlė atidengė kreivus iltinius dantis, kurių taip ir neištiesino metus nešiotos plokštelės. – Nekenti tėvo... – Negi kada sakiau, kad nekenčiu? – Vartodama tiek daug žodžių? – Jo dantinga šypsena dar praplatėjo. – Taip. Sara atsiduso. – Juk ne visada sakom tai, ką galvojam. – Arba ne viską, ką galvojam, – nepasidavė jis. – Kas šiandien? Saros galvos kvaršinimo diena? – suirzo ji. – Kokie mes jautrūs! – tarė jis, bet meiliai paglostė šlapius jos plaukus.– Papasakok Berniui. – Sesuo vis ragina aplankyti tėvą. Sako, kad jis klausinėja apie mane. Bernis užsitepė sviesto ant duonos ir pamerkė ją į troškinį. – Maniau, jis nė neatpažino tavęs, kai praeitą kartą lankei. – Neatpažino. Bet kartais prisimena. Kartais jis ypač aštraus proto. – Ji atsiduso. – Nežinau, kas blogiau... – Pasibaisėjusi pri siminė vieną iš pastarųjų apsilankymų, kai tėvas netgi per gerai ją atpažino. Tą kartą ji praleido su tėvu kankinantį pusvalandį ir nepra verdama burnos išklausė, kaip ji nieko nesugeba, neaiškiai kalba, kokia ji tinginė, pasalūnė, keistuolė, teisianti kitus. Žinoma, Sara negalėjo suversti kaltės tėvo ligai. Tuos pačius žodžius daugybę kartų girdėjo, kai jis dar nesirgo. Kai Sara buvo jaunesnė, o tėvas puikios sveikatos, kartais vi siškai sutriuškindavo ją. Paskui sušvelnindavo smūgį, kaltinda vo ją turint Pelenės kompleksą, primygtinai reikalaudavo, kad
. 37 . . .
r o m e o
kreiptųsi į psichoanalitiką ir įveiktų nevisavertiškumą ir parano ją. Sara atšaudavo, kad jei jau ji Pelenė, tai kur tada fėja krikšta motė ir kada pasirodys žavingasis princas su krištoline kurpaite. Jos nuomone, dauguma sutiktų vyrų buvo jei ne kiaulės, tai var lės, kurios, kad ir kiek bučiuotum, nevirsta princais. – Ar tikrai nori eiti jo aplankyti, Sara? – Bernis pažvelgė į ją vienu iš savo „aš tave kiaurai permatau“ žvilgsnių, dėl kurių ji vi sada pasijusdavo nejaukiai. Laikydama Bernį geriausiu draugu ir atsiverdama jam daugiau negu kam nors kitam, ji vis dėlto buvo labai uždara. Daugelio dalykų niekam nėra pasakojusi. – Žadėjau Melanei aplankyti jį šeštadienį. Bernis papurtė galvą, atsignybo išmirkusios duonos ir įsikišo gabalėlį į burną. – Kada liausiesi leidusis jųdviejų varinėjama, brangioji? Dėl Dievo meilės. Pramiegosi gyvenimą. Juk tau jau trisdešimt dveji. – Bet ne visus tuos trisdešimt dvejus metus miegojau. Bernis vėl pasiėmė šaukštą ir pamojavo juo prieš Sarą – ranka drebėjo, todėl judesiai buvo staigūs. – Ir čia tavo bėda. Kada pastarąjį kartą su kuo nors miegojai, Sara? – Per daug sureikšmini seksą. Bernis šyptelėjo. – Ne, ne per daug. Nagi, pasidalykim karo laikų prisimini mais. Ar nori išgirsti, su kuo aš miegojau? – Ne. Noriu išgirsti, ar eisi su manimi aplankyti tėvo šešta dienį. – Tiek to. Eisiu. O dabar galiu papasakoti, ką mes su Anto nijum išdarinėjome vakar? Žinai, jis pirmasis meilužis, su ku riuo nereikėjo užsimerkti ir fantazuoti, kad pasitenkinčiau. Su dauguma kitų, dejuojančių, vaitojančių, negalėdavau susikaupti, ir – nieko. O su Toniu visiškai kitaip. Jis naudoja vynuogių dre bučius... Sara iškėlė ranką. – Prašau, nereikia tų sukrečiančių detalių. Man vynuogių drebučiai – maistas. Padaryk paslaugą – tegul taip ir lieka.
e l i s e
t i t l e
. . . 38 .
*** Buvo beveik devynios vakaro. Sara stovėjo atsidariusi šaldytu vo dureles siauroje virtuvėlėje ir svarstė, ką suvalgyti vakarienės. Pasirinkimas nedidelis. Pora senų picos gabalėlių, truputis sūrio, reikėtų apipjaustyti apipelijusius jo kraštus, pusė dėžutės kiaulie nos konservų. Iš pradžių pasirinko kiaulieną, bet atsiminė, kad dėžutė atidaryta jau dvi savaitės. Žvilgsnis užkliuvo už skardinės vynuogių drebučių viršutinė je lentynėlėje. Ne, ačiū Berniui, šį vakarą sumuštinis su žemės riešutų sviestu ir vynuogių drebučiais netiks. Sara atsiduso, mėgindama įsivaizduoti, ką Bernio meilužis darė su tais drebučiais. Gal jos lytiniame gyvenime kaip tik ir trūksta drebučių, kad jis toks nykus? O gal meilužių? Ji jau porą mėnesių su niekuo nesusitinka. O dėl paties sekso... Pirmą kartą Sarai parūpo – su kuo sesuo susitinka šįvakar. Su kuo nors nauju? Ar Melanė minėjo vardą? Ne, tikriausiai ne. Sesuo nekalbėdavo apie savo asmeninį gyvenimą, o Sara – apie savo. Tiesa, nebuvo apie ką ir kalbėti. Šiaip ar taip, Melanė – ti krai ne tas asmuo, kuriam Sara norėtų atsiverti. Jos niekada ne buvo artimos. Tiesa, Melanė visad ateidavo į pagalbą ištikus kri zei, bet labiau kaip gydytoja, o ne sesuo. Nebenorėdama galvoti nei apie Melanę, nei apie savo pačios liūdną gyvenimą, Sara sutelkė dėmesį į svarbiausią klausimą. Ką valgyti? Pagaliau išsirinko picos gabalėlį ir įjungė mikrobangų krosnelę. Per minutę šildant plutelė sudrėkdavo ir suminkštėda vo, tačiau pica nebuvo labai tinkamas maistas. Suvalgiusi picą, Sara svarstė, ar suplauti per savaitę kriauklėje su sikaupusius indus, ar lipti į karštą vonią ir anksčiau atsigulti. Po penkiolikos minučių ji įsliuogė į garuojančią senamadišką vonią ant kojyčių. Ji beveik metro septyniasdešimt penkių centi metrų ūgio, todėl, negalėdama visa panirti į vandenį, iškorė ko jas per kraštą. Sara retai apžiūrinėdavo savo kūną, bet mirkdama vandenyje prisiminė pokalbį su Hektoru Sančesu ir ėmė abejingai jį tyrinėti.
. 39 . . .
r o m e o
Tikrai – vieni kaulai ir oda, bet liesumas sportiškas. Keista, niekada nesidomėjo sportu, gal tik daug vaikščiodavo pėsčia, tai labai patiko. Tėvas jai diagnozavo konkurencijos baimę. Žinoma, vyresnioji sesuo Melanė buvo mokyklos sporto žvaigždė – mergaičių žolės riedulio komandos kapitonė, trečio ji žaidėja teniso komandoje. Neseniai Melanė vėl įnirtingai ėmė žaisti lauko tenisą. Priešininkas dažniausiai būdavo jos buvęs vy ras ir kolega Bilas Denisonas. Išsiskyrę beveik prieš dvejus metus, Melanė su Bilu ir toliau artimai bendradarbiavo, pavaduodavo vienas kitą per atostogas ar konferencijas. Atrodė, jiems malonu kovoti. Bent jau teniso korte... Kartą Sara stebėjo juos žaidžiančius. Vėliau ketino pietauti su Melane – retas įvykis. Žiūrėdama į Melanę, Sara pamanė, kad sesers žaidimas keistai piktas ir neramiai erotiškas. Ji visiškai užvaikė Bilą ir atrodė labai patenkinta. Sarai buvo smalsu – ar Melanė taip susidoroja su visais priešininkais, ar tik sprendžia su buvusiu vyru senas problemas. Jei taip, tai ne vien sesuo turi nebaigtų reikalų su daktaru Bilu Denisonu... Sara staiga krūptelėjo, pamačiusi, kad rankos apglėbusios krū tis, o speneliai sukietėję. Keletą sekundžių masturbavosi. Bet vos tik pagalvojo apie pasitenkinimą, visas geismas dingo. Liovėsi ir kandžiai šyptelėjo, prisiminusi, kad Hektoras tiksliai atspėjo lie menėlės dydį – 32B. Nieko ypatingo, bet tikriausiai Hektoras tei sus sakydamas, kad jos figūra geresnė, negu atrodo apsirengus. Rankos nuslydo klubų apvalumais, Sara pakėlė vieną koją, paskui kitą, ištiesė ore lyg balerina. Gražios. Motinos kojos. Motina svajojo tapti šokėja ir perdavė svajones jaunesniajai dukrai. Sara gailiai sukikeno ir pakrutino kojų pirštus. Gražios kojos, bet ji anaiptol ne balerina. Po šešių pamokų baleto moky toja pasiūlė motinai geriau leisti dukrą į liaudies šokius. Sara ten prasikankino tris mėnesius, kol motina susitaikė su mintimi – dukra niekada nebus šokėja, ir leido nebelankyti. Tėvas nesutiko. Manė, kad jaunesnioji dukra turėtų užbaigti ką pradėjusi ir taip lengvai nepasiduoti. Motina pasipriešino tėvui – vienas iš tų retų atvejų. Jie smarkiai susibarė – pirmą Kartą prie Saros.
e l i s e
t i t l e
. . . 40 .
Ir paskutinį. Greit nusipraususi Sara išlipo iš vonios, nusišluostė, apsisiau tė vyriško dydžio baltu kilpiniu chalatu ir nutapeno į svetainę. Po karštos vonios paprastai jausdavosi atsipalaidavusi ir mie guista, bet šiandien buvo sudirgusi, nerami. Klestelėjo ant sofos, pasirausė po pagalvėlėmis, sugraibė distancinio valdymo pultelį ir įjungė televizorių. Vaizdo kokybė buvo bloga – tamsūs šešė liai, sniegas ekrane. Tikriausiai baigiasi kineskopas. Reikės pirkti naują televizorių. Keletą minučių pasiklausė CNN – tos pačios bėdos. Renka prisiekusiuosius O. J. Simpsono bylai. Keičiasi senatoriai nuo Kalifornijos valstijos: Feinšteinas vietoj Hafingtono. Vis dar ne aišku, streikuos beisbolininkai ar ledo ritulininkai. Ji abejingai junginėjo kanalus, kol dėmesį atkreipė pažįstamas balsas: Nes pasiekęs orgazmą jis, kaip mes visi, praranda kontrolę, apsinuogina, pasirodo esąs pažeidžiamas. Melanė. Sėdi su dviem vyrais kambaryje, primenančiame po licijos patalpas iš serialų apie farus. Sara paknebinėjo distancinio valdymo jungiklį, norėdama pašviesinti vaizdą, tačiau sniego padaugėjo, o vaizdas pasidarė dar blyškesnis. Kamera nusisuko nuo sesers ir dviejų policininkų į juodaodę trumpais, garbanotais plaukais ir didžiuliais žiedais ausyse. – Aš – Ema Margolis. Jūs žiūrite laidą „Peržengus ribą“. Likite su mumis. Po reklamos tęsime karštą įžymios psichiatrės, dak tarės Melanės Rozen diskusiją su žmogžudysčių skyriaus detek tyvais Džonu Alegru ir Maiklu Vagneriu apie Romeo – žudiką maniaką, „vagiantį moterų širdis“. Laida įrašyta šiandien popiet Teisingumo rūmų žmogžudysčių skyriuje, čia, San Franciske. Sara norėjo perjungti kanalą. Nors buvo girdėjusi, kad Me lanė keletą kartų dalyvavo laidoje „Peržengus ribą“, atkakliai vengė ją žiūrėti. Kėlė nerimą sesers susižavėjimas tuo žmogžu džiu iškrypėliu. Melanė ne tik televizijoje analizavo bepročio, sukėlusio paniką mieste, veiksmus, bet ir tapo specialiųjų San
. 41 . . .
r o m e o
Francisko policijos skyriaus pajėgų, suburtų jam sučiupti, eks perte konsultante. Tačiau smalsumas įveikė. Užuot perjungusi kanalą, užsuko garsą, kol rodė alaus ir Amerikos telefono bei telegrafo ben drovės reklamas. Paskui Melanė ir abu detektyvai vėl diskutavo. Ekrane prabėgo laidos rengėjų pavardės. Kamera iš arčiau paro dė veidus – pirmiausia Melanę, tada jaunesnįjį detektyvą Vagnerį ir galiausiai – vyresnįjį Alegrą. Dėl blogos vaizdo kokybės buvo sunku įžiūrėti bruožus. Kai Sara vėl įjungė garsą, kalbėjo Džonas Alegras: – Mūsų patirtis rodo, kad dauguma maniakų pasirenka puo lusias moteris: prostitutes, narkomanes, benames. Arba perse kioja mokines – jaunas, bejėges, lengvai susižavinčias. Bet šio žmogžudžio objektas kitoks. Jis puola protingas, patrauklias, sėkmingai dirbančias moteris. Aukos – advokatė, dėstytoja, bir žos brokerė, verslininkė. Visos skirtingo fizinio tipo. – Tikriausiai Romeo mano, kad pernelyg paprasta užkariau ti prostitutę ar moksleivę, – Melanė kalbėjo tvirtu, autoritetingu balsu. – Jį traukia dominuojančios moterys, iš pažiūros stiprios ir susivaldančios. – O iš tikrųjų? – pertraukė ją detektyvas Vagneris. – Manau, turite galvoj tą mūsų iškastą informaciją, kad pora aukų buvo sadomazochistės. Melanė griežtai pažvelgė į jį. – Manau, visas aukas prie to vyro stūmė poreikis, ilgesys, no ras, kad joms vadovautų sekse. Jos pačios leidosi... iki tam tikros ribos. Vagneris palinko į priekį. – Kodėl leidosi? Kodėl moteris nori būti auka? – Detektyve Vagneri, kai kurios moterys turi tiek nedaug sa vigarbos, joms atrodo, kad nusipelno pažeminimo, – pamokomu tonu atsakė Melanė. Kamera vėl pritraukė jos veidą. – Pažemi nimas gali tapti manija. Kaip narkotikas. Galbūt Romeo gali su teikti moterims trokštamą pusiausvyrą, įkūnyti įžūliausias fanta zijas, slapčiausius poreikius jų neteisdamas.
e l i s e
t i t l e
. . . 42 .
– Ne, jis jų neteisia, – burbtelėjo Alegras. – Tik išmėsinėja. Stojo tyla, kurią nutraukė detektyvas Vagneris. – Ką dar galite pasakyti apie tą iškrypėlį? – Bėda ta, – šaltai atsakė Melanė, – kad pažvelgę į Romeo, netgi pabendravę su juo, nepasakysit, jog tai iškrypėlis. Jis tik riausiai netgi gana patrauklus. – Turit galvoje gražus? – paklausė Vagneris. Melanė gūžtelėjo pečiais. – Išvaizda – subjektyvus dalykas, detektyve. Sakyčiau, jis ža vus, patraukiantis. Pabaiga siaubinga, bet iš pradžių Romeo pa vyksta įgyti aukų pasitikėjimą. Iš to, ką radote tirdami žmogžu dystes, matyti, kad tie susitikimai prasidėdavo kaip pasimatymai. Trys iš keturių aukų buvo padengusios stalus romantiškai vaka rienei dviem. Žvakės, šampanas. – Taigi jūs teigiate, kad jis psichinis ligonis? – Jei jūsų terminas „psichinis ligonis“ reiškia „nepakaltina mas“, – vėl autoritetingai pareiškė Melanė, – tai einate klaidingu keliu. Romeo – seksualinis psichopatas. Teisme jo niekad nepri pažins bepročiu, nes tikras seksualinis psichopatas lengvai ski ria, kas teisinga ir kas neteisinga. Mes kalbame apie prievartą – nenugalimą potraukį. Romeo, kaip visi seksualiniai grobuonys, slapta jaučiasi bejėgis. Tik įniršis ir žiaurumas padeda įveikti šį jausmą. Ritualinis žudymas ir kūno išniekinimas leidžia pasijusti galingam. Tas pašėlęs galios poreikis persiduoda ir jo aukoms. Manau, jis išsisuka dėl to, kad šiai galiai paklūsta net pareigūnai, tarp jų ir policija. – Taip, tikrai, – šiurkščiai pritarė Alegras. – Keturios moterys išžagintos, išniekintos, išskrostos, o mes neturime nė menkiausio pėdsako. Ką pasakysit, daktare? Ar Romeo iš tiesų toks gudrus, ar kol kas jam labai sekasi? – Tikriausiai ir tas, ir tas, – atsakė Melanė. – Tik blogai, kad jo aukoms trūksta šių savybių, – rūgščiai pridūrė Vagneris. Pirmą kartą Melanės balsas suvirpėjo. – Blogai? Detektyve, aš pasakyčiau – tai tragedija.
. 43 . . .
r o m e o
*** Sara išjungė televizorių. Romeo istorija kėlė pasibjaurėjimą. Py kino vien pagalvojus, kad egzistuoja toks sadistiškas padaras. Kad yra moterų, kurios iš išorės atrodo tvirtos tik todėl, kad jų sieloje slypi liguistas, beviltiškas poreikis būti valdomoms ir pa siduoti. Kad jos pačios sesuo šio išprotėjusio žmogžudžio istoriją pavertė asmenine byla – cause celebre.