Issuu

Savo tÄ—vui Williamui Woolfolkui daugiau nÄ—ra ko pridurti

Prologas Tai nutiko mūsų Viešpaties Dievo aštuoni šimtai keturioliktų metų vintarmanoto, viduržiemio mėnesio, dvidešimt aštuntą dieną – nuožmiausią žmonių atminty žiemą. Hrotrūda, Ingelheimo kaimo pribuvėja, sunkiai klampojo per sniegą kanauninko1 grubenhaus link. Medžiais nušvilpė vėjo gūsis, ir ledinės adatos susmigo į kūną pro iškedėjusių vilnonių drapanų sky les bei lopus. Miško takas buvo smarkiai užpustytas – sulig kiekvienu žingsniu ji smuko iki kelių. Antakiai ir blakstienos aplipo sniegu – vis braukė jį nuo veido, kad įžiūrėtų kelią. Nuo šalčio gėlė rankas ir kojas, apmuturiuotas drobiniais skudurais. Kažkas sujuodavo ant tako. Nustipusi varna. Net tos ištvermin gos maitėdos krito tą žiemą iš bado, nes nepajėgė įkirsti sušalusios į akmenį dvėselienos. Hrotrūda suvirpėjo ir paspartino žingsnį. Gudrūną, kanauninko moterį, surėmė skausmai visu mėnesiu anksčiau, negu buvo tikėtasi. „Nieko sau laikas vaikui gimti, – karčiai galvojo Hrotrūda. – Per tą mėnesį priėmiau penkis kūdikius, ir nė vienas neišgyveno ilgiau kaip savaitę.“ Vėjo nešamas sniego gniutulas apakino Hrotrūdą, ir nežymus takas dingo iš akių. Širdį pervėrė baimė. Ne vienas kaimo gyven tojas gavo galą sukdamas ratus apie savo trobą. Ji prisivertė ramiai pastovėti, kol sniegas, verpetuodamas aplink, siekė paversti ją balto gaivalo dalimi. Kai vėjas kiek aprimo, tako žymė vos buvo matyti. Ji 1

Kanauninkas (lot. canonicus) – ankstyvosios krikščionybės laikais žemiausio rango dvasininkas, pagal sąrašą (kanoną) išlaikomas vyskupo.

vėl ėmė judėti pirmyn. Nebejautė geliančių rankų ir kojų – visiškai sustiro. Ji žinojo, kuo tai gali baigtis, bet iš anksto nereikia baimintis, dabar svarbiausia nepamesti galvos. Ir nevalia galvoti apie šaltį, geriau šiaip ką nors prisiminti. Ji ėmė vaizduotis namus, kuriuose augo. Tai buvo casa1 su še šiais jų šeimai skirtais derlingos žemės hektarais. Troba šilta, jauki, suręsta iš storų rąstų ir daug gražesnė už kaimynų lūšnas, pastaty tas iš medgalių ir apdrėbtas moliu. Židinyje pleška ugnis, o dūmai vinguriuoja į aukštinį stoge. Hrotrūdos tėvas vilki brangią ondatrų kailių liemenę ant plonos drobės bliaud, o juodi ilgi motinos plaukai perrišti šilko kaspinu. Pati Hrotrūda turėjo dvi plačiomis rankovėmis tunikas ir šiltą ploniausios vilnos skraistę. Ji dar ir dabar prisimena, kaip švelnus audinys maloniai priglusdavo prie kūno. Bet viskas greitai pasikeitė. Dvi sausringos vasaros ir nuožmi šalna sunaikino derlių. Žmonės visur badavo. Sklido kalbos, kad Tiuringijoje valgoma žmogiena. Hrotrūdos tėvas, išmintingai par davinėdamas šeimos labą, dar kurį laiką apsaugojo juos nuo bado. Kaip verkė Hrotrūda, kai iš jos paėmė vilnonę skraistę. Atrodė, kad nieko blogesnio negalėjo būti. Tada jai buvo aštuoneri, ir ji dar ne suvokė visų pasaulio baisybių ir žiaurumo. Stengdamasi nugalėti galvos svaigulį, ji perklampojo dar vieną didžiulę pusnį. Jau kelios dienos, kai kąsnio burnoj neturėjo. „Ai, jei viskas klostysis gerai, atsigriebsiu šį vakarą. Jei įtiksiu kanauninkui, gal duos kiaulienos ir namo parsinešti“, – toji mintis suteikė jai jėgų. Hrotrūda pasiekė proskyną. Jau galėjo įžiūrėti priekyje dunksan tį grubenhaus. Medžių neužstotos pusnys atrodė dar didesnės, bet išvydusi, kad išsigelbėjimas čia pat, plūkėsi per sniegą savo stipriomis šlaunimis ir rankomis jau ramesne širdimi. Sustojusi prie durų, šiek tiek jas pastūmėjo ir tuoj įėjo: buvo per daug šalta, kad galėtum paisyti visokių mandagumų. Viduje tvyrojo tamsa, tad sumirksėjusi stabtelėjo. Švietė tik židinio ugnis ir keletas 1

Kaimo lūšna, troba (lot.).

šen bei ten išdėliotų rūkstančių lajinių spingsulių, nes vienintelis trobos langas buvo užkaltas lentomis. Greitai akys apsiprato, ir ji išvydo du susiglaudusius berniukus, sėdinčius prie židinio. – Ar vaikas jau gimė? – paklausė Hrotrūda. – Dar ne, – atsakė vyresnysis. Hrotrūda sumurmėjo trumpą padėkos maldą šventajam Kozmui, pribuvėjų patronui. Prisiminė, kad jai jau ne kartą buvo nusukę užmokestį ir nedavę net denaro už klampojant patirtą vargą. Priartėjusi prie ugniakuro, ji nusiplėšė nuo rankų ir kojų priša lusius skudurus ir riktelėjo pamačiusi, kaip grėsmingai jos pamėlo ir pabalo. „Švenčiausioji Dievo Motina, neleisk man jų nušalti!“ Kokia nauda kaimui iš luošos pribuvėjos? Juk taip ir kurpius Elijas prarado kasdienę duoną. Kai jį, grįžtantį iš Mainco, užklupo pūga, jam pajuodo pirštų galai ir po savaitės nukrito. Dabar, suvargęs ir nudriskęs, jis sėdi prie bažnyčios durų prašydamas išmaldos ir gyve na iš kitų malonės. Niūriai purtydama galvą, Hrotrūda trynė ir gnaibė nejautrius rankų bei kojų pirštus, o abu berniukai tylėdami žiūrėjo. Pažvelgu si į juos aprimo. „Gimdymas bus lengvas, – tarė sau, stengdamasi atsikratyti minčių apie vargšą Eliją. – Tuodu Gudrūna gana lengvai pagimdė.“ Vyresnysis, ko gero, jau bus šešių žiemų, sveikas drūtas, guvių akių vaikas. Jaunesnysis, trejų metų papūstžandis broliukas, lingavo tai pirmyn, tai atgal, niūromis čiulpdamas nykštį. Abu į tėvą – tamsaus gymio. Nė vienas nepaveldėjo šviesių, auksinių motinos saksės plaukų. Hrotrūda prisiminė, kaip kaimo vyrai išvertė akis pamatę Gudrūnos plaukus, kai kanauninkas parsigabeno ją iš vienos mi sionieriškos savo kelionės po Saksoniją. Iš pradžių visi stebėjosi, kad kanauninkas susirado moterį. Vieni sakė jį nusižengus im peratoriaus išleistam įsakui, draudžiančiam dvasininkams vesti, kiti tvirtino, kad taip negali būti, nes nevedusį vyrą apninkančios visokios piktos pagundos ir nedorybės. Aure Stablo vienuoliai, piktinosi jie, savo paleistuvystėmis ir girtuokliavimais užtraukią

Bažnyčiai didžiulę nešlovę. O kanauninkas, kiekvienas pasakys, žmogus darbštus ir ne girtuoklis. Troboje buvo šilta. Didžiuliame židinyje pūpsojo storų beržinių ir ąžuolinių pliauskų krūva. Dideli dūmų tumulai vingiavo į šiaudinio stogo aukštinį. Buvo jauku. Sienos suręstos iš sunkių storų sienojų, plyšiai sandariai užtaisyti šiaudais ir moliu, kad nesiskverbtų šaltis. Vienintelis langas užkaltas masyviomis ąžuolinėmis lentomis – dar viena apsauga nuo nordostroni, nuožmių šiaurės rytų žiemos vėjų. Gana didelė troba padalyta į tris dalis – vienoje pusėje miegojo kanauninkas su žmona, antroje nuo šalčio glaudėsi gyvuliai, todėl Hrotrūda girdėjo dešinėje juos brazdant ir šiūruojant kanopomis, trečioje darbavosi ir valgė visa šeimyna, miegojo vaikai. Niekas Ingelheime neturėjo gražesnės trobos, išskyrus vyskupą, jo namo pamatai buvo mūriniai. Hrotrūdai ėmė dilgsėti ir tvinkčioti galūnės. Apžiūrėjo pirštus: nors dar sustirę ir sugrubę, bet jau nebe tokie mėlyni – oda pra dėjo atgauti sveiką rausvumą. Su palengvėjimu atsidususi, nutarė atsidėkoti šventajam Kozmui ir ką nors jam paaukoti. Dar kiek pasi džiaugusi ugnies šiluma, Hrotrūda drąsindama patapšnojo berniukus ir nuskubėjo už pertvaros, kur, gimdymo skausmų suremta, laukė moteriškė. Gudrūna gulėjo nendrių guolyje, ant jo viršaus buvo pakreikta šviežių šiaudų. Kanauninkas, tamsiaplaukis žmogus tankiais, už kritusiais antakiais, darančiais veidą dar rūstesnį, sėdėjo atokiau. Linktelėjęs Hrotrūdai, jis sutelkė visą dėmesį į didžiulę, mediena aptaisytą knygą, laikomą ant kelių. Nors Hrotrūda ir buvo mačiusi tą knygą keletą kartų, kai anksčiau čia lankėsi, ji vis tiek kėlė pribu vėjai pagarbią baimę. Tai buvo Šventasis Raštas, vienintelė knyga, jos kada nors matyta. Kaip ir kiti kaimiečiai, Hrotrūda nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet žinojo, kad knyga – lobis, palyginti su kaimo visų metų pelnu, vertesnis daug daugiau auksinių solidų. Kanauninkas ją atsivežė iš gimtosios Anglijos, kur knygos nebuvo tokia retenybė kaip frankų žemėje.

Hrotrūda iš karto sumetė, kad Gudrūnos reikalai prasti. Kvėpa vo paviršutiniškai, pulsas mušė labai greitai, visas kūnas buvo iš brinkęs ir sutinęs. Pribuvėja atpažino požymius. Nė minutės ne buvo galima delsti. Ji išsiėmė iš savo maišelio balandžių mėšlo, rūpestingai rinkto rudenį. Sugrįžusi prie židinio, įmetė jo į ugnį ir patenkinta stebėjo, kaip ėmė kilti tamsūs dūmai, iš trobos va rydami piktas dvasias. Dabar reikia palengvinti Gudrūnai kančias, kad atsipalaiduotų ir galėtų pagimdyti vaiką. Tai padarys drignės. Išsitraukusi žiupsnį mažų geltonų, violetinėmis gyslelėmis išmargintų žiedelių, subėrė juos į molinę piestą ir įgudusia ranka sutrynė į miltelius, vis raukyda ma nosį nuo sklindančio aitraus kvapo. Supylusi juos į taurę stipraus raudonojo vyno, atnešė Gudrūnai išgerti. – Ko jai duodi? – ūmai paklausė kanauninkas. Hrotrūda krūptelėjo – beveik buvo pamiršusi jį čia esant. – Ją išvargino sąrėmiai. Tai palengvins skausmus ir padės grei čiau pagimdyti. Kanauninkas susiraukė. Paėmė iš Hrotrūdos rankų drignes ir, apėjęs pertvarą, išpylė vyną į ugnį; ten jis sušnypštęs išgaravo. – Moterie, tai šventvagystė! Hrotrūda įsiuto. Juk tiek vargo, kol surinko tokių vertingų vaistų žiupsnį. Ji atsigręžė į kanauninką pasiruošusi išlieti visą savo tūž mastį, bet, išvydusi jo rūstų žvilgsnį, prikando liežuvį. – Čia parašyta, – jis pabrėžtinai pliaukštelėjo per knygą, – „gim dysi sopuliuose“. Tokie vaistai nuodėmingi. Hrotrūda pasipiktino. Ar jos vaistai nuodėmingi? Ar ji nesumeta devynių „Tėve mūsų“, raudama kokią vaistingą šaknį? Kai pačiam kanauninkui duoda drignių nuo dantų skausmo, tada gerai. Bet ji nesiginčys su juo. Juk jis įtakingas žmogus. Vienas jo žodis apie „nuodėmingus vaistus“ kaipmat sužlugdytų Hrotrūdą. Sąrėmiams užėjus, Gudrūna vėl sudejavo. „Ką gi, – pamanė Hrotrūda, – jei kanauninkas neleidžia duoti drignių, reikia ką kita pabandyti.“ Nuėjusi prie savo maišo, ji išsitraukė ilgą drobulę, nu

rėžtą sulig tikru Jėzaus Kristaus ūgiu. Mikliai įgudusiomis rankomis tvirtai apvyniojo ją Gudrūnai apie pilvą. Gudrūna dejavo Hrotrūdos kilnojama, bet nieko nepadarysi. Paskui Hrotrūda išsiėmė iš maišo mažutį ryšulėlį, rūpestingai suvyniotą į šilko skiautę, kad tik ko nors neatsitiktų jos lobiui – per Kalėdas nudėto zuikio kulkšniakauliui. Išmeldė jį iš vieno imperatoriaus medžiotojo praėjusią žiemą. Labai atsargiai nugremžusi tris plonytes nuograndas, Hrotrūda įdėjo jas Gudrūnai į burną. – Lėtai pakramtyk, – Hrotrūda pamokė Gudrūną, toji silpnai linktelėjo. Hrotrūda, įsitaisiusi atokiau, ėmė laukti. Akies krašteliu stebėjo kanauninką; šis, gilindamasis į knygą, taip suraukė antakius, kad jie beveik susijungė virš nosies. Gudrūna sudejavusi pradėjo iš skausmo muistytis, bet kanaunin kas net nepažvelgė. „Šaltas jis žmogus, – ji pamanė, – bet, matyt, turi ugnies strėnose, kitaip nebūtų ėmęs jos į žmonas.“ Kiek jau metų praėjo, kai kanauninkas parsigabeno tą saksų moterį – dešimt... ar vienuolika žiemų? Frankų supratimu, ji jau nebejauna, turbūt dvidešimt šešerių ar septynerių metų, bet labai graži su savo svetimgentiškais šviesiai auksiniais ilgais plaukais ir žydromis akimis. Ji neteko visos šeimos per Verdeno žudynes. Tą dieną tūkstančiai saksų pasirinko mirtį, o ne mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimą. „Suvis išprotėję tie barbarai, – galvojo Hrotrū da. – Jau aš taip nedaryčiau.“ Ji būtų prisiekusi dėl visko, ko tik būtų pareikalavę, o jei barbarai dabar užplūstų frankų žemę, ji pripažintų ir pačius keisčiausius bei baisiausius dievus, kokių tik jie panorėtų. Juk niekas dėl to nepasikeistų. Juk niekas negali žinoti, kas dedasi kito žmogaus širdyje? Išmintinga moteriškė moka, kai reikia, patylėti. Ugnis kibirkščiavo, mirksėjo, nuodėguliai menkai ruseno. Hro trūda, nuėjusi prie malkų krūvos, sukrautos kampe, paėmė dvi di džiules beržines pliauskas ir įmetė į židinį. Ji žvelgė, kaip jas, šnypš čiančias, apglėbė ugnis, kaip jos įsiliepsnojo ir ugnies liežuviai ėmė kilti aukštyn. Tada nuėjo pažiūrėti Gudrūnos.

Praėjo jau geras pusvalandis, kai Gudrūna gavo zuikio kaulo nuograndų, bet jokių permainų nebuvo. Nedavė vaisių net tokie patikimi vaistai. Vis užeidavo skausmai ir nė kiek nemažėjo. Gud rūna ėjo silpnyn. Hrotrūda sunkiai atsiduso. Aišku, reikės griebtis rimtesnių prie monių. Kai Hrotrūda pasakė, jog jai reikėsią pagalbos gimdymui prasidėjus, kanauninkas pasišiaušė. – Pasiųsk į kaimą moters, – burbtelėjo įsakmiai. – Ai, pone, tai neįmanoma. Ką gi pasiųsi? – Hrotrūda iškalbingai pakėlė rankas. – Aš pati negaliu eiti, nes turiu būti prie tavo žmonos. Vyresnysis berniukas taip pat nenueis. Nors guvus iš pažiūros, bet tokiu oru gali pasiklysti. Pati vos kelio nepamečiau. Kanauninkas nuožmiai dėbtelėjo į ją iš po tamsių antakių. – Gerai, – pasakė. – Tada pats eisiu. Kai jis pakilo eiti, Hrotrūda nekantriai papurtė galvą. – Nieko gero iš to neišeis. Kai grįši, gali būti per vėlu. Man reikia tavo pagalbos, ir tuoj pat, jei nori, kad žmona ir kūdikis liktų gyvi. – Mano pagalbos? Pribuvėja, ar išprotėjai? Tai, – pasidygėda mas mostelėjo į guolį, – moterų darbas, nešvarus darbas. Ne, aš čia rankų nekišiu! – Tada tavo žmona mirs. – Tai Dievo valioje, o ne mano. Hrotrūda gūžtelėjo. – Man vis tiek. Bet tau bus nelengva be motinos auginti du vaikus. Kanauninkas įbedė akis į Hrotrūdą. – Kodėl turiu tavim tikėti? Anksčiau ji gimdė be jokio vargo. Aš už ją meldžiuosi. Iš kur gali žinoti, kad ji mirs? To tai jau per daug. Tegu ir kanauninkas, bet ji nepakęs, kad abejotų jos, kaip pribuvėjos, išmanymu.

– Tai tu nedaug ką išmanai, – aštriai atrėžė. – Kalbi net nepa žvelgęs į ją. Nuėjęs pasižiūrėk, o tada pasakyk man, kad nemiršta. Priėjęs prie guolio, kanauninkas įsmeigė akis į žmoną. Drėgni plaukai prilipę prie blyškiai pageltusios odos, juodi ratilai apie įdu busias ir giliai įkritusias akis. Jei ne ilgas trūksmingas iškvėpimas, galėtum sakyti, kad ji jau mirusi. – Na, tai kaip? – mygo Hrotrūda. Kanauninkas atsisuko į ją. – Dėl Dievo, moterie! Kodėl neatsivedei padėjėjos? – Pone, juk pats sakei, kad tavo žmona anksčiau gimdė be didelio vargo. Tai kas galėjo pamanyti, kad šį kartą bus kitaip? Be to, kas būtų ėjęs tokiu oru? Nupėdinęs prie židinio, kanauninkas ėmė nervingai žingsniuoti pirmyn atgal. Galop sustojo. – Tai ką turėčiau daryti? Hrotrūda šyptelėjo. – Nedaug ką, pone, nedaug ką. Pirmiausia padėk ją pakelti. Stovėdami iš abiejų guolio pusių, jie suėmė Gudrūną už pažastų ir pakėlė. Kūnas buvo sunkus, tačiau dviese vargais negalais ją pa statė, ir ji pasviro vyro pusėn. Kanauninkas buvo tvirtesnis, negu manė Hrotrūda. Gerai, nes tuoj prireiks daugiau jo jėgos. – Turėsim nustumti kūdikį į vietą. Kai pasakysiu, pakelk ją kiek gali aukščiau ir stipriai papurtyk. Linktelėjęs kanauninkas nuožmiai sučiaupė burną. Gudrūna kabojo tarp jų nuleipusi, ant krūtinės nusvirusia galva. – Kelk! – šūktelėjo Hrotrūda. Jie pakėlė Gudrūną už pažastų ir ėmė purtyti. Gudrūna pagavo klykti ir bandė ištrūkti. Baimė ir skausmas suteikė jai neįtikėtinų jėgų – abu vos pajėgė ją išlaikyti. „Ak, būtų leidęs sugirdyti tų drig nių, – galvojo Hrotrūda, – perpus mažiau dabar kankintųsi.“ Nors jie ir greitai pastatė Gudrūną, bet toji vis blaškėsi ir rėkė. Kai Hrotrūda dar kartą sukomandavo, jie kilstelėjo ją, papurtė ir tada paguldė į guolį, ir ji jame tysojo beveik be sąmonės, kažką

murmėdama savo barbariška kalba. „Gerai, – Hrotrūda buvo paten kinta. – Jei paskubėsiu, viskas baigsis jai dar neatsikvošėjus.“ Įkišusi pirštus į makštį, Hrotrūda tikrino gimdos kaklelį. Kietas ir išbrinkęs nuo ilgų, neveiksmingų sąrėmių. Dešiniojo smiliaus nagu, užsiaugintu kaip tik šiam reikalui, Hrotrūda pradraskė nepasiduo dantį audinį. Sudejavusi Gudrūna visai suglebo. Kraujas, pasipylęs Hrotrūdai ant rankos, per alkūnę varvėjo į guolį. Pagaliau pajuto gimdą atsivėrus. Džiaugsmingai sušukusi, Hrotrūda pirštais suėmė kūdikio galvytę ir švelniai ėmė traukti pirmyn. – Apglėbk ją per pečius ir stumk į mane, – paliepė kanauninkui; šis atrodė visiškai išbalęs, bet pakluso. Hrotrūda pajuto padidėjus spaudimą, kai prisidėjo kanauninkas. Po kelių minučių kūdikis pa sidavė į makštį. Hrotrūda traukė vaisių atsargiai, kad nepažeistų minkštų vaiko galvos ir sprando kaulų. Pagaliau pasirodė kūdikio viršugalvis, tankiai apžėlęs švelniais, šlapiais plaukais. Hrotrūda, at sargiai ištraukusi galvą, pasuko kūnelį, kad išeitų dešinysis ir kairysis petukai. Paskutinis spūstelėjimas, ir tvirtas, mažas, šlapias kūnelis atsidūrė laukiančiose Hrotrūdos rankose. – Mergaitė, – pranešė Hro trūda. – Ir, atrodo, drūta, – pridūrė patenkinta, kai išgirdo mažylę smagiai riktelėjus ir pamatė sveiką, rožinį kūnelį. Atsigręžusi susidūrė su nepatenkintu kanauninko žvilgsniu. – Mergaitė, – suniurnėjo jis. – Veltui visas vargas. – Nekalbėk taip, pone. – Hrotrūda išsigando, kad kanauninko nusivylimas gali sumenkinti jos vakarienę. – Vaikas sveikas drūtas. Dievas duos, savo gyvenimu ji pašlovins tavo vardą. Kanauninkas papurtė galvą. – Tai Dievo pirštas. Bausmė už mano nuodėmes... ir jos, – jis mostelėjo į gulinčią ir nejudančią Gudrūną. – Ar ji gyvens? – Gyvens, – Hrotrūda tikėjosi kalbanti įtikinamai. Negi dabar sakysi kanauninkui, kad jo galbūt laukia dvigubas nusivylimas. Ji vis dar puoselėjo viltį šį vakarą paragauti mėsos. Vis dėlto yra šiokios tokios vilties, kad Gudrūna išgyvens. Kad ir ką sakysi, gimdymas

buvo baisus. Iškentusios tokią kankynę, daugelis moterų mirtų nuo karštligės ar kokios kitos pražūtingos ligos. Bet Gudrūna stipri. Hor trūda gydys jos žaizdą salyklo ir lapės taukų tepalu. – Taip, Dievui padedant, ji gyvens, – jau tvirtai pakartojo. Ir nematė reikalo pri durti, kad ji galbūt daugiau vaikų neturės. – Tai jau vis šis tas, – sumurmėjo kanauninkas. Priėjęs prie guolio, jis įbedė akis į Gudrūną. Švelniai palietė šviesiai auksinius, nuo prakaito patamsėjusius plaukus. Hrotrūda jau pamanė jį pabu čiuosiant Gudrūną. Tačiau jo išraiška bematant pakito: veidas pasi darė griežtas, net piktas. – Per mulierem culpa successit, – pratarė. – Per moterį ateina nuodėmė. – Paleidęs plaukų sruogą, atsitraukė. Hrotrūda palingavo galvą: „Matyt, tai iš Šventojo Rašto.“ Ka nauninkas iš tų keistuolių, visi pasakys, bet, ačiū Dievui, tai ne jos bėda. Ji skubėjo nuvalyti nuo Gudrūnos kraujo ir gimdymo gleives, kad spėtų grįžti namo su šviesa. Atsimerkusi Gudrūna išvydo kanauninką, stovintį prie jos. Bandė šypsotis, bet, išvydusi vyro akių išraišką, iškart surimtėjo. – Berniukas? – paklausė dvejodama. – Mergaitė, – šaltai atsakė kanauninkas, nesistengdamas nuslėpti nepasitenkinimo. Linktelėjusi Gudrūna nusigręžė į sieną. Kanauninkas, pasisukęs eiti, stabtelėjo prie kūdikio, jaukiai gulinčio šiaudų guolyje. – Joana. Ją vadinsim Joana, – pasakęs greitai paliko užtvarą.

I Griaustinis trenkė visai arti, ir mergaitė nubudo. Sujudėjo ieškodama guolyje vyresniųjų brolių šilumos ir paguodos. Prisiminė, kad jų nėra šalia... Jos broliai išvykę.

Lijo. Smagi pavasarinė liūtis pripildė nakties orą saldžiarūgščio ką tik suartos žemės kvapo. Nors lietus ir žliaugė šiaudiniu kanauni nko trobos stogu, bet tvirtai surišti šiaudų kūliai nepraleido vandens, na, gal tik vienoje kitoje vietoje ties kampais, kur ant plūktos aslos iš pradžių pritekėjo liūgai, o dabar kapsėjo stambiais lašais. Pakilo vėjas, ir čia pat augantis ąžuolas ėmė tai tankiai, tai lėtai barbenti į trobos sienas. Į vidų įsigavo šakų šešėliai. Vaikas, apmiręs iš baimės, žiūrėjo, kaip siaubingi tamsūs pirštai grabinėja guolio kraštus. Jie siekia jos, moja jai, o ji traukiasi, gūžiasi. „Mama“, – toptelėjo jai. Jau išsižiojo šauktis jos, bet vėl susi čiaupė. Jei šūktelės, grėsminga ranka griebs ją. Gulėjo sustingusi, negalėjo prisiversti pajudėti. Bet galop tvirtai sukando lūpas. Tai reikia padaryti, ir ji padarys! Atsargiai ir lėtai rangydamasi, nenu leisdama nuo priešininko akių, ji išslinko iš guolio. Kojos pajuto plūktos aslos vėsą – pažįstamas pojūtis suteikė drąsos. Vos drįs dama kvėpuoti, pasuko prie pertvaros, už kurios miegojo motina. Blykstelėjo žaibas. Pirštai taip pat pajudėjo, pailgėjo ir sekė paskui ją. Ji iš paskutiniųjų užgniaužė riksmą, jau besiveržiantį pro gerklę. Prisivertė nebėgti, eiti lėtai. Atrodė, jau beveik pasiekė pertvarą. Staiga virš galvos pratrūko griaustinis. Iš užpakalio kažkas palietė ją. Riktelėjusi apsisuko ir, apskriejusi pertvarą, suklupo ant nuvirtusios kėdės. Toje trobos pusėje buvo tamsu ir tylu, tik motina ramiai kvėpavo. Iš garsų buvo aišku, kad ji kietai miega – triukšmas jos nepažadino. Greitai pribėgusi prie guolio, Joana pakėlė vilnonį apklotą ir palindo po juo. Motina gulėjo ant šono kiek prasižiojusi – šiltas alsavimas glamonėjo vaikui skruostą. Ji prigludo prie motinos, prie jos minkšto kūno, juntamo pro plonus marškinius. Gudrūna nusižiovavusi pasivertė – ją išbudino vaiko judesiai. Atsimerkusi ji mieguistomis akimis pažvelgė į dukterį. Tada visai pabudo ir, ištiesusi ranką, ją apkabino. – Joana, – balse slypėjo švelnus priekaištas, kol prispaudė lūpas vaikui prie minkštų plaukų. – Mažute, dabar reikia miegoti.

Plonu, iš baimės susijaudinusiu balseliu Joana papasakojo apie baidyklės ranką. Gudrūna klausėsi glostydama dukterį ir tykiai ramindama. Švel niai perbraukė pirštais vaikui per veidą, vos matomą tamsoje. Ne iš dailiųjų, liūdnai mąstė Gudrūna. Per daug panaši į jį – trumpas drūtas angliškas kaklas ir atsikišęs smakras. Jos mažas kūnelis jau kresnas, stambių kaulų, ne lieknas ir grakštus kaip Gudrūnos giminės. Tačiau akys geros, didelės, išraiškingos ir gražios spalvos – žalios su tam siai pilkais, miglotais ratilėliais viduryje. Gudrūna, suėmusi vaikiškų Joanos plaukų sruogą, glamonėjo ją, grožėjosi balzganai auksiniais plaukais, spindinčiais net tamsoje. „Mano plaukai. Ne šiurkštūs, juodi kaip vyro ar žiaurių juodbruvų jo gentainių. Mano vaikas. – Užvy niojusi sruogą ant smiliaus, ji šyptelėjo. – Nors tai mano.“ Motinos šiluma nuramino Joaną. Neva žaisdama, ji ėmė trūkčioti ilgą Gudrūnos kasą, kol ši išsipynė ir plaukai pasklido apie galvą. Joana sužavėta žiūrėjo į juos, išsidraikiusius ant tamsaus vilnonio apkloto visai kaip palietas pienas. Ji niekad nematė nepridengtų motinos plaukų. Klausydama kanauninko paliepimo, Gudrūna visad juos nešiojo dailiai supintus ir paslėptus po šiurkščios drobės gob tuvu. Moters plaukai, anot kanauninko, tai tinklas, kuriuo šėtonas čiumpa žmogaus sielą. Gudrūna turėjo labai gražius plaukus – ilgus, švelnius, gryno šviesaus aukso spalvos be jokių žilės priemaišų, nors jau buvo senyva moteris, sulaukusi trisdešimt šeštos žiemos. – Kodėl Matas su Jonu iškako iš namų? – staiga paklausė Joana. Motina jai buvo aiškinusi keletą sykių, bet Joana norėjo dar kartą išgirsti. – Juk žinai. Tėvas pasiėmė juodu į misionierišką kelionę. – O kodėl manęs nepasiėmė? Gudrūna kantriai atsiduso. Niekad nėra galo to vaiko klausi mams. – Matas ir Jonas yra berniukai. Vieną dieną jie bus kunigai kaip tėvas. O tu – mergaitė, todėl tokie dalykai ne tau. – Matydama, kad toks atsakymas Joanos netenkina, pridūrė: – Be to, tu dar maža.

Joana pasipiktino. – Viduržiemio mėnesį man suėjo ketveri. Žiūrint į putnų kūdikio veiduką, Gudrūnos akyse žybtelėjo juoko kibirkštėlės. – Teisybė, o aš ir pamiršau, kad tu jau tokia didelė. Ketveri metai! Jau lyg ir visai suaugusi. Kai motina glosto plaukus, ji rami. Staiga klausia: – O kas tie pagonys? Prieš kelionę tėvas su broliais dažnai kalbėjo apie pagonis. Joana nežinojo, kas jie tokie, tik nutuokė, kad kažkas labai bloga. Gudrūna suakmenėjo. Tas žodis turėjo magišką galią. Su tuo žodžiu lūpose kareiviai įsiveržė į jos gimtuosius namus, nusiaubė juos ir išžudė visą šeimą bei artimuosius. Juodbruviai žiaurūs frankų imperatoriaus Karolio kareiviai. Dabar, po jo mirties, jį vadina di džiuoju. Karolis Didysis. „Kažin, – galvojo Gudrūna, – ar taip vadin tų, jei būtų matę, kaip jo kareiviai, išplėšę saksų kūdikius motinoms iš rankų ir pasiūbavę už kojų, tėkšdavo galveles į jau raudonai nusi dažiusius akmenis?“ Gudrūna, atitraukusi ranką nuo Joanos plaukų, apsivertė ant nugaros. – To klausk tėvą, – pasakė ji. Joana nesuprato, ką bloga padarė, nes motinos balsas tapo keis tai atšiaurus. Ji žinojo tik tai, kad tuoj bus pasiųsta į savo lovą, jei nesugalvos, kaip ištaisyti klaidą. Tad greitai paprašė: – Papasakok man apie senuosius dievus. – Nevalia. Tėvui nepatinka, kai pasakoju tas sakmes. – Jos žo džiuose slypėjo lyg ir priminimas, lyg ir klausimas. Joana žinojo, ką reikia daryti. Iškilmingai uždėjusi rankas ant širdies, žodis žodin išdrožė motinos išmokytą pasižadėjimą, prisiek dama šventuoju Toru Griausmavaldžiu amžinai saugoti paslaptį. Nusijuokusi Gudrūna prisitraukė Joaną prie savęs. – Gerai gerai, mano putpelyte. Kad taip moki prašyti, paseksiu tau senąją sakmę.

Balsas vėl buvo šiltas, svajingas ir melodingas, kai ji pradėjo pasa koti apie Vodaną, Torą, Frėją ir kitus dievus, gyvenusius jos vaikystė je su saksais, kol Karolio kareiviai dar nebuvo krauju ir ugnimi atnešę Kristaus žodžio. Ji gyvai pasakojo apie Asgardą, spinduliuojančią dievų buveinę iš aukso ir sidabro, kurią buvo galima pasiekti tik perėjus slėpiningą Bifrosto vaivorykštės tiltą. Jį saugojo Heimdalas Sergėtojas, niekad nemiegantis ir toks ausylas, kad net girdintis, kaip žolė auga. Visų puikiausiuose rūmuose Valhaloje gyvena Vodanas, dievas tėvas, o ant jo pečių tupi du varnai – Huginas Mintis ir Mu ninas Atmintis. Visiems kitiems dievams puotaujant, Vodanas sėdi savo soste ir apmąsto tai, ką jam sako Mintis ir Atmintis. Joana patenkinta linksėjo. Tai buvo jos mėgstamiausia sakmės dalis. – O dabar papasakok apie Išminties šaltinį, – paprašė. – Nors ir labai išmintingas buvo Vodanas, – porino motina, – bet troško dar didesnės išminties. Todėl vieną dieną jis nuėjo prie Išminties šaltinio, saugomo Mimiro Išminčiaus, ir paprašė atsigerti. „O kuo užsimokėsi?“ – paklausęs Mimiras. Vodanas atsakęs, kad Mimiras galįs prašyti ko tiktai užsigeisiąs. „Už išmintį visad reikia mokėti skausmu, – atsakęs Mimiras. – Jei nori atsigerti iš šaltinio, turėsi sumokėti savo akimi.“ Iš susijaudinimo žibančiomis akimis Joana sušuko: – Ir Vodanas sumokėjo, tiesa, mama? Juk taip? Motina linktelėjo. – Nors kaina buvo didelė, Vodanas sutiko atiduoti akį. Ir atsigėrė iš to šaltinio. O gautą išmintį perdavė visiems žmonėms. Joana pažvelgė į motiną didelėmis rimtomis akimis. – Mama, ar tu taip padarytum? Kad būtum išmintingesnė, kad viską žinotum? – Tik dievai tam ryžtasi, – atsakė ji. Matydama vaiko žvilgsnyje atkaklų klausimą, Gudrūna prisipažino: – Ne. Per daug bijočiau. – Ir aš bijočiau, – pasakė užsigalvojusi Joana. – Bet norėčiau taip pasielgti. Labai norėčiau žinoti, ką šaltinis galėtų man papasakoti.

Gudrūna šyptelėjo pažvelgusi į ryžto kupiną veiduką. – O gal tau nepatiktų tai, ką sužinotum? Mūsiškiai sako: „Daug žinosi, mažai džiaugsies.“ Joana linktelėjo, nors iš tikrųjų nelabai suprato tą posakį. – Dabar papasakok apie medį, – paprašė glausdamasi arčiau motinos. Gudrūna ėmė pasakoti apie Irminsulą, stebuklingąjį pasaulio medį. Jis augo švenčiausioje Saksonijos girioje prie Lipės upės ištakų. Saksai garbino tą medį, kol Karolio kariauna jį nukirto. Medis buvęs labai puikus, pasakojo motina, toks aukštas, kad niekas negalėjęs įžiūrėti jo viršūnės... Jis... Ji nutilo. Staiga pajutusi, kad kažkas yra troboje, pakėlė galvą. Tarpduryje stovėjo tėvas. Motina atsisėdo guolyje. – Vyre mano, – sušneko ji. – Laukiau tavęs sugrįžtant tik po dviejų savaičių. Kanauninkas nieko neatsakė. Paėmė ploną vaškinę žvakę nuo stalo netoli durų ir, nuėjęs prie židinio, palaikė prie rusenančių an glių, kol ta užsidegė. Sunerimusi Gudrūna vėl prašneko: – Vaiką išgąsdino griaustinis. Sumaniau nuraminti ją ta vaikiška pasakėle. – Vaikiška pasakėle! – Kanauninko balsas drebėjo iš vos tramdo mo įniršio. – Vadini tą piktžodžiavimą vaikiška pasakėle! – Dviem dideliais žingsniais pasiekęs guolį, jis pastatė žvakę ir nutraukė ap klotą. Joana gulėjo apsikabinusi motiną, ir šios šviesūs plaukai lyg užuolaida beveik ją dengė. Kanauninkas, išvydęs palaidus Gudrūnos plaukus, akimirką iš nuostabos žado neteko. Paskui jį suėmė siutas. – Kaip drįsai! Juk aš aiškiai uždraudžiau! – Nutvėręs Gudrūną, ėmė traukti iš guolio. – Pagonių ragana! Joana įsikibo į motiną. Kanauninko veidas net patamsėjo. – Vaike, eik šalin! – subliovė jis. Joana sutriko – jai ir tėvo buvo baisu, ir norėjosi kaip nors ap ginti motiną.

Gudrūna stumtelėjusi paragino ją. – Eik, vaikeli, eik greičiau! Paleidusi motiną, Joana nusirito ant aslos ir nubėgo. Prie durų atsigręžusi pamatė, kaip tėvas šiurkščiai griebė motinai už plaukų ir atlošė jai galvą versdamas klauptis. Joana metėsi atgal. Tačiau siaubas pakirto jai kojas, kai išvydo tėvą išsitraukus ilgą prie diržo nešiojamą medžioklinį peilį kaulo kotu. – Forsachistu diabolae? – sušnypštė jis saksiškai. Gudrūnai ty lint, jis prikišo peilio smaigalį jai prie gerklės. – Sakyk, ar atsižadi velnio, – grėsmingai suurzgė. – Kartok tuos žodžius! – Ec forsacho allum diaboles, – gailiai prakalbo Gudrūna, bet akyse žėrėjo atžarumas. – Wuerceum and wuordum, thunaer ende woden ende saxnotes ende allum... Baimės sukaustyta Joana matė, kaip tėvas, čiupęs saujon palaidų motinos plaukų pluoštą, nurėžė peiliu. Džirkštelėjus šviesaus aukso šilko juosta atsiskyrė ir nukrito ant aslos. Joana spruko, užsispaudusi ranka burną, kad nuslopintų raudą. Tamsoje atsimušė į kažkokią būtybę, ir ši ją pagriebė. Iš siaubo mergaitė sukliko. Pabaisos rankos! Buvo visai ją pamiršusi. Stengė si ištrūkti, kuldama mažais kumšteliais, priešinosi iš visų jėgų, bet pabaisa buvo didelė ir tvirtai ją laikė. – Joana! Joana, liaukis! Nurimk, čia aš! Išgirdus žodžius, baimė atslūgo. Juk tai jos dešimtmetis brolis Matas, grįžęs kartu su tėvu. – Mes sugrįžom, Joana, liaukis muistytis. Nurimk. Čia aš. Joana ištiesė ranką ir, užčiuopusi glotnų paviršių kryžiaus, kurį ant krūtinės nuolat nešiojo Matas, lengvesne širdimi prisiglaudė prie brolio. Juodu drauge susėdo tamsoje ir klausėsi, kaip peilis tyliai dzirina plaukų kuokštus. Kartą motina iš skausmo aiktelėjo. Matas garsiai nusikeikė. Pasigirdo kūkčiojant iš guolio; jame po apklotu slėpėsi septynmetis Joanos brolis Jonas.

Paskui dzirinimas liovėsi. Po valandėlės kanauninkas ėmė berti maldas. Joana pajuto Matą lengviau atsidusus – pagaliau baigėsi. Apkabinusi jam kaklą, ji pravirko. Brolis laikė ją glėbyje ir švelniai sūpavo. Po kiek laiko Joana pažvelgė į brolį. – Tėvas pavadino mamą pagone. – Pavadino. – Bet ji juk ne pagonė? – abejodama paklausė. – Juk ne? – Ji buvo. – Supratęs, kad Joana pasibaisėjusi netiki, pridūrė: – Labai seniai. Dabar jau ne. Bet ji tau seka pagonių sakmes. Joana liovėsi verkusi – jau darėsi įdomu. – Žinai pirmąjį iš dešimties Dievo įsakymų? Linktelėjusi Joana stropiai išpoškino: – Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. – Taip. Tai reiškia, kad tie dievai, apie kuriuos mama tau pasakoja, yra netikri ir apie juos kalbėti – nuodėmė. – Tai dėl to tėvas... – Taip, – nutraukė Matas. – Mamą reikėjo nubausti jos sielos labui. Ji buvo nepaklusni savo vyrui, o tai taip pat nusižengimas Dievo įstatymui. – Kodėl? – Nes taip parašyta Šventajame Rašte. – Ir jis pradėjo atmin tinai cituoti: – „Vyras yra žmonos valdovas. Ir tegul žmonos visur paklūsta savo vyrams.“ – Kodėl? – Kodėl?! – apstulbo Matas. Niekas niekada nebuvo jo to klausęs. – Na, gal todėl... todėl, kad moterys iš prigimties menkes nės už vyrus. Vyrai didesni, stipresni ir protingesni. – Bet... – išsižiojo Joana, tačiau Matas ją nutraukė. – Gana tų klausimų, sesute. Tau reikia gultis. Eime. – Jis nunešė ją į guolį ir paguldė šalia miegančio Jono. Matas jai geras. Norėdama jam tuo pačiu atsilyginti, Joana už simerkė ir palindo po apklotais – duodama suprasti, kad miegos.

Bet per sunkios mintys kvaršino galvą, kad būtų galėjusi užmigti. Gulėdama tamsoje, ji įsistebeilijo į pražiota burna miegantį Joną. „Jis nemoka nė vienos psalmės, nors jam jau septyneri.“ Joana buvo ketverių, bet jau mokėjo atmintinai pirmąsias dešimt psalmių. Jonas ne iš gudriųjų. Tačiau berniukas. Bet negi Matas gali klysti? Juk jis viską žino, ketina būti kunigu kaip tėvas. Taip ji gulėjo tamsoje atsimerkusi ir sukdama galvą. Prieš aušrą Joaną įveikė miegas, bet ji miegojo neramiai, sapnavo nuožmius pavydžių ir piktų dvasių karus. Pats angelas Gabrielius, laikydamas liepsnojantį kalaviją, nusileido iš dangaus kautis su Toru ir Frėja. Kovojo baisiai ir įnirtingai, bet galop netikrieji dievai buvo įveikti, ir džiūgaudamas Gabrielius stojo prie rojaus vartų. Jo kalavi jas dingo, dabar jis rankoje laikė trumpą blizgantį peilį kauliniu kotu.

II Medinis stilius mikliai judėjo brėždamas minkšto geltono vaško lentelėje raides ir žodžius. Joana stovėjo prie Mato peties ir atidžiai žiūrėjo, kaip jis nurašo dienos užduotį. Retsykiais, paėmęs degan čią žvakę, brolis pertraukdavo liepsnele per lentelę, kad ji per greit nesukietėtų. Joanai patiko žiūrėti, kaip dirba Matas. Kaulinis lazdelės smaiga lys ant lygaus vaško surikiuodavo eilutes; jos jai atrodė slėpiningai gražios. Kaip ji norėjo suprasti, ką reiškia kiekvienas ženklas! Išpū tusi akis, sekė kiekvieną stiliaus brūkštelėjimą, stengdamasi rasti raktą eilučių prasmei atskleisti. Matas padėjo stilių ir, trindamasis akis, atsilošė kėdėje. Pajutusi progą, Joana ištiesė ranką prie lentelės ir bakstelėjo į vieną žodį.