106 a ly s o n n o ë l – Deimenai, kodėl tu taip greitai atidarei duris? Iš kur sužinojai, kad mes atvažiavome? Jis įsmeigė į mane akis, nuo veido lėtai pranyko šypsena. – Juk buvo ketvirta valanda ryto. Nespėjau pasibelsti, o tu jau atidarei duris. Argi nemiegojai? Mus skyrė automobilio durelės, bet rodėsi, kad Deimenas yra šalia, nuo jo žvilgsnio mano kūnu bėgiojo šiurpuliukai. – Eve, aš visada jaučiu, kai esi netoliese.
keturioliktas skyrius Laikas mokykloje be Deimeno labai prailgo. Vos nuskambėjo paskutinis skambutis, sėdau į automobilį ir leidausi jo namų link. Bet, užuot prie šviesoforo pasukusi į kairę, neleistinoje vietoje apsisukau. Įtikinėjau save, kad neturiu jo varžyti, privalau leisti geriau susidraugauti su dvynėmis. Tačiau, tiesą sakant, nesijaučiau pasirengusi vėl susitikti su mergaitėmis – ypač kai prisimindavau, kaip jos dievina Deimeną ir kaip piktai Reinė dėbčioja į mane. Pasukau į miesto centrą. Nutariau užeiti į parduotuvėlę „Mėnesienos magija“, ten kadaise dirbo Ava. Vyliausi, kad parduotuvėlės savininkė Lina padės išspręsti problemą, nors nesirengiau atskleisti, ko iš tikrųjų siekiu. Prisiminiau, kokia įtari moteris yra Lina, todėl ne per daug tikėjau savo sėkme. Sukūriau vietą automobiliui pastatyti kimšte prikimštame miesto centre, per du kvartalus nuo „Mėnesienos magijos“. Sumečiau į automatą krūvą penkiasdešimties centų monetų ir, atėjusi prie parduotuvės durų, pamačiau lentelę su ryškiai raudonu užrašu: Grįšiu po dešimties minučių! Prikandau lūpą, apsižvalgiau, ar niekas nemato, minčių galia apverčiau lentelę ir atšoviau skląstį. Lygiai taip pat nutildžiau varpelį prie durų ir įsmukau vidun. Patraukiau prie knygų lentynų,
108 a ly s o n n o ë l norėdama pasinaudoti galimybe apžiūrėti viską pati, nevarstoma tiriamo Linos žvilgsnio. Pirštų galiukais braukiau per knygų nugarėles, laukdama kokio nors ženklo – šilumos pliūpsnio ar dilgtelėjimo, kažko, kas užvestų ant kelio. Bet nieko nesulaukiau. Čiupau vieną knygą iš lentynos galo ir suspaudžiau delnais, nekantraudama pamatyti, kas joje rašoma. – Kaip tu čia patekai? Pašokau ir nugara trenkiausi į kitą lentyną, iš jos ant grindų pabiro kompaktinės plokštelės. Susigūžiau pamačiusi, ką pridariau: nemažai plokštelių dėklų buvo suskilę. – Tu mane išgąsdinai, – pasakiau. – Aš... Atsiklaupiau besidaužančia širdimi, skruostai degė, spėliojau, ne kas jis, bet kaip sugebėjo prisėlinti prie manęs nepastebėtas. Paprastai visada pajuntu gyvųjų energiją prieš jiems pasirodant. Ar jis gali būti nemirtingas? Kai vaikinas atsiklaupė šalia, mečiau į jį skubų žvilgsnį: įdegęs, raumeningomis rankomis, o nuo pečių iki pusės nugaros krito rusvai auksinių vėlinukų kupeta. Kol jis rinko sugadintas kompaktines plokšteles, ieškojau ženklo, kad jis yra nemirtingasis, o gal nemirtingas niekšas. Tobulo veido, uroboro tatuiruotės... Pajutęs, kad jį tyrinėju, nepažįstamasis nusišypsojo, ir jo skruostuose išryškėjo patrauklios duobutės, tačiau dantys buvo kreivoki, todėl nusiraminau, kad jis mirtingas. – Ar neužsigavai? – paklausė jis, žiūrėdamas į mane tokiomis žaliomis akimis, kad vos nepamiršau savo vardo. Papurčiau galvą ir nevikriai nusišluosčiau delną į džinsus. Stebėjausi, kodėl praradau žadą, pasitikėjimą savimi ir vos ne vos pralemenau:
p r i eb l a n d o s ša l i s
109
– Ne. Man viskas gerai. – Nenoromis kvailai ir spigiai sukikenau, taip kvailai, kad susigėdusi nusigręžiau. – Hmm, aš tik... apžiūrinėjau prekes, – pridūriau ir man dingtelėjo, kad, ko gero, turiu daugiau teisių čia būti negu jis. Žvilgtelėjusi per petį pamačiau nustebusį vaikino žvilgsnį. Giliai įkvėpiau ir atlošiau pečius. – Turbūt reikėtų klausti, kaip tu čia patekai? – Nužvelgiau jo basas smėlėtas kojas, šlapius banglentininko šortus, pavojingai žemai nusmukusius ant klubų, ir nusukau akis. – Šita parduotuvė mano. – Jis linktelėjo dėliodamas ant lentynos nenukentėjusias kompaktines plokšteles. Paskui vėl atsigręžė į mane. – Tikrai? – paklausiau prisimerkusi ir pridūriau: – Aš pažįstu savininkę, bet tu visai nepanašus į ją. Vaikinas pakreipė galvą, tariamai susimąstęs pašnairavo ir pasitrynė smakrą. – Nejaugi? Dauguma žmonių teigia matantys panašumą. Nors, sutinku su tavim, aš pats jokio panašumo neįžvelgiu. – Tu esi Linos giminaitis? – žioptelėjau tikėdamasi, kad mano balsas jam neatrodo toks paniškas kaip man pačiai. – Ji – mano močiutė. – Vaikinas linktelėjo. – Beje, aš vardu Džudas. Vaikinas atkišo ilgą, raumeningą, įrudusią ranką norėdamas susipažinti. Nors degiau smalsumu, rankos nepaspaudžiau. Buvau susidomėjusi ir labai norėjau sužinoti, kodėl šalia jo praradau pusiausvyrą ir suglumau, bet nebenorėjau papildomos informacijos, nes ir taip turėjau begalę rūpesčių. Linktelėjau, nesmagiai numojau ranka ir sumurmėjau savo vardą, stengdamasi nekreipti dėmesio į keistą jo žvilgsnį ir nuleistą ranką.
110 a ly s o n n o ë l – Dabar, kai susipažinom... – Jis persimetė drėgną rankšluostį per petį, o ant grindų pabiro smėlis. – Grįžtu prie savo pirmo klausimo: ką tu čia veiki? Atsigręžiau praradusi susidomėjimą sapnininku ir pasakiau: – Jei pamiršai, pakartosiu: apžiūrinėjau prekes. Juk tai nedraudžiama? – Sutikau jo nuostabių jūros žalumo akių žvilgsnį – jos priminė atogrąžų kurortą. Mane jos jaudino, traukė ir rodėsi keistai pažįstamos, nors buvau tikra, kad niekada anksčiau nebuvau sutikusi šio vaikino. Jis nusijuokė ir nusibraukė nuo veido auksinius vėlinukus. Pamačiau, kad jo antakį kerta randas. Pažiūrėjęs tiesiai man į akis vaikinas pasakė: – Praleidau čia ne vieną vasarą, ne kartą esu stebėjęs pirkėjus, besirenkančius prekes, bet tokio kaip tu nepasitaikė sutikti. Įdėmiai mane tyrinėdamas Džudas šyptelėjo. Nusigręžiau kaistančiais skruostais ir besidaužančia širdimi, susitvardžiusi atsisukau ir paklausiau: – Negi nesi matęs žmogaus, skaitinėjančio knygų viršelius? Ar ne keista? – Tik ne užmerktomis akimis. – Jis palingavo galva ir įsispoksojo į kažką mano dešinėje. Sunkiai nurijau seilę, iš susijaudinimo ėmiau virpėti ir supratau, kad reikia nusukti kalbą, kol neįklimpau dar giliau. – Gal tau turėtų labiau rūpėti, kaip aš patekau į vidų, o ne ką čia veikiau? – pasakiau ir tuoj pat pasigailėjau. Džudas prisimerkęs žiūrėjo į mane. – Turbūt vėl palikau atdaras duris. Argi ne? – Ne! – Papurčiau galvą tikėdamasi, kad jis nepastebės, kaip išraudau. – Ne, kaip tik tai ir norėjau pasakyti – tu palikai duris atdaras, – pridūriau stengdamasi nesimuistyti, nemirkčioti, nepri-
p r i eb l a n d o s ša l i s
111
kąsti lūpos ir kitaip neišsiduoti. – Plačiai atvertas, išleidai kondicionieriaus atvėsintą orą... Koks netaupumas... – nutilau ir man nuvėrė paširdžius išvydus jo lūpose žaidžiančią šypseną. – Tai esi Linos draugė? – Džudas patraukė prie kasos, smėlėtą drėgną rankšluostį numetė ant prekystalio. – Ji tavęs neminėjo. – Na, nepasakyčiau, kad mudvi draugės. – Gūžtelėjau pečiais vildamasi, kad jį įtikinau. – Matėmės tik sykį ir ji man padėjo, beje, kodėl kalbi apie ją būtuoju laiku? Ar jai viskas gerai? Džudas linktelėjo, atsisėdo ant kėdės, iš stalčiaus išsitraukė raudoną kartoninę dėžutę ir ėmė peržiūrinėti čekius. – Lina kasmetinėje kelionėje. Kiekvienais metais renkasi kitą šalį. Šį sykį išvyko į Meksiką. Ji nori išsiaiškinti, ar majai buvo teisūs ir pasaulio pabaiga ateis 2012 metais. O kaip tu manai? Jis pažiūrėjo į mane smalsiomis žaliomis akimis, gręžte gręžė žvilgsniu. Bet aš tik pasikasiau ranką ir trūktelėjau pečiais – nebuvau girdėjusi šitos pranašystės ir spėliojau, ar ji taikytina mudviem su Deimenu. Ar tai reikš, kad mes pateksime į Prieblandos šalį arba būsime pasmerkti klajoti po ištuštėjusią Žemę – du paskutiniai išlikėliai, galintys pratęsti žmonių giminę, tiktai, likimo ironija, jei mudu paliesim vienas kitą, Deimenas mirs... Papurčiau galvą nekantraudama atsikratyti tokių spėlionių, kol jos nesujaukė man smegenų. Beje, atėjau čia turėdama tikslą ir pasistengsiu jį įgyvendinti. – Tai iš kur tu pažįsti Liną, jeigu judvi nebuvot draugės? – Mus supažindino Ava, – atsakiau su pasidygėjimu ištardama šį vardą. Džudas užvertė akis, kažką neaiškiai sumurmėjo ir pakratė galvą. – Tu pažįsti Avą? – Žvilgsniu tyrinėjau jo veidą, kaklą, pečius, gražiai įdegusią krūtinę, kol pasiekiau bambą ir prisiverčiau nusukti akis.
112 a ly s o n n o ë l – Taip, aš ją pažinojau. – Jis pastūmė į šalį dėžutę ir pažiūrėjo man į akis. – Vieną dieną ji tiesiog ėmė ir išnyko, išgaravo kaip kamparas... O, nenutuoki nė pusės to, ką žinau aš, pagalvojau įdėmiai stebėdama jo veidą. – ...skambinau jai į namus, į mobilųjį – nieko. Galų gale nuvažiavau prie jos namų ir pamačiau degant šviesas, tada supratau, kad ji manęs vengia. – Džudas papurtė galvą. – Paliko man daugybę piktų klientų, trokštančių išsiburti. Ir kas galėjo pamanyti, kad ji tokia trenkta? Ir tikrai? Kas galėjo pamanyti? Tik ne tokia kvailė, kuri atskleidė jai savo didžiausias paslaptis ir atidavė į jos godžias, į save riestais nagais rankas... – Vis dar neradau, kuo ją pakeisti. Be to, neįmanoma burti ir sykiu rūpintis krautuvėlės reikalais. Štai kodėl buvau išėjęs. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Bangos kvietė, reikėjo pailsėti. Turbūt ir palikau atdaras duris. Žiburiuojančios ir gilios Džudo akys susitiko su manosiomis. Negalėjau pasakyti, ar jis mano palikęs atdaras duris, ar vis dėlto įtaria mane įsibrovus. Įsiskverbti į jo mintis man nepavyko. Jis mokėjo apsisaugoti nuo tokių kaip aš. Išvydau tik nuostabią violetinę aurą, kurios anksčiau nebuvau pastebėjusi, – ji žibėjo ir viliojamai bangavo. – Iki šiol ateidavo vieni apsimetėliai. Bet aš taip noriu vėl būti laisvas savaitgaliais, kad greičiausiai sumesiu popierėlius su jų vardais į dubenį ir ištrauksiu pirmą pasitaikiusį. – Džudas papurtė galvą, o skruostuose vėl išryškėjo duobutės. Nors pačiai sunku buvo patikėti tuo, ką rengiuosi padaryti, protas ragino mane nepraleisti galimybės.
p r i eb l a n d o s ša l i s
113
– Gal priimtum mane? – Sulaikiusi kvapą laukiau atsakymo. Bet kai jis neatsakė, tik prisimerkė ir vyptelėjo, pridūriau: – Aš nejuokauju. Net algos neprašysiu! Nuostabios žalios Džudo akys susiaurėjo iki plyšelių. – Turiu galvoje, kad daug neužsiprašysiu. – Nenorėjau pasirodyti beviltiška keistuolė, sutinkanti dirbti už dyka. – Pasitenkinsiu minimumu, esu tokia gera, kad atsisakysiu arbatpinigių. – Tu aiškiaregė? – Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atlošė galvą aiškiai manimi netikėdamas. Išsitiesiau ir stengiausi nesimuistyti. Tikėjausi, kad atrodau rimta ir subrendusi – tokiai merginai galima patikėti krautuvėlę. – O kaipgi. – Linktelėjau, bet nenoromis susiraukiau – nebuvau įpratusi kalbėtis apie savo galias su kuo nors, tuo labiau su visai nepažįstamu vaikinu. – Aš tiesiog žinau – informacija pati mane pasiekia. Tai sunku paaiškinti. Džudas dvejodamas pažvelgė į mane, paskui nukreipė akis į dešinę. – Tai kas iš tikrųjų tu esi? Gūžtelėjau pečiais, pirštais tampydama aukštyn ir žemyn nertinio užtrauktuką ir visai nenutuokdama, ką jis turi minty. – Ar tu girdi balsus, ar regi vizijas, ar gali mintimis judinti daiktus, jausti skonį, kvapą, rasti dingusius žmones? Ką sugebi? – Džudas gūžtelėjo pečiais. – Viską po truputį. – Linktelėjau, nors neturėjau supratimo, ką jis turi galvoje. Bet jeigu tokie sugebėjimai būdingi aiškiaregiams, tai aš juos turiu. – Bet tu nesi mediumas, – tiesiai šviesiai išrėžė jis. – Aš matau dvasias. – Trūktelėjau pečiais. – Bet tik tas, kurios dar klaidžioja Žemėje, ne tas, kurios perėjo... – Nutilau apsimetusi, kad paspringau oru, nusprendžiau verčiau neminėti tilto,
114 a ly s o n n o ë l Samerlando ar ko nors panašaus. – Aš nematau tų dvasių, kurios perėjo į kitą pusę. – Vyptelėjau tikėdamasi, kad Džudas liausis kamantinėjęs, nes ir taip pasakiau per daug. Jis šnairai nužvelgė mane – nuo šviesiaplaukės galvos iki kojų, apautų Nike sportukais. Nuo to žvilgsnio per kūną perėjo virpulys. Džudas po prekystaliu sugraibė marškinėlius ilgomis rankovėmis, užsitraukė per galvą ir tarė: – Ką gi, Eve, jei nori gauti darbą, turi pereiti atranką.
182 a ly s o n n o ë l Nurijau seilę ir pristigusi žodžių žiūrėjau Deimenui į akis. – Nespėjus užgesinti liepsnų, aš dingau. Keliavau po Europą, krausčiausi iš vietos į vietą kaip klajoklis, čigonas ar bastūnas, netgi keletą kartų pakeičiau pavardę, kol ilgainiui žmonės mane užmiršo. Galiausiai įsikūriau Paryžiuje. Ten, kaip tu žinai, mes pirmąkart susitikom. Ir žinai, kas buvo toliau. Bet, Eve... – Deimenas pažvelgė man į akis trokšdamas, kad to nereikėtų sakyti, tačiau suprato šito neišvengsiąs ir turėsiąs ištarti garsiai. Nors jau įtariau, ką jis rengiasi pranešti. – Mano kalbos turi vieną tikslą – netrukus mudviem teks išvykti. Kai Deimenas ištarė šiuos žodžius, nustebau, kodėl nesusiprotėjau anksčiau. Juk tai aišku kaip dieną. Vis dėlto kažkaip sugebėjau atsiriboti, negalvoti ir apsimesti, kad man bus kitaip. Tačiau neigdamas likimo nepakeisi. – Tu beveik nebesensi, – kalbėjo toliau Deimenas glostydamas man skruostą. – Ir neilgai trukus mūsų draugai tai pastebės. – Nereikia. – Nusišypsojau iš paskutiniųjų stengdamasi praskaidrinti niūrią, slegiančią nuotaiką. – Juk mes gyvenam Orindžo valstijoje. Plastinė chirurgija – kasdienybė! Čia niekas nesensta. Rimtai. Niekas. Mes ramiai galim čia gyventi dar šimtą metų! – Nusijuokiau, bet sugavusi į mane nukreiptą Deimeno žvilgsnį supratau, kad padėtis per daug rimta ir pokštauti nedera. Nudrožiau prie suoliuko salės viduryje, klestelėjau ir užsidengiau veidą delnais. – Ką aš pasakysiu Sabinai? – sušnibždėjau, kai Deimenas atsisėdo greta, apkabino mane ir stengėsi paguosti. – Juk negaliu inscenizuoti savo mirties. Šiuolaikinių kriminalistų taip lengvai neapmausi. Nebe tie laikai. – Kai reikės, ką nors sugalvosim, – atsakė Deimenas. – Atsiprašau, kad neįspėjau dėl to anksčiau.
p r i eb l a n d o s ša l i s
183
Pažvelgusi Deimenui į akis supratau, kad atsiprašinėti nėra ko. Išsiskyrimas visada žeidžia, anksčiau ar vėliau apie jį sužinosi. Prisiminiau tą dieną, kai Deimenas pirmąkart papasakojo man apie nemirtingumą, kaip rūpestingai aiškino, kad niekada nepereisiu tilto ir nepamatysiu savo artimųjų. Bet aš vis tiek ryžausi. Ir išstūmiau tą mintį iš galvos. Vyliausi vis tiek aptiksianti spragą, atrasianti aplinkkelį – sutikau su viskuo, kad tik mudu būtume drauge amžinai. Ir nepersigalvojau. Nors nenutuokiau, ką pasakysiu Sabinai ir kaip paaiškinsiu mudviejų pabėgimą draugams, tetroškau likti kartu su Deimenu. Tik jis suteikia mano buvimui pilnatvę. – Pažadu tau, Eve, mudu džiaugsimės gyvenimu. Tau nieko netrūks ir nekamuos nuobodulys. Suprasi, kokias neaprėpiamas galimybes atveria nemirtingumas. Tik tau ir man, o ryšiai su aplinkiniais tvers labai trumpai. Nėra jokio aplinkkelio, jokios spragos, neapgaudinėk savęs. Taip jau yra, kad teks atsisveikinti. Sunkiai atsidusau ir linktelėjau, prisiminiau, kaip mudu susitikom pirmą kartą, ir jis prisipažino nemokąs atsisveikinti. Tačiau atsakydamas į mano mintis Deimenas tik nusišypsojo. – Žinau. Tu manai, kad laikui bėgant priprasi, tiesa? Bet taip nebus. Man visada lengviau staiga pradingti ir išvengti atsisveikinimo. – Tau gal ir lengviau, bet nesu tikra dėl tų, kuriuos palieki. Deimenas linktelėjo, pakilo nuo suoliuko ir nusivedė mane tolyn. – Prisipažįstu, esu niekingas egoistas. – Aš taip nemanau. – Papurčiau galvą. – Tiesiog... – Nereikia. – Deimenas pašnairavo į mane. – Negink manęs. Žinau, koks esu ar bent jau koks buvau.
184 a ly s o n n o ë l Deimenas jau norėjo eiti, bet aš dar nebuvau pasirengusi. Dar ne. Žmogus, kuris užgniaužė savo didžiausią aistrą, negali be niekur nieko išeiti. Jis nusipelno antros galimybės. Paleidau jo ranką ir stipriai užsimerkiau. Sukūriau didelę drobę, įvairiausių teptukų, didžiulę dažų paletę ir viską, ko Deimenui gali prireikti, kol jis nespėjo manęs sustabdyti. – Kas čia? – Deimeno akys lakstė nuo molberto prie manęs. – Oho, turbūt jau tikrai seniai netapei, jei neatpažįsti savo amato įrankių. – Nusišypsojau. Jis įdėmiai ir rimtai į mane žiūrėjo, bet aš nenusukau akių. – Pamaniau, tau bus malonu tapyti šalia savo draugų. – Gūžtelėjau pečiais stebėdama, kaip jis čiumpa nuo stalo teptuką ir perbraukia juo delną. – Sakei, mudu galime daryti ką panorėję, tiesa? Kad įprastos taisyklės mums negalioja? Argi ne šitai norėjai įrodyti atsivesdamas mane į muziejų? Nepatiklus Deimeno žvilgsnis sušvelnėjo. – Jeigu taip, nutapyk ką nors čia. Sukurk nuostabų, didingą, nemirtingą meno šedevrą. Kai baigsi, pakabinsim darbą greta tavo draugų. Žinoma, tu jo nepasirašysi. – Pripažinimas man jau seniai nebesvarbus, – atsakė Deimenas švytinčiomis akimis. – Gerai. – Linktelėjau ir parodžiau į tuščią drobę. – Tikiuosi išvysti genijaus darbą be jokių egoizmo apraiškų. – Spustelėjau jam petį ir pridūriau: – Pradėk nedelsdamas. Kitaip nei mūsų gyvenimas, ši naktis baigsis.
dvidešimt ketvirtas skyrius Mano žvilgsnis bėgiojo nuo paveikslo prie Deimeno. Prispaudžiau ranką prie širdies ir visiškai netekau amo. Žodžiais negalėjau išreikšti susižavėjimo, kurį jaučiau. Žodžių buvo per maža. – Jis toks... – nutilau pasijutusi maža, menka ir tikrai neverta taip didingai įamžinama. – Jis toks nuostabus... ir nepaprastas. – Papurčiau galvą. – Tai nieku gyvu ne aš! Deimenas nusijuokė, mudviejų akys susitiko ir jis tarė: – O, čia tikrai tu visu gražumu. – Ir nusišypsojęs nužvelgė savo kūrinį. – Tiesą sakant, tai visų tavo persikūnijimų apibendrinimas. Parodžiau, kaip tu keiteisi per keturis šimtus metų. Ugninius plaukus ir porcelianinę odą paėmiau iš tavo persikūnijimo Amsterdame, pasitikėjimą savimi ir stiprybę iš puritoniško tarpsnio, kuklumą ir nuolankumą iš sunkaus tarnaitės gyvenimo Paryžiuje, puošnią suknelę ir koketišką žvilgsnį iš Londono aukštuomenės laikų, o akys... – Deimenas gūžtelėjo ir atsigręžė į mane. – Jos nepasikeitė. Išliko tokios pat, kad ir kokį drabužį būtum vilkėjusi. – O iš dabarties? – sušnibždėjau negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo drobės. Apžiūrinėjau spinduliuojančią, švytinčią, didingą sparnuotą būtybę – tikrą deivę, besileidžiančią iš dangaus ir trokštančią apiberti žemę dovanomis. Nuostabesnio savo atvaizdo
186 a ly s o n n o ë l nebuvau mačiusi, bet vis tiek negalėjau patikėti, jog tai tikrai aš. – Ką paėmei iš dabartinės manęs? Be akių. Deimenas nusišypsojo. – Ką gi kita, jei ne tavo plonyčius sparnus. Atsigręžiau manydama, kad jis juokauja, bet pamačiau rimtą veidą. – Tikriausiai nejauti juos turinti. – Deimenas linktelėjo. – Bet jie yra. Tave man padovanojo dangus. Nesu nusipelnęs tokios dovanos, bet kasdien už ją dėkoju. – Na jau. Vargiai aš esu tokia gera, miela ar didinga ir nė iš tolo nepanėšėju į angelą, kaip dingojasi tau. – Pakračiau galvą. – Ypač pastaruoju metu, pats žinai, – pridūriau. Troškau pasikabinti drobę savo kambaryje ir žiūrėti kiekvieną dieną, bet supratau, jog kur kas svarbiau palikti ją čia. – Neapsigalvojai? – Deimeno akys lakstė nuo jo nuostabaus bevardžio kūrinio prie draugų drobių. – Tikrai ne. – Linktelėjau. – Įsivaizduok, kokia kils sumaištis radus gražiai įrėmintą ir pakabintą paveikslą. Turiu galvoje sumaištį gerąja prasme. Be to, pagalvok apie specialistus, kurie bus sukviesti jo tyrinėti. Jie mėgins nustatyti, iš kur jis atsirado, kaip čia pateko ir kas jį sukūrė. Deimenas linktelėjo, pažiūrėjo į savo darbą paskutinį kartą ir nusisuko. Bet aš čiupau jį už rankos ir nutempiau atgal. – Kur taip skubi? Ar nemanai, kad reikėtų paveikslą pavadinti? Pritvirtinti bronzinę lentelę kaip ir prie kitų? Deimenas kiek suglumęs žvilgtelėjo į laikrodį. – Sunkiai sugalvodavau savo darbams pavadinimus. Rinkdavausi aiškius, pavyzdžiui: „Dubuo su vaisiais“ ar „Raudonos tulpės mėlynoje vazoje“. – Gal verčiau nevadinkim šio paveikslo „Eve su sparnais“ ar „Angeliškąja Eve“. Norėdami apsidrausti, jei kas nors mane atpa-
p r i eb l a n d o s ša l i s
187
žintų. Gal sugalvokim kokį įdomesnį, literatūriškesnį pavadinimą? Ne tokį aiškų, o metaforišką. – Žvilgtelėjau į Deimeną pasiryžusi įtikinti. – Turi pasiūlymų? – Deimenas dirstelėjo į mane, paskui ėmė dairytis aplink. – Kaip tau patinka „Burtai“ arba „Užburtoji“? – Stipriai suspaudžiau lūpas. – „Burtai“? – Deimenas atsigręžė. – Tu aiškiai esi apkerėtas, jei šitaip mane įsivaizduoji. – Nusikvatojau, Deimeno akys nušvito, jis irgi prapliupo juoku. – Tai ir yra burtai. – Jis linktelėjo ir paragino: – Turim padaryti lentelę greitai, nes... Pritardama užsimerkiau, susikūriau lentelę mintyse ir sušnibždėjau: – Kaip pavadinsim autorių – anoniminis ar nežinomas? – Kaip nori, – atsakė Deimenas nekantraudamas eiti. Pasirinkau nežinomas, nes man patiko šio žodžio skambesys. Pasilenkiau prie paveikslo norėdama apžiūrėti sukurtą lentelę ir paklausiau: – Ką manai? – Manau, mums reikia nešdintis! Deimenas čiupo mane už rankos ir nusitempė, lėkėm taip greitai, kad kojomis nesiekiau žemės. Kūrėme per sales, leidomės laiptais nejausdami pakopų. Kai pamatėme pagrindines duris, vestibiulis nušvito ir įsijungė signalizacija. – O Viešpatie! – suklikau, baimė užgniaužė gerklę, o Deimenas paspartino žingsnį. – Nesitikėjau užtrukti tiek ilgai, – tarė jis kimiu, šiurkštoku balsu. – Nežinau... – Priėjęs pagrindines duris stabtelėjo, nes priešais mus nusileido plieninės grotos.
188 a ly s o n n o ë l Atsigręžiau į Deimeną – širdis daužėsi, išpylė prakaitas, už mūsų buvo girdėti žingsniai, aidėjo riksmai. Netekusi žado stovėjau greta kaip ištikta stabo, o užsimerkęs ir labai susikaupęs Deimenas stengėsi nutildyti signalizaciją. Tačiau buvo per vėlu. Atbėgo apsaugininkai. Iškėliau rankas, pasirengusi atsiduoti likimui, bet plieninės grotos pakilo, aš buvau ištraukta pro duris ir atsidūriau žydinčioje Samerlando pievoje. Bent jau aš taip įsivaizdavau. O Deimenas įsivaizdavo saugiai perkeliąs mus į savo automobilį ir važiuojąs namo. Tačiau, užuot keliavę namo, nusileidome judraus greitkelio viduryje – daugybė lekiančių automobilių pypsėjo, cypdami stabdė, o mudu mikliai atsistojome ir nuskubėjome į kelkraštį. Gaudydami orą dairėmės ir mėginome suprasti, kur patekom. – Ko gero, čia ne Samerlandas, – pasakiau žvilgtelėjusi į Deimeną. Šis pratrūko juoku ir užkrėtė mane. Mudu leipome juokais šiukšliname greitkelio pakraštyje, raitėmės pilvus susiėmę, nors ir nenutuokėm, kur esam. – Kaip tau toks atitrūkimas nuo rutinos? – sušvokštė Deimenas, vis dar purtomas juoko. – Muziejuje vos negavau širdies smūgio... Buvau tikra, kad... – Pristigusi kvapo papurčiau galvą. – Nusiramink! – Deimenas mane prisitraukė. – Juk pažadėjau visada tavim rūpintis ir saugoti. Linktelėjau – prisiminiau tuos jo žodžius, bet, nelaimė, kelios paskutinės minutės muziejuje giliai įsirėžė man į atmintį. – Kaip dėl automobilio? Dabar jis praverstų, kaip manai? Deimenas užsimerkė ir atkėlė BMW nuo muziejaus į greitkelį, o gal sukūrė naują automobilį – negalėjau pasakyti, nes abu atrodė vienodai.
p r i eb l a n d o s ša l i s
189
– Tik pagalvok, ką pamanys apsaugininkai pamatę, kad iš pradžių pradingom mes, o paskui ir automobilis? – Jis atidarė dureles ir ragindamas lipti pridūrė: – Apsaugos kameros! – Tada vėl užsimerkė ir sutvarkė tą reikalą. Stebėjau, kaip Deimenas laimingas ir plačiai šypsodamasis įsuka į kelio juostą. Supratau, kad jam iš tikrųjų labai smagu. Kelios minutės pavojaus sužavėjo jį labiau negu tapymas. – Jau kuris laikas nekrėčiau tokių pokštų. – Deimenas žvilgtelėjo į mane. – Bet iš dalies dėl to kalta tu. Juk tu sulaikei mane muziejuje. Įdėmiai pažiūrėjau į Deimeną. Nors mano širdis vis dar stipriai plakė, jau labai seniai nebuvau mačiusi jo tokio laimingo, tokio nerūpestingo, tokio nutrūktgalviško. Šie jo bruožai pirmiausia sužavėjo mane. – Tai kur dabar? – Jis nardė tarp automobilių, laikydamas ranką man ant kelio. – Hmm, gal namo? – Spėliojau, kaip baigsis tokia išvyka. Deimenas pažiūrėjo į mane pasiryžęs linksmintis toliau. – Tikrai nori grįžti? Galim pramogauti, kiek tau patiks, nenoriu, kad vėl nuobodžiautum. – Turbūt nepakankamai įvertinau nuobodulį, – nusijuokiau. – Ir jame esama patrauklumo. Deimenas linktelėjo ir pabučiavo mane į skruostą. Tą akimirką, kai nusuko akis nuo kelio, vos neįsirėžė į visureigį. Nusijuokiau ir atstūmiau Deimeną. – Tikrai. Šiandien jau išmėginom savo laimę. – Kaip pasakysi. – Jis nusišypsojo, spustelėjo man kelį ir pasuko namo.
keturiasdešimt antras skyrius Nors pasakiau Sabinai, kad į vakarėlį pasikviestų Manozą, jai užteko nuovokos suprasti, jog kviečiu tik iš pareigos, ir, laimė, jiedu nusprendė mums netrukdyti. Išpuošiau namus itališka atributika – lėkštėmis, išpieštomis spagečiais, pica ir vamzdiniais makaronais, raudonais, baltais ir žaliais balionais ir gausybe paveikslų. Sukūriau Botičelio „Pavasario“ ir „Veneros gimimo“, Ticiano „Urbino Veneros“, Mikelandželo „Šventosios šeimos“ reprodukcijas, o prie baseino pastačiau tikro dydžio „Dovydo“ skulptūrą. Dirbdama prisiminiau, kaip puošėme namus su Rile prieš lemtingą Helovino vakarėlį – tą naktį aš pabučiavau Deimeną, susipažinau su Ava ir Drina. Ta naktis viską pakeitė. Vertindama apžvelgiau savo triūsą, paskui įsitaisiau ant sofos lotoso poza. Užsimerkiau ir sustiprinau savo virpesius, kaip mokė Džudas. Buvau taip išsiilgusi Rilės, kad nusprendžiau kasdien viena rengti spiritizmo seansus, kol ištobulinsiu gebėjimus, ir ji pasirodys. Išgrūdau iš minčių kasdienių plepalų nuotrupas ir triukšmą, atsivėriau visatai ir įtempiau visas jusles. Tikėjausi, kad kas nors sujudės, padvelks vėsa, išgirsiu šnabždesį, kokį nors ženklą, įro-
288 a ly s o n n o ë l dantį, kad Rilė yra arti. Bet pamačiau tik būrį neaiškių vaiduoklių, visiškai nepanašių į mano įžūlią dvylikametę sesutę. Jau rengiausi baigti seansą, kai prieš mane sušvito virpantis, tviskantis pavidalas – palinkau į priekį, norėdama jį geriau įžiūrėti, ir išgirdau du spigius balsus: – Ką tu darai? Vos jas išvydusi pašokau nuo sofos. Žinojau, kad jis atvežė jas, ir tikėjausi jį nutverti, kol dar nedingo. Romė uždėjo ranką man ant plaštakos, sulaikė, papurtė galvą ir tarė: – Mes atvažiavom autobusu, o kitą kelią atėjom pėsčiomis. Man labai gaila, bet Deimeno čia nėra. Mano akys lakstė nuo vienos dvynės prie kitos. Be galo nusiminiau, netekau žado ir stengdamasi susitvardyti pasakiau: – Ak! Tai kas atsitiko? – Spėliojau, ar jos atėjo į vakarėlį, ar jas pakvietė Heivna. – Mums reikia pasikalbėti. – Romė su Reine susižvelgė. – Turi šį tą sužinoti. Sunkiai nurijau seilę ir nekantriai laukiau, kad jos pasakytų, koks nelaimingas ir apgailėtinas jaučiasi Deimenas, kaip jis gailisi nusprendęs išsiskirti ir kaip beprotiškai trokšta mane susigrąžinti... – Tai liečia Romaną. – Reinė įsmeigė į mane akis ir perprato mano veido išraišką, o gal net mintis. – Mes manom, kad jis kuria kitus – kitus nemirtinguosius, tokius kaip tu. – Tik jie ne tokie kaip tu, – pridūrė Romė. – Tu esi gera, o ne tokia blogiukė kaip jis. Reinė gūžtelėjo pečiais ir apsižvalgė, lyg abejodama sesers žodžiais. – Ar Deimenas žino? – paklausiau žiūrėdama į dvynes. Norėjau Deimeno vardo skambesiu užpildyti visą kambarį, šaukti jį be paliovos.
p r i eb l a n d o s ša l i s
289
– Taip, bet jis nieko nedarys. – Romė atsiduso. – Sako, kad jie turi teisę čia gyventi, jei nekelia kitiems grėsmės. – O jie kelia? – Mano akys bėgiojo nuo vienos dvynės prie kitos. – Kelia grėsmę? Dvynės susižvelgė, kažką pasakė viena kitai tylia dvynių kalba ir atsigręžė į mane. – Nesam įsitikinusios. Reinė ima atgauti kai kurias galias, o kartais atrodo, kad aš vėl matau vizijas, bet viskas vyksta labai lėtai, todėl mums reikėtų žvilgtelėti į knygą. Na supranti, „Šešėlių knygą“, kurią laikai krautuvėlėje. Tikimės, kad ji padėtų. Prisimerkusi įtariai nužvelgiau dvynes. Svarsčiau, ar joms tikrai neramu dėl Romano pakalikų, ar tiesiog stengiasi nuteikti mane prieš Deimeną ir pasiekti, ko nori. Ir vis dėlto jos turbūt nemeluoja. Paskutiniais skaičiavimais, mieste pasirodė trys nauji nemirtingieji, visi jie susiję su Romanu. Tikriausiai ne prieš gera. Tiesa, iki šiol jie nepadarė nieko blogo. Nenorėdama, kad seserys laikytų mane baisia lengvatike, paklausiau: – Ar Deimenas sutinka? – Visos trys susižvelgėme ir supratome, kad jis nesutinka. Tyliai pasitarusios dvynės atsigręžė į mane. Reinė ėmėsi iniciatyvos. – Klausyk, mums reikia pagalbos. Deimenas moko per daug lėtai, ir, jei stumsimės tokiu tempu, sulauksim trisdešimties, kol atgausim galias. Nesu tikra, kam tai labiau nepatinka – mums ar tau? – Reinė metė į mane žvilgsnį, o aš gūžtelėjau pečiais ir nesistengiau paneigti jos žodžių, nes abi supratom, kad ji teisi. – Reikia stumtis sparčiau. Padėti mums gali tik tu ir knyga. Mano akys lakstė nuo vienos dvynės prie kitos, paskui žvilgtelėjau į laikrodį svarstydama, ar spėsiu nuvažiuoti į krautuvėlę,
290 a ly s o n n o ë l paimti knygą ir laiku grįžti į vakarėlį. Iki jo buvo likusios kelios valandos, o aš sukuosi labai greitai, taigi, be abejonės, spėsiu. – Bėk, lėk, verskis per galvą. – Reinė linktelėjo – pasakyta padaryta. – Lauksime tavęs čia. Pirmiausia dingtelėjo, kad iki krautuvėlės galiu nubėgti. Lėkdama pasijuntu stipri ir nenugalima, o sunkumai, su kuriais susiduriu, ne tokie baisūs. Bet buvo dar šviesu, todėl nudrožiau į garažą ir nutariau važiuoti. Atvykusi radau Džudą jau berakinantį duris, nors buvo dar anksti. Išvydęs mane jis pasakė: – Ar nesiruoši vakarėliui? – Džudas skvarbiai nužvelgė mano marškinėlius, šortus ir sandalus. – Šį tą pamiršau, – paaiškinau. – Užtruksiu tik akimirką ir grįšiu. Nesijaudink, moku užrakinti duris. Džudas palingavo galva, nes suprato, kad kažkas nutiko, bet atrakino duris ir mostu pakvietė vidun. Jis sekė man iš paskos, tiesiog lipo ant kulnų, nuo slenksčio žiūrėjo, kaip atrakinu stalčių ir pakeliu antrą dugną. Jau buvau betraukianti knygą, kai jis tarė: – Niekaip neatspėsi, kas šiandien buvo atėjęs. – Dirstelėjau į Džudą, įmečiau knygą kuprinėn, o jis pridūrė: – Ava. Apmiriau ir įsispoksojau į jį. – Nejuokauk. Jis linktelėjo. Sunkiai nurijau seilę, širdis nusmuko į kulnus. Galiausiai atgavau žadą. – Ko jai reikėjo? – Turbūt darbo. – Džudas gūžtelėjo pečiais. – Ji buvo laisvai samdoma, o dabar norėtų gauti nuolatinį darbą. Kaip reikiant nustebo, kai sužinojo, kad vietoj jos pasamdžiau tave. – Tu pasakei jai? Apie mane?
p r i eb l a n d o s ša l i s
291
Nesmagiai pamindžikavęs nuo vienos kojos ant kitos Džudas pažiūrėjo į mane. – Na taip. Maniau, judvi draugės... – Ir kaip reagavo Ava? Kai papasakojai jai? Ką tiksliai ji pasakė? – Širdis daužėsi, nenuleidau akių nuo Džudo. – Tiesą sakant, nieko. Tik atrodė labai nustebusi. – Kas ją labiau nustebino? Ar kad aš esu čia, ar kad tu mane nusamdei? Džudas pašnairavo, bet norimo atsakymo nesulaukiau. – Ar ji ką nors užsiminė apie Deimeną ar apie mane, ar apie Romaną... Visiškai nieko? Klok viską, nieko neslėpk... Džudas išėjo į koridorių ir lyg pasiduodamas iškėlė rankas. – Patikėk manim, tiek tebuvo tos kalbos. Ava greitai išsinešdino, todėl neturiu ką tau pasakoti. Na, o dabar paskubėkim. Juk nenori pavėluoti į savo pačios vakarėlį, tiesa?
keturiasdešimt trečias skyrius Nors Džudas pasisiūlė važiuoti kartu su manim namo ir padėti ruoštis, nenorėjau, kad jis žinotų, jog knygą paėmiau dvynėms. Todėl priskiedžiau, kad trūksta plastikinių puodukų, paprašiau jo sustoti prie parduotuvės ir nupirkti, geriausia raudonų, baltų ir žalių. Tada pažeisdama visus greičio apribojimus nurūkau namo įteikti dvynėms knygos. – Pirmiausia aptarkim taisykles, – pasakiau nepaleisdama knygos, nors dvynės atkakliai tiesė rankas. – Negaliu be niekur nieko atiduoti jums knygos, nes ji ne mano. Nesinešite jos namo, antraip Deimenas pasius. Taigi vienintelė išeitis – skaityti knygą čia. Dvynės susižvelgė, mano žodžiai joms aiškiai nepatiko, bet kito pasirinkimo nebuvo. – Ar tu ją perskaitei? – Romė įdėmiai pažiūrėjo į mane. Gūžtelėjau pečiais. – Stengiausi perprasti, bet toli nepasistūmėjau. Ji man primena dienoraštį. Reinė užvertė akis ir vėl siekė knygos, o Romė paaiškino: – Reikia žvelgti giliau, skaityti tarp eilučių. Suglumusi žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą.
p r i eb l a n d o s ša l i s
293
– Tu slysti paviršiumi. Ši knyga ne tik parašyta užkoduotu Tėbų dialektu, kodas jau yra patys žodžiai. – Kodas kode, – įsiterpė Reinė. – Jį saugo burtai. Negi Džudas tau nesakė? Apšalau, mano akys lakstė nuo vienos dvynės prie kitos, nes Džudas tikrai apie tai neužsiminė. – Nesijaudink, mes tau parodysim, – nuramino Romė, o jos sesuo čiupo knygą, ir mes užlipome laiptais į viršų. – Pamokysim tave. Palikau dvynes svetainėje palinkusias prie knygos, o pati nuėjau į drabužinę ir pasiėmiau dėžutę nuo viršutinės lentynos. Peržiūrėjau savo kristalų, žvakių, aliejų ir žolių atsargas, viską, kas liko nuo eliksyrų, kuriuos gaminau prieš užtekant mėlynajam mėnuliui. Trūkstamas dalis, nurodytas sąraše, susikūriau pati – santalmedžio smilkalų ir dviašmenį, brangakmeniais inkrustuota rankena aukojimo peilį, panašų į durklą, kurį neseniai buvo sukūręs Deimenas. Viską tvarkingai išdėliojau, nusirengiau ir nusikabinau amuletą. Padėjau jį ant lentynėlės prie blizgančios delninės, kurią prieš kelis mėnesius man atidavė Sabina. Ji žinojo, kad vilksiuosi suknelę su gilia V raidės iškirpte, kuri nepaslėps amuleto. Be to, atlikus ritualą, man jo nebereikės. Daugiau nieko nebereikės. Padedama Romės ir Reinės gavau raktą, kurio taip ilgai ieškojau. Norėdamos iššifruoti kodą turėjome ištarti tam tikrą slaptažodį – visos trys sustoti ratu, susikabinti rankomis, užsimerkti ir kartoti šias eiles:
294 a ly s o n n o ë l Burtų pasauliui priklauso tomas šis, Ir mums visoms trims lemta atverti jo duris. Į burtų karalystę įžengsim paslapčia, Knygon mesim akį ir sužinosim, kas slypi viduje. Dalyvaujant dvynėms prispaudžiau delną prie knygos viršelio. Buvau išgąsdinta ir drauge sužavėta, kai puslapiai ėmė greitai verstis ir pagaliau sustojo. Atsiklaupiau prie knygos negalėdama patikėti savo akimis. Sudėtingų, neperprantamų kodų seka buvo virtusi paprasčiausiu aprašymu, nurodančiu, ko reikia, norint pasiekti tikslą. Sudėjau nešvarius drabužius į skalbinių pintinę ir pasiėmiau baltą šilkinį chalatą, kurį retai vilkėdavau, bet jis puikiai tiko ritualui atlikti. Atsinešiau jį į vonios kambarį. Prisileidau pilną vonią vandens ruošdamasi ilgai mirkti. Tai, pasak knygos, pirmas svarbus žingsnis atliekant ritualą. Maudynės ne tik nuplauna kūną ir apvalo protą nuo neigiamų minčių, bet ir duoda laiko apmąstyti, ko nori pasiekti burtais ir kokio rezultato trokšti. Panirau į vandenį, įbėriau šalavijų ir kiečių, įmečiau gabalą kalnų krištolo, kad padėtų man sukurti ir išgryninti viziją. Paskui užsimerkiau ir prodainiu tariau: Vandenie, nuplauk mano kūną, kad puikiai sektųsi burtai. Atgimtų dvasia, pasiruošusi kovai, ir leistų man tapti šios nakties valdove. Kalbėdama įsivaizdavau Romaną – aukštą, įdegusį šviesiaplaukį ryškiai mėlynomis akimis. Įsivaizdavau, kaip jis žiūri į mane ir
p r i eb l a n d o s ša l i s
295
atsiprašinėja už padarytas skriaudas, maldauja atleidimo ir siūlosi padėti, mielai atiduoda priešnuodį ir apimtas nušvitimo supranta baisiai klydęs. Kūriau tą viziją daugybę kartų, kol mano oda susiraukšlėjo kaip džiovinta slyva ir atėjo laikas žengti kitą žingsnį. Išlipau iš vonios, švari ir apsivaliusi įsisupau į chalatą, išsidėliojau įrankius ir uždegiau smilkalus. Tris kartus peiliu perskrodžiau kylančius dūmus ir prodainiu pasakiau: Ore, išvyk visas tamsiąsias jėgas iš šio peilio Ir palik tik šviesą. Ugnie, išdegink iš šio peilio visą blogį Ir palik tiktai gėrį. Paskui tą patį užkalbėjimą pakartojau kviesdama Vandenį ir Žemę, kad išvarytų visą blogį ir paliktų tik šviesą. Tęsiau ritualą – užbarsčiau ant peilio druskos ir kreipiausi pagalbos į aukščiausias magiškas jėgas. Išvaliau ir pašventinau kambarį tris kartus apeidama aplink, mojuodama smilkykle ir kartodama: Apeinu ratu tris kartus, Pašventinu ir suteikiu galių šiai žemei. Žadinu jos jėgą ir prašau apsaugos, Geriu į save jos stiprybę. Druska išbarsčiau ant grindų magišką ratą. Kitokį negu tas, kuriuo Reinė prieš kelias savaites buvo apsaugojusi Deimeną. Atsistojau viduryje, įsivaizdavau augantį ir mane gaubiantį galios
296 a ly s o n n o ë l kūgį. Išsidėliojau kristalus, uždegiau žvakes ir išsitryniau aliejumi kviesdama Ugnį ir Orą man padėti. Paskui užsimerkiau, sukūriau baltą šilkinę virvutę ir Romano atvaizdą. Kad ir kur tu eisi, mano burtai tave seks. Kad ir kur tu slėpsies, mano burtai tave ras. Kai tu ilsėsies, jie glūdės šalia. Ši virvutė neleis tau daryti pikta. Mano kraujas privers tave atiduoti žinias. Šie burtai mus susies. Iškėliau aukojimo peilį ir persirėžiau delną per gyvenimo liniją – į ratą įsisuko vėjo gūsis, virš galvos nugrumėjo griaustinis. Vėjas plaikstė plaukus, ir aš prisimerkiau, lašinau kraują ant virvelės, kol ši permirko ir tapo raudona. Greitai ir stipriai užrišau virvelę Romanui ant kaklo, įsmeigusi į jį akis paliepiau duoti man tai, ko trokštu, paskui išmečiau iš galvos jo atvaizdą, tarsi niekad ir nebūčiau kūrusi. Atsistojau. Krėtė drebulys ir pylė prakaitas, bet džiaugiausi, kad viskas baigta. Tereikia luktelėti, kol priešnuodis atsidurs mano rankose ir galėsiu susigrąžinti Deimeną. Vėjas ėmė rimti, nustojo mirkčioti šviesa, aš susirinkau akmenis ir užgesinau žvakes. Tuo metu išsižiojusios, išpūtusios akis pro duris įgriuvo Romė su Reine. Jos sustojo kaip įkastos ir įsispoksojo į mane. – Ką tu padarei? – sukliko Reinė. Ji nužvelgė mano magišką druskos ratą, akmenis ir žvakes, kruviną peilį. Ramiai, tvirtai į jas pažiūrėjau ir pasakiau: – Nesijaudinkit. Viskas baigta. Aš tai sutvarkiau. Dabar belieka luktelėti, kol viskas stos į savo vietas.
p r i eb l a n d o s ša l i s
297
Kai norėjau žengti iš rato, Romė sukliko: – Stok! Ji atkišo rankas, akys liepsnojo, o Reinė pridūrė: – Nejudėk. Šįkart pasitikėk mumis ir daryk ką liepiama. Nuščiuvau, mano akys lakstė nuo vienos dvynės prie kitos, stebėjausi, kas čia galėjo nutikti. Burtai suveikė. Jutau, kaip jų energija sūkuriuoja manyje, beliko laukti, kada pasirodys Romanas... – Šį kartą tikrai prisidirbai. – Reinė papurtė galvą. – Negi nežinojai, kad dabar juodasis mėnulis? Niekada negalima burti per juodąjį mėnulį! Šis laikas skirtas kontempliuoti ir medituoti, bet nieku gyvu netinkamas burti, nebent užsiimtum juodąja magija. Žvilgčiojau tai į vieną, tai į kitą ir spėliojau, ar Reinė nejuokauja. O jei ir taip, koks skirtumas? Jeigu burtai veikia, tai veikia. Visa kita tik smulkmenos. Tiesa? Romė įsiterpė: – Kokias jėgas kvieteisi padėti? Prisiminiau savo eiles, kuriomis taip didžiavausi, nes sukūriau ekspromtu. Atkūriau eilutę: Žadinu jos jėgą ir prašau apsaugos, ir pakartojau Romei. – Jėga, – pasakė Reinė, užsimerkė ir pakratė galvą. Stovėdama greta Romė niūriai pridūrė: – Per juodąjį mėnulį šviesos deivė pasitraukia, pasaulį užvaldo požemių karalienė. O tu, užuot pasitelkusi savo burtams šviesą, kreipeisi pagalbos į tamsos jėgas. Ir pririšau prie savęs Romaną! Aš žioptelėjau, išplėčiau akis, žvilgsnis lakstė nuo vienos dvynės prie kitos, spėliojau, ar yra koks nors būdas greitai ir lengvai atšaukti burtą, kol dar ne per vėlu! – Jau per vėlu, – pažiūrėjusios į mano veidą atsakė dvynės. – Dabar tau belieka laukti kitos mėnulio fazės ir mėginti atšaukti burtus. Jeigu tik jie gali būti atšaukti.
298 a ly s o n n o ë l – Bet... – Žodis sustingo lūpose, kai supratau, kokia baisi mano padėtis. Prisiminiau, kaip Deimenas mane įspėjo, kad kartais žmonės per daug įsitraukia į raganavimą ir pasuka tamsos keliu... Netekusi žado žiūrėjau į dvynes. Reinė piktai purtė galvą, o jos sesuo žvilgtelėjo į mane ir tarė: – Dabar tegali apsivalyti pati, išvalyti savo įrankius, sunaikinti aukojimo peilį ir tikėtis, kad viskas bus gerai. O paskui, jeigu tau pavyks, išleisim tave iš rato, o visos blogosios jėgos, kurias pritraukei, liks viduje. – Jei man pavyks? – Žiūrint į jas susuko pilvą. Ji nejuokauja? Negi viskas taip blogai? Varsčiau akimis dvynes, kol Romė tarė: – Nesiveržk iš rato. Nė nenutuoki, kokią velniavą užvirei.