150

Helena Mniszek
r au p su o t oj i
151
– Niekad daugiau nepadarysiu tokios kvailystės, daugiau ne beįsimylėsiu ne mūsų luomo žmogaus. – O taip, turi tai sau uždrausti visam gyvenimui, nes dažnai tokios kvailystės negerai baigiasi. Stefutės balse girdėjosi tiek liūdesio, kad Liucija pažvelgė į ją tiriamu žvilgsniu. Ji staiga apkabino rankomis jos kaklą ir mei liai sušuko: – Prašom nepykti, mano geroji panele Stefanija! – Nepykstu, tik man nemalonu. – Dėl pono Edmundo?.. – Ne dėl Edmundo, o dėl tavo principų. – Tai Glembovičiai daro tokią įtaką. Laimingas Valdas!.. Iš alėjos gilumos pasigirdo šauksmas. – Motina mane šaukia. Bėgu! – sušuko mergaitė ir pasileido į alėjos gilumą. Stefutė nuėjo pilies link. Visi svečiai buvo parke, bet ji norė jo likti viena. Eidama tarp rožių krūmų gerte gėrė jų aromatą. Jautėsi apsvaigusi nuo spalvų gausos ir kvapų. Pilis didumu pri bloškė ją; aukšti mūrai, bokštai ir didysis bokštas su plevėsuo jančia vėliava atrodė jai kaip koks milžinas. Ji ryžosi įeiti į vidų. Greitai perbėgo terasas, verandą ir pirmame salone sutiko senąjį kamerdinerį. Jis pasveikino ją galvos linktelėjimu. Stefutė paklausė, kaip patekti į svečių kambarius. Senas tarnas parodė ranka ir tarė su pagarba. – Kairiajame sparne, antras aukštas. Gal, grafaite, liepsite palydėti? Ji pažvelgė į jį išplėstomis akimis. – Ką reiškia šis titulas? Turbūt ką nors kitą turit galvoje? Kamerdineris stovėjo laukdamas. – Jūs klystat, aš ne grafaitė, – tarė ji linksmai šypsodamasi. Tik dabar senasis tarnas išplėtė akis, bet tučtuojau paslėpęs nuostabą tarė vėl nusilenkdamas. – Atsiprašau, šviesioji panele.
152
Helena Mniszek
Stefutė pakraipė pečiais ir nuėjo į pilies gilumą galvodama: „Čia svarbiausia titulai.“ Ji ėjo per salonus, puikius kabinetus. Perėjo per žalią bi liardo salę, baltą pokylių salę su skliautais, papuoštą renesanso stiliaus skulptūromis, po to šviesiai raudoną apskritą priėmimų salę. Pagaliau atsidūrė didelėje pilies menėje. Laiptai buvo išklo ti šviesiai raudonu kilimu, o labiausiai juos puošė turėklai. Lygia greta su antruoju aukštu ėjo siauras balkonas su skersine tvore le. Į šį balkoną iš kambarių vedė kelios durys. Menės viduryje, priešais laiptus, augo svetimų kraštų medžiai. Tarp jų – balto marmuro baseinas su aukštai trykštančiu fontanu. Stefutė ilgai užtruko šioje menėje, stebėdamasi jos grožiu. Jos akį patraukė didelis laikrodis su muzikos įtaisu, papuoštas žalvariniu karaliaus Žygimanto Augusto biustu. Eidama Stefutė žvelgė į brangius kilimus ir gobelenus. Jai prieš akis mirgėjo pra bangūs paveikslų rėmai, dideli žalvario, malachito ar Venecijos krištolo sietynai, kabantys po plokščiomis ir skliautinėmis lu bomis, kurios buvo papuoštos spalvotais piešiniais ir lipdiniais. Didžiuliais veidrodžiais nukabinėtos arba ištisos veidrodinio stiklo sienos atspindėjo Stefutės figūrą. Ji dažnai sustodavo prieš kurį nors paveikslą, statulą arba augalų grupę, ypač prieš vėduoklines palmes, ir perbėgdama slidžiomis grindimis ar minkštais kilimais ėjo tolyn, į pilies gilumą. Staiga net pabūgo. Paklydo, nežinojo, kaip išeiti iš to labirinto. Pagaliau įėjo į labai ilgą salę skliautinėmis lubomis, papuoštą skulptūriniais dirbiniais ir ąžuolinėmis grindimis. Langai su giliomis nišomis nedaug teikė šviesos, todėl salė buvo apytamsė ir rūsti. Prie sienų ir viduryje stovėjo sofos paauksuo tomis atkaltėmis. Senoviškas židinys buvo pridengtas ištaiginga rytietiška uždanga. Šioje didžiulėje salėje buvo juntama kažko kia nepaprasta rimtis. Stefutė pažvelgė aukštyn ir net šiurpulys ją nupurtė. Iš visų sienų į ją žiūrėjo daugybė akių: salėje buvo pilna portretų, iš raudonmedžio rėmų žvelgė Michorovskių
r au p su o t oj i
153
senoliai. Į Stefutę žiūrėjo rimti senovės vaivadų, etmonų ir se natorių veidai. Visų buvo tipiškos, kiek atkištos lūpos, ryškūs bruožai ir pilkos, įdėmios akys, reiškiančios drąsą ir energiją. Salės prieblandoje jie atgijo. Šykšti langų šviesa silpnai apšvietė jų brangius drabužius, gelsvas rankas ir veidus. Stefutei rodėsi, kad šitos žmogystos juda, kad negyvos pilkos jų akys žiūri į ją nustebusios, lūpos klausia: – Ko nori? Iš kur čia atsiradai? Ji suvirpėjo. Jau antrą kartą ji patyrė panašų įspūdį, antrą kartą Mi chorovskių portretai nugąsdino ją klausiamais negyvų akių žvilgsniais. Ji paklydo šitoje salėje ir pasimetė nuo senolių žvilgsnių. Norėjo išeiti, pasuko galvą į duris ir staiga jos žvilgsnis įsmi go į gerai apšviestą didelį paveikslą, vaizduojantį aukšto sto to moterį. Sunkiu aksomo drabužiu, papuoštu nėriniais, su perlais stovėjo dar jauna moteris, žemyn nuleista galva ir liūd nomis juodomis akimis. Juodi plaukai rėmino gražaus veido ovalą, siauros lūpos rodė skausmą, kurio nepavyko paslėpti net paveiksle. Apdarai ir šukuosena liudijo netolimą praeitį. Šis portretas sudomino Stefutę. Ji priėjo arčiau, būtinai norėjo sužinoti, kas čia tokia. Tamsiame paveikslo kampe buvo matyti aiškiai nupieštas herbas su kunigaikščių karūna, žemiau – herbo užrašas: Ga brielė, gimusi kunigaikštyte Burbon. Glembovičių ordinato Motiejaus Michorovskio žmona. Taip pat įrašytos gimimo ir mirties datos. Vadinasi, tai Valdemaro senelė, pono Motiejaus žmona? Ku nigaikštytė Burbon? Bet kodėl ji tokia nuliūdusi? Net ir iš por treto matyti, kad nelaiminga. Stefutė priėjo arčiau. Moterys žiūrėjo viena kitai į akis, tar tum viena kitą suprasdamos. Gilios juodos Michorovskos akys žvelgė į merginą su gailes čiu. Jos akys tarytum sakė: „Nukankino mane gyvenimas, ne
154
Helena Mniszek
patyriau laimės nė truputėlio, tik daug skausmo ir širdgėlos... Nieko negelbėjo nei turtai, nei titulai, nei didybė... buvau nelai minga moteris.“ Stefutė skaitė skundą jos liūdname veide. Kodėl ši mote ris kentėjo?.. Ko jai trūko šiame pasaulyje?.. Kodėl akyse tiek liūdesio? Šioje salėje ji atrodė labiausiai nuskriausta ir daugiausia pri sikentėjusi. Jos kaktoje buvo žymus tylios dramos pėdsakas, perlų vė rinys žibėjo ašaromis, nukritusiomis iš be galo liūdnų akių. Vi sos kitos paveiksluose vaizduojamos moterys buvo šypsančiais veidais ir rankose laikė gėles. Vienos apsirengusios tautiniais, kitos – devynioliktojo šimtmečio pradžios drabužiais arba pūs tais krinolinais. Apdaru ji skyrėsi nuo kitų: jos tamsi suknelė, sunkūs nėriniai ir perlų karoliai reiškė rimtį ir didybę. Ji neturė jo jokios gėlės, nuo jos nedvelkė nei linksmumas, nei gyvumas. Balta aristokratiška ranka, papuošta keliais žiedais, buvo padėta ant minkšto krėslo atkaltės, kita bejėgiškai kabojo. Stefutė apžvelgė visą salę ir ją pagavo nesuprantama baimė, kuri didėjo ir slinko prie jos iš tamsių kampų. Portretų žvilgs niai smerkė ją. Atrodė, kad ji varoma iš salės. Stefutė sudrebėjo. Lig šiol nebuvo patyrusi tokių jausmų: tai buvo svetima, bet stipri banga. Juto, kad klaidžioja kažkokioje abstrakcijoje, apgaubtoje rūkų, keliančioje neišaiškinamą baimę. Stefutės veidas pabalo, žibuoklinės akys dar labiau žibėjo. Įsmeigė degančias akis į skausmo išvargintą Valdemaro se nelės veidą ir sušnibždėjo: – Einu... einu... Tačiau Michorovskos akys į ją žiūrėjo meiliai. Liūdnos, ku pinos gailesčio ir skausmo, jos tartum sakė: „Vargše mergele... skubėk... Man gaila tavęs, lauko gėlele...“ Staiga tarp tamsių durų užuolaidų išdygo aukšta Valdemaro figūra. Rankoje jis laikė puokštę geltonų rožių.
r au p su o t oj i
155
– Ak! – suriko Stefutė atšokdama. – Kas atsitiko?.. Kas jums?.. – sušuko Valdemaras, nutverda mas jos rankas savo karštais delnais. Jis numetė rožes ant sofos ir pasilenkęs tiriamai pažiūrėjo į Stefutę. – Išgąsdinau jus?.. Panele Stefanija, kodėl taip susijaudinote? Kas atsitiko?.. Mergina atsigavo. Su juo ji nebejuto baimės. Ištraukdama rankas iš jo delnų tarė: – Juoksitės iš manęs, bet netikėtas jūsų pasirodymas iš tikrų jų išgąsdino mane. – Pamanėte, kad iš sienos iššoko koks senolis, ar taip? – Senolis?.. Ne! – Ieškojau jūsų visoje pilyje. Andžejus parodė man jūsų pėdsakus. – Aš paklydau, visai atsitiktinai užėjau į šią salę. – Ir šnekėjotės su mano senoliais? Ji nustebusi pažvelgė į jį. – Jūs regite žmogaus sielą! – Vadinasi, atspėjau? – Beveik. Aš tik atsakinėjau jiems, o jie kalbėjo man. – Ką kalbėjo? – Reikalavo išeiti iš čia, – tarė nenoriai šypsodamasi. – Panele Stefanija!.. Šis šauksmas nustebino Stefutę. Jame girdėjosi ir klausimas, ir gailestis. Ji greit pakartojo: – Pyko ant manęs, kad įsiveržiau į jų buveinę. Tik ši ponia meiliai žvelgė į mane. Ji parodė portretą. Valdemaras, pasukęs galvą, pažiūrėjo ir rimtai tarė: – Tai mano senelė Michorovska, labai gera ir nelaiminga moteris... Gal kaip tik dėl to nelaiminga, kad buvo gera. – Kodėl? – paklausė Stefutė. – Ak, tai liūdna istorija. Nenorėčiau jūsų liūdinti.
156
Helena Mniszek
– Labai prašau, papasakokit apie ją, – tyliai paprašė. Valdemaras degino ją savo žvilgsniu. Jis paėjėjo keletą žings nių į šalį ir imdamas rožes nuo sofos tarė prislopintu balsu: – Skyniau jas galvodamas apie jus ir nešiau jums... Mano mėgstama spalva... Prašom. Jis padavė jai rožes, žvelgdamas ugningu žvilgsniu. – Ar jums patinka liūdnos istorijos? – greit paklausė, norė damas duoti jai laiko nurimti, nes pastebėjo, kaip sumišo priim dama gėles. – O, taip, patinka... Dėkoju jums už rožes. Labai puikios! – Tad papasakosiu jums apie senelės gyvenimą, bet įspėju, kad ši istorija liūdna, nes senelė gyvendama patyrė daug kančių. – Eikime iš čia, – tarė Stefutė, – mūsų pasiges... – Visi žaidžia tenisą ir yra patenkinti. Nenorėčiau jiems trukdyti. – Bet Liucija liko viena. Ji ims manęs ieškoti. – Galiu jus nuraminti, kad ji visiškai nenuobodžiaus su Vi lium Šeliga. Pasilikime čia. – Ne, ne! Reikia eiti. Ji pribėgo prie durų. Valdemaras užstojo jai kelią ir energin gai tarė: – Šitoje salėje valdoma feodališkai. Neleisiu jūsų. Senelės is toriją reikia išklausyti prieš jos portretą... Dabar jūs mano vergė! Stefutė sunėrė rankas. – Suverene, pasigailėkit, paleiskit mane! – linksmai sušuko. – O ne, jokios malonės. Jūs mano valioje, niekas neišvaduos, jei aš to nenorėsiu. Turiu daugybę savo bendražygių. Jis parodė į portretus. – Bet manęs jie nenori, varo lauk!.. Valdemaras nusilenkė jai ir tarė: – Jeigu aš panorėsiu, tai ir jie turės panorėti! Stefutė ėmė dvejoti, nebepasitikėdama savim. Pasiryžo bū tinai išeiti.
r au p su o t oj i
157
Tačiau tuo pačiu akimirksniu atsitiko kažkas nuostabaus. Parke pasigirdo riksmas, aidas atlėkė į salę ir skambios sienos keletą kartų pakartojo tą garsą. Atrodė, kad prabilo portretai. Po Valdemaro žodžių šis garsas lyg perkūnas paveikė Stefutę. Surikusi iš baimės, ji puolė į priekį. Valdemaras nutvėrė ją už rankų aukščiau alkūnių ir prisi traukdamas prie savęs sušnibždėjo: – Nebijok... Su manim tau niekas negresia... Jis stipriai ją laikė. Jos širdis smarkiai plakė. – Nebijok, aš su tavim, – pakartojo jis prislopintu balsu. Jo akys degė, lūpos drebėjo, smilkiniuose tvinksėjo. Tyla... pirmojo apsvaigimo tyla!.. Valdemaras neslopino to jausmo nei judesiu, nei žodžiu. Jį jaudino jos artumas ir silpnumas. Juto, kad ši situacija ją kan kina, bet vargšė bijojo pasijudinti, kad nenualptų. Tai jį su graudino. Stefutė buvo tarsi be sąmonės. Pirmą kartą jos gyvenime su virpėjo kažkoks naujas jausmas. Pajuto baimę greta to, kuriuo buvo jau visiškai patikėjusi. Ji plėšėsi iš jo rankų. – Eikim iš čia... eikim! – O mano pasakojimas? – paklausė. – Papasakosite man kitą kartą. – O, ne! Kitą kartą gal nepasitaikys tokia proga. Jis nusivedė svyruojančią Stefutę prie nedidelės sofos ir tarė šypsodamasis, jau ramus ir pasitikintis savim: – Galite čia pailsėti... Štai taip. O dabar pasiklausykite apie mano senelės gyvenimą. Mergina neturėjo jėgų jam priešintis. Jo griežtumas jai pa tiko. Atsisėdo ant sofos. Valdemaras skambiu balsu pradėjo pasakoti. – Mano senelė buvo nelaimingos meilės auka... Mylėjo žmo gų, su kuriuo jai nebuvo leista būti kartu.
158
Helena Mniszek
Stefutę nupurtė lengvas šiurpulys. Ji pakėlė akis į portretą. Valdemaras tarė: – Ji gimė senoje kunigaikščių šeimoje, kuri savo herbe turė jo karališką karūną. Jai meilinosi daugelis įžymybių. Ji atstūmė visus, nes mylėjo neturtingą vaikiną, savo tėvo sekretorių. Jis ty lėjo nujausdamas, kad jai neleis už jo tekėti. Kentėjo patylom. Tačiau ji, išlepinta žmonių ir gyvenimo sąlygų, visada palankių jos valiai ir įgeidžiams, nenorėjo tylėti. Ji pasisakė tėvams, kad myli jaunąjį Gvidą, ir prašė jų palaiminimo. Jai teko nusivilti. Tėvas kunigaikštis de Burbonas, galingas, ambicingas ir išdidus, dukters nenorėjo nė klausyti. Jaunutę Gabrielę išvežė į Paryžių, o Gvidą atleido iš tarnybos. Vargšas vaikinas neatlaikė tokio li kimo smūgio ir nusižudė. Kunigaikštytė, prislėgta neapsakomo sielvarto, norėjo stoti į vienuolyną, bet tėvas neleido. Ji turėjo linksmintis, turėjo kęsti daugybės konkurentų reiškiamą palan kumą ir paklusti tėvui, kuris vertė ją tekėti. Taip praėjo keletas metų. Tuo metu mano senelis Motiejus pergyveno maždaug tą patį. Būdamas ulonu, kažkokiam pokylyje susipažino ir pami lo jauną mergaitę, dvarininko dukterį. Ji buvo tokiu pat vardu, kaip ir jūs. Valdemaras pažvelgė Stefutei į akis kažkaip graudžiai šyp sodamasis. Ji sudrebėjo ir kiek pabalo. Jis tą pastebėjo. Švelniai paėmė jai už rankos. – Kas jums, panele Stefanija? Ji ištraukė savo ranką ir slėpdama veidą tarp rožių tarė: – Nieko... nieko... prašau, kalbėkite toliau. – Dabar prasideda liūdniausia istorijos dalis. Čia turėsiu kal tinti senelį. Savo Stenę jis labai mylėjo, bet... – Stenę? – sušuko Stefutė. – Taip jis buvo sušvelninęs jos vardą – jos atminimui ir jus taip vadina. Sako, jūs net panaši į ją. Ji taip pat buvo visai jau nutė, pilna gyvybės ir labai graži. Ji giliai tikėjo ir mylėjo pasau lį, žmones. Pamilo senelį visa siela. Susižiedavo, bet, nelaimė,
r au p su o t oj i
159
galingas likimas pastojo jiems kelią. Čia kaip tik turiu apskųsti senelį. Jis nebuvo tokios tvirtos valios, kad nugalėtų savo šeimos prietarus ir pasenusias pažiūras. Jam nebuvo leista susituokti su ta, kurią mylėjo, kuri visais atžvilgiais buvo to verta, kuri galbūt buvo to vertesnė negu daugelis peršamų merginų iš jo luomo. Pagrasinus, kad iš jo bus atimta paveldėjimo teisė ir niekas jo nelaimins, senelis pasidavė. Labai šaunus ir teisingas, vis dėlto jis neturėjo užtektinai jėgų ir valios. Savo meilę paliko širdyje, negindamas jos nuo kitų. Fanatiška aplinka privertė jį išduoti jausmus, sulaužyti duotą žodį. Sužadėtuvės buvo nutrauktos. Iš kart po to senelis buvo išsiųstas į užsienį, kad ten užsimirštų... Koks pasityčiojimas! Koks paniekinimas!.. Paryžiuje senelis su sipažino su Gabriele Burbon, o mano prosenelė, susibičiuliavu si su kunigaikščių šeima, susitarė su Gabrielės tėvu dėl jaunųjų jungtuvių. Kunigaikštytė pasidavė tėvo valiai. Senelis, nežinau kieno paveiktas, taip pat sutiko. Jungtuvės įvyko Romoje, tačiau jaunoji pora visą amžių gailėjosi to žingsnio. Abiejų širdys buvo atšalusios. Ji iki mirties mylėjo žmogų, kuris dėl jos žuvo, o jis savo širdyje nešiojosi kitos meilę. Ji neilgai gyveno. Liūdesys, nesibaigianti vidinė kova ardė silpną jos kūną. Ji mirė visai jau na. Po to senelis pavedė majorato teise jam priklausantį dvarą mano tėvui, o pats apsigyveno Slodkovcuose. Po keliolikos metų jis pasikvietė ten apsigyventi našlaujančią mano tetą Idaliją su kūdikiu, mūsų Liucija. Valdemaras nutilo. Jis sėdėjo nuleidęs galvą ir suraukęs anta kius, ūmai išsitiesė, perbraukė delnu per kaktą ir atsidusęs tarė: – Kitame pasaulyje ji gal sulaukė ramybės, kurios veltui ieš kojo šiame. – Ar jūs prisimenat ją? – kurčiai paklausė Stefutė. – Ji buvo mano krikšto motina, šiek tiek ją prisimenu. Daug pasakojo senelė Podhorecka, kuri ją labai mylėjo. Jis įdėmiai pažvelgė į Stefutę ir tarė švelniu balsu: – Nuvarginau jus... tiesa? Matyt, jūs labai susijaudinote be siklausydama.
160
Helena Mniszek
Ji pakėlė akis. – Man gaila žmonių, kurie taip baisiai kankinasi, taip kenčia. – O taip! Gaila ir didžiausio pasaulyje turto – jausmų. – Ar jūs tai suprantate? – paklausė Stefutė. Jis suraukė antakius. – O jūs tuo abejojate? – Maniau, kad... jūsų aplinkoje meilė nėra turtas... kad ji ne branginama... – Tačiau senelis Motiejus vertino ir suprato meilę, mano se nelė taip pat. – Ir abu ją pražudė, – pabaigė Stefutė. – Tai kas kita. Jiems trūko jėgų. Jiedu nemokėjo jos apginti. Tačiau tikėkit, tarp mūsų esama energingesnių ir labiau užsi spyrusių. Kai jie įsigeidžia pasiekti savo tikslą, tai viską sulau žo, eina į priekį galvotrūkčiais, bet pasiekia tikslą. Ir aš iš tokių. Turiu tūkstančius ydų, tačiau esu neįveikiamai atsparus. Be to, kaip ir visi Michorovskiai, esu šioks toks savimyla, tad niekam ir jokiu būdu neleisčiau išplėšti savo laimės. Manęs neįstengtų sutriuškinti: aš sudoročiau tuos, kurie ryžtųsi stoti į kovą su ma nim. Manęs nesulaikytų grasinimas atimti įpėdinystės teisę, net prakeikimas. Aš griežtas, į nieką neatsižvelgiu. Bet man reikia kitokios laimės, negu dabar turiu, ir jeigu jos siekčiau, niekas nedrįstų man sukliudyti! Ordinatas kalbėjo karštai ir įtikinamai. Pilkos jo akys, atro dė, pritarė žodžiams, iš jų sklido didelė jėga, energija ir valia. Stefutė sėdėjo atlošusi galvą ir stebėdamasi, truputį praver tomis lūpomis žiūrėjo į jo vyriškus, ryškius veido bruožus. Jis jai patiko. Juto, kad tai, ką kalba, yra tik dalelė to, ką jis suge bėtų atlikti. Jis atvėso, pasižiūrėjo į ją ir susižavėjęs jos veido išraiška šypsodamasis tarė: – Jūs manęs bijote. Argi aš toks baisus? Pagaliau galiu toks būti, bet ne jums. Stefutė atsistojo, atsisuko į Valdemarą ir greitai pasakė:
r au p su o t oj i
161
– Dėkoju jums, kad papasakojote tą liūdną istoriją. Eisime... Be galo ilgai čia sėdėjome... šioje feodalų salėje. – Argi nepadėkosite rankos paspaudimu? – paklausė jis ties damas jai ranką. Ji smagiai padavė jam savąją. Jis stipriai suspaudė jos ranką, pasilenkė ir prispaudė savo karštas lūpas. Stefutė nutirpo, veidai degė, galvoje spengė. Tas pabučiavimas ją degino, ji juto Valdemaro žvilgsnį. Ji greit ištraukė ranką ir nuskubėjo prie durų. Ji norėjo iš bėgti iš salės ir išvengti jo žvilgsnio. Jis nuėjo iš paskos.