Lena
A
š vėl sapnuoju Portlandą. Nuo tos dienos, kai Aleksas grįžo, – prisikėlęs, tačiau pasikeitęs, šiurpus lyg pabaisa iš vaikystėje girdėtų pasakų apie vaiduoklius, kuriomis vieni kitus gąsdindavome, – praeitis pamažu grįžta. Man užsimiršus skverbiasi pro tikrovės plyšius, siekia manęs godžiais savo pirštais. Visus tuos metus buvau dėl to perspėjama: dėl krūtinę prislėgsiančio sunkumo, dėl košmarų, kurie persekios net nemiegant. Aš tave įspėjau, galvoje sako man teta Kerolė. Mes tau sakėme, taria Reičelė. Verčiau būtum pasilikusi. Tai Hanos balsas, per tirštus prisiminimų sluoksnius ataidintis iš laiko tolumos, tiesiantis man besvorę ranką, bet aš vis tiek juose skęstu. Iš Niujorko į šiaurę patraukė apie dvidešimt mūsiškių: Juodė, Smigis, Džulianas ir aš, taip pat Deinė, Gordas ir Lydys, be to, gal 7
penkiolika kitų, kurie mielai niekur nesikiša ir daro kaip liepiami. Ir Aleksas. Tačiau ne anas, ne mano Aleksas, o svetimas žmogus, kuris niekada nesišypso, nesijuokia ir beveik nekalba. Kiti, sandėlį prie Vait Pleinso miestelio naudoję kaip prieglobą, išsibarstė kas į pietus, kas į vakarus. Šiuo metu sandėlis tikriausiai nusiaubtas ir apleistas. Po Džuliano išgelbėjimo ten jau nesaugu. Džulianas Fainemenas – svarbus simbolis. Jį vaikysis zombiai. Jie norės šitą simbolį pakarti, kad kitiems būtų pamoka. Turime būti itin atsargūs. Medžioklis, Gervas, Lai ir dar keli iš sodybos netoli Ročesterio mūsų laukia šiek tiek į pietus nuo Pekipsio. Tam atstumui įveikti mums prireikia kone trijų dienų, nes esame priversti plačiu lanku apeiti keliolika Legaliųjų miestų. Ir štai kelio galas: miškas tiesiog užsibaigia priešais milžinišką betono plotą, visą išraižytą plačių plyšių; dar galima įžiūrėti vos vos baltuojant automobilių statymo ribas. Aikštelėje tebestovi nemažai mašinų, surūdijusių, be padangų, nuplėštomis metalinėmis dalimis. Jos atrodo mažytės ir truputį juokingos, lyg vaiko pamesti senamadiški žaislai. Senoji automobilių aikštelė srūva į visas puses lyg pilkas vanduo ir pagaliau atsimuša į platų plieno ir stiklo bloką – seną prekybos centrą. Paukščių apdergta iškaba pasvirusiomis raidėmis skelbia: EMPIRE STATE PLAZA MALL. Susitikimas džiugus. Smigis, Juodė ir aš pasileidžiame bėgte. Gervas su Medžiokliu irgi bėga. Susitinkame aikštės vidury. Kvatodama puolu Medžiokliui ant kaklo, jis mane stveria į glėbį ir iškelia. Visi šūkauja ir kalba vienas per kitą. 8
Pagaliau Medžioklis mane pastato, aš apkabinu jį viena ranka tarsi bijodama, kad nedingtų. Kita ranka griebiu Gervą, spaudžiantį ranką Smigiui, ir galų gale šokinėdami ir klykaudami visi sulimpam į krūvą. Skaisčiai šviečia saulė. – Nagi, nagi... – Mes pasileidžiame ir atsisukę pamatom ateinant Lai. Jos antakiai pakelti iš nuostabos. Užsiauginusi plaukus, pasileidusi ant pečių. – Tik pažiūrėkit, kokie svečiai! Seniai bebuvau tokia laiminga. Per tuos kelis mėnesius Medžioklis ir Gervas labai pasikeitė. Keista, bet Gervas priaugęs svorio. Medžioklio akių kertelėse susimetusios smulkios raukšlelės, nors šypsena tokia pat berniukiška. – Kaip Sara? – tariu. – Ji čia? – Sara pasiliko Merilande, – paaiškina Medžioklis. – Sodyboje trisdešimt žmonių, ir jai nereikės niekur kraustytis. Pasipriešinimas bando susisiekti su jos seserimi. – O kaip Tėvukas ir kiti? – klausiu dusdama iš susijaudinimo. Gervas susižvelgia su Medžiokliu. – Tėvukas neištempė, – atsako Medžioklis. – Palaidojome už Baltimorės. Juodė grįžtelėjusi nusispjauna. – Kiti sveiki, – skubiai priduria Gervas. Jis paliečia mano netikrą procedūros randelį, kurį pats ir padėjo padaryti, kad būčiau priimta į Pasipriešinimą. – Gražiai atrodo, – mirktelėjęs pagiria. Nutariame čia nakvoti. Netoli senojo prekybcentrio randame švaraus vandens, o namų ir biurų griuvėsiuose – šiokių tokių naudingų dalykų: keletą skardinių maisto, surūdijusių įran9
kių, netgi šautuvą, kurį Medžioklis rado gulintį tarp nušauto elnio kanopų, po nukritusio tinko luitais. Tokia Henlė iš mūsų grupės, nedidukė tyki moteris ilga žilstelėjusių plaukų kasa, turi karščio. Taigi galės pailsėti. Vakare kyla ginčas, kur keliauti toliau. – Galėtume skirtis, – sako Juodė, tupėdama prie duobutės, kurioje kūrenasi laužas. Apdegusiu lazdos galu ji pamaišo ugnį. – Kuo didesnė grupė, tuo saugiau, – ginčijasi Smigis. Jis nusivilkęs kailinius, likęs tik su marškinėliais, tad matyti išsišovę rankų raumenys. Pamažu dienos eina šiltyn, miškai atgyja. Jaučiame, kaip bunda pavasaris, – tarsi imtų krutėti žvėris, savo guolyje šnopuojantis karštu kvapu. Bet šiuo metu šalta, saulė žemai, Tyrus užklojo ilgi violetiniai šešėliai. Naktys tebėra žvarbios. – Lena, – prabyla Juodė. Aš krūpteliu. Spoksojau į ugnį, besiraitančią apie pušų spyglius, šakaliukus ir sudžiūvusius lapus. – Eik pažiūrėti, kaip sekasi statyti palapines. Tuoj sutems. Juodė užkūrė lauželį negilioje lomoje, kuria kadaise turbūt tekėjo upelis, taigi vis šiokia tokia užuovėja. Ji nenorėjo, kad stovyklavietė būtų per arti prekybos centro ir jo aikštelės. Centro pastatas stūkso virš medžių – susilanksčiusio juodo metalo griaučiai tuščiomis akiduobėmis, sakytum kosmoso ateivių laivas, nukritęs ant žemės. Lomos viršuje driekiasi kiemai. Džulianas padeda statyti palapines. Jis nusigręžęs nuo manęs. Irgi tik su marškinėliais. Trys dienos Tyruose jį labai pakeitė. Plaukai susivėlę, už kairės ausies užsikabinęs medžio lapas. Atrodo liesesnis, nors dar nebuvo kada sublogti. Tai todėl, kad visą laiką ore, kad vilki griuvėsiuo10
se surankiotais per dideliais drabužiais, o aplinkui laukinė gamta, nuolat primenanti, koks trapus mūsų gyvenimas. Jis riša prie medžio virvę, įtempia. Mūsų palapinės senos, nežinia kiek kartų lopytos. Pačios nestovi. Jas reikia paramstyti ir ištempti tarp medžių, kaip bures vėjuje. Šalia stoviniuoja Gordas, pritariamai žiūri į Džulianą. – Gal padėti? – klausiu sustojusi už kelių žingsnių. Džulianas su Gordu atsisuka. – Lena! Džulianas nušvinta, bet supratęs, jog arčiau neprieisiu, vėl apsiniaukia. Atsivedžiau jį į šitą svetimą vietą, o dabar nieko negaliu jam duoti. – Susitvarkysime, – sako Gordas. Jo plaukai raudoni. Ne vyresnis už Smigį, bet užsiauginęs barzdą iki pusės krūtinės. – Jau baigiam. Džulianas atsitiesia, nusišluosto delnus į džinsų užpakalį. Neryžtingai lipa žemyn, prie manęs, užsikiša už ausies plaukų sruogą. – Šalta, – taria sustojęs atokiau. – Ko nebūni prie laužo? – Nesušalsiu, – murmteliu, bet rankas susikišu į striukės rankoves. Šaltis lindi manyje. Kas iš to, kad sėdėsiu prie ugnies? – Palapinės normalios. – Ačiū, atrodo, jau išmokau. Jo šypsena akių nepasiekia. Trys dienos, trys nesmagių pašnekesių ir tylėjimo dienos. Žinau, jis nesuvokia, kas pasikeitė, ir klausia save, ar galima viską vėl atkeisti. Suprantu, jog jį skaudinu. Yra klausimų, kurių jis prisiverčia neklausti, ir dalykų, kurių stengiasi neištarti. 11
Džulianas man duoda laiko. Jis kantrus ir švelnus. – Vakaro žaroj tu tokia graži. – Gal apžlibai? Norėjau pajuokauti, bet frazė nuskamba šiurkščiai. Džulianas susiraukęs purto galvą, nusigręžia. Plaukuose už ausies tebestirkso ryškiai geltonas lapas. Tą valandėlę beprotiškai noriu jį nuimti, pirštais perbraukti per plaukus ir kartu pasijuokti. Pasakyti: Štai kokie Tyrai. Ar bent įsivaizdavai? Jis suners savo pirštus su mano, spustelės ir paklaus: Ką be tavęs daryčiau? Bet aš neįstengiu pasijudinti. – Tavo plaukuose lapas. – Kas? Džulianas krūpteli lyg pažadintas iš sapno. – Lapas. Plaukuose. Džulianas nekantriai brūkšteli per plaukus. – Lena, aš... Pokšt! Nuo šūvio abu pašokame. Iš medžio už Džuliano nugaros pakyla paukščių būrys, staiga užtemdydamas dangų, ir pažyra pavienėmis dėmėmis. Kažkas keikteli: – Velnias! Iš už medžių išlenda Deinė ir Aleksas. Abu su šautuvais per petį. Gordas atsitiesia. – Elnias? – paklausia. Tuoj visai sutems. Alekso plaukai atrodo beveik juodi. – Per didelis, kad būtų elnias, – atsako Deinė, stambi plačiapetė moteriškė aukšta lygia kakta ir įkypomis akimis. Ji man 12
primena Mijako, kuri mirė žiemą, prieš mums pasitraukiant į pietus. Mes ją sudeginome šaltą dieną prieš pat pirmąjį sniegą. – Tai gal lokys? – klausia Gordas. – Galbūt, – tarsteli Deinė. Ji kietesnė už Mijako – Tyrai ją užgrūdino kaip plieną. – Ar pataikei? – klausiu pernelyg karštai, nors atsakymą žinau. Noriu, kad Aleksas pažvelgtų į mane, ką nors pasakytų. – Ko gera, kliudžiau, – atsako Deinė. – Sunku pasakyti. Bet nesustabdžiau. Aleksas tyli, lyg manęs nė nebūtų. Pasuka tarp palapinių pro mudu su Džulianu praeidamas taip arti, jog tariuosi jį užuodusi: senąjį žolės ir saulėj išdžiūvusio medžio kvapą, Portlando kvapą, nuo kurio norisi verkti ir įsikniaubus jam į krūtinę juo alsuoti. Jis lipa šlaitu į lomą. Mus pasiekia Juodės balsas: – Vakarienė gatava! Paskubėkit, arba neliks! – Eime. Džulianas ima man už alkūnės. Kantriai ir švelniai. Kojos pačios apsisuka ir neša mane pakalnėn, prie pagaliau įsidegusio laužo, prie vaikino, kuris šalia jo, dūmų debesyje, virto šešėliu. Aleksas dabar toks ir yra – šešėlis, iliuzija. Tris dienas jis neištarė man nė žodžio ir net nepažvelgė.
Hana
N
orite sužinoti mano didžiąją, tamsią paslaptį? Sekmadieninėje mokykloje aš nusirašinėdavau per kontrolinius. Net vaikystėje nepajėgiau atsiversti „Ssilvos knygos“. Vienintelis mane šiek tiek dominęs skyrius buvo „Legendos ir raudos“, pridėtas istorijų apie pasaulį prieš išrandant gydymą nuo meilės karštinės. Mano mėgstamiausia buvo „Sakmė apie Saliamoną“. Štai kokia: Vieną kartą, dar tais laikais, kai žmonės sirgdavo, pas karalių at ėjo dvi moterys su kūdikiu. Abi tvirtino, kad kūdikis priklausąs tik jai. Nė viena nesutiko atiduoti jo kitai, abi ginčijosi iki užkimimo ir prisiekinėjo mirsiančios iš sielvarto, jeigu kūdikis atiteks kitai. Karalius, vardu Saliamonas, jas išklausęs pagaliau tarė radęs teisingą sprendimą. – Mes šitą kūdikį perkirsime, ir abi gausite po pusę. 14
Moterys sutiko, kad sprendimas teisingas. Buvo atvestas bu delis, jis kirviu ir perkirto vaikelį perpus. Kūdikis nespėjo nė aiktelėti. Motinos žiūrėjo į jį. Po to dar tūkstantį metų ant rūmų grindų laikėsi kraujo dėmė, jokiais bū dais nenuvaloma ir neišimama...
Man gal buvo aštuoneri ar devyneri, kai pirmą kartą perskaičiau tą sakmę, bet ji padarė didžiulį įspūdį. Dienų dienom nėjo iš galvos vargšo kūdikėlio vaizdas. Taip ir regėjau jį gulintį perkirstą ant grindų plokštės, lyg drugelį, prismeigtą po stiklu. Štai kuo nepaprasta ta istorija. Ji tikroviška. Noriu pasakyti: net jei iš tikrųjų to nebuvo, – vis dar ginčijamasi, ar „Legendos ir raudos“ istoriškai tikslios, – pasaulį ji vaizduoja teisingai. Prisimenu, jaučiausi lyg tas kūdikis: plėšiama perpus dviejų jausmų – paklusnumo ir savo troškimų. Toks yra apkrėstasis pasaulis. Toks jis buvo ir man prieš išgydymą. Lygiai po dvidešimt vienos dienos ištekėsiu. Mama, regis, tuoj pravirks, beveik tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Du kartus gyvenime mačiau ją verkiant: kai susilaužė čiurną ir pernai, kai išėjusi į kiemą išvydo, kad perlipę vartus protestuotojai nusiaubė mūsų veją ir sudaužė jos gražutėlį automobilį. Pagaliau ji taria: – Hana, atrodai žavinga. – Ir priduria: – Bet per liemenį truputį platoka. Ponia Kilegan („Vadinkite mane Ana“, – dirbtinai šypsodama pasakė ji per pirmąjį prisimatavimą) tyliai slenka aplink mane 15
taisydama ir smaigstydama audeklą. Aukšta, išblukusiais šviesiais plaukais ir sopulingu veidu, sakytum per visus siuvėjavimo metus netyčia būtų prisirijusi visokiausių smeigtukų ir adatų. – Ar tikrai nori be rankovių? – Tikrai, – sakau, o mama sunerimsta: – Manote, per daug mergaitiška? Ponia Kilegan – Ana – iškalbingai mosteli ilga kaulėta ranka. – Visas miestas žiūrės, – paaiškina. – Visa šalis, – pataiso mama. – Man patinka be rankovių, – tariu ir vos susilaikau neleptelėjusi: „Vestuvės juk mano.“ Bet šitai jau netiesa – nuo pat sausio Incidentų ir mero Hargrouvo mirties. Mano vestuvės jau priklauso visai tautai. Jau kelios savaitės tik tai ir girdžiu. Vakar mums paskambino iš Nacionalinės žinių tarnybos, klausė, ar nebūtų galima įsigyti filmuotos medžiagos arba pasiųsti į santuokos ceremoniją filmavimo grupės. Dabar, labiau nei kada nors iki tol, šaliai reikia simbolių. Mes stovime priešais trišonį veidrodį, taigi susirūpinęs mamos veidas atsispindi trimis kampais. – Ponia Kilegan teisi, – sako mama, paliesdama man alkūnę. – Pažiūrėkime, kaip atrodytų trijų ketvirčių rankovės, gerai? Ginčytis neverta. Sinchroniškai linkteli trys atspindžiai, trys vienodos merginos vienodai supintais šviesiais plaukais ir trim vienodom baltom iki žemės suknelėm. Jau vos atpažįstu save. Šita suknelė, ryški siuvyklos šviesa mane visiškai pakeitė. Visą gyvenimą buvau Hana Teit. Tačiau mergina veidrodyje nėra Hana Teit. Tai Hana Hargrouv, būsimoji būsimojo mero žmona, simbolizuojanti viską, kuo geras išgydytasis pasaulis. 16
Ji – kelias, kuriuo dera žengti kiekvienam. – Pažiūrėkime, ką turiu sandėlyje, – sako ponia Kilegan. – Aprengsime tave kitokiu stiliumi, kad galėtum palyginti. Ji nuplaukia per ištryptą pilką kiliminę dangą ir dingsta užpakalinėse patalpose. Pro praviras duris matau karant ant pakabų daugybę suknelių su plastikiniais apvalkalais. Mama atsidūsta. Mes čia jau dvi valandos, ir aš pradedu jaustis kaip kaliausė: prikimšta šiaudų, badoma ir dygsniuojama. Mama sėdi šalia veidrodžių ant išblukusio suolelio kojoms pasidėti, rankinę manieringai laiko ant kelių, kad tik neprisiliestų grindų dangos. Ponios Kilegan vestuvinių suknelių parduotuvė Portlande visada buvo gražiausia, bet ir jai atsiliepė Incidentų pasekmės, taip pat po jų vyriausybės įvestos sugriežtintos saugumo priemonės. Visiems stinga pinigų, ir tai matyti. Viena lemputė palubėje perdegusi, parduotuvėje atsiduoda pelėsiais, lyg ji būtų senokai valyta. Ant vienos sienos nuo drėgmės atsiknojęs tapetas, o pirma dryžuotame vieno minkštasuolio apmušale pamačiau didelę rudą dėmę. Pastebėjusi, kad žiūriu, ponia Kilegan nerūpestingai užmetė ant dėmės šaliką. – Hana, tikrai atrodai gražuolė, – sako mama. – Ačiū. Pati žinau, kad atrodau gražuolė. Gal ir skamba savanaudiškai, tačiau tiesa. Ir šitai pasikeitė po gydomosios procedūros. Kai buvau negydyta, net jei žmonės man kartodavo, kad esu graži, tokia ne sijaučiau. Bet po gydymo manyje tarsi nusileido siena. Dabar matau, jog taip, paprasčiausiai ir neginčijamai esu gražuolė. Bet man nuo to nei šilta, nei šalta. 17