Nuo Jos Karališkosios Aukštybės rašomojo stalo
Princesė Emilija Minjonetė Grimaldi Termopolis Renaldo
Brangusis daktare Karlai Jungai, Suprantu – jūs niekad šio laiško neskaitysite, jei ne dėl kokios nors kitos priežasties, tai pirmiausia dėl to, kad jūs – seniai miręs. Tačiau vis tiek jaučiu, kad būtinai turiu jums parašyti, nes prieš kelis mėnesius, ypač sudėtingu mano gyvenimo laikotarpiu, mokyklos seselė sakė, esą man reikėtų mėginti dažniau išreikšti savo jausmus žodžiais. Suprantu: laiško mirusiam asmeniui rašymas nėra visai tikra žodinė jausmų išraiška, bet padėtis tokia, kad iš tikrųjų tik su labai nedaugeliu žmonių galėčiau pasikalbėti apie tai, kas mane slegia. O kaip tik tie žmonės dažniausiai ir yra mano bėdų priežastis. Štai kas, daktare Jungai: ištisus penkiolika su trim ketvirčiais metų aš siekiau saviraiškos. Juk jūs prisimenate, kas yra saviraiška, tiesa? Tikrai turėtumėte prisiminti – juk pats ją ir išradote. Tad štai. Kaskart, kai tik jau pasirodo, kad toji siekiama saviraiška – jau nebe už kalnų, būtinai atsitinka kas nors, kas viską supinklioja. Na, kad ir visa ta princesiška kebeknė. Na, jūs tik pagalvokite: kai jau maniau, kad esu tokia pasaulinė nuokvaka, kad dar didesnė nė nebegaliu būti, še tai tau – POKŠT! – aš dar ir princesė! Jeigu teisingai suprantu, daugeliui žmonių net neatrodo, jog tai gali būti rimta bėda. Taip, žinoma. Įdomu būtų pamatyti, kaip JIE reaguotų, jeigu kiekvieną mielą SAVO laisvalaikio valandėlę būtų priversti riogsoti su senele tatuiruotais antakiais ir kimšti į
galvą mokslus, kaip dera elgtis karališkojo kraujo asmeniui, jeigu JIEMS amžiais mintų ant kulnų paparacai, jeigu JIE būtų priversti dalyvauti nuobodžiausiuose valstybiniuose priėmimuose, susitikinėti su žmonėmis, kurie nė girdėt negirdėję apie serialą „Po Kalifornijos saule“, tad ką ir kalbėti apie jų nusimanymą, kaip klostosi Seto ir Samer „myliu–nemyliu, myliu–nemyliu“ santykiai? Vis dėlto anaiptol ne vien tik šita kvaila princesystė tapo pleištu, vis labiau gilinančiu prarają tarp manęs ir manojo saviraiškos siekio. Padėties toli gražu negerina ta aplinkybė, kad aš – vienintelė vis dar sveiką protą išsaugojusi mažylio broliuko globėja; beje, panašu, kad jį kamuoja rimti vystymosi sutrikimai: jam jau dešimt mėnesių, bet jis vis dar negali vaikščioti savarankiškai, būtinai turi įsikibti į kieno nors (paprastai – mano) pirštus (tiesa, reikia pripažinti, kad kalbos gebėjimai jo amžiui išsivystę netgi puikiai – jis jau moka pasakyti du žodžius: „manana“ – mašina ir „kėė“ – katytė, tik vadina šitaip viską iš eilės, anaiptol nebūtinai vien mašinas ir kates). Tik nemanykite, kad tai jau ir visos mano bėdos. O ką, jei pasiūlyčiau dar ir, tarkim, tokį faktą: aš išrinkta mokyklos mokinių tarybos prezidente... bet vis tiek, kaip buvau, taip ir likau vienas pačių nepopuliariausių asmenų minėtoje mokykloje? Arba dar štai kas. Galų gale pavyko išsiaiškinti, kad vienu talentu vis dėlto esu apdovanota (turiu omeny rašytojo talentą, jei tai jums neatrodo akivaizdu iš šio laiško), bet taip pat aišku, kad siekti karjeros pasirinktoje srityje negalėsiu, nes būsiu pernelyg užsiėmusi valdydama nedidelę Europos kunigaikštystę. Beje, ir nenoriu pasakyti, kad – pasak mano anglų kalbos mokytojos panelės Martines, kuri nepavargsta tvirtinti, esą aš, rašydama vaizduojamuosius rašinius, vartoju pernelyg daug pažyminių – man verta puoselėti pernelyg daug vilčių kada nors savo kūrinius išspausdinti ar bent įsidarbinti situacijų komedijos scenaristo padėjėja. Ir dar viena detalė: galų gale man pavyko užkariauti savo svajonių vyriškio širdį, tik kas iš to? Mat dabar jis visa galva sulindęs
į savąją „Antiutopinių mokslinės fantastikos filmų istoriją“, kad man nė nebeturi laiko – aš jo beveik išvis nebematau. Dabar suprantate, kur aš atsiduriu su šitokia kupra ant pečių? Kaskart, kai savirealizacija atrodo jau ranka pasiekiama, ją nušluoja negailestingas likimas. Arba mano senelė. Nepamanykite, kad skundžiuos. Tiesiog noriu pasakyti... na... kiek iš tiesų žmogui skirta iškęsti, kol pagaliau jis (arba ji) gali tvirtinti realizavęs save? Supraskite, man atrodo, kad dar daugiau aš tiesiog nebeištversiu. O gal jūs galite pasiūlyti kokį nors patarimą, kaip man dar iki šešioliktojo gimtadienio išmokti peržengti savojo ego ribas? Būčiau iš tiesų labai dėkinga. Ačiū. Jūsų draugė Mija Termopolis P. S. Ak, taip. Visai užmiršau. Jūs juk miręs. Atleiskite. Galite nekreipti dėmesio į tą prašymą patarimo. Ko gero, pamėginsiu paieškoti jo bibliotekoje.
10
Kovo 2, antradienis, po pamokų, pamokos gabiems ir talentingiems kabinetas AEVM STUDENTŲ TARYB OS NARIŲ KASDVIMĖNESINIS SUSIRINKIMAS
Susirinkimas skelbiamas atidarytas Nariai Dalyvauja: Mija Termopolis, prezidentė Lilė Moskovic, viceprezidentė Ling Su Vong, iždininkė Ponia Hil, moksleivių tarybos konsultantė Larsas van der Hotenas, Jos Karališkosios Aukštybės M. Termopolis asmens sargybinis Nedalyvauja: Tina Hakim Baba, sekretorė. Priežastis: būtinybė skubiai pritaikyti naujas dantų kabes, nes jos mažasis broliukas senąsias įmetė į tualetą. (O tai, beje, yra priežastis, dėl kurios susirinkimo protokolą rašau aš. Ling Su negali – dėl savosios „menininko“ rašysenos, kas yra beveik tas pat, kaip „gydytojo“ rašysena, kitaip tariant, rašysena, žmogaus akiai iš emės neįskaitoma. O Lilė skundžiasi, neva ją kamuojąs riešo kanalo sindromas nuo besaikio klaviatūros klavišų maigymo, mat uoliai rašiusi apsakymą, kurį išsiuntė Sixteen žurnalo kasmečiam apsakymo konkursui. Patikslinsiu: PENKIS apsakymus, kuriuos išsiuntė Sixteen žurnalo kasmečiam apsakymo konkursui. Netelpa galvoj: kaip ji surado laiko parašyti PENKIS apsakymus? Man teko nertis iš kailio, kad spėčiau suregzti bent VIENĄ. 11
Vis dėlto manau, kad mano kūrinys „Šalin kukurūzus!“ – tikrai geras. Jame rasite visko, kas privalo būti apsakyme. Meilė. Tragedija. Savižudybė. Kukurūzai. Argi galima reikalauti dar daugiau?) Vasario 15-ąją sudarytos susirinkimo darbotvarkės patvirtinimas. Darbotvarkė: PATVIRTINTA PR E Z I DE N T Ė S PR A N E ŠI M AS :
Mano prašymas, kad mokyklos biblioteka dirbtų ir savaitgaliais mokinių reikmėms, mokyklos administracijos buvo sutiktas labai nepalankiai. Jų išsakyti argumentai tokie: pernelyg smarkiai išaugsiančios išlaidos, mat reikės mokėti bibliotekininkei už viršvalandžius, taip pat – ir budinčiam prie durų apsaugininkui, kurio pareiga – tikrinti asmens tapatybės korteles ir garantuoti, kad minėtas asmuo – iš tiesų AEVM mokinys, o ne šiaip koks atsitiktinai iš gatvės atklydęs benamis.
VICEPREZIDENTĖS ATSAKYMAS:
Savaitgaliais sporto salė lieka atidaryta – visi pageidaujantys gali ateiti sportuoti. Tad apsaugininkas, be jokios abejonės, gali be vargo patikrinti visas tapatybės korteles: ir tų, kuriems rūpi vien raumenis auginti, ir tų, kurie išties norėtų gauti geresnius pažymius. Be to, lyg ir reikėtų manyti, kad net labai vidutiniško intelekto apsaugininkas turėtų iš pirmo žvilgsnio atskirti atsitiktinį benamį nuo AEVM moksleivio. 12
PREZIDENTĖS ATSAKYMAS VICEPREZIDENTEI:
Žinau. Būtent šitaip pati ir sakiau. Tada direktorė Gupta man priminė, kad biudžeto lėšų sporto reikalams skirta jau seniai, o štai savaitgaliais dirbančiai bibliotekai lėšų nenumatyta. O samdant apsaugininkus pirmiausia atsižvelgiama į kūno gabaritus, ne į intelektą.
VICEPREZIDENTĖS ATSAKYMAS PREZIDENTEI:
Ką gi, jeigu jau taip, matyt, derėtų direktorei Guptai priminti, kad didžioji dauguma Alberto Einšteino vidurinės mokyklos nedalyvauja jokioje sportinėje veikloje, tad jiems būtų išties labai naudinga, jei galėtų daugiau laiko praleisti bibliotekoje. Vadinasi, biudžetą neprošal būtų peržiūrėti. O kūno gabaritai – dar ne viskas.
PREZIDENTĖS ATSAKYMAS VICEPREZIDENTEI Į MANO ANSTESNĮJĮ PRANEŠIMĄ:
Eik švilpt, Lile. Aš visa tai ir išklojau. Ji sakė, kad pagalvos.
(Kodėl per šiuos susirinkimus Lilė amžinai stengiasi braukti prieš plauką? Kaip kažin ką, poniai Hil tikriausiai jau atrodo, kad mano autoritetas – žemiau jūros lygio. Nuoširdžiai maniau, kad ji jau seniai nebeputoja dėl viso to reikalo, kai aš taip ir neatsistatydinau iš pareigų, kad prezidente galėtų tapti JI. Na, patys pagalvokite: praėjo bent keli MĖNESIAI, 13
be to, Lilė, regis, tikrai man atleido, kai prikalbinau tėtį sudalyvauti jos laidoje, kad ji galėtų pakamantinėti jį apie Europos imigracijos politiką. Na taip, reikia pripažinti, dėl to jos laidos reitingai nešoktelėjo į padebesius, ko ji vylėsi. Vis dėlto „Lilė pasakoja taip, kaip yra“ – vis dar populiariausia visuomeninės Manhatano kabelinės televizijos laida, net jei ta prodiuserių, ją pasirinkusių, padermė ir nesugebėjo jos prastumti į kurį nors didžiųjų kanalų – na, norėjau pasakyti, galbūt antra, pirmąją vietą užleidusi programai, kur Pragaro Angelai rodo, kaip pasigaminti valgį ant motociklo išmetamojo vamzdžio vietoj viryklės.) VICEPREZIDENTĖS ATASKAITA:
Ekologiškos šiukšliadėžės jau atgabentos ir išdėliotos visoje mokykloje greta įprastų skardinių šiukšliadėžių. Tai specializuotos šiukšlių dėžės, suskirstytos į tris dalis: popieriui, buteliams bei skardinėms; skardinių sekcijoje įmontuoti ir automatiniai spaustuvai, kuriais skardinės suplojamos. Pastebėta, kad moksleiviai šiomis šiukšliadėžėmis naudojasi dažnai. Vis dėlto neišvengta šiokio tokio nesusipratimo su lipdukais.
PREZIDENTĖS ATSAKYMAS:
Kokiais dar lipdukais?
VICEPREZIDENTĖS ATSAKYMAS PREZIDENTEI:
Nagi tais, kurie priklijuoti ant ekologiškų šiukšliadėžių dangčių. Tais, kurie skelbia: „Popierius, skardinės ir budeliai.“ 14
PREZIDENTĖS ATSAKYMAS VICEPREZIDENTEI:
VICEPREZIDENTĖ: PREZIDENTĖ:
VICEPREZIDENTĖ:
IŽDININKĖ:
PREZIDENTĖ:
IŽDININKĖ:
Taigi, kad ne. Pati pažiūrėk. Aišku. O kas taisė lipdukų tekstą? Reikia manyti, sekretorė, kurios šiandien čia nėra. Negalima kaltinti Tinos, kaip tik artėjo pirmojo semestro egzaminai, ji buvo visai kaip be galvos.
PREZIDENTĖ:
„Popierius, skardinės ir BUTELIAI.“ Ne „budeliai“.
Reikia užsakyti naujus lipdukus. „Popierius, skardinės ir budeliai“ – šitaip palikti nieku gyvu nevalia. Naujiems lipdukams neturime pinigų.
Susisiek su pardavėju, kuris atsiuntė tuos lipdukus, pranešk, kad jie įvėlė klaidą, kurią būtina tučtuojau ištaisyti. Kadangi tai JŲ klaida, naujus lipdukus turėtume gauti nemokamai.
VICEPREZIDENTĖ:
Atsiprašau, Mija, ar man vaidenasi, ar tu iš tiesų rašai susirinkimo protokolą savo DIENORAŠTYJE?
PREZIDENTĖ:
Taip, o kas? 15
VICEPREZIDENTĖ:
PREZIDENTĖ:
VICEPREZIDENTĖ:
PREZIDENTĖ:
VICEPREZIDENTĖ: PREZIDENTĖ:
VICEPREZIDENTĖ:
PREZIDENTĖ:
VICEPREZIDENTĖ:
PREZIDENTĖ:
Nejaugi neturi atskiro sąsiuvinio mokinių savivaldos reikalams? Turiu, turiu. Bet jį aš lyg ir pamečiau. Nesijaudink, kai tik pareisiu namo, surinksiu protokolo tekstą kompiuteriu. Atspaudinsiu, ir rytoj pat gausi visą medžiagą. Sugebėjai PAMESTI mokinių savivaldos užrašus? Na, ne visai. Noriu pasakyti, žinau, kur jie yra. Tik kol kas negaliu jų pasiimti. Įdomu, kaip galėjo šitaip atsitikti? Visai paprastai. Užmiršau juos tavo brolio bendrabučio kambaryje. Dar įdomiau: o ką tu darei su mokinių savivaldos užrašais mano brolio bendrabučio kambaryje? Paprasčiausiai svečiavausi, aišku tau? Ir tai VISKAS? Nieko daugiau nedarei? Tik užsukai Į SVEČIUS? Taip. Madam iždininke, mes jau pasirengę išklausyti tavo ataskaitą.
(Nagi rimtas, tegul ją galai. Ir tai VISKAS? Nieko daugiau nedarei? Ką dar šitai turėtų reikšti? Ak, taip, žinoma, juk ji kalba 16
apie S-E-K-S-Ą. Ir dar ponios Hil akivaizdoje! Galima pamanyti, kad Lilė nežino, koks mudviejų su Maiklu požiūris į šituos dalykus! Ar gali būti taip, kad ji tiesiog nervinasi, mat numano, jog mano „Šalin kukurūzus!“ – geresnis už bet kurį iš penkių jos apsakymų? Ne, tai, ko gero, visai neįmanoma. Noriu pasakyti, „Šalin kukurūzus!“ iš tiesų yra pasakojimas apie tokį jautrų jauną vienišių, kuris jaučiasi nepritapęs ir visų atstumtas, atsidūręs brangioje privačioje Aukštutinio Istsaido mokykloje, į kurią jį nugrūdo tėvai, be to, į neviltį jį stumia ir mokyklos valgykla, kur į čili troškinį nuolat būna pridėta kukurūzų – jis daugybę kartų prašė troškinio be kukurūzų, tačiau jo pageidavimų niekas nepaisė. Tad galiausiai, nepakėlęs visų jį užgriuvusių kančių, jis metėsi po atidundančiu F linijos metro traukiniu. Bet ar tikrai galima tvirtinti, kad šis siužetas – geresnis už Lilės apsakymų temą? Mat jie, visi penki, yra apie vaikinų ir merginų pastangas apsiprasti su savo seksualumu. Tiesą sakant, atsakymo aš nežinau. Užtat žinau, kad Sixteen žurnalas privengia spausdinti apsakymus su pernelyg atviromis sekso scenomis. Na taip, ten visuomet gali aptikti straipsnių apie būdus apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, taip pat liudijimų mergaičių, pasigavusių kokią lytiniu būdu plintančią ligą, netyčia pastojusių, pakliuvusių į sekso vergiją ar dar galaižin ką. Tačiau grožinių kūrinių, kuriuose gvildenamos tos pačios temos, jie apsakymo konkursui paprastai nepriima. Atsargiai užsiminiau apie tai Lilei, į ką ši atsakė, kad žurnalas veikiausiai padarysiąs išimtį, jei apsakymai bus ypač geri, o šitie kaip tik tokie ir yra – anot jos pačios. Lieka tik viltis, kad Lilės lūkesčiai nepasirodys PERNELYG nerealistiški. Na taip, pirmoji ir svarbiausia literatūrinio rašymo taisyklė: rašyk apie tuos dalykus, kuriuos gerai išmanai. O aš juk niekad nebuvau vaikinas, niekad nesišlykštėjau kukurūzais, paga17
liau manęs niekad taip nekamavo pasaulio susvetimėjimas, kad ryžčiaus šokti po F metro linijos traukiniu. Savo ruožtu Lilė dar niekad neragavo lytinių santykių, bet visuose PENKIUOSE jos apsakymuose sekso apstu. Viename, tarkim, pagrindinė veikėja mylisi su MOKYTOJU. Na, šitai jau, kaip kažin ką – ne iš asmeninės patirties. Noriu pasakyti, išskyrus nebent trenerį Vitoną, kuris dabar susižadėjęs su madmuazele Klein ir nė NEDIRSTELI į kokią nors mokinę, mūsų mokykloje nė su žiburiu nerasi bent vieno mokytojo vyro, kurį kas nors bent iš mandagumo galėtų pavadinti patraukliu. Na taip, turiu pripažinti, kad vienas toks „kas nors“ buvo: savaime aišku, kalbu apie savo pačios mamą, kuri, kaip žinome, nepajėgė atsispirti pono Dž. neva grožybėms – VEU!) IŽDININKĖS ATASKAITA:
Mes visai nebeturime pinigų.
(Valandėlę. KĄ ČIA PASAKĖ LING SU???????)
18
Kovo 2, antradienis, „Plaza“ viešbutis, princesės pamoka Ką gi, tad štai. Šitaip. Faktas kaip blynas. Alberto Einšteino vidurinės mokyklos mokinių savivaldos taryba bankrutavo. Prasišvilpė. Galas. Kišenės džiova. Mes – pirmoji Alberto Einšteino vidurinės mokyklos mokinių taryba, visus biudžeto pinigus ištaškiusi per septynis mėnesius. Iš ko reikės gyventi kitus tris? Būsime pirmoji moksleivių savivaldos taryba per visą mokyklos istoriją, pristigusi pinigų išsinuomoti Alisos Tuli salę Linkolno centre abiturientų atestatų įteikimo ceremonijai. Aš kalta, žinoma. Kaip man galėjo užtekti kvailumo paskirti iždininkės pareigoms menininkę? – Juk sakiau jums, kad visai nemoku elgtis su pinigais! – kažkeliasdešimtą sykį kartojo Ling Su. – Sakiau, kad neužkrautumėte man tų iždininkės pareigų! Sakiau, kad iždininku skirtumėte Borisą! Bus jums nuolatos pliurpti vien apie merginų valdžią! Ką gi, žinokite: šita mergina – taip pat dar ir menininkė. O menininkai ničnieko nenutuokia apie kokias ten balanso lenteles, įplaukų šaltinius ir dar galaižin ką. Mums rūpi kur kas svarbesni dalykai! Mes kuriame meną, štai kas stimuliuoja mūsų mintis bei pojūčius! – Žinojau, žinojau, kad iždininke reikia skirti Šemiką, – suaimanavo Lilė. Net keletą kartų. Nors aš antra tiek kartų priminiau jai, kad Šemikos tėtis leidžia jai užsiimti tik vienos rūšies popamokine veikla per semestrą. Ir Šemika jau pasirinko verčiau būsianti strikse, nei dalyvausianti moksleivių savivaldoje; nors toks sprendimas, žinoma, dar gali jai smarkiai atsirūgti, jei iš tikrųjų sieks tapti pirmąja afrikiečių kilmės amerikiete moterimi, paskirta dirbti Aukščiausiajame Teisme. 19
Iš tiesų, reikia pripažinti, kad visų šunų jokiu būdu negalima karti ant Ling Su. Na, juk visiems aišku: prezidentė – aš. O vieną dalyką per visus savo princesiškus reikalus vis dėlto sugebėjau perprasti: valdžios nebūna be atsakomybės. Vienas ar kitas pareigas gali užrioglinti kam širdis geidžia, bet, jei kas nors nušleivos ne taip, kaip reikėtų, mokėti teks TAU. Reikėjo man uoliau tuo pasirūpinti. Reikėjo tvirčiau visas gijas laikyti savo rankose. Aš privalėjau stoti piestu prieš tą nesąmoningą sumanymą apsirūpinti klaikius pinigus kainavusiomis šiukšliadėžėmis. Negi negalėjau pasistatyti pačių paprasčiausių, tų įprastųjų mėlynų? O susigundyti tomis, su įmontuotais skardinių spaustuvais – ir išvis mano pačios užmačia. KĄ AŠ SAU GALVOJAU???? Kodėl niekas net nemėgino manęs sustabdyti? Viešpatie Dieve. Žinau, kaip tai vadinasi. Tai – mano asmeninė prezidentinė Kiaulių Įlanka. Be bajerio. Apie Kiaulių Įlanką mokėmės per pasaulio civilinę teisę. Septintajame dešimtmetyje grupė karinių strategų sukurpė planą įsiveržti į Kubą ir nuversti Kastro – ir įtikino prezidentą Kenedį palaiminti jų užmačią. Taigi, išsilaipino Kuboje – ir tuoj pat įsitikino, kad pajėgų gausumu toli gražu neprilygsta vietiniams, maža to, niekas nepasirūpino patikrinti, ar kalnai, į kuriuos buvo numatyta prireikus sprukti slėptis, tikrai stūkso toje salos pusėje (deja, ne). Vėliau daugelis istorikų bei sociologų pasmerkė Kiaulių Įlankos operaciją, tvirtino, neva kalčiausias – plačiai paplitęs „šabloniškas mąstymas“: tai toksai reiškinys, kuris atsiranda, kai grupės vieningumo siekis būna toks stiprus, kad niekam nekyla ranka patikrinti, ar surinkti faktai teisingi. Panašiai ir NASA vyresnybė nenorėjo net klausytis inžinierių perspėjimų dėl „Čelendžerio“ erdvėlaivio, mat visiems pasiutusiai magėjo paleisti jį pagal numatytą grafiką – ir nė dienos vėliau. 20
Tad štai, kaip tik šitaip ir atsitiko su tomis šiukšliadėžėmis. Kaip tik tai. Jeigu pažvelgsi tiesai į akis, teks pripažinti: dalis kaltės tikrai turėtų kristi poniai Hil – tikra šabloniško mąstymo įkvėpėja... Na, noriu pasakyti: juk nė piršto nepakrutino, kad sulaikytų mus nuo kvailystės. Larsas, beje, irgi geras. Tiesa, kai įsitaisė naująjį, visokių gudrybių prikimštą „Sidekick“ mobilųjį, išvis nebežiūri, kas dedasi klasėje. Tataigi, o ponia Hil iškart atsisakė pasiūlyti bent kokį nors veiksmingą būdą išsikapanoti iš kebeknės. Tarkime, paskolinti penkis tūkstančius žalių, kurių mums ir trūksta. Jeigu kam įdomi mano nuomonė, pasakysiu tiesiai šviesiai: tai gryniausias išsisukinėjimas, juk ponia Hil – mūsų konsultantė, tad dėl šitokios keblios padėties, į kurią įmaknojome iki ausų, šiokia tokia atsakomybė kliūva ir jai. Na taip, pripažįstu, prezidentė – aš, tad visas atsakomybės svoris užgula mano pečius. Bet – nagi, atleiskite! Juk mums ne be priežasties skirta konsultantė! Šiaip ar taip, man – tik penkiolika metų ir dešimt mėnesių. Niekas negali net tikėtis, kad pavilksiu VISĄ šitokią naštą. Noriu pasakyti, ponia Hil TRUPUČIUKĄ atsakomybės turėtų prisiimti sau. Kur ją nelabasis nešiojo, kai mes lengva ranka ištaškėme visų metų biudžetą anoms nežmoniškus pinigus kainavusioms šiukšliadėžėms su įmontuotais skardinių spaustuvais? Tiesa, kur ponia Hil tuo metu buvo, galiu pasakyti pati: murksojo mokytojų kambaryje ir kurstė savo pirkimo maniją žiūrėdama „Apsipirkinėjimo namuose“ kanalą ir veikiausiai svarstydama, kas geriausiai pritiktų prie naujojo megztinio su išsiuvinėta Amerikos vėliava. O mes jai – buvę nebuvę! Gražiausia. Dar ir senelė mane apkaukė, ką tik. – Emilija! Ar tu klausaisi, ką sakau, ar aš tuščiai burną aušinu? – Klausausi, klausausi, Grandmère. O štai ko iš tiesų derėtų imtis: kur kas įdėmiau klausytis per ekonomikos pamokas. Gal tada išmokčiau bent šiek tiek lėčiau išleisti pinigus iš rankų. 21
– Aišku, – pareiškė senelė. – Tai ką aš dabar tau sakiau? – Na... nebeprisimenu. – Džonas Polas Reinoldsas-Abernatis ketvirtasis. Girdėjai kada apie tokį? Dievulėliau. Tiktai ne šitai. Vėl ji užkliuvo už varčios ir pradėjo iš pradžios. Taigi, štai kas. Kokia Grandmère naujausia užmačia? Atsakymas: ji perka nekilnojamąjį turtą pajūryje. Tik jau nesitikėkite, kad Grandmère patenkins koks paplūdimio sklypelis. Nieko panašaus. Ji perka salą. Visiškai teisingai. Nuosavą salą. Jei norite tiksliau: Genovijos salą. Tikroji Genovija, aišku, – ne sala, užtat toji, kurią perka Grandmère – kaip tik taip. Norėjau pasakyti – sala. Ji iškilusi vandenyne netoli Dubajaus, kur kažin kokia statybų bendrovė supylė visą pulką krūvon susispietusių salų: jos sudaro piešinį, kurį galima įžiūrėti iš orbitinio erdvėlaivio. Panašiai, kaip kiek anksčiau supylė trejetą palmių pavidalo salynų, kurie taip ir vadinami – Palmėmis. O štai dabar kuria dar vieną salyną, kuris vadinsis Pasaulis. Jo salų kontūrai sutampa su valstybių kontūrais: Prancūzijos ir Pietų Afrikos, ir Indijos, netgi Naujojo Džersio; galiausiai salynas iš kosmoso turėtų atrodyti kaip pasaulio žemėlapis, štai šitaip: → Savaime aišku, salos irgi neatitinka mastelio. Mat tada Genovijos sala būtų ne didesnė už mano vonios kambarį. Užtat Indija – daugmaž sulig Pensilvanija. Bet iš tikrųjų visos salos turėtų būti maždaug vienodo dydžio – tokio, kad sutilptų ištisas erdvus dvaras su pora namelių svečiams ir baseinu. Salos, skirtos tam, kad jas, pagal pageidaujamos šalies formą, galėtų susipirkti tokie tipai kaip Grandmère, paskui persikraustyti ten ir gyventi sau kaip Tomas Henksas tame filme „Prarastasis“. Tiesa, jis įstrigo saloje anaiptol ne savo noru. Ir jau savaime aišku, jo saloje nebuvo penkiasdešimties tūkstančių kvadratinių pėdų ploto dvaro su įmantriausia apsaugos 22
Pasaulis Dubajaus pakrantėje Piešė Mija Termopolis
lai:
ženk i a i n i rt Suta
Sala, kurioje stovi vila, yra baseinas ir pan. Salą supantis smėlio paplūdimys Vandenyno bangos Banginis (dydis neatitinka mastelio)
23
sistema, kondicionuotu oru ir baseino su kriokliu, žodžiu, visų tų prašmatnybių, kurių netrūks senelės saloje. Viena vienintelė kliautis: ne tik senelė varvina seilę į tą salą – yra ir konkurentas. – Džonas Polas Reinoldsas-Abernatis ketvirtasis, – kuo primygtiniausiai pakartojo ji. – Tik neporink man, kad jo nepažįsti! Mokosi toje pačioje mokykloje kaip ir tu! – Vaikinas iš mano mokyklos nori pirkti dirbtinę Genovijos salą? Štai tuo jau iš tikrųjų nelengva patikėti. Na, turiu omeny, mano kišenpinigiai – bene patys menkiausi iš visų AEVM mokinių: tėtis spaudžia kaip reikiant, mat nerimauja, kad nesulanaveinbergerėčiau. Kas jau kas, o Lana išleidžia krūvas pinigų brukdama kyšius žaliūkams tvarkdariams, kad pakliūtų į klubus, į kuriuos teisėtai jos niekas neįleistų dėl per jauno amžiaus (jos logika daugmaž tokia: jei galima Lindsei Lohan, kodėl negalima man?). Be to, Lana Veinberger turi nuosavą „American Express“ kreditinę kortelę, kuria ir naudojasi visais gyvenimo atvejais: ja atsiskaito tiek už kavą su pienu Ho kulinarijoje, tiek už siaurikes „Agent Provocateur“ apatinio trikotažo parduotuvėje, o jos tėtis tiesiog kiekvieną mėnesį apmoka sąskaitas. NUSKILO tai Lanai, kaip kažin ką. Ir vis dėlto... Kažkas iš mūsų mokyklos gauna tokius kišenpinigius, kad gali leisti sau nusipirkti nuosavą SALĄ??? – Ne vaikinas iš tavo mokyklos. Jo TĖVAS. – Senelė grėsmingai prisimerkė, juodos, vokuose ištatuiruotos linijos suartėjo – o tai visada blogas ženklas. – Džonas Polas Reinoldsas-Abernatis TREČIASIS irgi gviešiasi tos salos, nori nušvilpti man iš panosės. O jo SŪNUS mokosi toje pačioje mokykloje kaip ir tu. Viena klase aukščiau. Aišku, tu jį pažįsti. Regis, jis kupinas ambicijų prasimušti į teatrą – panašiai kaip ir tėtušis, tasai amžiais cigarą žiaumojantis nepraustaburnis prodiuseris. – Atsiprašau, Grandmère. Nepažįstu jokio Džono Polo Reinoldso-Abernačio ketvirtojo. Ir, tiesą sakant, šiuo metu man rūpi 24
kur kas svarbesni dalykai nei tavo sala ir gausi tu ją ar ne, – pranešiau jai. – Štai kas: užgriuvo baisiausia bepinigė. Senelė taip ir sutvisko. Ji siaubingai mėgsta kalbėti apie pinigus. Mat šnekos apie pinigus dažniausiai išsivysto į pokalbį apie apsipirkinėjimą, o tai – vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų – drauge su „Sidecar“ kokteilių gurkšnojimu ir rūkymu. Kad ir kaip būtų graudu, net ir jai privalu paklusti naujiesiems (pasak jos – grynai fašistiniams) rūkymo Niujorko mieste apribojimams, tad jai liko vienintelė vieta, kur gali rūkyti, gurkšnoti ir apsipirkinėti tuo pat metu – namuose, internetu. – Nori ką nors nusipirkti, Emilija? Gal kokius bent šiek tiek madingesnius batelius vietoj tų klaikių kerzinių batų, iš kurių niekaip neišlipi, kad ir kiek kalčiau tau į galvą, kaip jie kenkia blauzdos formai? Tarkim, nuostabiuosius gyvatės odos „Ferragamo“ mokasinus, kuriuos rodžiau tau aną dieną? – Tai ne mano ASMENINIS bankrotas, Grandmère, – paaiškinau. Nors asmeninė bepinigė mane iš tiesų kamuoja visą laiką, nes kišenpinigių gaunu vos dvidešimt dolerių per savaitę, ir tiek turi pakakti patenkinti visus mano pramogų poreikius, nors tokią sumą be vargo galiu išleisti tik kartą nuėjusi į kiną, jei leisiu sau nors truputį pasišvaistyti, tarkim, nusipirksiu riestainiukų su ginkmedžio sėklomis IR sodos vandens. O jeigu tėtis pasiūlytų MAN „American Express“ kreditinę kortelę, turbūt išvis ateitų pasaulio pabaiga. Vis dėlto reikia pripažinti: po to, kas nutiko su tomis šiukšliadėžėmis, kyla įtarimas, kad tėtis, ko gero, elgiasi teisingai nepatikėdamas man neriboto kredito. – Norėjau pasakyti, kad bankrutavo Alberto Einšteino vidurinės mokinių valdžios taryba, – ėmiausi aiškinti. – Visus biudžeto pinigus, skirtus dešimčiai mėnesių, išleidome per septynis. Užtat dabar esame iki ausų įklimpę į bėdą, nes kaip tik mes birželio mėnesį turėsime mokėti už Alisos Tuli salės nuomą – ten rengiama iškilminga abiturientų atestatų įteikimo ceremonija. Tik štai 25
sumokėti mes negalėsime, nes visai nebeturime pinigų. O tai reiškia, kad Amber Čizmen, šiuometinė absolventė, išrinkta sakyti atsisveikinimo kalbą, mane neabejotinai nugalabys – veikiausiai lėtai ir dar kokiu nors itin skausmingu būdu. Žinojau: patikėdama šitokią žinią senelei, gerokai rizikuoju. Mat mūsų bankroto faktas – paslaptis paslapčiausioji. Be bajerio. Lilė, Ling Su, ponia Hil, Larsas ir aš – visi iškilmingai prisiekėme savo galva, kad nė vienai gyvai dvasiai neprasitarsime apie vėjus, švilpaujančius mokinių vyriausybės ižde – na, bent jau tol, kol tai taps absoliučiai neišvengiama. Iki visiškos laimės man dabar tik apkaltos proceso trūko. Kaip visiems gerai žinoma, Lana Veinberger dantimis stvertų pirmą pasitaikiusią progą išspirti mane iš mokinių savivaldos tarybos prezidento pareigų. LANOS tėtis nė akimi nemirktelėjęs suplotų penkis gabalus, jei tik manytų, kad šitaip gali pagelbėti brangiausiajai dukrytėlei. O MANO giminėlė? Tai jau kažin. Vis dėlto visada lieka šiokia tokia tikimybė, – kad ir visai menka, pati žinau, – jog senelė ims ir sumąstys mane paremti. Juk šitaip jau yra buvę. Ką aš galiu žinoti, gal juodvi su Alisa Tuli universiteto laikais buvo geriausios draugės? Galbūt pakaktų senelei kartą pakelti telefono ragelį – ir man už Alisos Tuli salės nuomą nebereikėtų mokėti NĖ SUDILUSIO SKATIKO??? Vis dėlto anaiptol neatrodė, kad senelė artimiausioje ateityje ketintų kam nors skambinti mano reikalais. Tokią viltį galėjau galutinai palaidoti, kai ji ėmė caksėti liežuviu. – Spėju, kad pinigus ištaškei visokiems barškaliukams ir niekaliukams, – ne taip jau ir smerkiamai pareiškė senelė. – Jei barškaliukais ir niekaliukais, – atsakiau svarstydama, ar ji iš tikrųjų norėjo pasakyti tokius žodžius, ar jai tiesiog išsprūdo dėl staiga apėmusios ekstazės, o jeigu taip, ar reikėtų skubiai kviesti jos kambarinę? – vadini dvidešimt penkias aukščiausios klasės ekologiškas šiukšliadėžes su trim atskirais skyriais popie26
riui, skardinėms bei buteliams ir specialiais spaustuvais skardinių skyriuje, ką jau kalbėti apie tris šimtus rinkinių elektroforezės eksperimentams biologijos laboratorijai, iš kurių jau nieko nebegaliu grąžinti, patikėk, teiravausi, tuomet atsakymas – taip. Senelė, regis, siaubingai nusivylė manimi. Plika akimi buvo matyti: skirti pinigų ekologiškoms šiukšliadėžėms, jos manymu, – tas pat, kas paleisti juos pavėjui. O aš juk NĖ PUSE LŪPŲ neužsiminiau apie visą tą „skardinių ir budelių“ lipdukų kebeknę. – Kokios sumos tau reikia? – paklausė ji tokia apgaulingai nerūpestinga intonacija. Valandėlę! Nejaugi senelė svarsto sveiku protu neįsivaizduojamą variantą – atkišti man paskolą? Ne. Neįmanoma. – Ne tokios ir didelės, – atsakiau tuo pat metu galvodama: ne, PERNELYG gerai, kad būtų tiesa. – Tik penkių tūkstančių. Iš tikrųjų – penkių tūkstančių septynių šimtų dvidešimt aštuonių dolerių: tokios sumos reikalauja Linkolno centras už tūkstančio vietų Alisos Tuli salės nuomą vidurinių mokyklų renginiams. Bet smulkintis neketinau. Jei senelė man mestelėtų penkis tūkstančius, likusius septynis šimtus dvidešimt aštuonis dolerius iš kur nors sukrapštyčiau. Bet, deja. Išties pernelyg gerai, kad būtų tiesa. – Na ką gi: o ko, pakliuvusios į tokią padėtį, imasi mokyklos, kai prireikia greitai surinkti pinigų? – panoro sužinoti Grandmère. – Nežinau, – atsakiau. Jaučiausi visiškai sutriuškinta ir nepajėgiau susiimti. Be to, ir sumelavau (kas dar naujesnio po saule?), mat labai gerai žinojau, ko griebiasi mokyklos, pakliuvusios į tokią padėtį, kai reikia greitai surinkti pinigų. Tokią galimybę mes jau aptarėme, išnarstėme skersai išilgai per mokinių savivaldos tarybos susitikimą, kai Ling Su atskleidė pribloškiančią tiesą apie mūsų banko sąskaitos būklę. Ponia Hil skolinti mums pinigų visiškai nepageidavo (maža to, aš smarkiai abejoju, ar ji išvis lai27
ko kur nors užkišusi penkis gabalus. Kaip kažin ką, nesu mačiusi jos dusyk vilkinčios tą patį drabužį. O už mokytojos atlyginimą prisipirkti šitiek „Quaker Factory“ nertinių su aplikacijomis – ne juokas), užtat mielu noru sutiko parodyti keletą žvakių katalogų, kuriuos kaip tik turėjo po ranka. Be bajerio. Toks buvo jos galingasis pasiūlymas. Kad mes mažumėlę paprekiautume žvakėmis. Lilė tik dėbtelėjo į ją ir prapliupo: – Bene siūlote mums veltis į nihilistinį karą tarp tų, kurie apšalę turtais, ir tų, kurie apšalę dar didesniais turtais, maždaug kaip Roberto Kormiero „Šokolado kare“, ponia Hil? Tą knygą anglų literatūros pamokai skaitėme visi, tad labai gerai žinome, kas atsitinka, kai išdrįsti sujudinti visatos dėsnius. Į tai ponia Hil (iš pažiūros – gerokai įsižeidusi) atsakė, kad mes galėtume surengti konkursą, kas parduos daugiausia žvakių, anaiptol nepatirdami visuomenės papročių nuosmukio ir pernelyg neįklimpdami į nihilizmą. Vis dėlto, kai pasklaidžiau katalogą ir įsitikinau, kokių įvairiausių spalvų ir kvapų – žemuogių su grietinėle! Cukraus vatos! Cukruotų sausainiukų! – žvakių galima nusipirkti, mane pačią ištiko slaptas nihilizmo priepuolis. Mat, tiesą pasakius, verčiau jau sutikčiau, kad abiturientų klasė pasielgtų su manimi kaip Obis Van Kenobis – su Anakinu Skaivokeriu „Sitų keršte“ (tai yra šviesos kardu nurėžtų kojas ir paliktų sudegti ant lavos upės kranto), nei pasibelsčiau į savo kaimynės Ronės duris ir paklausčiau, ar ji nenorėtų nusipirkti žemuogių su grietinėle kvapo žvakės – tikros žemuogės formos – už devynis dolerius devyniasdešimt devynis centus. Patikėkite, šita baigiamoji klasė iš tikrųjų SUGEBĖTŲ padaryti man tai, ką Obis Vanas padarė Anakinui. Ypač – Amber Čizmen, išrinktoji šiuometinių abiturientų atstovė sakyti atsisveikinimo kalbą; tiesa, ji visa galva už mane žemesnė, užtat turi rudąjį hapkido diržą, tad be jokio vargo sugurintų man nosį. 28
Žinoma, tam, kad mano nosį pasiektų, jai reikėtų pasilypėti ant kėdės ar ko nors paprašyti, kad kilstelėtų už pažastų. Daugmaž per tą mokinių savivaldos tarybos susirinkimą prisiverčiau nesmagiai išlementi: „Posėdis atidedamas“, ir, laimė, susirinkusieji šiam pasiūlymui pritarė vienbalsiai. – Mūsų konsultantė siūlė vaikštinėti nuo durų prie durų ir siūlyti žmonėms pirkti žvakes, – išrėžiau senelei. Vyliausi: vien mintis, kad jos dukraitė kaip kokia prekybos agentė slampinės brukdama žmonėms vaisių pavidalo žvakes, jai pasirodys tokia atstumianti, kad ji čia pat išsitrauks čekių knygelę ir nieko nebesiaiškindama išrašys man penkis tūkstančius žalių. – Žvakes? – senelė iš tiesų mažumėlę suglumo. Deja, dėl visai kitos priežasties, nei tikėjausi. – Manau, ledinukus ant pagaliuko niekuo dėtiems ir nieko pikta neįtariantiems piliečiams būtų paprasčiausia įbrukti kokio nors tipiško Alberto Einšteino vidurinės mokyklos mokinio tėvų biure, – tarė ji. Šventa teisybė, žinoma, tik atkreipkime dėmesį: svarbiausias jos ištartas žodis turėtų būti TIPIŠKO. Mat niekaip netelpa galvoj, kaip mano tėtis, kuris šiuo metu yra Genovijoje, nes kaip tik prasidėjo parlamento sesija – galėtų padalyti visiems kvepiančių žvakių skrajutes ir paskelbti: Tad štai, gerbiamieji, šitai skirta surinkti pinigų mano dukters mokyklai. Tas, kuris nupirks daugiausia žvakių, bus tučtuojau pakeltas į riterius. – Aha, turėsiu omeny, – burbtelėjau. – Ačiū, Grandmère. Tada ji iš naujo užsivedė apie tąjį Džoną Polą Reinoldsą-Abernatį trečiąjį, paskui suskato porinti apie labdaros pokylį, kurį ketinanti surengti kitą trečiadienį – pokylį, skirtą Genovijos alyvuogių augintojams paremti (šie paskelbė streiką protestuodami prieš naujuosius Europos Sąjungos nuostatus, suteikiančius prekybos centrams pernelyg didelę laisvę manipuliuoti kainomis). Senelė siekia savo beribiu taurumu priblokšti Pasaulio statytojus, taip pat ir kitus potencialius salos pirkėjus (kažin, kas ji įsivaizduoja sau esanti? Tokia Genovijos Andželina Džoli?) 29
Senelė svaigsta, esą po šitokio įvykio visi tiesiog MALDAUS jos apsigyventi dirbtinėje Genovijos saloje, o vargšelis Džonas Polas Reinoldsas-Abernatis trečiasis liksiąs ant ledo, traliabum, traliabum. Nuostabu – juk nuskilo mano senelei, ką? Turiu omeny – netrukus ji turės nuosavą salą, į kurią prireikus galės ramiai pasprukti. Tik įdomu, kur nuo Amber Čizmen įniršio pasislėpsiu aš, kai ji sužinos, kad atsisveikinamąją išleistuvių kalbą teks sakyti ne nuo Alisos Tuli salės scenos pakylos, o priešais paprasčiausią „Outback Steakhouse“ užkandinę Vakarų 23-iojoje gatvėje?
30