• Laiptai, kuriais reikia lipti, vestibiulis, lentelė „Mero kabinetas“. Mano vardas Leila, man dvidešimt vieni metai, gimusi Prancūzijoje, pagal tradiciją – marokietė. Toji tradicija mano aplinkoje šiandien dar visagalė – mano tėvas. Jis nėra nei religinis fanatikas, nei nedorėlis. Tai garbus ir kitų gerbiamas žmogus. Jis muša dukrą, kai ši nepaklūsta; taip jis mane auklėjo, diegdamas klusnumą ir nuolankumą. Taigi jis mane primušė, kad tekėčiau už vyro, lipančio laiptais pirma manęs. Prancūzų administracija sutuoks mane su žmogumi, ku rio nepažįstu. Vadinasi, tai ne santuoka, o priverstinis forma lumas. Galėčiau pabėgti, strimagalviais nusiristi laiptais atgal, šauktis pagalbos. Jei taip ir padaryčiau, mano gyvenimas vis tiek nepriklausytų man. Šia tradicija išauklėta duktė negali ir nesugeba gyventi už šeimos ribų ir neglobojama tėvo, kurio užduotis yra parūpinti dukteriai kitą globėją – jo parinktą vyrą. Aš gimiau šiame kvartale, mano gimimas įrašytas tos pa čios merijos civilinės metrikacijos registre, aš esą turinti tei ses, bet iš jų man jokios naudos. Į ką man kreiptis? Į sociali • •
nę darbuotoją? Tai asmeninis reikalas – ji neturėtų ką apie jį pasakyti. Į policiją? Man atsakytų, kad aš pilnametė ir man tereikia atšauti „ne“. Demokratinėje visuomenėje apskritai nesama priverstinės santuokos. Bet jei aš mero akivaizdoje pasakyčiau „ne“, man dėl to nebūtų lengviau, nes oficialiai mane jau ištekino Maroke, ir net jeigu ta santuoka Prancūzijo je negalioja, tėvas ir visa kvartalo bendruomenė besąlygiškai mane pasmerktų, laikytų bloga dukra, atstumtąja, jei atsisa kyčiau atlikti galutinį formalumą Prancūzijoje. Daugiau nie kad nebegalėčiau grįžti į Maroką, mano „sutuoktinis“ turėtų teisę manęs ieškoti, paskui išsižadėti. O juk dukters skyrybos konservatyvaus tėvo akyse – baisiausias iš pažeminimų. Svajojau apie santuoką iš meilės, svajojau sutikti tą, kurio laukia visos merginos. Būčiau vilkėjusi gražia balta suknele, laikiusi puokštę gėlių kaip romantiškose apysakose, šypsoju sis nuo laiptų viršaus, visos draugės būtų mane bučiavusios ir sveikinusios. Būčiau palikusi savo šeimą ir išsikrausčiusi į mažą tik mudviejų butuką, ašarojusi iš susijaudinimo, bučia vusi tėvą, motiną ir visus brolius, o paskui išskridusi į laimę ir laisvę, kuria visad tikėjau. Apeigos teužtruko dešimt minučių. Nepažįstamasis dabar turi ko norėjęs, o norėjo nebūtinai manęs, Leilos. Jam būtų tikusi bet kuri Prancūzijoje gimusi šiaurės afrikietė, kad tik būtų skaisti ir iš geros šeimos. Mano tėvas net nepardavė manęs tam vyrui, kaip kartais pasitaiko. Jis tiesiog tiki tarp šeimų sutartų santuokų tradicija, atkaklus jo noras priversti mane paklusti, pastatyti į deramą vietą – nuoširdus, jis nepakęstų, jei dukra gyventų kitaip. Mano galvoje tuščia. Manęs čia nėra, nėra šios dienos – iš anksto išbraukiau ją iš savo minčių. Slepiu galvą smėlyje kaip strutis, tikėdamasi nežinia kokio likimo piršto, kuris mane iš • •
vaduotų – pasaulio pabaigos, žemės drebėjimo, kad kas nors atsistotų ir pareikštų: „Prancūzijos įstatymas draudžia pri verstines santuokas!“ Tame kabinete, be dviejų atsitiktinių liudytojų, daugiau nieko nebuvo, žemė nesudrebėjo. Meras nesuko sau gal vos – buvo matęs ne tiek tų skubotų jungtuvių be džiaugsmo šūksnių. Nesavu balsu pratariau „taip“, pasirašiau dokumentą, kurio net neįžiūrėjau – taip man akis niaukė ašaros, – stebima valdingo tėvo žvilgsnio. Sulig menkiausiu pasipriešinimu jis būtų mane apkūlęs ir išsiuntęs į Maroką arba išmetęs į gatvę. Būčiau turėjusi glaustis bendrabutyje, pasmerkta laisvei, ku rios jis manęs neišmokė ir kuri man kėlė siaubą. Integracija pasiekiama per laisvę pasakyti „ne“. Tradicija – nesugebėji mas ištarti to „ne“. Man niekuomet neužteko valios peržengti tą nerašytą įstatymą.
pavyko atsidėti tūkstančio. Būčiau galėjusi išlaikyti vairavimo egzaminą ir įsigyti nedidelį automobiliuką, bet jis niekad ne būtų priklausęs man vienai. Broliai kaipmat būtų jį nusitvėrę. Numojau ranka į tą sumanymą. Man jau buvo beveik dvidešimt. Ir toliau gyvenau pažiū rėti ramų gyvenimą; galų gale su vienu bičiuliu, iš tų, kuriuos vadini vyresniaisiais broliais, mudviem su drauge Surija pa vyko apsilankyti diskotekoje. Galėjome pasikliauti jo palyda; kadangi nebuvome jo se serys, visa kita jam buvo nusišvilpt! Man visa tai pasirodė nieko verta. Spengiantis triukšmas ausyse, cigarečių dūmai, dauguma lankytojų įkaušę. Toji aplinka man nepatiko. Buvau nusivylusi, jaučiausi nejaukiai. Mudvi sėdėjome kaip dvi valstietės, atkakusios iš kaimo, ir stebėjome naktinę fauną. Surija graži, šviesiaplaukė, šviesia odė, pažiūrėti visai nepanaši į merginą, kilusią iš Magrebo, ir aš nuolat jai kartodavau, kokia ji laiminga, kad jos išvaizda leidžia jai lengviau išsprūsti į miestą. Tie, kurie jos nepažino jo, palaikydavo ją gale ir nesikabinėdavo. Tačiau šįvakar apie ją sukosi vaikinai – turėjome gardaus juoko. Aš nešokau, nepajėgdama tapti aplinkinių žvilgsnių taiki niu. Surija taip pat. Mums veikiau atrodė, kad mes zoologijos sode, kur knibžda nežinomų laukinių žvėrių. Bet mes ten ap silankėme! Mes tai padarėme! Grįžtant namo vis dar būgštavau, kad neatsitiktų kokia nors nelaimė ir kad policija nepraneštų tėvams... Taip nutiko vienai mano bičiulei studentei, įsikūrusiai toli nuo namų. Vieną ramadano savaitgalį ji pasakė turinti rengtis egzaminui ir negalėsianti grįžti namo. Tąvakar ji nusprendė nueiti į naktinį klubą; ta naktis buvo jai lemtinga. Automobi lio avarija – ir ji žuvo kelyje. Tylomis apie ją mąsčiau: jei ne žūčiau avarijoje kaip ji, jei išsikapstyčiau? Kaip pasiteisinti? • 76 •
Amžini nuotykiai – koviniai žygiai ir melas. Pavyzdžiui, mudvi su Surija nusprendėme prasidurti ausis. Pradurtos ausys šeimoje – tradicinis dalykas: visos mažos mergaitės, kilusios iš Magrebo, nešioja auskarus kone nuo pat gimimo! Bet esmė šįsyk buvo ta, kad skylučių turėjo būti dviem daugiau. Kad segėtume tris auskarus. Prieš pasiryžda mos aptarinėjome tą reikalą porą savaičių. Trys skylutės – tai jau piercing... taigi nedorų merginų atributas, kaip cigaretė ir diskotekos. Galų gale ryžomės. Pavieniui nebūtume išdrįsusios. Jau pas auskarų vėrėją patylomis viena kitai prisiekėme ne praskysti. – Nepaspruksi? – Prisiekiu! Savo galva, Koranu! Jau antrą dūrį buvo sunku ištverti, o trečias buvo tikras siaubas. Išėjome liepsnojančiomis ausimis, išraudusios, bet smaugiamos pašėlusio nerviško juoko. Žinojau – jei tėvas pa stebės, man bus riesta. Surija žagčiojo. – Žinai, kad gausi į kailį, ir šaipaisi! – O ką man daryti? Verkti dar negavus? Iškirtome kvailys tę, reikia už ją atsakyti ir eiti iki galo. Susėdusios ant suoliuko degančiomis ausimis stebėjome pro šalį einančius žmones ir raitėmės iš juoko. – Pažiūrėk į jį, tas vyrukas tariasi esąs gražuolis, sakytum, tikras afrikietis kareivis... Tas akiplėšiškas piercing – rimtas reikalas, ir man buvo baisu, bet kiekvienąsyk, kai apima baimė, mane ištinka be protiško juoko priepuolis, užkrečiantis kitus, taip pat Suriją. Būtina iškrova apgailėtiname mūsų gyvenime. Bet reikėjo grįžti namo. Ir tada abi juokėmės jau mažiau, nors vis dar šmaikštavome. • 77 •
– Surija, sudiev, susitiksime aname pasaulyje, galbūt ten, aukštybėse... Man nuslėpti ausis pavyko ilgiau negu jai. Ryšėjau ska rą – paprastai niekad to nedarydavau. Motina nieko neklau sė – pamanė, tiesiog mėgdžioju ją. O Suriją motina nutvėrė po poros dienų! Ją tąsė už plaukų, spardė koja. – Į ką tu panaši? Ką reiškia tos trys skylutės? Dar išsiba dyk iki nosies! Ji, aišku, išvadino Suriją kekše. O Surija man paskambino papasakoti. Ir pasitaikyk tu man, atsiliepė mano motina. Tokiais atve jais labai svarbu laikytis to, ką mes tarpusavyje vadiname pro tokolu – svarbiausia neįžeisti draugės motinos, kad neuždraus tų mums susitikinėti. Labai svarbu įžanginiai sveikinimai: – Alio? Kaip laikotės? Kaip vaikai?.. Sveikata gera? O kaip močiutė kaime? Perduokit jai linkėjimus – ir broliams, ir visai šeimai... Įprastos kalbos, paskui motina galiausiai perduoda ra gelį man. – Tai tu dar nesudegei? Prisiek motina, kad nesudegei! Kaip tau pavyko? – Aš ryšiu skarą. – Tu ryši skarą! Ji apie tai nepagalvojo. O juk tam, kad žaizdelės užrandė tų, mažiausiai mėnesį ausyse reikėjo nešioti rutuliukus. Ir galop vieną dieną aš taip pat įkliuvau. Neberyšėjau ska ros, tik prisidengdavau ausis plaukais. Patarnavau prie stalo. Tėvas pažvelgė į mane. – Kas tavo ausims? – Nieko... – Pakelk plaukus. • 78 •
Motina paleido gerklę, tačiau, keista, šįsyk manęs ne primušė. – Vargšele tu mano, bet juk tu beviltiška. Aš parnešdavau namo atlyginimą, mokėdavau už butą, niekada nedvejodavau, jeigu jiems prireikdavo papildomų pinigų. Pirkau sau ramybę, ir jei dar tebeturėjau teisę į antau sius, tai smūgių buvo reta; šluotkotis kėpsojo sau spintoje. O Surijai kaip reikiant ištrinko galvą, kaip paauglystėje. Ją mušė net seserys, pavyzdingos merginos, iš tokių, kurios net nesirodo balkone ir iki santuokos lieka skaisčios kaip lelijos. Jos niekaip negalėjo suprasti, kodėl Surija taip skiriasi nuo vi sos šeimos. Na, o aš rengiausi taip, kad nekrisčiau į akis, dažiausi ne per daug, tik labai nežymiai. Surija buvo mano priešingy bė. Aukšta, liekna šviesiaplaukė mėlynomis akimis, visada pasidažiusi. Aptempti džinsai. Labai graži, koketiška, todėl jos gyvenimas po šeimos stogu buvo tikras pragaras, bet už namų sienų ji mėgavosi visiška laisve. Tuo metu mes buvome trys bendraamžės, trys neišskiria mos draugės – Leila, Surija ir Nadia. Nadios, neseniai išėjusios iš namų, tėvai buvo hadji , jie buvo lankęsi Mekoje. Šeimoje augo keturi berniukai ir trys mergaitės. Pirmoji pasidavė, buvo ištekinta per prievartą už kaimo vaikino ir šiandien gobstosi šydu. Tėvai rado jos nuotrauką baseine su maudymosi kostiumėliu, ši „gėda“ ir paskatino santuoką. Antroji duktė susitikinėjo su vienu vai kinu. Jie neslėpė, kad myli vienas kitą, ir norėjo susituokti. Bet čia kyla konfliktas tarp tėvų! Vaikino motina išpyškina merginos motinai: Arabiškas terminas pagerbti tiems, kurie atliko maldininko kelionę į Meką.
• 79 •
– Mano sūnus niekada neves tavo dukros, nes ji kekšė – ji su juo nesislapsto! O merginos motina atrėžia: – Negali būt nė kalbos, kad tavo sūnus ją vestų! Nadia išgaravo. Vieną dieną vėl ją sutikau – ji išsikovojo laisvę, bet kokia kaina! Netekėjusi augina vaiką, su šeima nu traukė visus ryšius. Tarpusavyje dažnai aptarinėdavome santuokų per prie vartą istorijas. – Žinai, Chadidža ištekėjo už vaikino iš kaimo, kurio net nepažįsta! O juk sakė niekada netekėsianti už marokiečio – ir galiausiai įkliuvo! – Na, bent jau aš – aišku kaip dieną: niekada, niekada, niekada. – Įsivaizduoji? Myliesi su kažkokiu nepažįstamuoju, tu, tausojanti savo skaistybę kaip pakvaišusi! – Oficialiai pareiškiu: ne... Pabėgčiau arba galą gaučiau! Čiauškėjome apie tai kaip mergiūkštės. Santuokos per prievartą mums atrodė juokingos kaip koks televizijos seria las „Meilės žiburiai“. Taip apeidavome tikrovę, viena per kitą fantazuodamos. Atėjo vasara. Negalėjau važiuoti atostogauti, visą mėnesį dirbau. Daviau kelionei pinigų, nes tėvo kišenės buvo tuščios, bet viena namie nepasilikau. Buvau patikėta dviem broliams! Vyresnėliui, tebegyvenančiam namuose, ir tam, kuris ilgai buvo tėvų stebėjimo kamera ir amžinai mane mygdavo: – Papūsk man į veidą! Tu rūkei! Vieną dieną užklupau jį traukiantį dūmą tualete – jį, kuris visada dėjosi tyras kaip kalnų šaltinio vanduo. Jis netgi buvo įjunkęs į marihuanos suktines. Bet tėvų akyse buvo tyras kaip krištolas. • 80 •
– Na? Dabar papūsi man į veidą? – Taip, aš rūkau, na ir kas? – Na ir nieko! Žinok viena – bent kartą, kai galiu sau tai leisti, einu į terasą sutraukti cigaretės, ir jei tu bent žioptelėsi, prisiekiu: galas man, galas ir tau! Nuo to laiko mudu tapome bendrininkais. Tais metais jis net nuėjo su manimi į naktinį klubą. Pasinaudojau paskutine laisvės vasara, kad truputį pagyvenčiau. Buvau šeimos kami kadzė; reikėjo kaip galint daugiau patirti, reikėjo pagyventi iš pagrindų. Beje, kokiai nors mano bendraamžei galei tai nieko nereiškė: trys skylutės ausyse, išvyka prie jūros, pustuzinis va karėlių naktiniame klube, kur aš nei flirtavau, nei šokau, ir ap silankymas mugėje, be kita ko, taip pat tėvų užgintoje. O juk aš dievinau amerikietiškus kalnelius! Ten mane apgaubdavo visiškos laisvės pojūtis, aš skraidydavau! Kam drausti karuse les? Paslaptis. Atostogomis be tėvų ant sprando net ir dirbdama mėga vausi taip, lyg gyvenčiau paskutines savo gyvenimo dienas. Televizijos pultas vien man... tai taip pat reiškė laisvę. Vienin telis kartas, kai galėjau nekliudoma žiūrėti televizorių, buvo ta prisvilusio troškinio diena... Mane svaigino laisvės vėjas. Įsidrąsinau tiek, kad užsigei džiau nusikirpti plaukus! Surija dvejojo: – Nebijai? – Man nuraus ausis, bet kas jau padaryta... juk atgal ne priklijuosi! Net leidau sau brangų kirpėją ir paklojau krūvą pinigų. Nebepažinau savęs. Pusilgiai glotnūs plaukai – netikėtai ta pau panaši į tikrą merginą. Bet kai grįžo tėvai, tėvas įkrėtė man, o motina laidė gerklę ir tąsė mane už plaukų. • 81 •
Apskritai tradiciškai palaidų plaukų reikia vengti, tad net nukirptus juos susirišdavau. Kvartale pasitaikydavo merginų trumpais plaukais, tačiau motinos jas niekino: – Tik pažiūrėk į aną – tikras vyras! Plaukai – moters atvaizdas, o moters kūnas jau pats sa vaime yra prasižengimas... Niekada neryšėjau skaros – tiktai tam, kad paslėpčiau pradurtas ausis! – ir nesuprantu tų mer ginų, kurios šiais laikais, kai skarų neberyši net jų motinos, jomis gobstosi. Plaukai turi būti ilgi, bet juos reikia surišti ar slėpti! O jei nusikirpsi, dar reikės palikti leidžiamą ilgį. Galų gale plaukus atsiauginau, bet tikrai ne iš klusnumo, o dėl to, kad per dažnai reikėjo mokėti kirpėjui! Tą dvidešimtąją mano vasarą viskas, atrodė, klostosi ge rai, tačiau, keista, kartojau Surijai: – Nujaučiu kažką bloga. – Ką? Atvirai kalbant, nežinojau. Nepaaiškinama nuojauta. Galbūt dėl to, kad suvokiau savo laikiną laisvę ir kad grįžus tėvams daugiau taip nebebus. Man buvo dvidešimt... dirbau, apie santuoką tikrai negalvojau, niekas apie tai nekalbėjo, šiaip ar taip, davusi priesaiką nesileisiu palenkiama! Vieną dieną iš Maroko paskambino tėvas pranešti naujienų: – Duodu tau motiną. Ir kai visas šeimos naujienų protokolas buvo išsemtas: – Leila, dukrele! Niekaip neatspėsi, kas buvo atėjęs. – Neįsivaizduoju. Šiaip ar taip, jūs ten prisistatote tarsi koks prekių vagonas – jie visą mėnesį gyvena už dyką. – Buvo atėjęs tavo dėdė! Ir su pusbroliu. – Kokiu pusbroliu? – Abdeliu! – A, gerai... • 82 •
Menkai jį pažinojau ir man buvo nusispjaut. – Bet jis buvo atėjęs ne vienas. – A... – Su draugu, kuris gyvena Ispanijoje. Musa. – Taip, na ir kas? – Tas vaikinas padorus. Vis dar nesuvokiau manęs tykančio smūgio. – Žinai, Leila, tau jau metas tekėti. Nemažai jaunikių atei na prašyti tavo rankos. – Klausyk, mama, tuojau pat liaukis. Jaunikiai, kurie iš dygsta tada, kai manęs nėra, ir kurių aš niekad nesu mačiu si – ne! Tik ne man. Be to, aš per jauna, tik pradedu dirbti, mano padėtis nestabili. Ne! – Taip... taip, gerai... gerai. Ten rezgėsi nemažai dalykų, apie kuriuos ničnieko ne nutuokiau. Tačiau, keista, nesusiejau savo nuojautos su tuo pokalbiu. Neįsivaizdavau, kad mano tėvai gali iki to prieiti. Buvau prancūzė, gimusi Prancūzijoje, turėjau Prancūzijos asmens tapatybės pažymėjimą; pilnametė jau dvejus metus, dirbau, vieną gražią dieną, tikėjausi, pasiryšiu ir susirasiu vie no kambario butuką, kuriame gyvensiu viena – ne per toliau siai nuo šeimos, bet viena. O juk kaip tik buvau idealus grobis Maroko viengungių, svajojančių įsikurti Prancūzijoje, rinkoje. Rinkoje, kurios masto dar nesuvokiau. Tikra kuo legaliausia organizacija. Šįkart nebebuvau stikline užvožta musė – muselė pakliu vo į siaubingą voratinklį.